Paveldas

Susipažinkite: Litė, Didžioji sinagoga ir asketiškasis Vilniaus Gaonas

Susipažinkite: Litė, Didžioji sinagoga ir asketiškasis Vilniaus Gaonas

15min.lt –  žurnalistė Karolina Aleknavičė:

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais paskelbti 2020-ieji – gera proga susipažinti su ištisus šimtmečius kaimynystėje gyvavusia autentiška kultūra.

Apie Litę ir joje gyvenusius litvakus, Šiaurės Jeruzale vadintą Vilnių bei jo vardą visame pasaulyje garsinusį Gaoną Elijahu, o taip pat – šios unikalios kultūros simboliu tapusią Didžiąją sinagogą kalbamės su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadove Saule Valiūnaite, Vilniaus universiteto (VU) istorike dr. Akvile Naudžiūniene bei Kėdainių Daugiakultūrio centro vadove Audrone Pečiulyte.

Lietuvos žydų istorija – integrali Lietuvos istorijos dalis

Kaip pastebėjo 15min kalbinta S.Valiūnaitė, lietuvių požiūris į žydų istoriją per pastaruosius 15 metų pasikeitė: „Džiugina, kad ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose atsiranda vis daugiau iniciatyvų, ir svarbiausia – noro įamžinti čia gyvenusių žydų istoriją ir paveldą. Vieni tai daro statydami atminimo ženklus, kiti organizuodami renginius ar rašydami knygas apie savo miestų ir miestelių žydų istoriją.

Nepriklausomybės kovų dalyvei Libai Mednikienei  atidengtas paminklas Širvintose

Nepriklausomybės kovų dalyvei Libai Mednikienei atidengtas paminklas Širvintose

Dar vienas gražus istorinės atminties projektas. Gegužės 19d. Širvintose atidengtas bareljefas Nepriklausomybės kovų dalyvei Libai Mednikienei (1875 – 1941).

Skulptorius Romualdas Kvintas sumanė žymiajai širvintiškei pastatyti paminklą – macevos formos akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu, tačiau užbaigti jo nespėjo. Žydų bendruomenės “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” užsakymu bareljefą išliejo ir prie jau stovinčios akmens plokštės pritvirtino skulptorius Mindaugas Šnipas.

L. Mednikienės gyvenimas atspindi visą žydų tautos tragediją – kovojusi už Lietuvos laisvę tarpukariu, Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo nužudyta toje pačioje Lietuvoje.

Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.


Kaip rašoma Viliaus Kavaliausko knygoje “Lietuvos karžygiai: Vyties Kryžiaus kavalieriai”, Liba buvo unikali ir stipri asmenybė. 1922–1923 metais, karo su lenkais metu, Liba Mednikienė (Mednik), rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus.

Libai Mednikienei, Nepriklausomybės kovų dalyvei, partizanei gegužės 19d. bus atidengiamas paminklas Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje

Libai Mednikienei, Nepriklausomybės kovų dalyvei, partizanei gegužės 19d. bus atidengiamas paminklas Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje

Nuotraukoje : Paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, atidarymo iškilmės Širvintose 1927m. Pirmas dešinėje prie paminklo prezidentas Antanas Smetona

 

Liba Mednikienė

1875 – 1941
Gimė Jaskaudžiuose (Gelvonų vlsč., Ukmergės apskr.)
Veikla: žydų prekybininkė, Nepriklausomybės kovų dalyvė, partizanė.
Pagerbimas:

 

 

 

 

 

Nuotr. iš V. Kavaliausko knygos ,,Lietuvos karžygiai”.

1922–1923 metais, karo su lenkais  metu,  Liba Mednikienė (Mednik), Leizerio duktė, rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus. Dažnai žvalgybinę medžiagą rinko per savo tautiečius žydus, buvusioje lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Apie viską pranešdavo lietuvių partizanų vadams.

Mūšių metu saugodavo pas ją partizanų paliekamas stambias pinigų sumas. Jos žinioje buvo  ir neutraliojoje zonoje veikiančių partizanų šovinių ir granatų atsarga. Dažnai ,,pati išdavinėjo mūšių metu partizanams šovinius ir bombas” [5].

Jos bute lietuviai partizanai gaudavo prieglobstį, čia buvo ir jų štabas.  Vėliau, po karo dirbo prekybininke, gyveno Širvintose. Nepriklausomybės aikštės 29-ajame name turėjo krautuvę, kurioje slėpė vieno kariuomenės pulko kasą ir ginklus, padėjo žvalgybai. Buvo labai gerbiama miestelyje [4, 5].

Už partizaninę veiklą 1928 metais Lietuvos Krašto apsaugos ministerija Libą Mednikienę apdovanojo  Vyties Kryžiaus ordinu. Ordiną jai įteikė pats Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius [4]. Ji yra vienintelė žydė moteris, gavusi šį apdovanojimą [1]. Po metų – 1929 m. rugsėjį – buvo apdovanota Nepriklausomybės medaliu [5, 9].

Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos žinovų nuomonės dėl jos žūties laiko išsiskiria.

Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.

Buvęs mokytojas girdėjęs pasakojimą, kad prieš egzekuciją nusipelniusiai širvintiškei buvo pasiūlyta gyvybė, tačiau ji atsisakė pasigailėjimo, pasilikusi su šeima ir kaimynais. Nors kas tai galėjo papasakoti – juk vieninteliai liudininkai buvo budeliai…

Kita Širvintų istorijos tyrinėtoja, bibliotekininkė Emilija Dalinkevičiūtė, prisimenanti buvusią kaimynę, teigia, kad  L. Mednikienė buvo nužudyta 1942 metų antroje pusėje, jau likviduojant paskutinius Širvintų žydus [2, 5, 8]. Pivonijos miške yra pastatytas paminklas žuvusiems atminti

Tekstas ir nuotrauka Vilius Kavaliausko.

Š.M. gegužės 19 d. 15 val. bus atidengiamas paminklas su Libos Mednikienės bareljefu Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje . 

Paminklo autorius Romualdas Kvintas sumanė pastatyti akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu.  Paminklo pabaigti skulptorius nespėjo, todėl žydų bendruomenės ”Vilnius – Lietuvos Jeruzalė ” užsakymu, skulptorius Mindaugas Šnipas  išliejo bareljefą, kuris bus pritvirtintas prie jau stovinčios akmens plokštės.

Šią informaciją tinklapiui atsiuntė Daumantas Levas Todesas.

Prašome šia informacija pasidalinti su savo bendruomenių nariais ir tarnybų darbuotojais ir patvirtinti savo dalyvavimą laišku:  daumantas.todesas@gmail.com

Tikimės greitai a.s.a.p. gauti pageidaujančiųjų dalyvauti  patvirtinančius laiškus .

 

 

 

 

Mažai žinomas Kupiškio krašto žydų gyvenimas

Mažai žinomas Kupiškio krašto žydų gyvenimas

Aušra Jonušytė, Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė, straipsnius publikuojanti ,,Kupiškėnų mintys” http://kmintys.lt 

Nuotrauka iš Idos Baronaitės-Chlivickienės šeimos albumo.

Baronų giminė – Skapiškyje gausiausia tarp savo tautiečių. Apie 1930 m. Iš kairės: Motina
Gita Baronienė, tarpduryje senelis Icikas Baronas, tėtis Motelis Baronas, sesuo Sara g. 1923 m., Ida
g. 1921 m. Toliau – senelė Riklė Baronienė. Tarpduryje – Chaimas Baronas, senelio brolio sūnus
prieš jam emigruojant į Meksiką. Toliau – senelio brolis Elijas Baronas, miręs Skapiškyje apie 1932
metus, jo žmona Eta Baronienė ir senelio sesuo Reiza Rabinavičienė. Languose – senelio brolio
dukterys Beila ir Sara. 1928 m. Po Elijaus mirties jos išvyko į Meksiką, o šeimai pardavė savo pusę
namą.

Mažai žinomas mūsų krašto žydų gyvenimas

 Istorija lėmė, kad lietuvių ir žydų gyvenimas tarpukario laikotarpiu persipynė, bet daug kas iš mūsų šiandien mažai žino apie kažkada šalia mūsų artimųjų gyvenusių kaimynų žydų papročius, bendravimą ir šventes. Tai kas išliko rajono gyventojų atmintyje apie Kupiškyje, Subačiaus miestelyje ir Subačiaus mieste, Skapiškyje, Šimonyse, Alizavoje, Palėvenėje gyvenusius žydus, yra užrašyta ir saugoma Kupiškio etnografijos muziejuje.

Gončaro kepyklos Kupiškyje kulinarai. 1939 m. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo.

Danielius Dolskis – Kauną linksminęs Lietuvos estrados pradininkas

Danielius Dolskis – Kauną linksminęs Lietuvos estrados pradininkas

Rasa Murauskaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Trečiasis pasakojimas yra skiriamas atlikėjui, vadinamam lietuviškosios šlagerių kultūros pradininkui, Danieliui Dolskiui.

Praleidęs Tarpukario Kaune vos kelerius metus, D. Dolskis tapo tikra lietuviškosios estradinės kultūros legenda.

„Onyte, einam su manim pašokti“ – taip lietuvaites šokti kviesdavo legendinis tarpukario dainininkas, lietuviškosios estrados pradininku vadinamas D. Dolskis.

