Naujienos

Kauno žydų bendruomenė birželio 25d. šlovino žydų gelbėtojus, tikrus mūsų valstybės didvyrius

Kauno žydų bendruomenė birželio 25d. šlovino žydų gelbėtojus, tikrus mūsų valstybės didvyrius

Birželio pabaigos renginiai Kauno žydų bendruomenėje buvo skirti Holokausto atminčiai, tik temos jų buvo kitoniškos.
Norėdami pamatyti gelbėtojų renginio visas nuotraukas, spustelkite straipsnio pavadinimą.
Ketvirtadienį, birželio 25 d., šlovinome tuos, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, dovanojo gyvenimus tiems, kurie turėjo būti pasmerkti. Žydų gelbėtojai – tie dažniausiai tylūs kasdienybės herojai, Pasaulio tautų teisuoliai, Righteous Among the Nations, jie yra tikrieji, nekvestionuojami mūsų valstybės DIDVYRIAI, DIDŽIAVYRIAI IR DIDŽIAMOTERYS!
Ketvirtadienį, birželio 25 d., pagaliau susirinkome į tradicinę kasmetinę Kauno žydų bendruomenės organizuojamą žydų gelbėtojų pagerbimo vakaronę, paprastai vykstančią pavasarį po Velykų, o šiemet vėluojančią dėl koroninių priežasčių.
Tai visada būna labia lauktas, išsiilgtas, be galo šiltas bičiulių susitikimas. Laikas, deja, negailestingas, ir pačių gelbėtojų bei jų išgelbėtųjų gretos retėja, tačiau pabūti kartu mielai ateina jų vaikai ir vaikaičiai, kurie mums nemažiau brangūs.
Ryšys tarp gelbėtojų ir išgelbėtųjų abiems pusėms labai svarbus, dažnai tiesiog giminiškaas ir perduodamas jų ainiams. Beje, gelbėtojų vaikai, kurie dėl mažo amžiaus karo metu nėra pripažinti gelbėtojais, taip pat dalyvavo gelbėjimo procese: stebėdavo, ar neateina svetimi, nešdavo maistą ar tiesiog švelniai ir rūpestingai globadavo. Ir dabar jie su ypatinga meile kalba apie savo laikinus broliukus ir sesytes bei kaip brangiausias relikvijas saugo viską, kas juos primena.
Savo prisiminimais susitikimo metu pasidalino buvusi ilgametė Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė, mūsų Laisvės gynėjo Tito Masiulio mama Vitalija Krivickienė. Neabejingumo, pasiaukojimo, ryžto, drąsos genas, matyt, persiduoda iš kartos į kartą!
Dalelė Panevėžio Izraelyje

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Nuotraukoje Panevėžio ješiva Beni Brake, Izraelyje. PY nuotr.

Daiva Savickienė

Tragiškas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais tapo akstinu atkurti dalelę Panevėžio Izraelyje.

Izraelis – populiari kryptis turistams iš Lietuvos. Daug kas ten keliauja dėl paplūdimių ir viešbučių Viduržemio jūros pakrantėje. Visgi Bnei Brako miestas, kur nėra turistinio šurmulio, vyrauja susikaupimas ir ramybė, turėtų būti ypač įdomus panevėžiečiams.

Čia veikia viena žinomiausių ir prestižiškiausių pasaulio ješivų Izraelyje, dar vadinama ortodoksų Harvardu – „Ponevezh Yeshiva“: Panevėžio ješiva. Dabar ši mokymo įstaiga net nebegali priimti visų norinčiųjų mokytis, o pasaulyje beveik nėra šalies, kurioje negyventų buvę ješivos auklėtiniai. Ne tik žydų rabinai, bet ir advokatai, gydytojai, dėstytojai, mokslininkai.

Ši dabar tarptautiniu mastu itin garsi mokykla pradžioje veikė Panevėžyje ir tik 1943 metais perkelta į Izraelį.


Naujos Panevėžio ješivos Izraelyje įkūrėjas rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas. ARCHYVŲ nuotr.

Atstatė naujojoje tėvynėje Izraelyje

Panevėžio ješiva įsteigta po didžiulės tragedijos. Šios dvasinės mokyklos, tarpukariu veikusios Aukštaitijos sostinėje, rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su sūnumi Abraomu 1940 metais su diplomatine misija išvyko į komandiruotę JAV. Tai išgelbėjo jiems gyvybes. Lietuvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa Kahanemanų šeima, jų giminaičiai buvo nužudyti.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie tragiškus šeimos ir visos žydų tautos išbandymus, J. Š. Kahanemanas apsisprendė steigti naują ješivą.

„Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. – Jei Panevėžio ješiva sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“

Tokie dvasininko žodžiai tapo atspirtimi atkurti, kas Antrojo pasaulinio karo metais pražuvo.

Pasak G. Kofmano, vieta Panevėžio ješivai buvo parinkta 1944 metais netoli Izraelio sostinės Tel Avivo.

Pirmiausia J. Š. Kahanemano iniciatyva Izraelyje įkurta prieglauda Lietuvos ir aplinkinių šalių žydų vaikams – našlaičiams, per karą praradusiems tėvus.

Vėliau įkurta ir Panevėžio ješiva. Po kurio laiko duris atvėrė dar dvi ješivos – Ukmergės ir Gardino.

Panevėžio ješiva 1949-aisiais. PY nuotr.

Trokštamiausios studijos

Bnei Brake sukurtas mokomasis kompleksas, kuriame kasmet studijuoja apie 3 000 studentų nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusiųjų. Ją yra baigę daugiau nei 20 000 žmonių, tarp jų dabar yra tūkstančiai mokslininkų, šimtai rabinų, pedagogų ir kitų profesijų žmonių.

2001 metų rugpjūtį Panevėžyje viešėję šios ješivos atstovai, Kahanemano ainiai, pasakojo, kad prašymų studijuoti kasmet sulaukiama apie 500, tačiau vietų tėra apie 150. Žmonės plūsta studijuoti iš įvairiausių pasaulio kampelių, tad ir konkursai stojantiesiems į Panevėžio ješivą – išties dideli.

„Tai tarsi plačiai žinomi Oksfordas ar Harvardas“, – apie šią mokymo instituciją pasakojo jos vadovai.

