Naujienos

Izraeliui Lempertui būtų 95-eri. Prisimename ir gerbiame jo atminimą

Izraelis  Lempertas, Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras sociologas  gimė Mažeikiuose 1925m. spalį . 1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui pasitraukė į Sovietų Sąjungą. Trumpai studijavo į Kirovo sr. evakuotame Maskvos pedagoginiame institute. 1944–45 tarnavo SSRS kariuomenės 16 lietuviškojoje šaulių divizijoje. 1951 baigė Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. 1950–90 dėstė Vilniaus universitete; buvo docentas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990), tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute, buvo Lietuvos žydų bendruomenės valdybos narys. Lietuvos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, kitų šalių leidiniuose paskelbė apie 40 mokslinių straipsnių.

Svarbiausi jo parašyti veikalai: Fašistinis režimas Lietuvoje (1975), Mūsų Vilne (2003), Litvakai (2005, ir anglų kalba). Sudarė leidinius Lietuvos žydų švietimas ir kultūra iki Katastrofos (1991), Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai (1999, anglų kalba 1998).

 Izraelis Lempertas – inteligentiškumo etalonas: išprusęs, kuklus, su liūdnomis akimis, traukęs aplink save visus, su kuo bendraudavo. Laimingi žmonės, kuriems teko su juo dirbti. Šio žmogaus nebėra gyvųjų tarpe, jis iškeliavo anapilin 2012m. tačiau jį pažinoję labai gerai prisimena šį šviesuolį, cituoja jo žodžius.

Šiandien Lietuvoje imama po truputį suvokti, jog žydai yra svarbi Lietuvos istorijos dalis. Jis. stengėsi pristatyti lietuviams ir pasauliui unikalų turtingą  litvakų pasaulį su ryškiomis asmenybėmis ir reikšmingais kultūros bei mokslo atradimais, kai šio pasaulio gyvybingumas Lietuvoje po Holokausto blėso. Prof. Lempertas taip pat kalbėjo apie tautų santykius tebeslegiančius stereotipus, suformuotus praeities kančių. Juk Lietuvos žydai maitinosi iš Lietuvos žemės ne tik ekonomiškai, bet ir fiziškai bei dvasiškai. Per daugelį kartų jie gyveno ne tik bendrumo su Europos ir pasaulio žydija jausmais, bet ir su meile Lietuvos žemei.

Ilgą laiką dėstė Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame univer­sitete. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, gilinosi į judaikos problemas, tyrinėjo Lietuvos žydų kultūrą ir istoriją, dėstė Jidiš institute. Dr. Izraelis Lempertas paskelbė apie 40 mokslinių dar­bų Lietuvoje, Izraelyje, JAV ir kitur, o 2005 m. išleido veikalą „Litvakai“.

Profesoriaus Lemperto humoro jausmą prisimena su juo dirbę kolegos, neretai profesoriaus mesteltas žydiškas anekdotas tapdavo galvosūkiu: o ką gi tai galėtų reikšti? Mokslininko nuopelnas – pristatyta Lietuvos Jeruzalė per Gaono asmenybę ir YiIVO institutą. Rašydamas knyga “Litvakai” (išleista 2005m.) profesorius tarsi beldėsi į lietuvių sąmonę, bandydamas grąžinti atmintį apie gyvenusius bendrapiliečius žydus, mylėjusius jidiš kalbą, kurią I.Lempertas ne tik brangino, bet ir gaivino šios kalbos istoriją.

Apie knygą ,,Litvakai“

Gerdami Visockio arbatą ar žiūrėdami Spilbergo filmus, neįtariame, kad susiliečiame su litvakais. Daugelis ir nesugebėtų paaiškinti, kas tie litvakai, kuo jie žymus. Gal svarbiausias litvakų bruožas – racionalumas. „Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau stebiuosi, iš kur tai? Gal iš Talmudo studijų?“ – sakė kultūrologas ir istorikas L. Karsavinas. Tarp litvakų buvo daug religinių mąstytojų, pavyzdžiui, Vilniaus Gaonas; politikos, mokslo, meno žmonių, tarp jų Nobelio premijos laureatai. Gausiai iliustruotoje knygoje apžvelgiamas litvakų įnašas į Lietuvos ir pasaulio kultūrą. Parašyta remiantys mokslo šaltiniais, knyga adresuota plačiajai auditorijai.

 

1999 m. I.Lempertas įkūrė jidiš būrelį, o savo moksliniuose darbuose tyrinėjo žydų filologiją. Jo palikti mokslinių darbų archyvai neišsemiami. Vienas jo garsių to laikmečio straipsnių apie jidiš kalbos katedrą, kuri buvo įsteigta Vilniaus universitete 1940 m. Antrojo Pasaulinio karo metu jos neliko.

I.Lempertas – inteligentiška asmenybė, traukte traukė visus aplinkinius savo enciklopedinėmis žiniomis ir sugebėjimu išklausyti kitų nuomonę.

Žydiškos silkės kelias

Žydiškos silkės kelias

 

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Ar galite įsivaizduoti, jog silkės istorija skaičiuojama daugiau nei tūkstantį metų. Ją nuodugniai dokumentuoja „silkės maniakai“, clupea harengus mėgėjai, kurie jaučia aistrą mažoms, druskingoms žuvims. Ir dėl rimtų priežasčių – ši maža žuvytė turi ilgą istoriją, įtakojančią pasaulio geopolitiką ir ekonomikos istoriją jau 1000 metų. Silkių kaulai buvo rasti neolito laikų Skandinavijos kapuose. Islandijos pirkliai jau X amžiuje eksportavo į Europą džiovintas, sūdytas žuvis.

