Litvakai

„Iš Lietuvos į Santiniketaną: Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė“

LŽB gegužės 31d   pristatyta izraeliečio litvako Dr. Šimono Lev knyga  “iš Lietuvos į Santiniketaną: “Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė”, parašyta anglų kalba.

Jašos Heifetzo salėje vykusį renginį pradėjo Šovana Narayan Indijos klasikinio šokio meistrė, apdovanota Indijos valstybiniu ordinu.

Knygą pristatė  Laimonas Talat – Kelpša, buvęs Lietuvos ambasadorius Indijoje, knygos autorius Šimonas Lev, Vytautas Toleikis, kultūrininkas, pedagogas, pulicistas visus sveikino Rajinder Kumar Chaudhary, Indijos garbės konsulas Lietuvoje, Indijos Oro pajėgų atsargos pulkininkas leitenantas. Renginį vedė žurnalistė Edita Mildažytė. Rabindranato Tagorės poezijos vertimą skaitė Judita Gliauberzonaitė.

Nelabai dažnai LŽB būna tokio aušto lygio intelektualiniai vakarai kaip šis, skirtas pristatyti knygą anglų kalba apie Šlomit Flaum,- sveikindama susirinkusius, kalbėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.

Buvęs ambasadorius Indijoje L.Talat-Kelpša ir F.Kukliansky.

Iki šiol Šlomit Flaum vardą buvo girdėję tik  keli pasaulio tyrinėtojai mokslininkai. Išsilavinusi litvakė keliautoja, užaugo Lietuvoje. Jos tėvas – Icchakas Šlomo Flaum, garsaus rabino sūnus, gyvenęs Krekenavoje, netoli Panevėžio. Šeima pakeitė pavardę iš Luria į Flaum dėl „suprantamų priežasčių“, kaip rašė pati Šlomit, kad ji nebūtų „tokia žydiška“. Šlomit Flaum gimė Kaune 1893m. Jos tėvas sionistas buvo turtingas verslininkas, prekiavęs mediena. Šlomit Flaum savo tėvą mylėjo ir gerbė, apie jį rašė kaip apie „mokytoją ir mentorių“. Tėvai investavo į dukros išsilavinimą, mokė kalbų privačiai namuose, po to ji mokėsi Kauno gimnazijoje, tęsė Frankfurte, Vokietijoje. 1911m. ji baigė vaikų darželio mokytojos mokslus ir pradėjo dirbti. Tais pačiais metais išvyko į Palestiną, išpildydama savo tėvo sionisto svajonę – grįžti į Pažadėtąją žemę. Per savo gyvenimą  daug keliavo po pasaulį. Būdama pedagogė ir darželio mokytoja, skyrė daug dėmesio profesiniam tobulėjimui,  naujiems mokymo metodams.

Knygos autorius Š.Lev.

“Sugrįžimai” su smuikininku Atis Banku ir Viktorija Korčinskaja – Kogan

“Sugrįžimai” su smuikininku Atis Banku ir Viktorija Korčinskaja – Kogan

Jašos Heifetso salėje šiemet balandį buvo surengti trys “Sugrįžimų” ciklo koncertai.„Sugrįžimai“ – unikalus Lietuvos festivalis, Lietuvos muzikų rėmimo fondo profesionaliai organizuojamas jau dvidešimt metų. Festivalio dalyviai, laukiami ir šlovinami pasaulio scenose, sugrįžta į gimtąją šalį!

Šį kartą klausėmės Toronte gyvenančio kauniečio, nuostabaus smuikininko Atis Banko, baigusio Lietuvos valstybinę konservatoriją, studijavusio Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje ir pianistės Viktorijos Korčinskajos – Kogan.

Jų programoje: O. Respighi, A.Navako, I. Achrono, Ganelino, M. Bronner, M. Weinbergo ir A. Šenderovo kūriniai.

Abos Kovnerio – žydų rašytojo ir kovotojo 100-mečio minėjimas

Praradimas ir atsinaujinimas, aukos dalia ir pasipriešinimas, sunaikinimas ir atgimimas: nedaug rašytojų sugebėjo papasakoti  apie sunkų žydų gyvenimą ir XX a. žudynių anomaliją,  kaip pats Aba Kovneris (1918-1987).

