Litvakai

Kviečiame į įdomų renginį: Anna Halberstadt: Vilnius – mano jaunystės miestas

Ketvirtadienį, rugpjūčio 17 d., Salionas“, K. Sirvydo 6, Vilnius
18.00 Anna Halberstadt: Vilnius – mano jaunystės miestas. Poetę iš Niujorko pristato literatūros tyrinėtoja Eglė Kačkutė. Dalyvauja poetas Marius Burokas (pokalbis anglų kalba).
Šiemet forumas „Šiaurės vasara. Rašytojas svetur, tekstai su mumis“ pakvies jau ketvirtadienį, rugpjūčio 17 dieną Vilniuje. 
Forumą pradėsime susitikimu su poete Anna Halberstadt, kurios knygą „Vilniaus dienoraštis“ ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Susitikime su poete taip pat dalyvaus knygos vertėjas Marius Burokas, poetės Vilniaus prisiminimų gatvėmis ves literatūros tyrinėtoja dr. Eglė Kačkutė. 
Anna Halberstadt gimė ir užaugo Vilniuje, Holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje. Studijavo psichologiją Maskvos universitete, sulaukusi 30-ies apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbo gydytoja, taip pat – administracinį darbą psichikos sveikatos klinikose. Yra paskelbusi nemažai psichologijos straipsnių. Anna Halberstadt – dviejų poezijos knygų, „Vilnius Diary“ (2014) ir „transit“ (2016), autorė. 
Dalia Staponkutė sako: „Annos Halberstadt eilėraščiai yra tai, ko mes, lietuviškai kalbantieji, o tai reiškia – lietuviškų žodžių junginiais mąstantys žmonės – nedrįstame vienas kitam pasakyti. Tai poetiškas pasakojimas apie Vilnių, miestą, kuris niekada nebuvo toks lietuviškas kaip šiandien.“

Pokalbis su poete vyks anglų kalba.

Dita Sperling (Zupavičienė), išgyvenusi Kauno getą ir Štuthofo koncentracijos stovyklą, vėl lankosi Kaune, savo jaunystės mieste

Aut. Danutė Selčinskaja,VVGŽM  Žydų gelbėjimo ir įamžinimo skyriaus vedėja

Su Dita Sperling (Zupavičiene) vėl atvykome į Kauną. Į tą patį kiemą Ožeškienės gatvėje Nr. 21, kur ji su savo vyru Juda Zupavičiumi gyveno prieškariu, iš kurio 1941-ųjų vasarą jie buvo išvaryti ir įkalinti Kauno gete.
Dailininko Vytenio Jako dėka šio seno namo kieme vėl „apsigyveno“ jo senieji gyventojai – Dita su Juda, Ditos broliukas Hiršas (Zvi), jų mama, Judos bendražygis Ika Grinbergas, šio namo savininkų sūnus.

Tada, 2014-ųjų vasarą, Dita atvyko į Lietuvą iš Tel Avivo turėdama viltį, minint Kauno geto likvidavimo 70-metį, įamžinti savo buvusio vyro Judos (Jehudos) Zupavičiaus ir jo bendražygių atminimą. Žr. daugiau

http://www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=719

2014-ųjų rugsėjo 22-ąją šio namo kieme atidengtos freskos buvusiems šio namo gyventojams – Kauno geto kankiniams ir didvyriams Judai Zupavičiui ir Ikai Grinbergui atminti. Freskų autorius – šio namo gyventojas dailininkas Vytenis Jakas.

O 2015-ųjų liepą Danutės Rūkienės ir kitų Kauno savivaldybės darbuotojų pastangomis prie namo Ožeškienės 21 buvo atidengta ir memorialinė lenta Judai Zupavičiui – buvusiam Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantui, vienam iš Kauno geto policijos vadovų ir pogrindžio pasipriešinimo organizatorių. Šioje istorinėje ceremonijoje dalyvavo ir Dita Šperlingienė (Zupavičienė), Kauno miesto vadovai, Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir pirmininkė Faina Kukliansky.

Nuotraukų galerija po straipsnio.

Rokiškis laukia Goldos Vainberg-Tatz koncerto bažnyčioje, kurios kunigas Antanas Gobis Holokausto metu išgelbėjo mergaitę, būsimą Goldos mamą. Nepaprasta istorija

Šių metų rugpjūčio 13 dieną Rokiškį aplankys ir neeilinį koncertą rokiškėnams padovanos pasaulinio lygio pianistė Golda  Vainberg Tatz.

Apie garsios atlikėjos nuopelnus, apdovanojimus, laimėjimus, koncertus, festivalius daug parašyta. Pianistė koncertavo daugelyje pasaulio šalių, yra dalyvavusi Zalcburgo Mozarteum, Šanchajaus tarptautiniame, Ispanijos Puigcerda , Sankt-Peterburgo Rūmai, Vilniaus festivaliuose.

Nuotraukos iš koncerto Lietuvos žydų bendruomenėje 2017 rugpjūčio 10.

Golda Tatz yra daugelio tarptautinių konkursų laureatė (Maurice Clairmont Izraelyje, pasaulinio pianistų konkurso Cincinatyje, Paryžiuje ir daugelio kitų). Tai – tik nedidelė jos laimėjimų ir pasiekimų dalelė.