“Hanzos sąjunga, viduramžių ekonominė gildija, atsirado todėl, kad vokiečiai turėjo druskos, kurios skandinavai troško kaip savo silkių konservanto, o britų ir olandų jūreivystės galia formavosi ir laikėsi dėl silkės prekybos[1]“.

Lietuva ir Norvegija 2020 m. minint #ŽydųKultūrosMetus galėtų surengti silkės ragautųjų vakarėlį skirtą 200 m. silkės kelio jubiliejui. Ant stalo puikuotųsi tuzinas tiek lietuviškos, tiek žydiškos, tiek norvegiškos silkės patiekalų. Pasirodo XIX a. pradžioje silkės paliko Baltijos jūrą ir mūsų protėviai Lietuvoje buvo priversti ieškoti, iš kur gauti silkių. Užsimezgė ryšiai su Norvegijos miestu Stavangeriu, iš kurio šimtai laivų nuo 1815 iki 1870 metų aprūpindavo Baltijos jūros uostus silkėmis. Būtent silkėms šis miestas turi būti dėkingas už savo suklestėjimą – iki tol buvęs varganas ir menkai apgyvendintas, per 60 metų jis tapo ketvirtuoju didžiausiu Norvegijos miestu su 25 000 gyventojų.

Russ & Daughters, 106 m. veikiantis žydiško maisto restoranų tinklas, MATIAS silkės dienos

Skaityti plačiau
Zachor. Atsimink. Žydiškasis Panevėžys – autobusų stotimi paversta sinagoga ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero istorija

Zachor. Atsimink. Žydiškasis Panevėžys – autobusų stotimi paversta sinagoga ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero istorija

Du draugai aktoriai Dovilė ir Elijas keliauja po Lietuvą ieškodami litvakų kultūros palikimo. Iš nuotraukų, žmonių pasakojimų ir likusių pastatų istorijos jie bando atkurti tarpukario litvakų gyvenimą Lietuvoje. Šį kartą jie kelionę Lietuvos žydų pėdsakais tęsia Panevėžyje ir pradeda ją nuo Panevėžio autobusų stoties, kuri, pasirodo, yra tarpukariu buvusi sinagoga. Dovilė ir Elijas pažintį su žydiškuoju Panevėžiu tęsia domėdamiesi įstabiomis miesto asmenybėmis, viena kurių – vienas žymiausių savo laiko miesto gydytojų Šachnelis Abraomas Meras.

Dokumentinėje apybraižoje bus parodytos ir 1932 metų kronikos, apie kurias panevėžiečiai ir istorikai sužinojo tik prieš keletą metų. Jose užfiksuoti Panevėžio dvasinės mokyklos-ješivos studentai, išeinantys iš ješivos pastato, kuris šiandien panevėžiečiams geriau žinomas konditerijos-kepyklėlės „Panevėžio Eglė“ vardu.

Atkuriamoji dokumentika. Ved. Dovilė Kundrotaitė, Elijas Martynenko.

Filmas LRT lt mediatekoje. 

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000125955/zachor-atsimink-zydiskasis-panevezys-autobusu-stotimi-paversta-sinagoga-ir-gydytojo-sachnelio-abraomo-mero-istorija

 

 

Šiaulių Dainų parkas nuo šiol taps dar patrauklesniu sakurų parku

Šiaulių Dainų parkas nuo šiol taps dar patrauklesniu sakurų parku

Pasak Šiaulių miesto savivaldybės, atgyjantis Šiaulių Dainų parkas nuo šiol taps dar patrauklesne vieta. Greta neseniai nutiesto pėsčiųjų ir dviračių tako pasodintos sakuros neabejotinai taps nauju miestiečių ir miesto svečių traukos tašku.

Nuotraukoje Jav ambasadorius Robertas Gilchristas.

Sakurų sodinimo akciją savo atvykimu pagerbė garbingi užsienio svečiai. Kartu su miesto meru jie prisidėjo prie gražios iniciatyvos. Sakurų parko sodinimą inicijavo gamyklą Šiauliuose įkūrusi bendrovė „INTUS Windows“.

Akcija skirta lietuviams žinomiausiam japonui Čijunei Sugiharai ir jo nuopelnams žmogiškumui atminti.

Atrodytų paprasta medelių sodinimo akcija į Šiaulius sukvietė bene galingiausių pasaulio valstybių ambasadorius. Ir neatsitiktinai, nes iniciatyva buvo dedikuota, ko gero, svarbiausioms pasaulio vertybėms – žmogiškumui ir taikai.

Mero Artūro Visocko pakviesti, Šiauliuose mielai sutiko apsilankyti Japonijos ambasadorius Shiro Yamasakis, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossy Levy ir JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas. Renginyje dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Šiaulių žydų bendruomenių atstovai.

Su JAV Mr.Robert Gilchrist, Izraelio Mr. Yossy Levy, Japonijos Mr. Shiro Yamasaki ambasadoriais buvo pasodintas sakurų parkas. .
Japonijos ambasadorius Dainų parke
JAV ambasadorius sodina sakurą Dainų parke
Renginį savo skrydžiu virš Dainų parko atidarė NATO oro policijos misiją Šiauliuose atliekančių Italijos karinių oro pajėgų naikintuvai.
Parke dalyvauja dviejų Šiaulių bendruomenių atstovai ir du rabinai.
Tai išskirtinė diena Šiaulių miesto istorijoje. Buvo kalbama apie žmogiškumą ir Čiunę Sugiharą, puoselėtą humanizmą karo metu.