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė.“ G. Kofmanas Panevėžio ješivoje yra kelių pakopų mokymai. Šią pasaulyje garsią mokslo instituciją sudaro nemažai įvairių mokymo įstaigų. Ješivos atstovai, viešėdami Panevėžyje, yra pasakoję, kad aukščiausioje pakopoje mokosi jau suaugę ir šeimas sukūrę rabinai. Neturtingų šeimų vaikai čia priimami nuo penkerių metų, o turtingųjų, išgalinčių susimokėti už mokslą – nuo trylikos metų.

Be to, ši ješiva turi savo sinagogą Jeruzalėje. Yra ir didžiulė Toros biblioteka, atvira ir plačiajai visuomenei. Pats J. Š. Kahanemanas buvo ilgametis Panevėžio ješivos vadovas ir Izraelio Didžiųjų Toros žinovų tarybos narys.

Panevėžio vardą turintis mokomasis kompleksas Bnei Brake, kuriame kasmet studijuoja apie įvairaus amžiaus 3 000 studentų, tarp pasaulio žydų turi tokią pat reputaciją, kaip prestižiškiausi planetos universitetai. PY nuotr.

Sužinojo visas pasaulis

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė. Įdomu, kad vienoje iš patalpų yra vitražai, vaizduojantys visas Lietuvos vietas, kuriose gyveno žydų bendruomenės. Tai išties unikalu.

Iš čia pavyzdį paėmė ir „Yad Vashem“ – Tautos atminimo institutas, kuris sukūrė tarsi akmeninius labirintus, vaizduojančius visos Europos žydų bendruomenes, egzistavusias prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – pasakoja G. Kofmanas.

Panevėžio ješivą baigė tūkstančiai gabių žydų jaunuolių. Pasak G. Kofmano, viename garsiausių dvasinių centrų pasaulyje žydų jaunuoliai įgyja religinį išsilavinimą. Ji yra tapusi viena didžiausių Toros studijų centrų pasaulyje.

Pagal Izraelio ir Lietuvos vyriausybių susitarimą, kasmet į šią ješivą iš Lietuvos važiuoja mokytojai, istorikai, publicistai. Čia organizuojamos ne tik ekskursijos, bet ir seminarai. Tokie mokymai, trunkantys maždaug 10–12 dienų, rengiami jau apie dvidešimt metų.

Per juos susipažįstama ne tik su Holokausto, žydų tautos istorija, bet ir aplankomos visos su Panevėžio ješiva, žydų tautos tragedija susijusios vietos.

Panevėžio ješivos Bnei Brake 1954-ųjų laida. PY nuotr.

Garsina miestą Lietuvoje

2001 metais Panevėžyje lankęsi J. Š. Kahanemano ainiai teigė, kad besimokantieji Panevėžio ješivoje žino jos istoriją ir kur yra miestas, kurio vardu pavadinta dvasinė mokykla. Be to, čia stengiamasi išlaikyti tradicijas, buvusias prieškario Panevėžyje.

Pasak G. Kofmano, svečiai tuomet dovanojo Panevėžio ješivos Izraelyje istoriją. Šiuo metu Panevėžio ješiva veikia jau ne tik Izraelyje. Ji turi filialus ir Pietų Afrikos Respublikoje, JAV, Kanadoje. Kasmet Panevėžyje apsilanko nemenkos žydų delegacijos. Be kitų žydams svarbių vietų, jie pageidauja išvysti ir Panevėžio ješivos Izraelyje pirmtakę – atvyksta prie buvusio ješivos pastato Savanorių aikštėje (jame šiuo metu veikia konditerijos cechas).

„Jie nori pamatyti, kur buvo Panevėžio ješiva, kur jos šaknys. Viso pasaulio tikintys žydai – o tokių yra dauguma – žino, kad Panevėžyje tarpukariu buvo viena garsiausių ješivų pasaulyje. Kasmet sulaukiame svečių ir jie eina prie Panevėžio ješivos, pagal tradicijas meldžiasi, pasirašo mūsų bendruomenės svečių knygoje“, – pasakoja G. Kofmanas.

Politinė ir visuomeninė Kupiškio žydų veikla

Politinė ir visuomeninė Kupiškio žydų veikla

Nuotraukoje Gedimino ir Kauno gatvių sankirta. Matosi žydų namai, parduotuvės ir viešbutis. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.

 

Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė

               Kupiškio politiniame ir visuomeniniame gyvenime svarbią vietą užėmė žydų organizacijos, siekusios skleisti žydų tautinę kultūrą, auklėti dorus ir naudingus Lietuvos valstybei piliečius.

 Rinkimai į valsčiaus tarybą

Tarpukariu Kupiškio žydų bendruomenė ne tiktai užsiėmė prekyba, verslais ir amatais, bet ir aktyviai įsijungė į visuomeninį ir politinį gyvenimą, ėmėsi kurti ir dalyvavo religinių, kultūrinių, švietimo organizacijų veikloje. 1924 metais per rinkimus į Kupiškio valsčiaus tarybą žydai iškėlė savo kandidatus. Į jų pateiktą sąrašą buvo įrašyti 3 krautuvininkai, 2 pirkliai. mokytojas, kepurininkas ir tarnautojas (kol kas jų pavardžių dar neteko užtikti).

Per rinkimus į valsčiaus tarybą žydai gavo 6 vietas iš 48. O daugiausia už juos balsavo antrojoje apylinkėje, į kurią įėjo Kupiškio miestelis. Per pirmą valsčiaus tarybos posėdį žydai buvo išrinkti į sanitarinę, butų, valsčiaus atstatymo, ūkio komisijas ir į komitetą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę paminklui Panevėžyje pastatyti. Lipa Furmanovskis  pateko į valsčiaus revizinę komisiją.

1936 metais Kupiškio seniūnu išrenkamas Noachas Jachilevičius, juo išbuvęs iki Lietuvai skaudžių ir permainingų 1940 metų.

 Gaisrininkų draugija

Labai svarbus ir įsimintinas įvykis buvo Kupiškyje 1913 metų vasario 23 dieną – tada įsteigta savanorių gaisrininkų draugija. Šios draugijos steigėjai buvo turtingesni Kupiškio miestelio gyventojai žydai. Pirmuoju jos pirmininku išrenkamas gydytojas Jakovas Gurvičius. Vėlesniais metais vadovauja J. Lukoševičius.

