Mokslas, Istorija ir Kultūra

Legendinę Nadeždą Dukstulskaitę prisimena jos mokiniai

Legendinę Nadeždą Dukstulskaitę prisimena jos mokiniai

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje lapkričio 15d. surengtą prisiminimų vakarą, skirtą pianistei, koncertmeisterei, legendinei pedagogei Nadeždai Dukstulskaitei (1912-1978) pradėjo Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos, muzikologas prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pats mokęsis pas N. Dukstulskaitę „Ąžuoliuko“ mokykloje.

Renginyje dalyvavo ir prisiminimais dalinosi, pianistas doc. Robertas Bekionis, “Ąžuolų” klubo Vyrų choras (meno vadovas prof. Povilas Gylys) prof. Silvija Sondeckienė, violončelininkas Valentinas Kaplunas, operos solistas tenoras Rafailas Karpis.


Praėjo 40 metų nuo legendinės pianistės mirties. Į Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salę paminėti šviesaus atminimo pedagogės, susirinko žydų bendruomenės nariai, profesionalūs muzikai ir buvę „Ąžuoliuko“ choro dainininkai, dabar jau „Ąžuolų“ chore dainuojantys, solidūs, garsūs įvairių profesijų vyrai, kurie uždainavo taip jautriai, tarsi jų būtų klausiusi pati mokytoja Nadežda Dukstulskaitė.

„Ąžuolų“ choro vadovas Povilas Gylys, dainavęs berniukų chore „Ąžuoliukas” ir gyvenime pasirinkęs choro dirigavimo specialybę, išaugęs iki žinomiausių Lietuvos choro meno vadovų, kelerius metus dirbo berniukų choro „Ąžuoliukas“ chormeisteriu ir dirigentu. Jis prisiminė tuos laikus, kai H.Perelšteinas ir N. Dukstulskaitė kūrė „Ąžuoliuką“. Pianistė akomponavo mažylių chorui. „Savo elegancija ir muzikavimu ji pakylėdavo vaikų dainavimą į aukštą lygį, – prisiminė P. Gylys. Ir dabar „Ąžuoliukas“ gyvuoja, o „ Ąžuolų“ choras jį remia kaip galėdamas“.

Geto patirtys Avromo Suckeverio memuaruose

Danielė Ūselytė, Bernardinai.lt

Avromas Suckeveris (1913-2010) – vienas įžymiausių XX a. jidiš kalbos poetų, tiesiogiai išgyvenęs Holokaustą, kaip vienas iš kultūrinės rezistencijos lyderių, atsiminimuose[1] Iš Vilniaus geto[2] liudija autentiškas savo patirtis.

Šie tekstai parašyti iškart po tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių ir 1946 m. buvo išleisti Maskvoje. Dėl šios priežasties toks memuarinis pasakojimas tampa istoriją liudijančiu šaltiniu, kuris išryškina autoriaus sąmonėje esančius vis dar gyvus įspūdžius. Netiesiogiai, per tam tikras situacijas, netgi ironizuojant, perteikiamos nuotaikos ir būsenos – neviltis, baimė, pažeminimas, tačiau ir begalinis noras išlikti, kovoti iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Pasipriešinimas remiasi intensyvia kūryba ribinėje situacijoje, tikint jos galia įtvirtinti žmogiškąją egzistenciją ir tuo būdu yra grindžiamas istorinis naratyvas, kuriame skleidžiasi poezijos rašymo galimybės tragišku momentu.