 

Architektės V. Sideraitės-Alon kelias. Nuo pirmųjų pamokų P. Repšio namuose iki įtaigių žydų kultūros projektų

Architektės V. Sideraitės-Alon kelias. Nuo pirmųjų pamokų P. Repšio namuose iki įtaigių žydų kultūros projektų

Viktorija Sideraitė-Alon. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bernardinai.lt  Jurgita Jačėnaitė Kostas Kajėnas Gediminas Šulcas  Vytautas Kirlys

Vidutinis skaitymo laikas:  9 min

bernardinai.lt

Vilnietė architektė ir dizainerė VIKTORIJA SIDERAITĖ-ALON žinoma kaip viena iš autorių, kurie 2020-iesiems, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, sukūrė proginį logotipą, atminimo medalį, monetą, pašto ženklą ir kalendorių. Taip pat ji – Samuelio Bako muziejaus interjero ir ekspozicijos viena iš kūrėjų, valgyklos su virtuve Vilniaus choralinėje sinagogoje interjero sumanytoja ir kitų labai svarbių žydiškajai kultūrai Lietuvoje skirtų projektų entuziastinga dalyvė.

Autorės ir jos kolegų iš dizaino studijos JUDVI&AŠ darbai išsiskiria akylu dėmesingumu estetikai, detalėms, intelektualumu, gilių, netiesmukų prasmių paieškomis, įtikinamumu ir pagarba savo šaknims.

Architektė V. Sideraitė-Alon, pasakodama apie savo gyvenimą ir tai, kaip priartėjo prie kūrybinio darbo, susijusio su žydų istorijos temomis, kaip vieną ryškių savo vaikystės atsiminimų mini faktą, kad jos mamos labai geras bičiulis, senas pažįstamas buvo Petras Repšys. Taip pirmieji būsimos menininkės piešiniai ir pirmosios dailės patirtys gimė būtent pas P. Repšį namuose, kai ji su grafiko sūnumis piešdavusi gražiai sukomponuojamus natiurmortus – pavyzdžiui, į nudaužtos gipsinės galvos viršugalvį sustatytas džiovintas gėles.

Tačiau menininkė pamąsčiusi prisipažįsta, kad ją, kaip asmenybę, vis dėlto suformavo vėlesnis nei studijų gyvenimas, prasidėjęs nuo tos akimirkos, kai 1988-aisiais, prieš pat Sąjūdžio judėjimą, ji, iš anksto atsiėmusi iš akademijos diplomą, išvyko pasisvečiuoti į Tel Avivą. Planas pabūti ten trumpai virto 15-a gyvenimo metų, praleistų Izraelyje.

„Staiga man atsivėrė visas naujas pasaulis, visai kiti žmonės, kita aplinka, viskas – klimatas, kas tik nori, – įspūdžius, atsivėrusius svečioje šalyje, pasakoja V. Sideraitė-Alon. – Jaunystėje laikas bėga labai greitai, net nepastebime. Taip ir pastebėjau, kad jau esu ir ištekėjusi, ir dirbu, ir biuro savininkė esu, ir su visais Izraelyje laisvai bendrauju. Štai tie 15 metų, manau, mane kaip asmenybę ir suformavo. Grįžau į Lietuvą su dviem mažais vaikais ir tikrai didele darbo patirtimi.“

V. Sideraitės-Alon manymu, Izraelyje jai didelę įtaką padarė žmonių tarpusavio santykių pobūdis, kitoks bendravimas, pagrįstas atvirumu, nė nebandant kam nors įtikti ir prie ko nors prisitaikyti. Kaip vaizdžiai įvardija – nedrebi bendraudamas dėl to, kad vienas žmogus – viršininkas, o kitas – „vargšelis“. Šių savybių architektė nepamiršo ir grįžusi su šeima atgal gyventi į Lietuvą.

„Labai džiaugiausi, kad visi profesionalai architektai Izraelyje, su kuriais bendravau, mane vertindavo už darbo kokybę, rezultatą ir rimtą požiūrį į jį, o ne dėl to, kad ėjau kokias nors pareigas“, – gyvenimo Izraelyje atradimus pamena pašnekovė. 

Ne vieno projekto, skirto žydiškajai kultūrai ir atminčiai, autorė V. Sideraitė-Alon sako augusi namuose, kur žydiškumas nebuvo puoselėjamas – tiesiog tai buvę lietuviški namai.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau

Dėl pablogėjusios COVID-19 pandemijos epidemiologinės situacijos atšaukiama stovykla LŽB patalpose

Skubame pranešti, kad dėl pablogėjusios COVID-19 pandemijos epidemiologinės situacijos ir nesant  galimybės užtikrinti vaikų saugumą buvo priimtas sprendimas atšaukti stovyklą LŽB patalpose.

Vaikams bus pasiūlyta alternatyvi programa per ZOOM platformą. Taip pat pakviesime juos į pėsčiųjų ekskursiją po Vilnių.                   

Sekite skelbimą.

 

 

 

Savo miesto dainiai

Savo miesto dainiai

Panevėžio gimnazijos orkestro 1921-ųjų nuotraukoje Hiršas Ichilčikas – paskutinėje eilėje iš kairės ketvirtas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Daiva Savickienė

 

Savo miesto dainiai

 Panevėžiečiai žydų menininkai garsino gimtąjį miestą net ir gyvendami svetur.

Panevėžys gali didžiuotis ne vienu žydų tautybės menininku.

Jų likimai labai skirtingi, o žinių apie kai kuriuos teliko nuotrupos. Tačiau kūrėjų paveldas neužmirštas.

