Naujienos

Ko galima tikėtis iš institucijos kuri nežino ką daro?

Ko galima tikėtis iš institucijos kuri nežino ką daro?

Prieš savaitę Info TV rodė laidą, kurioje dalyvavo LGGRTC istorikė M. Jurkutė ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkė F. Kukliansky. Pokalbio tema – Lukša-Daumantas 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausęs Lietuvių aktyvistų frontui (LAF). Temą  išprovokavo Seimo sprendimas 2021 metus skelbti Lukšos – Daumanto metais.

LAF propagandoje žydai buvo pagrindinis neapykantos taikinys. Kauno LAF 1941m. sulaikė kelis tūkstančius Lietuvos žydų, Lietuvos laikinoji vyriausybė nurodė juos laikyti koncentracijos stovykloje, Kauno VII forte.

Po Info TV laidos LŽB sulaukė komentarų, kuriuos cituojame:

1.

,,Pažiūrėjau internete Jūsų diskusiją su istorike M. Jurkute iš LGGRTC, kur ji suabejojo, ar Lukša priklausė LAF. Prisipažįstu, aš nesu susipažinęs su tema detaliai ir nežinau, koks tas LAF buvo Kaune prieš pat sukilimą. Tačiau pačios LGGRTC interneto svetainėje, Lukšos biografijoje, parašyta, kad jis priklausė LAF:

http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2016/201609_luksa_biogr.pdf

Net Anušauskas nebandė neigti, kad Lukša buvo LAF narys, tik sakė, kad būdamas kalėjime, jis negalėjo žinoti LAF ideologijos. Lukša visgi buvo kalėjime tik nepilnas dvi savaites iki sukilimo, nuo birželio 8 d. Gal LAF Kaune buvo kitoks nei LAF Berlyne, bet Lukša turėjo gerai žinoti, kokia ta Kauno LAF ideologija.

Apie Lukšos priklausymą LAF yra parašęs J. Pajaujas, kuris buvo berods Lukšos klasiokas ar  bendramokslis, dienoraščiuose. Aš jų neskaičiau ir nežinau detalių.“

*****

2.

,, Lukšą – Daumantą paleido iš kalėjimo 1941 m. birželio 23. Kaip jo brolis Antanas sužinojo apie paleidimą ir iš kur sužinojo apie susitikimo vietą ? Abejojama, kad jį išlaisvino, jį paleido dar sovietiniai organai ( byla Nr …. l. 26 ) ir pranešė broliui į kaimą.

NKGB tardymo skyriaus viršininkas Eusėjus Rozauskas, vienas iš aktyviausių enkavedistų, tai ir siūlė pirmiausia įgyvendinti Kauno kalėjime: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“. Bet jau birželio 23-ąją 1 val. nakties iš Kauno pabėgo visa NKVD vadovybė.

 

,,Naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją Vilijampolėje žydų žudynes vykdė vokiečių saugumui pavaldūs ginkluoti lietuvių būriai (vadinamieji lietuvių partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai nusikaltėliai). Pogromų metu buvo nužudyti keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų). 1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis žydų šaudymas Kauno VII-e forte.

Arūnas Bubnys. Kauno getas (1941–1944 m.)”

 

 

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Panevėžio getas pragyveno tik 40 dienų iki buvo pradėtos masinės žudynės. P.Židonio nuotrauka

Daiva Savickienė

Ne viena šalies vieta saugo vienos didžiausių Antrojo pasaulinio karo tragedijų – Holokausto – ženklus.

Panevėžio mieste ir rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, apstu vietų, menančių Antrojo pasaulinio karo metų žydų tragediją, amžiams palikusią gilią žaizdą ir lietuvių tautos istorijoje. Šį klaikų nusikaltimą žmoniškumui Panevėžio rajone ir mieste mena trys didelės žudynių vietos, įamžintos paminklais. Jų, mažesnių, randame ir įvairiuose rajono miesteliuose.

Getas miesto centre

Panevėžyje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 8 000 žydų ir tai sudarė netgi daugiau nei trečdalį miestelėnų. Prasidėjęs karas negrįžtamai pakeitė miesto veidą. Iš aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą gyvenusios žydų bendruomenės teliko saujelė – ši tauta Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinta.

Pačiame Panevėžio centre, kur šiuo metu verda gyvenimas – J. Tilvyčio, Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje – 1941 metų liepą įkurtas getas. Žydams buvo nurodyta palikti savo namus ir iki liepos 11 dienos 18 valandos persikraustyti į specialiai jiems užtvertą kvartalą. Į getą žydai buvo varomi iš Naujamiesčio, Ramygalos, Pušaloto, Troškūnų ir kitų miestelių. Keliems tūkstančiams į mažą teritoriją suvarytų žmonių buvo ankšta, tad teritorija buvo kiek išplėsta.

Apie tai, kas skauda

Apie tai, kas skauda

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas / D. Umbraso/LRT

Linas Vildžiūnas, „7 meno dienos

Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.

Prisimenant apgailėtiną precedentą, kai persigandusi „Alma littera“ išėmė iš knygynų visas R. Vanagaitės knygas, natūraliai kyla klausimas, kodėl pasirinktas būtent toks leidybos ir platinimo būdas. Ar knygynai „dėl šventos ramybės“ nesiryžta prekiauti naująja R. Vanagaitės knyga, ar tai sąmoninga šios nepriklausomos autorės sugrįžimo strategija?

 

Christoph Dieckmann. D.Umbraso nuotr.

Sugrįžta įspūdingai ir viską gerai apgalvojus. Ketvirtame knygos viršelyje pateikiami garsių Izraelio ir JAV istorikų Yehudos Bauerio ir Timothy Snyderio, Tomo Venclovos ir Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič vertinimai.

R. Vanagaitės kalbinamas Christophas Dieckmannas – pasaulinio garso mokslininkas, 2011 m. paskelbęs ilgai rengtą didžiulės apimties veikalą „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944“ („Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“), kurį T. Snyderis įvardija kaip svarbiausią knygą, parašytą apie Holokaustą XXI amžiuje.

