Traukiniui artėjant prie Šiaulių stoties, žiūriu į du aukštus rudų plytų bokštus. Šiandien jie tik ženklai, priminimas vienos Šiaulių istorijos. Ji nei labai smagi, nei itin graudi, bet tikrai ryški. Mintyse sveikinuosi. Truputį nerimauju. Nekantrauju. Netrukus būsiu šalia jų, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Frenkelių šeimos viloje.
Aistė Paulina Virbickaitė, žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 7 ir LRT.lt portale.
Chaimo ir Doros Frenkelių su sūnumi Jokūbu portretas, apie 1892-1894 m. ir Chaimo Frenkelio dvaras / Šiaulių Aušros muziejaus ir J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Ieškodama muziejų istorijų niekada iš anksto nežinau, kuris eksponatas į jį pažvelgus netikėtai atgis ir pareikalaus savo balso. Kartais tai būna nuspėjamas, koks nors svarbus objektas.
Bet kartais būnu užklupta netikėtai. Ir štai, šokinėju aplink paveikslą ant sienos: mitologinė scena, dailininkas nežinomas, XVIII a. Tiesiog vienas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose atsidūrusių darbų, nei labai geras, nei visai prastas, kaip ir daugelis kitų šalimais kabančių. Kaip ir pats viloje įkurtas muziejus.
Aistė Paulina Virbickaitė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Susitaikymas su pagrobimu
Paveikslas itališka maniera vaizduoja žinomą mitologinę sceną – Europos pagrobimą. Aukštas dangus su lengvais debesėliais, mėlyna rami, ežerą primenanti jūra ir pačiame pirmame plane – šiek tiek kranto. Toje pakrantėje šešios pasipuošusios, ką tik nerūpestingai poilsiavusios, dabar išsigandusios jaunos moterys. Visos žvelgia į baltą jautį vandenyje, kuris ant savo nugaros tolyn nuo jų neša pagalbos šaukiančią, rankas į palydoves (o taip pat ir žiūrovą) tiesiančią draugę. Viena merginų net bėga ištiesusi ranką link jaučio tolyn nešamos Europos, bet veltui.
Tai vienas iš Dzeuso meilės žygių, aprašytas Ovidijaus „Metamorfozėse“. Dievų valdovas pamatė prie jūros su palyda besilinksminančią gražuolę finikiečių princesę Europą ir įsimylėjo. Tuomet pasivertė į puikų baltą jautį ir atėjo į krantą. Merginai patiko romus, gražus gyvūnas, jis leidosi glostomas, puošiamas gėlėmis, o kai ji juokdamasi atsisėdo jam ant nugaros, pasileido tolyn į jūrą ir nusinešė ją į Kretą, kur, atsivertęs į žmogų, išprievartavo.
Pagrobtoji Europa pagimdė tris sūnus, vienas jų tapo Kretos karaliumi Minu, davusiu pradžią ankstyviausiai europietiškai civilizacijai, todėl gražią moterį ant jaučio nugaros ir šiandien galima rasti ant graikiškų 2 eurų monetų. Bet visa tai bus vėliau, o mes žiūrime į Europos pagrobimo momentą.
„Europos pagrobimas“, nežinomas dailininkas, XVIII a. / Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
Šiaulių muziejaus Europos pagrobimas gana santūrus – jokių nuogybių, iš po plačių sijonų kyšo tik merginų blauzdos. Tapyba tvarkinga, jokių koloristinių fejerverkų ar tapybinių polėkių, nors ištapyta dailiai, tikrai stengtasi.
Bet ar tai bus aistringas Ticiano teptukas, ar štai tokia šiaurietiškesnė istorijos interpretacija, tai vis viena bus scena, kur vaizduojamas moters pagrobimas siekiant išprievartauti. Su mitais ginčytis beprasmiška, jie daug senesni ir galingesni už mus. Bet kas taip traukia vakariečius šioje istorijoje?
Ją tapė tūkstančiai tapytojų, tūkstančiai užsakovų geidė matyti sceną savo namuose. Dalis turbūt tiesiog norėjo sekso scenos, kurioje seksas nevaizduojamas. Bet juk turi būti kažkas giliau! Ko galima išmokti iš Europos pagrobimo istorijos?
