Naujienos

Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

lrytas.lt

„Baigti šią mokyklą žydui ortodoksui prilygo kaip paprastam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – taip apie Telšiuose veikusią ješivą – aukštąją rabinų mokyklą – atsiliepia muziejininkė Janina Bucevičė. XIX a. sukūrusi unikalią mokymo sistemą, ješiva, galima sakyti, iki šiol veikia kaip mokykla be sienų – mat jos mokymo metodai ir šiandien taikomi JAV ir Izraelyje. O 2021–aisiais metais ši Telšiuose buvusi aukštoji mokykla, jau ir fiziškai atvers duris, supažindindama lankytojus su turtinga savo istorija.

J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia – visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. „Dėl šios priežasties ji tapo aktuali ne tik žydų kilmės atstovams, kurie tik ruošdavosi tapti rabinais, tačiau jau ir esamiems rabinams, kurie atvykdavo į Telšių ješivą tiesiog pagilinti savo žinių“, – pasakoja istorikė.

Antras išskirtinumas – tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba. „Atminkime, jog anksčiau nebuvo nei žydų valstybės, nei oficialios jos kalbos ir žydai dažnai kalbėdavo vietine kalba ten, kur gyvendavo – pavyzdžiui, Lietuvoje, o taip pat ir Telšiuose turėjo savo kalbą – jidiš, sukurtą vokiečių kalbos pagrindu. O čia buvo ugdoma hebrajų kalba ir tai buvo labai svarbus indėlis į hebrajų kalbos išsaugojimą“, – tvirtina pašnekovė.

Ji primena, jog Telšių ješiva buvo itin vertinama tarp viso pasaulio žydų ortodoksų. „Iš pačių žydų esu girdėjusi, kad baigti Telšių ješivą tarp žydų ortodoksų buvo tas pats, kas eiliniam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – pasakoja ji, primindama, jog žydų tikėjimas nėra vienalytis ir ješivos taip pat buvo skirtingų pakraipų.

„Telšių ješiva – ortodoksinė, taigi jai svarbus griežtas taisyklių traktavimas. Pavyzdžiui, visai kitokie yra žydai hasitai ir jų tarpe jau kitos ješivos svarbios“, – sako ji.

Ne ješibotas, o ješiva

Telšių ješiva buvo įkurta 1875 m., o jos pirmuoju vadovu buvo rabinas Natanu–Tzvi Finkelis, bet ypač ješiva sustiprėjo vadovaujant rabinui Eliezeriui Gordonui. Rabino ir filosofo Izraelio Salanterio (Lipkino) įsakymu 1882 m. E. Gordonas tapo Telšių miesto rabinu, o 1884 m. – ir Telšių Ješivos vadovu.

„Eliezeris Gordonas buvo vienas iš išmintingiausių ir aistringiausių Toros tyrinėtojų, studijavęs ją dienomis ir naktimis, savo klausytojus žavėjęs ir stebinęs naujomis Švento Rašto interpretacijomis“, – pasakoja pašnekovė, ješivos sėkmę priskirdama būtent E. Gordono ir jo pasekėjų rabinų Josifo Leibos Blocho bei Simono Škopo įtakai.

XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių. „Ryškus padidėjimas ješivos istorijoje yra carui uždarius Voložino (dabartinė Baltarusija, – red. past.) ješivą, tada daug kas čia atvyko studijuoti“, – teigia J. Bucevičė. Vienu metu ješivoje studijuodavo net iki 500 būsimų rabinų.

Tiesa, tokių mokyklų visoje Lietuvoje buvo kur kas daugiau – Panevėžyje, Vilniuje, Kaune – tačiau Telšių ješiva išgarsėjo būtent dėl savitos mokymo sistemos. Nors ješiva buvo aukštoji rabinų mokykla, ji taip pat rūpinosi ir bendrąja ugdymo sistema: buvo įsteigtos ješivai pavaldžios berniukų ir mergaičių gimnazijos bei mokytojų seminarija.

„Valdymo principas buvo panašus kaip ir Lietuvoje XVIII a. pabaigoje, kuomet po reformos universitetas tapo aukštąja mokykla, kuruojančia gimnazijas, gimnazijos – progimnazijas, progimnazijos – pradines. Taip ir čia ješiva prižiūrėjo ir konsultavo jai pavaldžias žemesnės pakopos ugdymo įstaigas“, – pasakoja J. Bucevičė.

Muziejininkė atkreipia dėmesį ir į taisyklingą įstaigos pavadinimą – tai yra ne ješibotas, kaip paplitę sakyti, o ješiva. „Ješibotas yra rusiškas žodis, o taisyklingai lietuviškai jis vadinamas ješiva“, – sako specialistė.

Telšius uždarius, paplito po pasaulį

Sėkmingai gyvavusią ješivą 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai uždarė, kaip ir kitas religines mokyklas, pavyzdžiui, Telšių kunigų seminariją. „Tuomet dalis profesūros išvyko į užsienį, dalis – į Ameriką, dalis – Sugiharos keliu, per Japoniją“, – pasakoja J. Bucevičė. Tačiau sėkmingai veikusi ugdymo sistema pamiršta nebuvo: 1941 m. ji atkurta ir panaudota ješivose Klyvlende (JAV) ir Tel Avive (Izraelis), kur veikia iki šiol.

Rabinų mokyklos pastatas, ją uždarius, buvo paverstas „Minijos“ įmonės cechu, o pastarąją likvidavus, stovėjo nenaudojamas ir apleistas. Tačiau šiuo metu vyksta jo atnaujinimo darbai: Telšių ješiva, kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, pirmuosius lankytojus pasitikti turėtų jau 2021–aisiais.

„XIX – XX a. pr. Telšiai pasaulyje bene geriausiai buvo žinomi dėl čia stovinčios ješivos. Tikimės, kad populiarumo susilauks ir naujasis muziejus, nes net iki šių dienų, kol pastatas stovėjo apleistas, jis buvo vienu iš turistams įdomiausių mūsų rajono kultūrinių objektų“, – atskleidžia istorikė.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Atviras pasaulio vyriausiųjų rabinų laiškas prieš Šabatą Ha Gadol žydus vienijančioje maldoje

Atviras pasaulio vyriausiųjų rabinų laiškas prieš Šabatą Ha Gadol žydus vienijančioje maldoje

Gerbiami Lietuvos žydų bendruomenės nariai!
Ištuštėjo miestai ir gatvės. Žmonės pasisliepė vieni nuo kitų.
Išmokome naują, baisų terminą “koronavirusas”.
Tai jo baimės radiacija privertė “izoliuotis” ir “karantinuotis”.
Tačiau stiprius, drąsius ir padorius žmones subūrė: gydytojai, slaugės kaunasi už mus,
kuriami savanoriški paramos fondai. Jaunimas puolė padėti senoliams (jie dabar vadinami “rizikos grupe”).
Ne, koronavirusas mus suvienijo, padėjo suprasti, kad po vieną savo izoliuotuose namuose išsigelbėti neįmanoma.
Pasaulio religinių bendruomenių rabinai vieningai palaimino šį Šabatą Ha Gadol ir nuramino – mes stiprūs ir mes kartu maldoje.
Simas Levin, Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas

 

Šis Šabatas – prieš Pesachą – vadinamas Šabatu Ha Gadol (Didžiuoju Šabatu). Pirmą kartą jis buvo švenčiamas žydų tautos gimimo išvakarėse – išsivadavimo iš Egipto vergijos. Kiekviena žydų šeima, savo namuose Egipte, nekantriai laukė vieningos  tautos svajonės – išsivadavimo.

