Yom Ha’atzmaut Sameach, Israel!

Yom Ha’atzmaut Sameach, Israel!

Šiandien Izraelis 76-ąjį kartą mini Nepriklausomybės dieną. Ją temdo tūkstančius mums brangių žmonių gyvybių nusinešusio spalio 7-osios „Hamas“ teroristų išpuolio šešėlis ir mintys apie Gazoje vis dar laikomus 132 įkaitus.

Mūsų mintys ir maldos su jais ir žuvusiais kariais bei aukomis, kurių artimiesiems siunčiame nuoširdžią užuojautą ir palaikymą.

Vis dėlto, tai didi diena, kurios svarbos nesumenkins nei priešų raketos, nei visą pasaulį užplūdęs antisemitizmo užkratas.

Didžiuojamės savo istorine Tėvyne ir siunčiame didžiausius sveikinimus viso pasaulio broliams ir sesėms.

Yom Ha’atzmaut Sameach, Israel!

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Izraelio prezidento sveikinimas

„76-ieji Izraelio metai buvo pažymėti didžiuliu skausmu ir netektimis ne tik žydų valstybės gyventojams, bet ir viso pasaulio žydų bendruomenėms, – savo sveikinime Izraelio 76-ųjų nepriklausomybės metinių proga kalbėjo valstybės prezidentas Isaacas Herzogas. – Nėra abejonių, kad šiais metais mūsų Yom Ha’atzma’ut šventės yra kitokios. „Hamas“ nužudė, kankino, išprievartavo ir pagrobė šimtus mūsų žmonių.

Anot Izraelio vadovo, nors pastarieji septyni mėnesiai buvo kupini kančių, jie taip pat buvo svarbių laimėjimų metas, kuris mums priminė, kodėl sugebėjome prisikelti po tragedijos ir radome jėgų bei ryžto įkurti gražius ir mylimus tautos namus – stebuklą, kuris yra Izraelio valstybė.

„Pastarieji mėnesiai taip pat priminė apie svarbiausias mūsų savybes – mūsų galią vėl ir vėl stoti prieš neapykantą. Išgyventi ir kalbėti savo tiesą. Apie mūsų gilų ir nuolatinį rūpinimąsi vienas kitu. Apie mūsų ryšį su pašaukimu, kurį nešėme per amžius: daryti gera, siekti taikos, tikkun olam ir atitaisyti mūsų suskilusį pasaulį“, – sako I. Herzogas.

„Mano draugai, šiemet matėme mūsų žmonės pasiaukojančius vieni už kitus, teikiančius vieni kitiems apsaugą, paramą, empatiją, rūpestį ir meilę. Parodėme, kad esame vieningi ir, kas benutiktų, esame kupini rūpesčio, meilės ir bendrystės vieni su kitais.

Ir toliau kalbėkime garsiai, kovokime už tai, kas svarbu – už neatidėliotiną mūsų įkaitų paleidimą. Už mūsų saugumą ir ateitį klestinčioje ir saugioje demokratinėje žydų Izraelio valstybėje ir už taikos, harmonijos bei geros valios pasaulį“, – sako Izraelio prezidentas.

Visą jo sveikinimą galite išgirsti čia:

Istorija

60–70 mūsų eros metais romėnams nuslopinus žydų sukilimą buvo panaikintas paskutinis žydų autonominės valstybės darinys, o šventykla Jeruzalėje ant Siono kalvos sugriauta. Išlikę toje teritorijoje žydai vadovaujant Bar Kochbai 132–135 vėl sukilo, buvo nugalėti romėnų, kurie visiškai sugriovė Jeruzalę, išvarė iš gyvenamųjų vietų visus žydus, teritoriją pavadino Palestina. Jeruzalė liko simboliu, šventa vieta, kur esą pasirodys Mesijas, atstatysiąs šventyklą ir žydų valstybę.

Viduriniais amžiais žydai Europoje išplito į rytus, pirmiausia vokiečių žemėse, kur susiformavo jidiš kalba. Senoji hebrajų kalba buvo užmiršta, vartojama tik religinėse mokyklose ir sinagogose.