Galbūt – kad gyvenimas nebūtinai yra mielas ir teisingas, net ir gražiausioms princesėms. Pažįstamas ir savas pasaulis bet kada gali subyrėti arba būti kažkieno kito sukultas, ir nieko čia nepakeisi. Tokia lemtis. Susitaikyk. Nemadingas požiūris, bet juk tikrai ne visada „viskas mūsų rankose“. Kambario, kuriame kabo šis paveikslas, buvusi šeimininkė Dveira Frenkel galėtų tai paliudyti.
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Frenkeliai: verslininkai ir filantropai
Dveira Roterzohn (vėliau ji pasirašinės ir Doros vardu) gimė Daugpilyje, 1859 m. Būdama 22-ejų ištekėjo už Chaimo Frenkelio. Kiek vyresnio, energingo ir labai darbštaus vyriškio, tuo metu turėjusio nedidelę odos apdirbimo įmonę Šiauliuose, kur pats kiekvieną dieną dirbo su keletu darbuotojų. Nelabai įspūdinga partija, o ir tas odų verslas nei švarus, nei kvepiantis, bet ji patikėjo.
Apie Chaimą Frenkelį informacijos daug daugiau. Jis – Šiaulių sėkmės istorija ir pasididžiavimas. Pramonininkas ir filantropas. Be to, mirė sava mirtimi, tad pasakojant jo istoriją nereikia nepatogiai muistytis. Toros žinovo ir pirklės sūnus iš Ukmergės išvyko mokytis rabinų seminarijoje, bet vietoj to prisigaudė žydų emancipacijos idėjų ir minčių apie odos perdirbimo verslo perspektyvas.
Chaimo Frenkelio vila / D. Rinkevičiaus/LRT nuotr.
Tėvai gėdino, barė ir prašė, o jis vietoj Toros studijų išvyko į Lenkiją mokytis amato. Grįžęs atidarė nedidelę odos perdirbimo įmonę, o netrukus išsikraustė į Šiaulius, arčiau geležinkelio, ir ėmėsi dirbti ten. Bet gal nesėdėjo visą laiką prie tų odų, nes netrukus susirado ir žmoną, mūsų jau pažįstamą Dveirą.
Pradedančio verslininko žmona nebuvo tik namų puošmena. Suprantama, ji rūpinosi namais, gimdė vaikus. Fabrike ji buvo atsakinga už produkcijos realizavimą, viešuosius ryšius (taip turbūt šiandien vadintume korespondenciją) ir buhalteriją. Mes nežinome, kiek ir kokių jos patarimų klausė Chaimas, bet akivaizdu, kad verslas, kaip ir vėliau pasistatyta vila, buvo bendri. Kodėl šiandien tą vilą vadiname Chaimo Frenkelio vila – aš nuoširdžiai nesuprantu. Juk tai Frenkelių vila! Visos šeimos uždirbta, pasistatyta, puoselėta ir mylėta. Ypač – Dveiros.
Chaimo Frenkelio vila ir buvusio odų fabriko teritorija
Chaimo Frenkelio vila ir buvusio odų fabriko teritorija / N. Tukaj / Architektūros fondo nuotr.
Frenkeliai buvo darbštūs, protingi ir atviri naujovėms, tad verslas greitai augo. Augo ir sūnus Jankelis (vėliau, tarpukario Lietuvoje jis vadins save Jokūbu, o išvykęs į vakarus – Jacobu). Suaugęs jis baigė mokslus Berlyno universiteto Chemijos fakultete ir 1906 m. grįžo į Šiaulius padėti tėvams versle. Įtariu, kad tai jis įkalbėjo tėvus pagaliau pasistatyti normalų namą, kiek gi galima gyventi kambariuose virš odos minkštinimo cecho?