1925 metų rugpjūtį senuosius Kupiškio gaisrininkų vadovus pakeičia nauji žmonės. Jos pirmininku išrenkamas J. Čečiškinas, vicepirmininku tampa Benjeminas Mejerovičius, iždininku Nochimas Šmidtas. vėlesniais metais buvęs ir Lietuvos tautininkų sąjungos Kupiškio skyriaus valdybos nariu. Sekretoriaus pareigos atitenka J. Žalnieriūnui.

ORT palaikymo laiškas LŽB pirmininkei Fainai Kukliansky

ORT palaikymo laiškas LŽB pirmininkei Fainai Kukliansky

 

 

Miela Faina

Visų „ORT World“ vardu rašau norėdamas pareikšti savo susirūpinimą ir liūdesį dėl Vilniaus  Gaono ir dr. Cemecho Šabado paminklų barbariško išniekinimo. Prašau, būkit tikra, kad ORT šiuo metu palaiko jus ir siekia stipresnio tarpusavio supratimo, pasisakome už švietimo reikšmę    kovojant su neapykanta.

ORT ryšys su Lietuvos žydų bendruomene tęsiasi lygiai šimtmetį, per kurį mes dirbome su vietos lyderiais, padėjome užauginti jaunas kvalifikuotas, protingas, savimi pasitikinčių bendruomenės narių kartas, galinčias siekti sėkmingos karjeros ir imtis vadovaujančių vaidmenų žydų veiklos tęstinumui užtikrinti.

Dr Chabadas, būdamas ORT pirmininku Vilniuje 1930m. aktyviai dalyvavo ORT misijoje, jis stengėsi  sukurti stiprią, savarankišką žydų bendruomenę šalyje, kurioje gyveno.

Ši misija tęsiama ir šiandien, todėl mums malonu bendradarbiauti su vietos bendruomenės partneriais, siekiant užtikrinti nuolatinę Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT sėkmę.

Šiais metais moksleiviai dalyvavo ORT vasaros mokykloje ir konkursuose, o mokytojams buvo naudinga dalyvauti mokymo seminaruose.

Mes teikiame aukštos kokybės STEM programą ir galimybes, padedame išlaikyti vienos geriausių mokyklų mieste, pozicijas, laimėti vietinius, regioninius ir tarptautinius apdovanojimus bei pasiekti 100% stojančiųjų į universitetus rodiklį.

Mes tikimės ir toliau darbuotis drauge su jumis, kad garantuotume naujos kartos sėkmingą ateitį ir gerovę.

Su geriausiais linkėjimais,

Danas Greenas, generalinis direktorius ir CEO

Laiškas anglų kalba

Dėl Lietuvoje planuoto teroro akto ir dėl šio įvykio sulaikyto įtariamojo paskelbimo

Dėl Lietuvoje planuoto teroro akto ir dėl šio įvykio sulaikyto įtariamojo paskelbimo

LIETUVOS ŽYDŲ (LITVAKŲ) BENDRUOMENĖ

Pylimo g. 4, LT-01117 Vilnius, Tel. (8~5) 261 30 03, Faks. (8~5) 2127915, El. p. info@lzb.lt

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre,  kodas 190722117

 

Izraelio ambasada Lietuvoje                                                                      2020-06-29

info@vilnius.mfa.gov.il

JAV ambasada Lietuvoje

WebEmailVilnius@state.gov

Užsienio reikalų ministerija urm@urm.lt

 

Lietuvos žiniasklaida praėjusią savaitę pranešė, kad 2019 m. Lietuvoje buvo planuotas teroro aktas ir dėl šio įvykio yra sulaikytas įtariamasis, kuris priskiriamas ultradešiniųjų ekstremistų organizacijai „Feuerkrieg Division“ (liet. „Ugnies karo divizija“, FKD). 1999 m. gimęs vyras J.Balčikonio gatvėje Vilniuje greta „Technopolio“ paliko savadarbį sprogmenį, ant sienos išpiešė svastiką ir grupuotės logotipą.

Pasak 15min.lt, savo priešais minėta grupuotė įvardijo žydus, musulmonus, LGBT bendruomenę, religinius lyderius ir policiją.

Nors įtariamasis buvo sulaikytas dar pernai spalį, viešai apie jį pranešta tik 2020-ųjų birželio viduryje.

Todėl Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB) kreipiasi su prašymu pateikti informaciją, ar jūsų institucija praėjusiais metais buvo informuoti apie planuojamą teroro aktą bei apie radikaliai grupuotei priskiriamo asmens sulaikymą.

LŽB kelia nerimą, kad pati Bendruomenė negavo jokios informacijos, su ja nebuvo susisiekta, Policija nesiėmė jokių saugumo užtikrinimo priemonių. Nors daugelyje Europos šalių vietos žydų bendruomenės saugomos valstybės lėšomis, Lietuvoje LŽB jau daugelį metų pati rūpinasi ir finansuoja Bendruomenės pastato bei Vilniaus Sinagogos apsaugą. Todėl esant tokiai situacijai, LŽB mano, kad Lietuvos policija ir Valstybės saugumo departamentas turėtų informuoti Bendruomenės vadovus apie anksčiau minėtus incidentus, ypač turint galvoje, kad ultradešiniųjų grupuotė savo taikiniu yra įvardinusi ir žydus.

Faina Kukliansky

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė

Tradicinio dainavimo kursai 2020 – žydų tradicinio dainavimo mokymai

Tradicinio dainavimo kursai 2020 – žydų tradicinio dainavimo mokymai

Tradicinio dainavimo kursai Lietuvoje kvies pažinti etnokosmosą ir išlaisvinti balsą

Patirti tradiciją, išlaisvinti balsą ir atrasti unikalius dainavimo stilius liepos pabaigoje pakvies Tarptautiniai tradicinio dainavimo kursai. Antrą kartą renginys sukvies besidominčiuosius dainavimu susiburti ir kartu ieškoti išskirtinių dainavimo manierų, pažinti platų žanrinį dainų spektrą, ieškoti dainavimo ir jo tradicinių kontekstų sąsajų. Ryškiausias kursų akcentas – autentiškos tradicijos pažinimas, jos perėmimas ir pritaikymas. Liepos 26 – rugpjūčio 1 dienomis nuskambėsiančiuose kursuose dėstys lietuvių, žydų, ukrainiečių ir lietuviškų sutartinių tradicinio dainavimo specialistai, be to, kursų programoje numatytos paskaitos, amatų užsiėmimai, ekskursijos, vakaronės.