Pirmoji didžioji šio žmogaus biografija, kurią parašė Izraelio istorikė Dina Porat, laimėjo Nacionalinį Žydų knygos apdovanojimą. Jis skirtas už sugebėjimą perteikti istoriją ir atgaivinti atmintį.

Aba Kovneris gimė kovo 14, 1918 Ašmenoje, 50 km nuo Vilniaus. Išvykus gyventi į Izraelį, jis dažnai pristatomas kaip Izraelio poetas ir prozininkas. Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, partizaną, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

1927m. A.Kovneris su tėvais persikėlė i Vilnių, kur iki 1935m. mokėsi privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut”. Šiuo metu tame pastate yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, “Lietuvos Jeruzalėje”.

Mokydamasis hebrajų kultūros mokyklose, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.  1939 m. dar besimokydamas gimnazijoje, jis priimamas laisvu klausytoju į Stepono Batoro universiteto Menų  fakultetą.1940m. sovietmečiu jis dalyvavo nelegalioje sionistų veikloje.Jo kitas lavinimas vyko intensyvioje žydų jaunimo judėjimo aplinkoje, kur jis tapo Sionistų socialistinės grupės Hashomer Hatzair lyderiu. („Jaunoji gvardija”). Šios lyderystės netrukus laukė nepakeliamai skausmingas išbandymas.

Rafael Chwoles paroda Tolerancijos centre “Vilniečių portretai 1945-1959”

R. Chvolesas gimė Vilniuje 1913 m. Čia jis užaugo, pradėjo dailininko karjerą, o tarpukariu priklausė novatoriškų pažiūrų žydų menininkų sambūriui „Jung Vilne“. Po Antrojo pasaulinio karo, negrįžtamai pakeitusio Vilniaus ir jo gyventojų veidą, R. Chvolesas portretavo daug nepaprastų asmenybių – pokariu įkurto Žydų muziejaus darbuotojus, literatus, menininkus ir kitus šviesuolius, kaip kad jidiš dainininkę Nechamą Lifšicaitę ar rašytoją Hiršą Ošerovičių. R. Chvoleso nutapyti jo gimtojo miesto gyventojai į mus žvelgia iš XX a. vidurio Vilniaus. Portretuose atgijo ir tie, kuriems nepavyko išgyventi – per Holokaustą tragiškai žuvę Jungtinės partizanų organizacijos nariai. Atskirą paveikslų grupę sudaro jautriai nutapyti R. Chvoleso artimųjų – poetiškos prigimties žmonos Marijos, ryžtingos sesers Rivkos, vėliau tapusios Lietuvos ir Izraelio šachmatų čempione, sūnų Alexanderio ir Milijo, įsūnio Antono, draugų ir pažįstamų vaikų portretai.

Parodą lydi katalogas, kuriame pateikta detali informacija apie portretuojamus asmenis, menotyros mokslų daktarės Laimos Laučkaitės straipsnis „Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945–1959 m.“ ir kiti tekstai. Paroda „Mes žiūrime į juos, jie žvelgia į mus. Rafaelis Chvolesas: vilniečių portretai 1945–1959 m.“ atidaroma kaip renginių ciklo „2018: Lietuvos šimtmetis ir Prancūzija“ dalis ir veiks iki gegužės 27 d.

Emmanuelis Levinas ir jo sąsajos su Lietuva

Sausio 25 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje įvyko litvako Emmanuelio Levino knygos „Laikas ir Kitas“ pristatymas. Renginyje dalyvavę filosofai Viktoras Bachmetjevas, knygos vertėjas, LR kultūros ministrės patarėjas, dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, dr. Danutė Bacevičiūtė, filosofė, Lietuvos kultūros tyrimo instituto mokslininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė, Algirdas Davidavičius, VDU Viešosios komunikacijos katedros dėstytojas, diskutavo apie Emmanuelio Levino filosofinę mintį, pristatomą knygoje, kuri sudaryta E. Levino paskaitų ciklo pagrindu.

 

 

 

 

 

Knyga išleista dalinai finansuojant Gerosios valios fondui įgyvendinant leidyklos “Jonas ir Jokūbas” projektą.  