Su nostalgija – iš Izraelio

Garsus žydų poetas Hiršas Ošerovičius kūrė jidiš kalba. Jis gimė XX amžiaus pradžioje, 1908-aisiais, Panevėžyje, geležinkelio kompanijos tarnautojo šeimoje, o mirė 1994 metais Izraelyje. Pirmojo pasaulinio karo metais caro valdžia, nepasitikėdama lojalumu, Ošerovičius, kaip ir daugelį kitų žydų, išsiuntė į Rusijos gilumą. Iš ten šeima sugrįžo tik 1921 metais.

H. Ošerovičius mokėsi Panevėžio žydų gimnazijoje, vėliau studijavo Kaune – pasirinko teisę.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad tada, studijų metais, H. Ošerovičius ir pradėjo rašyti poemas. Pirmąją knygą poetas išleido 1941-aisiais – deja, kiek žinoma, visą tiražą sunaikino naciai.

Antrojo pasaulinio karo metus H. Ošerovičius praleido evakuacijoje Almatoje, Kazachstane. Po karo jis vėl grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje. Neilgam: sovietinei valdžiai kūrėjas irgi užkliuvo.

Antisemitinei „kovos su kosmopolitizmu“ kampanijai įsibėgėjant visoje Sovietų Sąjungoje, 1949-aisiais H. Ošerovičius buvo apkaltintas nacionalistine, sionistine veikla ir ištremtas dešimčiai metų. Poetas kaltinimus neigė, rašė skundus, tačiau nuosprendis buvo panaikintas ir H. Ošerovičius paleistas tik 1956 metais.

Vėl grįžęs gyventi į Vilnių, H. Ošerovičius išleido ne vieną poezijos rinkinį. Tarp žinomiausių jo kūrinių yra knyga „Samsonas“, pradėta rašyti dar 1944-aisiais ir kurta tris dešimtmečius. Žinomi jo kūriniai ir „Tarp žaibo ir perkūnijos“, „Daina iš labirinto“ bei kiti.

D. Pilkausko teigimu, daugelis poeto kūrinių išleista įvairiomis kalbomis. Į lietuvių kalbą jo kūrybą vertė Algimantas Baltakis, Vytautas Bložė, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Judita Vaičiūnaitė. Į rusų kalbą – garsus rusų poetas Arsenijus Tarkovskis.

Septintajame dešimtmetyje Panevėžio dramos teatre pastatyta H. Ošerovičiaus drama „Žmonės ir antžmogiai“, kurią režisavo Juozas Miltinis ir Vaclovas Blėdis, o vaidino garsūs aktoriai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, kitos to meto scenos žvaigždės.

Pasak istoriko, kai H. Ošerovičius 1971-aisiais išvyko gyventi į Izraelį, po kelerių metų parašė vieną svarbiausių ir nostalgiškiausių savo paveldo kūrinių – poezijos knygą „Main Ponevež“: „Mano Panevėžys“. Išleista jidiš ir hebrajų kalbomis, ji buvo unikali, nes daugelis išeivių apdainuodavo Vilnių.

Iki pat mirties H. Ošerovičius priklausė Izraelio rašytojų ir žurnalistų, rašančių jidiš kalba, sąjungai. Už kūrybą buvo apdovanotas ne viena prestižine Izraelio ir kitų šalių premija.

Tarp sovietų valdžios Hiršui Ošerovičiui mestų kaltinimų buvo ir bendradarbiavimas su sionistinio laikraščio „Jidiše Štime“ redakcija. EPAVELDAS.LT nuotr.

Skaityti plačiau
Susitikimas Panevėžyje dėl žydų paveldo išsaugojimo

Susitikimas Panevėžyje dėl žydų paveldo išsaugojimo

Spalio 21 d. Panevėžio žydų bendruomenėje vyko pasitarimas dėl bendradarbiavimo  su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičiaitės-Bitė miesto viešosios  bibliotekos darbuotojais  ir žydų bendruomene.  Pasitarime dalyvavo  Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys Rimantas Narkevičiaus.

Greta Kėvelaitienė, bibliotekos krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja paragino išlaikyti kuo glaudesnius bendradarbiavimo ryšius.  Jos pasiūlymui pritarė  bibliotekos darbuotojai:  Ilona Mažylytė ir Sigita Marcinkevičienė.

Draugiškoje atmosferoje buvo aptarti  įvairių miesto struktūrų ir organizacijų sąveikos klausimai, organizuojant viešuosius renginius. Rimantas Narkevičius atkreipė dėmesį į žydų bendruomenės pirmininko Gennady Kofmano darbą, renkant medžiagą, susijusią su miesto  žydų istorija.

Skaityti plačiau
Kasmet spalio mėnesį Švenčionyse vyksta tradicija tapęs liūdnas minėjimas Holokausto aukoms atminti

Kasmet spalio mėnesį Švenčionyse vyksta tradicija tapęs liūdnas minėjimas Holokausto aukoms atminti

 Švenčionių rajono žydų bendruomenė

2020 m. spalio 18 d. Švenčionių rajone vyko tradicija tapęs renginys, skirtas Holokausto aukoms atminti. Kiekvienais metais spalio mėnesį prie paminklinės Menoros susirenkama prisiminti  Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, nukankintus Švenčionių krašto gyventojus, kurie kalėjo miesto parke įkurtame gete ir buvo masiškai nužudyti Švenčionėlių poligone.

Žudynių aukas pagerbė Izraelio ambasadorius Yossi Levy, jis  lankėsi  Švenčionyse, kur susitiko su rajono vicemere Violeta Čepukova, Švenčionių rajono savivaldybės tarybos sekretore Miranda Kaneckaja-Steckevičiene, Nalšios muziejaus muziejininke, istorike Nadežda Spiridonoviene  ir  Švenčionių žydų bedruomenės pirmininku Moisej Šapiro.