Intensyvių mokymų metu dalyviai dirbs pasirinktos dainavimo tradicijos grupėje, o taip pat turės galimybę pažinti ir kitas tradicijas, užsiimti sodų rišimu ir muilo drožyba, rytine joga. Ypatingas dėmesys bus teikiamas šių metų kursų temai – kosmosui. Etnokosmologinis aspektas kursų dalyvius lydės paskaitų, vakaro programų ir dainavimo užsiėmimų metu – bus aptariamas visatos reiškinių ir tradicijų ryšys, tradicinis kosmoso pasaulėvaizdis, liaudies dainų ir kosmologinių reiškinių sąsajos.

Vakarinių programų metu dalyviams koncertuos pasaulyje pripažinti kursų lektoriai – muzikos akustikas, fizikas ir etnomuzikologas, folkloro atlikėjas Rytis Ambrazevičius, etnomuzikologė, žymiausia sutartinių tyrinėtoja ir atlikėja Daiva Vyčinienė, ukrainiečių tradicinio dainavimo specialistė, folkloro atlikėja ir kompozitorė Susanna Karpenko, viena žymiausių žydų tradicinio dainavimo atlikėja ir mokytoja Sasha Lurje. Taip pat laukia ekskursija į unikalų A. ir A. Juškų etninės kultūros muzijejų, filmų, tradicinių šokių vakarai ir kosminiai pasidainavimai po žvaigždėmis. Kursus užbaigs jaukus dalyvių koncertas, pristatantis per savaitę įsisavintas dainavimo tradicijas.

Šiemet, atsižvelgiant į kilusią pasaulinę pandemiją, kursuose bus ribojamas dalyvių skaičius, užsiėmimai organizuojami nedidelėse grupėse, atvirose erdvėse, laikantis higienos rekomendacijų. Mažesni, tačiau visada profesionalūs ir jaukūs kursai kvies dalyvius tradicijos pagalba pažinti savo balso galimybes, jas plėsti ir atrasti naują dainavimo pasaulį.

Kursus organizuoja VšĮ „Aktualios muzikos projektai“.
Partneriai – A. ir J. Juškų muziejus, Vilniaus etninės kultūros centras, Klaipėdos etninės kultūros centras, Aktualaus meno tinklas „VOX ART“, Asociacija „Suoka“.

 

Daugiau informacijos:
www.traditionalsingingcourse.com
https://www.facebook.com/pg/TraditionalSingingCourse/
traditionalsingingcourse@gmail.com

Senojo žydiško Vilniaus patyrimas tamsoje: „Glaistas“ kviečia į naktines keliones po buvusį getą

Senojo žydiško Vilniaus patyrimas tamsoje: „Glaistas“ kviečia į naktines keliones po buvusį getą

Pranešimas žiniasklaidai

Operomanija

Šviesa ir tamsa skirtingai veikia kultūrinį patyrimą – tuo įsitikinę garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ kūrybinės grupės nariai. Birželį, atslūgus draudimams, vėl pradėti rengti atminties klodus varstantys garsiniai pasivaikščiojimai iškart sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio, tačiau pasikeitęs metų laikas nulėmė ir pasikeitusią „natūralią scenografiją“ – šaltojo metų laiko tamsą pakeitė vasariška šviesa. Norėdami žiūrovams suteikti galimybę rinktis, „Glaisto“ kūrėjai nusprendė pasiūlyti alternatyvą – naktinius kūrinio rodymus, kurie vyks birželio 29 ir 30 d.

Garso patirtis „Glaistas“ pasakoja primirštą Vilniaus geto istoriją, kuri atsiskleidžia Izraelyje kalbintų, gete gyvenusių litvakų Fridos Sohat, Joshua Zako, Sores Voloshin ir Barucho Shubo trūkinėjančiuose pasakojimuose. Kūrinio šerdis – garso dokumentas kaip atminties artefaktas, balansuojantis tarp persikėlimo „į tuos laikus“ ir grįžimo „į šiandieną“. Fizinės ir vidinės „Glaisto“ kelionės metu keliaujama tiek netikėčiausiomis sparčiai besikeičiančio Vilniaus erdvėmis, tiek mūsų pačių atminties, tikros ar įsivaizduojamos, užkaboriais.

Garso patirties premjera įvyko 2019 m. rudenį, rodymai buvo atnaujinti šių metų ankstyvą pavasarį, kol vakarai dar būdavo šalti ir tamsūs. Po kelių mėnesių pertraukos, kūrinį ištiko natūralus pokytis, kurį lėmė ne karantinas, o pasikeitę metų laikai. Atsižvelgiant į „Glaistui“ būdingą sinergiją, pakitusi „natūrali scenografija“ tapo svarbiu kūrinio patyrimo pokyčiu, neprasprūdusiu kūrybinei grupei pro akis.

Pasakodami apie dieninius ir naktinius „Glaisto“ rodymus, garso patirties kūrėjai tvirtina, kad tam tikros kūrinio scenos tapo gerokai paveikesnėmis dienos šviesoje, gatvėse vykstant aktyviam gyvenimui. Tuo tarpu kai kuriems epizodams palankesnė pasirodė tamsa. Todėl buvo nuspręsta suteikti žiūrovams galimybę rinktis ir išbandyti tamsų paros metą ir vasarą.

„Norime suteikti galimybę žiūrovui patirti abu variantus – tiek šviesoje, tiek tamsoje. Abu kontekstai savitai įprasmina ir atskleidžia kūrinio turinį bei formą“, – sako vienas iš „Glaisto“ autorių, režisierius Mantas Jančiauskas.

„Kadangi šio projekto šviesų dailininkas ir scenografas yra paros ir metų laikas, įdomu kūrinį pamatyti visokį. Pabandėme – šviesoje ir tamsoje „Glaistas“ vaizduotę paveikia skirtingai; unikalus ir kitų gamtiškų veikėjų – lietaus, vėjo, mėnulio – įsiterpimas“, – režisieriui antrino kompozitorius Andrius Šiurys.

