„Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris, vienas įtakingiausių žurnalistų.
Spaudiname V.Bruverio pasisakymą Penktajame Pasaulio Litvakų Kongrese.
Daugelis čia kalbėjo apie karą Ukrainoje. Natūralu – juk jis yra tos pačios istorijos, apie kurią mes visi kalbame, dalis, tąsa ir žiauri metastazė. Tačiau aš norėčiau paminėti kitą jo aspektą – empatiją. Lietuvos visuomenė rodo, kad yra itin pajėgi žmogiškai empatijai bei solidarumui. Ypač aiškiai tai matome, stebėdami tą didžiulį, pasigėrėtiną pakilimą, priimant Ukrainos karo pabėgėlius.
Tačiau man šiame kontekste iškyla ir klausimas – ar nėra taip, kad Lietuvos visuomenė labiausiai ir pirmiausiai pajėgi yra empatijai atžvilgiu tų, kuriuos supranta, kaip „savus“, kaip tos pačios istorijos dalyvius?
Bet kokiu atveju, empatija – vienas iš dalykų, apie kuriuos aš ir labiausiai norėčiau šnekėti. Antrasis – teisingumas. Mat epmatija ir teisingumas – absoliučiai neatskiriami, vienas be kito neįmanomi dalykai šios temos kontekste.
Kaip egzistuoja istorija – praėjęs gyvenimas? Daugiausiai dvejais pavidalais.
Pirmasis – kaip muziejiniai artefaktai ar atrandama, kaupiama, saugoma bei perduodama informacija apie tą gyvenimą, kuri dabartyje užima vietą ant kažkurios lentynos.
Antrasis – kaip tam atviras, empatinis ryšys su ta praeitimi, teisingiau, su žmonėmis, toje praeityje gyvenusiais. Ir šis ryšys visuomet yra ir dabartyje, tapdamas bendryste ir su žmonėmis, kurie dabar yra kartu, aplinkui. Tai mus visus buria į vieną bendruomenę, kuri kartu gyvena laiko tėkmėje – istorijoje.
Taigi, atsakyti į pavadinime esantį klausimą taip pat galima dvejopai.
Pirmąja prasme žydai Lietuvoje egzistuoja, Taip vis labiau atrandama istorija. Įvairių istorinių tyrimų, kaip ir tų tyrimų sklaidos visuomenėje įvairiais pavidalais – vis daugiau. Vis daugiau įvairių Lietuvoje buvusio žydų gyvenimo, paveldo, kultūros įamžinimo vietų, atvejų, pavidalų.