Nors R. Vanagaitė yra aktyvi, pokalbį kreipianti dalyvė, ji beveik išimtinai tik klausia, o Ch. Dieckmannas atsako: paprastai, aiškiai ir su aukščiausia moksline kompetencija.

Linas Vildžiūnas

Akademinei mūsų bendruomenei Christophas Dieckmannas gerai žinomas. Ne kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvavo mokslinėse diskusijose. Nuo 2000 m. jis yra Prezidento Valdo Adamkaus inicijuotos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jos užsakymu drauge su Sauliumi Sužiedėliu 2006 m. parašė studiją „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“, kurioje, remiantis gausiais dokumentiniais šaltiniais, liudijimais ir moksliniais darbais, atskleidžiamos šių nematyto masto žudynių politinės ir faktinės aplinkybės bei aiškiai įvardijami jų iniciatoriai ir dalyviai.

Jau tuomet, šešioliktaisiais nepriklausomybės metais, šios publikacijos įžangoje Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, pabrėždamas jos svarbą, apgailestavo, kad tai „pavėluotas įvertinimas“. Deja, Holokausto problematika akmeniu slegia mūsų istorinę atmintį ir po trisdešimties posūkio į demokratiją metų. Tai patvirtina kad ir knygos „Mūsiškiai“ likimas, laimei, išprovokavęs dvejus metus trukusį R. Vanagaitės ir Ch. Dieckmanno pokalbį.

Pasaulio žydų kongresas pritaria IHRA nariams griežtai pasmerkusiems nacių kolaborantų reabilitaciją

Pasaulio žydų kongresas pritaria IHRA nariams griežtai pasmerkusiems nacių kolaborantų reabilitaciją

NEW YORK. liepos 7d.

35 Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljanso (IHRA) šalys – narės paskelbė pareiškimą, smerkiantį „visus bandymus atkurti asmenų, prisidėjusių prie Holokausto nusikaltimų ir romų genocido, reputaciją“. Pareiškimas reiškia IHRA pasiryžimą kovoti su šiuo reiškiniu IHRA  šalyse narėse.

Pasaulio žydų kongreso (WJC) prezidentas Ronaldas S. Lauderis palankiai įvertino žingsnį, priimtą 2020 m. liepos 7d. IHRA Berlyno plenariniame posėdyje, kuris aiškiai rodo pasiryžimą priešintis ir atsiriboti nuo tokių veiksmų.

WJC  vadovas pareiškė: „Ateities kartoms reikia išsaugoti  tikslią istorinę tiesą. Bet kokios pastangos iškraipyti ar paneigti tikruosius Holokausto faktus, įskaitant nacių kolaborantų reabilitaciją ar net šlovinimą, yra ypač pavojingos, nes atveria kelią visokiems rasistiniams ir ksenofobiniams judėjimams. “

R.S. Lauderis perspėjo, kad „visos visuomenės turėtų išlikti budrios, šviesti gyventojus apie tikrus istorijos faktus ir griežtai pasmerkti visas pastangas užginčyti istorinius duomenis“.

Pasaulio žydų kongresas jau senai sutelkė dėmesį į nacių kolaborantų reabilitacijos ir šlovinimo reiškinį, kuris yra ypač plačiai paplitęs pokomunistinėse šalyse.

Lauderis pridūrė: „Pastangos sukurti melagingus nacionalinius pasakojimus apie Antrojo pasaulinio karo įvykius yra bandymas perrašyti  valstybių  istoriją.

Šis istorijos perrašinėjimas, kai atitinkamų šalių žmonės yra vaizduojami kaip aukos ir didvyriai, bet niekados  kaip piktadariai, – gali tapti išradingu aklojo nacionalizmo, rasizmo, antisemitizmo, neonacizmo ir ksenofobijos pagrindu “.

 ###Apie Pasaulio žydų kongresą.

Pasaulio žydų kongresas (WJC) yra tarptautinė organizacija, atstovaujanti žydų bendruomenėms 100 šalių vyriausybėms, parlamentams ir tarptautinėms organizacijoms.

Liepos mėnuo muziejuje: nuo tapybos iki istorinių turų

Liepos mėnuo muziejuje: nuo tapybos iki istorinių turų

 

10 eksponatų per 30 minučių

Liepos 7-10 dienomis 12.00 val. pietų pertrauką praleiskite pažindami kultūrą. Tolerancijos centre edukatorė Monika Žulytė kasdien jus supažindins su dešimčia eksponatų, esančių mūsų muziejuje. Turo metu bus pristatyti įvairaus laikotarpio kūriniai ir eksponatai – nuo Vilniaus Didžiosios sinagogos artefaktų iki Samuelio Bako tapybos darbų. Dalyvavimas nemokamas.

Nemokamos ekskursijos po Panerių memorialą

Liepos 12 d. ir 26 d. 13.00 val. Panerių memoriale (Agrastų g. 15) kartu su gidu Jurijumi Greismanu kviesime susipažinti su tragiška Lietuvos žydų lemtimi iš arčiau. Ekskursijos metu sužinosite kaip Paneriai, iš vilniečių vasarvietės tapo viena didžiausių masinių žudynių vieta Europoje, kaip vyko garsusis pabėgimas tuneliu ir naujausius atliktus tyrimus.
Dalyvavimas nemokamas, tačiau būtina registracija: https://forms.gle/T7xRt1Q5Lu9T…

„Bloomberg“: Eva – didžiausia grėsmė Lukašenkai

DELFI.lt

Marc Champion, Aliaksandr Kudrytski, Bloomberg 2020 m. liepos 5 d.

Jos rankos sukryžiuotos, o lūpos sardoniškai pravertos – Eva netikėtai tapo protesto judėjimo, kuris prieš prezidento rinkimus neduoda ramybės Baltarusijos lyderiui Aleksandrui Lukašenkai, ikona. Pradėkime nuo to, kad „ji“ – tai beveik prieš šimtmetį aliejumi nutapytas portretas.