„Glaistas“ – daugiakalbis kūrinys, vykstantis lietuvių, anglų, rusų, hebrajų, jidiš kalbomis su titrais lietuvių / anglų / rusų / hebrajų kalba. Išbandyti garso patirtį galima birželio 26 – liepos 1 d. nuo 19, 19:30 ir 20 val. O birželio 29 ir 30 d. vyks vėlyvi kūrinio rodymai, prasidėsiantys 22, 22:30 ir 23 val. nuo Žydų kultūros ir informacijos centro (Mėsinių g. 3, Vilnius).

Kūrinio prodiuseris – „Operomanija“. Pagrindinis partneris – Žydų kultūros ir informacijos centras. Partneriai – LMTA Muzikos inovacijų studijų centras, Vilniaus teatras „Lėlė“, Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius, Mama Studios. Rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Bilietus platina TIKETA.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Kviečiame mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Projekto tikslas – artimiau supažindinti vaikus su žydų kultūra, tradicijomis, kitaip mokytis istorijos.

Kviečiami 7 vaikai nuo 14 metų prisidėti prie projekto. Vaikai turėtų būti muzikalūs – dainuojantys, grojantys, šokantys ir besidomintys istorija.

Dainuojantys, grojantys, šokantys dalyvaus koncerte, kiti dalyvaus žydų kapinių skaitmeninime. Stovyklos metu bus repetuojami kūriniai klezmer koncertui, o nedalyvaujantys koncerte vyks skaitmeninti kapinių (pusę dienos) likęs laikas bus laisvas stovyklavimui.

Šių metų muzikinės dalies vadovas – Michail Bolšun, su vaikais dirbs ir chorvedė ir muzikos mokytojai iš Akmenės muzikos mokyklos.

Stovykla prasideda 07-18 iki 07-28. Koncertas 07-24 Akmenėje.
Stovykla nemokama.

Vaikai atvykstantys į stovyklą turi turėti sveikatos pažymą (tai stovyklos sąlyga).

Daugiau apie pačią stovyklą čia ➡️ https://balsiai.lt/apie-mus/

Rūgštimi užpiltas  Cemecho Šabado paminklas Mėsinių g.

Rūgštimi užpiltas Cemecho Šabado paminklas Mėsinių g.

Šį savaitgalį išniekinti du garsių Vilniaus žydų istorinių asmenybių paminklai.

Neapykantos išpuoliai Vilniuje nesibaigia.

Dėl  abiejų įvykių pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Cemachas Šabadas – žydų kilmės gydytojas, medicinos teoretikas, visuomenės veikėjas, Vilniaus  žydų bendruomenės lyderis, humanistas. Gimė 1864 m. vasario 5 d – mirė 1935 m. sausio 20 d.

C. Šabadas gimė Vilniuje, Mėsinių g. Šioje gatvėje jam pastatytas paminklas.
Nekalbėkite mūsų vardu, pone Rusijos Federacijos Prezidente

Nekalbėkite mūsų vardu, pone Rusijos Federacijos Prezidente

Emanuelis Zingeris,

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras

Faina Kukliansky

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė

Perskaitėme Rusijos prezidento Vladimiro Putino straipsnį „Tikrosios 75-mečio pamokos pasauliui: II-asis pasaulinis karas“, pasirodžiusį JAV konservatyviame žurnale „The National Interest“ ir Rusijos opozicinėje ir valdžios pozicijas atstovaujančioje žiniasklaidoje.

Jaučiame būtinybę pasidalinti su skaitytoju mintimis, kurias, mūsų šalyje įsitvirtinant raudonajam totalitarizmui, o jį pakeitus rudajam, ir pagalvojus apie Lietuvos Respublikos piliečių — žydų likimą,

Mano ir dabartinės LŽB pirmininkės ir daugelio Lietuvos žydų kilmės piliečių motinos, tėvai, giminės kalėjo Štuthofo (išvaduoti SSRS) ir Dachau (išvaduoti amerikiečių) koncentracijos stovyklose. Mano ir Fainos Kukliansky motinos per stebuklą išliko Štuthofe gyvos.

Beveik visi giminaičiai žuvo. Sovietų kariuomenė paskutiniais mėnesiais išgelbėjo mūsų artimųjų gyvybes. Vakarų sąjungininkai iš baisiosios Dachau koncentracijos stovyklos išlaisvino motinos brolį Mendelį Tatarskį, buvusį Šiaulių malūnininką Fainos senelį Giršą. Nemaža dalis išlikusių koncentracijos stovyklų kalinių neišvyko į JAV ar Palestiną gyventi laisvai, nes dar tikėjosi pokario Lietuvoje pamatyti vieną kitą galbūt likusį gyvą artimą žmogų. Taip, už tai, kad esame gimę pokario metais, esame skolingas tiems, kurie padėjo galvas kovodami su naciais.

Tačiau Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas, neva kalbėdamas nuo „Didžiojo tėvynės karo“ (jo sąvoka, kartojant SSRS istorijos vadovėlius) visų nukentėjusių Lenkijos ir Baltijos tautų, įskaitant žydus, vardu, iš esmės, Rusijos ir Vakarų ekspertų vertinimu nutylėjo ne tik Žiemos karą su Suomija. Jis nutylėjo pirmosios sovietinės okupacijos metu vykdytas masines represijas prieš SSRS aneksuotų šalių tautas, ypatingai žydus. Vėliau masinė Sovietų Sąjungos ir jos satelitų kova prieš sionizmą ženklino beveik visą komunistinės valdžios valdymo laikotarpį. Žmonės vadovėlius hebrajų kalba slėpė savo namuose ir už tai būdavo persekiojami. Pokario metais tapo plačiai išplėtoto refusininkų judėjimo, kuris dažnai baigdavosi žmonių įkalinimu. Tų, kurie norėdavo ištrūkti iš Sovietų sąjungos į Pažadėtąją žemę – Izraelio valstybę. JAV į tai atsakė iki šiol veikiančia 1974 m. Jacksono-Vaniko pataisa – sankcijomis prieš Sovietų sąjungą.