Sekmadienį Rokiškis laukia pianistės Goldos koncerto. Visus sujaudino solistės noras aplankyti Rokiškį, Kamajus, aplankyti senelio,(taip Golda iki šiol vadina šviesaus atminimo kunigą Antaną Gobį), kapą, o taip pat  Rokiškio bažnyčią ir, prisiminus savo mamytę, jos atminimui, atlikti  garsiąją F.Šuberto „Ave Maria“.

Goldos Vainberg –Tatz gyvenimo istorija ypatinga. Holokausto metu jos mamą gelbėjo bebaimis kunigas Antanas Gobis, jis išgelbėjo  mažą mergaitę Juditą Zakšteinaitę, (būsimą Goldos mamą), davė jai kitą vardą – mergaitė tapo Terese Mašyte, kunigas ją priglaudė, užaugino, išmokslino ir pastebėjęs, kad mergaitė turi gražų balsą leido mokytis muzikos, (vėliau Judita tampa dainininke. Daug metų ji dirbo Lietuvos Nacionalinėj filharmonijoj). Kai Judita pareiškė norinti tapti katalike, kunigas jai nepritarė: “Per daug sunaikinta jūsų žmonių. Jūs privalote prikelti savo tautą“.

Sužinokite, kas yra garsiausias pasaulio litvakas, gyvenęs ir Lietuvoje

Sužinokite, kas yra garsiausias pasaulio litvakas, gyvenęs ir Lietuvoje

Paminklas L.Zamenhofui Veisiejuose primena, kad čia jis pradėjo savo profesinę veiklą kaip medikas. lrytas.lt
Lietuvos nacionalinėje UNESCO galerijoje (Šv.Jono g. 11) Lenkijos institutas Vilniuje kartu su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos esperantininkų sąjunga pristato parodą „Liudvikas Zamenhofas – esperanto kalbos kūrėjas“. L.Zamenhofas – bene labiausiai žinomas pasaulyje litvakas. Jis gimė Lietuvos žydų šeimoje Balstogėje, gyveno ir Lietuvoje. Paroda skiriama L.Zamenhofo 100-osioms mirties metinėms. Ji supažindina su garsiuoju litvaku ir jo šeima, Zamenhofų gyvenimu Balstogėje, pasakoja apie esperanto kalbos atsiradimą ir augantį jos populiarumą. Lankytojai taip pat išvys pasaulinės literatūros pavyzdžių esperanto kalba, sužinos apie iškiliausius esperantininkus. 2017-uosius UNESCO paskelbė L.Zamenhofo metais. 2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Parodą galima nemokamai apžiūrėti iki rugsėjo 19 dienos.

Goldos Vainberg – Tatz koncertas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje rugpjūčio 10 d. 18 val.

Golda Vainberg-Tatz vardas puikiai žinomas muzikos mylėtojams visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. G. Vainberg-Tatz nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos absolventė, ne kartą pasirodžiusi su Lietuvos orkestrais bei dirigentais, kameriniais ansambliais.

Pianistė mokėsi Tel Avivo muzikos akademijoje, prestižinėse pasaulinio garso menų mokyklose: The Juilliard School bei Manhattan (Manhattan Music Academy) New Yorke (JAV), nuolat koncertuoja prestižinėse pasaulio salėse, tarptautiniuose muzikos festivaliuose Europoje, Japonijoje, Kinijoje, JAV.
Golda Vainberg Tatz yra Manhattan muzikos mokyklos profesorė, dėsto Juilliard muzikos akademijoje, yra daugelio konkursų žiuri komisijos narė, veda meistriškumo kursus, jos mokiniai sėkmingai pasirodo tarptautiniuose konkursuose.

”Tai – labai gili, išraiškinga interpretatorė”,- teigia ” The New York times” (JAV), ”Nepaprasta virtuozė, stulbinanti savo aiškiu, tiksliu prisilietimu”, – teigia dienraštis “Tagblatt”, (Vokietija). Tokie pagarbūs užsienio spaudos atsiliepimai lydi pianistės koncertus Izraelyje, Vokietijoje, Italijoje Jungtinėse Valstijose.

Jašos Heifeco salėje, Pylimo g. 4 turėsime unikalią progą išgirsti Goldos Vainberg – Tatz atliekamus J.Bacho-Busoni, L.van Beethoven, J.M.Ravel, C.Debussy, F.Chopin kūrinius.

Vilniaus žydų gyvenimą įamžinusio rašytojo kūryba bus pristatyta skambant muzikai

Rugpjūčio 10 – spalio 5 d. Vilniuje, Klaipėdoje, Kaišiadoryse, Joniškyje, Merkinėje ir kituose miestuose jau šeštąjį kartą bus rengiamas Klezmerių muzikos festivalis, kuriame bus pristatytas devynių koncertų ciklas „Muzika neįvykusiems spektakliams“ pagal Abraomo Karpinovičiaus apsakymų knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas“, rašoma organizatorių pranešime.
Arkadijus Gotesmanas. Pranešimo spaudai savininkų nuotr.

Arkadijus Gotesmanas. Pranešimo spaudai savininkų nuotr.