Po 3 332 metų, šį Šabat Ha Gadol mes taip pat sėdėsime izoliuoti savo namuose, susivieniję maldoje, siekdami įveikti pasaulinę pandemiją sukrėtusią  pasaulį.

Raginame viso pasaulio žydus laikytis savo valstybių sveikatos saugojimo nurodymų.

Kviečiame pasaulio žydus paversti šį Šabatą Ha Gadol,  gerumo Šabatu, savo karšta malda susijungti su dieviška Šabato jėga ir   D-vo palaima.

Kviečiame žydus kiekviename pasaulio kampelyje atlikti šiuos tris dalykus:

1. Paskambinkite vienas kitam, sakydami palaikymo žodžius prieš prasidedant Šabatui. Drąsiai siekime apsaugoti vieni kitus, fiziškai atsiribodami vienas nuo kito. Daugelis iš mūsų  visiškai vieni. Paskambinkite, artimam žmogui, kuris yra vienišas arba kovoja su liga, palinkėkite jiems Shabbat shalom ir ištarkite palaikymo ir padrąsinimo žodžius. Šiandien yra tiek daug dalykų, kurių negalime atlikti, tačiau nenuvertinkime ir savo jėgų, kurias turime, kad vieni kitus galėtume padrąsinti ir paremti.

2. Melskitės vienas už kitą prieš pat žvakių uždegimą. Kai COVID-19 niokoja ir plinta visame pasaulyje, mūsų maldai reikia daug žmonių. Melskimės kartu vienas už kitą ir visą žmoniją.

3. Laikykimės šį Šabatą kartu. Atneškime Šabatą į savo namus kartu ir pasitelkime jo neišmatuojamą gaivinančią galią. Prisijunkite prie šviesos ir meilės, atsiribokite nuo negailestingų žinių tas brangias 25 valandas. Pripildykime savo namus spindinčia Šabato žvakių šviesa.

Paskelbkime visagalio D-vo aukščiausiąją valdžia pasaulyje ir pajuskime jo meilę, kai drauge sukalbėsime Kidušą. Pasiruoškime Šabato vakarienę, padėkime automobilio raktelius, persirenkime šventiniais drabužiais, išjunkime visą elektroniką, valgykime, dainuokime, melskimės, tikėkime ir svajokime kartu. Tai laikas, kai galime susivienyti drauge. Tai laikas mums būti kartu – pasveikinti Šabatą kaip viena tauta su viena širdimi. Tegu visi pajunta Šabato jaukumą ir stiprybę. Tegu Šabatas „HaGadol“ – tampa nuostabiausiu ir puikiausiu Šabatu!  D-vas atneš savo pasauliui sveikatos ir stiprybės.

Vyriausieji Izraelio rabinai:  David Lau, Yizchak Yosef, Prancūzijos vyriausiasis rabinas Haïm Corsia, Rusijos vyriausiasis rabinas Berel Lazar, vyriausiasis Maskvos ir Europos rabinų konferencijos rabinas  Pinchas Goldschmidt,  vyriausiasis Jungtinės Karalystės rabinas  Ephraim Mirvis, vyriausieji Argentinos rabinai Gabriel Davidovich ir Yosef Chehebar, vyriausiasis Briuselio rabinas  Albert Guigui, vyriausiasis Romos rabinas Dr Riccardo Di Segni, vyriausiasis Pietų Afrikos rabinas  Dr Warren Goldstein.

 

i

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossy  Levy. Laikas solidarumui ir kuklumui

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossy Levy. Laikas solidarumui ir kuklumui

LRT.lt portalas

Kas prieš keletą savaičių būtų pagalvojęs, kad vieną rytą mes visi staiga atsidursime siaubo filme iš „Netflix“. Kad karantinas bus paskelbtas mūsų miestams, kurie vieną dieną visiškai ištuštės. Kad visi sėdėsime savo namuose, dieną iš dienos, nuo ryto iki vakaro, neišlipdami iš savo pižamų. Kad mums bus neleista aplankyti savo močiutės. Kad mes naktimis melsimės, kad šis košmaras pasibaigtų.

2020-ųjų metų pavasarį mes staiga supratome, kad visi esame panašūs: lietuviai ir izraelitai, vokiečiai ir italai, kinai, rusai ir arabai – mes visi esame žmonės. Mes sugebame kurti raketas, įmantrias aplikacijas, bet iš tikrųjų esame trapios būtybės, kurios bijo mirties ir slepiasi nuo mažutėlio viruso, esančio aplinkoje ir galinčio mus įveikti. Mes esame naujieji dinozaurai, kurių laikas galbūt atėjo.

Mes staiga supratome, kad dauguma mūsų ginčų yra labai nereikšmingi, tarsi mažų vaikų smėlio dėžėje. Kova dėl pusės kalno ar pusės ežero. Mes Izraelyje visiškai nenustebome, kai teroro atakų iš Gazos ruožo skaičius dramatiškai nukrito – iki 90%! Kai mes matome išsigandusius ir verkiančius iraniečius Teherano gatvėse, jie yra mūsų širdyse. Mes ir jie esame toje pačioje valtyje – visi esame išorės atakos aukos.

Bet ar mes patys neturėtume prisiimti atsakomybės dėl šios grėsmės? „Mūsų planeta ant mūsų pyksta“, man yra pasakiusi mama, protinga 80-ies metų moteris, sėdinti viena mažame Izraelio miestelyje, užsidariusi savo kambaryje. Dešimt kartų per dieną aš jai skambinu, kad pamatyčiau jos mylimą veidą, kurio labai pasiilgau. Skambinu ir tikiuosi, kad jos paprastutis telefonas, kurio ji niekaip nesutinka pakeisti, nebus nustojęs veikti. „Mes esame labai blogi šiam pasauliui“, sako mano mama, „ šis pasaulis ant mūsų pyksta ir nori pamokyti“. Aš labai daug mąstau apie šiuos mamos žodžius. Daugybė gyvūnų rūšių išnyko dėl mūsų godumo ir besaikio vartojimo. Ir staiga kažkas mažytis peršoko nuo gyvūnų ant žmogaus. Galbūt ši nelaimė buvo tik laiko klausimas?

Tai tikrai yra išbandymo metas. Vieno iš rimčiausių išbandymų, kuriuos kada nors esame turėję. Musų vaikai, įkalinti kambariuose, šio išbandymo niekada nepamirš. Pirmasis išbandymas yra susijęs su žmonių solidarumu. Taip, mes konkuruojame dėl to, kurie pirmieji išras vakciną šiai infekcijai, tačiau dabar mes esame vieni nuo kitų priklausomi labiau nei bet kada. Jauni medikai iš Kauno, Berlyno, Tel Avivo, Seulo ar Buenos Airių noriai bendradarbiauja tam, kad įveiktų šią ligą. Būtų tragedija, jeigu globalumo samprata būtų šios pandemijos auka. Nacionalizmas, egoizmas ir segregacija yra nelaimė. Bendradarbiavimas ir solidarumas šiuo metu yra ypač svarbūs. Valstybėms, lygiai taip pat kaip ir žmonėms, reikia draugų.

Antrasis išbandymas yra susijęs su pasitikėjimu, kurį jaučiame savo valstybėms. Mes atiduodame dalį savo asmeninių laisvių ir pasitikime savo valdžiomis, kad šios nepradės piknaudžiauti mūsų asmenine informacija ir nepanaudos jos negeriems tikslams. Tai nerašytas susitarimas tarp mūsų ir valstybės. Mes tarsi susitraukiame, pasitraukiame į šalį, tačiau tik laikinai, kol ši kova pasibaigs.

