Paveldas

Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių Piromonto kapinių  į  naują Kongresų centrą 

Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių Piromonto kapinių  į  naują Kongresų centrą 

2019 12 12

Aut.Geršonas Taicas 

1941–1944 naciai ir jų talkininkai sunaikino 95% Lietuvos žydų.  Naciai ir jų talkininkai  sudegino daug sinagogų visoje Lietuvoje, padegė Didžiąją Vilniaus sinagogą,  bet sinagoga liko stovėti. Kai kurie nacių talkininkai dabar garbinami kaip didvyriai,  jiems statomi paminklai, kabinamos memorialinės lentos, jų vardais vadinamos mokyklos ir gatvės, jiems po mirties skiriami valstybiniai apdovanojimai.

Sovietai po Antrojo pasaulinio karo ėmė naikinti žydų paveldą Lietuvoje, susprogdino Vilniaus Didžiąją sinagogą ir ant jos griuvėsių pastatė vaikų darželį. Sunaikino žydų kapines Vilniuje (Piromonto ir Užupio ), Šiauliuose, Ukmergėje ir kitose vietose. Vilniaus Užupio žydų  kapines  išniekino, pastatę ritualinių paslaugų įmonę. Vilniaus Šnipiškių žydų kapines išniekino, pastatę uždarą „Žalgirio“ baseiną ir sporto rūmus.

Nuotraukoje vietovė su Sporto rūmais iš viršaus.

Kai kurių žymių žmonių palaikai buvo perlaidoti Sudervės kelio žydų kapinėse, bet dauguma Vilniaus žydų palaikų atsidūrė sąvartyne. Lietuvoje 1971m. gyveno apie 20 000  žydų,  tuo sovietmetį nebuvo girdėti protestų laikraščiai apie žydų kapines nerašė nei  Lietuvoje, nei užsienyje. Suprantama, totalitarinė valstybė , cenzūra, baimė dėl savęs  ir savo artimųjų.

2006 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, buvo nugriautas  uždaras „Žalgirio“ baseinas ir pastatyti Mindaugo apartamentai (daugiabutis gyvenamasis pastatas).  Kokie skambūs  istoriniai pavadinimai: Žalgiris ir Mindaugas, turbūt manyta, kad pavadinimais galima užmaskuoti nusikaltimus, juk tada iš tikrųjų Šnipiškių žydų kapinės buvo išniekintos antrą kartą.

Paminklai iš Šnipiškių kapinių.

Tokia yra  trumpa senųjų Šnipiškių  kapinių istorija, kitą istorinę informaciją apie kapines galima rasti internete, labai išsamų straipsnį su visomis detalėmis parašė profesorius  Josifas Parasonis.

Metų metais vyksta diskusijos dėl Vilniaus  Sporto rūmų rekonstrukcijos.

Žydų kapines naikino ir Vokietijoje. Trumpa, bet labai panaši istorija apie konfliktą Vokietijoje. Kai konfliktas dėl žydų kapinių užstatymo Hamburgo rajone – Ottensene jau buvo įsibėgėjęs, 1991 m. lapkričio mėn. Vokietijos rabinų konferencija paskelbė savo poziciją pareiškime, kuriame įvertino šį veiksmą kaip akivaizdų Halachos (Talmudo religinių ir teisinių priesakų) taisyklių pažeidimą ir paragino sustabdyti bet kokius statybos darbus kapinių vietoje. Šis dokumentas sukėlė konfliktą tarp miesto, investuotojo ir įvairių žydų grupių, kurių pozicijos anaiptol nebuvo vienodos, –  netgi prieštaringos.

Norint išspręsti žydų ginčą, reikėjo autoritetingos žydų asmenybės su aukšta religine reputacija. Arbitru  sutiko būti Jeruzalės aškenazių ortodoksų  vyriausiasis rabinas  Itzhakas Kolitzas (Kolitz).  Jau 1992 m. gegužės mėn. pradžioje žydų bendruomenė ir žydų ortodoksų protestuotojai susitarė, kad vyriausiasis  rabinas I. Kolicas bus arbitru. Po daugelio diskusijų I.Kolitzas  atvyko į Hamburgą ir aplankė likusias buvusių kapinių vietas, kas liko iš bunkerio, pastatyto po 1939 m. ir universalinės parduotuvės, pastatytos po 1951 m.

1992 05 21 Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas priėmė sprendimą Jeruzalėje: jis uždraudė palaikų ekshumaciją, kaip visus tenkinantį sprendimą, bet jis prieštaravo Hamburgo žydų bendruomenės tradicijai. Nebuvo pateiktas halachinis pagrindimas.  Ekonominiais tikslais buvo leista statybos plėtra. Tuo pat metu uždrausti bet kokie nauji kasinėjimo darbai. Visą procesą turėjo prižiūrėti vyriausiojo rabino Kolitzo paskirtas nuolatinis prižiūrėtojas iš Izraelio.  Jeruzalės sprendimas buvo sudėtingas Halachiniu požiūriu, tačiau jis buvo bent jau pragmatinis.  Investuotojas ir valstybė  susitarė, ginčas buvo baigtas.

https://juedische-geschichte-online.net/beitrag/lorenz-streitfall-ottensen

Rabinas I. Kolitzas (Yitzchak Kolitz) (1923 – 2003 ), rabino sūnus, gimė Alytuje , 1934  kartu su motina ir keliais broliais po tėvo mirties  emigravo į  Palestiną (Eretz Yisrael),  tapo Jeruzalės aškenazių rabinu ir Didžiojo rabinų teismo teisėju. Parašė daug religinių knygų.

Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas buvo laikomas pagrindiniu Halachos arbitru laidojimo klausimais. Jis kovojo prieš archeologinius kasinėjimus Izraelyje, kur, jo teigimu, buvo išniekinti kapai. Jis sakydavo: „Žmogaus kaulai nėra moliniai indai, kuriuos reikia eksponuoti muziejuje“. Vėliau jis padėjo suformuluoti taisykles, kurios dabar reglamentuoja Izraelio senienų valdybos darbą žydų kapinėse.

Dabar palyginkime Vokietijos ir Lietuvos kapinių naikinimo istorijas.

Tas konfliktas Vokietijoje  buvo išspręstas prieš beveik 30 metų. Kas turės drąsos ir sąžinės pasakyti, kad Jeruzalės aškenazių rabinas ir Didžiojo rabinų teismo teisėjas I.Kolitzas  buvo neteisus, kad jis sulaužė žydų tradicijas? Taip buvo Vokietijoje, o Vilniuje dabar turime du variantus, – blogą ir labai blogą, dėl to rinksimės blogąjį.

Į rekonstrukcijos kaštus reikia pridėti sumą nuolatiniam prižiūrėtojui iš Izraelio, kurį paskirs rabinų taryba. Reikalavimas mokėti  nuolatiniam prižiūrėtojui, atvykusiam  iš Izraelio ar iš kitur, atitinka rabino I. Kolico sprendimą , nes rekonstrukcija  bus vykdoma kelerius metus.

Profesorius Josifas Parasonis, profesorius Pinchos Fridbergas, rabinas A. Bakeris (Andrew Beker) ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasisako prieš  Sporto rūmų griovimą. Manykime, kad norintys sporto rūmus nugriauti, visiškai nesupranta, kad trečią kartą bus išniekintos senosios Šnipiškių žydų kapinės, tik nereikia slėptis po  žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis. Vizija atstatyti senąsias Šnipiškių žydų kapines, kokios jos buvo po uždarymo 1831 m., yra tik liguistą fantazija.

Kol kas, projekto dar nematėme ir Vilniaus m. gyventojams viešinimo procedūros dėl projekto neatliktos.  

Pastaba

Šiandien Izraelyje stato kelius virš palaidojimo vietų, bet prieš tai pastato sarkofagus iš plokščių su oro kanalais kad mirusiųjų  sielos  galėtų bendrauti su pasauliu.  Vietos bendruomenės rabinai arba Izraelio senienų valdyba  laimino tuos projektus. Ypatingais atvejais netgi leidžiamas ekshumavimas, Izraelis iki Šešių dienų karo skubiai išvežė  judėjų  teisuolių palaikus iš Damasko.

Geršonas Taicas  2019 12 12

Vytautas Bruveris. Išžudytų žydų turtas: nusisukti negalima imtis

Vytautas Bruveris. Išžudytų žydų turtas: nusisukti negalima imtis

Kaip geriau elgtis valstybei ir jos politikams, susidūrus su kokiu nors aštriu, jautriu ir visuomenėje prieštaringą reakciją keliančiu klausimu – kišti galvas į smėlį ar vis dėlto kalbėti ir diskutuoti apie tai?