Vizito metu aplankyta Švenčionių miesto parke esanti Menora, taip pat masinių žudynių aukoms atminti skirtas memorialas Švenčionėlių apylinkėse esančiame Platumų kaime. Lankantis abejose istorinės reikšmės vietose, prie paminklų uždegtos žvakutes ir padėtos gėles, taip pagerbiant Holokausto aukų atminimą.

Iš beveik 250 tūkstančių prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų po Holokausto liko tik apie 6 procentus. Švenčionių rajone kelis šimtmečius sėkmingai gyvavusios ir per kelis metus sunaikintos  žydų bendruomenės atminimas įamžintas ne tik monumentuose, bet ir išlikusių žmonių atmintyje.

To meto žydai buvo apsišvietę ir dvasingi. Bendruomenė turėjo žydų mokyklas ir net penkias sinagogas. Būta žydų farmacininkų, amatininkų, net daktarų. 1883 m. farmacininkas N. Taraseiskis atidarė ir dabar mums visiems gerai žinomą Švenčionių vaistažolių fabriką, tas rodo, kad ši bendruomenė buvo tikrai versli.

Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, 1941m. birželio 29 d. užimti Švenčionys. Nuo pirmųjų karo dienų žydai pajuto savo padėties tragiškumą. Istorikas Isakas Aradas, buvęs per vokiečių okupaciją Švenčionių gete, rašė: “Tarybų Sąjungoje prasidėjo nacistinis žydų genocidas,  jų likimas skyrėsi nuo to, kuris laukė baltarusių, lietuvių ir kitų.

Ela Gurina, LŽB Socialinės komisijos narė, Holokaustą išgyvenusiųjų asmenų patariamojo komiteto pirmininkė prie paminklo kalbėjo: ,,aš čia ne svečias. Mano mamos visa šeima čia guli …Tik mama liko gyva. Kiek save prisimenu, nuo vaikystės važiuodavom su mama ir tėvu, o dabar kiekvieną pirmąjį spalio sekmadienį važiuojam kasmet su vyru pagerbti aukas. Mes jau trečioji karta, kuri mažėja nes vieni serga, sensta ar dėl kitų priežasčių negali atvažiuoti. Esam dėkingi Švenčionių valdžiai, kuri visada atvažiuodavo, dabar sulaukiam atvykstant ir Seimo narių. Čia netoliese matome pylimą, supiltą  iš nužudytų žydų, anksčiau  čia augo ir didelis beržas, dar pernai jis augo, o šiemet matau, kad jo nebėra. Medis neištvėrė, nulūžo. Į šį medį naciai ir vietiniai pakalikai daužydavo vaikų galvas, kadangi taupė šovinius. Jie griebdavo vaiką už kojų ir trenkdavo į medį… Tokių vietų Lietuvoje labai daug, mes turime prisiminti ir atvykti, pagerbti čia prisiminti žiauriai nužudytuosius”.

Skaityti plačiau
Forumas Panevėžyje  apie visuomenės įvairovę, talentus ir brandžią demokratiją

Forumas Panevėžyje  apie visuomenės įvairovę, talentus ir brandžią demokratiją

Panevėžyje Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje 2020m. spalio 14d. vyko forumas apie vyrų ir moterų teisių lygybės stiprinimą, demokratišką  tautinių mažumų integraciją į visuomenę.

Pranešimą  „Europos Komisija skelbia lygybės sąjungą“  pristatė Danutė Krikščiūnienė, Panevėžio politikų klubo „Veiklios moterys“ prezidentė.

Panevėžio miesto savivaldybes tarybos narys , istorikas, Romualdas Grilauskas pranešė apie sunkumus su kuriais susiduria Lietuvos moterys, vadovaujančios švietimo, sporto, kultūros ir meno įstaigoms.

Apie žmonių su negalia integraciją pasisakė Lina Trebienė, Jaunuolių dienos centro direktorė. Forume aptarta, kaip keisti žmonių nuomonę ir požiūrį į neįgaliuosius, kaip užtikrinti lygias teises.

Apie Panevėžio plėtrą, susijusią su žydų istorija, pasisakė Panevėžio tarybos narys Rimantas Norkūnas. Atkreipus didesnį dėmesį į skirtingų kultūrų asmenis, galima sukurti daugiakultūrę aplinką, kurios diskusijose galima pasiekti geresnių rezultatų.

Apie tautinių mažumų integraciją pranešimą pristatė  Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman. Jis pabrėžė, kad ne viskas taip gerai kaip atrodo. Akivaizdžiai  matome, kad pasaulis keičiasi, yra antisemitizmo apraiškų ir vyksta vandalizmo aktai nukreipti  prieš žydus. Jis pastebėjo, kad per pastaruosius  10 metų buvo  įvykdyti vandalizmo aktai: sugadintos atminimo lentos žydų kapinėse bei  paminklas „Geto Vartai“ , taip ir liko neišaiškinti. Nėra artimo bendradarbiavimo tarp policijos atstovų ir žydų visuomenės. G. Kofman kėlė aktualius klausimus, susijusius su žydų istorija bei paveldo išsaugojimu.

Forumo rezultatas – žingsnis keičiant visuomenės nuomonę apie moterį, emigrantą, tautinių mažumų atstovą, neįgalųjį. Neužtenka tik teisės aktų ir įstatymų. Reikia kompleksiškos sistemos, švietimo, savimonės keitimo. Aktyvėjanti visuomenė suinteresuota naudotis visais savo talentais ir įvairove.

Akmenės krašto Holokausto aukų paminėjimo ceremonija

Akmenės krašto Holokausto aukų paminėjimo ceremonija

Lietuvos žydų istorija siekia ankstyvuosius viduramžius. Akmenės ir Viekšnių krašte žydai ėmė kurtis dar XVII a. II pusėje. Akmenės krašto žydų bendruomenė išugdė nusipelniusių Lietuvai žmonių, mokslo, kultūros veikėjų.