Trečias išbandymas, kurį turime pereiti, yra susijęs su mūsų šeimos vertybėmis. Mes iš naujo atrandame šeimos guolį. Tą senąjį šeimos guolį. Izoliacija, kuri buvo mums pritaikyta, padėjo apsidairyti aplink ir iš naujo atrasti žmones, kurie iš tikrųjų mus myli. Mūsų vaikai, kurie auga mūsų akyse, mūsų tėvai, kuriems mūsų reikia, mūsų partneriai, nuo kurių kiekvieną rytą mielai pabėgdavome į savo darbus. Labai absurdišku būdu ši epidemija privertė mus persibraižyti savo asmenines sienas ir iš naujo suvokti kas esame.

Bet ar mes patys neturėtume prisiimti atsakomybės dėl šios grėsmės? „Mūsų planeta ant mūsų pyksta“, man yra pasakiusi mama, protinga 80-ies metų moteris, sėdinti viena mažame Izraelio miestelyje, užsidariusi savo kambaryje.

Ketvirtasis išbandymas, kurį patiriame, yra vienatvės jausmas. Mūsų socialinė koncepcija šiuo metu išgyvena milžinišką šoką. Nuo pirmos klasės mes buvome mokomi, kad esame socialinės būtybės. Dabas mes traukiamės nuo žmonių ir jų bijome. Jeigu moteris prekybos centre priešais mus sukosėja, mes smarkiai išsigąstame. Mūsų namai dabar yra mūsų tvirtovė, tačiau privalome prisiminti, kad tai tik laikina tvirtovė. Mums reikia žmonių labiau, nei reikia kaukių ir pirštinių.

Ką mes darysime, kai šis košmaras pasibaigs? Ar mes grįšime į savo kasdienį gyvenimą, kuris pasirodė esantis receptas kitai nelaimei? Ar mes visgi priimsime asmeninį sprendimą keisti savo gyvenimus: bent truputį mažinti savo godumą, sveikiau maitintis ir labiau vertinti augalinės kilmės produktus, daugiau laiko praleisti su savo šeima.

Ar tas karantino pabaigos rytas bus kažko gražesnio ir teisingesnio pradžia? Ar mes turime laukti sprendimo iš kažko aukščiau, ar visgi mes patys galime priimti savo asmeninį sprendimą, kurio įgyvendinimas gali prasidėti jau rytoj? Kaip visada, esu linkęs į skeptiškumą, tačiau tikiu, kad nauja pradžia gali būti ir bus sukurta mūsų pačių rankomis

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.

Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.

Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis.

Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.

Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos.

Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.

Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną.

Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams. Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien.

Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo. Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti.

Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą?

Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems

Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?

Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie Noreiką

Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie Noreiką

ELTA

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą

Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas.

Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.

Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

Padėka už pagalbą LŽB senjorams

Padėka už pagalbą LŽB senjorams

LŽB administracijos sekretorė Liuba Šerienė nori nuoširdžiai padėkoti Scialinio departamento direktoriui Michailui Segaliui, taip pat darbuotojams Emai Jakobienei, Ninel Skudovičiūtei, Rokui Dobrovolskiui ir Neringai Stankevičienei, gerbiamiems kolegoms; Michailui Tarasovui, Aušrai, Snieguolei, Danutei, Lenai, Žanai ir  Soniai.

Labai AČIŪ už pagalbą LŽB senjorams.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje ruošiamasi Pesacho šventei 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje ruošiamasi Pesacho šventei 

LŽB senjorams, Socialinio centro globotiniams kasdien trys ekipažai savanorių išvežioja laukiamus košerinius macus.

Tačiau šiandien LŽB pasiekė žinios, kad kai kuriems bendruomenės nariams skambina telefonu neįvardinti asmenys ir ragina neimti šių macų, nes jie yra pasenę. Tokia informacija yra šmeižtas, kuris skleidžiamas mums visiems sudėtingu metu.

Turime įspėti, kad už šmeižtą gresia atsakomybė.  Įspėjame visus bendruomenės narius, kad ekstremalių situacijų metu gali skambinti įvairūs sukčiai, kurie ne tik skleidžia tikrovę neatitinkančias žinias, bet ir prašo pinigų. Būkite budrūs ir atsargūs.

LŽB jokių pinigų ar mokesčių neprašo. Ant macų dėžučių yra paskelbta pagaminimo data, galite įsitikinti.

Macų pardavimo tvarka yra aiškiai paskelbta prieš porą savaičių LŽB tinklapyje www.lzb.lt

Macai į LŽB atkeliavo kovo mėnesį, svarbu pabrėžti, kad bendruomenėje jie buvo laikomi karantine, nes sveikata ir saugumas yra svarbiausia, todėl labai apmaudu, kai skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija.

Europos žydų kongreso vaizdo konferencija su Europos žydų bendruomenėmis

Europos žydų kongreso vaizdo konferencija su Europos žydų bendruomenėmis

Nuotraukoje Briuselio žydų bendruomenės skelbimas

EJC vaizdo konferencija su bendruomenėmis visoje EuropojeEuropos žydų bendruomenės krizių centras ir vadovai bei žydų bendruomenių atstovai Airijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Belgijoje kovo 30 d. Surengė vaizdo konferenciją ZOOM platformoje, kurioje aptarė geriausias patirtis dabartinės koronaviruso epidemijos metu. Milo Hasbani, Milano žydų bendruomenės prezidentas pranešė, kad mirė 8 nariai. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Milano žydų bendruomenei velionų šeimoms dėl narių netekties.

Nuotraukoje Milano sinagoga

EJC vaizdo konferencije kalbėta apie Pesacho Sederį, macų pristatymą, narių gerovę ir žydų gyvenimo palaikymą karantino sąlygomis. Dalyviai taip pat aptarė galimą antisemitizmo kilimą.

Dabartinės pandemijos karantinasė paveikė visas Europos žydų bendruomenes, kai kurias labiau nei kitas. Tik bendradarbiaudami ir rūpindamiesi vieni kitais, žydų bendruomenės sušvelnins šio iššūkio padarinius, parengs naujas iniciatyvas.

Dr Moshe Kantor, Raya Kalenova ir visa EJC komanda toliau dirbs laikydamasi šių vertybių ir tikslų.

„Negalime prarasti vilties dabar“. Žydų bendruomenė šalyje su nerimu žvelgia į pandemiją

„Negalime prarasti vilties dabar“. Žydų bendruomenė šalyje su nerimu žvelgia į pandemiją

Blanka Weber

Faina Kukliansky šiuo metu vadovauja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei iš namų biuro Vilniuje.

„Laikas, reikalaujantis iš mūsų visko“, – sako 65 metų Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė. Pasiruošimas Pesachui jau pradėtas. „Beigelių krautuvėlėje”  šalia LŽB buveinės Pylimo gatvėje  veikia tik keletą valandų, atsiskaitoma tik banko kortele. Grynaisiais pinigais draudžiama. Čia taip pat griežtos taisyklės. „Maca“ bus išdalinta bendruomenės nariams, senjorams turėtų būti pristatytas per artimiausias kelias dienas. ,,Esu laiminga ir didžiuojuosi žmonėmis, kurie dabar padeda“, – sako Faina Kukliansky. ,,Jei negalite eiti į parduotuvę, mes padedame,vežame Macą į namus, stebime kaip galime padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

,,Jaunimas, studentai, imasi iniciatyvos padeda ir veža maisto produktus vyresniems žmonėms. Kukliansky ir bendruomenės Socialinio centro komanda žino, kad dabar jie turi padėti senjorams. Daugelis neturi interneto. Taigi mes stengiamės reguliariai skambinti šiems žmonėms ir teirautis jų, kaip jie gyvena. Tačiau mes turime būti atidūs, – sako Kukliansky, – kad neprarastume pagalbininkų socialinėje tarnyboje. Jie turi išlikti sveiki. Taigi mes taip pat atsakingi už juos.“

,,Pandemijos piko dar nepasiekta, sako Kukliansky ir giliai įkvepia. Lietuvoje taip pat per mažai tyrimų, o medicininės įrangos nepakanka. Daugelis lietuvių baiminasi, kad jei infekcijų skaičius didelis, ligoninės nepajėgs priimti.“

Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

1941 m. birželį vokiečiams okupavus Vilnių prasidėjo masinės ir sistemingos Vilniaus žydų žudynės. Jau pirmaisiais mėnesiais dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti Paneriuose. Likusieji gyvi – per 40 000 žmonių – 1941 m. rugsėjo pradžioje iš visų Vilniaus rajonų buvo suvaryti į Vilniaus senamiestyje įsteigtą getą ir jame įkalinti.