„Žmogus, kuris linksmino Kauną“, – taip apie Dolskį, į Lietuvą atnešusį šlagerių kultūrą, yra rašęs vienas tarpukario šalies laikraštis. Su šiuo atlikėju, gimusiu Vilniaus žydų šeimoje, tiesa, kita, Brojdes, pavarde, siejamas legendinių tarpukario Kauno restoranų „Versalis“, „Metropolis“, „Konrado kavinės“ muzikinis gyvenimas.

Panevėžio sinagogų atminimą saugo tikintieji ir archyvai

Panevėžio sinagogų atminimą saugo tikintieji ir archyvai

Didžioji Panevėžio žydų sinagoga. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

 

Daiva Savickienė

Iš Panevėžyje veikusių žydų maldos namų vos per kelis dešimtmečius teliko prisiminimas.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą miesto centras ir pagrindinė aikštė atrodė visiškai kitaip. Iš tais laikais Panevėžyje veikusių bemaž dviejų dešimčių sinagogų didžioji dalis telkėsi būtent ten, miesto širdyje, kur būta net Sinagogų aikštės.

Deja, dabar šį paveldą dažniausiai mena tik archyviniai dokumentai ir retos nuotraukos.

Nepagailėjo nei istorija, nei laikas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad XVII–XVIII amžiuje daugelis Lietuvos vietovių minėtos kaip turinčios sinagogas. Nors statytos šios, žinoma, jau kelis šimtmečius.

Maldos namai, pasak istoriko, buvo ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis, ekonominis, politinis žydų bendruomenės centras.

„Skirtingai nuo katalikų, sinagoga atlieka kelias funkcijas, – aiškina D. Pilkauskas. – Tai ir bendruomenės susitikimų, Talmudo studijų vieta.“

Pasak jo, pastatų dydį, skaičių ir tipą lemdavo bendruomenės gausumas bei poreikiai, taip pat finansinės galimybės. Bet ne tik. Sinagogų statybą reguliavo tam tikri draudimai bei įstatymai. Jos negalėjo kilti aukštesnės nei katalikų šventyklos, nuo pastarųjų privalėjo būti nutolusios tam tikru atstumu.

Skirtingai nuo kitų religinių konfesijų, sinagogos statytos kompleksais. Be to, skirstytos pagal sezoną – į vasarines ir žiemines, pagal priklausomybę tam tikram luomui ar profesijai – į pirklių, darbininkų, siuvėjų, muzikantų ir panašiai.

Šiame klipe matysite ir Josifą Melovanį, kuriam suteiktas Vilniaus choralinės sinagogos garbės kantoriaus titulas

“Jews in Music” Presented by The Genesis Prize Foundation

„Genesis“ premijos fondas sukūrė šį klipą „Žydai muzikoje“ pagerbdami išskirtinius istorinius žydų pasiekimus muzikoje. „Genesis“ premija apdovanojami muzikai už nepaprastus pasiekimus.  Fondas kasmet pagerbia premijos laureatą.

„Žydai muzikoje“ debiutavo 2016 m. „Genesis“ premijos teikimo ceremonijoje virtuoziško smuikininko Itchako Perlmano garbei.  Kai kurie iš vaizdo įraše matomų muzikantų yra: Josef Melovani, Leonardas Cohenas, Carole Kingas, Vladimiras Vysotsky, Idanas Raichelis, Martha Argerich, Paul Simonas, Jevgenijus Kissinas, Billy Joelis, Adamas Levine’as, Drake’as ir daugelis kitų.

Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus

Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus

Gatvės vaizdas Vilniaus žydų kvartale. YADVASHEM.COM nuotr.

Daiva Savickienė

Vienos tautos išskirtinumas lėmė pačius įvairiausius visuomenės stereotipus apie tai, kas jai atrodė nesuprantama ir nepažinta.

Stereotipai apie žydus – be galo sudėtingas ilgus metus formavęsis reiškinys, paveiktas daugelio veiksnių. Bėgant amžiams jų kūrėsi vis naujų, bet kai kurie stereotipai, nepaisant jų absurdiškumo, pasirodė esą itin gajūs.

Paradoksalu, bet, atrodytų, modernioje visuomenėje jie funkcionuoja lig šiol ir – svarbiausia – jais net tikima.

Krikščionybės ir judaizmo sankirta

Kaip sako Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis, sąvokos „savas“ ir „svetimas“ mums, žmonėms, yra reikšmingos nuo pačių seniausių laikų. Kadaise taip atskirdavome (o ir dabar atskiriame) vieni kitus – priklausančiuosius savai genčiai ir ne.

Be to, pasak istoriko, visuomenėse visada buvo išskiriamos tam tikros grupės. Taip nutiko ir žydams, gyvenusiems tarp krikščionių. Su jais susiję stereotipai labai seni. Ir gana specifiniai.

„Ankstyvoji krikščionių religija kėlė kaltinimus žydams dėl Kristaus nužudymo – deicido. Kad būtent žydai, judėjai, yra atsakingi už tai, jog nepažino Dievo sūnaus ir Pranašo, ir jį nužudė. Tą patį vėliau vystė ir krikščioniškoji teologinė tradicija“, – sako V. Vareikis ir dar primena, jog ir šv. Povilas savo laiškuose judėjus vadino užkietėjusia tauta, kuri nepažino Kristaus ir jį nukankino, bet gali atsiversti, jeigu priims jo mokymą.

Kiti stereotipai – tarkime, kad žydams ritualiniais tikslais yra reikalingas krikščionių kraujas, – istoriko teigimu, pas mus atėjo iš Vakarų Europos. Jie taip pat labai seni, o šitas pradžioje dar net ir nesietas su žydais. Panašius argumentus naudojo romėnai prieš krikščionis remdamiesi apeigų metu naudojamais posakiais „Kristaus kūnas“ ir „Kristaus kraujas“.

„Romėnai taip pat tikėjo, kad užsidarę krikščionys vykdo slaptus žmonių aukojimus ir, nežinodami tikrovės, bausdavo juos mirties bausme“, – apibendrina V. Vareikis. Nuo XII a. Vakarų Europoje paplito ritualinės žmogžudystės mitas. Pasak istoriko, pirmą kartą dėl krikščionių vaiko neva nužudymo žydai buvo apkaltinti 1144 metais Anglijoje, Norviče. Vėliau Prancūzijoje, Vokietijoje. O Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šis antijudėjinis mitas pasirodė nuo XVI a.

Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis. KU nuotr.

Šie mitai – apie kraujo naudojimą ritualiniams tikslams, ritualines žmogžudystes, – pasak V. Vareikio, dar net XVIII a. – XX a. pradžioje buvo gajūs dabartinės Ukrainos teritorijoje, Lenkijoje, tad nieko nuostabaus, jog rado kelią ir į Lietuvą ir plito kaimietiškoje visuomenėje.

Dėkojame p. Svetlanai, kuri savo sodyboje rado macevą

Dėkojame p. Svetlanai, kuri savo sodyboje rado macevą

Į Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę kreipėsi vilnietė Svetlana Šitelienė, gyvenanti Vilniuje, pranešdama, kad jos sodybos kieme yra spėjamas žydiškas antkapis.

Dėkojame p. Svetlanai, kuri savo sodyboje rado macevą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė susisiekė su p. Svetlana, padėkojo, jai buvo įteikta macų dėžutė ir Icchoko Rudaševskio knyga ,,Vilniaus geto dienoraštis“.

Per politinius suvaržymus ir abejones – į bendrą valstybę

Per politinius suvaržymus ir abejones – į bendrą valstybę

Priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, 1915-aisiais carinė valdžia pradėjo žydų tautybės šeimų „evakuacijas“ į imperijos gilumą. Panevėžys per jas neteko daugelio labiausiai pasiturinčių, versliausių, intelektualiausių miestiečių. Archyvų nuotraukoje – Panevėžio Hindenburgo, buvusi Turgaus ir būsimoji Laisvės aikštė 1916 metais.

Daiva Savickienė

Nepriklausomybės priešaušryje savą valstybę sunkumų nepaisydami kūrė tiek lietuviai, tiek tautinės mažumos.

Amžių sandūra Lietuvoje nebuvo lengvas metas. Caro valdžios ribojimai, karas, emigracija, evakuacijos bei kiti sukrėtimai keitė šalies veidą, o kartų – ir jos žydų bendruomenę. Kėlėsi į miestus

Kėlėsi į miestus

Kada Lietuvoje apsigyveno pirmieji žydai, nėra žinoma, tačiau jų tikrai jau būta XVIII amžiaus antroje pusėje. O šimtmečiui baigiantis, turėjome ir susiformavusią žydų religinę bendruomenę.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus daktaro Arūno Astramsko teigimu, pagal šį faktą galima numanyti, kad tuomet ir Panevėžyje jau buvo žydų maldos namai, taip pat kapinės. Kitaip tariant, kad ir nedidelė, šios tautos atstovų bendruomenė įsikurti pasirinko ir miestą prie Nevėžio.

Ilgainiui – greičiausiai gausėjant stambesnių pramonės įmonių, pragyvenimo šaltinių, ji sparčiai plėtėsi. Ir XIX amžiaus vidury žydai sudarė apie pusę ar net daugiau Panevėžio gyventojų.

Pagal to meto tvarką, žemės, kaip nuosavybės, žydai negalėjo turėti, tad natūralu, jog koncentravosi miestuose ir miesteliuose. Paprastai uždaromis bendruomenėmis, kurių kontaktai su aplinkiniais buvo gana paviršutiniški.

Virtualios paskaitos: pabėgimo iš Panerių istorija ir Lietuva Žako Lipščico prisiminimuose

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus organizuoja  virtualias paskaitas:
pabėgimo iš Panerių istorija ir Lietuva Žako Lipščico prisiminimuose.

