Mokslas, Istorija ir Kultūra

Panevėžį išgarsinusi dvasinė mokykla

Panevėžį išgarsinusi dvasinė mokykla

Panevėžio ješivos studentų spektaklis per Purim šventę 1927m. Panevėžio žydų bendruomenės archyvo nuotr.

Daiva Savickienė

XX amžiaus pradžioje įkurta Panevėžio ješiva tarpukariu išaugo į vieną reikšmingiausių mokymo institucijų visoje šalyje.

Savanorių aikštės 11-uoju numeriu pažymėtame pastate, kuriame dabar jau daugelį dešimtmečių kepami konditerijos gaminiai, tarpukariu veikė viena žymiausių pasaulyje ješivų. Žydų, o ir ne tik jų, atmintyje Panevėžio ješiva – judaizmo dvasinė mokykla – išlikusi iki šių dienų. Svečiai iš Izraelio kasmet aplanko šį kultūros paveldu paskelbtą pastatą Aukštaitijos sostinės centre, o kadaise šiame mieste veikusios ypatingos mokyklos istoriją iki šių dienų mena Panevėžio vardu pavadinta ješiva Izraelyje.

Pradžia – daugiau nei prieš 100 metų

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas medžiagą apie šiame mieste veikusią ješivą rinko apie penkiolika metų, nuo tada, kai pradėjo vadovauti bendruomenei. Ši mokymo įstaiga įsteigta rabino Isaako Rabinovičiaus 1909 metais. Tiesa, nuosavų patalpų ji neturėjo, nuomotos lenkų gimnazijoje Ramygalos gatvėje. Ješiva rengė rabinus, o jais netapę auklėtiniai galėjo dirbti žydų religinių mokyklų mokytojais. Šioje švietimo įstaigoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos. Taip pat buvo mokoma žydų etikos, tikybos filosofijos ir kitų dalykų. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. O pačios mokymo įstaigos vadovu buvo paskirtas garsus mokslininkas ir dėstytojas R. Istelė Ponevėžer. Pirmojo pasaulinio karo metais ši ješiva buvo perkelta į Ukrainą – Mariupolį.

Rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą ir ji tapo didžiausia žydų dvasine mokykla Lietuvoje. Mokslas ješivoje trukdavo septynerius metus. Pasak G. Kofmano, norinčiųjų mokytis buvo daug, todėl esamose patalpose mokykla nebetilpo. Gautas leidimas statyti naują ješivos pastatą ir tam surinkti pinigai – statyboms aukojo tiek Panevėžio žydų bendruomenės nariai, tiek užsienio rėmėjai.

G. Kofmanas pasakoja, kad prie ješivos veikė ne tik nuosava biblioteka. Judaizmo dvasinė mokykla turėjo savas medicinines priemones, reikalingas ritualiniams žydų berniukų apipjaustymams. Be to, kiekvienas rabinas ješivoje, be savo tiesioginių dėstytojų pareigų, turėjo ir kitas. Pavyzdžiui, J. Š. Kahanemanas buvo teisėjas. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivoje mokėsi ir paties J. Š. Kahanemano sūnus Abraomas. Tai netikėtai atsiskleidė išnagrinėjus vieną ješivos meto nuotraukų su studentų pavardėmis.

 

 

Didelės iškilmės

Tarpukario spauda rašė, kad 1932 metais į pastatą Savanorių aikštė 11, laikantis nustatytos ceremonijos, iš senosios ješivos į naująją iškilmingai pernešta Tora, knygos, dokumentai. Juos lydėjo eisena su deglais.

G. Kofmanas pasakoja, kad tarpukario savaitraštyje „Mūsų kraštas“ aprašyta, jog iškilmių dieną ješivos salė buvo gražiai išpuošta. Svečių buvo tiek, kad didžioji jų dalis salėje netilpo – teko stovėti kieme ir net gatvėje. G. Kofmano manymu, tai nenuostabu, nes iškilmėse dalyvavo ne tik žymesnieji Panevėžio žydų visuomenės atstovai, bet ir suvažiavo beveik visų Lietuvos miestelių rabinai ir net svečiai iš užsienio valstybių. Iškilmės pradėtos trumpomis pamaldomis už tuomečio Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos sveikatą. Rabinas J. Š. Kahanemanas šventėje kalbą sakė lietuviškai. Po kalbų sušukta tris kartus „valio“ už Lietuvos Vyriausybę ir orkestras sugrojo šalies himną. Kiti kalbas taip pat sakė lietuviškai. Kiek žinoma, ne vienas pasisakęs kalbėjo apie ješivos reikšmę – juk joje buvo auklėjami ne tik rabinai, bet visi žydų inteligentai.

„Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas sveikino žydų bendruomenę ir linkėjo, kad ši mokslo įstaiga auklėtų solidžius Lietuvos piliečius ir mokytojus. Panevėžio miesto valdžia savo kalboje nurodė, kad kiekviena seminarija savo auklėtiniams įskiepija tikro idealizmo. Linkėjo, kad ir šioje seminarijoje būtų studijuojamas ne tik Talmudas, bet ir filosofija. Tik jungiant Talmudą su filosofija, seminarija išauklėsianti ne fanatikus, bet tikrus dvasininkus“, – pasakojo istorinę medžiagą surinkęs G. Kofmanas.

Po iškilmingų kalbų sekė sveikinimai. Beveik visi rabinai susirinkusiuosius sveikino jidiš kalba. Vėliau skambėjo žydų liaudies dainos. Pasak G. Kofmano, tarpukario savaitraštis gana išsamiai aprašė iki vėlumos vykusias iškilmes.

„Nuotaika per vakarienę buvo labai gera. Įsidėmėtina, kad žydai tokiose iškilmėse elgiasi labai laisvai. Tas paprastumas ir laisvumas jų šventes daro savotiškai įdomias.

Dainoms visą laiką vadovavo nors jau ir senas, bet labai linksmas Biržų rabinas“, – pasakojo G. Kofmanas. Dabar sunku pasakyti, kaip viskas vyko. Panevėžio žydų bendruomenės vadovo turimais duomenimis, ješiva Savanorių aikštėje jau galėjo veikti dar iki šių iškilmių ir netgi ne vienerius metus. Nors istoriniai šaltiniai mena, kad Tora į naująją ješivą pernešta 1932-aisiais, G. Kofmanas sako turintis 1928 metų nuotrauką, darytą iš oro, kurioje matyti jau stovintis dvasinės mokyklos naujasis pastatas.

Autoritetas ne tik Panevėžyje Panevėžio žydų bendruomenės vadovo teigimu, J. Š. Kahanemanas nebuvo, kaip dažnai teigiama, vyriausiasis Panevėžio rabinas. Jis buvo rabinas, Talmudo mokytojas, kuris kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą. Visgi šis žmogus buvo vienas autoritetingiausių Panevėžio žydų bendruomenės narių. Jis gimė 1888 metų gegužės 13-ąją Plungės rajone. Vaikystėje J. Š. Kahanemanas mokėsi Plungės ješivoje, vėliau mokslus tęsė Naugarduko ir Rodūnios ješivose. Vedė Vidžių miestelio (dabartinė Baltarusija) rabino dukrą. Jo biografijoje minima, kad 1911 metais, kai J. Š. Kahanemano uošvis buvo paskirtas Ukmergės rabinu, perėmė šio pareigas Vidžiuose. Po penkerių metų J. Š. Kahanemanas vadovavo Gardino ješivai, o 1919 metais jis tapo Panevėžio rabinu. Panevėžyje gimė jo vaikai – Estera ir Izaokas. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, J. Š. Kahanemanas buvo veiklus įvairių europinių organizacijų, Lietuvos Respublikos Antrojo Seimo narys. Jis atstovavo ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos žydų bendruomenėms, rūpinosi viso krašto reikalais. Pasak G. Kofmano, yra išleistas labai įdomus 1932 metų filmas, kuriame nufilmuoti ješivos studentai, tuomet dar jaunas J. Š. Kahanemanas. Žinoma, kad rabinas užsiėmė ir labdaringa veikla, yra prisidėjęs prie mokyklų, ješivų statybų.

Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais – 1940-aisiais – Panevėžio ješiva buvo uždaryta, dalis dėstytojų ir moksleivių ištremti, kiti nužudyti per vokiečių okupaciją. Pats ješivos pastatas 1942 metų balandį perduotas Pieno centrui ir ješivai statytos patalpos imtos naudoti pieninei. Pasak G. Kofmano, 1943 metų pavasarį į jį vėl sugrįžo žydai. Tik grįžimas nebuvo džiaugsmingas, nes ješivos patalpose buvo įsteigtas laikinasis getas iš Vilniaus į Panevėžį dirbti atvežtiems žydams. Žinoma, kad dalis atvežtųjų padedami vietinių gyventojų pabėgo, o likusieji buvo grąžinti į Vilnių ir sulaukė tokio pat likimo, kaip daugelis jų tautiečių karo metais – buvo sušaudyti.

Panevėžio ješiva 1927 m. J. Trakman nuotr.

Panevėžio ješiva 1927 m. J. Trakman nuotr. Išskirtinė viešnagė Panevėžyje Kahanemanų šeimos likimas taip pat tragiškas. G. Kofmanas pasakoja, kad 1940 metais rabinas kartu su sūnumi Abraomu išvyko į komandiruotę su diplomatine misija į JAV. Jie net nenujautė, kad tai bus jų išsigelbėjimas. Rabinas su sūnumi Abraomu – vieninteliai likę gyvi iš visos šeimos ir gausios giminės. J. Š. Kahanemano žmona, dukra ir kitas sūnus, kaip ir jų giminaičiai, buvo nužudyti. G. Kofmanui archyve pavyko rasti ir dokumentus, liudijančios apie šios šviesuolių šeimos tragediją. Rabinas apie sušaudytą šeimą sužinojo būdamas svečioje šalyje.

1944 metais J. Š. Kahanemanas Izraelyje, maždaug 10 kilometrų nuo Tel Avivo esančiame Bnei Brako mieste, atidarė Panevėžio ješivą. G. Kofmano teigimu, šios ješivos vyriausiasis rabinas šiuo metu yra J. Š. Kahanemano, mirusio 1969 metais, ainis Eliezeris Kahanemanas. Kartu su kitais šeimos nariais, taip pat rabinais, jis 2001 metais viešėjo Panevėžyje, buvo apsistojęs G. Kofmano namuose. Tai buvo pirmas tokio aukšto rango žydų dvasininkų vizitas Panevėžyje.

„Lietuvos ir Panevėžio vardai mums, šios ješivos vadovams, žinomi jau seniai, – tuo metu „Sekundės“ dienraščiui pasakojo vyriausiasis Panevėžio ješivos rabinas. – Su malonumu aplankėme miestą, kuriame gyveno vienas iš garsiausių ir žymiausių rabinų, vaikščiojome jo jaunystės keliais, apžiūrėjome jo statytus pastatus.“


Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

https://klaipeda.diena.lt/  Asta Dykovienė

Klaipėdos tautinių kultūrų centre pirmadienį bus atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“.

Paroda apie Lietuvos žydus “Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių”, jau apkeliavusi kelis JAV miestus bei Pietų Afrikos Respubliką, sugrįžo į Europą, į jos sostines, ir šiemet, pradedant nuo Klaipėdos, keliaus per Lietuvos miestus.

Anot parodos autoriaus ir kuratoriaus Prano Morkaus, ši paroda – naujas žvilgsnis į žydų istoriją Lietuvoje, jų indėlį ir jų likimą. “Kadangi parodą inicijavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija drauge su Lietuvos žydų bendruomene, tai reprezentuoja ir mūsų valstybės požiūrį į žydų istoriją.

Džiugina tai, kad pirmąkart atvirai, nesistengiant ko nors nuslėpti, pasakojama viskas”, – teigė viena šios parodos dailininkių Viktorija Sideraitė-Alon.

Esą tai nėra nuoseklus, dokumentinis pasakojimas, apimantis 700 metų žydų istoriją Lietuvoje. Laikmetis labai ilgas ir viso to negalima sutalpinti į vieną nedidelę parodą, tačiau joje yra nepamiršta ir Holokausto tema.

Lietuvoje birželio 19d. garsaus rašytojo Džeromo Davido Selindžerio  protėvių žemėje, nelabai toli nuo gimtinės iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

Lietuvoje birželio 19d. garsaus rašytojo Džeromo Davido Selindžerio protėvių žemėje, nelabai toli nuo gimtinės iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

D. Salinger, ,,Rugiuose prie bedugnės (The Catcher in the Rye)”

Amerikiečių rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) 1951 m. išleistas romanas „Rugiuose prie bedugnės“ – daugybėje šalių puikiai žinoma knyga, kurioje apie pasaulį pasakojama iš paauglio Houldeno perspektyvos. Pats knygos autorius viešumos labai nemėgo ir apie save daug nepasakodavo, tačiau ištikimiausi gerbėjai išsiaiškino, kad jo prosenelis, Lietuvos žydas XIX amžiuje į Ameriką atvyko iš Lietuvos, Sudargo krašto. Šiemet, birželio 19-ąją dieną čia bus atidengtas paminklas, neleisiantis šio kūrinio, jo autoriaus ir jo šaknų pamiršti ir ateities kartoms, rašo Jūratė Žuolytė DELFI.lt

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas domėjosi Selindžerių šeimos istorija Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, taip pat rinko duomenis JAV archyve.

Amerikiečių rašytojo, galime jį vadinti litvaku, Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) prosenelio tėvai buvo Solomon’as Zalinger’is ir Sara Kan.

Nuotraukoje rašytojo prosenelis  Hyman’as Josif’as Zalinger’is gim. 1828m. Sudargo m., promočiutė Dora Shereshevsky gim. 1833 m. Tauragėje.

Zelingerio protėviai gyveno kairiajame ir dešiniajame Nemuno krantuose,  ir Suvalkijoje, ir Žemaitijoje.

Skaitant bylą Lietuvos valstybiniame istoriniame archyve (LVIA), matome kad Zalingeriai  gyveno Kidulių kaime. Rašytojo senelis Simon’as Zalinger’is gimė 1860 m. rugsėjo 21d. Tauragėje, senelė Fania Kaplan   gimė 1865 m. liepos m . Baroniškių kaime.

Sudargas, kuriame atidengiamas paminklas,- didesnis miestelis, kuriame buvo žydų metrikacijos punktas. Įdomi detalė, kad Kidulių kaime, kur gyveno Zalingerių šeima iki 1807m. trumpai gyveno Frydrichas Vilhelmas III.

Pavardė Zalinger kilusi iš vokiečių miesto Solingeno pavadinimo arba iš žodžio Zaling (olandų k. dabar vadinama nyderlandų k. Saling (vok. k.) – reikšmė mechanizmas buriniuose laivuose. Olandų kalba labiau panaši į jidiš kalbą, ypač tarimas, net labiau nei į vokiečių kalbą. Jidiš kalboje priesaga  “er” rodo priklausomybę. Pavyzdžiui: vilner(Vilno), kovner (Kovno ) ir vilkomer (Vilkomir, Vilkmergė ) ir t. t.

 Atkreipiame dėmesį, kad  Lietuvoje gyveno Zalingerio šeima, o nuvykusi gyventi į JAV – pavardė tapo Salinger.  Dabar Lietuvoje sakoma: Selendžeris.

Rašytojo senelis   tapo JAV vietinės žydų bendruomenės vadovu,  kai kur rašoma – rabinas.

Rašytojo tėvas  Solomon Zalinger vertėsi košerinio maisto, mėsos ir sūrių pristatymu iš Europos į JAV.  Rašytojo mama J. D. Salinger perėjo gijuro apeigas, priėmė judaizmą ir vardą Mirjam.

Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, J. D. Salinger 1945-1946 dalyvavo denacifikacijos procese  Vokietijoje.  Atiduodavo teismui nacius,  kurie padare karo nusikaltimus .

 

Paminklas atidengtas birželio 19 d. penktadienį, Sudarge (Šakių rajonas, Burgaičių k., Piliaklanių g.). Paminklo autorius – Nerijus Erminas.

 

Kulinarinis litvakų paveldas – ne tik beigeliai: kokie dar mums įprasti patiekalai atkeliavo iš žydų virtuvės?

Kulinarinis litvakų paveldas – ne tik beigeliai: kokie dar mums įprasti patiekalai atkeliavo iš žydų virtuvės?

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė 15min.lt

„Litė – ליטע. Kas ji?“ – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui 2020 metais skirta turinio rubrika portale 15min apie žydų kultūros paveldą Lietuvoje. Rubriką inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Beigeliai, cepelinai, kugelis: už visus šiuos patiekalus turėtume padėkoti litvakams. Tiesa, žydiška ir lietuviška virtuvės taip persipynusios, jog kartais sudėtinga pasakyti, kas, ką ir iš ko paveldėjo ar pasiskolino.

„Lietuvos žydų (litvakų) gastronominis pasaulis lietuviams visada buvo savas, nes esantis gretimame name, kitoje gatvelėje, karčemoje ar krautuvėlėje. Tačiau kartu svetimas – nes kitoks, pažymėtas krikščioniui sunkiai suprantamų košerinio maisto reikalavimų“, – 15min sako Lietuvos kulinarinį paveldą tyrinėjantis Vilniaus universiteto (VU) profesorius dr. Rimvydas Laužikas. Kviečiame skaityti straipsnį apie žinomą ir dar neatrastą žydiškos virtuvės paveldą, taip pat tai, kas yra košerinis maistas, kokių taisyklių ruošdamos maistą iki šiol laikosi religingos žydų šeimos.

Kas yra košerinis maistas?

„Kai pas mus į „Beigelių krautuvėlę“ ateina žmonės, norintys sužinoti, kas yra košerinė mityba, mes papasakojame, jog yra trys produktų grupės: pieno, neutralūs parve ir mėsos produktai. Kiekvienoje grupėje, žinoma, yra daugiau niuansų – ypač mėsos. Pvz., ne visi gyvūnai, žvėrys yra košeriniai. Tačiau esmė – tos trys grupės ir jų derinimas. Joks mėsos patiekalas nebus ruošiamas su pieno produktais. Tačiau pieną su parve produktais arba parve su mėsa galima derinti. Parve – tai viskas kas auga, t.y. augalinės kilmės produktai: daržovės, vaisiai, sėklos, grūdai ir žuvys. Tiesa, ir čia yra išimčių: valgyti negalima tų rūšių, kurios neturi pelekų ir žvynų. Pvz., šamo, eršketo“, – pasakoja viena iš „Beigelių krautuvėlės“ atstovių, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė.

Garsios skulptorės šaknys – Panevėžyje

Garsios skulptorės šaknys – Panevėžyje

Inga Kontrimavičiūtė

Tarp panevėžiečių, savo talentą skleidusių kituose kraštuose, buvo ir profesionali skulptorė – ilgą laiką, tiesa, savintasi kitos tautos.

Marija (Mina) Dilon laikoma pirmąja profesionalia carinės Rusijos imperijos skulptore. Bet gimė ši menininkė 1858-aisiais Panevėžyje religingų žydų šeimoje ir auklėjama buvo mūsų krašte.

Pradžia – mieste prie Nevėžio

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad į Rusiją, Peterburgą Marija su tėvais išvyko tik ankstyvoje jaunystėje. O piešti ir lipdyti pradėjo dar vaikystėje.

„Rusijoje mėgsta sakyti, kad Marija Dilon – Rusijos skulptorė, tačiau ji gimė Panevėžyje, Kauno gubernijoje. Pagrindinį auklėjimą gavo čia, Panevėžyje, ir čia visko pradžia. Jos giminaičiai, protėviai yra kilę iš čia, tetos, dėdės gyveno Vilniuje“, – G. Kofmanas sako, kad būtent Lietuvoje buvo pakloti vienos talentingiausių savo laiko kūrėjų gyvenimo pamatai.

Pasak jo, būsimoji skulptorė nuo mažens iš duonos lipdydavo įvairias figūrėles. Tėvams tai, aišku, nepatiko, tad sulaukdavo Marija ir bausmių. Visgi Peterburge, jaučiant kito garsaus iš Lietuvos kilusio kiek vyresnio skulptoriaus Marko Antokolskio pirmųjų pasiekimų įtaką, artimieji atkreipė dėmesį į dukters aistrą menui.

G. Kofmanas prisipažįsta, kad ir pats M. Dilon kūryba pradėjo domėtis po M. Antokolskio parodos, vykusios Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, vėliau ji buvo ir Panevėžyje. Tuomet išgirdęs apie žymiąją skulptorę pradėjo rinkti apie ją informaciją.

Akivaizdus pašaukimas

1879 metais M. Dilon tapo laisvąja klausytoja Imperatoriškoje meno akademijoje Peterburge. Tuo metu ten dėstė skulptorius, profesorius Aleksandras fon Bokas, skulptorius, akademikas Nikolajus Lavereckis, Ivanas Podorezovas.

Nacizmo pragaro liepsnas kentusius žmones gelbėjo netikėtas ginklas

Nacizmo pragaro liepsnas kentusius žmones gelbėjo netikėtas ginklas

Julius Palaima, lrytas.lt

6 milijonai žydų buvo kraupiai nužudyti Holokausto metais. Tačiau koncentracijos stovyklose jų sukurta muzika išliko iki šių dienų ir dabar atkuriama. Ji buvo tapusi savotiška atgaiva nuo žudančios tikrovės.

Užrašas virš plieninių Osvencimo koncentracijos stovyklos vartų byloja: „Darbas išlaisvina“. Akivaizdu, kad tai buvo tik bjaurus melas šiurpiai realybei nuslėpti. Tačiau viena priemonė padėjo žmonėms nors trumpam pabėgti nuo koncentracijos stovyklos siaubų.

Tai buvo muzika. Kaliniai sugebėjo kurti net ir sudėtingiausiomis ir šiurpiausiomis gyvenimo sąlygomis. Prie įspūdingos kūrybos išsaugojimo vairo stovi kompozitorius iš Italijos – Francesco Lotoro. Vyras jau daugiau nei tris dešimtmečius bando atkurti, atlikti ir pabaigti muzikos kūrinius, kurie buvo parašyti nepavydėtinomis sąlygomis. Jo darbas išties unikalus. F.Lotoro teigia, kad visa tai galėjo niekad nepasiekti klausytojų ausų. Liejo daug prakaito „Visa tai galėjo išnykti ir būti prarasta, tačiau įvyko stebuklas.

Muzika yra fenomenas, kuris laimi. Niekas negali jos atimti arba įkalinti“, – CBS televizijai kalbėjo F.Lotoro. Kartais neįtikimai atrodo tai, kad kas nors galėjo kurti tokio blogio fone, kai buvo atimamos milijonų žmonių gyvybės. Osvencimo koncentracijos stovykla Pietų Lenkijoje buvo pagrindinis žydų naikinimo fabrikas. Čia nuo nacių rankų žuvo daugiau negu milijonas vyrų, moterų ir vaikų.

Holokausto laikotarpiu buvo sunaikinta ištisa talentingų muzikantų ir kompozitorių karta. Dabar, prabėgus 75 metams, italas F.Lotoro jų paliktiems darbams suteikia gyvybę.

„Šie kūriniai galėjo pakeisti muzikinės kalbos raidą, jeigu jie būtų buvę parašyti laisvame pasaulyje“, – tikino F.Lotoro. Jo darbų kulminacija – įspūdingi muzikiniai pasirodymai, bet tai tik paskutinės – paprasčiausios detalės.