Apie filosofą plačiau tinklapiui lzb.lt pasakoja  dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė:

Apie vieno iškiliausių XX a. filosofų, Emmanuelio Levino (1906-1995), sąsajas su Lietuva galima kalbėti bent dviem aspektais. Pirmiausia, žinoma, tai, kad jis gimęs ir augęs Kaune, ir jo tėvai taip pat iš Lietuvos. Jis gimė Kaune 1906 metų sausio 12 dieną (pagal Julijaus kalendorių – 1905 metų gruodžio 30 dieną). Pagal žydų kalendorių – 15-tą Teveto mėnesio dieną. Kaunas tuo metu buvo Rusijos imperijoje Kauno provincijos sostinė. Pagal įrašą Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje, jo tėvas buvo Kauno miestietis Jehiel Levin, o mama – Dvoira. Įraše taip pat buvo įrašyta ir apipjaustymo data – sausio 6 pagal Julijaus kalendorių. Tėvas taip pat buvo kaunietis – čia gimęs 1878 metais tėvams Abromui ir Feigei, o motina buvo iš Ylakių, ten gimusi 1881 m. Mošei Jicchakui ir Etai Gurvičiams. Kaune lankė kažkurią pradinę žydų mokyklą iki I pasaulinio karo. Per I pasaulinį karą šeima buvo priversta, kaip ir didelė dalis bendrai Lietuvos žydų, trauktis į Rusijos imperijos gilumą, ir taip Levinų šeima atsidūrė Ukrainoje, kur Emmanuelis buvo priimtas į gimnaziją Charkove, kur tuo pat metu persikėlė ir Kauno berniukų gimnazija. Visa šeima, kaip pasakojama, labai tuo didžiavosi, nes tai buvo reali galimybė Emmanueliui siekti aukštojo mokslo kur nors Rusijos imperijoje.

Pasaulio Gineso rekordų knygos rekordininko, komiksų kūrėjo Al Jaffee darbų paroda „Vaikystės nuotykiai Zarasuose“

 Šios parodos iliustracijos yra Al Jaffee autoriniai darbai, įtraukti į Mary-Lou Weisman knygą ,,Pašėlęs Al Jaffee gyvenimas” (2010 m.). Pokalbio su savo biografe Mary-Lou Weisman metu Al save pavadino ,,atgaliniu imigrantu” – tuo metu, kada daugelis iš Lietuvos persikėlė į JAV, jis keliavo priešinga kryptimi. 1920 m. Savanos mieste buvo elektra, tualetai namuose, asfaltuotos gatvės, kino teatrai ir laikraščiai su kasdien leidžiamais karikatūriniais pasakojimais, vadinamais “comic strips” – komiškų piešinių serija.  Tuo tarpu Zarasai nuo paskutiniųjų 19-tojo amžiaus metų buvo mažai pasikeitę. Vietiniams Zarasų vaikams Al buvo keistas pašalietis. Vyravo kalbų įvairovė – lietuvių, rusų, lenkų ir jidiš. Vis dėlto jis greitai prisitaikė prie gyvenimo Zarasuose.  Vaikai susikūrė savų pramogų, ir visas miestas buvo jų ,,žaidimų aikštele”. Štai tokioje terpėje Al ir jo brolis Harry išsiaugino savo kūrybinius talentus. Lig šiol Al Zarasuose praleistus vaikystės metus vadina vienais iš laimingiausių savo gyvenime.

           

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ  ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.

Bakas turbūt  niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.

Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“

Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.

Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veikia Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda. 

2017-uosius UNESCO paskelbė Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais. Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai. Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo mirties 100-ųjų metinių proga parengė  parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, ryšius su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir paplitimą, skatina jos mokytis.

 Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperentininkai?

V. D. Brennerio plakečių, medalių ir monetų parodos katalogas iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio“

Kviečiame į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos leidinio „V. D. Brennerio plakečių, medalių ir monetų parodos katalogas iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio“, išleisto bendradarbiaujant su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, pristatymą. Leidinio sudarytojas kultūrologas Jonas Nekrašius.

 

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

Bernardinai.lt   Donatas Puslys

Neseniai knygynus pasiekė Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“, kurioje autorė su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi ir jo žmona Olia piešia ne tik kūrėjo portretą, bet ir ištisos epochos peizažą. Be to, lapkričio 29 dieną Londono Cenrinėje sinagogoje bus pristatoma ir į anglų kalbą išversta rašytojo knyga „Miestelio romansas“. Ta proga su G. Kanovičiumi kalbėjomės apie jo santykį su skaitytojais, meilę tėvynei ir skaudžius mūsų istorijos momentus. 

Patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Jūsų kūryba yra itin svarbus paminklas Lietuvos žydų istorijai, atminimui. Tačiau knygai būtinas skaitytojas, kuris užmegztų dialogą su kūriniu. Ar Lietuvoje jaučiate tuos skaitytojus, ar juntamas dialogas, diskusija su Jūsų tekstais? Gal iš pastarųjų užsienio leidimų galima daryti išvadą, kad vis dėlto Jūsų kūryba šiandien labiau domina užsienio, o ne Lietuvos skaitytoją?

Aš laikausi nuomonės, kad tėvynėje pranašų būna retokai, dažniausiai galima aptikti gal tik aiškiaregių ar teisuolių. Man regis, pranašas – tai hiperbolė. Neneigčiau, kad mano romanai tai mėginimas sukurti paminklą ikikarinei žydų istorijai ir deramai įamžinti mano gentainių atminimą.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp manęs ir mano skaitytojų Lietuvoje vyksta plataus masto diskusija, bet aš gaunu gana nemažai geranoriškų atsiliepimų iš įvairių vietų, iš skaitančiųjų mano kūrybą rusiškai ar lietuviškai. Neturėčiau dėl to skųstis. Man džiugu, kad mano kūryba domisi ir užsienio leidyklos. Pavyzdžiui, kad ir neseniai solidžios Londono leidyklos išleistas mano „Miestelio romansas“.

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

BNS.   Ketvirtadienį Vilniuje atidarytas litvako pasaulinio garso dailininko Samuelio Bako muziejus.

Tai pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio dailininko kūrybai, pranešė Kultūros ministerija. Kolekciją muziejui padovanojo pats dailininkas, kuris šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Sostinės meras Samueliui Bakui įteikė Vilniaus garbės piliečio regalijas

Sostinės meras Samueliui Bakui įteikė Vilniaus garbės piliečio regalijas

Visame pasaulyje žinomas žydų menininkas Samuelis Bakas oficialiai tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu – sostinės meras Remigijus Šimašius dailininkui Rotušėje įteikė garbės piliečio regalijas. Specialiai iš JAV į ceremoniją atvykęs menininkas džiaugėsi tokiu įvertinimu gimtajame Vilniuje. Sostinėje duris atvėrė  S. Bako vardo muziejus.

„Kai žiūriu į Samuelio Bako paveikslus, nekyla klausimų vardan ko visa tai ir kodėl. Man atrodo, kad šie paveikslai yra, kad padarytų mus geresnius ir primintų, jog yra sunkių dalykų, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar jie, ar gėris klestės. Miesto Taryboje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris suabejotų, ar verta suteikti menininkui miesto garbės piliečio vardą. Samuelio Bako gyvenimo istorija yra ir paties Vilniaus istorija, žmogaus, kuriam teko pamatyti vieno totalitarinio režimo keitimą kitu, kuris išvyko į laisvą pasaulį ir buvo atplėštas nuo savo miesto, susieto su skaudžiais prisiminimais, kuris šio miesto neišsižadėjo ir į jį sugrįžo, jį tapė ir vaizduoja jį tokį, kokį mes norime matyti – su visa jo praeitim ir ateitim.“ – įteikdamas Vilniaus garbės piliečio regalijas sakė miesto meras Remigijus Šimašius.

Garbės piliečio vardas S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos šių metų balandžio 25 d. sprendimu.

Vilniuje atidaromas pasaulinio pripažinimo sulaukusio S. Bako muziejus

Vilniuje atidaromas pasaulinio pripažinimo sulaukusio S. Bako muziejus

Trečiadienį Vilniuje vyko spaudos konferencija, kurioje atidarymo išvakarėse pristatytas Samuelio Bako muziejus. Renginyje dalyvavo ir pats garsusis Vilniuje gimęs, šiuo metu JAV gyvenantis Samuelis Bakas.
S. Bakas (g. 1933 m.) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs dailininkas, Lietuvai dovanojantis per 50 itin vertingų savo paveikslų. S. Bakas, lydimas artimų šeimos narių, Vilniuje praleis kiek daugiau nei savaitę.