Festivalio sumanytojas, vienas kūrybingiausių Lietuvos perkusininkų, avangardinio džiazo ir šiuolaikinės muzikos atlikėjas Arkadijus Gotesmanas  nori supažindinti lietuvių publiką su originaliu, jidiš kalba kūrusiu rašytoju Abraomu Karpinovičiumi (1918 -2004).

Jo kūryba įamžino buvusį Vilniaus žydų gyvenimą, buvusį žydų teatrą, žmones.  Tai savitos, dažnai keistos asmenybės: Gedalkė Kantorius, kuris manė, kad melodijas galima užšaldyti arbatinuke ir jas išlaikyti iki Velykų, Halės turgaus tautosakininkas, renkantis prakeiksmus, Rochelė, skelbdavusi esanti karaliaus rūmų dama, žmogus, kuris ant balto popieriaus piešė šekelius ir vadino juos žydų valstybės pinigais.

Koncertų metu skambės Rolando Rastausko, Adolfo Večerskio, Jevgenijos Karpikovos, Donato Katkaus ir Lauryno Katkaus skaitomos ištraukos iš A. Karpinovičiaus knygos „Paskutinis Vilniaus Pranašas“, Petro Vyšniausko (saksofonas ir fortepijonas), Vyčio Nivinskio (kontrabosas), Jan Maksimovič (saksfonas), Vytauto Labučio (saksofonas) muzika, Arkadijaus Gotesmano perkusija,  aranžuotus lietuvių ir žydų  klezmerių liaudies kūrinius atliks Borisas Kirzneris (smuikas) ir Andrius Balachovičius (akordeonas).

Festivalio organizatoriai: VšĮ „Meninių projektų ciklai“. Pagrindiniai partneriai: Lietuvos kultūros taryba, Geros valios fondas, Lietuvos žydų bendruomenė, LRT RADIJAS.

Festivalio programa ir informacija: www.facebook.lt/Klezmer music festival in Lithuania.

VI-asis Klezmerių muzikos festivalis 2017

PROGRAMA

Rugpjūčio 10 d., ketvirtadienį, 20.00, Palangos klube RAMYBĖ.  Festivalio atidarymo vakaras. Karpinovičiaus  knygos „Paskutinis Vilniaus pranašas“ skaitymai su muzika („Paskutinis Vilniaus pranašas“ ir  „Žydiški pinigai“ ištraukos)

Dalyvauja: skaitys nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Rolandas Rastauskas, Arkadijus Gotesmanas (perkusija).

Rugpjūčio 24 d., ketvirtadienį, 19.00, Žydų kultūros ir informacijos centre (Vilnius).

Karpinovičiaus  knygos „Paskutinis Vilniaus pranašas“ skaitymai su muzika (ištraukos iš apsakymų: „ Tamara Ilgšė“ ir „Tautosakininkas“) Dalyvauja: skaitys aktorė Jevgenija Karpikova, Andrius Balahovičius (akordeonas).

Rugsėjo 2 d., šeštadienį, 18.30,  Šeduvos kultūros ir amatų centre.

Karpinovičiaus  knygos „Paskutinis Vilniaus pranašas“ skaitymai su muzika (ištrauka iš apsakymo „Tamara Ilgšė“, renginio metu rodoma ištrauka iš Akvilės Žilionytės projekto „Knygų ekranai“). Dalyvauja: aktorė Jevgenija Karpikova, Arkadijus Gotesmanas (perkusija).

 

Lietuvoje lankosi Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona

Lietuvoje lankosi Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona

Kaune lankėsi, skaitė paskaitas ir su Kauno žydų bendruomenės atstovais susitiko garsus Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David G. Roskies su žmona. Svečiai domėjosi Kauno žydų bendruomenės gyvenimu ir žydiškuoju paveldu Kaune, aplankė žydiškąsias Kauno vietas, seniai norėtą pamatyti Sugiharos namų ekspoziciją, su kuria juos supažindino muziejaus direktorius, KŽB tarybos narys Simonas Dovidavičius, bei Žaliakalnio žydų kapines.

Niujorkiečiai bei kauniečiai bendravo ne tik anglų, bet ir jidiš kalba, šia galimybe ypač džiaugėsi KŽB pirmininkas Gercas Žakas, gimtosios kalbos įgūdžius tobulinantis kassavaitinėse jidiš pamokose, kurias veda ilgametė KŽB narė Feiga Koganskienė. Atsisveikindami garbūs svečiai džiaugėsi malonia pažintimi, dėkojo už parodytą dėmesį ir prasmingai praleistą laiką.

Liepos 27 d.: Davido G. Roskieso paskaita „Įsimylėję litvakai“

Litvakas yra ir tikras asmuo, ir stereotipas. Tikri litvakai įdarytą žuvį (orig. ) gamina su pipirais, o ne su cukrumi ir kalba specifiniu jidiš kalbos dialektu. Bet jie garsūs ir intelektualumu, racionalumu, asketiškumu, ir kitais elitiniais bruožais, dėl kurių su jais leisti laiką labai nuobodu. Kai kurie žydai netgi manė, kad litvakai yra „tseylem-kep“, t. y. galvose slepia krucifiksą.