Šią amžiną tiesą patvirtino ir praėjusią savaitę Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) bei Geros valios fondo suorganizuota konferencija, skirta per Holokaustą pagrobto žydų turto grąžinimo klausimams.

Lietuvos valdžią imtis šio klausimo jau seniai ragina pagrindiniai ir Lietuvos, ir Izraelio tarptautiniai partneriai – amerikiečiai. Dabartinė JAV prezidento adminstracija bei parlamentas šiam klausimui rodo ne mažiau, o gal net ir daugiau dėmesio, nei jų pirmtakai. Štai ir prieš porą metų Vilniuje lankėsi specialusis Valstybės departamento įgaliotinis Holokausto klausimais Th.Yazdgerdi. Jo pokalbių su aukščiausiais šalies valdininkais ir politikais pagrindine tema ir buvo – ar Lietuva galvoja kaip nors pradėti spręsti privataus žydų turto grąžinimo arba kompensacijų už jį klausimą? Lietuvos politikų bei valdininkų reakcija – panaši, kaip ir jų kolegų kitose regiono valstybėse. Drąsesni lakoniškai ir kategoriškai nukerta, jog šis klausimas net nesvarstytinas, tuo tarpu kone absoliuti dauguma tiesiog tyli, lyg burnas prisėmę, ir vengia šio klausimo, lyg ugnies. Pavyzdžiui, dabartinių valdančiųjų valstiečių vedlys R.Karbauskis prieš porą metų yra viešai sakęs, jog šioji valdžia šio klausimo nesiims, nes jis „supriešintų visuomenę“. Premjeras S.Skvernelis taip pat nukirto, jog Lietuvos valstybė apskritai jau yra suvedusi sąskaitas su Holokaustu, tad kalbėti nebėra apie ką.

Be abejo, LŽB į renginį kvietė visų pagrindinių valstybės institucijų – Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės – atstovus bei vadovus, taip pat R.Karbauskį ir kitus parlamentarus. Vieni kvietimus lakoniškai atmetė, kiti – tiesiog ignoravo. Tiesą sakant, toks elgesys net panašus į įžeidžiančią nepagarbą.

Tačiau baimė, pasirodo, tokia stipri, kad dėl jos vengiama net pasirodyti tokiame renginyje. Ši baimė, kaip matyti, užvaldžiusi net ir naująją Prezidentūrą, kurios šeimininkas G.Nausėda žadėjo būti visų, net ir sudėtingiausių problemų bei diskusijų šalyje „moderatoriumi“.

„Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“

„Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“

Vilniaus universiteto leidykla kviečia susipažinti su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės dr. Aušros Pažėraitės monografija „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“.

Ši knyga – tai bandymas pamėginti apčiuopti keletą Lietuvos žydų mąstytojų takelių, prieiti prie Lietuvos žydų religinės (iš dalies ir filosofinės) minties paveldo tokiu būdu, kad atsiskleistų jo situacija modernių laikų religijotyrinių ir kai kurių filosofinių idėjų bei kategorijų kontekste. Tai daroma diskutuojant su religijotyroje įsitvirtinusiomis ritualo ar sacrum kategorijomis, analizuojant šį paveldą Naujaisiais laikais vykusio rašytinių šventraščių „išlaisvinimo“ iš „sakytinių“ paveldų,  t.y. tradicinių interpretacijų autoriteto ir galios, požiūriu.

Knygoje pateikiami keli ištraukų iš Vilniaus Gaono, R. Chaimo iš Valažino, R. Chaimo Ozerio Grodzinskio, R. Izraelio Salanterio, Emmanuelio Levino tekstų vertimai, palydimi komentarais.

Dr. Aušra Pažėraitė specialiai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui www.lzb.lt pasakoja,apie savo svajonę parašyti knygą apie  Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą.

,,Parašyti knygą, kurioje galėčiau pasakoti, analizuoti, interpretuoti Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą, buvo mano sena svajonė. Pradinė mintis buvo pristatyti labiau panoraminę šio palikimo apžvalgą, tačiau ėmus prie knygos dirbti, pasirodė, kad pirminis mano sumanymas buvo pernelyg optimistiškas. Pirmiausia susidūriau su tokia problema, kadangi pristatyti tokio panoraminio vaizdo neįmanoma, neturint kokios nors perspektyvos, nes tai ne tas atvejis, kaip kad, pavyzdžiui, pristatant filosofinės minties istoriją, galima bandyti pristatyti to ar kito filosofo mąstymo sistemą, keltus klausimus, minties naujumą, kuris reikšmingas kitoms filosofų kartoms. O šiuo atveju greičiau galima rasti ne tiek kokį nors bandymą sistemingai formuluoti klausimus, aktualius filosofinei tradicijai, kiek klausimus, aktualius žydų bendruomenei. Tai visai kita perspektyva.

Kita problema, kuri man iškilo – laikotarpis ir „litvakiškumo“ apimtis. Turiu omenyje problemą, kai geografinės ribos, kuriose galėtume ieškoti Lietuvos žydų palikimo, istoriškai labai keitėsi, ir būna, kad tos pačios istorinės asmenybės priskiriamos tai Lietuvos, tai Lenkijos, tai Rusijos palikimui, ir tai būtų įvedę į milžinišką lauką asmenybių ir problemų, iš kurio nebūčiau išsikapsčiusi daugelį metų. Tačiau neprarandu vilties prie to sugrįžti, kad ir paliečiant po nedidelį tos plačios teritorijos lopinėlį. O šiam kartui, nedidelės apimties knygai, kuriai neturėjau pakankamai lėšų, nors, dėkui Geros Valios Fondui, turėjau galimybę trumpam padirbėti Izraelyje universitetinėse bibliotekose.

Taigi pasirinkau siauresnį variantą – litvakiškumą, kuris siejamas su religine tradicija, istoriškai siejama su Vilniaus Gaonu ir jo mokinių ratu. O tai leido pasirinkti tam tikrą perspektyvą, kuri leistų apjungti dažnai sunkiai apjungiamus minties kelius – moderniais laikais besiformuojančią vakarietišką religijos sampratą, kuri šiandien dažnam žmogui atrodo tokia savaime suprantama, kad tiesiog sunku įsivaizduoti, kad prieš porą šimtmečių galėjo būti ir kitaip viskas suvokiama, ir protestantizmo bendrai, o filosofijoje Spinozos atskirai įleistu pleištu tarp šventųjų tekstų nešamos žinios ir jos interpretacijos, t.y. tarp užrašyto švento teksto ir sakytinio teksto, t.y. žodžiu perduodamos tradicijos.  Knygoje aptariu įvairias šioje perspektyvoje iškylančias problemas ir pateikiu keletą savo verstų r. Vilniaus Gaono, r. Chaimo iš Valažino, Emmanuelio Levino, r. Chaimo Ozerio Grodzinskio ir keletą kitų tekstų.

Aš pati turėjau svaiginančią patirtį, kai atsirado galimybė dalyvauti Vilniaus Choralinėje sinagogoje 2016 metais beit midraše, kuriame Toros užsiėmimus vedė rabinai, pajutau egzistuojantį skirtumą ir ryšį tarp rašytinio teksto ir sakytinės tradicijos.

Jiems, o kartu ir mane priėmusiai Vilniaus religinei bendruomenei esu labai dėkinga, nes be šio tiesioginio susidūrimo su gyva sakytine tradicija, daugelis klausimų nebūtų gal ir kilę, ir daugelis niuansų man pačiai būtų likę nepasiekiamai tolimi.”

Knygą „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“ galite įsigyti knygynuose „Akademinė knyga“, „Versmė“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt, humanitas.lt.

Jie čia gyveno. Jeruzalėje pristatoma knyga ,,Они здесь жили”

Jie čia gyveno. Jeruzalėje pristatoma knyga ,,Они здесь жили”

Gruodžio 29 d. 19.00 val. Jeruzalėje, miesto rusų bibliotekoje, Agripas 88, pirmajame aukšte vyks Lietuvos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus buvusio bendradarbio Genricho Agranovskio knygos «Они здесь жили» („Jie čia gyveno“) pristatymas. Knyga išleista rusų kalba Vilniuje 2014m. ir buvo pardavinėjama ,,Beigelių krautuvėlėje”. Ji – apie Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės žydų paveldą. Knyga yra tikra miesto žydų, gyvenusių nuo XIV amžiaus, enciklopedija. H. Agranovskis daug metų dirbo gidu, buvo įsigilinęs į Vilniaus žydų gyvenimo vietų istoriją. Ši knyga tarsi turisto vadovas norintiems sužinoti, kur, kas ir kaip gyveno, kokie namai žydams priklausė.Semionas Lipkinas rašė apie Vilniaus žydus: „Nereikia nei iškabų, nei vardų, aš pats suprasiu be klaidų ir melo. Akmenys man sako: „Jie čia gyveno“. Ir niekam jau neberūpi juos apraudoti.”