Lietuvoje lankėsi JAV paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos pirmininkas Paul Packer

Lietuvoje lankėsi JAV paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos pirmininkas Paul Packer

Lapkričio 6-8 d. Lietuvoje lankėsi JAV paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos pirmininkas Paul Packer.
Lietuvos žydų bendruomenėje Paul Packer aptarė žydų paveldo situaciją Lietuvoje, dalyvavo Vilniaus choralinėje sinagogoje vykstančiose maldose, su bendruomenės atstovais apžvelgė sinagogos mikvos (judėjų ritualinės vonios) atkūrimo poreikį ir perspektyvas.
Taip pat svečias aplankė restauruojamą Zavelio sinagogą Gėlių gatvėje.
Paulo Packerio iniciatyva ir rūpesčiu Šnipiškėse įrengtos informacinės lentelės, žyminčios Senųjų žydų kapinių teritoriją. Susitikme su Vilniaus m. savivaldybės atstovais, buvo konstruktyviai aptariamos tolesnės Senųjų žydų kapinių įamžinimo gairės. Taip  pat svečias lankėsi Olandų kapinėse, kuriose, jo vertinimu, taip pat trūksta informacinių nuorodų, bei vienintelėse veikiančiose Vilniaus žydų kapinėse Sudervės plente.

 

Kaune Paul Packeris aplankė Chasidų sinagogos pastatą, kuris, tinkamai jį restauravus, galėtų tarnauti pagal savo paskirtį antrai pagal dydį Lietuvoje Kauno žydų bendruomenei bei čia studijuojantiems izraeliečiams. Svečią nemaloniai nustebino situacija Kauno Žaliakalnio senosiose žydų kapinėse, kuriose palaidota daugybė garsių religinių ir visuomeninių žydų veikėjų . Centrinėje miesto vietoje esančiose kapinėse nemažai antkapių sudaužyta, nuversta, o tai svečio nuomone, netarnauja kuriant gerą, savo turtinga žydų istorija besididžiuojančio, miesto įvaizdį. Taip pat LŽB atstovai susisiekė su kompetentingomis institucijomis dėl vaizdo stebėjimo techninių trūkumų šalinimo kapinių teritorijoje.
Lapkričio 8-ąją  JAV paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos pirmininkas Paulas Packeris susitiko su Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos atstovais, aptarė Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimo problematiką, pabrėžiant, kad ši ypatinga judėjų sakralinė vieta ir jos įamžinimo gairės privalėtų būti Lietuvos žydų bendruomenės ir Valstybės žinioje. Taip pat buvo iškeltas klausimas dėl papildomo susitarimo, numatančio Vyriausybės, LŽB, Kultūros paveldo departamento ir Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto (Jungtinė Karalystė) įsipareigojimus žydiškų objektų paveldosaugos srityje.
Svečias aplankė restauruojamą Žiežmarių medinę sinagogą ir kapines,  dalyvavo įspūdingame renginyje Vandžiogaloje, kuomet buvo atidengtas paminklas žuvusiesiems Holokausto metu ir pristatytos sutvarkytos Senosios žydų kapinės.
Svečias vizitą Lietuvoje užbaigė apsilankymu restauruotame Joniškio sinagogų komplekse, kuris ne tik puošia miestą bet it yra pritaikomas miesto gyventojų poreikiams.

 

Vandžiogaloje atidarytas memorialas Holokausto aukoms

Vandžiogaloje atidarytas memorialas Holokausto aukoms

Kauno rajono savivaldybės ir JAV gyvenančių litvakų pastangomis šalia senųjų Vandžiogalos kapinių pastatytas memorialas, skirtas čia 1941 metais nužudytiems žydams atminti. Lapkričio 8 d., 14 val., planuojamos memorialo atidarymo iškilmės, į kurias ketina atvykti Izraelio ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasadoriai, projektą finansiškai parėmusios kompanijos „Alex Lyon&Son” prezidentas Jackas Lyonas, Kultūros paveldo departamento, vietos bendruomenės atstovai. Kauno rajono savivaldybės, Vandžiogalos seniūno Vytauto Šniaukos ir vietos bendruomenės pastangomis litvakų kapinės buvo išvalytos nuo krūmokšnių, nugriauti paminklai atstatyti, į kapines nutiestas keliukas, miške įrengta nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė.