Žydų tapytojo ekspresionisto Chaimo Soutine’o paveikslas pakliuvo į patį politinio cunamio sūkurį. Bankininkas, įsigijęs jį 2013 m. – už kuklius 1,8 mln. dolerių Niujorko aukcione – bando balotiruotis į prezidentus, kad nutrauktų 26 metų trunkantį A. Lukašenkos valdymą.

Menas kovoja su tironais, o juk Ch. Soutino menas prasidėjo nuo Vilniaus .

Baltarusijos „Belgazprombank“ – banko, priklausančio Rusijos gamtinių dujų milžinei „Gazprom PJSC“ ir „Gazprombank JSC“ – vykdomasis direktorius Viktoras Babariko ištisą dešimtmetį praleido medžiodamas Baltarusijoje gimusių menininkų paveikslus, kad galėtų juos parsivežti į tėvynę ir parodyti visuomenei. Gegužės mėnesį jis paliko postą banke, kad paskelbtų savo kandidatūrą į rugpjūčio 9 d. rinkimus, o birželio 18 d. buvo sulaikytas, atliekant valstybės saugumo tarnybos patikrinimą dėl mokesčių vengimo ir pinigų plovimo.

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Nuotraukoje restauruojama Alantos sinagoga.

Po   trijų mėnesių trukusio COVID – 19 karantino, Panevėžio žydų bendruomenės  (PŽB)  žmonių grupė  išsiruošė į dviejų dienų pažintinę kelionę po Panevėžio  raioną, Molėtų ir Anykščių kraštą. Prisilaikant visų sveikatos apsaugos taisyklių. Kelionės maršrutaso tikslas vedė pažintiniu keliu aplankant Molėtų-Anykščių krašto ir Panevėžio rajono svarbiausius žydų ir lietuvių  istorinius objektus – žydų Holokausto aukų vietas, sinagogas, bažnyčias, gamtos paminklus, muziejus ir kt.

Automobiliu pasukome link Molėtų.  Sustojome prie Molėtų žydų žudynių vietos ir kapavietės. Prie paminklo tylos minute pagerbėme Holokausto aukų atminimą, padėjome gėlių puokštę ir žvakeles.

Sutartu laiku PŽB narius pasitiko  Lietuvos etnokosmologijos muziejaus gidas, kuris pasakojo apie muziejaus įsteigimo istoriją. Atsisveikinant gidui buvo įteikta simbolinė dovana – macų dėžutė.

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė15min.lt

2020-ieji Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tad šiemet yra puiki proga atrasti, kokius įdomius ir unikalius turistinius žydų kultūros paveldo objektus turime čia pat, savo šalyje.

Kol kas tai – nišinis turizmas. Nors turistinių žydų paveldo objektų gausu ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir regionuose, nemaža dalis turistų iki šiol, pavyzdžiui, poilsiaudami Palangoje ar Druskininkuose, taip ir lieka nesužinoję šių kurortų žydiškų istorijų. Ko trūksta, kad įdomi ir gausi litvakų istorija ir ją liudijantys objektai sudomintų lietuvius? O galbūt masinis turizmas ir neturi būti siekiamybė? Apie tai diskutuoja šio straipsnio pašnekovai.

F.Kukliansky: trūksta bendros žydų paveldo politikos

„Lietuva yra labai turtinga žydų paveldo. Lietuvos žydų bendruomenė turi nemažai paveldo objektų, pavyzdžiui, buvusių sinagogų. Esame Europos žydų kultūros paveldo kelio nariai. Turime įvairių planų, kaip tobulinti tą kelią – norime, kad žmogus ne tik atvažiuotų čia, pagulėtų ant žolytės ir išvažiuotų, bet ir pasisemtų žinių, Lietuvos žydų paveldo dvasios. Tačiau tai yra gana sudėtingas dalykas. Reikia pasakyti, kad, nepaisant mūsų sėkmingo bendradarbiavimo su Kultūros paveldo departamentu, Vyriausybe, atskirų miestų merais, vis dėlto valstybėje trūksta unifikuotos žydų paveldo politikos. Tą, ką mes, kaip bendrija, galime daryti, darome. Bet esame maža bendruomenė. Tos sinagogos, kurios mums buvo grąžintos, labiau panašios į tvartus negu į sinagogas. Jas reikia tvarkyti, įdėti nemažai pinigų.

Be to, mes siekiame autentikos – aš nenoriu daryti iš sinagogų disneilendo“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Kaip sėkmės pavyzdį ji nurodė medinę Pakruojo sinagogą: ji buvo labai gerai aprašyta, todėl buvo galima dekoruoti autentiškai. Artimiausių metų planuose – tęsti Alantos, Kurklių sinagogų restauravimą. Žiežmarių sinagogos restauravimo pabaiga numatyta jau šiemet. Čia planuojama įkurti miestelio žydų istorijos ir medinių sinagogų muziejų. Savo eilės dar laukia Kalvarijos sinagogų kompleksas, dar viena sinagoga Kėdainiuose.

Nuoširdžiai sveikiname Ruth Reches, laimėjus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės konkursą!

Nuoširdžiai sveikiname Ruth Reches, laimėjus Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorės konkursą!

Laimėjus direktorės konkursą vienos geriausių Vilniaus mokyklų, sveikinimus siunčia ir Pasaulinė ORT organizacija.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gimnazijos mokytojai ir ten besimokančių vaikų tėvai sveikina ir linki naujai direktorei kuo geriausios sėkmės daugiakultūrinėje  pedagoginėje aplinkoje, geros atmosferos ir aukštų akademinių rodiklių.

Džiaugiamės, kad patyrusi pedagogė, turinti mokslų daktarės laipsnį, baigusi psichologijos mokslus Izraelyje, Barilano universitete, apsigynusi klinikinės psichologijos magistro laipsnį Vilniaus universitete, dirbo Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja ir psichologe, įgijusi kvalifikaciją Vilniaus Pedagoginiame universitete, kol buvęs gimnazijos direktorius paskyrė ją iki konkurso laikinai eiti direktorės pareigas.