Čia gyveno ir dirbo Vilniaus Gaonas, Haskalos klasikai ir pagrindiniai jidiš literatūros veikėjai. Knyga «Они здесь жили» iliustruota Dobužinskio, Repino, Šagallo, Modiliani, kitų Paryžiaus mokyklos meistrų ir Vilniaus dailininkų darbais.

Knygą Jeruzalės bibliotekai dovanoja autorius. Pristatyme dalyvaus pranešėjai: Irit Abramsky (Yad Vashem) ir Aleksandras Agranovsky.

Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms

Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms

LŽB prmininkės, advokatės Fainos Kukliansky pranešimas, skaitytas  Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengtoje regioninėje konferencijoje, skirtoje Holokausto aukų turto restitucijos klausimams.

Nuotraukoje Chaimo Frenkelio ir vėliau jo sūnaus Jokūbo Frenkelio odų fabrikas. Nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Visose kitose nuotraukose esančių namų nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Šiandien keliame klausimą ne apie religinio bendruomeninio turto grąžinimą, kurio trečdalis yra grąžinamas, o apie nacių ir komunistinių režimų nusikaltimo aukoms priklausiusią privačią nuosavybę, kurios valstybė nei grąžino, nei kompensavo.

Šį klausimą keliame, praėjus 75 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kada beveik visa žydų bendruomenė Lietuvoje  buvo išnaikinta, o likusios gyvos aukos taip ir neatgavo savo nuosavybės.

Šios aukos, valstybei neprisiėmus įsipareigojimų dėl kompensacijos vadinamos “pamirštomis“ aukomis arba “nenusipelniusiomis” aukomis, nes nacionalinė teisinė sistema valstybėje yra sukurta tokiu būdu, kad kai kurioms aukoms atgauti nuosavybę arba kompensaciją į ją tampa neįgyvendinamu dalyku.

Alaus darykla „Kalnapilis”1902-1940 metais. Šimtametę istoriją turinti alaus darykla “Kalnapilis” yra seniausia Panevėžio įmonė. Nuosavybė negrąžinta.

Čia reikėtų paminėti, kad restitucijos teisės aktai, priimti tarptautinių organzacijų, yra neprivalomi (minkštoji teisė) arba – neprivalomoji teisė pagal tarptautinės teisės normas. Valstybės tik raginamos atlyginti žalą, bet neturi tokio įsipareigojimo. Čia išryškėja skirtumas tarp ratifikuotų tarptautių teisės aktų ir privalomų vykdyti nacionalinės teisės aktų. Taigi teoriškai, aukos neturi teisės į restituciją. Tačiau Europoje susiformavo praktika, tendencija, kad valstybės pačios prisiima įsipareigojimą grąžinti nuosavybę ar kompensuoti aukoms (tai seka iš Europos šalių praktikos, apibendrintos LR  Teisingumo ministerijoje ir LR  Seime).

Pagal tarptautinę teisę valstybės turi vertinimo laisvę apibrėždamos totalitarinių režimų aukas (kompensacijos gavėjus). Totalitarinių režimų aukos nepatenkančios į valstybių teisinį reguliavimą, negalės jo apskųsti pagal EŽTK/ EŽTK 1 protokolo 1 str.  Tas pats minėtina ir dėl aukų įpėdinių. Pati valstybė nustato, ar įpėdiniai turi teisę į  kompensaciją.

Panagrinėkime situaciją Lietuvoje. Nagrinėsiu nuo 1940m. nacionalizuoto ar kitaip nusavinto žydų privataus turto restitucijos problemas. Literatūroje šis klausimas nebuvo nagrinėjamas, nors turi tiek teorinę, tiek ir praktinę reikšmę. Teoriniu požiūriu tai svarbu, nes žydų turtas buvo pradėtas nacionalizuoti 1940 m. Sovietinės okupacijos metais vienodais teisniais pagrindais (arba tiksliau, vienodai neteisėtai) kaip ir visų Lietuvos gyventojų. Tačiau skirtingai negu kitų tautybių Lietuvos gyventojų, žydų turto kaip ir pačių žydų, laukė kitokia, išskirtinė lemtis. Praktiniu požiūriu tai svarbu, nes, praėjus daugiau 70 metų nuo nusavinimo pradžios, jis taip ir nėra gražintas.

Žydai – šiandiena sudaro visišką mažumą Lietuvoje. Ir tarpukario Lietuvoje žydai buvo priskiriami prie tautinių mažumų.  Mykolas Riomeris pasisakydamas apie “Žydų rasės problemą” savo monografijoje “Valstybė“, rašė:  “Ne kitaip šie santykiai reiškiasi nei ir tos tautos atžvilgiu, kuri Europoje ypatingai iš visų kitų išsiskiria ir neturėdama jokios teritorijos nė masinio pastovaus centro, grynai personalinėmis savo, išsiskaidžiusių narių ypatybėmis, sugebėjo per tūkstančius metų išlaikyti savo skirtingą esmę, nepasidavusi nacionalinei ar etninei aplinkos asimiliacijai. Kalbu apie Žydus….Bet pagaliau apie 2000 metų gyvenimo Europos tautų tarpe, dargi neturint savo atskiro teritorinio apsigyvenimo centro, turėjo į žydų tarpą įlieti nemažą vietos žmonių kraujo srovę….”[16,  211] .

“Tačiau Lietuvoje nacionalinės personalinės autonomijos (savivaldybės) institucija turi savo istoriją, bet tiktai vienos tautinės mažumos, būtent Žydų atžvilgiu” [17, 279].

1920 m. sausio 10 d. laikinosios valdžios buvo išleistas Laikinas įstatymus apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesčiais gyventojus žydus. Tai buvo įstatymas, steigiąs personalines žydų savivaldybės Lietuvoje pamatus.

  1. Riomeris tai vadina „Žydų personalinės autonomijos

Lietuvoje istorija“. Tuomet, t.y. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis žydai sudarė 7.2 % Lietuvos gyventojų [10, 2]. Galima manyti, jog 1940 m. sovietinėje Lietuvoje iš viso būta 240 000 – 250 000 žydų [3, 91].

Akivaizdu, kad žydai sudaro žymią mažumą tarp kitų tautų dabar. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, žydai sudaro 0,08% [19].

Nežiūrint pateiktų skaičių, apibūdinančių žydus kaip tautinę mažumą, iki 1940 metų žydai neabejotinai turėjo didelę įtaką Lietuvos ekonomikai.

Pateiksiu tik vieną skaičių. Iš 1940 -1941 metais 1593 nacionalizuotų įmonių, kurių metinė apyvarta buvo 500 mln. litų, 1320   (83% )  priklausė žydams [4, 147].

               Žinant, kiek daug turto priklausė žydams privačios nuosavybės teisėmis, ir žinant tai, kad žydų bendruomenė praktiškai buvo sunaikinta, natūraliai turėtų kilti klausimas, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyksta žydų nuosavybės restitucija ir ar vyksta apskritai?

              Čia, mano nuomone, reikėtų panagrinėti du aspektus:

  • Kaip ir kada buvo nusavintas žydų turtas.
  • Kokiu būdu pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra galima grąžinti žydų turtą buvusiam savininkui.

Kaip jau minėta aukščiau, dalis žydų nekilnojamojo turto buvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta 1940-1941 m., t.y. Sovietinės okupacijos metu. Didžioji šių nelaimėlių dalis buvo ištremta su šeimomis į Sibirą.

Vienas garsiausių tarpukario Kauno gydytojų – dr. Elchananas (Chanonas, Chonelis) Elkesas, aktyvus sionistinio judėjimo šalininkas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas, aštuoniolika metų buvęs Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje asmeninis gydytojas, – 1930 m. pasistatė Kęstučio gatvėje namą. Ir ne šiaip namą, o vieną pirmųjų, jei ne patį pirmąjį tautinio modernizmo stiliaus daugiabutį. Negrąžintas.

Elkeso namas Kaune

              Tačiau pažiūrėkime, kas toliau įvyko su Lietuvos žydų turtu.