XIX a. Europoje dėl romantizmo įtakos prasidėjęs domėjimasis tautų praeitimi, tradicijomis, jų istorinio likimo ypatybėmis veikė ir žydų mąstytojus, kurie ėmė kalbėti apie žydų valstybės atkūrimą. Ši idėja tapo dar svarbesnė Europoje atsiradus rasiniam biologiniam antisemitizmui, kuris neigė žydų teisę gyventi.

Vienas iš ryškiausių žydų filosofų T. Herzlis manė, kad savoje valstybėje žydai bus saugūs. Jo raginimas žydams keltis į Palestiną susilaukė pritarimo diasporoje, daugiausia tarp Austrijos ir Rusijos žydų. 1897 įkurta Sionistų organizacija (nuo 1960 Pasaulinė sionistų organizacija), 1901 – Nacionalinis žydų fondas, kurio lėšos buvo skirtos žemei Palestinoje pirkti. Ten dar 1882 grupė Rusijos žydų Jafos vietovėje (dabar Tel Avivas) įkūrė pirmąją koloniją – žemdirbystės ūkį.

Pirmojo pasaulinio karo metais žydai patyrė turkų represijų, jie padėjo žygiuojančiai britų kariuomenei, o Europoje sudarė V. Žabotinskio vadovaujamą dalinį. Pasibaigus karui Didžioji Britanija gavo mandatą Palestinai valdyti. Žydų imigracijos mastai smarkiai išaugo, o tai sukėlė konfliktus su vietiniais arabais dėl superkamų iš jų žemių, atsisakymo įdarbinti arabus žydų žemės ūkyje ir pramonės įmonėse.

Persikėlėlių ūkininkavimas, jų gyvenviečių tvarka kėlė arabų nepasitenkinimą, peraugantį į užpuolimus ir pogromus. Arabų riaušes 1929 ir 1936 numalšino Didžiosios Britanijos kariuomenė, bet jos valdžia, siekdama išsaugoti savo pozicijas Artimuosiuose Rytuose, 4 dešimtmečio pabaigoje smarkiai apribojo žydų imigraciją. Tada Palestinoje gyveno jau daugiau kaip 0,4 mln. žydų, veikė administracinės struktūros, partijos, profesinės sąjungos, švietimo įstaigos ir aukštosios mokyklos. Žemės ūkyje vyravo kibucai.

Per Antrąjį pasaulinį karą Didžiosios Britanija valdžia praktiškai uždraudė imigraciją, bet nacizmo grėsmės akivaizdoje žydai stojo jos pusėn, jų dalinių kariai kovojo Šiaurės Afrikoje ir Italijoje.

Izraelio valstybės sukūrimas

Pasibaigus II pasauliniam karui į Palestiną veržėsi išsigelbėję per Holokaustą Europos žydai, bet Didžioji Britanija nekeitė imigracijos ribojimo, nelegaliai atvykusius asmenis suimdavo ir deportuodavo. Tai sukėlė susirėmimus su britų kariais, stiprėjo arabų ir žydų konfliktai.

Nusivylusi savo veiksmų nerezultatyvumu Didžiosios Britanijos vyriausybė 1947 02 14 perdavė Palestinos likimą spręsti Jungtinėms Tautoms. Jų Generalinė Asamblėja 1947 11 29 pritarė rezoliucijai, numatančiai nuo 1947 05 01 panaikinti Didžiosios Britanijos mandatą ir Palestiną padalyti į dvi valstybes: arabų ir žydų, Jeruzalei suteikti tarptautinį statusą.

1948-ųjų gegužės 14 d. Tel Avive susirinkę žydų lyderiai pasirašė Izraelio valstybės įkūrimo deklaraciją. Nuo tada kasmet, penktają Ijaro mėnesio dieną pagal žydų kalendorių, vos pasibaigus Yom HaZikaron, viso pasaulio žydai švenčia savo istorinės Tėvynės atkūrimą.

Asmenybės

Tarp Izraelio valstybės nepriklausomybės deklaraciją pasirašiusių signatarų buvo ir keli litvakai.