Demagoginis tango su sąžine

Demagoginis tango su sąžine

Arkadijus Vinokuras

V. Valiušaičio straipsnis „Melo voratinklyje – antinacistinė ir antisovietinė rezistencija“ skirtas sovietinio dezinformacijos meno analizei. Tikrai reikalinga tema. Bet ir vėl „įtraukiamas“ kpt. J. Noreika, ir vėl argumentuojama taip, lyg jokių dokumentų, rodančių J. Noreikos kolaboravimą su naciais, jo karininko priesaikos sulaužymą, jo artimą bendravimą su žydų žudikais neegzistuotų.

Deja, tie įrodymai egzistuoja, nori šito ar nenori V. Valiušaitis. Taigi, paneigiant patvirtintus faktus, nusižengiant moraliniams ir etiniams principams, humanistinėms vertybėms, siekiama demokratinei visuomenei primesti susitepusio didvyrio garbinimą. Taip sąmoningai ar ne reikalaujama pateisinti fašizmo bei nacizmo ideologiją. Tačiau šių ideologijų šlovinimą ar pateisinimą draudžia Lietuvos įstatymai.

Holokaustas prasidėjo Krištolinę naktį

Holokaustas prasidėjo Krištolinę naktį

Neapykanta žydams, kurią kurstė ir koordinavo Adolfo Hitlerio propagandistai, prieš 80 metų, 1938 m. lapkričio 9-os naktį inspiravo pogromą, kurį vadino “spontaniškomis antižydiškomis demonstracijomis”. Krištolinės nakties metu naciai siautėjo po Vokietijos Reichą, įskaitant Austriją ir neseniai prijungtą Sudetų kraštą Čekoslovakijoje. Jie plėšė namus, firmas ir sinagogas, nacių gaujos užpuolė žydų ligonines, vaikų namus ir pagyvenusių žmonių namus. Jie niokojo, degino, mušė, žudė. Naciai pavadino tą naktį Krištoline dėl žėrinčio stiklo šukių, pabirusių iš tūkstančių sudaužytų langų.

Miuncheno sinagoga po gaisro.

Toji teroro naktis tapo žudynių pradžia, teroras tęsėsi 7-erius Holokausto metus, nužudyti 6 milijonai žydų ir šimtai tūkstančių kitų tautybių žmonių, kurie buvo vadinami nepageidaujamais.

Per pogromą ir tuoj po jo nužudytas 91 žmogus, apie 20 tūkst. uždaryta į koncentracijos stovyklas, sugriauta 281 sinagoga ir apie 200 kitų pastatų, apiplėšta ir sunaikinta apie 7500 žydų parduotuvių. Po pogromo prasidėjo žiaurios žydų represijos: jiems uždėta 1 mlrd. markių kontribucija, nusavintos jų įmonės, uždrausta lankyti kultūros renginius, mokytis ne jiems skirtose mokyklose, apribotas susisiekimas.

Neužilgo, praėjus kiek daugiau nei 2 metams  didelio masto masinės žydų žudynės prasidėjo ir Lietuvoje. Iki 1941 metų ši šalis tokių žudynių nebuvo regėjusi, Lietuvoje įvykdytas Holokaustas. Pasak istoriko JAV Milersvilio universiteto istorijos profesoriaus emerito Sauliaus Sužiedėlio, tai pačios baisiausios masinės žudynės Lietuvos istorijoje. Per tris mėnesius išžudyta maždaug 140–150 tūkst. žmonių, po poros metų sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė. Pasąmonėje egzistavęs antisemitizmas, ksenofobija  pasireiškė žiauriu negailestingu žudymu.

Paroda RENESANSAS Pakruojo sinagogoje

Paroda RENESANSAS Pakruojo sinagogoje

Autorius Vilijus Žagrakalys

PARODA Pakruojo sinagogoje 2018 lapkričio 10-30 d.d. Atidarymas 11.09 – 17:00val.

foto RENESANSAS

Viskas kas sena atgimsta . XIX amžius – fotografijos atsiradimo ir suklestėjimo metas. Tai įvairių technikų ir technologijų taikymas vaizdui perteikti plokštumoje.