F.Lotoro atliekamos muzikos gelbėjimo operacijos, kurias jis pats ir finansuoja, iš pradžių kainavo nepaprastai daug pastangų. Vyras pasakoja, jog reikėjo belstis į nepažįstamų žmonių duris, akis į akį kalbėtis su holokausto siaubą išgyvenusių asmenų artimaisiais.

Pasak italų muziko, ne visi suvokia, kokį muzikinį lobyną jie slepia savo palėpėse ir rūsiuose. „Pažįstu žmonių, kurie koncentracijos stovyklos baisumus patyrusio tėvo popierinius užrašus paslėpė rūsiuose.

Man juos išvydus ten knibždėjo tuntai kirmėlių. Visa tai reikėjo kruopščiai dezinfekuoti“, – juokdamasis tarė F.Lotoro. 8 tūkstančiai muzikos kūrinių Muzikos kūrėjas šiuo metu gyvena nedideliame Italijos pietuose įsikūrusiame Barletos miestelyje.

Jo nedideliuose namuose pilna audiokasečių, dienoraščių ir filmų. Padedamas savo žmonos Grazios F.Lotoro jau surinko daugiau nei 8 tūkst. muzikos kūrinių, tarp kurių yra daugybė simfonijų, operų, liaudies dainų ar tiesiog melodijų, kurios buvo užrašytos ant maisto produktų, telegramų arba net bulvių maišų.

Vienas įkalintų asmenų savo kūrybai užrašyti naudojo anglies gabaliuką, kurį gavo kaip vaistą nuo dizenterijos, ir tualetinį popierių. To jam užteko ištisai simfonijai užrašyti. „Kai prarandi laisvę, tualetinis popierius ir anglis gali tapti tavo išlaisvinimu“, – sakė F.Lotoro. Kompozitorius ne tik pats kolekcionuoja muziką, bet ir ją aranžuoja ar net pabaigia koncentracijos stovyklose nebaigtus kūrinius.

F.Lotoro buvo ugdomas katalikų šeimoje, tačiau sulaukęs 15 metų nutarė pakeisti religiją. Jis tapo judėju. Pats kūrėjas tvirtina, kad nuo jaunystės turi žydišką sielą: „Vienas rabinas man pasakojo, kad kai žmogus atsiverčia į judaizmą, jis nepasikeičia, paprasčiausiai grįžta būti žydu.“

Susižavėjo kalinių talentu Vyro muzikinės gelbėjimo operacijos prasidėjo dar 1988 metais, kai jis sužinojo apie vienoje Čekijos koncentracijos stovykloje sukurtus kūrinius. Naciai Holokausto metais darė viską, kad apkvailintų pasaulį ir įtikintų žmones, kad jie žydus laiko humaniškomis sąlygomis. Tam buvo sukurti propagandiniai filmai, kuriuose rodomi belaisvių rengiami pasirodymai.

F.Lotoro sužavėjo filme pamatyti kalinių gebėjimai. Jis susisiekė su JAV Holokausto memorialinio muziejaus muzikos kuratoriumi Bretu Werbu ir paprašė pagalbos. B.Werbas teigia, kad tai, ką daro menininkas iš Italijos, yra neįtikėtina, nes jo indėlis suteikia galimybę išgirsti ir atlikti koncentracijos stovyklose sukurtus kūrinius.

Muzikos kuratorius taip pat tikino, kad muzika buvo vienas būdų mintimis pabėgti nuo šiurpios realybės ar net išsaugoti gyvybę: „Nėra jokių abejonių, jog buvimas stovyklos orkestro nariu padidino galimybę gyventi.“

Moterį išgelbėjo violončelė Anita Lasker-Wallfisch yra viena paskutinių gyvų Osvencimo koncentracijos stovyklos moterų orkestro narių. 94 metų moteris dabar gyvena Londone ir papasakojo, ką jai teko patirti. Moters tėvai, Vokietijos žydai, buvo suimti dar 1942 metais ir ji jų niekada nebematė.

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

Šiandien į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky nebuvo pakviesta, gal organizatoriai pamiršo, kad žydai  1940m. birželio 14d. taip pat buvo ištremti.  Todėl čia primename LŽB pirmininkės F.Kukliansky kalbą, pasakytą  2016m. birželio  14d. Seime apie žydų trėmimą.

Per visus 25 nepriklausomybės metus Lietuvos žydų bendruomenė nebuvo gavusi progos viešai pasidalinti savo mintimis minint Gedulo ir Vilties dieną LR Seime. Praėjo 75 m. nuo masinių  Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Žydų tautai, kuri kentėjo Toroje išpranašautą tremtį nuo asirų, babiloniečių ir romėnų  laikų, tremties išbandymą galima laikyti dalimi istorinės tapatybės. Prieš 75 m. 1941- aisiais  buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos  skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo — pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000 žmonių.
Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypatingai stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypatingai ryški.

Tremtyje gimęs Andriukaitis – apie pirmojo paragauto obuolio skonį ir Lietuvą, atrodžiusią lyg rojus

Tremtyje gimęs Andriukaitis – apie pirmojo paragauto obuolio skonį ir Lietuvą, atrodžiusią lyg rojus

Vienintelė šeimos nuotrauka Oliokminske, 1957-ųjų vasara. V. Andriukaitis – antras iš dešinės./ Asmeninio archyvo nuotr.

Modesta Gaučaitė, LRT.lt

„Mano šeimos istorija, sakyčiau, kartu yra ir unikali, bet ir gana panaši į nemažos dalies kitų to meto šeimų“, – portalui LRT.lt kalbėjo Vytenis Povilas Andriukaitis. Tremtyje gimęs V. Andriukaitis prisiminė, kokius vargus teko iškęsti jo tėvams ir kokį įspūdį paliko pirmasis paragautas obuolys.

V. Andriukaitis daugeliui pažįstamas kaip politikas, buvęs Lietuvos pasiųstas Europos Komisijos eurokomisaras. Tačiau jo praeitis – paženklinta tremties. V. Andriukaitis gimė tremtyje, ten jo tėvai ir broliai išgyveno itin atšiauriomis sąlygomis.

„Aš nežinojau, kas yra pienas, kas yra bulvė ar obuolys, kas yra diena, kas yra naktis, kas yra rytas ar vakaras, kas yra sodas, kas yra daržovės. Visa tai neegzistavo“, – prisiminė V. Andriukaitis.Ta pirmoji trėmimų banga palietė daug tokių žmonių, kurie buvo politiškai angažuoti arba buvo valstybės tarnybose.

Išgyveno du karus

Kalbėdamas apie savo tėvus – Liudą ir Alfonsą – V. Andriukaitis pasakojo, kad jo mama ir tėtis išgyveno du pasaulinius karus. Per Pirmąjį mama buvo pabėgėlė, kartu su tėvais iš Kauno pasitraukusi į Maskvą: „Ten išgyveno visą tragišką bolševikų perversmą. Mano senelis miręs ir palaidotas Maskvoje, nežinau kur. Mamytė su močiute pėsčios grįžo iš Maskvos į Lietuvą visus tuos tūkstančius kilometrų. Mano mama išgyveno viską – ir badą, ir pabėgėlės, ir našlaitės dalią.“

Tėtis, kaip pasakojo, augo daugiavaikėje mažažemio šeimoje, bet visada labai troško mokslo. Susituokę V. Andriukaičio tėvai gyveno Klaipėdoje. Jo tėtis buvo stipriai nusiteikęs prieš nacius ir net norėjo suorganizuoti pasikėsinimą į Hitlerį, besilankiusį Klaipėdos krašte.

Kultūros istorikės Violetos Davoliūtės tyrimas bando grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į kolektyvinę tų birželio dienų atmintį

Kultūros istorikės Violetos Davoliūtės tyrimas bando grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į kolektyvinę tų birželio dienų atmintį

manoteisės.lt

Knygoje „Population Autorė  Displacement in Lithuania in the Twentieth Century“ (Brill, 2016) pasirodęs kultūros istorikės Violetos Davoliūtės tyrimas bando grąžinti Lietuvos žydų tremties išgyvenimus į kolektyvinę tų birželio dienų atmintį.