„Esu skulptorius iš Lietuvos“, – taip prisistatydavo skulptorius Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz, 1891-1973), atidarydamas parodas garsiausiuose pasaulio muziejuose ir galerijose, nors Lietuva tuo metu pasaulio žemėlapyje apskritai neegzistavo. Apie Lietuvos vaizdinį Ž. Lipšico prisiminimuose, jo ryšius su Lietuvos menininkais ir intelektualais, papasakos skulptoriaus kūrybos ir memorialinio palikimo tyrinėtoja muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė.

Balandžio 28 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas:

https://bit.ly/3eOiwqQ

Virtualaus susitikimo ID (Meeting ID): 781 3821 0199
Prisijungimo slaptažodis: 6YSTki

Gegužės 5 d. 15.00 val.
Panerių pabėgimo tunelis: plėšiko, inžinieriaus ir elektriko istorija

Panerių masinių žudynių vietoje nuo 1943 m. naciams siekus nuslėpti nusikaltimų pėdsakus buvo įkalinta 80 kalinių, kurie turėjo ekshumuoti ir deginti sušaudytųjų palaikus. Įgyvendinus šį vokiečių pareigūnų sumanymą taip pat būtų buvę sušaudyti ir kaliniai, tačiau jiems kilo idėja gelbėtis išsikasant požeminį tunelį, vedusį už įkalinimo vietos aptvėrimo ribų.

1944 m. ilgesniu nei 30 metrų tuneliu pabėgo dalis brigados narių, tarp kurių buvo ir pagrindiniai šio pabėgimo plano iniciatoriai: brangenybių plėšikas, inžinierius bei elektrikas. Paskaitoje muziejininkas istorikas Mantas Šikšnianas detaliau atskleis gelbėjimosi eigą bei minėtų brigados narių vaidmenį pabėgimo organizavime.

Gegužės 5 d. 15.00 val. paspauskite ant nurodytos nuorodos ir palaukite, kol bus patvirtintas jūsų dalyvavimas:

https://bit.ly/3bIpxHA

Virtualaus susitikimo ID (Meeting ID): 776 0246 9559
Prisijungimo slaptažodis: 005691

Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbtas Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimas

Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbtas Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimas

URM.lt naujienos

Balandžio 23 dieną ministras Linkevičius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbė Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimą. Šiandien minimos 300-osios Vilniaus Gaono gimimo metinės.

„Vilniaus Gaonas – vienas ryškiausių ilgaamžės Lietuvos žydų kultūros istorijos simbolių, kurio įtaka pasaulio žydų dvasiniam gyvenimui yra ypatinga. Jo darbai reikšmingai prisidėjo prie Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės suklestėjimo bei išgarsinimo, o Lietuvos sostinė tapo visam pasauliui žinomas dvasinis žydų centras. Litvakų Lietuvą – Litą – atrandame ne pagal įprastą žemėlapį, bet per kultūros pažinimą. Tikiuosi, kad Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų kūrybos metams suplanuoti, bet dėl koronaviruso pandemijos atidėti renginiai įvyks ir galėsime tinkamai pagerbti garsųjį Talmudo aiškintoją ir jo indėlį“, – sakė L. Linkevičius.

Seimas 2020-uosius yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Vilniaus Gaono 300-metų gimimo sukaktis įrašyta į 2020-2021 metais UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Taip siekiama įamžinti svarų Vilniaus Gaono indėlį į Lietuvos ir pasaulio religinį, kultūrinį, mokslinį ir visuomeninį paveldą.

Vilniaus Gaonas laikomas lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju.  Nuo vaikystės Vilniaus Gaonas didžiąją savo laiko dalį skyrė religijos studijoms, buvo įsitikinęs, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo ir gramatiką, matematiką, astronomiją. Nors niekada nėjo jokių formalių pareigų, buvo didelis religinis ir moralinis autoritetas savo amžininkams. Visi Vilniaus Gaono priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.

Vilniaus Sudervės žydų kapinės buvo įkurtos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir yra vienos iš dviejų šiuo metu Lietuvoje veikiančių žydų kapinių.

Vilniaus  Gaonui 300!

Vilniaus  Gaonui 300!

Lietuvos Seimas 2020-uosius paskelbė iškilaus XVIII amžiaus išminčiaus, kultūros atstovo Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) ir Lietuvos žydų metais. Ši sukaktis taip pat įrašyta į 2020–2021 metų  UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Balandžio 23d. minime, 300-ąsias Vilniaus Gaono metines.

Vilniaus Gaoną mokslininkai pripažino geriausiu Talmudo žinovu Rytų Europos žydų istorijoje. Jis taip pat laikomas rabinistinio judėjimo prieš chasidizmą tėvu ir svarbiausiu Rytų Europos žydų rabinistinio švietimo pirmtaku. Gaoną ir jo sekėjus – mitnagedus judėjai vadina švietimo šaukliais.

Nepaprastas Gaono domėjimasis įvairiomis tiksliųjų mokslų šakomis ir jo publikacijos geometrijos, astronomijos ir geografijos temomis buvo dažnai minimi kaip tolesnės Haskalos ( apšvieta) raidos Rytų Europos nuojautos ženklai bei įrodymas, kad jis skatino daugelio akademinių sričių plėtrą, galiausiai tapdamas švietėjiško judaizmo simboliu, – rašė Alanas Nedleris –  religijos studijų emeritas profesorius ir buvęs žydų studijų programos direktorius JAV.

 

Gaono, kaip ypač ryškaus, įvairiapusio mokslininko ir nepaprastai apsišvietusio savo laikmečio Lietuvos žydų rabino paveikslas ne tik išliko iki mūsų dienų – jį papildė daugelis jo mokinių bei sekėjų, o daugiausiai rabinistiniai chasidizmo priešininkai, t.y. mitnagedai.

YIVO sudarytoje Rytų Europos žydų enciklopedijoje rašoma, kad Vilniaus Gaonas (dar žinomas kaip santrumpa GRA – Gaon Rabbi Eliyahu) buvo dvasios milžinas, pavyzdys kartų kartoms, įkvėpimo šaltinis bei centrinė figūra Lietuvos žydų kultūroje.

Eliyahu ben Saliamonas Zalmanas (1720-1797) gimė rabinų šeimoje, mokėsi chedere (religinė pradinė mokykla), studijavo Torą su savo tėvu. Būdamas 7 metų, jis buvo išsiųstas mokytis į Kėdainius ( Keydan) pas rabiną Moshe Margoliot. Netrukus po to pradėjo savarankiškai mokytis, o būdamas 18 metų išvyko iš Vilniaus klajoti po Lenkijos ir Vokietijos žydų bendruomenes.

Grįžęs į Vilnių, Eliyahu užsidarė namuose ir skyrė savo energiją Toros studijoms. Jo studijas rėmė vietos žydų bendruomenė,  jis tęsė mokslų kelią visą savo gyvenimą.

Rabinas, rašytojas Elijah J. Schochet yra rašęs, kad Lietuvos žydų būdas, jų išskirtinumas – Vilniaus Gaono palikimas.

Maža ir skurdi Lietuvos žydų bendruomenė toli gražu pralenkė savo bendratikius iš didesnių ir labiau pasiturinčių kraštų. Ji išugdė puikius rabinistinius mokslininkus, išprususius pasauliečius, gausiai leido literatūrines publikacijas, jos kultūriniai nuopelnai – įvairiapusiai.

Vilniaus Gaono mokymo galia, požiūris į mokymąsi padarė didelę  įtaką ješivų judėjimui, tai pripažįstama seniai. Niekas neužginčytų, kad Gaono palikimas padėjo Vilniui tapti Toros centru 1802m.

Po Gaono mirties praėjus 50-čiai metų, pirmasis Gaono sekėjas ir dvasinis įpėdinis Chaimas iš Voložino (1749-1821) įkūrė ješivą Voložine, sekdamas Gaono priesaku ir įkūnijo daugelį jo religinių ir pedagoginių  įsitikinimų.

Lietuvoje buvo daug ješivų  su musaro judėjimais (religinis dorovinis judėjimas)  , o tai yra grynai lietuviškas reiškinys. Ir nors jis užgimė praėjus pusei šimto metų po Gaono mirties, dvasinė šio judėjimo geneologija irgi prasideda Gaonu.

Pirmasis ir pagrindinis principas skelbia žinojimo viršenybę, pagrįsta Toros studijomis. Lietuvos žydai buvo tvirtai įsitikinę, kad ,,žinojimas daro žmogų žmogumi ir žydą žydu“. Tai yra tiesioginis Gaono palikimas, padėjęs nutiesti Lietuvai kelią į neginčijamo Toros studijų centro sostą.

,,O tai lėmė stereotipinės litvako asmenybės atsiradimą, su būdingu racionalumu ir intelektualumu, meile žinioms ir jų troškimu, proto disciplina ir savarankiškumu, uždarumu ir emociniu susitvardymu, kuklumu ir individualumu, etiniu jautrumu…kitaip tariant, visais žodžiais apibūdinančias litvako bruožus“,- rašo amerikietis rabinas, rašytojas Elijah J. Schochet.

Apie tikrąjį religingumą Gaonas sprendė ne pagal religinių normų laikymosi griežtumą ar ritualinių drabužių puošnumą, bet pagal dėmesį Toros studijavimui. Gaono žodžiais tariant, ,,vienintelė micva (religinis priesakas paremtas Tora,gerai atliktas darbas) , pranokstanti visas kitas micvas, yra Toros studijos“. Gaonas tvirtino, kad kiekvienas žmogaus įsisamonintas Toros žodis prilygsta visoms jo atliktoms  micvoms.