Po etapo išpildant nuotraukas šlapiu kolodijumi, atsirado sidabro želatininis procesas, kuris išliko iki skaitmenos technologijų sukūrimo. Šio metodo atsiradimo dėka įsisteigė daug foto studijų, kurios įamžindavo žmones (portretai, grupinės kopozicijos). Kuriami įvairių vaizdų albumai. Sidabro želatininis išpildymas tapo labiausiai prieinamu metodu.

Bet maždaug tuo pačiu metu buvo atrastas ir platininis metodas. Pastarasis foto istorijoje fiksuojamas 1873 metais. 1881 metais William Willis jį užpatentavo. Fotografų bendrija Didžiojoje Britanijoje W.Willis įvertino “Progreso” medaliu  ir  medaliu “Už atradimą”. Tai įvyko 1885 metais. Šis metodas buvo populiarus iki I pasaulinio karo. Pabrangus platinai karo metu, išpildymo būdas palaipsniui buvo pamirštas.

Apie 1970 metus užmirštas foto metodas atgimė. Tai įvyko JAV. Dabar šis metodas vadinamas “spausdinimo proceso karaliumi”.

Pradėjus domėtis foto technologijomis, išbandžiau keliatą nuotraukų spausdinimo būdų. Po ilgų eksperimentavimo etapų pasirinkau platinos-paladijaus metodą. Šiuo metodu išpildytus antspaudus pristatau foto fragmentų ekspozicijoje.

Žagarės geto mįslės

Žagarės geto mįslės

Evaldas Balčiūnas, bernardinai lt

Žagarės geto istorija trumpa, baisi, skaudi. Getas neturėjo formalių savivaldos organų. Todėl jo istoriją žymi žiaurūs žydų likimus lėmusių žmonių darbai ir „potvarkiai“. Ir užbaigia sovietų atliktų ekshumacijų aktai. Holokaustas sunaikino Žagarės žydų bendruomenę. 1941 metais Žagarės gete buvo apgyvendinti ne tik miesto, bet ir aplinkinių vietovių — Linkuvos, Pašvitinio, Žeimelio ir kitų — žydai. Žagarės Naryškino parke Šoa nusinešė apie 3000 gyvybių, o Vilkiaušio miške buvo sušaudyta apie 500 Žagarės ir aplinkinių vietovių žydų.

Žydų žudynes Žagarės baltaraiščiai pradėjo dar iki geto sukūrimo. Geriausiai žinomas įvykis – kai liepos mėnesį, sekmadienį, baltaraiščiai prie latvių kapinių sušaudė aštuonis žmones. Sovietai, norėdami pabrėžti aukų sovietiškumą, po karo – 1958 metais – rašytoje pažymoje mini jų pareigas.

Vilniaus Žydų gatvės knibždėlyne – skurdas ir malda

Vilniaus Žydų gatvės knibždėlyne – skurdas ir malda

Apie miesto centro apgyvendinimo tankinimą kalbanti dabartinė sostinės valdžia turėtų atsigręžti į istoriją, kai prieš Antrąjį pasaulinį karą Žydų gatvės namuose glausdavosi net po 200–500 gyventojų. Tankiausiai apgyvendinti namai Vilniuje. Nors šiandien sunku įsivaizduoti pastatą, kurio butuose būtų registruota po dešimt gyventojų, tokių buvo Žydų gatvės kvartale. Žydų gatvė XIX amžiuje ir tarpukariu buvo žydų kvartalo centras ir ašis, garsėjo ne tik gyventojų, bet ir maldos namų gausa. Pastatai buvo aklinai pripildyti parduotuvių, įvairių studijų ir pasilinksminimo vietų.