Šis laikotarpis primins ir nemalonią piktavalių programuotą anoniminių ir neanoniminių skundų laviną, išsiųstą įvairioms instancijoms ir kiršinusią mokyklos aplinką.

Ruth Reches dalyvavo Izraelio Švietimo ministerijos ir programos „Hefciba“ organizuotoje tarptautiniame profesinio meistriškumo konkurse „Metų mokytoja – 5778“. Konkurse dalyvavo žydų mokyklos ir jose dirbantys hebrajų kalbos, žydų tautos tradicijų ir istorijos mokytojai. Konkurso tikslas – žydų švietimo sistemoje dirbančių pedagogų potencialo atskleidimas ir sąlygų jų savirealizacijai kūrimas. Ruth Reches tapo konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininke, buvo apdovanota diplomu ir jos garbei Jeruzalėje buvo pasodintas medis. Garbingo įvykio proga mokytojai įteikta metų sertifikate parašyta citata iš Toros : “Auklėk vaiką pagal jo gabumus”.

Iššūkiai daugiakultūrio miesto bendruomenei – kaip tai turėtų pasibaigt?

Iššūkiai daugiakultūrio miesto bendruomenei – kaip tai turėtų pasibaigt?

Gausiai vilniečių ir miesto svečių gausiai lankomame Rūdininkų g. skvero kampe stovi maža mergaitė, ant rankų laikanti katinėlį, o šalia jos pasirėmęs lazdele  – gydytojas. Mergaitė pakėlusi galvelę į gydytoją prašo katinėliui pagalbos, o gydytojas geraširdiškai šypsosi ir suprantame, kad tikrai jai padės. Tikriausiai daugelis iškart atpažįsta, kad tai žymaus skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas nepaprastai gerbiamam Vilniaus gydytojui Cemachui Šabadui, tapusiam Kornelijaus Čiukovskio pasakų vaikams pagrindinio veikėjo – daktaro Aiskaudos – prototipu.

Šis paminklas gausiai lankomas ne tik į Lietuvą atvykstančių užsienio svečių bet ir pro šalį einančių miestelėnų, vaikų. Jo nuotraukos su užfiksuota pozityvia emocija per socialinius tinklus sklinda po visą pasaulį.

Žinia apie birželio 27 d., suniokotą paminklą žydų kultūros patriarchui suglumino ir nuliūdino. Atsakingos savivaldybės institucijos tuoj pat sureagavo paminklą bandydamos valyti. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius išplatino pranešimą smerkiantį įvykdytą vandalizmo aktą, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kreipėsi į policiją prašydama ištirti šį nusikaltimą.

Deja… Ant skulptūrų išpilto ir liko srovelėmis nuvarvėjusio gelsvo skysčio pėdsakai.

Žiniasklaidoje kone kasdien skaitome šiurpą keliančią informaciją apie kenčiančius, apleistus vaikus, tai gal šis išpuolis prieš mažą mergaitę – kerštas visuomenei už sužalotą vaikystę. Gal tas, kuris suniokojo paminklą, pats buvo nemylimas, žmonių atstumtas, niekada nepatyrė gerumo, motiniškos meilės, gal jam niekas nesekė pasakų? Gal tai pykčio protrūkis už vaikystėje patirtas skriaudas?

Šiandien nuėjau prie vandalų nuniokotų paminklų Vilniaus Gaonui ir gydytojui Šabadui. Policija teigia pradėjusi tyrimą….

Posted by Faina Kukliansky on 2020 m. birželio 27 d., šeštadienis

 

O gal tai antisemitinis išpuolis – gydytojas C. Šabadas žydų tautybės žmogus. Tuo pačiu metu buvo suniokotas ir paminklas Vilniaus Gaonui Elijahu ben Solomonui Zalmanui, didžiausiam XVIII a. išminčiui, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriui, išgarsinusiam Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę visame pasaulyje. Susidaro įspūdis, jog paminklų niokotojas turėtų būti nelaimingas, pilnas pykčio ir pagiežos aplinkiniams, miestui, nevertinantis kultūros, nežinantis, kad šie metai Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono bei Lietuvos žydų istorijos metais. Juk bent kiek susipažinęs su Vilniaus praeitimi žmogus niekaip negalėtų taip negarbingai pasielgti.

O gal tai mūsų visuomenės nemokėjimas paaiškinti, kad Vilnius yra daugiakultūrinis, orus laisvų piliečių bendrabūvį telkiantis miestas, kuriame tobulai dera didinga istorija, įstabi gamta ir galimybė pačiam būti miesto kūrėju? Natūralu, kad iškart norisi paklausti: kam to reikėjo? kuo trukdo Vilnių garsinantys, puošiantys ir sutaurinantys paminklai?

Nebaudžiamas vandalizmas turi tendenciją plėstis. Nors visuomenė bandoma įtikinti, kad Lietuvoje požiūris į žydus, o kartu ir į žydų istoriją, keičiasi, tačiau nebaudžiamo vandalizmo atvejų ant paminklų, dažais išpurkštų svastikos ženklų ant sienų, internetinėje erdvėje antisemitinių, pasibaisėtinų, tautinę neapykantą kurstančių komentarų nemažėja.

Ikiteisminio tyrimo metu retai kada pavyksta nustatyti asmenybes ir niokotojai dažnai lieka nenubausti. Šis vandalizmo aktas – tai ne tik miesto paniekinimas, bet ir grėsmingo žmonių kiršinimo, smurto išraiška, šalies reputacijos sumenkinimas.

#MūsųBendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding  #AtmintisAtsakomybeAteitis

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą

“Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje  2020 m.