Rabinas Josifas Ber Soloveičikas iš garsios Soloveičikų rabinų dinastijos (1820–1892) rašė, kad ,,Gaonas neleido tuščiai laiko  giesmėms ir Dievo gyrimui. Toros išmanymas – štai švenčiausia ir labiausiai pakylėjanti tarnystė. Jis tarnauja Kūrėjui, atskleisdamas halachos (teisė, reglamentuojanti visą žydų gyvenimą) paslaptis, narpliodamas sunkumus ir spręsdamas Talmudo uždavinius, Toros studijos yra jo siekimų tikslas ir visa ko pagrindas. Anot Gaono, ,,Tora žmogaus sielai it lietus dirvai.“

Iš pirmo žvilgsnio Toros ir lietaus analogija atrodo tiesmukiškai paprasta. Lietus palaiko gyvybę, o Tora palaiko žydišką gyvenimą. Puikus pamokslas,  ir tiek.

Tačiau Gaonas stulbinančiai vysto šį pamokslą. Jis įspėja, jog taip, kaip lietus prikelia gyvybei visa, kas žemėje pasodinta – maistingiausius augalus kartu su nuodingomis piktžolėmis,- taip ir  Tora sukelia visa, kas buvo pasodinta žmogaus sieloje. Jei žmogaus siela kilni. Toros studijavimas dar labiau sukilnins, o nuožmi, niekinga, netašyta siela studijuojant Torą, taps dar nuožmesnė ir niekingesnė. Sielą Toros studijavimui reikia rengti ne mažiau rūpestingai nei dirvą lietui. Antraip blogai parengtas ir netikusiai lavinamas protas tik iškraipys tikrąją Toros prasmę ir išniekins jos mintį. Štai kur  link Gaonas pasuka Toros ir lietaus palyginimo komentarą. Deramas pasirengimas yra gyvybiškai svarbus.

Gaonui pasirengimas Toros studijoms prasidėjo nuo nuodugnaus susipažinimo su teisiniais Talmudo dokumentais, ir tik šitai žinodami, galime geriausiai suprasti tą didžiulį intelektualinį Gaono savarankiškumą, kurį liudija jo halachiniai raštai. Gaonui labai rūpėjo ne griežtumas ar atlaidumas, bet klausimas, ar pirminiai teisės šaltiniai yra teisingai interpretuojami.

Gaonas akcentavo, kad studijoms reikalinga emocinė ramybė, racionalus intelektualus gebėjimas mąstyti, o ne džiūgaujantis jausmingas religinio bendravimo ar ekstazės būsenų sukėlimas, kuris tik suardytų proto darną, kuri būtina studijuojant Torą.

Lietuvos ješivų taisyklė – būtinai atskirti ,,minties grynumą“ ir intelektą nuo ,,sielos galių“, siekiant, kad išliktų tiesa.

Eliyahu ben Saliamono Zalmano darbų rinkinys 2019m. įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Nacionalinį registrą.

 

Parengta pagal rabinų straipsnius.

Biblioteka kviečia neišeinant iš namų keliauti po Kauną, pažinti žydų paveldą, patekti ten, kur gyvai nepavyktų

Biblioteka kviečia neišeinant iš namų keliauti po Kauną, pažinti žydų paveldą, patekti ten, kur gyvai nepavyktų

LRT.lt

Kad ir kaip viliotų pavasariškas oras, karantino metu geriausia likti namuose. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia naudotis elektroninėmis paslaugomis, kurios leidžia virtualiai aplankyti miesto kultūros paveldo objektus tiesiog kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrane, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Viena paslaugų – interaktyvus žydų kultūros paveldo žemėlapis, kviečiantis neiškeliant kojos iš namų „pasivaikščioti“ po miestą ir daugiau sužinoti apie žydų kultūros paveldą Kaune.

Lietuvos kultūros tarybos finansuoto projekto „Žydų paveldas Kaune“ metu sukurtas žemėlapis pristato svarbiausius ir įdomiausius mieste išlikusius žydų kultūros pavaldo objektus. Virtualus turas, sukurtas bendradarbiaujant su KTU Informatikos fakultetu, leidžia naudojantis išmaniosiomis technologijomis aplankyti žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus ir kitus paveldo objektus bei apie juos sužinoti dar negirdėtų įdomybių.

Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

Telšių ješiva: rabinų mokykla, kuria pasaulis seka iki šiol

lrytas.lt

„Baigti šią mokyklą žydui ortodoksui prilygo kaip paprastam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – taip apie Telšiuose veikusią ješivą – aukštąją rabinų mokyklą – atsiliepia muziejininkė Janina Bucevičė. XIX a. sukūrusi unikalią mokymo sistemą, ješiva, galima sakyti, iki šiol veikia kaip mokykla be sienų – mat jos mokymo metodai ir šiandien taikomi JAV ir Izraelyje. O 2021–aisiais metais ši Telšiuose buvusi aukštoji mokykla, jau ir fiziškai atvers duris, supažindindama lankytojus su turtinga savo istorija.

J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia – visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. „Dėl šios priežasties ji tapo aktuali ne tik žydų kilmės atstovams, kurie tik ruošdavosi tapti rabinais, tačiau jau ir esamiems rabinams, kurie atvykdavo į Telšių ješivą tiesiog pagilinti savo žinių“, – pasakoja istorikė.

Antras išskirtinumas – tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba. „Atminkime, jog anksčiau nebuvo nei žydų valstybės, nei oficialios jos kalbos ir žydai dažnai kalbėdavo vietine kalba ten, kur gyvendavo – pavyzdžiui, Lietuvoje, o taip pat ir Telšiuose turėjo savo kalbą – jidiš, sukurtą vokiečių kalbos pagrindu. O čia buvo ugdoma hebrajų kalba ir tai buvo labai svarbus indėlis į hebrajų kalbos išsaugojimą“, – tvirtina pašnekovė.

Ji primena, jog Telšių ješiva buvo itin vertinama tarp viso pasaulio žydų ortodoksų. „Iš pačių žydų esu girdėjusi, kad baigti Telšių ješivą tarp žydų ortodoksų buvo tas pats, kas eiliniam pasauliečiui baigti Kembridžą ar Oksfordą“, – pasakoja ji, primindama, jog žydų tikėjimas nėra vienalytis ir ješivos taip pat buvo skirtingų pakraipų.

„Telšių ješiva – ortodoksinė, taigi jai svarbus griežtas taisyklių traktavimas. Pavyzdžiui, visai kitokie yra žydai hasitai ir jų tarpe jau kitos ješivos svarbios“, – sako ji.

Ne ješibotas, o ješiva

Telšių ješiva buvo įkurta 1875 m., o jos pirmuoju vadovu buvo rabinas Natanu–Tzvi Finkelis, bet ypač ješiva sustiprėjo vadovaujant rabinui Eliezeriui Gordonui. Rabino ir filosofo Izraelio Salanterio (Lipkino) įsakymu 1882 m. E. Gordonas tapo Telšių miesto rabinu, o 1884 m. – ir Telšių Ješivos vadovu.

„Eliezeris Gordonas buvo vienas iš išmintingiausių ir aistringiausių Toros tyrinėtojų, studijavęs ją dienomis ir naktimis, savo klausytojus žavėjęs ir stebinęs naujomis Švento Rašto interpretacijomis“, – pasakoja pašnekovė, ješivos sėkmę priskirdama būtent E. Gordono ir jo pasekėjų rabinų Josifo Leibos Blocho bei Simono Škopo įtakai.

XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių. „Ryškus padidėjimas ješivos istorijoje yra carui uždarius Voložino (dabartinė Baltarusija, – red. past.) ješivą, tada daug kas čia atvyko studijuoti“, – teigia J. Bucevičė. Vienu metu ješivoje studijuodavo net iki 500 būsimų rabinų.

Tiesa, tokių mokyklų visoje Lietuvoje buvo kur kas daugiau – Panevėžyje, Vilniuje, Kaune – tačiau Telšių ješiva išgarsėjo būtent dėl savitos mokymo sistemos. Nors ješiva buvo aukštoji rabinų mokykla, ji taip pat rūpinosi ir bendrąja ugdymo sistema: buvo įsteigtos ješivai pavaldžios berniukų ir mergaičių gimnazijos bei mokytojų seminarija.

„Valdymo principas buvo panašus kaip ir Lietuvoje XVIII a. pabaigoje, kuomet po reformos universitetas tapo aukštąja mokykla, kuruojančia gimnazijas, gimnazijos – progimnazijas, progimnazijos – pradines. Taip ir čia ješiva prižiūrėjo ir konsultavo jai pavaldžias žemesnės pakopos ugdymo įstaigas“, – pasakoja J. Bucevičė.

Muziejininkė atkreipia dėmesį ir į taisyklingą įstaigos pavadinimą – tai yra ne ješibotas, kaip paplitę sakyti, o ješiva. „Ješibotas yra rusiškas žodis, o taisyklingai lietuviškai jis vadinamas ješiva“, – sako specialistė.