Pradžioje Vilniuje buvo Didysis (Nr. 1) ir Mažasis (Nr. 2) getai. Maždaug po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jame įkalinti žmonės nužudyti Paneriuose. Iki 1942 m. buvo nužudyta apie 25 000 Vilniaus geto kalinių. 1942 m. pavasarį Didžiajame gete buvo likę apie 15 000 žydų, 1943 m. pavasarį žmonių vėl padaugėjo, nes čia buvo perkelta dalis žydų iš likviduotų Ašmenos, Mikailiškių ir Švenčionių getų.

Tie, kurie liko gyvi per 1941-ųjų žudynes, kurie išgyveno nepakeliamą siaubą ir nepalūžo, įkalinti Vilniaus gete nežmoniškomis sąlygomis gyveno dar keletą mėnesių, metus ar kiek ilgiau – iki pat galutinio geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d. Likviduojant Vilniaus getą jame buvo likę apie 10 000 žydų. Kaip ir visi kiti, jie buvo ciniškai išžudyti: didžioji dalis išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kiti – sušaudyti Paneriuose. Nacių okupaciją pavyko išgyventi vos 2 000 – 3 000 Vilniaus žydų.

Šioje multimedijoje pristatoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus virtualios parodos “Vilniaus getas” dalis. Visą parodą išvysti galite čia. Tekstas parengtas parodos eksponatų pagrindu.

SS būstinė Vilniuje (SS u. Polizeistandartführer im Wilna) Gedimino pr. 16 (dabar Nr.12), fotografuota 1944 m.

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Veisiejuose praktiką pradėjęs gydytojas oftalmologas Liudvikas Zamenhofas (priekyje sėdi) pirmajame pasauliniame esperantininkų kongrese Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje. ARCHYVŲ nuotr.

Inga Kontrimavičiūtė

Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai

XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas.

Visiems bendra

Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų.

L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta.

Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos. Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais.

Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas.

Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.

Didžiausi entuziastai ir skleidėjai

Bendros, universalios kalbos idėja užtikrino Liudvikui Lazariui Zamenhofui – daktarui Esperanto – garsiausio pasaulyje litvako šlovę. ARCHYVŲ nuotr.

Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis – dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Lietuvoje ėmė tvirtintis dar spaudos draudimo metais.

Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos. Tautiečio sukurta kalba kalbėjo ir nemaža dalis tarpukario žydų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai. Žinoma, kad jų organizacijai 1932 metais vadovavo pirmininkas Jokūbas Kanas, vicepirmininkė buvo Estera Drukaitė, sekretorė – Basė Braudienė. Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. Smetonos gatvėje.

D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą. Kas, sako istorikas, neturėtų stebinti žinant, jog 1926–1927 metais Panevėžyje vyko tuomečio pašto viršininko Jono Bielinio organizuoti esperanto kalbos kursai. Net turima duomenų, kad konkrečiai 1927 metais esperanto kalbos mieste išmoko 20 asmenų.

Dalijo viltį kitiems

Vienas pirmųjų esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkų buvo Jokūbas Kanas – vietos esperantininkų draugijos vadovas, vienas iš dėstytojų minėtuose kursuose.

Maskvos universiteto Medicinos fakultete baigęs tris kursus, J. Kanas iš arti matė Pirmojo pasaulinio karo siaubus – buvo karo chirurgas. Paskui, tarpukariu, Kaune mokėsi esperanto kalbos.

Pasak D. Pilkausko, J. Kanas ne tik dalijosi savo žiniomis su kitais tiesiogiai, bet ir aktyviai rašė straipsnius, turėjo nuosavą esperanto leidinių biblioteką, kurią vėliau perdavė Basei Braudienei. Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais. Istoriko pasakojimu, J. Kanas žinotas kaip aktyvus visuomenininkas: buvo ugniagesių draugijos revizijos komisijos narys, Panevėžio žydų liaudies banko vedėjas.

Su būsima žmona Regina Dvarionaite jis susipažino 1934 metais abiem vykstant į pasaulinį esperantininkų kongresą Stokholme. Iš žymios muzikų Dvarionų giminės kilusią moterį su būsimu vyru ilgai siejo šilta draugystė, kurią palaikė susirašinėjimas esperanto kalba. Reginos laiškus J. Kanas brangino – visus sulig vienu išsaugojo.

Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Karo mėsmalė nepagailėjo

Sukūrus šeimą, R. Dvarionaitė tapo vyro pagalbininke ir patarėja: kartu su kitais esperantininkais planavo įvairius renginius, keliones į kitas šalis.

Pasak D. Pilkausko, kelionių buvo numatyta ir 1940 metais – deja, joms nebebuvo lemta įvykti. Labai lauktas šeštasis Baltijos šalių esperantininkų kongresas turėjo įvykti 1940-ųjų birželio 15-ąją, tačiau vietoj jo tądien įvyko sovietų okupacija, pakeitusi visos šalies ir jos žmonių likimą.

J. Kanas atsidūrė Panevėžio kalėjime. Remiantis amžininkų atsiminimais, jį suėmė pažįstamas lietuvis.

Po to sekę istoriniai įvykiai įsuko pražūtingą verpetą. 1941-aisiais į miestą atėjus naciams, kaliniai iš Panevėžio kalėjimo buvo vežami ir šaudomi Kaizerlingo miškelyje.

Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik karui pasibaigus.

Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Josifas Stalinas draudė esperanto kalbą dėl savų priežasčių. Tačiau ji išliko.

Gausus būrys

Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.
D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Ne vienas jų priklausė ir visos šalies esperantininkų organizacijai.

Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas – patyrę esperantininkai – priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai. J. Tajcas kartu su kitais 1919-aisiais padėjo įkurti Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 metais dirbo esperantininkų leidinyje „Litova Stelo“.

Estera Traubaitė – nuo 1926 metų Pirmosios esperantininkų valdybos sekretorė ir bibliotekininkė, vėliau vicepirmininkė, kasininkė, – savo namuose buvo įrengusi esperanto kalbos knygų biblioteką.

Dantų gydytoja Estera Drukaitė taip pat nemenkai prisidėjo vystant esperantininkų veiklą Panevėžyje, turėjo įvairių pareigų sąjungoje. Be to, nuo 1932 metų buvo pasaulinės esperanto sąjungos delegatė, įgaliota Lietuvos atstovė.

Kiti žinomi miesto esperantininkai – Basė Braudienė, Zelmanas Šmotkinas, Basė Traubienė, Merė Reznikavičienė, Basė Etinhof. M. Reznikavičienės namuose net vykdavo esperanto kalbos kursai ir susirinkimai. Kupiškėnė Bluma Trapidaitė, irgi būdavusi dažna viešnia Panevėžyje, daug keliavo po pasaulį pasakodama apie Lietuvą. Deja, jos gyvenimas taip pat nutrūko tragiškais 1941-aisiais.