Garsus vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas apie Lietuvos nacionalinius herojus Noreiką ir Škirpą: abu jie buvo fašistai

Garsus vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas apie Lietuvos nacionalinius herojus Noreiką ir Škirpą: abu jie buvo fašistai

Prof. Pinchos Fridberg

Vilnius

Vakar, 2020 m.  liepos 2 d., 5:30 ryte Lietuvos radio ir televizijos (LRT) puslapyje lrt.lt paskelbtas interviu su žymiu vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu:

«Vokiečių istorikas apie Holokaustą Lietuvoje: žydus priversdavo šokti, dainuoti, o tada sušaudydavo»

Mano straipsnelio tikslas – atkreipti skaitytojų dėmesį į žodžius “Abu jie buvo fašistai”. Vengiant kopijavimo klaidu, dedu interviu fragmento nuotrauką

P.S. Tą pačią dieną 9:57 LRT puslapyje rusų kalba buvo   paskelbta minėto interviu vertimo sutrumpinta versija.

Idomus faktas: joje to fragmento nėra.

 

LŽB pareiškimas paviešintas Brazilijos žydų spaudoje

LŽB pareiškimas paviešintas Brazilijos žydų spaudoje

Lietuvos generalinė konsulė San Paule Laura Tupe pranešė Fainai Kukliansky ir Emanueliui  Zingeriui, kad jų parašytas straipsnis www.lzb.lt  – atsakas į melagingą RF prezidento Putino straipsnį apie II Pasaulinį karą pasiekė ir Braziliją – apie LŽB atsaką skelbiama Brazilijos žydų bendruomenės žurnale “Kadimah”. („Kadimah“ šiuolaikine hebrajų kalba reiškia “pirmyn” . Vadai vartoja šį žodį, kai jie veda savo kariuomenę į mūšį.)

Judíos lituanos critican a Putin por “falsificar” la historia soviética

Los líderes de la comunidad lituana apuntaron contra el intento del presidente ruso de minimizar los crímenes soviéticos en el Báltico, afirmando que la población judía se convirtió en el grupo étnico más perseguido por la URSS durante la “esclavización” de Lituania después de la Segunda Guerra Mundial…  https://www.ynetespanol.com/actualidad/mundo-judio/article/r1Y0tAdAI

 

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Minint aukas, neįmanoma neprisiminti ir jų egzekutorių. Šie veikėjai jau buvo visai kitos padermės asmenys (kažkaip nekyla ranka parašyti “žmonės”). Vedini pačių tamsiausių jausmų – nepagrįstos neapykantos, pykčio, agresijos – jie neįsivaizduojamai žiauriai kankino, pačiais baisiausiais būdais tyčiojosi iš savo sveiku protu nesuvokiamo “keršto” objektų – nekaltų, atsitiktinai “atrinktų” žydų vyrų.
Tarp nužudytųjų buvo moksleiviai, darbininkas, muzikantas, Irenos Veisaitės dėdė, Aleksandro Štromo tėvelis Jurgis Štromas.

Po minėjimo su grupe bendruomenės narių ir bičiulių vykome sukalbėti maldą už žuvusiuosius Vilijampolės bei Žaliakalnio žydų kapinėse. Penktadienio vakarą užbaigėme visi kartu sutikdami Šabatą – šventėme gyvenimą.

Dėkojame visiems atėjusiems ir prisiminusiems: paprastiems miestiečiams, perskaičiusiems skelbimą laikraštyje, Kauno žydų bendruomenės nariams, jaučiantiems pareigą pagerbti Holokausto aukas, bendruomenės bičiuliams: rašytojui Gediminui Jankui, Tautinių mažumų departamento atstovui Sigitui Šliažui, IX forto kolektyvui, tautinių bendrijų atstovams, Dailės gimnazijos istorijos mokytojui Sauliui Mikuckiui ir visiems kitiems. Atskiras ačiū Kauno miesto savivaldybei ir vicemerui Mantui Jurgučiui, kuris negalėjo dalyvauti minėjime, bet atvyko anksčiau ir padėjo gėlių, LRT, kuri filmavo ir parodė reportažą “Panoramoje”, S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijai, kuri tvarko teritoriją aplink paminklą.

Dėkojame muzikantams: birbynininkui Artūrui Makštučiui, dainininkams Joriui Rubinovui ir Gabrielei Jocaitei, kurie dainavo ne tik savo balsais, kuriuos lavina Hamburge, bet ir, o tiksliau pasakius, – visų pirma – širdimis. Be jų nebūtų buvę tokios stiprios emocijos ir virpulių visame kūne.

O apie baisius 1941 m. įvykius tegu kalba jų liudininkai (iš Saliamono Vaintraubo sudarytos knygos “Garažas. Aukos. Budeliai. Stebėtojai”): Laimonas Noreika, aktorius, Nacionalinės premijos laureatas: “Prie tvoros minia, Prieinam ir mudu. Dabar prisimindamas galvoju: negi tai galėjo būti, ar čia ne mano fantazija? Buvo, buvo, ir taip skaudžiai įsmigę į mano regėjimo ir emocinę atmintį, kad jau neištrinsi iki mirties. Ia, garažo kieme, vidury dienos, praeivių akivaizdoje ir tikriausiai demonstratyviai, lyg parodomajame teisme, inteligentiškai atrodantys vyrai tvarkingais, išlygintais kostiumais, geležinėmis dalbomis mušė taip pat inteligentiškus kostiumuotus vyrus. Garažo kieme, matyt, buvo stovėję arkliai, nes visas kiemas – pilnas arklių mėšlo. Baudėjai rėkia “norma, norma!” ir pliekia tuos inteligentiškus žydus, o šie griūdami, šliauždami keliais saujom griebia tą arklių mėšlą; juos muša, mėšlas krinta iš rankų, vėl muša, tie susmunka, nebejuda, iš žarnos mašinoms plauti aplieja vandeniu, sumuštieji vėl keliasi, vėl riksmas “norma!” ir vėl smūgiai. Garažo angose matyti jau nebekrutantys kūnai.”