1908 m. šeima įsikraustė į naujutėlę, dažais ir medžiu kvepiančią, bokšteliais žvilgančią vilą. 1909 m. atidarė eksperimentinį avalynės fabriką Rygoje. Šiaulių fabriko kompleksą tuo metu sudarė 48 pastatai, dirbo beveik 1000 darbininkų. Į Šiaulius per Liepojos uostą plaukė odos ir medžiagos joms apdoroti iš Buenos Airių, Montevidėjo, Rio de Žaneiro, Indijos, Rytų Afrikos.
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
O į Šiaulius plaukė šeimos labdara. Suprantama, daugiausia rūpintasi žydų bendruomenės reikalais: už šeimos pinigus pastatyta žydų bendruomenės pirtis, remtos ir prižiūrėtos žydų kapinės, remta žydų ligoninės statyba, senelių prieglaudos statyba, pastatyta mokykla vaikams iš nepasiturinčių šeimų ir mergaičių gimnazija. Visko turėjo būti vis daugiau ir geriau, bet atėjo karas.
Šeima pasitraukė į Vokietiją, o karui pasibaigus grįžti į Šiaulius nebuvo taip paprasta – Chaimas Frenkelis taip ir negrįžo į miestą, jis mirė Vokietijoje 1920 metais. Bet grįžo sūnus su mama ir ėmėsi gaivinti verslą, įkurdamas moderniausią avalynės fabriką nepriklausomoje Lietuvoje „Batas“.
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
1935 m. viename interviu jis sakė: „Asmeniškai laikau save ne tiktai lojaliu Lietuvos piliečiu, bet tikruoju Lietuvos patrijotu. Esu savo mokslus baigęs užsieny, ilgus metus prieš karą ir po karo teko gyventi užsieny – vakarų Europoj. Su užsieniu visą laiką esu surištas savo prekybos ir pramonės reikalais, o visdėlto visuomet Lietuva buvo man artimiausia, atstatyti savo didž. karo metu sugriautas įmones pasiryžau nepaisydamas jokių prekybinių sumetimų, nors anais pirmais Nepriklausomybės metais užsienis daugiau viliojęs. Esu daugely kraštų savas žmogus, bet namie jaučiuos tikrai Lietuvoje, savo gimtajame Šiaulių mieste“.
Po 4 metų Jankelis su žmona Rosa ir trimis vaikais pakuosis svarbiausius daiktus, vyks į Kanadą, iš ten į JAV, kur galiausiai apsistos Niujorke. Ten gyvens iki mirties, užaugins vaikus, sulauks anūkų, o kai kurie proanūkiai kartais užsuks ir į Šiaulius – tai gerokai prašviesina šios istorijos spalvas.
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Dveira ir panašaus amžiaus Jokūbo žmonos mama užsispyrė: niekur jos nevažiuos, nusibodo tie lagaminai ir sveikata nebe ta. Liks čia, savo namuose. Kodėl turėtų bijoti? Šeima tiek visko nuveikusi miesto labui, ką ten miesto, sėkmingu verslu didžiavosi visa Lietuva. Net jei tas karas ir prasidės – kas gi lies aštuoniasdešimtmetes seneles?
Visų pirma – sovietai, kurie senutes tiesiog išmetė iš nacionalizuotos ir ligonine paverstos vilos. Moterys gyveno nuomojamame bute Šiauliuose. Bet Europa jau buvo įsitaisiusi ant jaučio nugaros, kito jaučio, ne balto. Jis įtikinamai kalbėjo: Jūs geresni, jūs geriausi ir verti visko, kas geriausia. Viskas čia jūsų, tik jūsų, eikit ir pasiimkit, pirmyn.
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
1941 m. vasarą vokiečiai atėjo į Šiaulius. Iš pradžių Dveira sužinojo, kad ji nebegali vaikščioti miesto šaligatviais. Paskui – kad mieste, šalia jos namų, rengiamas rajonas, kur gyvens žydai. Šiauliuose buvo du getai. Vienas vienoje Frenkelių namų ir fabriko pusėje, kitas – kitoje. Nežinau, kuriame iš jų gyveno ir buvo nužudyta Dveira. Bet kuriuo atveju – tik kelios minutės iki namų…
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Fabrikas ir vila tarp getų išliko. Fabriko veikla taip gerai buvo užsukta, kad galutinai subankrutavo tik mūsų, nepriklausomoje Lietuvoje. Viloje per visą sovietmetį veikė ligoninė. Neblogos būklės pastatas 1993 m. perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui ir 2008 m. pilnai restauruotas atvėrė duris publikai, kviesdamas pažiūrėti nuolatinės ekspozicijos pavadinimu „Provincijos dvaras ir miestas XIX–XX a. viduryje“, sudarytos iš rinkinio, susiformavusio po 1940 m. dvarų nacionalizacijos.