“Likimų” vakaras skirtas S.Sondeckio ir S.Alperavičiaus 90 -čiui paminėti

Spalio 11d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės J. Heifetzo salėje bendruomenės nariai susirinko pagerbti buvusio ilgamečio LŽB pirmininko Smono Alperavičiaus ir dirigento, pedagogo Sauliaus Sondeckio atminimo, nes šią dieną jiems abiems būtų sukakę 90 metų. Atminimo vakarą inicijavusi Maša Grodnikienė pažymėjo, kad šiuos du garsius ir brangius žmones, žinomas asmenybės jungė ne tik gimimo diena (jie gimė tą pačią dieną), juos siejo draugystė ir ypatingi, šilti santykiai su žmonėmis, optimizmas ir nuostabus humoro jausmas bei dar daugiau gerų bruožų.

S.Sondeckis gimė 1928.10.10 Šiauliuose. 1952 m. Baigė Vilniaus konservatoriją smuiko klasę pas Aleksandrą Livontą. Nuo 1955 m. jis dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, nuo 1957 m. – Vilniaus konservatorijoje. Nuo 1989 m. vadovavo Valstybiniam Ermitažo orkestrui, nuo 2005 m. – Lietuvos kameriniam orkestrui.

S.Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras koncertavo daugelyje pasaulio šalių su įvairiais atlikėjais bei dažnai pirmasis atlikdavo lietuvių kompozitorių kūrinius. Orkestras grojo tarptautiniuose muzikos festivaliuose Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Liuksemburge ir kt. Už muzikinę interpretacinę veiklą pristatant Lietuvos atlikėjų meną pasaulyje, 1999 metais S.Sondeckiui buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Maestro Saulius Sondeckis buvo Lietuvos žydų bendruomenės (lietuvių) garbės narys. Jo tėvui Jackui Sondeckiui buvo suteiktas “Pasaulio  tautų teisuolio”, ir šis vardas buvo įamžinta “Yad Vashemo muziejuje”. Maestro tėvas buvo žinomas visuomenės veikėjas, Šiaulių burmistras. Pats Saulius Sondeckai interviu yra kalbėjęs apie savo tėvą: “Karo metu jo pavaduotoją, viceburmistrą nužudė vokiečiai, o šeima pateko į getą. Iš ten viceburmistro žmona ir sūnus sugebėjo pabėgti, o Jackus Sondeckis padėjo jiems išgyventi – pusantrų metų jis slapstė juos artimųjų ūkyje. Išgelbėtas berniukas – mano draugas, teatrologas profesorius Markas Petuchauskas. Jis patarė man siųsti gelbėtojų dokumentus į Jeruzalę. Po trijų metų svarstymo, – visi faktai yra labai atidžiai patikrinti, – jau po mirties tėvas gavo medalį ir garbės pažymėjimą. Jis mirė 1989 m. Bostone. Ir Lietuvoje, taip pat ir po mirties, jis gavo ordinį dėl žūvančiųjų gelbėjimą “.


Simonas Alperavičius gimė 1928 m. Spalio 10 d. Vilniuje. Žydų bendruomenės pirmininko giminėje buvo žinomi rabinai, vienas jų Mattityahu Strašunas, Talmudistas, senųjų rankraščių tyrinėtojas, mokslininkas, knygų kolekcionierius, bendruomenės lyderis ir filantropas. Jis sukaupė didelę privačią knygų ir retų rankraščių kolekciją, kuri sudarė pagrindą Vilniaus Strašuno bibliotekai, kuri veikė nuo 1892 iki 1941 metų.

1933 m. S. Alperavičiaus šeima persikėlė į Kauną, kur Simonas baigė šešias žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos klases. Antrojo pasaulinio karo metu Alperavičiaus šeima buvo evakuota. Po karo grįžo į Vilnių. 1952 m. jis su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.

Kviečiame dalyvauti Didžiosios akcijos aukų pagerbime

Kviečiame dalyvauti Didžiosios akcijos aukų pagerbime

2018 spalio 28 d. 12 val. IX forte Kauno žydų bendruomenė, uždegdama žvakes prisimins Kauno geto Didžiosios akcijos tragediją ir malda pagerbs Holokausto aukas.
Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28- 29 d.  „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.