Iš dviejų žymių litvakų šeimų kilęs garsus žydų kultūros istorikas, jidiš literatūros tyrinėtojas iš Jungtinių Amerikos Valstijų Davidas G. Roskiesas nusprendė mesti iššūkį šiems tautiniams stereotipams ir juos nugalėti. Kviečiame į paskaitą, kurioje, pasiremdamas medžiaga iš asmeninio pasakojimų ir dainų aruodo bei ilgamečiais Rytų Europos žydų kultūros tyrimais, profesorius D. G. Roskiesas pristatys litvakus kaip visame pasaulyje žinomus romantikus. Jis atskleis, kad litvakai parašė pačias pirmąsias šiuolaikines žydų meilės istorijas hebrajų ir jidiš kalbomis, kad jie mylėjo mokslą kaip niekas kitas ir tryško nuoširdžia meile Lietuvos kraštovaizdžiui. Šis meilės palikimas buvo toks stiprus, kad išliko net tada, kai žydai litvakai buvo beveik visiškai sunaikinti arba išsibarstė po pasaulį.

Paskaitą organizuoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras, kuris 2017–2018 m. įgyvendina projektą „Žinių apie žydų kultūros paveldą stiprinimas: akademinių paskaitų serija“.

Paskaita vyks anglų kalba. Jos vertimą į lietuvių kalbą kiek vėliau rasite Judaikos tyrimų centro tinklaraštyje. Atvykite pasiklausyti įdomių, netikėtų ir, svarbiausia, tikrų istorijų.

 

Vilniaus Jidiš institute prasidėjo Tarptautinės Jidiš kalbos ir literatūros vasaros programos studijos.

Vilniaus Jidiš institute prasidėjo Tarptautinės Jidiš kalbos ir literatūros vasaros programos studijos.

Pirmadienį, liepos 17d. iškilmingai prasidėjo Tarptautinės Jidiš kalbos ir literatūros vasaros programos studijos.” Jau beveik 20 metų, programą vykdo ir organizuoja Vilniaus Jidiš institutas prie Vilniaus universiteto.
Šiemet programoje dalyvauja beveik 40 studentų iš JAV, Izraelio, Lenkijos, Prancūzijos, Švedijos ir Lietuvos. Litvakų jidiš kalba yra laikoma literatūrinės kalbos etalonu. Šiemet ją dėstys žinomi jidiš k. specialistai: prof. Anna Veršik (Estija), Abraomas Lichtenbaum (Argentina), Dov Ber Kerler (JAV), Vera Shabo (Izraelis).
Pasak Vilniaus Jidiš instituto direktoriaus, profesoriaus Šarūno Liekio, Tarptautinės Vilniaus vasaros programos” unikalumas yra jos profesionalumas, aukštas akademinis lygis, galimybė bendrauti su bendramoksliais jidiš ir įdomi kultūrinė programa.
Tarptautinė jidiš vasaros studijų programa tęsis iki rugpjūčio 11 d.

Izraelyje gyvenantis Borisas Joselovičius – pirmasis komentavo LŽB poziciją LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu

Laiškas adresuotas LŽB pirmininkei F.Kukliansky.

Paskelbtame tekste Lietuvos žydų bendruomenės pozicijos LR Pilietybės įstatymo pataisų projekto klausimu jūsų išsakytos mintys dėl pilietybės grąžinimo buvusiems Lietuvos piliečiams žydams, išvykusiems po 90-tųjų metų į Izraelį, visiškai sutampa su mano asmeniška ir turbūt daugelio kitų Izraelyje gyvenančių litvakų pozicija ir lūkesčiais.

Ispanija, ištrėmusi visą žydų bendruomenę prieš penkis šimtus metų, priėmė sąžiningą sprendimą grąžinti žydams, išeiviams iš Ispanijos, šalies pilietybę. Šis Ispanijos valdžios sprendimas sėkmingai vykdomas jau keletą metų.

Lietuva, kurios teritorijoje buvo fiziškai išnaikinta beveik visa žydų bendruomenė, tiesiog morališkai privalo žengti tokį patį žingsnį prieš tuos kelis tūkstančius išžudytųjų žydų išlikusius palikuonis, gyvenančius Izraelyje, ir sugrąžinti jiems kadaise atimtą pilietybę.
Darote labai svarbų darbą, sugrąžinant šimtmečiais buvusį natūralų žydiškąjį Lietuvos sociumo elementą į jam teisėtai priklausančią vietą, todėl palinkėsiu jums visokeriopos sėkmės ,įgyvendinant tikslus šioje nelengvoje misijoje.

Pagarbiai,
Borisas Joselovich
(Izraelio pilietis nuo 1993 m.)

Žydai ir lietuviai: gyvename šalia, bet ar artėjame vieni prie kitų?

Autorius: Ieva Elenbergienė
lzb.lt ir 15min.lt

Nors nemažai lietuvių, paklausti apie priešiškas nuostatas žydų atžvilgiu, pasakytų nieko panašaus savo aplinkoje nepastebintys, tyrimai rodo, kad antisemitinių stereotipų Lietuvoje turi daugiau kaip trečdalis gyventojų. Kaip tas trečdalis paveikia  bendrapiliečių žydų kasdienybę, pokalbis su Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu.