Kaune pagerbti žydai – Lietuvos kariai

Kaune pagerbti žydai – Lietuvos kariai

2019-11-23 Kaune, Gričiupio seniūnijoje, Žaliakalnio žydų kapinėse, vyko žydų – Lietuvos kariuomenės karių pagerbimas, kuriame dalyvavo Gričiupio seniūnijoje startavusio pėsčiųjų pažintinio žygio, skirto  paminėti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metus dalyviai, Kauno žydų bendruomenės atstovai ir kiti kauniečiai.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas renginio dalyviams pasakojo apie istorinius žydų ir lietuvių santykius, žydų dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės kovose 1919-1920 m., jų tarnybą Lietuvos kariuomenėje.

Kovo 11-osios gatvės bendrijos vadovas dr. Raimundas Kaminskas pasidalino mintimis apie pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusius žydus Lietuvos  karius 1918-1940 m. ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui įteikė Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjungos atminimo ženklą.

Po to renginio dalyviai pagerbė Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios  šventoriuje  esantį šios bažnyčios statytojo, žydų gelbėtojo ir Lietuvos savanorio kun. Juozo  Želvio (1899–1985) kapą. 1861 m. įsteigtos Kauno Žaliakalnio žydų kapinės buvo uždarytos 1952 m.

Kultūros paveldo departamento duomenimis, šiose kapinėse palaidota ne tik daug žymių visuomenės, kultūros, politikos ir religijosveikėjų, bet ir Lietuvos kariuomenėje tarnavusių ir nepriklausomybės kovose žuvusių 14 žydų – Lietuvos karių. Dr. Raimundas Kaminskas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Autorė Faina Kukliansky

Prieš ~700 metų Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo.

Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.

1919-1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo tėvynės laisvę ir nevienas jų žuvo po lietuviškai-žydiška kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais.

       

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATVADAVIMO SĄJUNGOS ŽENKLAS

Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1991 m. Lietuvai vėl atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo pasaulyje garsinimo.

Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje yra atskirų marginalų vykdomų pronacistinių recidyvų, kurių metu pavieniai asmenys ar apgailėtinos grupelės savo nykias ekstremistines ideologijas bando padailinti prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.

Tai, kad nužmogėjęs baltaraištis 1941 birželį, eidamas žudyti žydų, ant raiščio vietoj svastikos paišydavo Gediminaičių stulpus – tik dar kartą patvirtina, kad šis ženklas tiksliai ir pilnai nusako žydų istoriją ir likimą Lietuvoje: garbingas Lietuvos valstybės simbolis, kurio antspaudu prieš 700 metų žydai buvo Valdovo pakviesti, prieš 75 metus – niekšiškai prisidengiant tuo pačiu ženklu – 95 % Lietuvos žydų buvo išžudyti.
Koks taiklesnis simbolis šią Lietuvos žydų istoriją galėtų savyje sutalpinti?
Gediminaičių stulpai yra ženklas liudininkas, bet ne kaltinamasis.

Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio rėžimo valstybė.

Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai, atsieit, prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų aukščiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių Valstybės ženklą savo kėslams pridengti) daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą Lietuvos žydų tarpe.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir Lietuvos  valstybė.
LITVAKO ŽENKLAS

Lietuvos žydus identifikuojantis ženklas, turintis tokią talpią, žydų istoriją Lietuvoje nusakančią prasmę, yra panaudotas ir Lietuvos banko išleidžiamoje proginėje monetoje, skirtoje Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Monetos projekto autoriai: Viktorija Sideraitė-Alon, Jūratė Juozėnienė, Albinas Šimanauskas. Dėkojame kūrėjams!

Nominalas 10 eurų Metalas sidabras Ag 925 Masė (svoris) 23,30 g
Monetos paviršiaus kokybė „proof“

 

Lietuva išleidžia   pirmąją euro monetą su hebrajišku užrašu.

Jewish World

Monetos bus išleistos „Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos“ metų garbei; kritikai teigia, kad Menoros simbolis ant monetos averso yra naudojamas kraštutinių dešiniųjų neonacių grupuočių šioje Baltijos valstybėje

Lietuvos bankas planuoja išleisti naują kolekcinę 10 eurų monetą, skirtą garsaus XVIII amžiaus žydų išminčiaus, Viliaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

Gimęs 1720 m. Elijahu Ben Saliamonas Zalmanas, Vilniaus Gaonas buvo žymus žydų išminčius ir svarbiausias Misnagedų dvasinis lyderis, litvakų identiteto kūrėjas. Šis tikėjimas prieštaravo chasidų judėjimui Rytų Europoje.

Komentuodamas Talmudą ir kitus tekstus,Vilniaus Gaonas tapo vienu garsiausių ir įtakingiausių rabiniškojo mokslo veikėju nuo viduramžių laikų.

Monetą numatoma išleisti 2020 m. antrąjį ketvirtį. Tai bus pirmasis kontinentinės valiutos tiražas su užrašu hebrajų kalba.

Monetos averse vaizduojamas Lietuvos žydų (litvakų) simbolis – stilizuota menora, atspindinti bendruomenės tapatumą su nuo XIV amžiaus gyvenusiais piliečiais, kai tuo metu valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni-Levy gyrė šį Lietuvos monetų kalyklos gestą.

„Tai labai graži duoklė Lietuvos vyriausybės vardu šlovingam Vilniaus žydų paveldui, 300-osioms Gaono gimimo metinėms“, – sakė A. Avni-Levy.

Plungėje rasti ir palaidoti šimtą metų gulėję žydų palaikai

Plungėje rasti ir palaidoti šimtą metų gulėję žydų palaikai

Birželio mėnesį prie Plungės Senamiesčio mokyklos, stovinčios Plungės Senųjų žydų kapinių vietoje, statybininkų sujauktoje žemėje praeivis rado kaulus.

  

Valstybinės teismo medicinos tarnybos  Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialistai nustatė, jog tai – trijų žmonių palaikų liekanos, žemėje pragulėjusios apie šimtą metų. Tad labiausiai tikėtina, kad jos – praėjusio amžiaus pradžioje palaidotų plungiškių žydų.

Lapkričio devyniolikta palaikai sugrąžinti į kapines.

Paroda ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas

Paroda ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas

2019 lapkričio 7 d.  Kauno regioniniame valstybės archyve  vyko socialinių artefaktų parodos „Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ atidarymas. Kauno regioninis valstybės archyvo direktorius  Gintaras Dručkus pasveikino labiausiai nusipelniusius archyvarus ir atidarė parodą, kurios  kuratorė – Dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė. Renginyje dalyvavo Lietuvos vyriausioji archyvarė  Kristina Ramonienė, Kauno Žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas,  Kauno archyvo darbuotojai, sporto istorikai, bibliotekininkai, muziejininkai, gidai, Kauno sąjūdžio atstovai bei kiti visuomenininkai.


Parodoje ,,Sporto sąjūdis Laikinojoje sostinėje“ pirmą kartą puikuojasi XX a.  ketvirto dešimtmečio vidurio Kauno miesto savivaldybės ,,Skelbimų lipinimo biuro“ afišos. Tai – ant laikraštinio popieriaus atspausdinti įvairiausių sportinių renginių – futbolo, krepšiasvydžio, orasvydžio rungtynių, sporto švenčių, šachmatų, teniso, bokso, plaukimo pirmenybių, laivų lenktynių, gimnazijų turnyrų skelbimai. Akivaizdu, kad tuomet futbolas buvo sporto šaka Nr. 1. Parodoje taip pat eksponuojamas 1938 m. inžinieriaus konstruktoriaus A. Rozenbliumo parengtas istorinės Kauno sporto halės projektas, Lietuvos sunkiaatlečio Prano Vitonio 1928 m. vasaros Olimpinių žaidynių Amsterdame dalyvio pažymėjimas bei kitų sportininkų LR piliečių vidaus pasų kortelės, įvairūs susirašinėjimo ir kiti dokumentai.

Akivaizdu, kad ši paroda  mums primena  tarpukario Lietuvoje veikusias sportines organizacijas, klubus sportininkų pergales ir nesėkmes. Ačiū parodos organizatoriams už puikų renginį. Kelios nuotraukos iš parodos.

Dr. Raimundas Kaminskas

Vilniaus politikai leido griauti darželį virš Didžiosios sinagogos liekanų

Vilniaus politikai leido griauti darželį virš Didžiosios sinagogos liekanų

Vilniaus savivaldybės taryba šią savaitę pripažino ant Vilniaus Didžiosios sinagogos liekanų pastatytą buvusį vaikų darželį nereikalingu ir pritarė jo nurašymui.