Faktai

 UNESCO 2017-uosius ir 1959 -uosius buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo metais.

2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos tikslai atitinka UNESCO tikslus ir idealus. Tarp jos ir Visuotinės esperanto asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai.

1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė esperanto asociacija turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF, Europos Taryboje, Amerikos valstybių organizacijoje ir Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje.

Tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 metais ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.


 

 

Prisiminimai apie Lietuvos žydų miestelius

Prisiminimai apie Lietuvos žydų miestelius

JANKELIS LEIBA KOPELIANSKIS

„Šiaurės Atėnų“ archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 5)

Kad ir kiek prisimintum, kad ir kiek pasakotum, visvien neįmanoma atskleisti visko apie sunaikintų mažųjų žydų miestelių puikumą. Mano pasakojimas apie dvasinius lobius, kuriuos sukūrė rabinai, kantoriai, rašytojai apie savo tautą, kartu ją praturtindami. Ir eiliniai miesteliai savo pakilia nuotaika ir net piktu humoru praturtino žydų kalbą ir suteikė truputį džiaugsmo kasdieniam gyvenimui. Kiekvienas miestelis turėjo savo išskirtinumą, charakterį, žymias asmenybes ir eilinius žydus, gerus ir blogus. Papasakosiu apie kiekvieną miestelį atskirai.

Anykščiai (Anykšt). Išliko ketvirtajame dešimtmetyje daryta nuotrauka, kurioje galima pamatyti Anykščių vandens nešėją Mendelsoną. Miestelyje buvo keli šuliniai, kurie aprūpindavo gyventojus vandeniu. Vandens nešėjas tą atlikdavo su šypsena veide, nors buvo Dievo nuskriaustas – nebylys. Nepaisant neįgalumo, jis buvo apsiskaitęs ir labai protingas. Kai būdavo sunku suprasti, ką sako, jis parašydavo. Jo papildomas darbas buvo trečiadieniais, turgaus dienomis, aprūpinti vandeniu arklius. Miestelis garsėjo savo veltinių vėlėjais. Daug jaunų žmonių iš aplinkinių miestelių atvykdavo į Anykščius mokytis veltinių vėlimo amato. Kiekvieno miestelio gyventojai turėjo savo pravardę. Anykštėnus vadino balandininkais, nes čia buvo daug mėgėjų laikyti ir dresuoti balandžius.

Kavarskas anais laikais priklausė Vilkmergės apskričiai. Tai buvo netoli Anykščių esantis žydų miestelis, garsėjęs savo muzikantais. Kiek džiaugsmo jie suteikdavo žmonėms per miestelėnų vestuves. Ir lietuviai, rusai, lenkai aukštai vertino jų meną. Orkestre dalyvaudavo senelis, keli jo sūnūs, vaikaičiai. Taip jie ir liko Kavarsko muzikantais.

Vilkmergė (dab. Ukmergė) buvo didesnis žydų miestelis. Čia veikė gimnazija, kur mokytojavo žinoma žydų poetė Rivka Basman. Aplinkinių miestelių žydai atvykdavo gydytis žydų ligoninėje. Religinė mokykla – ješiva – ruošdavo rabinus. Užpalių jaunuolis Jankelis Šlechteris tapo Vilkmergės rabinu. Iš tos ješivos mokinių Roš Lecijono mieste (Izraelis) gyvena Judelis Bavarskis, kuris su ašaromis akyse prisimena dvasingumą ir susibroliavimą, kaip vieną iš gražiausių prisiminimų. Rišon Lecijono mieste gyveno Jankelis Šeras – lai būna jam lengva žemelė. Jis dukart buvo išsiųstas į Sibirą kaip žydų nacionalistas. Tai buvo žinomas žmogus, inteligentas ir visuomenės veikėjas. Miestelyje taip pat veikė žydų redakcija. Keli žurnalistai dirbo kituose miestuose, pavyzdžiui, Peisachas Blumbergas dirbo Utenos laikraštyje „Utenis“. Egipto gatvės rajone dirbo daug odininkų. Vaikinai iš kitų miestelių atvažiuodavo mokytis amato. Net garsusis Frenkelis, kurio fabrikas gamino geriausias odas ir eksportavo jas užsienin, buvo kilęs iš tų vietovių. Glezeris, taip pat kilęs iš Egipto gatvės, turėjo savo odos fabriką Radviliškyje. Kiti žinomi odininkai išmoko savo amato Egipto gatvėje, vėliau įsteigė nuosavas įmones įvairiuose miestuose: Dovydas Feleris Utenoje, Abramas Fainas Kaune, Chackelis Šafranovičius Vyžuonose, Rachmielis Straitas Kamajuose, jo brolis Leiba Argentinoje. Visi laikė save ukmergiškiais, inteligentais. Iš savo vaikystės dienų prisimenu viską, kas susiję su šiuo amatu, nes su tėčiu Iče, lai būna jam lengva žemelė, į šį rajoną atvykdavau. Po karo mūsų 50-oji lietuviškoji divizija trumpą laiką buvo apsistojusi Ukmergėje. Iš buvusio inteligentų miestelio nė pėdsako neliko.

Izraelis uždraus daugiau nei 2 žmonių susibūrimus, įves dar papildomus darbo vietos apribojimus

Izraelis uždraus daugiau nei 2 žmonių susibūrimus, įves dar papildomus darbo vietos apribojimus

Izraelis uždraus daugiau nei 2 žmonių susibūrimus, įves dar papildomus darbo vietos apribojimus Kreipdamasis į tautą, ministras pirmininkas pasakė, kad saugumo pajėgos suaktyvins nepaprastosios padėties direktyvų vykdymą, nes tai susiję su išplitusiu virusu. Netanyahu ragina izraeliečius per Pesacho šventę nelankyti šeimų.

Pats būdamas karantine,Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir jo patarėjai laikysis karantino, nes vienos vyriausybės darbuotojos tyrimas dėl  koronaviruso  buvo teigiamas, pirmadienį pranešė premjero biuras.

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

1921–1924 metais Panevėžio miesto taryboje darbavosi trylika vietos žydų bendruomenės narių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Daiva Savickienė

Žydų bendruomenės parama valstybės kūrimosi metu Lietuvai buvo itin svarbi – net jei ne visada ja pasinaudota.

XX amžiaus pirmoji pusė – laikas, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė – buvo labai įtempta. Tai, kad šiame procese aktyviai dalyvavo ir šalies žydai, turėjo lemtingos reikšmės. Jų palaikymas padėjo siekti sostinės ir pietryčių Lietuvos susigrąžinimo, prisidėjo prie pergalės nepriklausomybės kovose, sprendžiant kitus ne ką mažiau svarbius valstybei klausimus.

Neliko svarbiausių stabdžių

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius primena, kad XX amžiaus pradžioje tautinės mažumos – žydai, iš dalies gudai, vokiečiai, lenkai – į Lietuvos valstybingumą įsitraukė šiek tiek vėliau.

Tam būta labai įvairių priežasčių, ir kiekviena tauta jų turėjo savų. Kalbant apie žydus, jie, pasak istoriko, į valstybės statybą, o kartu politinį Lietuvos gyvenimą įsitraukė vėlų 1918-ųjų rudenį. Tuomet keli žydų atstovai buvo kooptuoti – tai yra įtraukti į Lietuvos valstybės tarybą.

Praktiškai tuo pačiu metu buvo sukurtas ir žydų reikalų ministro be portfelio institutas. O iki tų metų lapkričio Lietuvos žydai, A. Kasparavičiaus vertinimu, atsargiai vertino valstybingumo idėją ir konkrečiai jos projektą.