Nuotraukos iš knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“pristatymo

Nuotraukos iš knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“pristatymo

Nuotraukų galeriją žemiau matysite, paspaudę straipsnio pavadinimą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 2020 birželio 25 d.pristatė naująją knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“. 

Renginys buvo  transliuojamas gyvai tiesiai iš Vilniaus Choralinės Sinagogos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Renginį moderavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Renginys vyko anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu.

Ši knyga gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

1941 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose. Taip buvo siekiama kai kuriuos getus paversti darbo stovyklomis.

Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi, o tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija, sako istorikas. Anot jo, tai buvo suderinti veiksmai, o žydus žudanti policija buvo ilgos grandinės dalis.

Iki 1939 metų nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė iki 1941 metų, kai aukų skaičius išaugo, o iki 1942 metų pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų.

Tomas Venclova: nėra žydiško ir lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas

Tomas Venclova: nėra žydiško ir lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas

Nuotraukoje knygos pristatymas Vilniaus Choralinėje sinagogoje,

Domantė Platūkytė, LRT.lt

Holokaustas Lietuvoje nėra ypatingas ar išskirtinis atvejis – situacija, kai nusikaltimuose prieš žydus dalyvavo ir vietiniai, egzistavo daugelyje valstybių, knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatyme sakė jos bendraautorius Ch. Dieckmannas. Vis dėlto, pabrėžia jis, joks vokietis ar lietuvis nebuvo nubaustas už tai, kad nedalyvavo žydų žudyme.

Dr. Christoph’as Dieckmannas – vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.

1941–1944 metais Lietuvos teritorijoje žuvo maždaug 420 tūkst. žmonių, tarp jų – 205 tūkst. žydų. Kaip pasakoja Ch. Dieckmannas, Lietuvos provincijose buvo įkurti getai, kuriuose buvo uždaryti maždaug 90 tūkst. žydų, kurie turėjo gyventi siaubingomis sąlygomis.

Siekia suprasti, kokį pasirinkimą tuo metu turėjo žmonės

1941 metų rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose. Taip buvo siekiama kai kuriuos getus paversti darbo stovyklomis.

Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi, o tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija, sako istorikas. Anot jo, tai buvo suderinti veiksmai, o žydus žudanti policija buvo ilgos grandinės dalis.

Iki 1939 metų nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė iki 1941 metų, kai aukų skaičius išaugo, o iki 1942 metų pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų. Dar vėliau aukų skaičius pasiekė devynis milijonus.

Trakų Salos pilyje Savicko dailės mokyklos tapybos plenero paroda

Trakų miestas, garsėjantis nuostabia gamta, daugiataučiu ir daugiakultūriu paveldu, Salos ir
Pusiasalio pilimis bei sakraliniais objektais, viduramžių Lietuvos valstybės didybe spinduliuojančia aura, visais amžiais buvo ne tik čia gyvenusių, bet ir atvykusių iš atokesnių kraštų dailininkų, literatų, muzikų, apskritai meno bei kultūros žmonių kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Miestas net išgyvendamas dekadentinius laikus išliko traukos epicentras, buvusio klestėjimo, valstybinės didybės, nesuklastotos istorinės atminties liudininkas ir saugotojas. Neatsitiktinai šiemet, Trakams esant Lietuvos kultūros sostine, sukurto logotipo centre – Trakų Salos pilis, kurios simbolinis vaizdas yra aliuzija į širdies kardiogramą primenančias linijas.

Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Inga Kontrimavičiūtė

Septintajame dešimtmetyje sunaikinus Panevėžio žydų kapines, toks vandalizmas piktino ir lietuvius, ir žydus. Tik praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų mirusiųjų atminimas vėl įamžintas

Atminties skveras, įsiterpęs tarp Vasario 16-osios ir Sietyno gatvių, saugo tūkstančių mirusių žydų, ir ne tik jų, atminimą. Šios vietos istorija sukrečianti – sovietmečiu kapinės buvo sunaikintos ir amžino poilsio vietoje dargi brutaliai įrengtas fontanas. Dalis paminklinių akmenų buvo įmūryti į dekoratyvias akmenines tvoras miesto centre.

Mena XVII amžių

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo Genadijaus Kofmano duomenimis, Atminties skvere laidoti pradėta maždaug XVII amžiaus pradžioje. Jau tada žydai gyveno Panevėžyje, turėjo ir savo kapines. Tikslių duomenų, kiek šioje vietoje palaidota asmenų, nėra, visgi manoma, kad čia atgulusių mirusiųjų skaičius gali siekti net 15 000. Tik dalies jų pavardės žinomos – likęs vos 9 000 palaidotųjų tikslus sąrašas. Čia buvo laidojami ir aplinkinių miestelių žmonės. Šiose kapinėse ilsisi ir šiltinės bei kitų epidemijų aukos, taip pat Panevėžį kūrę senieji jo gyventojai. Tarp jų ir nemažai gydytojų, rabinų, verslininkų, pedagogų, savanorių, kovojusių Nepriklausomybės kovose. Čia palaidoti garsus gydytojas Šachnelis Abraomas Meras su žmona Ana ir kt. O XX amžiaus penktojo dešimtmečio okupacijų mėsmalėje šiose kapinėse sušaudyta ir keletas lietuvių.

Kapinių teritoriją riboja Vasario 16-osios, Sietyno, Naujamiesčio gatvės.

1955 metais tuomečio Vykdomojo komiteto sprendimu nuspręsta kapines uždaryti – jose nebelaidota, tačiau, pasak G. Kofmano, jos turėjo būti prižiūrimos. Vis dėlto dar po dešimtmečio, 1966-aisiais, sovietų valdžia priėmė makabrišką sprendimą – likviduoti šventą vietą, taip paniekinant joje atgulusius mirusiuosius. G. Kofmanas abejoja, kad tokio nurodymo būta iš Maskvos. Jo nuomone, veikiau tuo tik teisintasi. Mat nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje, netgi ir Vilniuje žydų kapinės nebuvo naikinamos.

„Čia buvo vietinės valdžios iniciatyva. Gal norėjo pasirodyti, kokie didvyriai ir labai gerbia sistemą? Tad ir padarė didžiulę klaidą“, – svarsto G. Kofmanas.