Algimantas Baltakis, poetas: “…vieną dieną kieme žaidžiau su vaikais, buvau tuomet vienuolikos metų. Staiga kažkas pribėgo ir sušuko: Vaje, kas vyksta garaže!” Nuskubėjom pažiūrėti. Ant žemės gulėjo įvairaus amžiaus vyrai. Tai buvo žydai, supratau iš jų išvaizdos. Vienas ar keli buvo su peisais. Gulinčius, praradusius sąmonę laistė vandeniu iš žarnų – kad atsigautų. Kaikuriuos vertė rankomis arklių mėšlą nešioti. Šiuos vaizdus stebėjo būrelis vokiečių kariškių. Šie nesikišo, tik fotografavo. Žmonių susibūrė nemažai, reagavo įvairiai. Vieni sakė: “Taip jiems, žydams, ir reikia”. Kiti piktinosi: “Žvėrys,  ne žmonės”. Prie mūsų būrelio priėjo kažkoks vyriškis, sugėdino mus sušukęs: “Vaikai, dinkit: ne jums vaizdas”. Nėrėm tolyn. Nors prie garažo buvome neilgai, dar ir šiandien prieš akis stove tąkart matyti kraupūs vaizdai.”

Chackelis Lemchemas, kalbininkas: “Beeidamas Vytauto prospektu buvau nutvertas vyruko baltu raiščiu, ėmusio mane varyti garažo link. Mus išvydęs praeivis – karininkas Mikolajūnas kreipėsi į varovą: “Ar žinai, kas tas žmogus? Tai mylimiausias garsaus mūsų kalbininko Jono Jablonskio mokinys”. Tąkart mane paleido.”

Ypatingas dėkui poetei Elenai Suodienei, kuri perskaitė ne tik šiai tragiškai progai sukurtas savo eiles, bet ir jos mamos parašytą labai jautrų ir nuoširdų tekstą.

Alina Gailiūnienė, Elenos Suodienės mama, habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė, 1941 m. jai buvo aštuoneri, tekstas parašytas 2020 m. birželio 26 d.:

Geltona žvaigždė
Ant kairio peties
Tai ne gėdos ženklas,
O kančios ir ištvermės gėlė,
Ir pagarbos bei atminties dėmė,
Perspėjanti žmoniją
Nuo naujos kaltės pavojų,
Skatinanti pagarbą
Ir rodanti
Atminties tvarumą
Bei svarbą.

Elena Suodienė, humanitarinių mokslų daktarė, poetė:

Я прошу прощенья, иудеи,
Братья мои, сёстры на земле,
Дети тех, кто был расстрелян
На преступной пагубной войне,

Внуки тех, кого пытали
В полумраке казематов,
Но Звезда Давидова сияла,
Всех смертей вбирая даты.

Я прошу прощенья иудеи,
Я склоняюсь перед вами ниц.
Шар земной как пуля в той обойме,
Что в рулетку пробуют юнцы.

Я целую жилистые ноги,
Я глотаю слёзы вдовьи.
Попросить прощения позвольте,
Воссияв свечою в синагоге.

 

Kauno žydų bendruomenė birželio 25d. šlovino žydų gelbėtojus, tikrus mūsų valstybės didvyrius

Kauno žydų bendruomenė birželio 25d. šlovino žydų gelbėtojus, tikrus mūsų valstybės didvyrius

Birželio pabaigos renginiai Kauno žydų bendruomenėje buvo skirti Holokausto atminčiai, tik temos jų buvo kitoniškos.
Norėdami pamatyti gelbėtojų renginio visas nuotraukas, spustelkite straipsnio pavadinimą.
Ketvirtadienį, birželio 25 d., šlovinome tuos, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, dovanojo gyvenimus tiems, kurie turėjo būti pasmerkti. Žydų gelbėtojai – tie dažniausiai tylūs kasdienybės herojai, Pasaulio tautų teisuoliai, Righteous Among the Nations, jie yra tikrieji, nekvestionuojami mūsų valstybės DIDVYRIAI, DIDŽIAVYRIAI IR DIDŽIAMOTERYS!
Ketvirtadienį, birželio 25 d., pagaliau susirinkome į tradicinę kasmetinę Kauno žydų bendruomenės organizuojamą žydų gelbėtojų pagerbimo vakaronę, paprastai vykstančią pavasarį po Velykų, o šiemet vėluojančią dėl koroninių priežasčių.
Tai visada būna labia lauktas, išsiilgtas, be galo šiltas bičiulių susitikimas. Laikas, deja, negailestingas, ir pačių gelbėtojų bei jų išgelbėtųjų gretos retėja, tačiau pabūti kartu mielai ateina jų vaikai ir vaikaičiai, kurie mums nemažiau brangūs.
Ryšys tarp gelbėtojų ir išgelbėtųjų abiems pusėms labai svarbus, dažnai tiesiog giminiškaas ir perduodamas jų ainiams. Beje, gelbėtojų vaikai, kurie dėl mažo amžiaus karo metu nėra pripažinti gelbėtojais, taip pat dalyvavo gelbėjimo procese: stebėdavo, ar neateina svetimi, nešdavo maistą ar tiesiog švelniai ir rūpestingai globadavo. Ir dabar jie su ypatinga meile kalba apie savo laikinus broliukus ir sesytes bei kaip brangiausias relikvijas saugo viską, kas juos primena.
Savo prisiminimais susitikimo metu pasidalino buvusi ilgametė Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė, mūsų Laisvės gynėjo Tito Masiulio mama Vitalija Krivickienė. Neabejingumo, pasiaukojimo, ryžto, drąsos genas, matyt, persiduoda iš kartos į kartą!
Dalelė Panevėžio Izraelyje

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Nuotraukoje Panevėžio ješiva Beni Brake, Izraelyje. PY nuotr.

Daiva Savickienė

Tragiškas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais tapo akstinu atkurti dalelę Panevėžio Izraelyje.

Izraelis – populiari kryptis turistams iš Lietuvos. Daug kas ten keliauja dėl paplūdimių ir viešbučių Viduržemio jūros pakrantėje. Visgi Bnei Brako miestas, kur nėra turistinio šurmulio, vyrauja susikaupimas ir ramybė, turėtų būti ypač įdomus panevėžiečiams.