„Nelabai tikėjo, kad Lietuvos valstybingumas gali būti realizuotas“, – paaiškina tokio delsimo motyvą istorikas. Pasak jo, žydai, ilgus šimtmečius gyvendami šioje geopolitinėje erdvėje, buvo įpratę mąstyti labai pragmatiškai.

„Ypač nuo XVIII amžiaus“, – patikslina A. Kasparavičius, kuomet mūsų regione dominavo ne lietuviška politinė mintis, o rusiška, vokiška, geriausiu atveju – lenkiška.

„Lietuvių politinis balsas, politinės ambicijos nors ir reiškėsi, bet nelabai daug ką reiškė. Tad į jas orientuotis buvo iš dalies pavojinga ir nepragmatiška“, – daro išvadą jis.

Tačiau kai 1918 metų lapkričio 11 dieną pasirašius galutines paliaubas baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijoje įvyko revoliucija, Rusijoje taip pat buvo įvykusi revoliucija, tautinės mažumos pradėjo rimčiau vertinti Lietuvos valstybės projektą. Istoriko teigimu, jos tiesiog nebematė pagrindinių dviejų galimų stabdžių, kurie galėjo neleisti susiformuoti nacionaliniam lietuvių valstybingumui.

Rinkosi tarp lenkiško ir lietuviško

A. Kasparavičius priminė, kad tuo metu buvo ir lenkiško valstybingumo idėja. Pietryčių Lietuvos, Vilniaus litvakai lenkiško valstybingumo bijojo labiau nei lietuviško.

Žmones gąsdino XIX amžiuje vykę antisemitiniai proveržiai – Ukrainoje, Lenkijoje jie buvo gerokai ryškesni nei Lietuvoje. „Palyginti su kaimynais, Lietuvoje buvo santykinai ramiausias užutėkis“, – patvirtina daktaras, kurio teigimu, nors lietuvių ir žydų santykiai nebuvo itin glaudūs, taip aiškiai išreikšto antisemitizmo irgi nebūta.

„Nepaisant to, kad abi tautos net nuo Gedimino laikų, kai pakvietė žydų pirklius ir amatininkus į Vilnių, gyveno petys į petį kelis šimtmečius, kultūrinio bendrumo, platesnio bendradarbiavimo iš esmės nebuvo. Jeigu ir buvo, tai labai siauras ir nežymus“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, lietuviai gyveno daugiausia kaimuose, savo bendruomenėse, o žydai – taip pat uždarai miesteliuose, savuosiuose štetluose. Abiejų tautų atstovai susiliesdavo dažniausiai per prekybą, turgus, tad bendravimas buvo labiau ekonominis nei koks nors kitos.

Ir nors Lietuvoje taip pat pasitaikė pogromų – per abu XIX amžiaus sukilimus, 1905 metais, kai Rusijoje vyko revoliucija, vienas kitas ir vėliau, – jie nebuvo tokie masiški ir žiaurūs, kaip Lenkijoje.

Svarbu, A. Kasparavičiaus manymu, ir tai, kad tuo pačiu metu, kai kūrėsi Lietuvos valstybė, Lenkijos politinis elitas nebuvo linkęs toleruoti mūsų valstybingumo. Lietuvą jis matė tik kaip integralią būsimos Lenkijos valstybės dalį.

„Tokiame kontekste žydai turėjo apsispręsti, paremti lenkus arba lietuvius“, – konstatuoja istorikas. Ir nors gan nemenka bendruomenės dalis visgi palaikė lenkų valstybingumą, kritinės daugumos pasirinkimas teko lietuvių naudai.

„Dar ir dėl to, kad lietuviai – mažesnė nacija, o mažesnė nacija spinduliuoja mažesnį, nuosaikesnį nacionalizmą“, – aiškina, kodėl žydams buvo labiau priimtinas lietuviškas valstybingumas, istorikas.


Istoriniu požiūriu, žydų parama Lietuvai susigrąžinant Vilnių buvo itin reikšminga. Jie tapo ta kritine mase, leidusia legitimizuoti lietuvių politines pretenzijas į sostinę. LCVA nuotr.

Siūlė be kovos nesitraukti

A. Kasparavičiaus teigimu, sugriuvus dviem imperijoms milžinėms – rusų ir vokiečių, prasidėjo labai sparti žydų integracija į Lietuvos valstybingumą. Kaip minėta, 1918 metų lapkritį žydų atstovai įtraukti į Valstybės tarybą, netrukus įsteigtas žydų reikalų ministro be portfelio institutas, o 1919-ųjų pradžioje savanorių gretose atsirado pirmieji kariai žydai.

Įdomūs, pasak istoriko, įvykiai klostėsi 1918 metų pabaigoje – savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Tuo metu Lietuvos Vyriausybė veikė dar Vilniuje, o sostinėje tuo metu formavosi alternatyvi lenkų administracija.

Kilo dilema, kaip elgtis toliau, ypač po 29-osios dienos, kai Lenkija paskelbė čia sukurianti savo administraciją ir iš vokiečių perimanti valdžią. „Jie lietuvius matė kaip paribio jėgą – nelabai reikšmingą, neginkluotą, neįtakingą.

Kita vertus, tuo pačiu metu Daugpilyje jau stovėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bolševikai, kurie rengėsi žygiui į Vilnių“, – pasakoja daktaras A. Kasparavičius. Susiklosčius tokiai situacijai, Vilniaus, pietryčių Lietuvos žydų veiksnys tapo labai svarus. Juk jie šiame regione sudarė labai didelę gyventojų dalį – Vilniuje maždaug pusę.

„1918 metų pabaigoje žydų procentas pietryčių Lietuvoje, manyčiau, irgi buvo gana ženklus, – svarsto istorikas. – Nes miesteliai didžiąja dalimi nuo 50 iki 60 ar 70 procentų buvo apgyvendinti žydų tautybės žmonių.“

Tad Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje kilus diskusijai, ką daryti toliau, kai lenkai perima Vilniuje valdžią ir kyla bolševikų grėsmė, o Lietuvos kariuomenė – dar tik kuriasi, neturi ginklų, buvo svarstoma ginti sostinę ar pasitraukti.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus, – sako A. Kasparavičius. – Dar daugiau: sakė, kad Vyriausybei sutikus, galėtų per keletą dienų pakviesti prie ginklo žydų jaunimą – nuo kelių šimtų iki galbūt tūkstančio, kuris organizuotų prolietuvišką žydų miliciją ginti Vilnių.“ Visgi, istoriko teigimu,

Vyriausybė ir pats premjeras M. Sleževičius nebuvo labai linkę pasitikėti žydų politikais. Taigi nepaisant to, kad šis klausimas svarstytas net keliuose posėdžiuose, taip ir nebuvo priimtas.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus.“ Dakaras A. Kasparavičius

Pakako mažiau nei metų

„Žydai pasiūlė savo paslaugas Vyriausybei, bet Vyriausybė taip ir nepriėmė sprendimo. Kaip žinome, Vyriausybė praktiškai 1919 metų sausio 1 dieną be kovos pasitraukė iš Vilniaus į Kauną“, – apibendrina tuometes pasekmes daktaras A. Kasparavičius.

Jo įsitikinimu, žydų siūlymas buvo gana svarbus. Iškėlę ginkluotos jėgos idėją, jie aiškiai parodė, kad pasiryžę ne vien politinėmis kalbomis paremti Lietuvos valstybingumą.

„Toji jėga turbūt nebūtų buvusi labai didelė, bet žmonės buvo pasiryžę ginklu kovoti už Lietuvos valstybę“, – pabrėžia A. Kasparavičius.