Mokslininkė teigia, kad Sąjūdžio metais suformuotas tremčių naratyvas turėjo etnocentriškumo elementų ir neretai buvo perdėm „sukatalikintas“. Nors oficialioji tremties atminties politika atrodo mažų mažiausiai komplikuota dar ir dėl plačiai paplitusio „žydo-komunisto“ stereotipo, V. Davoliūtė sako, kad tokie ar panašūs stereotipai šios tremtinių grupės neskaldė – tai buvo glaudi patirties bendruomenė.

Neseniai vykusioje diskusijoje, istorikas dr. Arvydas Anušauskas pirmąsias, 1941 m. tremtis pavadino daugiatautėmis. Kodėl jos tokiomis įvardijamos?

Kadangi Lietuva buvo daugiatautė, tai ir tremtys buvo daugiatautės. 1941 m. tremtinių sudėtis buvo kitokia nei vėliau, po antrosios sovietų okupacijos, kai daugiausia buvo tremiami lietuviškų kaimų gyventojai. Absoliuti dauguma jų buvo etniniai lietuviai.

1941 m. tremti ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai. Kaip žinia, sovietai nesivadovavo etniniu kriterijumi – jie norėjo atsikratyti vadinamųjų „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ ir trėmė pirmiausia visuomenės elito narius. 1941 m. Lietuvos piliečiai-žydai sudarė maždaug 8,9 procentus represuotųjų (apie tris tūkstančius), o bendroje Lietuvos gyventojų populiacijoje jų buvo 8,3 procentai, tad procentaliai gana panašus skaičius, koks ir buvo visuomenėje. Kodėl svarbu akcentuoti, kad tos tremtys buvo daugiatautės? Todėl kad kalbant apie tremčių atminties politiką, akivaizdu, kad Lietuvoje tremties naratyvas yra „sulietuvintas“. Vis dėlto tai nėra išimtinai lietuviška patirtis – 1941 tremtis patyrė ir kitos Lietuvos gyventojų grupės. Atrodo viskas žinoma, bet jei šiandien paklaustumėte ne tik moksleivių, bet ir aukštosiose mokyklose dirbančių žmonių, vargu ar daug jų žinotų, jog tremtis patyrė ir žydai. Neabejoju, kad ne vienas susietų Lietuvos žydų istorinę patirtį tik su holokaustu, o lietuvių – su tremtimis.

Kas, jūsų nuomone, lėmė tokį sulietuvinto naratyvo formavimąsi? Įdomu, kad kalbant apie tremtis, žydai laikomi Lietuvos piliečiais, jie neišskiriami, „sulietuvinami“, taip tarsi pabrėžiant lietuvių tautos traumą 1941 m. Tačiau, kai pradedame kalbėti apie holokaustą, ši tragedija nelaikoma Lietuvos piliečių tragedija.

Tam yra kelios priežastys. Pirma, reikia prisiminti, kad tremties patirtys buvo labai svarbus visuomenės politinės konsolidacijos faktorius Sąjūdžio metais. Tada buvo formuojamas engiamos, kankinamos tautos pasakojimas ir jis tikrai buvo gana etnocentriškas, egocentriškas. Neseniai išleistoje knygoje „Lietuvos žydai: istorinė studija“ yra keli puslapiai skirti žydų bendruomenės laikysenai Sąjūdžio metais, kur cituojama prof. Irena Veisaitė, laikanti save ir lietuve, ir žyde. Ten užfiksuota jos savijauta viename iš Sąjūdžio renginių, kur buvo kalbama apie tremtis kaip didžiausią Lietuvą ištikusią istorinę tragediją, bet nė menkiausiu žodžiu neužsiminta apie tai, kas nutiko Lietuvos piliečiams žydams. Stebint tokį egocentrizmą I. Veisaitei kilo klausimas, ką ji veikia renginyje, kuriame jos patirtys nėra svarbios, bet ji tiesiog tolerantiškai nusprendė, kad tai yra pirmas kartas, kai lietuviai gali kalbėti apie savo skausmingas patirtis ir nepasmerkė to egocentrizmo. Bet tai gerai parodo, kaip žydams, kurie išgyveno tremtis, o grįžę turėjo susidurti su holokausto pasekmėmis galėjo būti nejauku dalyvauti tokiuose renginiuose.

Be to, tremties patirtys buvo ne tik sulietuvintos, bet ir „sukatalikintos“ – juk tremties atmintis Lietuvoje buvo daugiausia įprasminama kryžiais, katalikiška religine ikonografija, palydima katalikiškų mišių ir pan.

Be to, tuo metu kai buvo renkami buvusių tremtinių liudijimai, dauguma tremtis išgyvenusių Lietuvos žydų jau buvo išvykę iš Lietuvos, o tie, kurie buvo likę, daugiausia tylėjo ir nedalyvavo tuo metu formuojant tautinį tremčių pasakojimą. Pavyzdžiui, kita respondentė, anykštietė Olga (Golda) E., po tremties dirbusi mokytoja Naujojoje Vilnioje, pasakojo, kad pirmą kartą prisipažino keliems bendradarbiams buvusi Trofimovske tik tuo metu, kai mokytojai aptarinėjo lietuvės tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus. Sužinoję, kad ji irgi buvo Trofimovske, šie apstulbo – ji buvo žydė, rusakalbė, Olga.

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Nuotraukoje Krakų žydų kapinės
16 -18 dienomis Krakėse (Kėdainių r.) vyks projekto “Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę” renginių ciklas “Žydų kultūros savaitė Krakėse”.
Prisegame informaciją apie renginius ir maloniai kviečiame dalyvauti.
Visa informacija pie renginį:
Robertas Dubinka

Krakių kultūros centro direktorius


Laisvės a. 1, LT – 58242, Krakės, Kėdainių r. sav., įm. k. 300630977
tel. 8 347 38274, mob. 8 615 85084
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020 m.”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020 m.”

2020 m. birželio 11 d. vyko dviejų dienų advokacijos mokymai. Advokacija – tai viešo intereso gynimas, procesas, kuomet organizacijos siekia paveikti viešąją politiką atstovaudamas savo ar socialinės grupės interesams.

Ketvirtadienį susirinkę regioninių Lietuvos žydų bendruomenių Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras ir Žmogaus teisių centro atstovai buvo supažindinti su organizacine strategija, metodais, kurių pagalba galima išaiškinti egzistuojančias problemas bei praktiniais pavyzdžiais.

Mokymus vedė Koalicija “Galiu gyventi” advokacijos vadovas Girvydas Duoblys, bei Jurgita Poškevičiūtė. Susirinko net 40 dalyvių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių, Švenčionių.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas

Pranešimas spaudai

Vilnius, 2020 m. birželio 10 d.

 

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas

Dr. Christoph’as Dieckmannas – žymus vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo monumentali studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ (Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944) įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.

Naujoji knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

Tai – dviejų žmonių dialogas, per kurį kiekvienam suprantama kalba aptariami vokiečių okupacijos metų įvykiai ir nusikaltimai, jų eiga ir dalyviai, vokiečių ir lietuvių bendradarbiavimas vykdant šiuos nusikaltimus.

Dr. Christoph’as Dieckmannas pasakoja ne tik apie Holokaustą, bet ir apie beveik netyrinėtus karo belaisvių, evakuotųjų ir kitų aukų grupių likimus, susiedamas juos tarpusavyje ir pateikdamas visapusį to meto įvykių kontekstą.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ leidybą iš dalies finansavo Geros valios fondas.

Knygos pristatymas vyks 2020 birželio 25 d. 11 val. Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pristatyme dalyvauja: dr. Christoph’as Dieckmannas, Rūta Vanagaitė, prof. Irena Veisaitė, poetas ir eseistas Tomas Venclova.