Čia veikia viena žinomiausių ir prestižiškiausių pasaulio ješivų Izraelyje, dar vadinama ortodoksų Harvardu – „Ponevezh Yeshiva“: Panevėžio ješiva. Dabar ši mokymo įstaiga net nebegali priimti visų norinčiųjų mokytis, o pasaulyje beveik nėra šalies, kurioje negyventų buvę ješivos auklėtiniai. Ne tik žydų rabinai, bet ir advokatai, gydytojai, dėstytojai, mokslininkai.

Ši dabar tarptautiniu mastu itin garsi mokykla pradžioje veikė Panevėžyje ir tik 1943 metais perkelta į Izraelį.


Naujos Panevėžio ješivos Izraelyje įkūrėjas rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas. ARCHYVŲ nuotr.

Atstatė naujojoje tėvynėje Izraelyje

Panevėžio ješiva įsteigta po didžiulės tragedijos. Šios dvasinės mokyklos, tarpukariu veikusios Aukštaitijos sostinėje, rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su sūnumi Abraomu 1940 metais su diplomatine misija išvyko į komandiruotę JAV. Tai išgelbėjo jiems gyvybes. Lietuvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa Kahanemanų šeima, jų giminaičiai buvo nužudyti.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie tragiškus šeimos ir visos žydų tautos išbandymus, J. Š. Kahanemanas apsisprendė steigti naują ješivą.

„Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. – Jei Panevėžio ješiva sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“

Tokie dvasininko žodžiai tapo atspirtimi atkurti, kas Antrojo pasaulinio karo metais pražuvo.

Pasak G. Kofmano, vieta Panevėžio ješivai buvo parinkta 1944 metais netoli Izraelio sostinės Tel Avivo.

Pirmiausia J. Š. Kahanemano iniciatyva Izraelyje įkurta prieglauda Lietuvos ir aplinkinių šalių žydų vaikams – našlaičiams, per karą praradusiems tėvus.

Vėliau įkurta ir Panevėžio ješiva. Po kurio laiko duris atvėrė dar dvi ješivos – Ukmergės ir Gardino.

Panevėžio ješiva 1949-aisiais. PY nuotr.

Trokštamiausios studijos

Bnei Brake sukurtas mokomasis kompleksas, kuriame kasmet studijuoja apie 3 000 studentų nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusiųjų. Ją yra baigę daugiau nei 20 000 žmonių, tarp jų dabar yra tūkstančiai mokslininkų, šimtai rabinų, pedagogų ir kitų profesijų žmonių.

2001 metų rugpjūtį Panevėžyje viešėję šios ješivos atstovai, Kahanemano ainiai, pasakojo, kad prašymų studijuoti kasmet sulaukiama apie 500, tačiau vietų tėra apie 150. Žmonės plūsta studijuoti iš įvairiausių pasaulio kampelių, tad ir konkursai stojantiesiems į Panevėžio ješivą – išties dideli.

„Tai tarsi plačiai žinomi Oksfordas ar Harvardas“, – apie šią mokymo instituciją pasakojo jos vadovai.

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė.“ G. Kofmanas Panevėžio ješivoje yra kelių pakopų mokymai. Šią pasaulyje garsią mokslo instituciją sudaro nemažai įvairių mokymo įstaigų. Ješivos atstovai, viešėdami Panevėžyje, yra pasakoję, kad aukščiausioje pakopoje mokosi jau suaugę ir šeimas sukūrę rabinai. Neturtingų šeimų vaikai čia priimami nuo penkerių metų, o turtingųjų, išgalinčių susimokėti už mokslą – nuo trylikos metų.

Be to, ši ješiva turi savo sinagogą Jeruzalėje. Yra ir didžiulė Toros biblioteka, atvira ir plačiajai visuomenei. Pats J. Š. Kahanemanas buvo ilgametis Panevėžio ješivos vadovas ir Izraelio Didžiųjų Toros žinovų tarybos narys.

Panevėžio vardą turintis mokomasis kompleksas Bnei Brake, kuriame kasmet studijuoja apie įvairaus amžiaus 3 000 studentų, tarp pasaulio žydų turi tokią pat reputaciją, kaip prestižiškiausi planetos universitetai. PY nuotr.

Sužinojo visas pasaulis

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė. Įdomu, kad vienoje iš patalpų yra vitražai, vaizduojantys visas Lietuvos vietas, kuriose gyveno žydų bendruomenės. Tai išties unikalu.

Iš čia pavyzdį paėmė ir „Yad Vashem“ – Tautos atminimo institutas, kuris sukūrė tarsi akmeninius labirintus, vaizduojančius visos Europos žydų bendruomenes, egzistavusias prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – pasakoja G. Kofmanas.

Panevėžio ješivą baigė tūkstančiai gabių žydų jaunuolių. Pasak G. Kofmano, viename garsiausių dvasinių centrų pasaulyje žydų jaunuoliai įgyja religinį išsilavinimą. Ji yra tapusi viena didžiausių Toros studijų centrų pasaulyje.

Pagal Izraelio ir Lietuvos vyriausybių susitarimą, kasmet į šią ješivą iš Lietuvos važiuoja mokytojai, istorikai, publicistai. Čia organizuojamos ne tik ekskursijos, bet ir seminarai. Tokie mokymai, trunkantys maždaug 10–12 dienų, rengiami jau apie dvidešimt metų.

Per juos susipažįstama ne tik su Holokausto, žydų tautos istorija, bet ir aplankomos visos su Panevėžio ješiva, žydų tautos tragedija susijusios vietos.

Panevėžio ješivos Bnei Brake 1954-ųjų laida. PY nuotr.

Garsina miestą Lietuvoje

2001 metais Panevėžyje lankęsi J. Š. Kahanemano ainiai teigė, kad besimokantieji Panevėžio ješivoje žino jos istoriją ir kur yra miestas, kurio vardu pavadinta dvasinė mokykla. Be to, čia stengiamasi išlaikyti tradicijas, buvusias prieškario Panevėžyje.