Telšius uždarius, paplito po pasaulį

Sėkmingai gyvavusią ješivą 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai uždarė, kaip ir kitas religines mokyklas, pavyzdžiui, Telšių kunigų seminariją. „Tuomet dalis profesūros išvyko į užsienį, dalis – į Ameriką, dalis – Sugiharos keliu, per Japoniją“, – pasakoja J. Bucevičė. Tačiau sėkmingai veikusi ugdymo sistema pamiršta nebuvo: 1941 m. ji atkurta ir panaudota ješivose Klyvlende (JAV) ir Tel Avive (Izraelis), kur veikia iki šiol.

Rabinų mokyklos pastatas, ją uždarius, buvo paverstas „Minijos“ įmonės cechu, o pastarąją likvidavus, stovėjo nenaudojamas ir apleistas. Tačiau šiuo metu vyksta jo atnaujinimo darbai: Telšių ješiva, kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, pirmuosius lankytojus pasitikti turėtų jau 2021–aisiais.

„XIX – XX a. pr. Telšiai pasaulyje bene geriausiai buvo žinomi dėl čia stovinčios ješivos. Tikimės, kad populiarumo susilauks ir naujasis muziejus, nes net iki šių dienų, kol pastatas stovėjo apleistas, jis buvo vienu iš turistams įdomiausių mūsų rajono kultūrinių objektų“, – atskleidžia istorikė.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/03/news/telsiu-jesiva-rabinu-mokykla-kuria-pasaulis-seka-iki-siol-14305110/

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Veisiejuose praktiką pradėjęs gydytojas oftalmologas Liudvikas Zamenhofas (priekyje sėdi) pirmajame pasauliniame esperantininkų kongrese Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje. ARCHYVŲ nuotr.

Inga Kontrimavičiūtė

Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai

XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas.

Visiems bendra

Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų.

L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta.

Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos. Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais.

Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas.

Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.

Didžiausi entuziastai ir skleidėjai

Bendros, universalios kalbos idėja užtikrino Liudvikui Lazariui Zamenhofui – daktarui Esperanto – garsiausio pasaulyje litvako šlovę. ARCHYVŲ nuotr.

Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis – dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Lietuvoje ėmė tvirtintis dar spaudos draudimo metais.

Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos. Tautiečio sukurta kalba kalbėjo ir nemaža dalis tarpukario žydų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai. Žinoma, kad jų organizacijai 1932 metais vadovavo pirmininkas Jokūbas Kanas, vicepirmininkė buvo Estera Drukaitė, sekretorė – Basė Braudienė. Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. Smetonos gatvėje.

D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą. Kas, sako istorikas, neturėtų stebinti žinant, jog 1926–1927 metais Panevėžyje vyko tuomečio pašto viršininko Jono Bielinio organizuoti esperanto kalbos kursai. Net turima duomenų, kad konkrečiai 1927 metais esperanto kalbos mieste išmoko 20 asmenų.

Dalijo viltį kitiems

Vienas pirmųjų esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkų buvo Jokūbas Kanas – vietos esperantininkų draugijos vadovas, vienas iš dėstytojų minėtuose kursuose.

Maskvos universiteto Medicinos fakultete baigęs tris kursus, J. Kanas iš arti matė Pirmojo pasaulinio karo siaubus – buvo karo chirurgas. Paskui, tarpukariu, Kaune mokėsi esperanto kalbos.

Pasak D. Pilkausko, J. Kanas ne tik dalijosi savo žiniomis su kitais tiesiogiai, bet ir aktyviai rašė straipsnius, turėjo nuosavą esperanto leidinių biblioteką, kurią vėliau perdavė Basei Braudienei. Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais. Istoriko pasakojimu, J. Kanas žinotas kaip aktyvus visuomenininkas: buvo ugniagesių draugijos revizijos komisijos narys, Panevėžio žydų liaudies banko vedėjas.

Su būsima žmona Regina Dvarionaite jis susipažino 1934 metais abiem vykstant į pasaulinį esperantininkų kongresą Stokholme. Iš žymios muzikų Dvarionų giminės kilusią moterį su būsimu vyru ilgai siejo šilta draugystė, kurią palaikė susirašinėjimas esperanto kalba. Reginos laiškus J. Kanas brangino – visus sulig vienu išsaugojo.

Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Karo mėsmalė nepagailėjo

Sukūrus šeimą, R. Dvarionaitė tapo vyro pagalbininke ir patarėja: kartu su kitais esperantininkais planavo įvairius renginius, keliones į kitas šalis.

Pasak D. Pilkausko, kelionių buvo numatyta ir 1940 metais – deja, joms nebebuvo lemta įvykti. Labai lauktas šeštasis Baltijos šalių esperantininkų kongresas turėjo įvykti 1940-ųjų birželio 15-ąją, tačiau vietoj jo tądien įvyko sovietų okupacija, pakeitusi visos šalies ir jos žmonių likimą.

J. Kanas atsidūrė Panevėžio kalėjime. Remiantis amžininkų atsiminimais, jį suėmė pažįstamas lietuvis.

Po to sekę istoriniai įvykiai įsuko pražūtingą verpetą. 1941-aisiais į miestą atėjus naciams, kaliniai iš Panevėžio kalėjimo buvo vežami ir šaudomi Kaizerlingo miškelyje.

Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik karui pasibaigus.

Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Josifas Stalinas draudė esperanto kalbą dėl savų priežasčių. Tačiau ji išliko.

Gausus būrys

Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.
D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Ne vienas jų priklausė ir visos šalies esperantininkų organizacijai.

Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas – patyrę esperantininkai – priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai. J. Tajcas kartu su kitais 1919-aisiais padėjo įkurti Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 metais dirbo esperantininkų leidinyje „Litova Stelo“.

Estera Traubaitė – nuo 1926 metų Pirmosios esperantininkų valdybos sekretorė ir bibliotekininkė, vėliau vicepirmininkė, kasininkė, – savo namuose buvo įrengusi esperanto kalbos knygų biblioteką.

Dantų gydytoja Estera Drukaitė taip pat nemenkai prisidėjo vystant esperantininkų veiklą Panevėžyje, turėjo įvairių pareigų sąjungoje. Be to, nuo 1932 metų buvo pasaulinės esperanto sąjungos delegatė, įgaliota Lietuvos atstovė.

Kiti žinomi miesto esperantininkai – Basė Braudienė, Zelmanas Šmotkinas, Basė Traubienė, Merė Reznikavičienė, Basė Etinhof. M. Reznikavičienės namuose net vykdavo esperanto kalbos kursai ir susirinkimai. Kupiškėnė Bluma Trapidaitė, irgi būdavusi dažna viešnia Panevėžyje, daug keliavo po pasaulį pasakodama apie Lietuvą. Deja, jos gyvenimas taip pat nutrūko tragiškais 1941-aisiais.

Faktai

 UNESCO 2017-uosius ir 1959 -uosius buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo metais.

2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos tikslai atitinka UNESCO tikslus ir idealus. Tarp jos ir Visuotinės esperanto asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai.

1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė esperanto asociacija turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF, Europos Taryboje, Amerikos valstybių organizacijoje ir Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje.

Tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 metais ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.


 

 

Prisiminimai apie Lietuvos žydų miestelius

Prisiminimai apie Lietuvos žydų miestelius

JANKELIS LEIBA KOPELIANSKIS

„Šiaurės Atėnų“ archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 5)

Kad ir kiek prisimintum, kad ir kiek pasakotum, visvien neįmanoma atskleisti visko apie sunaikintų mažųjų žydų miestelių puikumą. Mano pasakojimas apie dvasinius lobius, kuriuos sukūrė rabinai, kantoriai, rašytojai apie savo tautą, kartu ją praturtindami. Ir eiliniai miesteliai savo pakilia nuotaika ir net piktu humoru praturtino žydų kalbą ir suteikė truputį džiaugsmo kasdieniam gyvenimui. Kiekvienas miestelis turėjo savo išskirtinumą, charakterį, žymias asmenybes ir eilinius žydus, gerus ir blogus. Papasakosiu apie kiekvieną miestelį atskirai.

Anykščiai (Anykšt). Išliko ketvirtajame dešimtmetyje daryta nuotrauka, kurioje galima pamatyti Anykščių vandens nešėją Mendelsoną. Miestelyje buvo keli šuliniai, kurie aprūpindavo gyventojus vandeniu. Vandens nešėjas tą atlikdavo su šypsena veide, nors buvo Dievo nuskriaustas – nebylys. Nepaisant neįgalumo, jis buvo apsiskaitęs ir labai protingas. Kai būdavo sunku suprasti, ką sako, jis parašydavo. Jo papildomas darbas buvo trečiadieniais, turgaus dienomis, aprūpinti vandeniu arklius. Miestelis garsėjo savo veltinių vėlėjais. Daug jaunų žmonių iš aplinkinių miestelių atvykdavo į Anykščius mokytis veltinių vėlimo amato. Kiekvieno miestelio gyventojai turėjo savo pravardę. Anykštėnus vadino balandininkais, nes čia buvo daug mėgėjų laikyti ir dresuoti balandžius.

Kavarskas anais laikais priklausė Vilkmergės apskričiai. Tai buvo netoli Anykščių esantis žydų miestelis, garsėjęs savo muzikantais. Kiek džiaugsmo jie suteikdavo žmonėms per miestelėnų vestuves. Ir lietuviai, rusai, lenkai aukštai vertino jų meną. Orkestre dalyvaudavo senelis, keli jo sūnūs, vaikaičiai. Taip jie ir liko Kavarsko muzikantais.