Akmenėje, Klykoliuose, Papilėje, Vegeriuose veikė sinagogos bei pradinės mokyklos, žydų bendruomenės aktyviai plėtojo verslus, Akmenėje ir Papilėje laikė žydų liaudies bankelius. Deja, Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta Holokausto Lietuvoje metu.

Po Antrojo Pasaulinio karo Akmenės krašte neišliko sinagogų ir mokyklų pastatų, sunaikintos Papilės žydų kapinės įamžintos tik paminkliniu akmeniu, išliko Viekšnių, Akmenės, Klykolių ir Vegerių žydų kapinės, jas dar aplanko čia palaidotų žydų palikuonys.1941 m. birželio – lapkričio mėnesiai laikomi pirmuoju žydų genocidų Lietuvoje laikotarpiu.

Tai pats baisiausias ir tragiškiausias Holokausto tarpsnis, per kurį nužudyta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų.Būtent tuo kruvinuoju laikotarpiu 1941 metais Akmenės krašto žydai iš krašto gyvenviečių buvo suvaryti į Akmenės sinagogas, kuriose 1941 m. vasarą buvo įkurtas moterų ir vaikų getas, o vėliau išvežti į Mažeikius, kur buvo sušaudyti.

2020 m. spalio 18 d., Akmenėje įvyko Akmenės krašto Holokausto aukų paminėjimo ceremonija. Dianos ir Marijaus Lopaičių bei VšĮ “Akmenės istorijos muziejus” direktoriaus Arūno Ostrauskio iniciatyvos dėka prie Akmenės miesto aikštės, buvusių Akmenės sinagogų vietoje, atidengtas paminklinis akmuo sunaikintoms Akmenės sinagogoms pažymėti.

Paminklinio akmens autorius – skulptorius Antanas Adomaitis. Plazdant Lietuvos ir Izraelio vėliavoms, vyko Akmenės krašto žydų, 1941 m. kalintų Akmenės gete ir vėliau nužudytų Mažeikiuose, vardų skaitymo ceremonija.

Jad Vašem centro duomenimis tai buvo 78 Akmenės, Vegerių, Klykolių gyventojai. Visų šių nužudytų Akmenės krašto gyventojų vardai ir pavardės buvo surašyti ant akmenukų.

Iš Akmenės renginys persikėlė į Mažeikių senąsias žydų kapines. Čia dar kartą prisiminti ir pagerbti Mažeikiuose 1941 m. sušaudyti Akmenės krašto žydai, garsiai skaitant nužudytųjų vardus ir pavardes, padėti akmenukai su jų vardais ir pavardėmis prie paminklinio akmens.

Tai buvo itin nuoširdus, prasmingas, kupinas atjautos, tolerancijos bei solidarumo ir be galo jautrus renginys, skirtas išsaugoti istorinę atmintį, kad nebūtų užmiršti Holokausto metu nužudyti Akmenės krašto žmonės bei jų tragiškas likimas. Be galo smagu, jog vis daugiau žmonių, ir ypač jaunimas, supranta, jog Holokaustas – tai ne tik žydų tautos tragedija, bet ir visos Lietuvos nelaimė.Renginyje dalyvavo Lietuvos litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Šiaulių krašto žydų bendruomenės atstovai, Akmenės bendruomenės atstovai, Mažeikių Gabijos šaulių būrio nariai bei Akmenės rajono jaunimas.

Tikimės kad Akmenės ir Mažeikių merai ar juos pavaduojantys asmenys sveiki ir gyvi, nes vietiniai mokiniai, šauliai , skulptorius Antanas Adomaitis, organizatoriai Akmeniškiai Lopaičiai, geros Valios fondas bei žydų bendruomenės jų taip ir nesulaukė paminklo nužudytiems žydams atidarime Akmenėje bei žydų žudymo vietoje Mažeikiuose. Beje, Mažeikių senosios žydų kapinės pasibaisėtiname stovyje.

Pristatyti naujausi Pakruojo sinagogų komplekso tyrimai

Pristatyti naujausi Pakruojo sinagogų komplekso tyrimai

Nuotraukoje (iš kairės): Dr. Ernesto Vasiliausko paskaitoje apsilankė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė ir mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius.

Pakruojo rajono savivaldybė praneša

Spalio 14 d. Pakruojo sinagogoje vyko dr. Ernesto Vasiliausko paskaita, kurios metu pristatyti naujausi archeologiniai tyrimai buvusiame Pakruojo sinagogų komplekse – žieminės sinagogos ir štiblo vietose. Tyrimus nuspręsta atlikti įgyvendinant projektą „Pakruojo m. Kruojos upės pakrančių ir miesto parko sutvarkymas“ ir jį derinant su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos.

Daugiausiai išlikusių žinių yra apie Pakruojo vasarinę sinagogą, bet informacijos apie žieminę sinagogą ir štiblą beveik nėra. Tyrimams vadovavusio archeologo dr. E. Vasiliausko teigimu, Pakruojo XIX a. medinių sinagogų kompleksas – unikalus Lietuvos sinagogų komplektas, kuriame persipynė keletas stilių – vėlyvas barokas (vasarinė sinagoga), klasicizmas (žieminė sinagoga) ir tradicinė architektūra (štiblas), buvo ryškus miesto įvaizdžio akcentas, vienas Pakruojo panoramos dominantų.