– Priešiškumo apraiškas žydų atžvilgiu, kai su jomis tiesiogiai nesusiduri, išties kartais sunku pastebėti. Ką atsakytumėte tiems lietuviams, kurie mano, kad šito Lietuvoje „beveik nėra“? –

– Atsakymas vienareikšmiškas: antisemitizmas yra, buvo ir bus. Jis egzistuoja visame pasaulyje, net ir Izraelyje taip pat. Visiems turbūt teko girdėti, kaip ant kapų išrašoma svastika, nors galioja nerašytas įstatymas leisti mirusiesiems ilsėtis ramybėje. Įvairūs nekorektiški straipsniai pasirodo netgi tose šalyse, kur žydų išvis nėra nė kvapo. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Neapykanta mus lydi nuo labai senų laikų, ir išnaikinti antisemitizmą pavyktų nebent išnaikinus jį iš motinų pieno. Antraip galime rašyti, kalbėti, rodyti, ir vis tiek jo neišnaikintume. Labai svarbu, kaip šeimoje žiūrima į kitataučius apskritai, ne vien žydus, kaip šeimoje suprantama tolerancija ir pagarba žmogui. Svarbu nuo pat mažumės žinoti ir pajausti, kad mes visi esame Dievo vaikai. Ir kita sąlyga – mes galime ir turime būti skirtingi. Kiekviena tauta turi savo privalumų ir trūkumų. Kiekvienoje tautoje yra savų išgamų iš šviesuolių.

Tačiau tolerancija iš tikro auga. Negaliu nepastebė fakto, kad pro truputį, žingsnis po žingsnio, žmonės artėja vienas prie kito. Tarp jaunimo juo labiau, jaunimas supranta istorijos pasekmes ir tai, kad mes visi turime gyventi po vienu stogu. Laimei, mes tapome laisvi, ir mūsų žmonės dabar gali keliauti, susidaryti savo nuomonę. Vakaruose išvis laikoma labai neetiška net paklausti, kokios tu tautybės. Jau suprantama, kad žydai nėra žmonės su ragais, tai tiesiog išmintinga tauta, kurioje taip pat yra visokio plauko žmonių.

Mirė žinomas žurnalistas litvakas Arje Londonas (2017 06 05)

Autorius: Dmitry Jakirevič (žydų kompozitorius ir poetas)

Jo gyvenimas blėso ne vienerius metus. Žodis  “blėso” nelabai tinka, prisimenant šį ryškų temperamentingą litvaką. Teisybę pasakius, jo fizinė sveikata prastėjo, bet gyvybingas intelektas visą gyvenimą liepsnojo tarsi nacionalinis deglas. Kaip, beje, ir pirmą pažinties dieną,  netgi jo nematydamas, bet tik girdėdamas jo aistringą balsą  Maskvoje 80-aisiais metais, pajutau, kokia  jis – ryški asmenybė.

Aš palyginau Arje su deglu, visų pirma turėdamas omenyje, jo dalyvavimą jidiš pasaulyje. Man rėžia ausį, kai žmonės sako “jidiš riteris” arba „atsidavęs“ , nes šie žodžiai skamba labai jau nežydiškai. Mano vaikystėje taip niekas nesakydavo. Juk  būdavo žmonių, mokančių kalbą arba jos nemokančių,  pastarieji atrodydavo keistokai.

Tačiau palaipsniui keistai ėmė atrodyti žmonės, mokantys “jidiš Wort”. Ypač žinant, kad berniukas užaugo Berlo Londono šeimoje, jis buvo pokario  Kauno žydų mokyklos mokytojas, mokykla egzistavo iki 1948 m. Litvakai stipriai laikėsi mame-lošn, ( mamos kalbos). Net tapęs Kauno medicinos instituto studentu, gražus vaikinas Arje išliko aistringu gimtosios žydų kalbos skleidėju. Nebaigęs studijų, jis pasinėrė į stiprėjantį pogrindinį sionistų judėjimą, tačiau tiesai iškilus į dienos šviesą, jis buvo priverstas palikti institutą. Jis  savo tikslą pasiekė,  kai Izraelyje tapo  “KOL Izrael” žydų (jidiš) programos vedėju ir redaktoriumi.

Jo temperamentą pažinau ne tik klausydamas naujienų pranešimus, atsiliepimus, komentarus ir daugybę programų įvairiomis temomis. Maždaug 80-aisiais jis būdavo, švenčių dienomis, skambindavo man į namus tiesiai iš radijo studijos su prašymu pasveikinti Izraelio tautą. Man buvo malonu, nors nelabai saugu.

Vienos laidos metu jis paprašė pakartoti žodžius, kuriais pagyrė aukštą žydų (jidiš) redakcijos laidų transliavimo lygį. Kai atvykau į Izraelį, supratau, kad ir ten, tada dar buvau Maskvoje, požiūris į mūsų kalbą keitėsi kaip į nereikšmingą, todėl  mano vertinimas, žvelgiant iš toliau, galėjo reikšti redakcijos palaikymą.

Mes susitikome su Arje 1988 m. sausio rytą, kai beveik pirmuoju skrydžiu iš Bukarešto mano šeima atvyko į Izraelį. Apie tai “Izraelio balsas” sužinojo, nes  mano draugai  gavo pranešimą apie išvykimą iš Maskvos. Tuo metu žydų sugrįžimas į tėvynę Izraelį – Alija dar buvo retenybė ir tuo labiau tokių nepasitaikydavo trap jidiš kalbančio jaunimo, kuris sugebėtų pabėgti iš Sovietų Sąjungos.