Iškilmingoje ceremonijoje Rotušėje jam bus suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas, menininkas dalyvaus savo vardo muziejaus atidarymo renginiuose. Samuelio Bako muziejus – pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio litvakų dailininko kūrybai (2019 m. planuojama atidaryti Samuelio Bako galeriją Hiustono Holokausto muziejuje, esančiame JAV Teksaso valstijoje). 2017 m. lapkričio 17 d. lankytojams duris atvers pirmoji Samuelio Bako muziejaus ekspozicinė erdvė, kurios plotas – 161 kvadratiniai metrai. Netrukus planuojama įrengti dar vieną ekspozicinę erdvę bei įkurti edukacinį centrą. Muziejuje bus eksponuojama keliasdešimt itin vertingų S. Bako paveikslų, datuojamų 1946-2011 m. Muziejaus atidarymo dieną dailininkas juos oficialiai padovanos Lietuvai. Atidarius antrąją ekspozicinę erdvę, muziejaus kolekcija dar labiau išsiplės: ją sudarys 125 menininko tapybos darbai, taip pat asmeninės donacijos.

„LŽB išgyvena tikrą renesansą!“- sako pasaulinio garso JAV pianistas prof. Leon Livšin

Vilniuje gimęs pasaulinio garso JAV pianistas prof. Leonas Livšinas lapkričio 5d. padovanojo nepakartojamą, aukšto lygio klasikinės muzikos vakarą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei (LŽB). Koncertas vyko bendruomenės Jašos Heifetzo salėje. Laimingoji publika, atėjusi į koncertą, dar ilgokai nesiskirstė, dalindamasi įspūdžiais. Pianistas koncertą skyrė savo tėvo Isako Livšino atminimui.

Prieš sėsdamas prie fortepijono L.Livšin publikai pasakojo apie koncertui pasirinkto vokiečių kompozitoriaus Johaneso Bramso kūrybą ir jo gyvenimo kelią. J. Bramsas mėgo klasikinę epochą, tą rodo ir žanrų pasirinkimas: jam patiko klasikinės sonatos, simfonijos, koncerto formos. Jis buvo kompozitorius romantikas – lanksčiai  naudojo ir keisdavo formų struktūras. lanksčiai.

Pianistas prof. Leonas Livšinas gimė ir vaikystę praleido Vilniuje, todėl jam šis miestas išties artimas ir pažįstamas. Ne venas žydų bendruomenės narys prisiminė jo tėvą Isaką Livšiną, kuris dalyvaudavo bendruomenės gyvenime, šį kartą Vilniuje būdamas, jo sūnus Leonas, dabar gyvenantis ir dirbantis Niujorke, atvykęs į savo gimtąjį miestą, užėjo į „Beigelių krautuvėlę“ nusipirkti imberlach, nuo vaikystės nepamirštamų močiutės gamintų žydiškų skanumynų. Iš kavinės jis tiesiai įžengė į bendruomenės buveinę ir pasivaikščiojęs po ją, gėrėjosi paveikslais, išbandė naujojo fortepijono skambesį ir šypsodamasis pasakė, kad LŽB išgyvena renesansą! 

Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Leonas koncertavo maždaug prieš dešimtmetį. Pianistas pastebėjo teigiamų pokyčių –  jį nustebino bendruomenės aktyvumas, tikra europietiška miesto atmosfera bei galimybė Vilniuje paragauti vaikystę pas močiutę primenančių žydiškų skanėstų.

Sekmadienio koncerto programoje L.Livšin skambino J. Brahmso, A. Schnittke ir R. Dejardin, Rachmaninovo kūrinius.

LEON LIVSHIN KONCERTAS LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖJE LAPKRIČIO  5 D. 19 VAL.

LEON LIVSHIN KONCERTAS LIETUVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖJE LAPKRIČIO 5 D. 19 VAL.


Vilniuje gimęs pasaulinio garso JAV pianistas prof. LEON LIVSHIN dovanoja klasikinės muzikos vakarą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei

Koncertas vyks šį sekmadienį, lapkričio 5 d. 19 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos Heifetzo salėje (III a.)

Leonas Livšinas gimė ir vaikystę praleido Vilniuje, todėl jam šis miestas išties artimas ir pažįstamas.
Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifetzo salėje Leonas koncertavo maždaug prieš dešimtmetį.
Neseniai trumpam sugrįžęs į Vilnių, pianistas pastebėjo teigiamų pokyčių –
jį nustebino bendruomenės aktyvumas, tikra europietiška miesto atmosfera bei galimybė Vilniuje paragauti vaikystę pas močiutę primenančių žydiškų skanėstų imberlach…

Koncerto programoje J. Brahmso, A. Schnittke ir R. Dejardin kūriniai