Vokiečių gatvėje, Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje prieš 55 metus pastatytas darželis-pradinė mokykla savo pirminės funkcijos nevykdo jau kelerius metus, čia šiuo metu yra įsikūrę 10 nuomininkų, vykdančių kultūrinę, meninę ar edukacinę veiklą. „Nuomos sutartys bus nutraukiamos tik tuomet, kai reikės pradėti pačius griovimo darbus. Darželį-pradinę mokyklą planuojama griauti kitąmet“

„Jei norėsi, ir tu tapsi genijum“

„Jei norėsi, ir tu tapsi genijum“

Lietuvos bankas 2020 m. išleidžia monetą, skirtą Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) 300-osioms gimimo metinėms.
Užrašas „Jei norėsi, ir tu tapsi genijum” lietuvių ir jidiš kalbomis – nuo Vilniaus Gaono laikų litvakų šeimose išplitusi idioma. Žydų motinos, rodydamos į Vilniaus Gaono portretą, kabėjusį beveik kiekvienos litvakų šeimos svetainėje virš stalo, taip skatindavo vaikus siekti užsibrėžtų tikslų – “Vil nor Goen”.
Lietuvos ambasados Italijoje organizuojamos Litvakų dienos Romoje

Lietuvos ambasados Italijoje organizuojamos Litvakų dienos Romoje

Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos naujienos

Ši paroda  – “Kitoks žvilgsnis į žydų vietą ir likimą Lietuvoje istorijos vingiuose” – tai Prano Morkaus, parodos kuratoriaus formuluotė.
Galime pasididžiuoti, kad ši paroda jau apkeliavo Londoną, JAV (Čikagą, Vašingtoną ir Niujorką), Pietų Afriką – Johanesburgą ir Keiptauną ir dabar pradėjo kelionę po Europą: dabar ji Romoje, vasarį bus Dubline, po to keliaus į Briuselį…

Lapkričio 6 dieną Romos Shoah  muziejuje vyks diskusija „Emanuelis Levinas: žydiškoji mintis ir Europos idėja“, kurioje mokslininkai ir diplomatai iš Lietuvos, Italijos ir Izraelio diskutuos apie platų ir įvairiapusį šio Lietuvoje gimusio ir vienu reikšmingiausiu pastarųjų laikų filosofo palikimą, jo minčių svarbą.

Renginių ciklą lapkričio 10 dieną užbaigs M.K. Čiurlionio kvarteto koncertas, kuriame skambės Lietuvos žydų kilmės kompozitorių Anatolijaus Šenderovo ir Džordžo Geršvino kūriniai.

 

Trijų renginių ciklo tikslas – supažindinti Romos gyventojus su turtinga litvakų istorija, pabrėžti žydų tautos indėlį į Lietuvos kultūrinį, socialinį, politinį, akademinį gyvenimą. Šis renginių ciklas – įžanga į Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimą 2020 metais.

Litvakų dienos Romoje rengiamos bendradarbiaujant su Romos Shoah muziejumi, Romos žydų bendruomene, Romos žydų muziejumi, Izraelio ambasada Italijoje, Lietuvos žydų bendruomene, Lietuvos Nacionaline Filharmonija, Lietuvos kultūros institutu, Romos Sapienza universitetu bei „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“.

Lietuvos Respublikos Seimas 2020 metus paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Kaune pristatyta paroda ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“

Kaune pristatyta paroda ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“

2019 m. spalio 31 d. Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko Vyčio paramos fondo parengtos parodos ,,Žydų narsuoliai kovose už Lietuvos laisvę“ pristatymas. Renginio dalyvius sveikino Kauno Žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, LR Seimo nario Mindaugo Puidoko padėjėjas Robertas Stanionis.  Visuomenininkas Raimundas Kaminskas pristatė pagrindinius Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos (1933-1940) veiklos bruožus, pastebėdamas tam tikrų šios organizacijos narių tragišką likimą siejama su Vilijampolės/Kauno getu.

Gidas Chaimas Bargmanas išsakė savo mintis apie žydų ir lietuvių santykius, o Kovo 11-osios g. bendrijos  etnografinis ansamblis „Sūduva“ atliko savo keletą dainų. Renginys buvo skirtas Vilijampolės prijungimo prie Kauno 100-mečiui paminėti.

Lietuvos kariai žydai išliko neabejingi šalies gerovei ir po Lietuvos Nepriklausomybės kovų  1933 m. birželio 24 d. susibūrė į Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungą.

Sąjungos tikslas buvo ugdyti tarp narių ir žydų visuomenės Tėvynės meilę, kelti valstybinį susipratimą, propaguoti užgrobtų Lietuvos regionų vadavimo, lietuvių ir žydų kultūrinio bendravimo idėjas.

 Nuo 1934 metų  sąjungos būstinė buvo Kaune, o organizacija iš viso    turėjo iki 3,000 narių. Tarp jų buvo savanorių, savanorių kūrėjų ir Klaipėdos išvadavimo dalyvių. 20 žydų karžygių už pasižymėjimą kovose buvo apdovanoti Vyties Kryžiaus ordinu, buvo apdovanotų ir kitais medaliais bei ordinais. Vien Kaune apdovanoti medaliais 245 žydų kariai (6 — Vyties Kryžiais, 26 — Savanorių medaliais). Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga   turėjo savo vėliavą, ženklą, buvo parengusi uniformos projektą. Sąjungos skyriai turėjo savo atributus, skyrių vėliavos būdavo iškilmingai įteikiamos jų švenčių metu. Nuo 1935 metų  sąjunga lietuvių kalba leido savaitraštį „Apžvalga”, kurio pagrindinė jo tema buvo gerų lietuvių-žydų santykių puoselėjimas ir žydų aktyvaus dalyvavimo Lietuvos visuomeniniame gyvenime nušvietimas. Iki 1940 metų išėjo 223 numeriai. 1940 metais okupavus Lietuvą, nustojo ėjusi „Apžvalga“, buvo uždrausta  sąjungos veikla visuose skyriuose. Nemažai sąjungos narių ištremti į Sibirą, represuoti.

Daugiau apie tai knygoje PAŽADĖTOJI ŽEMĖ – LIETUVA: Lietuvos žydai kuriant valstybę 1918-1940 (sudarytojas Vilius Kavaliauskas).

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

LŽB vyko seminaras mokytojams TOLI ir susitikimas su studentais iš Vokietijos

Savaitės pradžia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje prasidėjo itin aktyviai. TOLI seminaras mokytojams, Fanios Brancovskajos susitikimas net su 45 moksleiviais bei studentais iš Vokietijos bei savaitės trukmės stovykla vaikams.

Seminarą 32 mokytojams iš Lietuvos surengė Niujorke įsteigtas Olgos Lengyel institutas Holokausto tyrimams ir žmogaus teisėms. Pirmadienį renginio dalyviai turėjo unikalią galimybę pabendrauti su japonų diplomato Čijūnės Sugiharos sūnumi Nobuki Sugihara, kuris pasakojo apie tėvo veiklą, gelbėjant šimtus žydų. Iki ketvirtadienio truksiančiame seminare mokytojai klausysis paskaitų, aplankys Panerių memorialą, kitas apie holokaustą pasakojančias vietas.

Savo ruožtu, Lietuvos žydų bendruomenė mokytojams įteikė parodos  „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lita. Lite“ katalogą-knygą.

Tuo metu, kai 32 mokytojai J. Heifetzo salėje klausėsi paskaitų, aukštu žemiau į susitikimą su Fania Brancovskaja susirinko dar gausesnis būrys jaunimo. Šią savaitę Lietuvoje lankosi 45 studentai ir moksleiviai žydai iš Vokietijos, kuriems holokaustą išgyvenusi F. Brancovskaja pasakojo apie savo vaikystę Vilniuje, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais, kaip jai pavyko išgyventi gete.

Trečiasis renginys, irgi truksiantis visą savaitę, vaikų rudens atostogų stovykla “Amehaye 2019”, į kurią susirinkę vaikai dalyvauja edukaciniuose ir sporto užsiėmimuose, ekskursijose bei smagiai ir naudingai leidžia laiką draugų būryje.

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Vepriškis skulptorius pastatė paminklą miške nužudytam žydui gydytojui

Dar viena unikali istorija, kai privačių asmenų iniciatyva pagerbiama istorinė atmintis ir nekaltos Antrojo pasaulinio karo aukos.

Ukmergės rajone, šalia Veprių miestelio miške penktadienį atidengtas atminimo akmuo ant žydų gydytojo Abraomo Karlinskio kapo, kuris iki šiol buvo niekaip nepažymėtas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotojas Leonidas Melnikas, Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, vietos gyventojai.

Paminklo autorius – Vepriuose gyvenantis skulptorius Viktoras Žentelis, kuris atminimo akmenį gydytojo žūties vietoje pastatė savo iniciatyva ir lėšomis.