Vilkmergė (dab. Ukmergė) buvo didesnis žydų miestelis. Čia veikė gimnazija, kur mokytojavo žinoma žydų poetė Rivka Basman. Aplinkinių miestelių žydai atvykdavo gydytis žydų ligoninėje. Religinė mokykla – ješiva – ruošdavo rabinus. Užpalių jaunuolis Jankelis Šlechteris tapo Vilkmergės rabinu. Iš tos ješivos mokinių Roš Lecijono mieste (Izraelis) gyvena Judelis Bavarskis, kuris su ašaromis akyse prisimena dvasingumą ir susibroliavimą, kaip vieną iš gražiausių prisiminimų. Rišon Lecijono mieste gyveno Jankelis Šeras – lai būna jam lengva žemelė. Jis dukart buvo išsiųstas į Sibirą kaip žydų nacionalistas. Tai buvo žinomas žmogus, inteligentas ir visuomenės veikėjas. Miestelyje taip pat veikė žydų redakcija. Keli žurnalistai dirbo kituose miestuose, pavyzdžiui, Peisachas Blumbergas dirbo Utenos laikraštyje „Utenis“. Egipto gatvės rajone dirbo daug odininkų. Vaikinai iš kitų miestelių atvažiuodavo mokytis amato. Net garsusis Frenkelis, kurio fabrikas gamino geriausias odas ir eksportavo jas užsienin, buvo kilęs iš tų vietovių. Glezeris, taip pat kilęs iš Egipto gatvės, turėjo savo odos fabriką Radviliškyje. Kiti žinomi odininkai išmoko savo amato Egipto gatvėje, vėliau įsteigė nuosavas įmones įvairiuose miestuose: Dovydas Feleris Utenoje, Abramas Fainas Kaune, Chackelis Šafranovičius Vyžuonose, Rachmielis Straitas Kamajuose, jo brolis Leiba Argentinoje. Visi laikė save ukmergiškiais, inteligentais. Iš savo vaikystės dienų prisimenu viską, kas susiję su šiuo amatu, nes su tėčiu Iče, lai būna jam lengva žemelė, į šį rajoną atvykdavau. Po karo mūsų 50-oji lietuviškoji divizija trumpą laiką buvo apsistojusi Ukmergėje. Iš buvusio inteligentų miestelio nė pėdsako neliko.

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

1921–1924 metais Panevėžio miesto taryboje darbavosi trylika vietos žydų bendruomenės narių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Daiva Savickienė

Žydų bendruomenės parama valstybės kūrimosi metu Lietuvai buvo itin svarbi – net jei ne visada ja pasinaudota.

XX amžiaus pirmoji pusė – laikas, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė – buvo labai įtempta. Tai, kad šiame procese aktyviai dalyvavo ir šalies žydai, turėjo lemtingos reikšmės. Jų palaikymas padėjo siekti sostinės ir pietryčių Lietuvos susigrąžinimo, prisidėjo prie pergalės nepriklausomybės kovose, sprendžiant kitus ne ką mažiau svarbius valstybei klausimus.

Neliko svarbiausių stabdžių

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius primena, kad XX amžiaus pradžioje tautinės mažumos – žydai, iš dalies gudai, vokiečiai, lenkai – į Lietuvos valstybingumą įsitraukė šiek tiek vėliau.

Tam būta labai įvairių priežasčių, ir kiekviena tauta jų turėjo savų. Kalbant apie žydus, jie, pasak istoriko, į valstybės statybą, o kartu politinį Lietuvos gyvenimą įsitraukė vėlų 1918-ųjų rudenį. Tuomet keli žydų atstovai buvo kooptuoti – tai yra įtraukti į Lietuvos valstybės tarybą.

Praktiškai tuo pačiu metu buvo sukurtas ir žydų reikalų ministro be portfelio institutas. O iki tų metų lapkričio Lietuvos žydai, A. Kasparavičiaus vertinimu, atsargiai vertino valstybingumo idėją ir konkrečiai jos projektą.

„Nelabai tikėjo, kad Lietuvos valstybingumas gali būti realizuotas“, – paaiškina tokio delsimo motyvą istorikas. Pasak jo, žydai, ilgus šimtmečius gyvendami šioje geopolitinėje erdvėje, buvo įpratę mąstyti labai pragmatiškai.

„Ypač nuo XVIII amžiaus“, – patikslina A. Kasparavičius, kuomet mūsų regione dominavo ne lietuviška politinė mintis, o rusiška, vokiška, geriausiu atveju – lenkiška.

„Lietuvių politinis balsas, politinės ambicijos nors ir reiškėsi, bet nelabai daug ką reiškė. Tad į jas orientuotis buvo iš dalies pavojinga ir nepragmatiška“, – daro išvadą jis.

Tačiau kai 1918 metų lapkričio 11 dieną pasirašius galutines paliaubas baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijoje įvyko revoliucija, Rusijoje taip pat buvo įvykusi revoliucija, tautinės mažumos pradėjo rimčiau vertinti Lietuvos valstybės projektą. Istoriko teigimu, jos tiesiog nebematė pagrindinių dviejų galimų stabdžių, kurie galėjo neleisti susiformuoti nacionaliniam lietuvių valstybingumui.

Rinkosi tarp lenkiško ir lietuviško

A. Kasparavičius priminė, kad tuo metu buvo ir lenkiško valstybingumo idėja. Pietryčių Lietuvos, Vilniaus litvakai lenkiško valstybingumo bijojo labiau nei lietuviško.

Žmones gąsdino XIX amžiuje vykę antisemitiniai proveržiai – Ukrainoje, Lenkijoje jie buvo gerokai ryškesni nei Lietuvoje. „Palyginti su kaimynais, Lietuvoje buvo santykinai ramiausias užutėkis“, – patvirtina daktaras, kurio teigimu, nors lietuvių ir žydų santykiai nebuvo itin glaudūs, taip aiškiai išreikšto antisemitizmo irgi nebūta.

„Nepaisant to, kad abi tautos net nuo Gedimino laikų, kai pakvietė žydų pirklius ir amatininkus į Vilnių, gyveno petys į petį kelis šimtmečius, kultūrinio bendrumo, platesnio bendradarbiavimo iš esmės nebuvo. Jeigu ir buvo, tai labai siauras ir nežymus“, – pasakoja istorikas.

Jo teigimu, lietuviai gyveno daugiausia kaimuose, savo bendruomenėse, o žydai – taip pat uždarai miesteliuose, savuosiuose štetluose. Abiejų tautų atstovai susiliesdavo dažniausiai per prekybą, turgus, tad bendravimas buvo labiau ekonominis nei koks nors kitos.

Ir nors Lietuvoje taip pat pasitaikė pogromų – per abu XIX amžiaus sukilimus, 1905 metais, kai Rusijoje vyko revoliucija, vienas kitas ir vėliau, – jie nebuvo tokie masiški ir žiaurūs, kaip Lenkijoje.

Svarbu, A. Kasparavičiaus manymu, ir tai, kad tuo pačiu metu, kai kūrėsi Lietuvos valstybė, Lenkijos politinis elitas nebuvo linkęs toleruoti mūsų valstybingumo. Lietuvą jis matė tik kaip integralią būsimos Lenkijos valstybės dalį.

„Tokiame kontekste žydai turėjo apsispręsti, paremti lenkus arba lietuvius“, – konstatuoja istorikas. Ir nors gan nemenka bendruomenės dalis visgi palaikė lenkų valstybingumą, kritinės daugumos pasirinkimas teko lietuvių naudai.

„Dar ir dėl to, kad lietuviai – mažesnė nacija, o mažesnė nacija spinduliuoja mažesnį, nuosaikesnį nacionalizmą“, – aiškina, kodėl žydams buvo labiau priimtinas lietuviškas valstybingumas, istorikas.


Istoriniu požiūriu, žydų parama Lietuvai susigrąžinant Vilnių buvo itin reikšminga. Jie tapo ta kritine mase, leidusia legitimizuoti lietuvių politines pretenzijas į sostinę. LCVA nuotr.

Siūlė be kovos nesitraukti

A. Kasparavičiaus teigimu, sugriuvus dviem imperijoms milžinėms – rusų ir vokiečių, prasidėjo labai sparti žydų integracija į Lietuvos valstybingumą. Kaip minėta, 1918 metų lapkritį žydų atstovai įtraukti į Valstybės tarybą, netrukus įsteigtas žydų reikalų ministro be portfelio institutas, o 1919-ųjų pradžioje savanorių gretose atsirado pirmieji kariai žydai.

Įdomūs, pasak istoriko, įvykiai klostėsi 1918 metų pabaigoje – savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Tuo metu Lietuvos Vyriausybė veikė dar Vilniuje, o sostinėje tuo metu formavosi alternatyvi lenkų administracija.

Kilo dilema, kaip elgtis toliau, ypač po 29-osios dienos, kai Lenkija paskelbė čia sukurianti savo administraciją ir iš vokiečių perimanti valdžią. „Jie lietuvius matė kaip paribio jėgą – nelabai reikšmingą, neginkluotą, neįtakingą.

Kita vertus, tuo pačiu metu Daugpilyje jau stovėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bolševikai, kurie rengėsi žygiui į Vilnių“, – pasakoja daktaras A. Kasparavičius. Susiklosčius tokiai situacijai, Vilniaus, pietryčių Lietuvos žydų veiksnys tapo labai svarus. Juk jie šiame regione sudarė labai didelę gyventojų dalį – Vilniuje maždaug pusę.