Interviu iš karto įvedė mane į Izraelio žydų kultūros aktyvistų ratą. Prasidėjo skambučiai iš visos šalies: geras! Netrūko skambinančių ir kalbančių, dalyvaujančių kultūriniame gyvenime su mame-lošn. Svarbiausia, mes pradėjome drauge rengti laidas.

Dabar, jau praėjus beveik 30 metų, galime pabandyti analizuoti abstrakčiai mūsų bendradarbiavimą. Svarbiausia, noriu paminėti ritmą ir intensyvumą, kurį Arje sugebėdavo išlaikyti pokalbyje. Temos eteriui būdavo pasirinkamos įvairiais būdais: jis dažnai pasiūlydavo aktualiją. Temas siūlydavau ir aš. Ypatingą vietą mūsų eteryje užėmė ciklas “Kinstler-dor” (menininkų karta).  Jis truko kelerius metus, dalinomės draugystės prisiminimais ir kalbėjom apie ryšius su iškiliais žydų kultūros veikėjais, su kuriais dirbom. Arje  mano istorijose nebuvo pasyvus. Kiekvienai istorijai jis užduodavo klausimus, kurie pakeisdavo planuotą pasakojimą. Aš prisipažinsiu, jis suteikdavo spalvą istorijai.  Įrašius kiekvieną programą, mes susėsdavome prie aparatūros  ir tvarkydavome turinį ir trukmę. Nors šiose situacijose reikėdavo atsižvelgti į Arje temperamentą, bet turiu pasakyti, kad jo principai niekada neperžengdavo proto ribų. Arje programose skambėdavo mano eilėraščiai ir dainos, gerai, kad tuomet buvo kam jų klausytis. Ypač įsimintinos būdavo šventinės programos, po kurių mes sulaukdavome daug skambučių iš savo klausytojų.

Arje sveikata blėso daugelį metų. Manau, kad būtų tikslinga pastebėti, kad viskas sutapo su mūsų kalbos ir kultūros nykimu. Ir jo išėjimas tapo tragiškai simbolinis. Jis – pokario kartos atstovas, iš šios kartos prieš porą dešimtmečių tikėtasi žydiško paveldo išsaugojimo.  Bet nenumaldomas likimas  paliko mums mažai vilties, būta iš tiesų taurių entuziastų pastangų prisiminti ir išlaikyti šlovingus istorijos puslapius ir paveldą.

Šiandien kalbėjau telefonu su jo našle Ella London. Pasakiau jai, kad mes dažnai jį prisimenam ir prisiminsim. ERE zain ondeink!

lzb.lt dėkoja Pinhos Friedberg už suteiktą informaciją ir nuorodą

Ar rusakalbiai žydai mažiau verti? Jokiais būdais!

Arkadijus Vinokuras

Reikia būti piktybiškai nusiteikusiam, norint mane išvadinti rusofobu. Kreipiuosi į kai kuriuos tą melą skelbiančius rusakalbius Vilniaus žydus. Esu rusų meno visokiomis formomis gerbėjas. Asmeniškai legendinio klouno Jurijaus Nikulino kvietimu esu vaidinęs jo cirke Maskvoje. Taip pat legendinio Tagankos režisieriaus Jurijaus Liubimovo kvietimu vaidinau jo pastatyme „Meistras ir Margarita“ Švedijos Karališkajame dramos teatre. Mano keli geriausi eilėraščiai parašyti rusų kalba. Beje, rašau eiles lietuvių, rusų, švedų, anglų ir ispanų kalbomis.

Tai kas tokio baisaus atsitiko, kad pradėta piktybinė kampanija prieš mano asmenį? Ar dėl to, kad turiu pagrindo teigti, kad Simono Gurevičiaus inicijuoti VŽB pirmininko rinkimai nieko bendro su demokratiniais principais neturi? Tačiau niekas rimtai paneigti mano argumentų nebando. Tai kas belieka? Paversti pagrįstą kritiką kaltinimu, neva aš niekinu rusakalbius Vilniaus žydus. Pigu ir daugiau nieko. Tačiau, jeigu kas mano esąs be pagrindo „įtartas“, nuoširdžiai atsiprašau.

 

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

15min.lt Autorius: Dalija Epšteinaitė

Vartydami istorijos puslapius, gilindamiesi į Antrojo pasaulinio karo prisiminimus, matome ne tik baisumus, bet ir jų fone pražystančius didvyriškus poelgius, jautrumą ne tik artimui, bet ir svetimam žmogui, ištiestą draugišką ranką.
Birželio 25 d. Vilniuje vyks arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – šventė. Žinodami, kad būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydų kilmės mergaitę, pasidomėjome jos tolesnio gyvenimo vingiais. Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoju aš, Dalija Epšteinaitė, – kaunietė, rašytoja, vertėja, žurnalo „Brasta“ (Lietuvos žydų istorija ir kultūra) redaktorė.