Anot skulptoriaus, vietiniai žinojo, kad miške Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo nužudytas ir palaidotas žydas. Nors kapas nebuvo pažymėtas, toje vietoje nuolat degdavo žvakutės.

Pasak Veprių seniūnijos, pradėjus domėtis, rinkti istorinę medžiagą, prie kurios prisidėjo Ukmergės kraštotyros muziejus ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, paaiškėjo, kad 1941 metų rugsėjo mėnesį miške, šalia Veprių Kalvarijų tako, buvo šaltakraujiškai nušautas Ukmergėje garsus žydas gydytojas A. Karlinskis. Pasakojama, kad gydytoją gerbiančių žmonių dėka, jam pavyko ištrūkti iš Ukmergės geto ir judėti Jonavos link. Deja, prie Pageležių jį sučiupo vietiniai žmonės ir įsodinę į vežimą atvežė arčiau Veprių.

Ona Žentelytė pasakojo, kad jos motina ne kartą dalinosi prisiminimais, kad išvydusi vežime sėdintį gydytoją suprato, kad su juo ketinama susidoroti ir bandė budelius stabdyti. Pagrasinę moterį ir jos vienerių metų dukrą Oną nušauti, nusikaltėliai pasitraukė į šalią esantį mišką, kur gydytoją nužudė ir užkasė.

Pokario metais vepriškiai žūties vietą aptvarkydavo, stabteldavo pasimelsti.  Viena jų, Marytė Traskauskienė, kuriai dabar 92-eji, sakė, kad nuo vaikystės žinojo, jog čia palaidotas žydas gydytojas, todėl visada toje vietoje padėdavo gėlių, uždegdavo žvakutę.

Tačiau pries keletą metų skulptorius V. Žentelis pastebėjo, kad lieka vis mažiau vietinių gyventojų prisimenančių šią tragišką istoriją ir nutarė ant gydytojo kapo pastatyti paminklą.

Melnikas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu dėkojo skulptoriui už iniciatyvą ir parodytą pagarbą, taip pat visiems vepriškiams, kurie ilgus dešimtmečius rūpinosi A. Karlinskio atminimo išsaugojimu. “Holokaustas – tai ne tik tragiški skaičiai su daug nulių, tai atskiri likimai, konkretūs žmonės. Mes turime žinoti visų aukų vardus bei pavardes ir niekada jų nepamiršti”, – kalbėjo profesorius.

Jis pridūrė, kaip svarbu, kad gydytojo gyvenimu ir tragiška žūtimi susidomėjo Lietuvos televizijos laida “Daiktų istorijos”, kurios dėka dar daugiau žmonių sužinos apie A. Karlinskį, Veprius ir skulptorių V. Žentelį.

Karlinskis gimė 1892 metais Kybartuose, mokėsi Varšuvoje, dirbo gydytoju Ukmergėje, buvo miesto tarybos narys.

PATIKSLINIMAS

PATIKSLINIMAS

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kuliansky neigia, kad rabinas Sholom Ber  Krynskis tarėsi su ja ir su bendruomene dėl ješivos steigimo Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pasak bendruomenės pirmininkės, nebuvo jokios kalbos apie Chabado chasidizmo sinagogos atsiradimą Vilniuje. Beje, 2001m. rabinas Krynskis, jau tada bandė įkurti chabado srovės ješivą, bet vilniečiai žydai mitnagdai pasipriešino.

Kai 2019m. rugsėjo mėnesį Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas paskelbė, kad sinagogoje bus kuriama ješiva, žmonės pradėjo domėtis, kokia ji bus? Rabinas Krynskis žydų Naujųjų metų proga kalbėjo apie Vilniaus Gaono ir Chabado panašumą. Tačiau Lietuvos žydai žino apie litvakų pasipriešinimą chasidizmui, prasidėjusį  dar 18amž.  Jau tuomet, atsiradus judėjimo priešininkams, žydai skilo į dvi chasidų ir mitnagdų  grupes.

Chabadų rabinai šiais laikais yra kviečiami dirbti į žydų ortodoksų mitnagdų sinagogas. Tai yra priimtina. Su rabinu Krynskiu buvo sutarta, kad jis ves pamaldas pagal litvakišką kryptį. Niekas neprieštarauja norui atidaryti ješivą. Chabad Liubavič turi patalpas, kurios yra Bokšto g. Ten rabinas gali daryti, ką jis nori, atidaryti ar uždaryti ješivą.

Vienintelėje veikiančioje Vilniaus Choralinėje sinagogoje, iš daugiau nei 100 buvusių Vilniaus sinagogų, kurioje visada vyravo mitnagdų tikėjimas, negalima steigti chasidų ješivos, tuo labiau, kad apie tai net nesitarta.

Vilniuje ir prieš 200 metų pasipiktinimą kėlė chasidinė pasaulėžiūra, kylanti iš kabalistinių interpretacijų, kurioje tarsi trynėsi ribos tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas šventa. Pasak Dr. docentės, religijų istorikės, religijotyrininkės Aušros Pažėraitės, spartus chasidizmo plitimas Rytų Europoje neilgai trukus, susilaukė aštrios priešiškos reakcijos, kurios epicentras buvo Vilniuje. ,,Atviras konfliktas pasidėjo tada, kai mieste keletą metų slapta veikusi chasidų grupė išėjo į viešumą ir sukėlė bendruomenėje didelį sąmyšį. Į bendruomenės vadovų tarybą buvo pasikviestas ir Vilniaus Gaonas.

1776 metais Vilniuje įvyko rabinų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo Vilniaus Gaonas, buvo priimtas sprendimas įtraukti į kovą su chasidais stambiausias Lietuvos ir Baltarusijos žydų bendruomenes, bei prieš juos išsiuntinėti cirkuliarus.

Tačiau 1797 metais Vilniaus Gaonas mirė. Kova nesiliovė: kitą dieną po Gaono laidotuvių Vilniuje buvo sušauktas posėdis, kuriame chasidus nuspręsta ne tik atskirti, bet ir iš viso nebepripažinti „Izraelio vaikais“, „nesidalinti su jais duona ir vynu“, „nepriimti į draugijas“, neleisti jiems bendruomenėje užimti kokių nors pareigų, ir kt..

Vilniaus Gaono mokiniai ir mokinių mokiniai toliau, per visą XIX amžių formavo autentišką, (dabar jau vadintiną litvakišku) judaizmą, kuriame vis didesnį svorį ėmė vaidinti Vilniaus Gaono mokinio Chaimo Valažino įsteigta Valažine moderni ješiva ir jos „absolventai“. Buvo imtasi pastangų sustiprinti Toros studijavimą.“

Vilniaus Gaono mokinys (vienas įtakingiausių XVIII a. judaizmo lyderių) Chaimas Valažinas, kurio nuomone, tradicinės priemonės negalėjo patenkinti  ieškojusių intensyvesnių Toros mokymų. Su mokytojo parama, rabinas Valažinas surinko daug susidomėjusių studentų ir atidarė garsią Valažino ješivą Valažino mieste (dabartinėje Baltarusijoje). Nors Valažino ješiva po maždaug 60 metų buvo uždaryta po Rusijos valdžios reikalavimų, tai paskatinto kurtis ješivas Vilijampolėje, Panevėžyje, Myre, Brastoje, Telšiuose. Lietuviškos ješivos tapo tokios žinomos, kad pagal jų vietovardžius jos iki šiol veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Izraelyje.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo autentiškas lietuviškas judaizmas, pasaulyje vadinamas ješiviniu judaizmu, o patys „ješiviniai“ dažnai vadinami litvakais (net jei ir nėra kilę iš Lietuvos), bei identifikuojami kaip „ne chasidai“, nes chasidinė pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas buvo visiška priešingybė jų idealams.

Žymesnės Lietuvos ješivos:  Ramailės ješiva (Vilnius),  Vilijampolės ješiva (Kaunas),  Panevėžio ješiva, Telšių ješiva, Kelmės ješiva, Kauno ješiva.

Kitąmet Lietuvoje bus eksponuojamas vertingas žydų istorijos ir kultūros dokumentas

Kitąmet Lietuvoje bus eksponuojamas vertingas žydų istorijos ir kultūros dokumentas

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos naujienlaiškis

Su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku susitikęs Niujorko YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas ministrą informavo, kad instituto tarybos absoliuti dauguma pritarė prašymui Lietuvoje eksponuoti vertingą dokumentą – Vilniaus Gaono sinagogos pinką.

