Litvakai

Izraelyje gyvenantis Borisas Joselovičius – pirmasis komentavo LŽB poziciją LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu

Laiškas adresuotas LŽB pirmininkei F.Kukliansky.

Paskelbtame tekste Lietuvos žydų bendruomenės pozicijos LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu jūsų išsakytos mintys dėl pilietybės grąžinimo buvusiems Lietuvos piliečiams žydams, išvykusiems po 90-tųjų metų į Izraelį, visiškai sutampa su mano asmeniška ir turbūt daugelio kitų Izraelyje gyvenančių litvakų pozicija ir lūkesčiais.

Ispanija, ištrėmusi visą žydų bendruomenę prieš penkis šimtus metų, priėmė sąžiningą sprendimą grąžinti žydams, išeiviams iš Ispanijos, šalies pilietybę. Šis Ispanijos valdžios sprendimas sėkmingai vykdomas jau keletą metų.

Lietuva, kurios teritorijoje buvo fiziškai išnaikinta beveik visa žydų bendruomenė, tiesiog morališkai privalo žengti tokį patį žingsnį prieš tuos kelis tūkstančius išžudytųjų žydų išlikusius palikuonis, gyvenančius Izraelyje, ir sugrąžinti jiems kadaise atimtą pilietybę.
Darote labai svarbų darbą, sugrąžinant šimtmečiais buvusį natūralų žydiškąjį Lietuvos sociumo elementą į jam teisėtai priklausančią vietą, todėl palinkėsiu jums visokeriopos sėkmės ,įgyvendinant tikslus šioje nelengvoje misijoje.

Pagarbiai,
Borisas Joselovich
(Izraelio pilietis nuo 1993 m.)

Žydai ir lietuviai: gyvename šalia, bet ar artėjame vieni prie kitų?

Autorius: Ieva Elenbergienė
lzb.lt ir 15min.lt

Nors nemažai lietuvių, paklausti apie priešiškas nuostatas žydų atžvilgiu, pasakytų nieko panašaus savo aplinkoje nepastebintys, tyrimai rodo, kad antisemitinių stereotipų Lietuvoje turi daugiau kaip trečdalis gyventojų. Kaip tas trečdalis paveikia  bendrapiliečių žydų kasdienybę, pokalbis su Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu.

– Priešiškumo apraiškas žydų atžvilgiu, kai su jomis tiesiogiai nesusiduri, išties kartais sunku pastebėti. Ką atsakytumėte tiems lietuviams, kurie mano, kad šito Lietuvoje „beveik nėra“? –

– Atsakymas vienareikšmiškas: antisemitizmas yra, buvo ir bus. Jis egzistuoja visame pasaulyje, net ir Izraelyje taip pat. Visiems turbūt teko girdėti, kaip ant kapų išrašoma svastika, nors galioja nerašytas įstatymas leisti mirusiesiems ilsėtis ramybėje. Įvairūs nekorektiški straipsniai pasirodo netgi tose šalyse, kur žydų išvis nėra nė kvapo. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Antraip galime rašyti, kalbėti, rodyti, ir vis tiek jo neišnaikintume. Labai svarbu, kaip šeimoje žiūrima į kitataučius apskritai, ne vien žydus, kaip šeimoje suprantama tolerancija ir pagarba žmogui. Svarbu nuo pat mažumės žinoti ir pajausti, kad mes visi esame Dievo vaikai. Ir kita sąlyga – mes galime ir turime būti skirtingi. Kiekviena tauta turi savo privalumų ir trūkumų. Kiekvienoje tautoje yra savų išgamų iš šviesuolių.

Tačiau tolerancija iš tikro auga. Negaliu nepastebė fakto, kad pro truputį, žingsnis po žingsnio, žmonės artėja vienas prie kito. Tarp jaunimo juo labiau, jaunimas supranta istorijos pasekmes ir tai, kad mes visi turime gyventi po vienu stogu. Laimei, mes tapome laisvi, ir mūsų žmonės dabar gali keliauti, susidaryti savo nuomonę. Vakaruose išvis laikoma labai neetiška net paklausti, kokios tu tautybės. Jau suprantama, kad žydai nėra žmonės su ragais, tai tiesiog išmintinga tauta, kurioje taip pat yra visokio plauko žmonių.

Mirė žinomas žurnalistas litvakas Arje Londonas (2017 06 05)

Autorius: Dmitry Jakirevič (žydų kompozitorius ir poetas)

Jo gyvenimas blėso ne vienerius metus. Žodis  “blėso” nelabai tinka, prisimenant šį ryškų temperamentingą litvaką. Teisybę pasakius, jo fizinė sveikata prastėjo, bet gyvybingas intelektas visą gyvenimą liepsnojo tarsi nacionalinis deglas. Kaip, beje, ir pirmą pažinties dieną,  netgi jo nematydamas, bet tik girdėdamas jo aistringą balsą  Maskvoje 80-aisiais metais, pajutau, kokia  jis – ryški asmenybė.

Aš palyginau Arje su deglu, visų pirma turėdamas omenyje, jo dalyvavimą jidiš pasaulyje. Man rėžia ausį, kai žmonės sako “jidiš riteris” arba „atsidavęs“ , nes šie žodžiai skamba labai jau nežydiškai. Mano vaikystėje taip niekas nesakydavo. Juk  būdavo žmonių, mokančių kalbą arba jos nemokančių,  pastarieji atrodydavo keistokai.

Tačiau palaipsniui keistai ėmė atrodyti žmonės, mokantys “jidiš Wort”. Ypač žinant, kad berniukas užaugo Berlo Londono šeimoje, jis buvo pokario  Kauno žydų mokyklos mokytojas, mokykla egzistavo iki 1948 m. Litvakai stipriai laikėsi mame-lošn, ( mamos kalbos). Net tapęs Kauno medicinos instituto studentu, gražus vaikinas Arje išliko aistringu gimtosios žydų kalbos skleidėju. Nebaigęs studijų, jis pasinėrė į stiprėjantį pogrindinį sionistų judėjimą, tačiau tiesai iškilus į dienos šviesą, jis buvo priverstas palikti institutą. Jis  savo tikslą pasiekė,  kai Izraelyje tapo  “KOL Izrael” žydų (jidiš) programos vedėju ir redaktoriumi.

Jo temperamentą pažinau ne tik klausydamas naujienų pranešimus, atsiliepimus, komentarus ir daugybę programų įvairiomis temomis. Maždaug 80-aisiais jis būdavo, švenčių dienomis, skambindavo man į namus tiesiai iš radijo studijos su prašymu pasveikinti Izraelio tautą. Man buvo malonu, nors nelabai saugu.

Vienos laidos metu jis paprašė pakartoti žodžius, kuriais pagyrė aukštą žydų (jidiš) redakcijos laidų transliavimo lygį. Kai atvykau į Izraelį, supratau, kad ir ten, tada dar buvau Maskvoje, požiūris į mūsų kalbą keitėsi kaip į nereikšmingą, todėl  mano vertinimas, žvelgiant iš toliau, galėjo reikšti redakcijos palaikymą.

Mes susitikome su Arje 1988 m. sausio rytą, kai beveik pirmuoju skrydžiu iš Bukarešto mano šeima atvyko į Izraelį. Apie tai “Izraelio balsas” sužinojo, nes  mano draugai  gavo pranešimą apie išvykimą iš Maskvos. Tuo metu žydų sugrįžimas į tėvynę Izraelį – Alija dar buvo retenybė ir tuo labiau tokių nepasitaikydavo trap jidiš kalbančio jaunimo, kuris sugebėtų pabėgti iš Sovietų Sąjungos.

Interviu iš karto įvedė mane į Izraelio žydų kultūros aktyvistų ratą. Prasidėjo skambučiai iš visos šalies: geras! Netrūko skambinančių ir kalbančių, dalyvaujančių kultūriniame gyvenime su mame-lošn. Svarbiausia, mes pradėjome drauge rengti laidas.

Dabar, jau praėjus beveik 30 metų, galime pabandyti analizuoti abstrakčiai mūsų bendradarbiavimą. Svarbiausia, noriu paminėti ritmą ir intensyvumą, kurį Arje sugebėdavo išlaikyti pokalbyje. Temos eteriui būdavo pasirinkamos įvairiais būdais: jis dažnai pasiūlydavo aktualiją. Temas siūlydavau ir aš. Ypatingą vietą mūsų eteryje užėmė ciklas “Kinstler-dor” (menininkų karta).  Jis truko kelerius metus, dalinomės draugystės prisiminimais ir kalbėjom apie ryšius su iškiliais žydų kultūros veikėjais, su kuriais dirbom. Arje  mano istorijose nebuvo pasyvus. Kiekvienai istorijai jis užduodavo klausimus, kurie pakeisdavo planuotą pasakojimą. Aš prisipažinsiu, jis suteikdavo spalvą istorijai.  Įrašius kiekvieną programą, mes susėsdavome prie aparatūros  ir tvarkydavome turinį ir trukmę. Nors šiose situacijose reikėdavo atsižvelgti į Arje temperamentą, bet turiu pasakyti, kad jo principai niekada neperžengdavo proto ribų. Arje programose skambėdavo mano eilėraščiai ir dainos, gerai, kad tuomet buvo kam jų klausytis. Ypač įsimintinos būdavo šventinės programos, po kurių mes sulaukdavome daug skambučių iš savo klausytojų.

Arje sveikata blėso daugelį metų. Manau, kad būtų tikslinga pastebėti, kad viskas sutapo su mūsų kalbos ir kultūros nykimu. Ir jo išėjimas tapo tragiškai simbolinis. Jis – pokario kartos atstovas, iš šios kartos prieš porą dešimtmečių tikėtasi žydiško paveldo išsaugojimo.  Bet nenumaldomas likimas  paliko mums mažai vilties, būta iš tiesų taurių entuziastų pastangų prisiminti ir išlaikyti šlovingus istorijos puslapius ir paveldą.

Šiandien kalbėjau telefonu su jo našle Ella London. Pasakiau jai, kad mes dažnai jį prisimenam ir prisiminsim. ERE zain ondeink!

lzb.lt dėkoja Pinhos Friedberg už suteiktą informaciją ir nuorodą

Ar rusakalbiai žydai mažiau verti? Jokiais būdais!

Arkadijus Vinokuras

Reikia būti piktybiškai nusiteikusiam, norint mane išvadinti rusofobu. Kreipiuosi į kai kuriuos tą melą skelbiančius rusakalbius Vilniaus žydus. Esu rusų meno visokiomis formomis gerbėjas. Asmeniškai legendinio klouno Jurijaus Nikulino kvietimu esu vaidinęs jo cirke Maskvoje. Taip pat legendinio Tagankos režisieriaus Jurijaus Liubimovo kvietimu vaidinau jo pastatyme „Meistras ir Margarita“ Švedijos Karališkajame dramos teatre. Mano keli geriausi eilėraščiai parašyti rusų kalba. Beje, rašau eiles lietuvių, rusų, švedų, anglų ir ispanų kalbomis.

Tai kas tokio baisaus atsitiko, kad pradėta piktybinė kampanija prieš mano asmenį? Ar dėl to, kad turiu pagrindo teigti, kad Simono Gurevičiaus inicijuoti VŽB pirmininko rinkimai nieko bendro su demokratiniais principais neturi? Tačiau niekas rimtai paneigti mano argumentų nebando. Tai kas belieka? Paversti pagrįstą kritiką kaltinimu, neva aš niekinu rusakalbius Vilniaus žydus. Pigu ir daugiau nieko. Tačiau, jeigu kas mano esąs be pagrindo „įtartas“, nuoširdžiai atsiprašau.

 

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

15min.lt Autorius: Dalija Epšteinaitė

Vartydami istorijos puslapius, gilindamiesi į Antrojo pasaulinio karo prisiminimus, matome ne tik baisumus, bet ir jų fone pražystančius didvyriškus poelgius, jautrumą ne tik artimui, bet ir svetimam žmogui, ištiestą draugišką ranką.
Birželio 25 d. Vilniuje vyks arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – šventė. Žinodami, kad būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydų kilmės mergaitę, pasidomėjome jos tolesnio gyvenimo vingiais. Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoju aš, Dalija Epšteinaitė, – kaunietė, rašytoja, vertėja, žurnalo „Brasta“ (Lietuvos žydų istorija ir kultūra) redaktorė.

Vilniuje pristatoma litvakės iš tolimosios Pietų Afrikos kūryba

Pirmąją vasaros dieną, birželio 1 d. 17.30 val., Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) bus atidaryta paroda „Rhona Gorvy: kūrybinės įžvalgos“. Rhona Gorvy – menininkė, gimusi žydų išeivių iš Lietuvos šeimoje Pietų Afrikoje – Lietuvai padovanojo didžiulį kūrybinį palikimą. Parodoje eksponuojami jos grafikos darbų ciklai ir skulptūros atspindi socialines žmonijos problemas, kelia visuomenei aktualius klausimus, skatina atidžiai pažvelgti į įvairiapusę žmogiškąją prigimtį.

Pakruojyje atidaryta seniausia iki šių dienų išlikusi medinė sinagoga

Gegužės 19, 2017 atidaryta renovuota Pakruojo medinė sinagoga, svarbus ir vertingas žydų ir visos Lietuvos paveldas.

 Pakruojyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. antrame dešimtmetyje. Didžioji dalis čia apsigyvenusių žydų buvo prekybininkai, gerokai suaktyvinę miestelio ekonominį gyvenimą. Augantis žydų gyventojų skaičius paveikė ir miestelio plėtrą, jo visuomeninį gyvenimą.  1787 – 1788 metais miestelį nuniokojo gaisrai. Iš 42 žydų namų liko tik 5. Žydų skaičius Pakruojo mieste augo iki pat pirmojo pasaulinio karo. 1939 metais Pakruojyje gyveno 120 žydų šeimų.

Filmą paruošė lžb.lt tinklapiui Skirmantas Jankauskas.  

Pakruojo mokytoja Janina Mykolaitienė savo prisiminimuose apie Pakruojo žydus rašė:.

 „…Žydų rabinas gyveno  name Vytauto gatvėje. Prisimenu jo nedidukę liūdno veido žmoną ir dukrelę Šanelę, su kuria buvome draugės. Šanelė buvo labai rami, gera garbanota, rudaakė mergytė. Ją vaišindavau savo duona, o ji mane – žydišku „beigeliu“. Kartais jos mama pasikviesdavo į vidų, pakeldavo mane ant rankų ir prašydavo paspausti elektros mygtuką. Po tokio mano darbo visada kuo nors  pavaišindavo.“

      Kruojos upės pakrantėje restauruotos  medinės sinagogos amžius skaičiuojamas nuo 1801m. Ji yra seniausia iki šių dienų išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje. Sinagoga veikė pagal paskirtį iki antrojo Pasaulinio karo, kai Holokaustas sunaikino Pakruojo žydų bendruomenę. Pokario metais sinagoga tapo laisvalaikio klubu, vėliau pritaikyta kino salei.   Pastatas kurį laiką naudotas kaip sporto salė. Sinagoga kelis kartus degė, gaisrai padarė daug žalos pastatui. Pakruojo rajono savivaldybė kartu su Kultūros paveldo departamentu dėjo nemažas pastangas, kad sinagoga būtų apsaugota ir sustabdyta grėsmė pastato nykimui.

2011m. metų sausio 21 d. Pakruojo rajono savivaldybės administracija 99 metams  pasirašė panaudos sutartį su Lietuvos žydų bendruomene dėl sinagogos valdymo ir pritaikymo kultūrinei veiklai.

2014m.  birželio 26 d. pasirašyta projekto „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ finansavimo ir administravimo trišalė sutartisProjektas buvo vykdomas nuo 2014 m. liepos iki 2016 m. balandžio mėn. Projektą „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ įgyvendino Pakruojo rajono savivaldybės administracija. Projektą finansavo Islandija, Lichenšteinas ir Norvegija pagal   Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą. Projekto įgyvendinimo metu buvo restauruotas žydų sinagogos pastatas, atkurta tapyba ir interjeras, parengta Pakruojo krašto žydų istorijos ekspozicija.

Projekto įgyvendinimu rūpinosi administravimo grupė: Birutė Vanagienė (projekto vadovė), Gintaras Makauskas (projekto vadovo pavaduotojas), Mindaugas Veliulis (projekto koordinatorius), Laimis Svidras (atsakingas už viešuosius pirkimus), Rita Ačienė (projekto finansininkė).

 Galutinai sutvarkytas pastatas bus perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veiks bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veiks parodos, vyks koncertai ir susitikimai.

 Iškilmingas sinagogos atidarymas užfiksuotas filme, kuris įdėtas tekste.

Atidaryme dalyvavo Norvegijos ambasadoriaus pavaduotoja Turid Kristin Lilleng, Izraelio ambasadoriaus pavaduotoja Efrat Hochstetler. Kultūros ministerijos Europos ekonominės erdvės finansavimo programos vadovė Dalia Stabrauskaitė.

EEE ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos administratoriai kviečia kartu su Opus Optimum restauratoriais pasidairyti po seniausios Lietuvoje medinės Pakruojo sinagogos interjerą! Pagal išlikusias fotografijas atkuriama unikali, primityvizmo stiliaus XIX a. skliauto tapyba, restauruojami ir atkuriami popieriniai sienų apmušalai. Darbai artėja į pabaigą, netrukus bus atidarymas! Pakruojo sinagogos atgaivinimui skiriama EEE parama ir valstybės biudžeto lėšos pagal Kultūros ministerijos įgyvendinamą programą.

“Likimai” – prof. habil. dr. Leonido Melniko jubiliejinis vakaras Lietuvos žydų bendruomenėje

Tango garsai, maloni ir šilta jubiliato šypsena, linksma šventiška publikos nuotaika pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje,- taip prasidėjo Leonido Melniko, pianisto, vargonininko, muzikologo, habil. dr., LMTA katedros vedėjo, Senato pirmininko, profesoriaus 60-mečiui skirtas vakaras Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, kurios Tarybos nariu jis yra.

Kartu tai buvo susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“, kurio organizatorė, sumanytoja ir vedėja yra Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė, ji prisiminė šviesaus atminimo L.Melniko tėvą, vaistininką Isają Melniką, kuriam tą pačią dieną būtų sukakę 110 metų. Žinomas vaistininkas, Vilniaus centrinėje (dabar Gedimino prospekte) ir Žvėryno vaistinėje dirbęs, tais laikais pats gaminęs vaistus, visų gerbiamas, Holokaustą Štuthofe ir Dachau išgyvenęs tėvas, ramus ir šiltas  žmogus, labai mėgo lankytis visuose koncertuose.  Sūnaus, Leonido Melniko gyvenime muzika prasidėjo, kai jį mama atvedė į „Ąžuoliuką“. Pirmoji mokytoja – garsioji pianistė pedagogė Nadežda Duksdulskaitė. „Visa vaikystė buvo nušviesta tėvų, pačių geriausių, išmintingiausių, – šeima išlieka labai svarbi“, – pasakojo apie save L.Melnikas, prieš pakviesdamas visus klausytis tango melodijų. Kartu su juo muzikavo smuikininkas Borisas Traubas, violončelininkas Valentinas Kaplūnas, akordeonu grojo Genadijus Savkovas.

Jubiliejiniame vakare dalyvavusi prof. Silvija Sondeckienė, garsi violončelininkė, pedagogė, vieno žymiausių šalies dirigentų profesoriaus Sauliaus Sondeckio žmona kalbėjo, kad L.Melnikas, dėstydamas LMTA, padovanojo studentams ir dėstytojams savo gyvenimo dalį, rašydamas apie kitus vertingas knygas. Jis daug metų rašė apie garsųjį maestro, šviesaus atminimo profesorių Saulių Sondeckį, ilgus vakarus sėdėdami, jie įdomiai šnekėdavosi. Knygos rašymas užtruko kelerius metus, nes po kiekvieno pokalbio telstą tekdavo papildyti nauju faktu, o tai reiškė naują atsiveriantį horizontą. Naujas faktas autoriui yra iššūkis, bet publika tą vakarą išgirdo L.Melniko svajonę – baigti  po metų labai laukiamą knygą, kurioje žodis bus paremtas faktais, nes viskas, ką S. Sondeckis darė, buvo daroma rimtai, todėl archyvų, dokumentų sukaupta labai daug, o siekiant perteikti visumą,  prireikė laiko…

„Bendravimas – ne dovana kitiems, tai dovana sau, nes bendraudamas su iškiliais žmonėmis pats pasisemi daug“, – kalbėjo L. Melnikas, prisimindamas laiką, praleistą su maestro S. Sondeckiu. „Rašau lengva kalba, aiškiai, nesistengiu rašyti storų knygų, kad žmonės jas norėtų skaityti“, – pakartojo profesorius L.Melnikas savo žmonos patarimą, kad knygos rašomos žmonėms  skaityti.

Vilniaus Taryba miesto garbės piliečiu paskelbė Samuelį Baką – pasaulinę šlovę pelniusį litvakų dailininką

Vilniaus Taryba miesto garbės piliečiu paskelbė Samuelį Baką – pasaulinę šlovę pelniusį litvakų dailininką

Samuel Bak Pucker Gallery

Vilnius išsirinko garbės pilietį – šis garbingas vardas suteiktas Samueliui Bakui, pasaulinę šlovę pelniusiam, išskirtinio talento litvakų dailininkui. S. Bakas tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu. Šis vardas suteikiamas už ypatingus nuopelnus Vilniui ir Lietuvai. S. Bako kandidatūrą pasiūlė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus. Šiemet Samuelis Bakas planuoja atvykti į Vilnių, ketindamas perduoti daugiau kaip 100   savo kūrybos darbų.
Dailininkas gimė Vilniuje, 1933 m. rugpjūčio 12 d.  Būdamas 9-erių, su tėvais pateko į Vilniaus getą, kur buvo surengta pirmoji jo piešinių paroda. Nuo 1945 m. S. Bakas gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, kur irgi tapė, 1948 m. emigravo į Izraelį, vėliau gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, nuo 1993 m. dailininkas įsikūrė JAV, Vestone, Masačusetso valstijoje. Nuo 1959 m. dailininkas rengė personalines parodas įvairiausių pasaulio miestų galerijose ir muziejuose – Romoje, Londone, Paryžiuje, Monrealyje, Jeruzalėje.  Pirmoji dailininko paroda  Vilniuje buvo surengta 2001 metais. S. Bakas yra pelnęs Masačiusetso meno kolegijos vaizduojamosios dailės garbės daktaro laipsnį.

Samuelis Bakas Holokausto  išgyvenimus perteikia savo paveiksluose.

Sveikiname Jakovą Mendelevskį su garbingu 85-erių metų jubiliejumi !

Sveikiname Jakovą Mendelevskį su garbingu 85-erių metų jubiliejumi !

   Sveikina, daug sveikatos, laimės, ištvermės Jums linki Lietuvos žydų bendruomenė ir dovanoja gėles iš širdies… Žmogaus gyvenimas matuojamas ne metais, o nuveiktais darbais. Jūs esate gabus technokratas, kuriantis ir mąstantis, – padarėte daug naudingų, įsimintinų darbų, kuriais galite didžiuotis. Širdy susikaupė išmintis ir patyrimas, ir nueitų kelių rimtis. Linkime, kad skubantys metai Jums atneštų, džiaugsmą, namų šilumą ir viltį.

Linkime gyventi iki 120!

Jakovas Mendelevskis augo Ukmergėje, gražioje pasiturinčioje šeimoje. Jam buvo 9-eri, kai 1941 birželio 14d. ankstų rytą į duris pasibeldė ir liepė šeimai greitai susiruošti į tremtį. Tą rytą iš Ukmergės išvežė į tremtį daug žydų. Sunkvežimiu nuvežė į Jonavą, tėvą iškart atskyrė, Jakovą su mama ir broliu varė kaip ir kitus į gyvulinius vagonus ir išvežė. Tėvą suėmė ir teisė, jis gavo 10 metų Stalino lagerių pagal 58-tą straipsnį, jį išvežė į lagerį Krasnojarsko krašte.

Tėvas kalėjo Krasnojarsko krašte, o Jakovą su mama išvežė į Altajaus kraštą. Vagonas buvo pilnas žydų iš Ukmergės. Jis prisimena, kituose vagonuose buvo lietuviai, bet žydų buvo daugiau.

Nuo tada viskas pasikeitė, jis tapo Lietuvos  žydo tremtinio vaiku. Jakovas Mendelevskis apie savo vaikystę ir gyvenimą yra pasakojęs LŽB tinklapiui lzb.lt.

 „Kartą pavasarį tremtyje vietinis Medvedevkos gyventojas pasišaukė mane ir sako: „Štai tau gabalas žemės, sukask ją, o čia – maišas bulvių, pasodink jas“. Sukasiau, pasodinau kaip jis mane išmokė. Rudenį iškasiau labai daug didžiulių bulvių. Tik nebuvo, kur jų laikyti. Rūsys buvo prastas. Šalčiai žiemą siekdavo – 40 laipsnių, bulvės sušalo, bet aš gaminau maistą iš suledėjusių. Išmokau virti sriubą ir net iš lupenų kepti kotletus.

Po mokyklos baigimo išvažiavau mokyti į Rusiją,  į inžinerijos institutą. Jį baigęs, gavau paskyrimą į Vilniaus Žalgirio gamyklą dirbti konstruktoriumi, po to patekau į vyriausio konstruktoriaus skyrių, į konstruktorių biurą. Vėliau perėjau dirbti į Komunaro gamyklą vyriausiuoju konstruktoriumi. Bėgo metai. Sovietų sąjungos ministras paskyrė mane keturių gamyklų: Irkutsko, Jerevano, Vilniaus ir Odesos staklių gamyklų generaliniu konstruktoriumi. Turbūt mano technokrato galva buvo to verta. Projektavom stakles. Aš – nepartinis žydas anais laikais tapau vadovu. Visa, ką aš gyvenime patyriau, neišnyko iš mano atminties, aš daug supratau, suvokiau, todėl buvau nepartinis. Dalyvaudavau darbiniuose susitikimuose su garsiais Sovietų sąjungos mokslininkais, ministrais, gerai juos pažinojau. Gaminom stakles eksportui, o tai nebuvo paprasta. Prisimenu sukonstravau stakles, pagaminau ir išsiunčiau į Vokietijos miestą Acheną, kuriame buvo Vakarų Vokietijos mokslinis staklių institutas. Jie priėmė stakles kaip tinkamas eksportui į Europą. Po to dirbom daugelį metų su garsia Maho firma, kurios staklės atliko veiksmus pačios, be žmogaus. Komunare dirbau iki 2001 metų. Vilniaus Komunaro gamykla buvo taip pat labai aukšto lygio. Kartą atvyko JAV staklių gamintojų draugijos Europai atstovas. Vaikščiojom su juo po Komunaro gamyklą. Jis pasakė, kad viskas, ką pamatė pasiekta per kelis dešimtmečius, o sugriauta per mėnesį.

Netekome Nechamos Lifšicaitės

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė praneša apie Nechamos Lifšicaitės נחמה ליפשיץ mirtį ir reiškia nuoširdžią užuojauta velionės dukrai Rozai. Vyresnioji Lietuvos žydų kartą gerai prisimena Nechamos balsą, žavų lyrinį-koloratūrinį sopraną. Tardami užuojautos žodžius, mes sakome: tegul jai bus lengva žemė, o dainų įrašai dar ilgai primins puikią dainininkę ir įdomią asmenybę.

Nechama gimė 1927 m. Kaune. Augo šeimoje, kurioje buvo puoselėjamos žydiškos tradicijos. Mokėsi žydų mokykloje, kuriai 1921 – 1928 metais vadovavo jos tėvas Jehuda Cvi. Vėliau jis tapo gydytoju. Antrojo pasaulinio karo metais Nechama Lifšicaitė kartu su šeima pasitraukė į Sovietų sąjungą, gyveno Uzbekistane. Po karo grįžo į Kauną. 1946 – 1951 metais mokėsi ir baigė Vilniaus konservatoriją. Nuo 1956 metų koncertuose ji dainuodavo žydiškas dainas savo žaviu lyriniu-koloratūriniu sopranu jidiš kalba. Kaip rašo S. Atamukas: „Tiek Lietuvoje, tiek plačiojoje sąjungoje N. Lifšicaitė skleidė savo kultūros ištroškusiems žydams gaivinantį tautinį ir dvasinį peną. Nechamos dainos išreiškė giliausius Tarybų Sąjungos žydų išgyvenimus ir lūkesčius, jos sukrėsdavo ir sudvasindavo“.

Įveikti repertuaro sudarymo kliūtis sovietmečiu nebuvo paprasta, bet Nechamai Lifšicaitei pavyko savo gastrolių turą po daugelį sovietinių miestų paversti kultūros ir tautinės savimonės žadinimu. Nepaisant neigiamo oficialių įstaigų požiūrio į N. Lifshitz tautinę kultūrinę veiklą, 1958m. ji buvo apdovanota už ypatingą meno išraišką ir vokalinius sugebėjimus pirmojo laipsnio premija sovietinės muzikos meistrų konkurse ir gavo leidimą išvykti į užsienio turus. Ji gastroliavo Prancūzijoje, Belgijoje, Austrijoje. Išleistos dvi jos dainų įrašų plokštelės (1960-61m.), vėliau jų leidimas kelis kartus pakartotas.

1969m. Nechama Lifšicaitė emigravo su šeima į Izraelį, kur tais pačiais metais buvo išleisti dar du diskai su jos repertuaro įrašais. Jis dainuodavo įvairiuose miestuose ir kaimuose, per radiją ir televiziją. Jos pasirodymai scenoje sulaukdavo didelės sėkmės 1969-72m. dainininkės koncertinės kelionės siekė Jungtinę Karalystę, ji dainavo ir Kanados, JAV, Brazilijos, Venesuelos, Meksikos, ir Australijos scenose. Nuo 1976m. N.Lifšicaitė , nenutraukdama savo koncertinės veiklos, baigė bibliotekų kurso studijas Bar-Ilano universitete ir tapo Tel Avivo savivaldybės muzikos bibliotekos istorinio archyvo vadove.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina prof. habil. dr. Leonidą Melniką su 60-mečiu!

Balandžio 10 d. pianistas, vargonininkas, muzikologas prof. habil. dr. Leonidas Melnikas švenčia 60 metų jubiliejų. Ta proga Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje Juozo Karoso salėje vyko kūrybinis Leonido Melniko vakaras „Su muzika ir knyga“, kuriame dalyvavo pats jubiliatas, taip pat – Borisas Traubas (smuikas), Valentinas Kaplūnas (violončelė), Genadijus Savkovas (akordeonas).

Nuotraukoje Prof. Leonidas Melnikas ir LŽB pirmininkė Faina Kukliansky

Lietuvos žydų bendruomenė pažįsta Leonidą Melniką kaip aktyvų muzikinių renginių, vykstančių bendruomenėje rengėją ir dalyvį, įdomų pasakotoją, malonų išsilavinusį Vilniaus inteligentą. Jis visados laukiamas žydų bendruomenėje, nes visi žino, jei dalyvaus Leonidas Melnikas,  bus geras koncertas ir įdomus šiltas pokalbis. Jubiliejaus proga LŽB nuoširdžiai sveikina gerbiamą Leonidą Melniką ir linki geros sveikatos, kai branda ir išmintis šviesų kelią kloja ir aidi senos melodijos nauja, skambia gaida. Tegul jubiliejaus proga naujos viltys sužydės, o mūsų sveikinimo žodžiai sielą šiluma užlies. Mazel Tov!

Leonidas Melnikas gimė 1957 m. balandžio 10 d. Vilniuje. 1964–1975 m. mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1975–1980 m. studijavo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje (prof. M. Chalfino fortepijono ir prof. N. Oksentian vargonų klasėse, diplomas magna cum laude). 1982 m. baigė N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos meno aspirantūrą, o 1983 m. ten pat – doktorantūrą. 1986–1987 m. tobulinosi Veimaro Franzo Liszto aukštojojoje muzikos mokykloje, 1993 m. – Miuncheno aukštojoje muzikos mokykloje, 1995 m. – Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje (Conservatoire national supérieur de musique et de dance de Paris) bei Guildhall muzikos ir dramos mokykloje Londone.

1984 m. apsigynė daktaro disertaciją, 1991 m. atlikta habilitacijos procedūra. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėsto nuo 1983 m. 1989 m. suteiktas pedagoginis docento laipsnis, 1994 m. – profesoriaus. L. Melnikas dėsto fortepijoną, mokslo tiriamojo darbo pagrindus, vadovauja mokslo darbams. Nuo 1995 m. yra Bendrojo fortepijono katedros vedėjas.

2011 m. prof. L. Melnikas buvo išrinktas LMTA Senato pirmininku, 2016 m. perrinktas antrajai kadencijai.

L. Melnikas kaip pianistas koncertuoja Lietuvoje ir svetur, nuo 1993 m. yra trio „Musica camerata Baltica“ narys (drauge su smuikininku Borisu Traubu ir violončelininku Valentinu Kaplūnu). Yra gastroliavęs Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, kitose šalyse. Surengė rečitalių prestižinėse salėse: Leipcigo „Gewandhaus“, Berlyno „Konzerthaus“, Farnkfurto prie Maino „Alte Oper“, Sankt Peterburgo filharmonijos Didžioji salė, Maskvos konservatorijos Didžioji salė ir kt.

Tarp L. Melniko scenos partnerių – Tiuringijos simfoninis orkestras, Rostoko filharmonijos orkestras, Sankt Peterburgo kamerinis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, Minsko kamerinis orkestras, solistai Virgilijus Noreika, Anu Kaal, Ruzana ir Karina Lisizian.

L. Melniko įgroti garso įrašai saugomi Lietuvos radijo fonduose; Lietuvoje, Rusijoje, JAV, Portugalijoje išleistos kompaktinės plokštelės.

L. Melnikas yra daugelio mokslinių publikacijų autorius. Parašė monografijas „C. Ph. E. Bachas ir Pabaltijys. Apie brolius Grotthussus“ (1997), „Экология музыкальной культуры“ („Muzikinės kultūros ekologija“, 2000), „Muzikos paveldas: epochų ir kultūrų sankirta“ (2007), „Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“ (2008).

L. Melnikas yra Lietuvos muzikų sąjungos Tarybos narys, Daugpilio universiteto anglų kalba leidžiamų periodinių mokslo darbų leidinių „Problems in Music Pedagogy“ bei „Music Science Today: the Permanent and the Changeable“ tarptautinių redakcinių kolegijų narys.

Daugpilio (Latvija) universitetas 2004 m. L. Melnikui suteikė Garbės daktaro vardą, 2007 m. L. Melnikas tapo „Auksinio disko“ premijos laureatu.

Paskaita  “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Paskaita “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Kviečiame visus į viešą dr. Lino Venclausko paskaitą “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”. Tai antroji Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę 2017 metais vyksiančių paskaitų ciklo, pavadinto „Šiaurės Kasablankos akademija“, skirto 1939-1940 m periodo analizei Lietuvos ir tarptautiniame kontekste paskaita. Šiaurės Kasablankos akademijoje paskaitas skaitys žinomi istorikai ir diplomatai: Alfonsas Eidintas, Saulius Sužiedėlis, Vytautas Žalys, Andžej Pukšto, Robert van Voren ir kiti.
Paskaita vyks šiandien, vasario men. 22 d, 17.00 v., Kaune, Sugiharos namuose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija: www.lietuva100.lt
 
Pagarbiai,
Organizatoriai

Apie amerikiečių Sandbergų šeimą, Sheryl Sandberg tėvus

Sandberg Sh su mama

Nuotraukoje: Sheryl Sandberg su mama Adele Frances Einhorn Sandberg dalyvauja JAV prezidento Baracko Obamos ir jo – žmonos surengtame priėmime

Prieš kelias dienas sužinojome, kad garsios pasaulio moters Sheryl Sandberg prosenelė yra vilnietė. Pasidomėjus Šeryl šeimos istorija, paaiškėjo, kad jos tėvai aktyviai dalyvavo kovoje už sovietinių žydų teisę emigruoti.

Sandbergų šeima

Sh. Sandberg gimė 1969 metais Vašingtone, ji buvo vyriausia trijų vaikų šeimoje. Tėvai – anglų kalbos mokytoja Adelė Einhorn ir garsus oftalmologas Džoelis Sandbergas, Jie -1970 -ujų metų aktyvūs kovotojai už sovietinių žydų teisę išvykti į Izraelį. 1975m. Sandbergai vyras ir žmona, buvo sulaikyti Moldavijos sostinėje Kišiniove, kur buvo atvykę susitikti su norinčiais išvykti, bet abu buvo išvaryti iš Sovietų sąjungos.

Nedaug žmonių prisimena sovietijoj spausdintas antisionistines knygeles milijoniniais tiražais, kuriose buvo smerkiami iš Vakarų siunčiami į Sąjungą “užsienio emisarai”, o iš tikrųjų: palaikyti žydus jų kovoje už žmogaus teises, padėti jiems morališkai ir labdara. Izraelio spauda yra rašiusi apie Džoelį Sandbergą, padėjusį sovietiniams žydams 1970-80 m. Gerai žinomas oftalmologas Dž. Sandbergas iš Majamio – vienas Amerikos bendruomenės aktyvistų, kovojusių už žmogaus teises Sovietų sąjungoje ir už laisvę emigruoti.

Sandberg Joel

Reikšmingu įvykiu tapo tuometinio Leningrado 16 “otkaznikų” (lietuvių k. 16 žydų disidentų, kuriems neleido emigruoti) grupės bandymas protestuoti, pagrobiant lėktuvą 1970m. Organizatoriai buvo nuteisti mirties bausme, kurią  po tarptautinės bendruomenės įsikišimo, sovietinė Rusijos valdžia pakeitė ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Šis procesas  subūrė JAV žydus dar stipriau remti sovietijoje gyvenančius žydus. Prisimindamas tą laikotarpį Dž.Sandbergas viename interviu kalbėjo, kad pagrindinis amerikiečių tikslas buvo padėti protestuojantiems prieš draudimą emigruoti ir tiems, kurie norėjo palikti Sovietų sąjungą. Pavyzdžiui,  Kijeve 1979m. buvo 2 tūkst. “otkaznikų”, po metų buvo išduoti leidimai išvykti tik 70-čiai žmonių, kai 3000 prašiusiųjų, leidimo negavo.

V-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas

V-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas

V-asis tarptautinis J. Heifetz smuikininkų konkursas vyks 2017 metais vasario 13–19 dienomis Vilniuje. Jascha Heifetz vardo konkursas yra vienas iš reikšmingiausių muzikinių konkursų Vilniuje, puoselėjantis neblėstantį smuiko virtuozo muzikinį palikimą.

Jascha Heifetz

XX amžius muzikinei kultūrai dovanojo daug puikių smuikininkų. Šiame žvaigždyne pirmojo ryškumo žvaigžde spindi Jascha Heifetzas.

Gimęs 1901 m. daugelio tautų numylėtame, o žydų net „Lietuvos Jeruzale“ pramintame Vilniuje, smuikininkas visą gyvenimą atmintyje išsaugojo ne tik savo namų gyvenimo ir muzikavimo tradicijas, bet ir vaikystėje patirtą gyvybingą multikultūrinės terpės poveikį. Pradėjęs muzikos karjerą Kaune (1907 m.) kaip šešiametis vunderindas, Europinį pripažinimą pelnė Berlyne (1912 m.), o pasaulinę šlovę – Amerikoje, nuo 1917 m. jau tapusioje antrąja tėvyne. J. Heifetzo meistriškumas tapo etalonu, į kurį lygiuojasi visi šių laikų smuikininkai. Tačiau jo išskirtinis bruožas, pasak žymaus mokslininko Jurijaus Grigorjevo, – pasąmoninės senojo Vilniaus architektūros inspiracijos: architektonikos didybė, klasikinė darna, ekspresijos įvairovė.

Kadaise Georgas Bernardas Shaw, sužavėtas J. Heifetzo griežimo, perspėjo menininką: „Pasaulyje neprivalo egzistuoti tobulybė, nes dievai ima pavydėti ir ją sunaikina.“ Tačiau likimas buvo maloningas garsiajam artistui. Jo menas tapo ne tik amžininkų, bet ir visų šiandien išpažįstančių Muziką savastimi, o Vilnius pelnė šio didžiausiojo iš didžiausiųjų gimtojo miesto šlovę.

Profesorius dr. Jurgis Dvarionas

Europos jaunimo muzikos konkursų laureatai LDK valdovų rūmuose pažymėjo Jaschos Heifetzo 116-ąjį gimtadienį

Europos jaunimo muzikos konkursų laureatai LDK valdovų rūmuose pažymėjo Jaschos Heifetzo 116-ąjį gimtadienį

Vasario 2-ąją, per smuikininko Jaschos Heifetzo – 116-ąjį gimtadienį, Europos jaunimo muzikos konkursų laureatų koncertu LDK Valdovų rūmuose prasidėjo projektas „Hommage à Heifetz“, kurį finansuoja ES programa „Kūrybiška Europa“. Pirmąjį koncertą pradėjo jaunieji talentai iš Kinijos, Lietuvos, Švedijos ir Japonijos, grieždami auksinį Jaschos Heifetzo repertuarą su – Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Barkausko.

Susirinkusius sveikino ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, ji bendruomenės vardu nuoširdžiai dėkojo konkurso organizatoriams, partneriams, rėmėjams ir konkurso dalyviams. Vasario 19 d. konkurso nugalėtojui bus įteiktas specialus Lietuvos žydų bendruomenės prizas.

Faina is Heifetz

„Vilniaus žydų bendruomenė Jašai Heifetzui jo karjeros pradžioje skyrė pirmąją stipendiją, kai jis dar nebuvo pasaulinio garso žvaigždė, šią tradiciją skirti paramą jauniems talentingiems žydams, tęsiama iki šiol. Jašos Heifetzo talentas, nepaprastas muzikinis švelnumas sužavėjo pasaulį,  sugriovė sienas ir nutiesė tiltus tarp skirtingų tautų ir religijų žmonių, o ir dabar jo vardo smuikininkų konkursas suartina žmones ir tautas, padeda atrasti ir atkleisti nuostabius talentus“.

Jaša Heifetzas grojo 1959 metais  Jungtinių Tautų organizacijos jubiliejiniame koncerte, o šiemet jau  jubiliejinį penktą kartą smuikininkai iš viso pasaulio savo talentu pagerbs šios didžios smuiko legendos atminimą.

Faina su Dvarion

Jaredas Kushneris – prezidento Donaldo Trumpo žentas ir vyresnysis patarėjas yra litvakas.

Kušnerių šeima

Jaredas Kushneris – prezidento Donaldo Trumpo žentas ir vyresnysis patarėjas yra litvakas. Jo senelė iš Novogrudeko (lietuvių k. Naugarduko), Grodno apskrityje.  Baltarusijoje, gimusi 1923 vasario 27 – Reichel Rae Berkowitz Kushner – buvusi geto kalinė, kovotoja su nacizmu, bėgo iš Baltarusijos. JAV kilo protesto banga prieš prezidento D.Trumpo įsakymą, drausti kelių šalių pabėgėliams atvykti į JAV. Amerikiečių spauda prisimė garsius amerikiečius, kurių tėvai, seneliai patyrė pabėgėlio dalią. Jaredo Kushnerio močiutė taip pat patyrė pabėgėlės dalią. Litvakais vadinami žydai, gyvenę šalyse, kurios įėjo į istorinę LDK.

Kushnerių šeimos istorija traukia dėmesį, nes močiutei Rae Kušner taip pat buvo uždrausta kaip pabėgėlei atvykti po karo į JAV. Ji yra iš šeimos, kovojusios su naciais. Rae Kushner buvo antras vaikas iš keturių, ji gimė Baltarusijos mieste Novogrudek, kur gyveno klestinti žydų bendruomenė, gyventojų skaičius rodo, kad žydų buvo šiek tiek daugiau nei pusė miesto. Kai naciai įžengė į Novogrudeką, žydai dar netikėjo, kad vyks žudynės. Rae motina ir vyresnioji sesuo buvo nužudytos. Rae, jos tėvas ir sesuo buvo tarp laimingųjų geto kalinių, kurie sugebėjo iškasti 180 metrų ilgio tunelį ir naktį pabėgti. Bėgliai šliauždami tuneliu išėjo į laisvę, slapstėsi miške, gyveno pas kaimo moterį tvarte, kol pateko  pas garsius Baltarusijos partizanus – brolius Belskius. Keturi broliai Belskiai Tuvja, Azaelis, Zusis ir Aronas, kurie Antrojo pasaulinio karo metu ne tik kovojo su naciais, bet ir gelbėjo žydus, išvesdami juos iš geto į mišką, į savo stiprų kovingą būrį, kuris laikė užėmęs visą kaimą, pavadintą „Miško Jeruzale“ ir kėlė baimę naciams. Belskiai išgelbėjo daugiau kaip 1200 žydų: vyrų, moterų, senių ir vaikų. Tuvja Belskis sakydavo, kad „žydų gelbėjimas yra svarbiau už nacių kariuomenės naikinimą. Viena išgelbėta senutė žydė – svarbiau už 10 nacių“.

Kushner_Rae maza

   Rae Kushner užaugo  viduriniosios klasės žydų šeimoje. Tik trys šeimos nariai išgyveno Holokaustą: Rae Kushner, jos tėvas ir viena jos sesuo. Rae su savo seserimi ir tėvu gyveno miške devynis mėnesius, partizanų būryje dirbo virtuvėje, gamindavo maistą. Rae Kushner ir jos vyras Josephas, kurį dar iki karo ji sutiko Lenkijoje, jis gimė Vokietijoje, Kostrzyne prie Oderio, pažintį atnaujino, o karui pasibaigus, kai Baltarusiją išlaisvino Rusijos armija 1944m., ištekėjo. Po karo jie bandė bėgti į kelias šalis: buvusią Čekoslovakiją, Austriją, Vengriją, kol pasiekė perkeltųjų asmenų stovyklą Italijoje. Deja, jiems nepavyko rasti šalies, kuri juos priimtų, todėl pasiliko Italijoje, ten jie gyveno 3 1/2 metų, kol giminaičiai JAV padėjo jiems gauti vizas. Amerikoje  Josephas Kushneris ėmėsi nekilnojamojo turto verslo. Jam gerai sekėsi, o baigdamas savo karjerą, jis perdavė verslą – 4000-ių apartamentų turtą sūnui Charlesui. R. ir J. Kushneriai susilaukė keturių vaikų, vienas jų Charles Kušneris – Jaredo tėvas.