„1918 metų pabaigoje žydų procentas pietryčių Lietuvoje, manyčiau, irgi buvo gana ženklus, – svarsto istorikas. – Nes miesteliai didžiąja dalimi nuo 50 iki 60 ar 70 procentų buvo apgyvendinti žydų tautybės žmonių.“

Tad Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje kilus diskusijai, ką daryti toliau, kai lenkai perima Vilniuje valdžią ir kyla bolševikų grėsmė, o Lietuvos kariuomenė – dar tik kuriasi, neturi ginklų, buvo svarstoma ginti sostinę ar pasitraukti.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus, – sako A. Kasparavičius. – Dar daugiau: sakė, kad Vyriausybei sutikus, galėtų per keletą dienų pakviesti prie ginklo žydų jaunimą – nuo kelių šimtų iki galbūt tūkstančio, kuris organizuotų prolietuvišką žydų miliciją ginti Vilnių.“ Visgi, istoriko teigimu,

Vyriausybė ir pats premjeras M. Sleževičius nebuvo labai linkę pasitikėti žydų politikais. Taigi nepaisant to, kad šis klausimas svarstytas net keliuose posėdžiuose, taip ir nebuvo priimtas.

„Žydų politikai, tuo metu dalyvavę tiek Vyriausybės, tiek Valstybės tarybos veikloje, bent 1918 metų pabaigoje siūlė be kovos nesitraukti iš Vilniaus.“ Dakaras A. Kasparavičius

Pakako mažiau nei metų

„Žydai pasiūlė savo paslaugas Vyriausybei, bet Vyriausybė taip ir nepriėmė sprendimo. Kaip žinome, Vyriausybė praktiškai 1919 metų sausio 1 dieną be kovos pasitraukė iš Vilniaus į Kauną“, – apibendrina tuometes pasekmes daktaras A. Kasparavičius.

Jo įsitikinimu, žydų siūlymas buvo gana svarbus. Iškėlę ginkluotos jėgos idėją, jie aiškiai parodė, kad pasiryžę ne vien politinėmis kalbomis paremti Lietuvos valstybingumą.

„Toji jėga turbūt nebūtų buvusi labai didelė, bet žmonės buvo pasiryžę ginklu kovoti už Lietuvos valstybę“, – pabrėžia A. Kasparavičius.

Tad kas gi stabdė Lietuvos Vyriausybę? Pašnekovo manymu, Vyriausybės nariai iš principo nelabai pasitikėjo tautinėmis mažumomis, tarp jų ir žydais. Greičiausiai manyta, kad ginkluoti žmonės kritiniu momentu galėjo pereiti į bolševikų pusę.

Bet patriotiškai nusiteikę žydai, kurie buvo pasiryžę stoti į ginkluotus milicijos būrius, kartu su Vyriausybe traukėsi į Kauną ir čia stojo į besiformuojančią Lietuvos kariuomenę savanoriais.

1919-ųjų pavasarį jau buvo ir pavienių žydų savanorių, ir atskirų žydų savanorių būrių.

Kaip greitai žydai integravosi į Lietuvos kariuomenę, geriausiai, anot A. Kasparavičiaus, atspindi toks faktas.

„Jau 1919 metų vasarą Vyriausybėje kilo rimtos diskusijos dėl to, kad Lietuvos karo mokykloje kilo poreikis įvesti tam tikras paskaitas rusų arba jidiš kalba“, – primena jis.

Kadangi klausimas pasiekė net Vyriausybę, žydų tautybės kadetų buvo net penki ir net ne dešimt, o gerokai daugiau, paaiškina istorikas. Kalbėta apie kelis šimtus jaunų vyrų, kurie neturėjo galimybės dalyvauti mokymuose, nes nemokėjo lietuviškai.

Daktaro A. Kasparavičiaus vertinimu, tai rodo ne tik žydų įsitraukimo į valstybės kūrimą mastą, bet ir dinamiką. 1918-ųjų spalį nedalyvavę Lietuvos valstybės kūrime, mažiau nei po metų – 1919-ųjų liepą – suformavo tokias patriotų gretas, kad kilo klausimas dėl karininkų ir puskarininkių mokymo proceso organizavimo.

Reikšmingas balsas

Svarūs žydų nuopelnai buvo ir diplomatijos srityje. Jų atstovai dalyvavo Lietuvos delegacijoje, vykusioje į Paryžiaus taikos konferenciją, kur 1919-aisiais Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tarėsi dėl taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygų.

„Visi puikiai suprato, kad neįtraukus žydų atstovų, lietuvių pretenzijos į pietryčių Lietuvą ir į Vilnių, kuriame beveik pusė gyventojų buvo žydai, praktiškai neturi jokios atramos“, – sako A. Kasparavičius.

Taip delegacijoje atsidūrė žymi žydų sionistų figūra Šimšonas Rozenbaumas, tų metų pavasarį ir vasarą Paryžiuje padėjęs populiarinti Lietuvos valstybės – demokratiškos ir gerbiančios tautinių mažumų teises – idėją.
Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

„Tiesą sakant, tai ir įvyko, – priduria istorikas. – 1919 metų vasarą lietuvių delegacija su Paryžiaus taikos konferencijos lyderiais pasirašė deklaraciją, jog atsikurianti valstybė įsipareigoja gerbti žydų tautinės mažumos pilietines teises ir suteikti plačią kultūrinę, kalbinę ir politinę autonomiją.

Paryžiaus taikos konferencijoje duoti pažadai atsispindi ir 1922 metų Lietuvos konstitucijoje, kurioje buvo straipsnis, kad tautinės mažumos turi teisę į kultūrinę ir politinę autonomiją.“ Kita svarbi delegacija – taikos deryboms su Sovietų Rusija – irgi įtraukė žydų atstovus. Jie abiem atvejais Lietuvos valstybei pirmiausia buvo reikalingi dėl to, kad demonstravo, jog atsikurianti Lietuva sugeba vesti politinį dialogą su tautinėmis mažumomis, formuoja ne kažkokią autoritarinę, o demokratinę politiką.

„Kitas svarbus momentas buvo kova su lenkais dėl teritorinių pretenzijų. Šiuo atveju žydų veiksnys buvo neišpasakytai svarbus“, – teigia A. Kasparavičius.

Pasak jo, tik politinis žydų prielankumas Lietuvos valstybingumo idėjai lietuviams leido abejose derybose pretenduoti į pietrytines teritorijas ir sostinę. Tuo laiku, remiantis skirtingais skaičiavimais, idealiausiu atveju Vilniuje tik kas dešimtas žmogus buvo lietuvis.

„Kaip pretenduoti į sostinę, jeigu realiai gal tik 5–6 procentai gyventojų buvo lietuviai? – retoriškai klausia daktaras A. Kasparavičius. – Žydai sudarė apie pusę gyventojų, tad sudėjus kartu su lietuviais, pretenzijos į Vilnių jau buvo pakankamai pasvertos, pakankamai solidžios, argumentuotos. Galbūt net galima sakyti, kad vykstant globaliam ginčui su lenkais, žydai labai akivaizdžiai padėjo legitimizuoti arba įteisinti lietuvių politines pretenzijas į Vilnių ir pietryčių Lietuvą.“

Sprendė miesto reikalus

Žydai tarpukariu dirbo ir Seimuose. Vienuose jų buvo daugiau, kituose – mažiau, tačiau šios bendruomenės atstovai parlamente vidutiniškai užimdavo po 5–6 vietas.

Panevėžio miesto tarybose tarpukariu jų atstovų taip pat būta. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1919–1921metais miesto taryboje buvo 14 žydų, 1921–1924 metais – 13, 1924–1931 metais – 16, 1931–1934 metais – 7, 1934–1940 metais – 6.

Žinoma, kad 1934 metų Panevėžio miesto savivaldybėje dirbo 78 tarnautojai, iš jų 71 lietuvis, 4 žydai, 2 lenkai ir vienas latvis.

Be to, pasak D. Pilkausko, remiantis spauda, 1933 metų balandį Panevėžio didžiojoje sinagogoje žydų bendruomenės nariai surengė du protesto susirinkimus prieš Vokietijoje įvykdytus išpuolius prieš jų tautiečius. Tuomet naciai ėmėsi tokių priemonių kaip žydų parduotuvių ir kitų jų verslų boikotas, uždraudė ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą…

Kiek žinoma, pirmajame susirinkime buvo priimta rezoliucija boikotuoti vokiečių prekes, filmus, mokyklas. Tad žydų verslininkai atšaukinėjo užsakymus. Antrajame susirinkime dalyvavo daugiau nei 100 žydų bendruomenės atstovų.

Tarpukario spaudoje galima rasti ir kitų istorijos atspindžių. Kaip kad 1940 metais, kai Lietuva šventė savo nepriklausomybės 22-ąją sukaktį.

„Europoje siaučia baisus karas, nyksta per daugelį metų sukurtos valstybės, tautos netenka savo laisvės, graudūs žmonių dejavimai aidi iš vargo ir skausmo suspaustų širdžių.

Turime dėkoti Dievui, kad Lietuva lyg kokia rami sala audringoje jūroje ir žiauraus karo nebuvo paliesta. Mes 22 Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvių proga turime ypatingos laimės pasidžiaugti atgautąja Lietuvos istorine sostine Vilniumi“, – rašė tuomet diplomatas M. Karnauskas.

  

 

 

 

 

 

Šimšonas Rozenbaumas buvo vienas žinomiausių tarp savo tautiečių politinis bei visuomenės veikėjas, užėmęs tiek vyriausybinius, tiek diplomatinius postus. LCVA nuotr.