Tai vietos bendruomenės metraštis, vienas svarbiausių dokumentų, pasakojančių apie Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimą. Šį unikalų eksponatą YIVO mūsų šaliai paskolins 2020 m., kai Lietuva minės Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus. Planuojama, kad dokumentas bus pristatomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur jį pamatyti galės visi norintieji.

XVIII a. gyvenęs Elijas ben Saliamonas Zalmanas – didysis Lietuvos rabinas, litvakų misnagdų religinės minties lyderis, žinomas Vilniaus Gaono vardu, laikomas vienu žymiausių Talmudo – judaizmo religinių raštų rinkinio aiškintojų. Kitąmet bus minimos jo 300-osios gimimo metinės.

YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įkurtas 1925 m. Vilniuje kaip pirmoji pasaulietinė Rytų Europos žydų studijų akademija siekiant dokumentuoti ir tyrinėti daugiau nei 1000 metų regione gyvuojančią žydų civilizaciją, rengti žydų mokslininkus. 1925–1939 m. YIVO Vilniuje sukaupė didžiausią pasaulyje biblioteką ir archyvą Rytų Europos žydų gyvenimo tematika. YIVO veikla Vilniuje nutrūko 1941 m. Šis institutas buvo perkeltas į Niujorką. Šių metų birželį Vivulskio gatvėje Vilniuje, kur nuo 1933 iki 1944 metų stovėjo YIVO pastatas, buvo atidengta atminimo lenta.

Lietuvoje išlikusi prieškarinio YIVO kolekcijos dalis saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Nuotraukoje (iš kairės): kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, YIVO archyvų vadovė Stefanie Halpern ir YIVO vykdomasis direktorius Jonathanas Brentas Niujorke

Užkalnis norėtų būti žydas ir valgyti beigelius

Užkalnis norėtų būti žydas ir valgyti beigelius

Andrius Užkalnis, www.DELFI.lt
Niekada neslėpiau, kad norėčiau būti žydas, bet žinau, kad tai ne taip lengvai pasiekiama. Konvertuotis galima, bet tai nelengvas procesas ir reikalauja daug mokslo, disciplinos ir paklusnumo, o aš visada buvau labiau improvizuojantis kūrėjas, ir, nors esu pasiekęs brandos amžių, esu labai nenuspėjamas, nepririštas ir labiau stebinantis, negu paklusnus. Todėl neįsivaizduoju savęs lankant žydų tikėjimo užsiėmimų, studijuojant Torą ir paskui pasiduodant organizuotos religijos gniaužtams (nes žydas yra ne tautybė, kaip mes klaidingai galvojame Lietuvoje, o religija, nepamirškite šito – čia sovietų ideologija išmokė galvoti apie žydus, kaip apie tautinę mažumą, kas yra visiškai netiesa). Apskritai, man labai sunkiai sekasi su bet kuria religija, nes religijose per daug skylių ir neatsakytų klausimų.
Tačiau daugelis žydų bruožų mane žavi, ir tai yra būtent tie bruožai, kurie erzina daugelį lietuvių, nes lietuviai žiauriai pavydūs ir pagiežingi.

Lietuviai, matydami, kaip žydai geriau prasisuka gyvenime, kaip jie pamato kitų nepastebėtas galimybes, moka pirkti ir parduoti, verslą kuria magiškai išdėliodami svetimus pinigus taip, kad jiems nubyra po truputį ir iš visur, ir pastebėdami, kad žydai galvoja ne tiesiniu būdu, bet daugeliu krypčių vienu metu, ir labai susinervina, nes daugumas lietuvių taip nemoka.

Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Holokausto „istoriko“ Pinchoso Fridbergo klausimas Genocido Сentro Holokausto Istorikams: ar galima pasitikėti archyvo dokumentu  LCVA f. R-1436, ap.1, b.29, l.13-13 a.p.?

Profesorius Pinchos Fridberg

 Komentarai straipsnio pavadinimui

1. Holokausto istoriku mane pavadino „Laisves radijas“. Neslėpsiu, tokie žodžiai glosto ausį. Bet  neatitinka tikrovės, deja. Iš tikrųjų esu pedantas: skaitau labai atidžiai, nepraleidžiu nei vienos raidės. Ir tuo pačiu metu dar šiek tiek mąstau.

2.Tikrieji (neklystantys) Holokausto Istorikai dirba Genocido Centre. Dėl to antruoju atveju žodį Istorikai rašau iš didžiosios raidės ir be kabučių. Šių istorikų tyrimų rezultatai iškalti net ant granito.

3 Į savo labai keistą klausimą „ar galima pasitikėti archyvo dokumentu?“galiu pateikti ne mažiau keistą atsakymą: kas gali paneigti, kad šio dokumento nesukūrė NKVD agentai, norėdami diskredituoti kolaborantus, kurie glaudžiai bendradarbiaviavo su naciais?

4.Sutrumpinimai: LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. – fondas, ap. – aprašymas, b. – byla, l. – lapas.

Dokumentо atradimо istorija

Autorinės teisės visada buvo man “šventa karvė”. Todėl iškart sakau: nurodytą dokumentą radau ne aš, o JAV gimęs lietuvis, matematikos mokslų daktaras Andrius Kulikauskas*. 2019 m. kovo mėn. 17 d. jis man atsiuntė iš LCVA kompiuterio monitoriaus ekrano fotografuotą beveik neįskaitomą kopiją dokumento, pažymėto LCVA, f.1346, ap.1, b.24, l.12-14.

“Pažaidęs” su „fotošopu“, aš tą dokumentą perskaičiau. Iškilo noras pasidaryti geresnę kopiją, ir aš nuėjau į Lietuvos Centrinį Valstybės Archyvą. Bet čia manęs laukė… „nedidelė“ staigmena: šifru nurodytas ne tas dokumentas. Bandymas pačiam surasti ieškomą dokumentą baigėsi fiasko ir aš paskambinau dr. Kulikauskui. Paaiškėjo, kad jo atsiųstame dokumento šifre atsidūrė rašybos klaida: vietoj b.24 turėjo būti b.29.

Dokumento kopija

 Pradėsiu nuo malonios ir nuoširdžios padėkos LCVA rankraščių dokumentų skyriaus vyresniąjai specialistei Ingai Bumažnikovai už pagalbą, ieškant ir dirbant su archyvo dokumentais. Ponia Bumažnikova mane taip pat informavo, kad norėdamas įdėti dokumentus į internetą, turiu užsisakyti ir gauti jų legalias kopijas. Tokias kopijas gavau:

Matote Alytaus apskrities vadovo aplanko „Byla Nr. 28“ viršelio kopiją (Byla pradėta 1941 m. birželio mėn., baigta 1941 m. rugsėjį):

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29

Štai ir pats dokumentas:

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13

LCVA, f. R-1436, ap.1, b.29, l.13 a.p.

Atkreipkite dėmesį: po to, kai dokumentas buvo parengtas, jis buvo redaguotas (rašomosios mašinėlės intarpai, pieštuko žymės). Nustatyti, ar jis buvo pasirašytas ir išsiųstas adresatui, man nepasisekė.

Holokausto „istoriko“  klausimai

Ar iš žodžių „Trečia [teroro] priežastis – vokiečių karių kišimasis ir užtarinėjimas areštuotųjų komunistų ir žydų “ seka, kad toks kišimasis vyko, ir ne vieną kartą? Priešingu atveju, kodėl reikėjo apie tai rašyti “šauniosios vokiečių kariomenės Alytaus ponui Komendantui”? Ar turiu suprasti, kad vokiečių kariškiai (nepainioti su esesininkais!) mėgino priešintis lietuvių kolaborantų žiaurumui?

O kaip reikia suprasti Alytaus apskrities vadovų prašymą leisti „vykdančius nusikaltimus komunistus, žydus ir lenkus šaudyti vietoje be Jūsų žinios ir daryti areštus taip pat nieko neatsiklausus”?

Ar toks prašymas reiškia, kad vokiečių armija (nepainioti su SS padaliniais!) neleisdavo lietuvių kolaborantams vykdyti savateismį (linčiavimą)? Priešingu atveju, kam gi prašyti to „šlovingos vokiečių armijos” Alytaus komendanto “?

Deja… klausimų žymiai daugiau, nei atsakymų …

P.S. Vienintelis dalykas, kurio nesupratau, kodėl šiame dokumente ginkluoti policijos padėjėjai vadinami partizanais?

————————————

*Vilniaus apygardos administraciniame teisme Dr.A.Kulikauskas atstovavo
JAV gyventojui Grant Gochinui, pateikiusiam skundą dėl  Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atsisakymo pakeisti
savo istorinę išvadą dėl kapitono Jono Noreikos („Generolo Vėtros“)
dalyvavimo Holokausto įvykiuose (skaitykite mano straipsnį „Vilniaus apygardos administracinis teismas: Genocido Centro atsakymas dėl Jono Noreikos – pagrįstas ir teisėtas”, rusų kalba).