Renginį moderuoja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Renginys vyks anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu.Registracija ir išsamesnė informacija: neringa@lzb.lt, +370 672 16982 (Neringa), raminta@gvf.lt (Raminta). Dalyvauja užregistruoti kviestiniai svečiai ir žiniasklaidos atstovai.

„Ši knyga yra proveržis. Parašyta kaip dialogas, knyga perteikia akademinę analizę kiekvienam mąstančiam skaitytojui suprantama kalba.“ Yehuda Bauer, Izraelio istorikas, Tarptautinio Holokausto atminties aljanso garbės pirmininkas

„Christophas Dieckmannas yra vienas autoritetingiausių Holokausto istorikų. Šis dialogas atveria prieigą prie jo neaprėpiamų žinių ir apgalvotų, įtaigių interpretacijų.“ Timothy Snyder, Holokausto ir Vidurio bei Rytų Europos istorijos tyrėjas

„Ši knyga – apie svarbiausią Holokausto pamoką. Apie tai, kad kiekvienas iš mūsų galime rinktis: būti žmogumi ar nebūti. Šis pasirinkimas yra netgi pragare.“ Svetlana Aleksijevič, rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė

 

Įsiamžinę labdaringais darbais

Įsiamžinę labdaringais darbais

Tarpukariu, vienu sudėtingiausių miestui laikotarpiu, JAV žydų labdaros draugijos „Joint“ rūpesčiu Panevėžyje atsirado ne tik naujų būstų – ilgainiui ėmė formuotis ištisas kvartalas. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Parama sunkiau besiverčiantiesiems svarbi visais laikais, bet XX amžiaus pradžioje, kai šalį niokojo okupacijos, karai, suirutė, jos ypač reikėjo.

Vienais aktyviausių tos paramos teikėjų tapo Lietuvos žydai. Jie ne tik darbavosi įvairiose draugijose petys petin su kitų tautybių atstovais, bet ir įtraukė į šią veiklą svetur gyvenančius savo tautiečius, patys kūrė ir išlaikė labdaros organizacijas.

Tarp dviejų ugnių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas priminė, kad Panevėžys iki 1915 metų vis dar priklausė carinei Rusijai. Tad miestas buvo daugiatautis, o žydų bendruomenė jame turėjo tvirtas pozicijas. Iš 15 vietos gydytojų jai priklausė 11. O ne žydų parduotuvių prieškario Panevėžyje, D. Pilkausko duomenimis, tebuvo 6 procentai.

„Prieš karą Panevėžyje turtingųjų, kurie turėjo daugiau nei 100 tūkstančių aukso rublių, buvo dešimt, o iš jų aštuoni buvo žydai“, – pasakoja istorikas.

1915 metų liepą į miestą įžengė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Bet tuo laiku, anot pašnekovo, panevėžiečiai kentėjo ne tik nuo okupantų, bet ir didelių gaisrų. Viena to priežasčių buvo labai arti vienas kito statomi namai.

„Be to, vyravo medinė statyba, o ypač didelį pavojų kėlė tai, kad stogas labai dažnai buvo šiaudinis… Tokių namų statyba buvo uždrausta gerokai vėliau“, – sako D. Pilkauskas, pridurdamas, jog problemą gilino ir netvarkingi kaminai, ir faktas, jog priešgaisrinė sauga to meto Panevėžyje nebuvo išplėtota.

Vokiečių kariuomenė miestą paliko tik 1919 metų sausio pradžioje – prieš pat įsiveržiant į jį Raudonajai armijai. Galutinai iš abiejų okupacijų gniaužtų Panevėžys išsivadavo tik 1919-ųjų gegužę. Tuo metu karas, gaisrai, svetimos kariuomenės buvo kaip reikiant nualinę miestą. O aktualiausia, D. Pilkausko teigimu, problema po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje buvo gyvenamojo būsto stygius. Ypač sunkiai vertėsi neturtingi miestelėnai. Tad vos tik gyvenimui sugrįžus į vėžes, mieste įsibėgėjo statybos, pradėtos tiesti naujos gatvės.

Tokiems karkasiniams namams 1923-iaisiais Panevėžyje statyti labdaros draugija „Joint“ skyrė bemaž 9 tūkst. dolerių – milžinišką tiems laikams sumą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Amerikietiški pinigai, švediška skarda

Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“

Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“

Profesorius Pinchos Fridberg

Vilnius, obzor.lt

INFORMACIJA MANO TINKLARAŠČIO SKAITYTOJAMS

Jūsų dėmesiui straipsnis “Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“.

Šis mano straipsnis buvo kuriamas vienu metu su rusų versija “По поводу публикации «Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?» Казис Шкирпа спас раввина?”, obzor.lt/news/, 2020-06-01.

Galite paklausti: “Kodėl lietuvišką tekstą spausdinate rusiškame, o ne lietuviškame laikraščio internetiniame puslapyje?” Atsakau tiesiai šviesiai:

lietuviški portalai manęs nespausdina.

Keistas dalykas: New York Times ir „Laisvės radijas“ cituoja, o lietuviškiems portalams esu nepageidaujamas autorius.

Ar patikėsite – 2013 m. Artūras Račas, tuo metu BNS direktorius, savo straipsnyje “Mieli žydų „profesoriai“, jūsų antisemitizmas užknisa: skiriama Pinchos Fridberg” dave man puikų patarimą:

“mielas Pinchos, vadinantis save „profesoriumi“…

“užsikiškite burną kamšalu, palįskite po stalu ir tylėkit.

***
Lietuvos pakraštyje, Selindžerio protėvių gimtinėje iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

Lietuvos pakraštyje, Selindžerio protėvių gimtinėje iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

J. D. Salinger, Rugiuose prie bedugnės (The Catcher in the Rye)

Jūratė Žuolytė DELFI.lt

Amerikiečių rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) 1951 m. išleistas romanas „Rugiuose prie bedugnės“ – daugybėje šalių puikiai žinoma knyga, kurioje apie pasaulį pasakojama iš paauglio Houldeno perspektyvos. Pats knygos autorius viešumos labai nemėgo ir apie save daug nepasakodavo, tačiau ištikimiausi gerbėjai išsiaiškino, kad jo prosenelis, Lietuvos žydas XIX amžiuje į Ameriką atvyko iš Lietuvos, Sudargo krašto. Šiemet, birželio 19-ąją dieną čia bus atidengtas paminklas, neleisiantis šio kūrinio, jo autoriaus ir jo šaknų pamiršti ir ateities kartoms.

Tikisi daugiau žmonių pritraukti į Sudargo apylinkes Mintis pastatyti šį paminklą prieš porą metų gimė iš šio krašto kilusiam prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui. „Žmonės turi įvairių idée fixe. Tarkime, visiems labai svarbu tėvynė, bet man viduje visada svarbiau tėviškė – galvoju, nuo jos viskas prasideda. Šakių rajone, Zanavykų krašte yra daug visokiausių kultūrinės ir istorinės atminties objektų, iš čia kilusių žinomų žmonių – pavyzdžiui, esu kūręs dokumentinius filmus apie signatarus Joną Vailokaitį, Saliamoną Banaitį. O prieš porą metų man Audrius Siaurusevičius papasakojo, kad Selindžerio prosenelis yra iš Sudargo, kuris yra netoli mano tėviškės – tada ir sugalvojome, kad reikia kažkaip pažymėti šį faktą, pastatyti paminklą ar instaliaciją“, – pasakojo R. Skaisgirys. Netrukus jie su keliais bendraminčiais, tarp kurių – prodiuseriai Lauras Lučiūnas, Justinas Garliauskas ir kiti – ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo. Gavus patvirtinimą iš Sudargo seniūnijos, kad tokią idėją jie labai sveikintų ir paminklą leistų pastatyti netoli Sudargo piliakalnių, buvo sutarta su skulptoriumi Nerijumi Erminu, kad jis sukurs paminklą.