Vietoje kapų įrengė fontaną

Kapinių vietoje nuspręsta įkurti parką. Dar buvo leista artimųjų palaikus perkelti į kitas kapines, tačiau tokių daug neatsirado. Pasak G. Kofmano, apie tai skelbimas buvo įdėtas ir tuomečiame miesto laikraštyje, tačiau kreiptis dėl tokios procedūros suteikta labai mažai laiko.

„Žmonės buvo išsisklaidę po visą Sovietų Sąjungą – Uzbekistane, Sibire, tolimajame Sachaline, dar kitur. Jie nežinojo, kad yra priimtas toks sprendimas. Buvo gyvenančių ir JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Palestinoje. Daugelis žydų, kurių giminaičiai palaidoti šiose kapinėse, žuvo Antrojo pasaulinio karo metais“, – pasakoja G. Kofmanas.

Taigi likviduojant kapines didžioji dalis kapų ten ir liko.

O virš jų įrengta nauja poilsio vieta panevėžiečiams – Sietyno skveras. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios jį puošė panevėžiečio skulptoriaus Alfrido Pajuodžio skulptūra „Vėžys“ ir veikė fontanas. Pasak G. Kofmano, prieš kurį laiką pavyko gauti 1982 metų šio parko nuotrauką su fontanu. Joje matoma, kad dalis fontano įrengta kaip tik toje vietoje, kur palaidoti rabinai.

„Buvo įkurtas tikras parkas, kuriame pradžioje stovėjo kioskai. Lietuviai, šalia gyvenę kaimynai, pradėjo labai piktintis – koks gali būti parkas, jei čia – kapinės. Tai tikros kapinės, kuriose ilsisi daug žmonių. Jos vienos seniausių Aukštaitijoje: žydai pirmiausia įsikūrė Panevėžyje, o ne Rokiškyje, Biržuose ar Pasvalyje“, – sako G. Kofmanas.

Dar iki šių dienų viename kapinių kampe išlikę vaikiški dviračių takai.


Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“

Atvykusiems – šokiruojanti žinia

Kultūros vertybių registro duomenimis, dabartiniame Sietyno skvere veikusiose kapinėse iki 1940 metų buvo apie 12,5 tūkst. paminklinių akmenų. Kapines uždarius, dalis jų saugoti tuomečio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato sandėlyje.

1990 metais pasirūpinta, kad skulptūra „Vėžys“ būtų perkelta į Senvagę, o fontanas išgriautas. Vietoje jo liko duobė. Maždaug tais pačiais metais į Panevėžį pradėjo važiuoti daug turistų žydų. Ne vienas jų domėjosi, kur palaidoti giminaičiai. Galima tik įsivaizduoti, kokį šoką jie turėjo patirti, išgirdę, kad kapinės paverstos parku, nebelikę nė paminklinių akmenų. Daug jų buvo panaudota mūrijant dekoratyvinę akmenų sieną šalia Panevėžio dramos teatro. Jų būta ir akmeninėje tvorelėje kitoje gatvės pusėje. Netgi dalis užrašų buvo aiškiai matomi, tarsi skaudus priminimas praeiviams apie išniekintas kapines.

Tik paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį pora nedidelių akmenų – paminklų likučiai – iš sienelės Elektros gatvėje iškrito. Jas, laikantis tradicijų, nuspręsta palaidoti Kurganavos kapinėse, kur Antrojo pasaulinio karo metais sušaudyti žydai. „Paminklinių akmenų negalima dėti bet kur. Jie turi grįžti į kapines“, – pasakoja G. Kofmanas.

Sugrąžino į kapines

Galiausiai ištaisyta ir visa prieš daugelį dešimtmečių padaryta klaida. 2003 metais pradėta ardyti sienelė šalia Panevėžio dramos teatro. Tuometė miesto valdžia ėjo ir žiūrėjo, ant kurių akmenų išlikę žydiški užrašai. Vyko ne vienas posėdis svarstant, kaip sutvarkyti kapines ir atkurti istorinį teisingumą.

„Ištaisyti baisią klaidą, kad Panevėžiui nebūtų gėda. Kapinės buvo apleistos, o miestas tuo metu plėtėsi, vyko didelės statybos“, – pasakojo G. Kofmanas.

Pradėjus ardyti sienelę prie Panevėžio dramos teatro, paaiškėjo, kad į ją įmūryta gerokai daugiau paminklinių akmenų, nei manyta.

„Pradžioje buvo išlupta apie dešimt akmenų. Kartu su jais nukrito ir daugiau. Pamatėme, kad su užrašais jų yra vis daugiau. Beveik visi akmenys buvo tokie, atvežti iš kapinių. Jie buvo klijuojami užrašais į vidų, turbūt kad nesimatytų“, – mano Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas.

Pradėtas tvarkyti ir pats Atminties skveras. G. Kofmano teigimu, tai buvo maždaug septynerius metus trukęs vienas pagrindinių jo projektų. Panevėžio savivaldybė tam skyrė 10 tūkst. litų. Prie memorialo įkūrimo prisidėjo ir Panevėžio žydų bendruomenė, kiti rėmėjai. Rinkti lėšas užsienyje padėjo ir profesorius Kitas Kei iš JAV, kurio protėviai taip pat palaidoti šiose kapinėse.

Pasak G. Kofmano, svarstyta, kokį paminklą vertėtų pastatyti kapinėse. Skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša sukūrė ne vieną variantą, tačiau apsispręsta ties dabartiniu – „Liūdinčia žydų motina“.

„Reikėjo memorialo, skirto visiems, nes paminklų juk nebeliko. Pakalbėję su rabinais, ambasadoriumi, istorikais nusprendėme, kad reikia įamžinti motiną, kurią žydai laiko pagrindiniu žmogumi.

Pagal motinos tautybę visiems šeimos nariams pereina žydų tautybė“, – pasakoja G. Kofmanas.

Pasak jo, tvarkant teritoriją, darbo išties buvo daug. Be to, nebuvo lengva iš senųjų paminklinių akmenų įrengti memorialą.

„Perrinkta apie 2000 akmenų, kurie buvo išlupti iš sienos. Reikėjo stovėti prie kiekvieno akmens, kad jis nebūtų apverstas aukštyn kojomis – mūsų rašmenys būtų teisingi“, – sako G. Kofmanas.