Tad kas gi stabdė Lietuvos Vyriausybę? Pašnekovo manymu, Vyriausybės nariai iš principo nelabai pasitikėjo tautinėmis mažumomis, tarp jų ir žydais. Greičiausiai manyta, kad ginkluoti žmonės kritiniu momentu galėjo pereiti į bolševikų pusę.

Bet patriotiškai nusiteikę žydai, kurie buvo pasiryžę stoti į ginkluotus milicijos būrius, kartu su Vyriausybe traukėsi į Kauną ir čia stojo į besiformuojančią Lietuvos kariuomenę savanoriais.

1919-ųjų pavasarį jau buvo ir pavienių žydų savanorių, ir atskirų žydų savanorių būrių.

Kaip greitai žydai integravosi į Lietuvos kariuomenę, geriausiai, anot A. Kasparavičiaus, atspindi toks faktas.

„Jau 1919 metų vasarą Vyriausybėje kilo rimtos diskusijos dėl to, kad Lietuvos karo mokykloje kilo poreikis įvesti tam tikras paskaitas rusų arba jidiš kalba“, – primena jis.

Kadangi klausimas pasiekė net Vyriausybę, žydų tautybės kadetų buvo net penki ir net ne dešimt, o gerokai daugiau, paaiškina istorikas. Kalbėta apie kelis šimtus jaunų vyrų, kurie neturėjo galimybės dalyvauti mokymuose, nes nemokėjo lietuviškai.

Daktaro A. Kasparavičiaus vertinimu, tai rodo ne tik žydų įsitraukimo į valstybės kūrimą mastą, bet ir dinamiką. 1918-ųjų spalį nedalyvavę Lietuvos valstybės kūrime, mažiau nei po metų – 1919-ųjų liepą – suformavo tokias patriotų gretas, kad kilo klausimas dėl karininkų ir puskarininkių mokymo proceso organizavimo.

Reikšmingas balsas

Svarūs žydų nuopelnai buvo ir diplomatijos srityje. Jų atstovai dalyvavo Lietuvos delegacijoje, vykusioje į Paryžiaus taikos konferenciją, kur 1919-aisiais Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tarėsi dėl taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygų.

„Visi puikiai suprato, kad neįtraukus žydų atstovų, lietuvių pretenzijos į pietryčių Lietuvą ir į Vilnių, kuriame beveik pusė gyventojų buvo žydai, praktiškai neturi jokios atramos“, – sako A. Kasparavičius.

Taip delegacijoje atsidūrė žymi žydų sionistų figūra Šimšonas Rozenbaumas, tų metų pavasarį ir vasarą Paryžiuje padėjęs populiarinti Lietuvos valstybės – demokratiškos ir gerbiančios tautinių mažumų teises – idėją.
Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

„Tiesą sakant, tai ir įvyko, – priduria istorikas. – 1919 metų vasarą lietuvių delegacija su Paryžiaus taikos konferencijos lyderiais pasirašė deklaraciją, jog atsikurianti valstybė įsipareigoja gerbti žydų tautinės mažumos pilietines teises ir suteikti plačią kultūrinę, kalbinę ir politinę autonomiją.

Paryžiaus taikos konferencijoje duoti pažadai atsispindi ir 1922 metų Lietuvos konstitucijoje, kurioje buvo straipsnis, kad tautinės mažumos turi teisę į kultūrinę ir politinę autonomiją.“ Kita svarbi delegacija – taikos deryboms su Sovietų Rusija – irgi įtraukė žydų atstovus. Jie abiem atvejais Lietuvos valstybei pirmiausia buvo reikalingi dėl to, kad demonstravo, jog atsikurianti Lietuva sugeba vesti politinį dialogą su tautinėmis mažumomis, formuoja ne kažkokią autoritarinę, o demokratinę politiką.

„Kitas svarbus momentas buvo kova su lenkais dėl teritorinių pretenzijų. Šiuo atveju žydų veiksnys buvo neišpasakytai svarbus“, – teigia A. Kasparavičius.

Pasak jo, tik politinis žydų prielankumas Lietuvos valstybingumo idėjai lietuviams leido abejose derybose pretenduoti į pietrytines teritorijas ir sostinę. Tuo laiku, remiantis skirtingais skaičiavimais, idealiausiu atveju Vilniuje tik kas dešimtas žmogus buvo lietuvis.

„Kaip pretenduoti į sostinę, jeigu realiai gal tik 5–6 procentai gyventojų buvo lietuviai? – retoriškai klausia daktaras A. Kasparavičius. – Žydai sudarė apie pusę gyventojų, tad sudėjus kartu su lietuviais, pretenzijos į Vilnių jau buvo pakankamai pasvertos, pakankamai solidžios, argumentuotos. Galbūt net galima sakyti, kad vykstant globaliam ginčui su lenkais, žydai labai akivaizdžiai padėjo legitimizuoti arba įteisinti lietuvių politines pretenzijas į Vilnių ir pietryčių Lietuvą.“

Sprendė miesto reikalus

Žydai tarpukariu dirbo ir Seimuose. Vienuose jų buvo daugiau, kituose – mažiau, tačiau šios bendruomenės atstovai parlamente vidutiniškai užimdavo po 5–6 vietas.

Panevėžio miesto tarybose tarpukariu jų atstovų taip pat būta. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1919–1921metais miesto taryboje buvo 14 žydų, 1921–1924 metais – 13, 1924–1931 metais – 16, 1931–1934 metais – 7, 1934–1940 metais – 6.

Žinoma, kad 1934 metų Panevėžio miesto savivaldybėje dirbo 78 tarnautojai, iš jų 71 lietuvis, 4 žydai, 2 lenkai ir vienas latvis.

Be to, pasak D. Pilkausko, remiantis spauda, 1933 metų balandį Panevėžio didžiojoje sinagogoje žydų bendruomenės nariai surengė du protesto susirinkimus prieš Vokietijoje įvykdytus išpuolius prieš jų tautiečius. Tuomet naciai ėmėsi tokių priemonių kaip žydų parduotuvių ir kitų jų verslų boikotas, uždraudė ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą…

Kiek žinoma, pirmajame susirinkime buvo priimta rezoliucija boikotuoti vokiečių prekes, filmus, mokyklas. Tad žydų verslininkai atšaukinėjo užsakymus. Antrajame susirinkime dalyvavo daugiau nei 100 žydų bendruomenės atstovų.

Tarpukario spaudoje galima rasti ir kitų istorijos atspindžių. Kaip kad 1940 metais, kai Lietuva šventė savo nepriklausomybės 22-ąją sukaktį.

„Europoje siaučia baisus karas, nyksta per daugelį metų sukurtos valstybės, tautos netenka savo laisvės, graudūs žmonių dejavimai aidi iš vargo ir skausmo suspaustų širdžių.

Turime dėkoti Dievui, kad Lietuva lyg kokia rami sala audringoje jūroje ir žiauraus karo nebuvo paliesta. Mes 22 Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių proga turime ypatingos laimės pasidžiaugti atgautąja Lietuvos istorine sostine Vilniumi“, – rašė tuomet diplomatas M. Karnauskas.

  

 

 

 

 

 

Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

 

Bobas Dylanas pirmą kartą per aštuonerius metus pristatė naują dainą.

Bobas Dylanas pirmą kartą per aštuonerius metus pristatė naują dainą.

Bobas Dylanas pirmą kartą per aštuonerius metus pristatė naują dainą 2020-03-30. Garsus amerikiečių poetas ir muzikantas Bobas Dylanas savo „Twitter“ puslapyje paskelbė nuorodą apie baladę, skirtą Johno Kennedy nužudymui.  Dylanhttpsas: //bobdylan.lnk.to/MurderMostFoulTA …, kuri dar niekada nebuvo paskelbta.