 

Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimas: aiškėja, kas iškils vietoje nugriautos šventovės

Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimas: aiškėja, kas iškils vietoje nugriautos šventovės

15min.lt  Roberta Tracevičiūtė

Sostinės savivaldybė informuoja, kad diskusijų su Lietuvos žydų bendruomene (LŽB) metu buvusios Vilniaus Didžiosios sinagogos ir jos komplekso teritorijoje sutarta suformuoti memorialinį skverą (parką) su lauko ekspozicija ir nestatyti jokios paskirties pastatų. Neužstatytoje kitoje Žydų gatvės pusėje, kaip planuojama, turėtų atsirasti vaikų žaidimų aikštelė, sporto aikštynai ir panašiai.

Diskusijos apie tai, kaip įamžinti Didžiosios Vilniaus sinagogos atminimą, vyksta ne vienerius metus. Sostinės meras Remigijus Šimašius yra sakęs, kad sinagoga bus įprasminta iki 2023 metų, kai bus minimas Vilniaus miesto 700 metų jubiliejus.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./  Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai nustebino netikėtai atrastais unikaliais radiniais.

Turi įamžinimo viziją

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky sakė, kad bendruomenė turi Didžiosios sinagogos įamžinimo viziją. Tačiau kol kas esą neaišku, ką nuspręs Vyriausybė.

F.Kukliansky pažymėjo, kad praktikuojantiems Vilniaus žydams religinėms reikmėms patenkinti pakanka dabar veikiančios sinagogos. „Deja, ne tiek daug mūsų liko. Didžiajai sinagogai reikia pagarbos ir tinkamo įamžinimo. Ir mes pasiruošę tuo pasirūpinti. Įprasminti – nebūtina atstatyti. Istorijos neatstatysi“, – sakė LŽB pirmininkė.

Bus suformuotas memorialinis skveras

Vilniaus miesto savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto skyriaus vyresnioji patarėja Rūta Matonienė sakė, kad su LŽB nuolat vyksta konstruktyvus dialogas dėl Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso ir teritorijos.

„Diskusijų metų sutarta Vilniaus Didžiosios sinagogos ir jos komplekso teritorijoje suformuoti Vilniaus Didžiosios sinagogos memorialinį skverą (parką) su įtraukia, visoms amžiaus grupėms pritaikyta lauko ekspozicija apie Vilniaus Didžiąją sinagogą ir jos kompleksą, ir nestatyti jokios paskirties požeminių ar antžeminių pastatų, išskyrus viešosios paskirties inžinerinius statinius, pavyzdžiui, vaikų žaidimų aikštelę, sporto aikštynus ir panašiai, kitoje, neužstatytoje Žydų gatvės pusėje“, – sakė ji. Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai nustebino netikėtai atrastais unikaliais radiniais

Pasak R.Matonienės, žemės sklypas suformuotas, tačiau dar nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Po to, kai Vyriausybė perduos statinį, t.y. buvusios Sinagogos pastato pamatus Kultūros ministerijai arba Kultūros paveldo apsaugos departamentui, bus galima kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl teisių į jau suformuotą žemės sklypą įregistravimo. Numatoma griauti sinagogos vietoje pastatytą vaikų darželio pastatą.

„Artimiausiu metu planuojama skelbti viešąjį pirkimo konkursą, o balandžio pabaigoje tikimasi turėti ir projektuotoją. Jeigu iki šių metų pabaigos pavyktų griovimui gauti leidimą, kitąmet vasario ar kovo mėnesį galėtų būti pradėti vaikų darželio pastato griovimo darbai.

Skaičiuojama, kad pastato griovimo darbai truktų apie 2 mėnesius“, – nurodė R.Matonienė. Artimiausiu metu planuojama skelbti viešąjį pirkimo konkursą, o balandžio pabaigoje tikimasi turėti ir projektuotoją.

Nėra dar vienos sinagogos poreikio

R.Matonienės teigimu, su LŽB sutarta, kad viešoji įstaiga „Geros valios fondas“ iki 2020 metų rugsėjo 30 dienos baigs Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologinius tyrimus, po kurių bus nustatyti esminiai Vilniaus Didžiosios sinagogos, kaip statinio, elementai, o tyrimu metu surinkta medžiaga galėtų tapti būsimo Vilniaus Didžiosios sinagogos memorialinio skvero (parko) su įtraukta lauko ekspozicija konkurso sąlygų papildoma informacija.

Ji pabrėžė, kad s​​u LŽB buvo sutarta, jog po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje ir Lietuvoje žydų bendruomenė labai sumažėjo, o ir dabar ji nyksta. Praktikuojančių žydų nėra daug, todėl poreikio turėti dar vieną sinagogą Vilniuje nėra, o naudoti tokio reikšmingo Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso liekanas komerciniais tikslais ir jo teritorijoje ar prieigose vystyti nekilnojamąjį turtą būtų nesuderinama su šios vietovės sakralumu.

„Taip pat būtina laikytis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės iniciatyva suformuotos Tarptautinės paveldo patariamosios darbo grupės parengtų Vilniaus Didžiosios sinagogos memorializavimo gairių, pagal kurias nesiūloma atstatyti Vilniaus Didžiosios sinagogos ar kito šio komplekso pastato, nes tai siųstų klaidingą žinią visuomenei, o visas pajėgas siūloma nukreipti į erdvės, kuri šiuolaikinėmis priemonėmis pasiūlytų lankytojams įtraukiančią patirtį, susijusią su šios vietos istorija, t.y. memorialinio parko su lauko ekspozicija, sukūrimą“, – aiškino R.Matonienė.

Vilniaus miesto savivaldybė Šiam parkui 2020 arba 2021 metais planuojama skelbti tarptautinį konkursą. Šiuo metu rengiamas Žydų gatvės istorinės trasos atkūrimo techninis projektas, iki statybą leidžiančio dokumento gavimo bus atlikti archeologiniai tyrinėjimai Žydų gatvės senojoje trasoje.

Sprendimai dar nepriimti

Vyriausybės kanceliarijos pavedimu Kultūros ministerija parengė ir šiuo metu derina Vyriausybės nutarimo projektą.

Archeologai atrado du Vilniaus Didžiosios sinagogos kolonų pagrindus Jame numatoma perduoti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – Vilniaus Didžioji Sinagogos pastatą Vilniuje, Žydų g. 5, ir Mikvių pastatą Vilniuje, Žydų g. 7, valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise.

„Tam, kad būtų galima spręsti tolesnius su Vilniaus Didžiosios sinagogos įamžinimu susijusius klausimus, pirmiausia būtina įregistruoti nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre ir priskirti konkretų valdytoją. Archeologinių tyrimų metu Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje buvo rasti rūsiai, kuriuos ir ketinama įregistruoti valstybės vardu ir valdytoju paskirti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos. Įregistravus rūsius kaip nekilnojamąjį daiktą, galima būtų toliau spręsti dėl įamžinimo – jokie sprendimai dėl įamžinimo kol kas nesvarstyti ir nepriimti“, – teigė Vyriausybės kanceliarijos atstovai.

Unikalus atradimas

Karo metu stipriai apgriauta, sovietmečiu Vilniaus Didžioji sinagoga buvo visiškai sunaikinta. Tačiau pastaraisiais metais sinagogos vietoje archeologinius tyrimus vykdžiusi tarptautinė ekspertų grupė atskleidė netikėtą žinią – nors nuo Vilniaus paviršiaus bet kokios sinagogos liekanos dingo, požeminė jos dalis išsilaikė gerai.

Archeologai atrado du Vilniaus Didžiosios sinagogos kolonų pagrindus liepos mėnesį buvo pristatytas unikalus sinagogos radinys – po sakykla buvęs rūsys, kuris užgriuvo Antrojo pasaulinio karo metais. „Tai – pasaulinės reikšmės, unikalus atradimas, nes Lietuvoje esančiose sinagogose nėra rasta rūsių po bima“, – tąsyk kalbėjo archeologas Justinas Račas.

Daugiau nuotraukų,

Kepkime chalą su šeima

Kepkime chalą su šeima

„Beigelių krautuvėlės“ penktadienio Chala

RECEPTAS

 

1 kg miltų (persijokite)

2 kiaušiniai

1/3 stiklinės aliejaus

30 gr mielių

1,2 stiklinės vandens

1 šaukštelis druskos

2-3 šaukštai cukraus

 

Mieles ir cukrų įmaišykite į kelis šaukštus šilto vandens, palaukite kol pakils.

Į kalną miltų įmuškite kiaušinius, pilkite mieles, vandenį, aliejų, priedus – viską gerai suminkykite, kol masė nebelips prie dubens kraštų, jei reikia – pridėkite dar miltų.

Sudėkite tešlą, uždenkite rankšluosčiu ir šiltai palikite, kad pakiltų.

Po 30-40 min. ją šiek tiek paspaudykite, padalinkite į du gabalus, paskui iš jų suformuokite po 3 juostas ir supinkite į kasas. Paruoštus kepiniu dėkite į riebalais pateptą skardą, uždenkite rankšluosčiu ir palikite pakilti valandai.

Kiaušinį suplakite , patepkite pynutes. Barstykite jas aguonomis arba sezamais. T

Taip pat galite atskiras juostas barstyti zatar prieskoniu ir kitais.

Orkaitę įkaitinkite iki 190 laipsnių. Kepkite apie 20-25 min. kol gra=iai paruduos.

Šabato eiga ir maldos anglų ir hebrajų kalbomis: https://bit.ly/2QutF5s

#Šabasnamuose #KeepingItTogether #GeroŠabato #PenktadienioChala #Žydųkultūrosmetai