Pasak Tomo Venclovos „Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tas romanas tikrai labai madingas, bent jau buvo savo metu. Tiesa, jo poveikis buvo dvilypis: šį romaną mėgo Johno Lennono žudikas, taip pat vienas pusprotis, kuris pasikėsino į prezidentą Ronaldą Reiganą – taigi, tas romanas atliepė jų vidinę krizę. Bet jį mėgo ir daugelis visiškai padorių ir vertingų žmonių, ir kaip sakiau, prieš šį romaną nieko turėti negalima – jis yra tiesiog labai neblogai parašytas. Gal ir ne taip gerai kaip „Heklberis Finas“, bet tikrai neblogai. O kadangi romanas „Rugiuose prie bedugnės“ turbūt yra vienintelis, dėl kurio Selindžeris Lietuvoje žinomas, natūralu, kad paminklas šiam romanui ir skirtas, ir gal bus pastatytas kur nors rugių lauke prie skardžio. Savotiškai sąmojingas sumanymas“, – kalbėjo prof. T. Venclova.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky laiškas Seimo nariui Audriui Šimui.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky laiškas Seimo nariui Audriui Šimui.

Gerbiamas Parlamentare,

 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB) gavo Jūsų atsiprašymą dėl balsavimo Seimo komiteto posėdyje iškėlus ranką pagal nacistinės Vokietijos laikais egzistavusį pasisveikinimą. Tikriausiai neturime kartoti, kad rankos iškėlimas tokiu būdu (iškeliant du pirštus) neabejotinai asocijuojasi su nacių Hitlerio garbinimu ir šlovinimu, tuo pačiu sumaniu, brutaliu žydų žeminimu ir žudymu.

Labai norime tikėti, kad Jūsų atsiprašymas yra nuoširdus. Kartu stebina jūsų rašte išdėstyti teiginiai, kad situacija yra dirbtinai eskaluojama, o Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę bandoma įtraukti į “nekorektiškus, politikų garbę ir etiką pažeidžiančius politinius žaidimus”.

Galiu tvirtai pasakyti, kad LŽB yra nepriklausoma organizacija ir niekas ja nemanipuliuoja. Mes jau daug metų nuolat sekame informaciją apie galimas antisemitizmo apraiškas bei teikiame atitinkamą informaciją prieš antisemitizmą kovojančioms tarptautinėms institucijoms apie antisemitizmo apraiškas bei valstybės institucijų reakciją į jas.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo nužudyta 95 proc. čia gyvenusių žydų, iš viso Holokauste žuvo 6 mln. mano tautiečių. Šie skaičiai niekada nebuvo ir nebus politinių žaidimų įrankiais. Bendruomenės pareiga saugoti jų atminimą ir siekti, kad nacių ir Šoa laikai niekada nepasikartotų.

Siekiant šių tikslų vieną svarbiausių vietų užima visuomenės švietimas, prie kurio galite prisidėti ir Jūs. Pavyzdžiui, jūsų Biržų-Kupiškio rinkimų apygardoje vietos gyventojams surengti istorikų paskaitą apie Holokaustą, susitikimą su getą išgyvenusiais asmenimis ir pan. LŽB palaikytų tokias jūsų pilietines iniciatyvas ir mielai taptų partneriu organizuojant šias veiklas. Manome, kad tokie renginiai ir panašios iniciatyvos su Seimo narių įsitraukimu prisidėtų prie tolerancijos skatinimo, geresnio tarpusavio supratimo ir istorijos pažinimo.

Todėl raginu neapsiriboti atsiprašymais raštu bei žodžiu, o parodyti tikrą lyderystę bei realią veiklą.

Kaune – Samuelio Bako paroda: jei sudūžta žmogaus pasaulis, galima surankioti jo daleles ir sukurti iš naujo

Kaune – Samuelio Bako paroda: jei sudūžta žmogaus pasaulis, galima surankioti jo daleles ir sukurti iš naujo

15min.lt  Jurgita Lieponė

Kaune pirmą kartą pristatoma personalinė menininko Samuelio Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“. Kauno paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje – ir pirmą kartą pristatomi bei Lietuvoje dar nematyti menininko darbai.

Ekspozicijoje – 75 S.Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai.

Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiama į S.Bako atsiminimų miestą – nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiama ir į natiurmortų kompozicijas, kurios yra dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, atsiminimų nuotrupų, po dalelę „lipdant“ praeities pasaulį.

„Parodoje galima pamatyti jo, dar vaiko, kūrybą – 1947 metų, kai jam buvo apie 13 metų, darbą. Kaune yra pristatomas kūrinys, kurį dailininkas pasirašo dviguba – savo ir patėvio – pavarde. Parodoje – labai skirtingų laikotarpių kūriniai, yra litografijų, abstrakcijų, alegorinio realizmo kūrinių.

Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Abraomas Kaganas gimė 1860 m. liepos 7 d. Paberžėje (tuo metu Vilniaus gubernijoje, Rusijos imperijoje), ortodoksų, žydų šeimoje. Jo senelis buvo rabinas Vidzėje, (Vitebske), tėvas – hebrajų ir Talmudo mokytojas. Pamaldi religinga šeima 1866 persikėlė į Vilnių, kur jaunasis Kaganas mokėsi, kad taptų rabinu. Tačiau jį traukė pasaulietinės žinios ir jis slapta mokėsi rusų kalbos, galiausiai reikalavo, kad tėvai leistų įstoti į Vilniaus mokytojų institutą, jį baigęs, 1881 m. buvo paskirtas mokytojauti žydų mokykloje, kurią finansavo Rusijos vyriausybė.

Dar būdamas paaugliu, Kaganas buvo susijęs su vis stiprėjančiu radikaliu revoliuciniu judėjimu Rusijoje. Po to, kai 1881 m. kovo mėn. socialistinės revoliucijos partijos narys nužudė Rusijos imperatorių Aleksandrą II, visi revoliucijos šalininkai tapo įtariamaisiais  Rusijos policijai. 1882 m. Rusijos policija Kagano kambaryje darė kratą, ieškojo radikalių leidinių. Policijos vizitas paskatino jį prisijungti prie vykstančios didžiulės Rusijos žydų emigracijos į JAV (tuo metu trys ketvirtadaliai žydų imigrantų į Ameriką atvyko iš Rusijos imperijos). Būdamas 21 metų amžiaus, Kaganas išplaukė garlaiviu į Filadelfiją 1882 m. ir iškart išvyko į Niujorką, kur pragyveno visą likusį gyvenimą.

Kaganas greitai išmoko anglų kalbą. Jis rašė įvairius straipsnius, daug laiko skyrė anglų kalbos mokymui, jo mokiniai buvo žydai imigrantai darbininkai. Kagano išsilavinimas jidiš, rusų ir anglų kalbomis, literatūriniai ir žurnalistiniai sugebėjimai padėjo jam išsiskirti kaip socialistui, o karjeros pabaigoje jis buvo laikomas žydų kairiųjų pažiūrų veikėju. Kaganas manė, kad reikia siekti ne tik išsilavinimo, bet ir integruotis į Amerikos visuomenę, imigrantams reikia derinti formalųjį mokymąsi su neformaliu vietos gyvenimo ir bendruomenės papročių pažinimu. Jis taip pat paragino moteris darbą derinti su švietimu, kad pagerintų savo statusą visuomenėje.

D. Kanovičius: pagaliau jaučiuosi laisvas

D. Kanovičius: pagaliau jaučiuosi laisvas

Ramūnas Čičelis

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Draugas“

„Kartais skrendu virš vėl atgimusio miestelio, laisvas ir laimingas“, – poetiškai sako verslininkas, filantropas, labdaros organizacijos „Looking at the Stars“ (liet. „Žiūrint į žvaigždes“) įkūrėjas Dmitrijus Kanovičius. Apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje kaip kalėjime, vėlesnį įsikūrimą Kanadoje, informacines technologijas, tėvo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos prasmes, labdaringą veiklą ir dabartinės Lietuvos trumpą atmintį su D. Kanovičiumi kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Papasakokite apie gimtųjų namų Vilniuje svarbiausias gyvenimo pamokas. Kokią reikšmę jos turi dabartiniam Jūsų gyvenimui?