Tyrimų metu pavyko lokalizuoti žieminės sinagogos vietą – atkasti pamatus, bei aptikti Pakruojo senamiesčio XVII-XVIII a. datuojamą kultūrinį sluoksnį, tačiau štiblo atrasti nepavyko. Manoma, kad žieminė sinagoga nugriauta tarp 1945-1950 m., štiblas – 1970-1980 m.

Po renginio Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė, atsakingi specialistai, archeologas susitiko su tyrimo pristatyme dalyvavusia Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky ir diskutavo apie panašių tyrimų svarbą, radinių įamžinimą siekiant pažymėti istorinę vietą ir išsaugoti atmintį, aptarė kitus klausimus, susijusius su projekto „Pakruojo m. Kruojos upės pakrančių ir miesto parko sutvarkymas“ įgyvendinimu.

Renginį organizavo: VšĮ Archeologijos centras, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Pakruojo r. sav. administracija.

Šiaulių    televizijos reportažas

rasite:: https://www.facebook.com/277525555601900/videos/634836544067522

Žydų atminties metams Kretingoje – paminklas buvusiai sinagogai atminti ir jautri paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Žydų atminties metams Kretingoje – paminklas buvusiai sinagogai atminti ir jautri paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Kretingos laikraštis Švyturys

Kretingoje atidengtas atminimo ženklas, žymintis Kretingos sinagogos vietą. Taip pat Kretingos rajono kultūros centre pristatyta jautri paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“.

Sinagoga stovėjo buvusio “Mėguvos” viešbučio teritorijoje

Sinagoga Kretingos mieste sovietmečiu buvo pastatyta seniai neveikiančio “Mėguvos” viešbučio teritorijoje.

Prieš šimtą metų ten stovėjo žydų maldos namai, aplink telkėsi pastatai, kuriuose veikė, gyveno žydų bendruomenė.

„Kai aš augau toje vietoje buvo autobusų stotis, krepšinio aikštelė ir nebuvo jokio ženklo žydams atminti, todėl turbūt dauguma kretingiškių nežino, kad čia kadaise stovėjo sinagoga. Dabar mes turėsime atminimą ir kitokiu žvilgsniu galėsime pažvelgti į žydų likimą Lietuvos istorijos vingiuose“, – sakė Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius.

Skaityti plačiau
Darbėnuose surengta konferencija ,,Žinomas, bet nepažintas gyvenimas“

Darbėnuose surengta konferencija ,,Žinomas, bet nepažintas gyvenimas“

Darbėnuose surengta konferencija ,,Žinomas, bet nepažintas gyvenimas“, skirta Gaono 300  metų ir Lietuvos žydų istorijai atminti. Pranešimą skaitė bendruomenės pirmininkė Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė. Susidomėjimas buvo nemažas. Dalyvavo daug Darbėnų jaunimo, moksleiviai.

Darbėnuose renginį rėmė GVF, jame dalyvavo, LŽB pirmininkė F. Kukliansky. Klaipėdos bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.

Kruopščiai, apgalvotai parengtoje  konferencijos programoje pateikta žydų gyvenimo istorija, pasakojimas apie Darbėnų štetlą ir jame gyvenusias asmenybes. Per Holokaustą nužudyti visi  ten gyvenę žydai. Išsigelbėjo tik 2.

Jau seniai nebešurmuliuoja tokie trečiadienio turgūs, kuriuose prekiautojai vos išsitekdavo tarp dviejų upelių – nuo Dubupio iki Darbos tiltukų… Šių metų rugsėjį Darbėnuose atidengtas Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo dovanotas atminimo ženklas, žymintis čia buvusią Darbėnų sinagogos vietą. Taip pat darbėniškės mokytojos  Editos Gliožerienės iniciatyva, buvo atidengtos ir dvi memorialinės plytelės -„Atminimo akmenys“, skirtos Holokausto aukoms atminti

 

 

 

 

 

Chiunė Sugihara – Japonijos diplomatas, padėjęs karo metais apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos

Chiunė Sugihara – Japonijos diplomatas, padėjęs karo metais apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos

Kaunas.lt

Šalyje minint Ch. Sugiharos metus, į Kauną trečiakart sugrįžo diplomato Sugiharos savaitės renginių ciklas. Šiemet festivalis išplėtė savo geografiją – iš arčiau pažinti japonų kultūrą bei šalis jungiančią istoriją kviečia daugiau kaip 50 įvairių renginių Kaune, Druskininkuose, Vilniuje bei Telšiuose. Gausią programą vainikavo pačioje Kauno širdyje, Laisvės al. iškilusi beveik 4 metrų aukščio bronzinė skulptūra, įamžinusi drąsiojo Japonijos konsulo atminimą. Paminklo atidengime dalyvavo Japonijos ambasadorius Lietuvoje Shiro Yamasaki.

Skulptūros Cijunei Sugiharai atidengimas Kaune. Kaunas, 2020-10-17 (Teodoras Biliunas/Fotobankas)

 „Sugiharos savaitė šiais metais miestui dovanojo ne tik renginius, supažindinančius su Pasaulio tautų teisuolio veikla, jo biografija bei Japonijos kultūra. Festivalio kulminacija tapo iškiliu momentu –skulptūros, skirtoas Ch. Sugiharos drąsai atminti. Labai simboliška, kad, minint 80-ąsias konsulo veiklos Kaune metines, monumentas iškilo būtent greta Laisvės alėjos. Juk Sugihara tūkstančiams žmonių dovanojo laisvę. Tikiu, kad tai dar labiau sutvirtins lietuvių, japonų bei žydų tautas mus jungiančioje istorijoje“, – kalbėjo Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Kauno meras V.Matijošaitis, LŽB pirmininkė F. Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G.Žakas

 

Pasaulį keitęs kilnumas

Chiunė Sugihara – Japonijos diplomatas, 1939–1940 metais rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas. Antrojo pasaulinio karo metais jis padėjo apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos, išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas. Taip jis rizikavo savo karjera, nes oficialiai tam neturėjo Japonijos vyriausybės pritarimo.

1940 m. rugsėjį, kuomet konsulatas buvo uždarytas, Ch. Sugihara ir toliau pasirašinėjo vizas „Metropolio“ viešbutyje. Liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis prieš išvažiuojant į Vokietiją, konsulas pildęs vizas netgi traukinyje Ryga–Berlynas, kurias pasirašytas mesdavęs pro traukinio langą. Manoma, kad galėjo būti išduota iki 10 tūkst. vadinamųjų „gyvybės vizų“. Už savo veiklą, išgelbėjusią tūkstančius gyvybių nuo baisios lemties, Izraelio vyriausybė japonų diplomatą titulavo Pasaulio tautų teisuoliu.

Istorinės atminties vieta

Paminklas Ch. Sugiharos atminimui įamžinti papuošė erdvę greta viešbučio „Metropolis“, kur prieš išvykdamas į Berlyną humaniškumo idėją skleidė japonas. Beveik 4 metrų aukščio skulptoriaus Martyno Gaubo kūrinyje „Chiunei Sugiharai atminti“ vaizduojamos ratu į dangų besiveržiančios origami formos gervės, pagamintos iš platinuotos bronzos.

Skulptūros pagrinde visiems laikams išliks Č. Sugiharos antspaudas bei Japonijos konsulo veiklą įprasminantys žodžiai „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėji visą pasaulį“, išgraviruoti lietuvių, japonų, anglų ir jidiš kalbomis. Daugiau kaip dvejus metus kurto monumento atidengimo ceremoniją buvo galima  tiesiogiai stebėti Facebook renginyje „Sugiharos savaitė 2020“.

Visą savaitę Laisvės alėjoje, prie fontano, praeivių dėmesį traukia fotografijų paroda „Kauno draugai Japonijoje“. Lankytojams pristatomos trys Japonijos savivaldybės, aktyviai palaikančios draugiškus ryšius su Kaunu. Fotografijose iš arčiau pristatoma Ch. Sugiharos gimtinė – kalnuota Gifu prefektūra; Curuga, kur išsilaipino Sugiharos dėka išsigelbėję žydų pabėgėliai bei Hiracukos miestas, sutikęs svetingai priimti Lietuvos olimpiečius prieš šiemet turėjusias vykti Tokijo olimpines žaidynes.

Kaune atidengta skulptūra Sugiharai

Kaune atidengta skulptūra Sugiharai

Kauno centre šeštadienį atidengta skulptūra Japonijos diplomatui Chiunei Sugiharai (1900–1986). Lietuvoje jo išduotos taip vadinamos „gyvenimo vizos“ Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo tūkstančius žydų.

Beveik keturių metrų aukščio bronzinė skulptūra iškilo Laisvės alėjoje, greta viešbučio „Metropolis“, kur prieš išvykdamas į Berlyną Chiune Sugihara pasirašinėjo vizas.

Jos atidengimo ceremonijoje šeštadienį dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda su žmona.

Prezidentas pabrėžė, kad ,, Kaune atidengiame paminklą žmogui, kurio žmogiškumas ir drąsa seniai tapo mūsų moraliniu kelrodžiu. Sugihara sugrįžta ten, kur prieš 80 metų dalijo „vizas į gyvenimą“ žydų pabėgėliams, ieškojusiems Lietuvoje saugios užuovėjos nuo karo negandų.

Daugybė išgelbėtų žmonių niekada nepamiršo šios nuostabios asmenybės iš tolimosios Japonijos. Nors Kauno miesto, kaip ir visos Lietuvos, laisvę sutrypė okupantai, jos dvasia toliau gyvavo Sugiharos ir kitų Pasaulio tautų teisuolių – diplomatų, kunigų, gydytojų, valstiečių – darbuose. Rizikuodami savo gyvenimais, kad išgelbėtų kito žmogaus gyvybę, jie kartu gelbėjo pasaulį nuo fizinio ir moralinio susinaikinimo.

Mums teko pergyventi nacių ir sovietų okupacijas, prarasti ir vėl atgauti nepriklausomą Lietuvą, kad imtume dar geriau suvokti, kur gali nuvesti neapykanta ir abejingumas kitų žmonių kančioms. Tapome jautresni žmogaus teisėms ir laisvėms.”

Litvakų virtuvės valgiai ir Kupiškio žydų patiekalai

Litvakų virtuvės valgiai ir Kupiškio žydų patiekalai

Žydiškos kulinarinės kelionės

Autorė Dovilė Rūkaitė

Žydų Litvakų virtuvė vilioja savo įmantriais kvapais ir skoniais. Europos žydų kulinarinis  paveldas neįsivaizduojamas be beigelių, be jautienos troškinių, be kapotos silkės su obuoliais. Lietuvoje tai atpažįstama, kaip žydų litvakų virtuvė – labai įdomi ir gal net kiek paslaptinga, būdinga tik čia gyvenantiems žydams.  Norint atskleisti bent dalį šios paslapties žvelgiam į šventinį stalą. Ruduo – didžiųjų žydų švenčių metas.  Rosh Hashanah ir Yom Kippur, Sukkot, Simchat Tora tai šventės, kurias  švenčia viso pasaulio žydų bendruomenės. Visuose miestuose ir miesteliuose lankoma sinagoga, vyksta renginiai, gaminami specialūs šventiniai patiekalai.

Žydų šventinių patiekalų paieškos

Skaityti plačiau