Vilniuje pristatoma litvakės iš tolimosios Pietų Afrikos kūryba

Pirmąją vasaros dieną, birželio 1 d. 17.30 val., Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) bus atidaryta paroda „Rhona Gorvy: kūrybinės įžvalgos“. Rhona Gorvy – menininkė, gimusi žydų išeivių iš Lietuvos šeimoje Pietų Afrikoje – Lietuvai padovanojo didžiulį kūrybinį palikimą. Parodoje eksponuojami jos grafikos darbų ciklai ir skulptūros atspindi socialines žmonijos problemas, kelia visuomenei aktualius klausimus, skatina atidžiai pažvelgti į įvairiapusę žmogiškąją prigimtį.

Pakruojyje atidaryta seniausia iki šių dienų išlikusi medinė sinagoga

Gegužės 19, 2017 atidaryta renovuota Pakruojo medinė sinagoga, svarbus ir vertingas žydų ir visos Lietuvos paveldas.

Sinagogos pastatas perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veiks bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veiks parodos, vyks koncertai ir susitikimai.

 Pakruojyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. antrame dešimtmetyje. Didžioji dalis čia apsigyvenusių žydų buvo prekybininkai, gerokai suaktyvinę miestelio ekonominį gyvenimą. Augantis žydų gyventojų skaičius paveikė ir miestelio plėtrą, jo visuomeninį gyvenimą.  1787 – 1788 metais miestelį nuniokojo gaisrai. Iš 42 žydų namų liko tik 5. Žydų skaičius Pakruojo mieste augo iki pat pirmojo pasaulinio karo. 1939 metais Pakruojyje gyveno 120 žydų šeimų.

Filmą paruošė lžb.lt tinklapiui Skirmantas Jankauskas.  

Pakruojo mokytoja Janina Mykolaitienė savo prisiminimuose apie Pakruojo žydus rašė:.

 „…Žydų rabinas gyveno  name Vytauto gatvėje. Prisimenu jo nedidukę liūdno veido žmoną ir dukrelę Šanelę, su kuria buvome draugės. Šanelė buvo labai rami, gera garbanota, rudaakė mergytė. Ją vaišindavau savo duona, o ji mane – žydišku „beigeliu“. Kartais jos mama pasikviesdavo į vidų, pakeldavo mane ant rankų ir prašydavo paspausti elektros mygtuką. Po tokio mano darbo visada kuo nors  pavaišindavo.“

      Kruojos upės pakrantėje restauruotos  medinės sinagogos amžius skaičiuojamas nuo 1801m. Ji yra seniausia iki šių dienų išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje. Sinagoga veikė pagal paskirtį iki antrojo Pasaulinio karo, kai Holokaustas sunaikino Pakruojo žydų bendruomenę. Pokario metais sinagoga tapo laisvalaikio klubu, vėliau pritaikyta kino salei.   Pastatas kurį laiką naudotas kaip sporto salė. Sinagoga kelis kartus degė, gaisrai padarė daug žalos pastatui. Pakruojo rajono savivaldybė kartu su Kultūros paveldo departamentu dėjo nemažas pastangas, kad sinagoga būtų apsaugota ir sustabdyta grėsmė pastato nykimui.

2011m. metų sausio 21 d. Pakruojo rajono savivaldybės administracija 99 metams  pasirašė panaudos sutartį su Lietuvos žydų bendruomene dėl sinagogos valdymo ir pritaikymo kultūrinei veiklai.

2014m.  birželio 26 d. pasirašyta projekto „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ finansavimo ir administravimo trišalė sutartisProjektas buvo vykdomas nuo 2014 m. liepos iki 2016 m. balandžio mėn. Projektą „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ įgyvendino Pakruojo rajono savivaldybės administracija. Projektą finansavo Islandija, Lichenšteinas ir Norvegija pagal   Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą. Projekto įgyvendinimo metu buvo restauruotas žydų sinagogos pastatas, atkurta tapyba ir interjeras, parengta Pakruojo krašto žydų istorijos ekspozicija.

Projekto įgyvendinimu rūpinosi administravimo grupė: Birutė Vanagienė (projekto vadovė), Gintaras Makauskas (projekto vadovo pavaduotojas), Mindaugas Veliulis (projekto koordinatorius), Laimis Svidras (atsakingas už viešuosius pirkimus), Rita Ačienė (projekto finansininkė).

 Galutinai sutvarkytas pastatas bus perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veiks bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veiks parodos, vyks koncertai ir susitikimai.

 Iškilmingas sinagogos atidarymas užfiksuotas filme, kuris įdėtas tekste.

Atidaryme dalyvavo Norvegijos ambasadoriaus pavaduotoja Turid Kristin Lilleng, Izraelio ambasadoriaus pavaduotoja Efrat Hochstetler. Kultūros ministerijos Europos ekonominės erdvės finansavimo programos vadovė Dalia Stabrauskaitė.

EEE ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos administratoriai kviečia kartu su Opus Optimum restauratoriais pasidairyti po seniausios Lietuvoje medinės Pakruojo sinagogos interjerą! Pagal išlikusias fotografijas atkuriama unikali, primityvizmo stiliaus XIX a. skliauto tapyba, restauruojami ir atkuriami popieriniai sienų apmušalai. Darbai artėja į pabaigą, netrukus bus atidarymas! Pakruojo sinagogos atgaivinimui skiriama EEE parama ir valstybės biudžeto lėšos pagal Kultūros ministerijos įgyvendinamą programą.