29 metus augau, mokiausi ir dirbau „kalėjime“, nors apie tai daug negalvojau, nes buvau jaunas, sotus ir nesubrendęs. Jaučiau, kad esu nelaisvėje nuo mažens, bet ilgą laiką iš esmės nesupratau, kokio grandiozinio melo, šmeižto ir veidmainiavimo persunktoje valstybėje (istorinė tiesa buvo slepiama nuo manęs ne tik mokykloje, bet ir namuose) gyvenau. Augau, dirbtinai patalpintas į svetimą mūsų šeimos dvasiai aplinką, kalbėjau svetima kalba ir bendravau su svetimais mano prigimčiai ir mąstymui žmonėmis – gyvenau apsuptas elito ir ilgą laiką tikėjau, kad visada būsiu jo dalis. Pamažu pergyvenau kartu su tėvais žiaurias, bet užgrūdinusias valstybinio antisemitizmo pamokas ir supratau, kad esu Lietuvoje absoliučiai svetimas. Todėl gimtųjų namų sampratą šiandien tapatinu tiktai su savo šeima. 

Iš pamokų paminėčiau šias: daugiau laiko skiriu šeimai, bandau vengti žmonių, nebeieškau draugų už šeimos ribų, stengiuosi nepasiduoti emocijoms, mokausi suprasti ir atleisti, pasakoju vaikams apie savo klaidas, stengiuosi nieko nebekaltinti, skubu gyventi.

Emigravote iš Lietuvos vėlyvuoju sovietmečiu. Kaip vyko šis procesas? Ar įsiminė atsisveikinimo su Lietuva diena?

Sprendimas išvažiuoti buvo netikėtas, bet dėsningas. Laipsniškai supratau, kad Lietuvoje neturiu profesinių perspektyvų, kadangi nebuvau pasiruošęs šmeižti, meluoti, pataikauti. Turėjau, skirtingai nuo daugelio tais laikais, unikalią progą bandyti kurti kitokią ateitį už „kalėjimo” ribų. Nutariau „kalėjimą” palikti 1980 metais. Teko atsisveikinti su „prestižiniu”, bet beprasmišku darbu ir trejus metus mokytis realių rankomis atliekamų darbų – rūkyti žuvį ir rišti knygas. 

Pakankinusi, kaip ir dera, valstybė išleido mus tik 1983 metais. Tai buvo mainų proceso tarp valstybės ir mano tėvo rezultatas. Teisybės ieškotojas tėvas, pralaimėjęs „teismą“ prieš valstybę – Lietuvos kino studiją, pasižadėjo neatsakinėti į užsienio žurnalistų klausimus mainais į valstybės išduotas išvykimo vizas sūnaus šeimai. 

Sunku buvo sakyti sudie tėvams, seneliui ir broliui – tais Andropovo laikais atsisveikindavome be vilties pasimatyti. Draugų tuo momentu jau nebeturėjome, todėl išvykome be didelių palydų, liūdnoki, bet agresyviai optimistiški. Baimės nebuvo, nors Kanadoje mūsų niekas nelaukė. 

Lygiai po 10 metų mano tėvas, atsisveikindamas su laisvąja Lietuva, pasakė: „Lietuvoje niekada nebuvau svetimas, bet niekada nebuvau ir savas“. Sėdau į traukinį galvodamas panašiai.

Devintosios Litvakų dienos Londone kvietė atvirai diskusijai kolektyvinės atminties klausimais

Devintosios Litvakų dienos Londone kvietė atvirai diskusijai kolektyvinės atminties klausimais

URM.lt

Gegužės 27-29 dienomis jau 9-ąjį kartą organizuotos Litvakų dienos Londone. Šiemet Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje organizuotas renginys dėl pandemijos persikėlė į virtualią erdvę.

Šis renginys yra populiarus tarp litvakiškų šaknų turinčių ar Lietuvos žydų istorija bei kultūriniu paveldu besidominčių londoniečių ir britų. Neeilinėmis aplinkybėmis surengti renginiai – Litvakų dienų atidarymo koncertas ir dvi virtualios diskusijos – buvo stebimi įvairiuose Jungtinės Karalystės miestuose, taip pat Prancūzijoje, Izraelyje, JAV, Brazilijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse.

Šiemet Londono Litvakų dienos buvo skirtos kolektyvinės, istorinės atminties, Lietuvos santykio su žydiškuoju paveldu, jo kitimo per 30 nepriklausomybės metų, ypač per pastarąjį dešimtmetį, apmąstymui, aptariant pasiekimus, problemas ir iššūkius. Litvakų dienos buvo skirtos Vilniaus Gaonu vadinamo pasaulinės reikšmės rabino iš Vilniaus Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ųjų gimimo metinių paminėjimui, Lietuvos žydų istorijos metams.

 

Virtualioje diskusijoje „Ar Lietuva jau nuėjo reikšmingą kelią, priimdama šalies žydiškąjį paveldą kaip savastį?” susitiko įvairių kompetencijų mokslininkai iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės ir Izraelio: Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorė, Lietuvos delegacijos atstovė Tarptautiniame Holokausto atminimo aljanse (IHRA) Kamilė Rupeikaitė, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė, Europos žydų istorijos tyrinėtoja ir žydų klasikinės raštijos specialistė Lara Lempertienė, VU TSPMI dėstytoja, istorinių traumų, atminties politikos ir kolektyvinės tapatybės klausimų tyrinėtoja Violeta Davoliūtė, archeologas, Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrinėjimų tarptautinės komandos vadovas Jonas Seligmanas, Londono universiteto koledžo moderniosios žydų istorijos profesorius Michaelis Berkovičius ir Brandeis universiteto Holokausto studijų emeritas profesorius Antonis Polonskis. Įvadiniame pranešime „Atkuriant žydiškojo Vilniaus koliažą“ Lietuvos Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas apžvelgė kolektyvinės atminties padėtį Lietuvoje žydų kultūrinio paveldo ir Holokausto įsisąmoninimo požiūriu, optimistiškai žvelgdamas į ateitį, kurioje turėtų įsivyrauti dialogo kultūra.

Baigiamojoje Litvakų dienų virtualioje diskusijoje „Atminties parkai. Šiuolaikinis menas ir litvakų istorija“ dalyvavo Holokaustą išgyvenusi Lietuvos šviesuolė profesorė Irena Veisaitė, išeivio iš Lietuvos palikuonė, britų litvakė Jenny Kagan, neseniai Lietuvos pilietybę atgavusi pasaulinio garso menininkė litvakė Esther Shalev-Gerz iš Paryžiaus ir „Kaunas Europos Kultūros Sostinė 2022“ vadovė Daiva Citvarienė ir Folksestone trienalės meno direktorius Lewis Biggs. Virtualiame susitikime aptartas litvakiškų šaknų turinčių menininkų įsitraukimas į Lietuvos meno erdvę ir svarbus indėlis, ne tik sugrąžinant Lietuvos žydų istorijos naratyvą, tačiau ir susiejant jį su šiuolaikinėje visuomenėje aktualiomis temoms.

Litvakų dienų atidarymo koncertas buvo skirtas vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių – Anatolijaus Šenderovo – atminimui ir visiems Lietuvos žydų šviesuoliams.

Devintąsias Litvakų dienas Londone Lietuvos ambasada Jungtinėje Karalystėje rengė kartu su Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos kultūros ministerija, Nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Vilniaus Gaono žydų muziejumi, Vilniaus Universitetu, Europos literatūros tinklu, Londono universitetu koledžu. Litvakų dienas Londone remia Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Visų trijų renginių įrašus galima pasižiūrėti Lietuvos Ambasados Jungtinėje Karalystėje youtube paskyroje: