Litvakai

Vilniaus Taryba miesto garbės piliečiu paskelbė Samuelį Baką – pasaulinę šlovę pelniusį litvakų dailininką

Vilniaus Taryba miesto garbės piliečiu paskelbė Samuelį Baką – pasaulinę šlovę pelniusį litvakų dailininką

Samuel Bak Pucker Gallery

Vilnius išsirinko garbės pilietį – šis garbingas vardas suteiktas Samueliui Bakui, pasaulinę šlovę pelniusiam, išskirtinio talento litvakų dailininkui. S. Bakas tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu. Šis vardas suteikiamas už ypatingus nuopelnus Vilniui ir Lietuvai. S. Bako kandidatūrą pasiūlė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus. Šiemet Samuelis Bakas planuoja atvykti į Vilnių, ketindamas perduoti daugiau kaip 100   savo kūrybos darbų.
Dailininkas gimė Vilniuje, 1933 m. rugpjūčio 12 d.  Būdamas 9-erių, su tėvais pateko į Vilniaus getą, kur buvo surengta pirmoji jo piešinių paroda. Nuo 1945 m. S. Bakas gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, kur irgi tapė, 1948 m. emigravo į Izraelį, vėliau gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, nuo 1993 m. dailininkas įsikūrė JAV, Vestone, Masačusetso valstijoje. Nuo 1959 m. dailininkas rengė personalines parodas įvairiausių pasaulio miestų galerijose ir muziejuose – Romoje, Londone, Paryžiuje, Monrealyje, Jeruzalėje.  Pirmoji dailininko paroda  Vilniuje buvo surengta 2001 metais. S. Bakas yra pelnęs Masačiusetso meno kolegijos vaizduojamosios dailės garbės daktaro laipsnį.

Samuelis Bakas Holokausto  išgyvenimus perteikia savo paveiksluose.

Sveikiname Jakovą Mendelevskį su garbingu 85-erių metų jubiliejumi !

Sveikiname Jakovą Mendelevskį su garbingu 85-erių metų jubiliejumi !

   Sveikina, daug sveikatos, laimės, ištvermės Jums linki Lietuvos žydų bendruomenė ir dovanoja gėles iš širdies… Žmogaus gyvenimas matuojamas ne metais, o nuveiktais darbais. Jūs esate gabus technokratas, kuriantis ir mąstantis, – padarėte daug naudingų, įsimintinų darbų, kuriais galite didžiuotis. Širdy susikaupė išmintis ir patyrimas, ir nueitų kelių rimtis. Linkime, kad skubantys metai Jums atneštų, džiaugsmą, namų šilumą ir viltį.

Linkime gyventi iki 120!

Jakovas Mendelevskis augo Ukmergėje, gražioje pasiturinčioje šeimoje. Jam buvo 9-eri, kai 1941 birželio 14d. ankstų rytą į duris pasibeldė ir liepė šeimai greitai susiruošti į tremtį. Tą rytą iš Ukmergės išvežė į tremtį daug žydų. Sunkvežimiu nuvežė į Jonavą, tėvą iškart atskyrė, Jakovą su mama ir broliu varė kaip ir kitus į gyvulinius vagonus ir išvežė. Tėvą suėmė ir teisė, jis gavo 10 metų Stalino lagerių pagal 58-tą straipsnį, jį išvežė į lagerį Krasnojarsko krašte.

Tėvas kalėjo Krasnojarsko krašte, o Jakovą su mama išvežė į Altajaus kraštą. Vagonas buvo pilnas žydų iš Ukmergės. Jis prisimena, kituose vagonuose buvo lietuviai, bet žydų buvo daugiau.

Nuo tada viskas pasikeitė, jis tapo Lietuvos  žydo tremtinio vaiku. Jakovas Mendelevskis apie savo vaikystę ir gyvenimą yra pasakojęs LŽB tinklapiui lzb.lt.

 „Kartą pavasarį tremtyje vietinis Medvedevkos gyventojas pasišaukė mane ir sako: „Štai tau gabalas žemės, sukask ją, o čia – maišas bulvių, pasodink jas“. Sukasiau, pasodinau kaip jis mane išmokė. Rudenį iškasiau labai daug didžiulių bulvių. Tik nebuvo, kur jų laikyti. Rūsys buvo prastas. Šalčiai žiemą siekdavo – 40 laipsnių, bulvės sušalo, bet aš gaminau maistą iš suledėjusių. Išmokau virti sriubą ir net iš lupenų kepti kotletus.

Po mokyklos baigimo išvažiavau mokyti į Rusiją,  į inžinerijos institutą. Jį baigęs, gavau paskyrimą į Vilniaus Žalgirio gamyklą dirbti konstruktoriumi, po to patekau į vyriausio konstruktoriaus skyrių, į konstruktorių biurą. Vėliau perėjau dirbti į Komunaro gamyklą vyriausiuoju konstruktoriumi. Bėgo metai. Sovietų sąjungos ministras paskyrė mane keturių gamyklų: Irkutsko, Jerevano, Vilniaus ir Odesos staklių gamyklų generaliniu konstruktoriumi. Turbūt mano technokrato galva buvo to verta. Projektavom stakles. Aš – nepartinis žydas anais laikais tapau vadovu. Visa, ką aš gyvenime patyriau, neišnyko iš mano atminties, aš daug supratau, suvokiau, todėl buvau nepartinis. Dalyvaudavau darbiniuose susitikimuose su garsiais Sovietų sąjungos mokslininkais, ministrais, gerai juos pažinojau. Gaminom stakles eksportui, o tai nebuvo paprasta. Prisimenu sukonstravau stakles, pagaminau ir išsiunčiau į Vokietijos miestą Acheną, kuriame buvo Vakarų Vokietijos mokslinis staklių institutas. Jie priėmė stakles kaip tinkamas eksportui į Europą. Po to dirbom daugelį metų su garsia Maho firma, kurios staklės atliko veiksmus pačios, be žmogaus. Komunare dirbau iki 2001 metų. Vilniaus Komunaro gamykla buvo taip pat labai aukšto lygio. Kartą atvyko JAV staklių gamintojų draugijos Europai atstovas. Vaikščiojom su juo po Komunaro gamyklą. Jis pasakė, kad viskas, ką pamatė pasiekta per kelis dešimtmečius, o sugriauta per mėnesį.

Netekome Nechamos Lifšicaitės

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė praneša apie Nechamos Lifšicaitės נחמה ליפשיץ mirtį ir reiškia nuoširdžią užuojauta velionės dukrai Rozai. Vyresnioji Lietuvos žydų kartą gerai prisimena Nechamos balsą, žavų lyrinį-koloratūrinį sopraną. Tardami užuojautos žodžius, mes sakome: tegul jai bus lengva žemė, o dainų įrašai dar ilgai primins puikią dainininkę ir įdomią asmenybę.

Nechama gimė 1927 m. Kaune. Augo šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos žydiškos tradicijos. Mokėsi žydų mokykloje, kuriai 1921 – 1928 metais vadovavo jos tėvas Jehuda Cvi. Vėliau jis tapo gydytoju. Antrojo pasaulinio karo metais Nechama Lifšicaitė kartu su šeima pasitraukė į Sovietų sąjungą, gyveno Uzbekistane. Po karo grįžo į Kauną. 1946 – 1951 metais mokėsi ir baigė Vilniaus konservatoriją. Nuo 1956 metų koncertuose ji dainuodavo žydiškas dainas savo žaviu lyriniu-koloratūriniu sopranu jidiš kalba. Kaip rašo S. Atamukas: „Tiek Lietuvoje, tiek plačiojoje sąjungoje N. Lifšicaitė skleidė savo kultūros ištroškusiems žydams gaivinantį tautinį ir dvasinį peną. Nechamos dainos išreiškė giliausius Tarybų Sąjungos žydų išgyvenimus ir lūkesčius, jos sukrėsdavo ir sudvasindavo“.

Įveikti repertuaro sudarymo kliūtis sovietmečiu nebuvo paprasta, bet Nechamai Lifšicaitei pavyko savo gastrolių turą po daugelį sovietinių miestų paversti kultūros ir tautinės savimonės žadinimu. Nepaisant neigiamo oficialių įstaigų požiūrio į N. Lifshitz tautinę kultūrinę veiklą, 1958m. ji buvo apdovanota už ypatingą meno išraišką ir vokalinius sugebėjimus pirmojo laipsnio premija sovietinės muzikos meistrų konkurse ir gavo leidimą išvykti į užsienio turus. Ji gastroliavo Prancūzijoje, Belgijoje, Austrijoje. Išleistos dvi jos dainų įrašų plokštelės (1960-61m.), vėliau jų leidimas kelis kartus pakartotas.

1969m. Nechama Lifšicaitė emigravo su šeima į Izraelį, kur tais pačiais metais buvo išleisti dar du diskai su jos repertuaro įrašais. Jis dainuodavo įvairiuose miestuose ir kaimuose, per radiją ir televiziją. Jos pasirodymai scenoje sulaukdavo didelės sėkmės 1969-72m. dainininkės koncertinės kelionės siekė Jungtinę Karalystę, ji dainavo ir Kanados, JAV, Brazilijos, Venesuelos, Meksikos, ir Australijos scenose. Nuo 1976m. N.Lifšicaitė , nenutraukdama savo koncertinės veiklos, baigė bibliotekų kurso studijas Bar-Ilano universitete ir tapo Tel Avivo savivaldybės muzikos bibliotekos istorinio archyvo vadove.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina prof. habil. dr. Leonidą Melniką su 60-mečiu!

Balandžio 10 d. pianistas, vargonininkas, muzikologas prof. habil. dr. Leonidas Melnikas švenčia 60 metų jubiliejų. Ta proga Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje Juozo Karoso salėje vyko kūrybinis Leonido Melniko vakaras „Su muzika ir knyga“, kuriame dalyvavo pats jubiliatas, taip pat – Borisas Traubas (smuikas), Valentinas Kaplūnas (violončelė), Genadijus Savkovas (akordeonas).

Nuotraukoje Prof. Leonidas Melnikas ir LŽB pirmininkė Faina Kukliansky

Lietuvos žydų bendruomenė pažįsta Leonidą Melniką kaip aktyvų muzikinių renginių, vykstančių bendruomenėje rengėją ir dalyvį, įdomų pasakotoją, malonų išsilavinusį Vilniaus inteligentą. Jis visados laukiamas žydų bendruomenėje, nes visi žino, jei dalyvaus Leonidas Melnikas,  bus geras koncertas ir įdomus šiltas pokalbis. Jubiliejaus proga LŽB nuoširdžiai sveikina gerbiamą Leonidą Melniką ir linki geros sveikatos, kai branda ir išmintis šviesų kelią kloja ir aidi senos melodijos nauja, skambia gaida. Tegul jubiliejaus proga naujos viltys sužydės, o mūsų sveikinimo žodžiai sielą šiluma užlies. Mazel Tov!

Leonidas Melnikas gimė 1957 m. balandžio 10 d. Vilniuje. 1964–1975 m. mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1975–1980 m. studijavo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje (prof. M. Chalfino fortepijono ir prof. N. Oksentian vargonų klasėse, diplomas magna cum laude). 1982 m. baigė N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos meno aspirantūrą, o 1983 m. ten pat – doktorantūrą. 1986–1987 m. tobulinosi Veimaro Franzo Liszto aukštojojoje muzikos mokykloje, 1993 m. – Miuncheno aukštojoje muzikos mokykloje, 1995 m. – Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje (Conservatoire national supérieur de musique et de dance de Paris) bei Guildhall muzikos ir dramos mokykloje Londone.

1984 m. apsigynė daktaro disertaciją, 1991 m. atlikta habilitacijos procedūra. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto nuo 1983 m. 1989 m. suteiktas pedagoginis docento laipsnis, 1994 m. – profesoriaus. L. Melnikas dėsto fortepijoną, mokslo tiriamojo darbo pagrindus, vadovauja mokslo darbams. Nuo 1995 m. yra Bendrojo fortepijono katedros vedėjas.

2011 m. prof. L. Melnikas buvo išrinktas LMTA Senato pirmininku, 2016 m. perrinktas antrajai kadencijai.

L. Melnikas kaip pianistas koncertuoja Lietuvoje ir svetur, nuo 1993 m. yra trio „Musica camerata Baltica“ narys (drauge su smuikininku Borisu Traubu ir violončelininku Valentinu Kaplūnu). Yra gastroliavęs Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, kitose šalyse. Surengė rečitalių prestižinėse salėse: Leipcigo „Gewandhaus“, Berlyno „Konzerthaus“, Farnkfurto prie Maino „Alte Oper“, Sankt Peterburgo filharmonijos Didžioji salė, Maskvos konservatorijos Didžioji salė ir kt.

Tarp L. Melniko scenos partnerių – Tiuringijos simfoninis orkestras, Rostoko filharmonijos orkestras, Sankt Peterburgo kamerinis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, Minsko kamerinis orkestras, solistai Virgilijus Noreika, Anu Kaal, Ruzana ir Karina Lisizian.

L. Melniko įgroti garso įrašai saugomi Lietuvos radijo fonduose; Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Portugalijoje išleistos kompaktinės plokštelės.

L. Melnikas yra daugelio mokslinių publikacijų autorius. Parašė monografijas „C. Ph. E. Bachas ir Pabaltijys. Apie brolius Grotthussus“ (1997), „Экология музыкальной культуры“ („Muzikinės kultūros ekologija“, 2000), „Muzikos paveldas: epochų ir kultūrų sankirta“ (2007), „Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“ (2008).

L. Melnikas yra Lietuvos muzikų sąjungos Tarybos narys, Daugpilio universiteto anglų kalba leidžiamų periodinių mokslo darbų leidinių „Problems in Music Pedagogy“ bei „Music Science Today: the Permanent and the Changeable“ tarptautinių redakcinių kolegijų narys.

Daugpilio (Latvija) universitetas 2004 m. L. Melnikui suteikė Garbės daktaro vardą, 2007 m. L. Melnikas tapo „Auksinio disko“ premijos laureatu.

Paskaita  “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Paskaita “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Kviečiame visus į viešą dr. Lino Venclausko paskaitą “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”. Tai antroji Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę 2017 metais vyksiančių paskaitų ciklo, pavadinto „Šiaurės Kasablankos akademija“, skirto 1939-1940 m periodo analizei Lietuvos ir tarptautiniame kontekste paskaita. Šiaurės Kasablankos akademijoje paskaitas skaitys žinomi istorikai ir diplomatai: Alfonsas Eidintas, Saulius Sužiedėlis, Vytautas Žalys, Andžej Pukšto, Robert van Voren ir kiti.
Paskaita vyks šiandien, vasario men. 22 d, 17.00 v., Kaune, Sugiharos namuose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija: www.lietuva100.lt
 
Pagarbiai,
Organizatoriai

Apie amerikiečių Sandbergų šeimą, Sheryl Sandberg tėvus

Sandberg Sh su mama

Nuotraukoje: Sheryl Sandberg su mama Adele Frances Einhorn Sandberg dalyvauja JAV prezidento Baracko Obamos ir jo – žmonos surengtame priėmime

Prieš kelias dienas sužinojome, kad garsios pasaulio moters Sheryl Sandberg prosenelė yra vilnietė. Pasidomėjus Šeryl šeimos istorija, paaiškėjo, kad jos tėvai aktyviai dalyvavo kovoje už sovietinių žydų teisę emigruoti.

Sandbergų šeima

Sh. Sandberg gimė 1969 metais Vašingtone, ji buvo vyriausia trijų vaikų šeimoje. Tėvai – anglų kalbos mokytoja Adelė Einhorn ir garsus oftalmologas Džoelis Sandbergas, Jie -1970 -ujų metų aktyvūs kovotojai už sovietinių žydų teisę išvykti į Izraelį. 1975m. Sandbergai vyras ir žmona, buvo sulaikyti Moldavijos sostinėje Kišiniove, kur buvo atvykę susitikti su norinčiais išvykti, bet abu buvo išvaryti iš Sovietų sąjungos.

Nedaug žmonių prisimena sovietijoj spausdintas antisionistines knygeles milijoniniais tiražais, kuriose buvo smerkiami iš Vakarų siunčiami į Sąjungą “užsienio emisarai”, o iš tikrųjų: palaikyti žydus jų kovoje už žmogaus teises, padėti jiems morališkai ir labdara. Izraelio spauda yra rašiusi apie Džoelį Sandbergą, padėjusį sovietiniams žydams 1970-80 m. Gerai žinomas oftalmologas Dž. Sandbergas iš Majamio – vienas Amerikos bendruomenės aktyvistų, kovojusių už žmogaus teises Sovietų sąjungoje ir už laisvę emigruoti.

Sandberg Joel

Reikšmingu įvykiu tapo tuometinio Leningrado 16 “otkaznikų” (lietuvių k. 16 žydų disidentų, kuriems neleido emigruoti) grupės bandymas protestuoti, pagrobiant lėktuvą 1970m. Organizatoriai buvo nuteisti mirties bausme, kurią  po tarptautinės bendruomenės įsikišimo, sovietinė Rusijos valdžia pakeitė ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Šis procesas  subūrė JAV žydus dar stipriau remti sovietijoje gyvenančius žydus. Prisimindamas tą laikotarpį Dž.Sandbergas viename interviu kalbėjo, kad pagrindinis amerikiečių tikslas buvo padėti protestuojantiems prieš draudimą emigruoti ir tiems, kurie norėjo palikti Sovietų sąjungą. Pavyzdžiui,  Kijeve 1979m. buvo 2 tūkst. “otkaznikų”, po metų buvo išduoti leidimai išvykti tik 70-čiai žmonių, kai 3000 prašiusiųjų, leidimo negavo.

V-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas

V-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas

V-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas vyks 2017 metais vasario 13–19 dienomis Vilniuje. Jascha Heifetz vardo konkursas yra vienas iš reikšmingiausių muzikinių konkursų Vilniuje, puoselėjantis neblėstantį smuiko virtuozo muzikinį palikimą.

Jascha Heifetz

XX amžius muzikinei kultūrai dovanojo daug puikių smuikininkų. Šiame žvaigždyne pirmojo ryškumo žvaigžde spindi Jascha Heifetzas.

Gimęs 1901 m. daugelio tautų numylėtame, o žydų net „Lietuvos Jeruzale“ pramintame Vilniuje, smuikininkas visą gyvenimą atmintyje išsaugojo ne tik savo namų gyvenimo ir muzikavimo tradicijas, bet ir vaikystėje patirtą gyvybingą multikultūrinės terpės poveikį. Pradėjęs muzikos karjerą Kaune (1907 m.) kaip šešiametis vunderindas, Europinį pripažinimą pelnė Berlyne (1912 m.), o pasaulinę šlovę – Amerikoje, nuo 1917 m. jau tapusioje antrąja tėvyne. J. Heifetzo meistriškumas tapo etalonu, į kurį lygiuojasi visi šių laikų smuikininkai. Tačiau jo išskirtinis bruožas, pasak žymaus mokslininko Jurijaus Grigorjevo, – pasąmoninės senojo Vilniaus architektūros inspiracijos: architektonikos didybė, klasikinė darna, ekspresijos įvairovė.

Kadaise Georgas Bernardas Shaw, sužavėtas J. Heifetzo griežimo, perspėjo menininką: „Pasaulyje neprivalo egzistuoti tobulybė, nes dievai ima pavydėti ir ją sunaikina.“ Tačiau likimas buvo maloningas garsiajam artistui. Jo menas tapo ne tik amžininkų, bet ir visų šiandien išpažįstančių Muziką savastimi, o Vilnius pelnė šio didžiausiojo iš didžiausiųjų gimtojo miesto šlovę.

Profesorius dr. Jurgis Dvarionas

Europos jaunimo muzikos konkursų laureatai LDK valdovų rūmuose pažymėjo Jaschos Heifetzo 116-ąjį gimtadienį

Europos jaunimo muzikos konkursų laureatai LDK valdovų rūmuose pažymėjo Jaschos Heifetzo 116-ąjį gimtadienį

Vasario 2-ąją, per smuikininko Jaschos Heifetzo – 116-ąjį gimtadienį, Europos jaunimo muzikos konkursų laureatų koncertu LDK Valdovų rūmuose prasidėjo projektas „Hommage à Heifetz“, kurį finansuoja ES programa „Kūrybiška Europa“. Pirmąjį koncertą pradėjo jaunieji talentai iš Kinijos, Lietuvos, Švedijos ir Japonijos, grieždami auksinį Jaschos Heifetzo repertuarą su – Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Barkausko.

Susirinkusius sveikino ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, ji bendruomenės vardu nuoširdžiai dėkojo konkurso organizatoriams, partneriams, rėmėjams ir konkurso dalyviams. Vasario 19 d. konkurso nugalėtojui bus įteiktas specialus Lietuvos žydų bendruomenės prizas.

Faina is Heifetz

„Vilniaus žydų bendruomenė Jašai Heifetzui jo karjeros pradžioje skyrė pirmąją stipendiją, kai jis dar nebuvo pasaulinio garso žvaigždė, šią tradiciją skirti paramą jauniems talentingiems žydams, tęsiama iki šiol. Jašos Heifetzo talentas, nepaprastas muzikinis švelnumas sužavėjo pasaulį,  sugriovė sienas ir nutiesė tiltus tarp skirtingų tautų ir religijų žmonių, o ir dabar jo vardo smuikininkų konkursas suartina žmones ir tautas, padeda atrasti ir atkleisti nuostabius talentus“.

Jaša Heifetzas grojo 1959 metais  Jungtinių Tautų organizacijos jubiliejiniame koncerte, o šiemet jau  jubiliejinį penktą kartą smuikininkai iš viso pasaulio savo talentu pagerbs šios didžios smuiko legendos atminimą.

Faina su Dvarion

Jaredas Kushneris – prezidento Donaldo Trumpo žentas ir vyresnysis patarėjas yra litvakas.

Kušnerių šeima

Jaredas Kushneris – prezidento Donaldo Trumpo žentas ir vyresnysis patarėjas yra litvakas. Jo senelė iš Novogrudeko (lietuvių k. Naugarduko), Grodno apskrityje.  Baltarusijoje, gimusi 1923 vasario 27 – Reichel Rae Berkowitz Kushner – buvusi geto kalinė, kovotoja su nacizmu, bėgo iš Baltarusijos. JAV kilo protesto banga prieš prezidento D.Trumpo įsakymą, drausti kelių šalių pabėgėliams atvykti į JAV. Amerikiečių spauda prisimė garsius amerikiečius, kurių tėvai, seneliai patyrė pabėgėlio dalią. Jaredo Kushnerio močiutė taip pat patyrė pabėgėlės dalią. Litvakais vadinami žydai, gyvenę šalyse, kurios įėjo į istorinę LDK.

Kushnerių šeimos istorija traukia dėmesį, nes močiutei Rae Kušner taip pat buvo uždrausta kaip pabėgėlei atvykti po karo į JAV. Ji yra iš šeimos, kovojusios su naciais. Rae Kushner buvo antras vaikas iš keturių, ji gimė Baltarusijos mieste Novogrudek, kur gyveno klestinti žydų bendruomenė, gyventojų skaičius rodo, kad žydų buvo šiek tiek daugiau nei pusė miesto. Kai naciai įžengė į Novogrudeką, žydai dar netikėjo, kad vyks žudynės. Rae motina ir vyresnioji sesuo buvo nužudytos. Rae, jos tėvas ir sesuo buvo tarp laimingųjų geto kalinių, kurie sugebėjo iškasti 180 metrų ilgio tunelį ir naktį pabėgti. Bėgliai šliauždami tuneliu išėjo į laisvę, slapstėsi miške, gyveno pas kaimo moterį tvarte, kol pateko  pas garsius Baltarusijos partizanus – brolius Belskius. Keturi broliai Belskiai Tuvja, Azaelis, Zusis ir Aronas, kurie Antrojo pasaulinio karo metu ne tik kovojo su naciais, bet ir gelbėjo žydus, išvesdami juos iš geto į mišką, į savo stiprų kovingą būrį, kuris laikė užėmęs visą kaimą, pavadintą „Miško Jeruzale“ ir kėlė baimę naciams. Belskiai išgelbėjo daugiau kaip 1200 žydų: vyrų, moterų, senių ir vaikų. Tuvja Belskis sakydavo, kad „žydų gelbėjimas yra svarbiau už nacių kariuomenės naikinimą. Viena išgelbėta senutė žydė – svarbiau už 10 nacių“.

Kushner_Rae maza

   Rae Kushner užaugo  viduriniosios klasės žydų šeimoje. Tik trys šeimos nariai išgyveno Holokaustą: Rae Kushner, jos tėvas ir viena jos sesuo. Rae su savo seserimi ir tėvu gyveno miške devynis mėnesius, partizanų būryje dirbo virtuvėje, gamindavo maistą. Rae Kushner ir jos vyras Josephas, kurį dar iki karo ji sutiko Lenkijoje, jis gimė Vokietijoje, Kostrzyne prie Oderio, pažintį atnaujino, o karui pasibaigus, kai Baltarusiją išlaisvino Rusijos armija 1944m., ištekėjo. Po karo jie bandė bėgti į kelias šalis: buvusią Čekoslovakiją, Austriją, Vengriją, kol pasiekė perkeltųjų asmenų stovyklą Italijoje. Deja, jiems nepavyko rasti šalies, kuri juos priimtų, todėl pasiliko Italijoje, ten jie gyveno 3 1/2 metų, kol giminaičiai JAV padėjo jiems gauti vizas. Amerikoje  Josephas Kushneris ėmėsi nekilnojamojo turto verslo. Jam gerai sekėsi, o baigdamas savo karjerą, jis perdavė verslą – 4000-ių apartamentų turtą sūnui Charlesui. R. ir J. Kushneriai susilaukė keturių vaikų, vienas jų Charles Kušneris – Jaredo tėvas.

Šiemet minimos 125-osios garsaus poeto, litvako Osipo Mandelštamo gimimo metinės

Šiemet minimos 125-osios garsaus poeto, litvako Osipo Mandelštamo gimimo metinės

Lapkričio mėnesį vykusiame LŽB Mini Limude, viena paskaitų buvo skirta garsaus poeto kūrybai. Paskaitą skaitė kaunietė poetė  Elena Suodienė, išleidusi savo 16 poezijos knygų, apsigynusi mokslų daktaro laipsnį apie Marinos Cvetajevos poeziją, Europos menų ir literatūros instituto apdovanota  „Auksinės plunksnos“ diplomu, dėsčiusi Vilniaus Universiteto Kauno humanitariniame fakultete iki 2000 metų. Dėstydama, parašė 3 poezijos knygas, po to tapo laisva menininke. Šiuo metu ji vadovauja Kauno Rusų susirinkimo klubui „Nadežda“. Elena Suodienė daug dėmesio skiria poeto O.Mandelštamo kūrybai ir jo biografijai, taip pat ji rašo poemą apie O.Mandelštamą.

125-osios poeto Osipo Mandelštamo gimimo metinės mums dar kartą primena, kad jis yra vienas garsiausių pasaulio litvakų. Jis išlieka daugelio atmintyje genialiu poetu, kurį nukankino nežmoniškas Stalino režimo persekiojimas. E.Suodienė jį vadina poezijos kankiniu.

Po įstatymo korekcijos Lietuvos pilietybė suteikta keliems šimtams litvakų

pasas-lietuvos

Vilnius, gruodžio 25 d. (BNS). Įstatyme numačius platesnes galimybes atkurti Lietuvos pilietybę tarpukariu išvykusių žydų palikuonims, jau patvirtinti keli šimtai prašymų dėl pilietybės.

Migracijos departamento duomenimis, birželį įsigaliojus pataisoms per trečiąjį šių metų ketvirtį iš viso Lietuvos pilietybė atkurta 223 žydų tautybės asmenims: 209-iems Izraelio ir 14-ai  Pietų Afrikos Respublikos (PAR) piliečių, atmestų prašymų nebuvo. Nemaža dalis naujausių prašymų dar nagrinėjama, tačiau departamento atstovų teigimu, paskutinįjį metų ketvirtį tendencijos išlieka panašios: pilietybė turėtų būti atkurta dar per 200 asmenų.

Pilietybė atkurta 36 asmenims, kurie anksčiau buvo sulaukę neigiamo atsakymo. Iki įstatymo įsigaliojimo tiek patenkinamų, tiek ir atmetamų prašymų kasmet daugėjo: 2014-aisiais nepatenkinta dešimt, 2015-aisiais – 76, o šių metų pirmąjį pusmetį – 105 litvakų prašymai dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo. Atitinkamai 2014-aisiais pilietybė atkurta 528, 2015-aisiais – 602, bet šių metų pirmąjį pusmetį – jau tik 125 žydų tautybės asmenims.

„Jau metų pradžioje žinojome, kad bus kažkokie pakeitimai, tad buvome pristabdę potencialiai neigiamus sprendimus. Kai buvo priimtas naujas įstatymas, atnaujinome sustabdytus sprendimus, galbūt dėl to teigiamų sprendimų pagausėjo. Bet antplūdžio nėra“, – BNS sakė Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.

Jos teigimu, yra trys pagrindinės priežastys, kodėl litvakų palikuonys siekia Lietuvos pilietybės. „Daliai tai yra simbolinis ryšys su Lietuva – nori atkurti, nori turėti, nori išlaikyti šaknis, daliai to reikia ir dėl praktinių priežasčių: jie nori čia grįžti, rūpi kapų tvarkymas, sinagogų atstatymas, jiems rūpi paveldas, kuris čia likęs, nori jį aplankyti (…). Lietuviškas pasas taip pat yra Europos Sąjungos pilietybė, tad yra galimybė ir atvykti į ES, lengviau keliauti“, – vardijo departamento vadovė.

Birželį įstatymas buvo tikslinamas dėl migracijos specialistų bei teismų pradėtos taikyti praktikos, kai litvakų prašoma pateikti įrodymų, jog tarpukario Lietuvoje jie ar jų protėviai buvo persekiojami. Todėl į įstatymą įrašytas ne tik pasitraukimas, bet ir išvykimas.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Lietuvoje, dažnai padedami lietuvių kolaborantų, išžudė 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais yra beveik 900 lietuvių.

Netekome Dovo Levino, žydų istorijos tyrinėtojo

dov-levin

Gruodžio 3d. mirė Dovas Levinas, mokslininkas, žydų istorijos tyrinėtojas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė liūdi dėl žinomo mokslininko netekties ir reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems. Tebūnie šviesus Jo atminimas.

Profesorius Dovas Levinas buvo vienas žymiausių šiuolaikinių mokslininkų, tyrinėjusių Rytų Europos žydų bendruomenių istoriją. D. Levinas gimė Kaune (Kovno) 1925m. Vaikystėje gavo tradicinį žydų sionistų išsilavinimą, dalyvavo žydų jaunimo sionistiniame judėjime. Nacių okupacijos metu kalėjo Kauno gete kartu su savo šeima: tėvu Tzvi Hirshu Levinu ir mama Bluma Wigoder, bei su seserimis dvynėmis, – iš šeimos nė vienas neišgyveno, išskyrus Dovą. Kauno gete jis įstojo į pogrindinę organizaciją, siejusią viltis, atėjus laikui, pasipriešinti naciams, gelbėti žydus. 1943 m. jam pavyko pabėgti iš geto ir prisijungti prie partizanų, kovojusių prieš nacius. Atėjus sovietinei armijai, partizanai iš grupės Mirtis okupantams buvo perkelti į Vilnių. D. Levinas nutarė pasitraukti iš Lietuvos ir keliauti į Palestiną. 1945 m.m.  Iš Vilniaus išvyko pėsčiomis į Jeruzalę.1945m. pabaigoje D. Levinas atvyko į Izraelį, kur dalyvavo valstybės įkūrimo ir nepriklausomybės kovose. Mokėsi Hebrajų universitete Jeruzalėje, gavo istorijos mokslų daktaro laipsnį, tęsė mokslus Čikagos universitete su Fulbraito stipendija, tapo  Šiuolaikinio žydų hebrajų Universiteto Jeruzalėje, Harmano instituto,  Žodinės istorijos skyriaus direktoriumi. Per 50 metų jis įrašė daugiau nei 610 interviu apie Baltijos šalių žydų istoriją Antrojo pasaulinio karo metu.  D. Levinui vadovaujant, 1960-ųjų pradžioje buvo pradėtos Holokaustą išgyvenusių žmonių apklausos,  (ypač tų, kurie buvo suaugę karo metu), gyvų liudininkų tuomet buvo žymiai didesnis skaičius nei dabar. Šie pokalbiai transkribuoti ir archyvuoti, jie išliko kaip pirmieji gyvųjų liudijimai apie patirtą siaubą. Įrašai, sukurti per pastaruosius 60 metų, skatino mokslininkus tyrinėti nacizmo padarinius ir žydų istoriją. Taigi, ši žodine vadinama kolekcija – karo nusikaltimų liudytojų gyvenimo istorijos, kurios įamžino Holokausto aukų tragediją. Sukaupti archyvai yra neįkainojami mokslininkams, tyrinėjantiems Holokausto padarinius. D. Levinas – žinomas Rytų Europos žydų ypač Baltijos šalių žydų istorijos tyrinėtojas, paskelbė 520 straipsnių ir išleido 16 knygų hebrajų ir anglų kalbomis: Lithuanian Jewry’s Armed Resistance to the Nazis 1941-1945 (1985); Baltic Jews under the Soviets (1994); The Lesser of Two Evils: 1939-1941 (1995) and The Litvaks: A Short History of the Jews in Lithuania (2000).

Trijose Europos sostinėse bus pagerbtas menininko ir pedagogo Boriso Šaco atminimas

sacas-medal

Gruodžio 20 d. 17:30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) bus atidaryta tarptautinė medalių paroda, skirta Boriso Šaco atminimui. Tokios pat parodos bus pristatytos Sofijoje ir Jeruzalėje, kur menininkas gyveno ir kūrė.

Boriso Šaco (1866-1932) kūrybinis kelias prasidėjo Lietuvoje: gimęs Varniuose, jis mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje. Vėliau B. Šacas dešimtmetį gyveno Bulgarijoje, kur kūrė ir dėstė Karališkojoje menų akademijoje, o sulaukęs keturiasdešimties išvyko į Jeruzalę. Čia 1906 m. jis įsteigė Becalel dailės mokyklą, šiandien veikiančią kaip Becalel dailės ir ir dizaino akademija.

2015 m. Izraelio Naujoji dailininkų kolegija „CAN“ kartu su Izraelio Meninio medalio asociacija inicijavo tarptautinį meninio medalio projektą, skirtą B. Šaco atminimui. Vykdant šį projektą Lietuvoje, Bulgarijoje ir Izraelyje buvo surengtos meno stovyklos, kuriose dalyvavo 38 dailininkai iš Lietuvos, Bulgarijos, Izraelio, Lenkijos ir Ukrainos, kūrę medalius B. Šaco asmenybei ir nuopelnams įamžinti.

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas

bernardinai.lt

Siūlome ištrauką iš ką tik pasirodžiusios istoriko Aurimo Švedo pokalbių knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (leidykla „Aukso žuvys“), kurioje pateikiami pokalbiai su germaniste, teatrologe, ilgamete „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininke Ireną Veisaite, jos gyvenimo istorija bei laiko apmąstymai.Gruodžio 15d. Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko šios knygos pristatymas. Susitikime dalyvavo knygos autorius A. Švedas, pati I. Veisaitė, taip pat – gerai šią asmenybę pažįstantys ir apie jos gyvenimo nuopelnus bei įtaką Lietuvos kultūrai pasisakę žmonės.

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas: tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų laiką, sovietmetį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei įtvirtinimo metus. Šios knygos herojės gyvenimo pasakojimas padeda interpretuoti minėtas epochas ir tiesti tiltus per jas skiriančias nesusikalbėjimo ir nesupratimo prarajas. Tad mums kalbantis aš ne tik užduodavau klausimą, kaip buvo iš tikrųjų, bet ir nuolat ieškojau galimybių svarstyti, ką, kaip ir kodėl mes atsimename“, – knygos įžangoje rašo A. Švedas.

Jūsų gyvenimas tiesiog prisodrintas įvairiausių įvykių ir ribinių patirčių. Ar niekada nekilo mintis sėsti prie stalo ir kai ką užfiksuoti popieriuje?

Aišku, kad kilo. Be to, kitų buvau raginama tai daryti, tačiau tiesiog negalėjau ir nenorėjau leistis į atsiminimus dėl labai įvairių priežasčių. Grįždamas į praeitį turi į ją įsijausti, o tai yra nepakeliama. Gyvenu su šarvais. Kad suprastumėte, ką reiškia ši metafora, papasakosiu vieną atsitikimą. Kai su dviem savo buvusiom studentėm, dabar jau labai artimomis draugėmis Audra Žukaityte ir Reda Pabarčiene nuėjome žiūrėti Andrzejaus Wajdos filmo „Didžioji savaitė“ [1995], jos iš kino salės išėjo ašarodamos, o aš ekrane pasakojamą sukrečiančią istoriją apie žydės likimą Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvoje priėmiau visai ramiai. Žinoma, man pačiai kilo klausimas dėl savo reakcijos: „Kas čia darosi?“ Tada ir supratau labai aiškiai – gyvenu su šarvais.

Kita priežastis, dėl ko niekada nerašiau atsiminimų ir niekuomet nenorėjau to daryti, susijusi su mano gyvenimo būdu, o gal ir charakteriu.Visuomet gyvenau dvasiškai aktyviai dabartyje ir dėl šios priežasties tiesiog nebeturėdavau laiko praeičiai. Visą laiką reikėjo apie kažką galvoti, rašyti, dirbti, dalyvauti. Labai daug širdies ir laiko pareikalavo dėstymas, kurį suvokiau kaip savotišką misiją.

Kaune paminėtos Lietuvos estrados pradininko Danieliaus Dolskio 85-osios mirties metinės

Kaune paminėtos Lietuvos estrados pradininko Danieliaus Dolskio 85-osios mirties metinės

Kauno žydų bendruomenė paminėjo Lietuvos estrados pradininku tituluojamo dainininko Danieliaus Dolskio 85-ąsias mirties metines. Prie D. Dolskio kapo Žaliakalnio žydų kapinėse maldą už mirusiuosius sakė Iseris Šreibergas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės pirmininkas. Susirinkusieji prisiminė, kaip Kauno žydų bendruomenės iniciatyva ir jėgomis buvo sutvarkytas atlikėjo kapas.

dolskis4

KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidžiaugė, kad šiuo metu, suvienijus KŽB, Kauno m. savivaldos, Lietuvos žydų bendruomenės, Izraelio ambasados ir kitų organizacijų pastangas, pradėti intensyvūs Žaliakalnio žydų kapinių tvarkymo darbai. Taip pat G. Žakas priminė pagrindinius D. Dolskio biografijos faktus bei paminklo jam Laisvės alėjoje pastatymo istoriją. Sumanymo įamžinti D.Dolskio atminimą iniciatyva priklauso šviesaus atminimo aktoriui ir dainininkui Vytautui Kernagiui, lėšas šiam projektui skyrė Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA. Tačiau tik Kauno žydų bendruomenės tarpininkavimo dėka pavyko susitarti su miesto valdžios atstovais, kad Danielių Dolskį vaizduojanti žmogaus dydžio skulptoriaus R. Kvinto statula būtų pastatyta būtent priešais “Metropolio” restoraną, kuriame lankytojus savo atliekamais šlageriais džiugino garsusis maestro.

Muzikos gurmanams ir melomanams:

Prezidento Šimono Pereso tarnybos direktorė apie Pereso fenomeną

yona-bartal

Netekome Šimono Pereso, žmogaus turėjusio aiškią ateities viziją, – Nobelio taikos premijos laureato, svajonių ir veiksmų Prezidento. Viso pasaulio žmonės, atstovaujantys  įvairias gyvenimo sritis, valstybių vadovai, politikai, visuomenės nuomonės formuotojai, filosofai ir menininkai susirinko į Jeruzalę atiduoti Š.Peresui paskutinę pagarbą laidotuvių ceremonijoje. Gauta tūkstančiai užuojautos laiškų iš viso pasaulio, daug jų iš vietų, su kuriomis Izraelis nepalaikė jokių santykių.

Yona Bartal – Pereso “dešinioji ranka“, kuri lydėjo jį 21 metus kaip artimiausia patikėtinė. Partnerė, dalyvavusi svarbiausiuose įvykiuose, jautriausiuose susitikimuose, likdavusi užkulisiuose, priimant rekšmingus sprendimus. Yona dabar analizuoja Pereso “paslaptį” ir paaiškina, kodėl jis amžiams daugeliui lyderių išliks mentorius ir mokytojas.

Tai jo Paslaptis

“Šimonas Peresas reikalavo, kad visi palaikytų dialogą su rytojum, matytų savo akyse ateitį. Jis kalbėdavo apie vertybes ir moralę. Dabar mes turime tęsti jo viziją. “

Yona Bartal

Buvusi devintojo Izraelio Prezidento Šimono Pereso tarnybos direktorė.

Šiandien, praėjus mėnesiui po jo mirties, aš prisimenu, kas vyko dvidešimt vienerius metus be sustojimo ištisas paras  Izraelyje ir pasaulyje, kur aš sekiau paskui jį, stengdamasi žengti tokiais pat dideliais žingsniais ir panirti į jo Globalias idėjas.

Netekome Saros Lapickajos

Netekome Saros Lapickajos

Spalio 11d. 2016m. po sunkios ir ilgos ligos Ašdodo mieste (Izraelis), eidama 79-uosius metus, mirė Sara Lapickaja, buvusi aktyvi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narė, gerai žinoma jidiš kalbos ir literatūros žinovė, filologijos daktarė. Bendruomenė su liūdesiu reiškia gilią užuojautą velionės Saros Lapickajos (Gurvič) artimiesiems.

Sara gimė Kaune prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1938 birželio 14 d. Prasidėjus karui jos dešimtmetis brolis kartu su mažąja sesute Sara per stebuklą sugebėjo be tėvų pasiekti Rusiją, Kirovo apskritį, kur jie išgyveno karą vaikų namuose iki 1944m. pabaigos. 1945m. Sara įstojo į Vilniaus žydų mokyklos pirmąją klasę, tačiau po kelerių metų ši mokykla buvo uždaryta ir Sara tęsė mokslus rusiškoje mokykloje, po to sėkmingai baigė Vilniaus aukštesniąją muzikos mokyklą, kur įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Iki 1988m. ji mokytojavo vidurinėse Kauno ir Vilniaus mokyklose. Tuo pat metu be atlygio daug darbo ir pastangų skyrė žydų bendruomenei: subūrė saviveiklinį mėgėjų chorą, pati jam dirigavo, padėjo organizuoti Vilniaus žydų vaikų darželį, darbavosi įvairioje bendruomenės veikloje.

Davidas Geringas pažymi savo jubiliejų su koncertais

Davidas Geringas pažymi savo jubiliejų su koncertais

Lietuvoje gimęs (g. 1946 m. liepos 20 d. Vilniuje) – Lietuvos ir Vokietijos violončelininkas, pedagogas ir dirigentas Davidas Geringas, vienas universaliausių dabarties menininkų, sukaupęs įspūdingą repertuarą nuo baroko iki šiuolaikinių kompozicijų, švenčia 70 metų jubiliejų. Legendinio Mstislavo Rostropovičiaus mokinys, 1970 m. prestižiniame Piotro Čaikovskio konkurse laimėjęs I premiją ir aukso medalį, koncertuoja visame pasaulyje su svarbiausiais orkestrais ir batutos meistrais. Atlikėjui savo opusus dedikavo tokie garsūs nūdienos kūrėjai kaip Sofia Gubaidulina, Nedas Roremas, Pēteris Vaskas, Erkki-Svenas Türas ir kiti. Violončelininkas yra daugelio lietuvių ir rusų kompozitorių kūrinių pirmasis atlikėjas. D. Geringo diskografijoje (beveik 100 kompaktinių plokštelių) gausu įrašų, įvertintų reikšmingais apdovanojimais.