Herzlis Rosenblumas, garsus žurnalistas ir politikas, 1903 m. rugpjūčio 14 –ąją gimė Kaune.

Tuo metu šis Lietuvos miestas dar priklausė Rusijos imperijai. Vėliau H. Rosenblumas persikėlė į Vieną, kur dėl antisemitizmo apraiškų jam buvo neleista studijuoti teisės. Vis dėlto, litvakas išsikovojo teisę į mokslą ir galiausiai Austrijos sostinėje įgijo teisės ir ekonomikos daktaro laipsnį.

Vėliau likimo vingiai H. Rosenblumą nuvedė į Londoną, kur jis dirbo revizionistinio sionizmo judėjimo lyderio Zeevo Jabotinskio padėjėju.

1935-aisiais litvakas imigravo į Palestiną ir pradėjo dirbti laikraštyje „HaBoker“. Čia jo straipsniai pasirodydavo pasirašyti Herzlio Vardi slapyvardžiu.

1948 m. Rosenblumas tapo vienu iš Izraelio Nepriklausomybės deklaraciją pasirašiusių revizionistinio judėjimo atstovų.

Izraelio prezidento Itzhako Navono žmona Ohira duoda interviu žurnalistui Herzliui Rosenblumui. 1978 m. /  Gotfriedo Danny nuotr.

Prieš lemtingąjį momentą tuometis politinis lyderis Davidas Ben-Gurionas, norėdamas, kad dokumente būtų daugiau hebrajiškų pavardžių, kreipėsi į Herzlį: „Pasirašyk Vardi, o ne Rosenblumo vardu“. Nors vėliau Rosenblumas teisiškai pasikeitė savo pavardę į Vardi, jos niekada nevartojo, o galiausiai prisipažino labiau norėjęs, kad tokiame svarbiame dokumente būtų jo tikroji – Rosenblumo – pavardė.

Netrukus signataras tapo dienraščio „Yedioth Ahronoth“ vyriausiuoju redaktoriumi ir šiose pareigose dirbo iki pat 1986 metų. Per šį laiką laikraštis tapo didžiausiu ir įtakingiausiu šalyje.

Herzlio sūnus Moshe vėliau taip pat tapo šio dienraščio redaktoriumi.

Išėjęs į užtarnautą poilsį H. Rosenblumas išleido atsiminimų knygą „Tipot min HaYam“ („Lašai iš jūros“).

Litvakas mirė 1991-aisiais valstybėje, kurios labui dirbo visą savo gyvenimą.

Kitas litvakas, Meiras Vilneris, tapo jauniausiu šio istorinio įvykio dalyviu – kai pasirašė Izraelio Nepriklausomybės deklaraciją, jam tebuvo 29-eri.

Meiras Vilneris gimė Vilniuje, tuo metu priklausiusiam jaunai Lietuvos valstybei. Jis buvo garsaus Holokausto pasipriešinimo dalyvio Abbos Kovnerio pusbrolis, vedė kitą komunistinio judėjimo dalyvę Esther Vilenską. Juodu susilaukė dviejų sūnų, tačiau vėliau išsiskyrė.

Ilgus metus priklausęs draudžiamai Lenkijos komunistų partijai, Meiras Vilneris 1938-aisiais išvyko į britų valdomą Palestiną. Dauguma Vilniuje likusių jo šeimos narių žuvo Holokausto metu.

Palestinoje Vilneris įstojo į Jeruzalės universitetą, kur studijavo istoriją. Paskutiniaisiais Didžiosios Britanijos mandato Palestinoje metais Vilneris iš pradžių nepritarė žemių padalijimo idėjai, tačiau vėliau persigalvojo ir palaikė 1947 m. Jungtinių Tautų parengtą padalijimo planą.

1948 m. gegužės 14 d. Vilneris dalyvavo Izraelio valstybės paskelbimo ceremonijoje ir kartu pasirašė Izraelio nepriklausomybės deklaraciją.

1949 m. jis buvo išrinktas į Knesetą, vėliau 1961 m. vėl perrinktas. Tačiau praėjus dviem mėnesiams po 1961 m. rinkimų, atsistatydino.

Mirė Izraelyje 2003 m.