Šaknis surado Panevėžyje

Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“ sandėliuose.

Visų memoriale panaudoti nebuvo įmanoma. Svarstoma ateityje iš jų sukurti sienelę prie įėjimo į istorines kapines.

Tik dalis antkapių grąžinta į tas pačias kapines. Sutvarkytos kapinės ir memorialas Atminties skvere atidaryti 2009 metais. Atidaryme dalyvavo penki ambasadoriai, Savivaldybės atstovai, daug kitų svečių.

Aktyviai rėmęs kapinių sutvarkymą profesorius K. Kei yra aprašęs šį procesą. Savo pasakojime jis mini pradžioje žinojęs, kad Panevėžio senosiose žydų kapinėse palaidoti keturi jo protėviai, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad jų – septyni.

Jis pasakojo tyrinėjęs savo šaknis. Pasak K. Kei, šeima net nežinojo, kad kilusi iš Lietuvos, ir juo labiau nebuvo girdėjusi apie Panevėžį. K. Kei senelis mirė jaunas, kai jo sūnui dar nebuvo net savaitės. Tad visos K. Kei žinios apie senelį apsiribojo jo vardu ir pavarde bei tai, kad gimė „Rusijoje“.

Gilindamasis į šeimos šaknis, profesorius sužinojo, kad ir močiutės šeima kilusi iš Panevėžio bei palaidota žydų kapinėse. Todėl kitoje memorialo pusėje dabar ir matyti išvardyti ne tik rėmėjai, bet ir K. Kei šeimos artimieji.

 

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

Pasaulyje vis labiau plintant antisemintinėms nuotaikoms, auga būtinybė kalbėti apie tai, ko niekada neturėtume pamiršti.

Pavojingų „skambučių“ nereikia toli dairytis – metų pradžioje Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas valstietis Arūnas Gumuliauskas ėmėsi rengti projektą, kuris, jei bus priimtas, turėtų skelbti, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Tai sukėlė didžiulį rezonansą visame pasaulyje.

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky tuomet komentuodama situaciją Izraelio leidiniui „Jerusalem Post“ F. Kukliansky sakė esanti nusivylusi dėl Lietuvos visuomenės nepakankamo reagavimo į A. Gumuliausko pasiūlymus.

„Kažkas turi išdrįsti apie tai kalbėti. Kai kas nori priimti įstatymą parlamente, todėl susitelkime į problemą ir sustabdykime jį. Niekas neturėtų bandyti inicijuoti nieko panašaus“, – sakė F. Kukliansky.

„Jei visi tyli ir šypsosi, tai žydams primena tą pačią situaciją, kokia buvo prieš karą“, – Izraelio žurnalistams kalbėjo LŽB pirmininkė.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 2020 birželio 25 d. 11 val. pristato naująją knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“.
Renginys transliuojamas gyvai tiesiai iš Vilniaus Choralinės Sinagogos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Renginį moderuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Renginys vyks anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu

Ši knyga gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

Tai – dviejų žmonių dialogas, per kurį kiekvienam suprantama kalba aptariami vokiečių okupacijos metų įvykiai ir nusikaltimai, jų eiga ir dalyviai, vokiečių ir lietuvių bendradarbiavimas vykdant šiuos nusikaltimus.

Dr. Christoph’as Dieckmannas pasakoja ne tik apie Holokaustą, bet ir apie beveik netyrinėtus karo belaisvių, evakuotųjų ir kitų aukų grupių likimus, susiedamas juos tarpusavyje ir pateikdamas visapusį to meto įvykių kontekstą.

Dr. Christoph’as Dieckmannas – žymus vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo monumentali studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ (Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944) įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.
Pristatymas gyvai bus transliuojamas iš Vilniaus Choralinės Sinagogos.
Dalyvauja: dr. Christoph’as Dieckmannas, Rūta Vanagaitė, prof. Irena Veisaitė, poetas ir eseistas Tomas Venclova.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ leidybą iš dalies finansavo Geros valios fondas

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Tokiu nelengvu darbu broliai Rupšiai pelnydavo sau duoną kasdieninę. Grindžiant akmenimis Palangos gatvę ties Darbėnų kapinėmis. Gediminas – pirmas iš dešinės, Adolfas – ketvirtas iš dešinės, Albertas – penktas iš dešinės. 1940–1941 m. Edvardo Malinausko archyvo nuotr.

Romualdas Beniušis UAB Pajūrio naujienos

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs SSSR-Vokietijos karas tapo ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Birželio 23 d. paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, sudaryta laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviškoji administracija.

Deja, nacių okupacinė valdžia jos veiklą greitai – 1941 m. rugpjūčio 5 d. – nutraukė, nepalikdama vilčių Lietuvos valstybei atstatyti. Prasidėjus karui paskui Vermachto dalinius į Lietuvą atskubėjo SS daliniai ir Tilžės gestapininkai su iš anksto paruoštais lietuvių bei žydų naikinimo planais. Vokietijos vidus reikalų ministro Heinricho Himlerio 1941 m. birželio 6 d. įsakyme nurodyta, kad bolševizmas yra mirtinas nacionalsocializmo priešas, ir Vokietijos kova turi būti nukreipta prieš šią ideologiją, jos platintojus bolševikus agitatorius ir žydus. Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos piliečių, jos žmonės jautė komunistams ir jiems prijaučiantiems pagrįstą neapykantą, bet tik teismas, o ne aklas keršto jausmas turėjo nustatyti vieno ar kito žmogaus kaltę ir nuspręsti jo likimą.

Kaip savo prisiminimuose rašė 1941 m. liepos 11 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės Šiaulių apygardos teismo prokuroru paskirtas žinomas tarpukario teisininkas, 1934 m. Klaipėdos hitlerininkų Noimano-Zaso byloje parengtinį tardymą atlikęs Matas Krygeris (1905–1997), jam siaubą kėlė ne vien stalininis teroras, bet ir beprasmės lietuvių žudynės, kai „atsiskaitymo“ valandomis daugelis lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų, buvo pralietas nekaltas kraujas, tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmiškų žudynių negalima pamiršti. Tada niekas negirdėjo ir poeto Bernardo Brazdžionio nevilties skausmo eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“: „Šaukiu aš jūsų vargo žemės, balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų: nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų, vaikų!“