“Likimai” – prof. habil. dr. Leonido Melniko jubiliejinis vakaras Lietuvos žydų bendruomenėje

Tango garsai, maloni ir šilta jubiliato šypsena, linksma šventiška publikos nuotaika pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje,- taip prasidėjo Leonido Melniko, pianisto, vargonininko, muzikologo, habil. dr., LMTA katedros vedėjo, Senato pirmininko, profesoriaus 60-mečiui skirtas vakaras Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, kurios Tarybos nariu jis yra.

Kartu tai buvo susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“, kurio organizatorė, sumanytoja ir vedėja yra Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė, ji prisiminė šviesaus atminimo L.Melniko tėvą, vaistininką Isają Melniką, kuriam tą pačią dieną būtų sukakę 110 metų. Žinomas vaistininkas, Vilniaus centrinėje (dabar Gedimino prospekte) ir Žvėryno vaistinėje dirbęs, tais laikais pats gaminęs vaistus, visų gerbiamas, Holokaustą Štuthofe ir Dachau išgyvenęs tėvas, ramus ir šiltas  žmogus, labai mėgo lankytis visuose koncertuose.  Sūnaus, Leonido Melniko gyvenime muzika prasidėjo, kai jį mama atvedė į „Ąžuoliuką“. Pirmoji mokytoja – garsioji pianistė pedagogė Nadežda Duksdulskaitė. „Visa vaikystė buvo nušviesta tėvų, pačių geriausių, išmintingiausių, – šeima išlieka labai svarbi“, – pasakojo apie save L.Melnikas, prieš pakviesdamas visus klausytis tango melodijų. Kartu su juo muzikavo smuikininkas Borisas Traubas, violončelininkas Valentinas Kaplūnas, akordeonu grojo Genadijus Savkovas.

Jubiliejiniame vakare dalyvavusi prof. Silvija Sondeckienė, garsi violončelininkė, pedagogė, vieno žymiausių šalies dirigentų profesoriaus Sauliaus Sondeckio žmona kalbėjo, kad L.Melnikas, dėstydamas LMTA, padovanojo studentams ir dėstytojams savo gyvenimo dalį, rašydamas apie kitus vertingas knygas. Jis daug metų rašė apie garsųjį maestro, šviesaus atminimo profesorių Saulių Sondeckį, ilgus vakarus sėdėdami, jie įdomiai šnekėdavosi. Knygos rašymas užtruko kelerius metus, nes po kiekvieno pokalbio telstą tekdavo papildyti nauju faktu, o tai reiškė naują atsiveriantį horizontą. Naujas faktas autoriui yra iššūkis, bet publika tą vakarą išgirdo L.Melniko svajonę – baigti  po metų labai laukiamą knygą, kurioje žodis bus paremtas faktais, nes viskas, ką S. Sondeckis darė, buvo daroma rimtai, todėl archyvų, dokumentų sukaupta labai daug, o siekiant perteikti visumą,  prireikė laiko…

„Bendravimas – ne dovana kitiems, tai dovana sau, nes bendraudamas su iškiliais žmonėmis pats pasisemi daug“, – kalbėjo L. Melnikas, prisimindamas laiką, praleistą su maestro S. Sondeckiu. „Rašau lengva kalba, aiškiai, nesistengiu rašyti storų knygų, kad žmonės jas norėtų skaityti“, – pakartojo profesorius L.Melnikas savo žmonos patarimą, kad knygos rašomos žmonėms  skaityti.

Vilniaus Taryba miesto garbės piliečiu paskelbė Samuelį Baką – pasaulinę šlovę pelniusį litvakų dailininką

Vilniaus Taryba miesto garbės piliečiu paskelbė Samuelį Baką – pasaulinę šlovę pelniusį litvakų dailininką

Samuel Bak Pucker Gallery

Vilnius išsirinko garbės pilietį – šis garbingas vardas suteiktas Samueliui Bakui, pasaulinę šlovę pelniusiam, išskirtinio talento litvakų dailininkui. S. Bakas tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu. Šis vardas suteikiamas už ypatingus nuopelnus Vilniui ir Lietuvai. S. Bako kandidatūrą pasiūlė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus. Šiemet Samuelis Bakas planuoja atvykti į Vilnių, ketindamas perduoti daugiau kaip 100   savo kūrybos darbų.
Dailininkas gimė Vilniuje, 1933 m. rugpjūčio 12 d.  Būdamas 9-erių, su tėvais pateko į Vilniaus getą, kur buvo surengta pirmoji jo piešinių paroda. Nuo 1945 m. S. Bakas gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, kur irgi tapė, 1948 m. emigravo į Izraelį, vėliau gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, nuo 1993 m. dailininkas įsikūrė JAV, Vestone, Masačusetso valstijoje. Nuo 1959 m. dailininkas rengė personalines parodas įvairiausių pasaulio miestų galerijose ir muziejuose – Romoje, Londone, Paryžiuje, Monrealyje, Jeruzalėje.  Pirmoji dailininko paroda  Vilniuje buvo surengta 2001 metais. S. Bakas yra pelnęs Masačiusetso meno kolegijos vaizduojamosios dailės garbės daktaro laipsnį.

Samuelis Bakas Holokausto  išgyvenimus perteikia savo paveiksluose.