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

Išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky komentaras

Išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky komentaras

Spalio 5d. paskelbta žinia, kad Šiauliuose išniekintas Chaimo Frenkelio paminklas. Verslininkas, 20-ojo amž. pradžioje valdęs pusę Šiaulių, pakėlė Šiaulių ekonomiką į pasaulinį lygį. Jam skirtas paminklas buvo pastatytas neseniai, su Gerosios Valios fondo parama prie Ch. Frenkelio vilos, nelabai toli stovėjo  ir gamykla ,,Batas“, kur buvo gaminami batai kaip ir Italijoje, fabrike, beveik tuo pačiu pavadinimu ,,Bata“.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky primena, kad Ch Frenkelio sūnui nebuvo  atkurtos nuosavybės teisės, nes restitucijos įstatymo galiojimo metu jis nebuvo Lietuvos pilietis.

,,Aš turiu jo susirašinėjimą su Lietuvos ambasada ir ten nė pusės žodžio nėra apie  baigtinius nuosavybės teisių atkūrimo  terminus. Sūnui pasiūlyta  kreiptis į teisėsaugos institucijas, bet nepaaiškinta, kad praleidus terminus, nuosavybės teisės nebus atkurtos. Taigi nuosavybės teisės atkurtos nebuvo.

Gerai, kad Ch.Frenkelis negali prisikelti iš numirusiųjų ir ateiti į savo gamyklą, kuri išgelbėjo daug žydų karo metu, naciai  be geto kalinių negalėjo gaminti produkcijos Frenkelio gamykloje, todėl geto kaliniai gaudavo darbo vietas Frenkelio gamykloje. Paties Frenkelio Šiauliuose jau nebuvo. Tai buvo vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame išsigelbėjo daugiausiai žydų tik todėl, kad jie galėjo išeiti darbams iš geto, Frenkelio fabriko dėka. Jei šiandien Frenkelis pamatytų, į ką pavirto tas jo fabrikas, kažin ar jis nenorėtų atsigulti atgal į kapą. Šitokia nepagarba kito asmens nuosavybei kaip ir nepagarba skulptūrai, nepagarba žydui, Lietuvoje tampa natūraliu dalyku.

Pastaruoju metu spaudoje vis dažniau ir daugiau akcentuojama, kad žydai reikalauja kažkokių išskirtinių teisių. Norėčiau pasakyti kad net jei mes ir reikalautume išskirtinių teisių, tai turėtume pagrindą. Tarptautinėje teisėje egzistuoja tokia definicija – atvirkštinė diskriminacija, valstybėje gyvenančiai mažumai, skaudžiai nukentėjusiai nuo kokių nors veiksmų, pvz.: genocido.

Nieko nuostabaus, kad žydai, yra tokie kaip visi, rašo Sigitas Parulskis: ,,visur prasiveržia ta neapykanta  žydui, kurio jau nebėra“. Kuris buvo nužudytas ir nesugebėjo pasidauginti tokiu būdu, kad atitiktų minimalią mažumą. Žydai dabar ,,atsiranda rašant ir kiti“.

Gal iš tikro  Frenkelio skulptūrą išniekino girti paaugliai, o gal ir ne, bet tai dar viena proga pakalbėti apie antisemitizmą, juolab, kad kitų metų sausį dalyvausime Tarptautinės Holokausto dienos paminėjime ir Gaono pagerbime bei žydų istorijos Lietuvoje renginiuose.“

Šiaulių istorija, kaip ir daugumos kitų Lietuvos miestų ir miestelių, glaudžiai susijusi su žydų bendruomene. 1909 metais net 56,4 procentai visų Šiaulių gyventojų sudarė žydai. Paprastai daugelis jų buvo amatininkai arba vadinamųjų laisvųjų profesijų atstovai. Ch. Frenkelis karjerą Šiauliuose 1879-aisiais pradėjo kaip paprastas odų išdirbėjas. Būtent šis šuolis – nuo paprasto odininko iki vieno turtingiausių tuometinės Rusijos imperijos žmonių, vadovavusio fabrikams Šiauliuose ir Rygoje (1911-ųjų metų „Britannicos“ enciklopedijos duomenimis, – vieniems didžiausių pasaulyje), labiausiai stebina.

Ch. Frenkelio įmonė buvo pirmoji visoje imperijoje naudojusi specialią technologiją neperšlampamiems batų padams, vadintiems „raudonaisiais“, gaminti. 1906-aisiais prie tėvo prisidėjo sūnus Jokūbas, Berlyne baigęs chemijos mokslus. Šiauliuose kilo vis daugiau Ch. Frenkeliui priklausančių pastatų, kuriuos jis aprūpindavo moderniausiais įrengimais. Būtent jis 1900-aisiais pirmasis Šiauliuose įsivedė elektrą ir telefoną bei išsigręžė artezinius šulinius.

1918 m. Chaimas Frenkelis su sūnumi, grįžę į Šiaulius ir pamatę vokiečių okupantų nuniokotą fabriką, Vokietijoje derėjosi dėl nuostolių atlyginimo, bet susitarimo nebuvo pasiekta. Netrukus nuo sielvarto ir ligų Chaimas Frenkelis mirė,

1920 m. karo sugriautame mieste Frenkelio odų fabrikas vėl pradėjo veikti. Po tėvo mirties fabriko reikalus paveldėjęs Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas – ne mažiau nusipelnęs Šiauliams žmogus. Tarpukario lietuvių spaudoje rašoma, Jokūbas Frenkelis buvo itin žydų ir lietuvių gerbiamas, labdarai atsidavęs žmogus. Už savo veiklą Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu. Nors daugumą laiko praleido Vokietijoje ir fabriką valdė per savo paskirtus direktorius, gyvai domėjosi jo aktualijomis, diegė technologines inovacijas. J. Frenkelis surinko geriausius batsiuvius iš visos Lietuvos, pakvietė specialistais iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos, kurie mokė vietinius darbininkus dirbti su naujausiomis mašinomis, ugdė jų profesinę kvalifikaciją. 1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų, kas 20 sekundžių buvo pagaminama nauja batų pora, jis tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje.

Antrą didelį sukrėtimą fabrikas patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Jam baigiantis, vokiečiai fabriko pastatus apiplėšė arba susprogdino, darbininkus žydus išžudė. Daugelis Ch. Frenkelio pastatų stebuklingai išliko. Ch. Frenkelio viloje veikia istorinis Kultūros centras.

Pasak Fainos Kukliansky, ,,tai tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos industriją neįkainojamas ir kurios atmintis taip brutaliai išniekinta kaip ir žiauriai Lietuvoje išžudyti žydai per pirmąjį 1941 m. pusmetį.

Iš tikro, kodėl mums daugiau reikia negu kitiems. Mums nieko nereikia, tik pagarbos, ramybės ir bjauriausių viešų komentarų baigties. KITAIP, MUMS TIKRAI REIKĖS IR REIKALAUSIME, KAD MUMS BŪTŲ UŽTIKRINTAS ORUS GYVENIMAS DEMOKRATINĖJE LETUVOS VALSTYBĖJE“.

Lietuvos televizijos kanalas TV3 sekmadienį pagrindines žinias pradėjo Ch. Frenkelio paminklo išniekinimo tema. Vandalizmo terlionė,žydus įžeidžiantis simbolis, ant paminklo dažais išterliotos vyriškos genetalijos,

Faina Kukliansky savo interviu TV3, komentuodama šį įvykį  sakė, ,,kad Ch. Frankelis išgarsino Šiaulius visame pasaulyje, o jo gamykla Holokausto metu  gelbėjo  žydų geto kalinius nuo mirties,  nes jiems buvo leista dirbti Frenkelio batų fabrike. Ši istorija panaši į ,,Schindlerio sąrašą“. Tai buvo tik viena žydų šeima, kurios indėlis į Lietuvos pramonę buvo neįkainojamas ir kurios atminimas buvo išniekintas. Kalbėdama TV3 žiniose, F. Kukliansky pasakojo, kad yra susijusi su šia šeima giminystės ryšiais. ,,Nors vandalai galėjo arba negalėjo veikti iš antisemitinių paskatų, incidentas prisideda prie bendros baimės ir nuogąstavimo atmosferos, didėjančios Lietuvos žydų bendruomenėje. Kaupiasi niūrios nuotaikos”.

https://tvplay.tv3.lt/vandalu-ispuolis-siauliuose-10346445