Anot žiniasklaidos, tai yra pirmasis originalus 78-erių muzikanto kūrinys per pastaruosius aštuonerius metus. Dylanas padėkojo gerbėjams už „palaikymą ir atsidavimą“. Jis pridūrė: „Ši anksčiau neišleista daina, kurią įrašėme prieš kurį laiką, gali jums pasirodyti įdomi. Rūpinkis savimi, būk budrus “.

Bobas Dylanas yra litvakas (Robertas Allenas Zimmermanas) gimė 1941 m. gegužės 24 d. ydų šeimoje iš Minesotos, tėvo tėvai buvo iš Odesos, motinos tėvai – iš Lietuvos. Būdamas moksleivis, Bobas pradėjo groti gitara ir armonika; būdamas 10-ies parašė pirmuosius eilėraščius.

Studijuodamas Minesotos universitete jis toliau studijavo muziką. 1961 m. jis persikėlė į Niujorką, jau kitais metais buvo išleistas jo debiutinis albumas „Bob Dylan“.

Po metų buvo išleistas antrasis albumas „The Freewheelin ‘Bob Dylan“, kuriame buvo prieškario dainos ir dainos, reikalaujančios lygių piliečių teisių, tapo hipių, pacifistų ir juodųjų teisių aktyvistų himnais. Dylano dainos būdavo pirmose vietose Amerikoje ir Britanijoje, jis grojo koncertuose su Jemy Hendrixu ir kitais garsiais muzikantais.1973 m.

 Dylanas debiutavo filme, vaidindamas  „Pat Garrett and Billy Kid“ ir parašydamas filmui himną „Knocking  on Heaven’s Door”. Bobas Dylanas per savo karjerą devynis kartus laimėjo „Grammy“ apdovanojimą, 2000–2001 m. gavo ,,Oskarą“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimus. 2016 m. jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Po ilgų dvejonių jis priėmė prizą, tačiau neatvyko į apdovanojimo ceremoniją ir atsisakė pinigų dalies.

Netanyahu teigia: jei užsikrėtusiųjų skaičius Izraelyje nesumažės per 2 dienas, šalyje bus viskas visiškai uždaryta, nes tai vienintelė galimybė

Netanyahu teigia: jei užsikrėtusiųjų skaičius Izraelyje nesumažės per 2 dienas, šalyje bus viskas visiškai uždaryta, nes tai vienintelė galimybė

The Times of Israel

Netanyahu teigė, kad jis nori sumažinti ekonominę veiklą iki 10 proc., Įspėdamas tūkstančius sunkiai sergančių žmonių; finansų ministras prieštarauja, sako, kad šalį gali ištikti ekonominė katastrofa.

Ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu penktadienį perspėjo, kad jei per kitas dvi dienas nepagerės patvirtintų koronaviruso atvejų skaičius, jis neturės kito pasirinkimo, kaip įsakyti šaliai visiškai užsidaryti.Netanjahu surengė keletą diskusijų su aukščiausiais ministrais dėl papildomų žingsnių, kurių šalis gali imtis siekdama suvaldyti dabartinę krizę, „įskaitant pasirengimą užsidaryti“, – sakoma Ministro Pirmininko kabinete.

Jis sakė, kad valdžios institucijos papildomus judėjimo apribojimus kabinetui pateiks per 48 valandas. „Ministras pirmininkas diskusijose taip pat pareiškė, kad jei nematysime sumažėjusių užkrėstų asmenų skaičiaus per kitas dvi dienas, mes neturėsime kito pasirinkimo, kaip tik reikalauti visiško uždarymo“, – sakoma pareiškime.

Hebrajų kalbos žiniasklaida pranešė apie rimtus Netanyahu ir kitų ministrų nesutarimus dėl būtinybės uždaryti ekonomiką, nes sveikatos ministerija baiminasi, kad artėjančios Pasacho šventės sukels infekcijų sprogimą, nes žmonės bandys apsipirkti šventiniam stalui ar leis laiką su artimaisiais.

Šabato meditacija COVID-19 laikais

Šabato meditacija COVID-19 laikais

Menachem Rosensaft 

Mieli draugai,

Artėjant  Šabatui, kai šiandien mes visi susiduriame su pasauline COVID-19 pandemija, kuri sutrikdė ir toliau trikdo mūsų gyvenimą, tikiuosi, kad šis pasakojimas apie mažai žinomą chasidų mokytoją (už kurį dėkoju rabinui Rami Šapiro) ) gali suteikti šiek tiek paguodos ar bent jau sukelti šypseną: Rabinas Efraimas Fiszele Šapiro, gyvenęs Lenkijos Strykovo mieste  XIX amžiaus pirmąjį ketvirtį, buvo rabino Dovo Bero mokytojas,  Baal Shem Tovo mokinys.

Chasidizmo įkūrėjas. Žinomas kabalistas rabinas Fiszele – taip jis buvo meiliai vadinamas, beje buvo rabino Yosefo Leybo iš Baltos sūnus, rabino Yaakovo Yosefo mokinys.

Garsus rabinas Fiszele turėjo neįprastą  ritualą. Kiekvieną vakarą prieš miegą jis įsipildavo sau taurę degtinės, nuostabiai pasakydavo maldą, išgerdavo gurkšnį ir garsiai ištardavo: „Lechaim”! (vertimas- už gyvenimą!) ,,Dieve, labai geros nakties tau.”

 Sužavėti  jo mokiniai prieidavo prie jo paklausti, kodėl jis taip pasakė? Rabinas Fiszele, savo ruožtu  jų klausė: „Ar Dievas kenčia nuo žmonių kančių?“

„Taip“, jie atsakė: „Mes esame mokomi, kad kenčia Dievas, kai žmonės kenčia “.

Taigi, – tęsė rabinas Fiszele, – jei Dievas mus kenčia dėl mus kankinančio skausmo, savaime suprantama, kad Dievas džiaugiasi mūsų džiaugsmu. Jei tai tiesa, tuomet reiškia, kad pasaulio kančios   naktį nekankintų ir atneštų Dievui taip pat geros nakties, ar ne taip? “

Chasidai atsakė: ,,Taip”.

„Taigi, – aiškino rabinas Fiszele, – kai linkiu Dievui labos nakties, jis gali tai įgyvendinti tik vienu būdu. Jis gali suteikti nakties ramybę visiems pasaulio kenčiantiems! “

Rabino Fiszeles’ filosofijos pagrindas buvo nuoširdus, tikras, todėl ne tik žydų tauta, bet ir visi žmonės gyvena su amžina meile Dievui.

Visa tai atspindi intuityvų supratimą, kad visus žmones sukūrė Dievas,  ir kad tas „kitas“ dažniausiai nėra mūsų veidrodinis atvaizdas.

Man patinka ši istorija ne tik todėl, kad joje vienu metu pateikiama žydų ir pamatinė universali vertybė – visos žmonijos meilė, bet ir todėl, kad rabinas Fiszele buvo mano pro pro pro pro – prosenelis.

Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas S. Lauderis pasiuntė savo  žinią žydų bendruomenėms visame pasaulyje, prašydamas Auščiausiojo palaiminti žydų tautą, visą žmoniją ir kiekvieną  mūsų.

Kai šį Šabatą būsime izoliuoti savo namuose ir, suprantama, jausimės nepatenkinti,  bijosime, pamėginkime sekti rabino Fiszele’s pavyzdžiu ir paprašykim Dievo,  kad suteiktų mums visiems geresnę naktį, geresnę savaitę, geresnį mėnesį, geresnius metus ir, dar tiesą sakant, – geresnę ateitį.

Ah gutten Shabbos  – Shabbat Shalom!

Būkite sveiki ir saugūs.

Menachem Rosensaft <mzrosensaft@gmail.com>

Vertė I.R.