Namai su svetimais paveikslais
Vilos kambariuose – šiek tiek baldų, šiek tiek kambarinių gėlių, daug įvairių, daugiausia XIX a. paveikslų, kurių nei autorius, nei kilmė nežinomi. Frenkelių šeimos istorijos muziejus nenutyli. Priešingai, čia didžiuojamasi Chaimo ir jo sūnaus pasiekimais versle, džiaugiamasi vila, lankytojams nurodomos buvusios kambarių funkcijos. Štai Europos pagrobimas yra buvusiame vilos šeimininkės kambaryje. Šeimininko kambaryje – trofėjiniai ragai ir ginklai.
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Viskas gerai, bet kažkas ne taip. Ar tikrai žydė moteris norėtų savo kambaryje tokių paveikslų? Ar tikrai nuolat užsiėmę modernūs verslininkai Chaimas ar Jokūbas medžiojo? Ką mes sužinome žiūrėdami į tuos vienas šalia kito sukabintus paveikslus, pagrobtus iš kitų vilų ir dvarų, atsidūrusius muziejuje ir galiausiai sukabintus čia, Frenkelių viloje?
Muziejuje glumina nesutapimas, kaip tas šviesus jūrinis peizažas su smagiai plasnojančiais riebuiliais vaikiukais moters pagrobimo fone. Žydų šeimos namo išorė ir vidus dailiai restauruoti. Sienoms sugrąžintos jų spalvos, atkurtos puošnios lubos, nublizgintos sunkios medžio durys, jaukūs laiptai ir prašmatnus tamsiai mėlynų koklių židinys.
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Kiek eklektiškas interjeras, bet namai, sukurti griežtai laikantis vienos stilistikos, retai būna jaukūs. Daug įdomesni yra šeimininkų kaprizai, nes yra pilni gyvybės ir tegu tik įsivaizduojamos galimybės įspėti jų charakterius ir gyvenimus. Tačiau tų namų viduje nėra žydų šeimai būdingų daiktų nei meno kūrinių, nėra galimybės nei sužinoti, nei pajusti, kaip jie gyveno: kuo puošė namus, kaip šventė šventes, kaip leido ilgus žiemos vakarus, kuo jų buitis skyrėsi nuo šalimais gyvenusių lietuvių šeimų buities.
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Viloje ligoninę buvo įsirengę sovietai, paskui – vokiečiai, paskui vėl sovietai. Stebėtina, kad išliko nemažai interjero detalių. Nenuostabu, kad neliko nei baldų, nei namų tekstilės, nei meno kūrinių – visų tų detalių, namus darančių tikraisiais namais.
Autentiškoji namų gyvenimo istorija pagrobta ir niekada nebesugrįš. Tačiau būtų gera viloje matyti rekonstruotą, tegu ir hipotetinę, modernių ir kosmopolitiškų Šiaulių žydų šeimos buitį. Tai būtų pagarbiau, įdomiau ir daug prasmingiau nei dešimtys ant sienų pasklidusių margų kaip drugeliai paveikslėlių. Net neabejoju, kad kada nors taip ir bus padaryta.
Chaimo Frenkelio vila / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
O kol kas – du rudų plytų bokštai traukiniu įvažiuojantiems į miestą praneš, kad kadaise čia būta milžiniško sėkmingo verslo. Apie tai, kad tą verslą sukūrė viena šeima, papasakos šalia kaminų jų pasistatyti namai. Kaip skaudžiai visa tai buvo pagrobta, primins buvusio geto teritorija, palei kurią neišvengiamai teks praeiti, keliaujant iš miesto centro į Frenkelių šeimos namus.