Pasak G. Kofmano, svečiai tuomet dovanojo Panevėžio ješivos Izraelyje istoriją. Šiuo metu Panevėžio ješiva veikia jau ne tik Izraelyje. Ji turi filialus ir Pietų Afrikos Respublikoje, JAV, Kanadoje. Kasmet Panevėžyje apsilanko nemenkos žydų delegacijos. Be kitų žydams svarbių vietų, jie pageidauja išvysti ir Panevėžio ješivos Izraelyje pirmtakę – atvyksta prie buvusio ješivos pastato Savanorių aikštėje (jame šiuo metu veikia konditerijos cechas).

„Jie nori pamatyti, kur buvo Panevėžio ješiva, kur jos šaknys. Viso pasaulio tikintys žydai – o tokių yra dauguma – žino, kad Panevėžyje tarpukariu buvo viena garsiausių ješivų pasaulyje. Kasmet sulaukiame svečių ir jie eina prie Panevėžio ješivos, pagal tradicijas meldžiasi, pasirašo mūsų bendruomenės svečių knygoje“, – pasakoja G. Kofmanas.

Politinė ir visuomeninė Kupiškio žydų veikla

Politinė ir visuomeninė Kupiškio žydų veikla

Nuotraukoje Gedimino ir Kauno gatvių sankirta. Matosi žydų namai, parduotuvės ir viešbutis. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.

 

Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė

               Kupiškio politiniame ir visuomeniniame gyvenime svarbią vietą užėmė žydų organizacijos, siekusios skleisti žydų tautinę kultūrą, auklėti dorus ir naudingus Lietuvos valstybei piliečius.

 Rinkimai į valsčiaus tarybą

Tarpukariu Kupiškio žydų bendruomenė ne tiktai užsiėmė prekyba, verslais ir amatais, bet ir aktyviai įsijungė į visuomeninį ir politinį gyvenimą, ėmėsi kurti ir dalyvavo religinių, kultūrinių, švietimo organizacijų veikloje. 1924 metais per rinkimus į Kupiškio valsčiaus tarybą žydai iškėlė savo kandidatus. Į jų pateiktą sąrašą buvo įrašyti 3 krautuvininkai, 2 pirkliai. mokytojas, kepurininkas ir tarnautojas (kol kas jų pavardžių dar neteko užtikti).

Per rinkimus į valsčiaus tarybą žydai gavo 6 vietas iš 48. O daugiausia už juos balsavo antrojoje apylinkėje, į kurią įėjo Kupiškio miestelis. Per pirmą valsčiaus tarybos posėdį žydai buvo išrinkti į sanitarinę, butų, valsčiaus atstatymo, ūkio komisijas ir į komitetą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę paminklui Panevėžyje pastatyti. Lipa Furmanovskis  pateko į valsčiaus revizinę komisiją.

1936 metais Kupiškio seniūnu išrenkamas Noachas Jachilevičius, juo išbuvęs iki Lietuvai skaudžių ir permainingų 1940 metų.

 Gaisrininkų draugija

Labai svarbus ir įsimintinas įvykis buvo Kupiškyje 1913 metų vasario 23 dieną – tada įsteigta savanorių gaisrininkų draugija. Šios draugijos steigėjai buvo turtingesni Kupiškio miestelio gyventojai žydai. Pirmuoju jos pirmininku išrenkamas gydytojas Jakovas Gurvičius. Vėlesniais metais vadovauja J. Lukoševičius.

1925 metų rugpjūtį senuosius Kupiškio gaisrininkų vadovus pakeičia nauji žmonės. Jos pirmininku išrenkamas J. Čečiškinas, vicepirmininku tampa Benjeminas Mejerovičius, iždininku Nochimas Šmidtas. vėlesniais metais buvęs ir Lietuvos tautininkų sąjungos Kupiškio skyriaus valdybos nariu. Sekretoriaus pareigos atitenka J. Žalnieriūnui.

ORT palaikymo laiškas LŽB pirmininkei Fainai Kukliansky

ORT palaikymo laiškas LŽB pirmininkei Fainai Kukliansky

 

 

Miela Faina

Visų „ORT World“ vardu rašau norėdamas pareikšti savo susirūpinimą ir liūdesį dėl Vilniaus  Gaono ir dr. Cemecho Šabado paminklų barbariško išniekinimo. Prašau, būkit tikra, kad ORT šiuo metu palaiko jus ir siekia stipresnio tarpusavio supratimo, pasisakome už švietimo reikšmę    kovojant su neapykanta.

ORT ryšys su Lietuvos žydų bendruomene tęsiasi lygiai šimtmetį, per kurį mes dirbome su vietos lyderiais, padėjome užauginti jaunas kvalifikuotas, protingas, savimi pasitikinčių bendruomenės narių kartas, galinčias siekti sėkmingos karjeros ir imtis vadovaujančių vaidmenų žydų veiklos tęstinumui užtikrinti.

Dr Chabadas, būdamas ORT pirmininku Vilniuje 1930m. aktyviai dalyvavo ORT misijoje, jis stengėsi  sukurti stiprią, savarankišką žydų bendruomenę šalyje, kurioje gyveno.

Ši misija tęsiama ir šiandien, todėl mums malonu bendradarbiauti su vietos bendruomenės partneriais, siekiant užtikrinti nuolatinę Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT sėkmę.

Šiais metais moksleiviai dalyvavo ORT vasaros mokykloje ir konkursuose, o mokytojams buvo naudinga dalyvauti mokymo seminaruose.

Mes teikiame aukštos kokybės STEM programą ir galimybes, padedame išlaikyti vienos geriausių mokyklų mieste, pozicijas, laimėti vietinius, regioninius ir tarptautinius apdovanojimus bei pasiekti 100% stojančiųjų į universitetus rodiklį.

Mes tikimės ir toliau darbuotis drauge su jumis, kad garantuotume naujos kartos sėkmingą ateitį ir gerovę.

Su geriausiais linkėjimais,

Danas Greenas, generalinis direktorius ir CEO

Laiškas anglų kalba