Paveldas

Kaune veikia paroda “Lietuva litvakų kūryboje”

Kaune veikia paroda “Lietuva litvakų kūryboje”

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia paroda “Lietuva litvakų kūryboje”. Simboliška, kad minint svarbiausias valstybines šventes miesto širdimi vadinamoje Rotušėje apžiūrėti net dvi ekspozicijas, skirtas litvakų kultūrai, jų palikimui, paveldui (iki balandžio 1 d. dar veikia ir paroda “Tarpurio Lietuvos fotografų – M. Levi ir S. Bajer – palikimas”.  Parodos atidarymo metu kalbėję Kauno miesto muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedėlis, parodos kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė, Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.

,,Bėgant šimtmečiams, Lietuvos žydų bendruomenė įgijo su Lietuva glaudžiai susijusią litvakišką tapatybę. Žydų menininkams Lietuva tapo ištisu pasauliu – motina, namais, išminties rankraščiu, talismanu, paguoda, suskilusia žeme, tragiškų netekčių vieta… Lietuvą jie apgaubė meilės, ilgesio ir poetiškos melancholijos atmosfera.”

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parengta paroda akcentuoja svarbiausius litvakų kūrybos aspektus, kurie atskleidžia populiariausius Lietuvos vaizdinius tapyboje, grafikoje, poezijoje, romanuose, dainose, muzikoje, kine, teatre. Vieniems menininkams rūpėjo romantizuoto istorinio Vilniaus vaizdai, kitiems – gimtasis šetlas ar tradicinis Lietuvos peizažas, tretiems – vargani darbininkų kvartalai, miestų griuvėsiai ar Lietuva už spygliuotos tvoros.Poezijos mėgėjus paroda pradžiugins iš jidiš kalbos verstais eilėraščiai apie Lietuvą, tarp jų ir unikalus kūrinys – garsaus dailininko Marko Šagalo eilėraštis apie Vilniaus Didžiąją sinagogą. Istorijos, muzikos, dailės, kino ir teatro gerbėjai parodoje atras ne vieną įdomų faktą.

Paroda taip pat paliečia litvakų tapatybės paieškas daugiakultūriame pasaulyje, kurios reiškiasi įvairiausiais būdais – nuo gimtųjų vietų prisiminimų ir kūrybos lietuvių kalba iki pavardės pasikeitimo į Litay (hebrajų k. „lietuvis“) grįžus į protėvynę.

Parodoje lankytojai galės pažiūrėti du unikalius ir pamirštus filmus:
1) 1924 m. Lenkijos kino kompanijos sukurtą nebylųjį filmą „Vilniaus legenda“, kuris buvo įgarsintas 1933 m., o siužeto pasakotoju tapo vilnietis Jozefas Bulovas, tuo metu jau sėkmingai dirbęs aktoriumi Niujorke;
2) 1964 m. Lietuvos kino studijoje režisieriaus Raimundo Vabalo sukurtą pirmąjį spalvotą lietuvišką vaidybinį filmą-pamfletą „Marš, marš, tra-ta-ta!“, kurio politinė satyra liko to meto žiūrovų nesuprasta ir neįvertinta.

Parodą lydi specialiai regėjimo negalią turintiems lankytojams sukurtas audio gidas, nuodugniai pristatantis parodos turinį. Įtaigūs Audriaus Čaikausko, Reginos Jokubauskaitės ir Virgilijaus Kubiliaus balsai kviečia lankytojus pasinerti į Lietuvos žydų istorijos fragmentus, pasiklausyti iš jidiš kalbos į lietuvių kalbą išverstų eilėraščių ir vizualizuoti analizuojamus dailės kūrinius.

Jaunieji parodos lankytojai galės praleisti laiką prie magnetinių dėlionių, kurdami Lietuvos miestelio vaizdus.

Paroda parengta pasitelkus vaizdinę ir dokumentinę medžiagą iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Izraelio, Rusijos, JAV ir Urugvajaus muziejų, archyvų ir privačių kolekcijų.

Parodos kuratorė – dr. Vilma Gradinskaitė
Parodos rengėjas – Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Parodos rėmėjas – LR Kultūros ministerija

Paroda veikia nuo sausio 8 d. iki kovo 31 d.

Lietuvos žydų literatūros kelias: Grigorijui Kanovičiui – 90

Lietuvos žydų literatūros kelias: Grigorijui Kanovičiui – 90

Sergejus Kanovičius

“Miestelio romansą” Tėvas parašė būdamas 84-rių. Ir davė sau žodį, kad daugiau nerašys – “geriau aš neparašysiu, o blogiau rašyti aš nenoriu”. Jo knygos per pastaruosius šešerius metus buvo verčiamos ir išleistos anglų, vokiečių, makedonų kalbomis. Verčiamos ir dabar, netrukus pasirodys ir daugiau. Kad ir kiek aš su broliu mėginome išprovokuoti Tėvą dar parašyti, jis tvirtai laikosi sau duoto žodžio. Nebūna mėnesio, kad jis negautų laiško, kuriame leidėjai ar žurnalistai prašo interviu, atvykti į knygos pristatymą, atvažiuoti perskaityti paskaitą. Labai retai jis sutinka raštu atsakyti į klausimus – “aš viską pasakiau, aš viską parašiau, tegu skaito mano knygas”.

Nebe pirmas kartas, kai knygų mugės erzelyje skamba jo pavardė, pristatomi jo rinktiniai raštai, atsiminimų biografinė Rūtos Oginskaitė “Gib a kuk”, dabar ir “Linksmos akys”. O autoriaus knygų mugėje nėra. Ir kitoje knygų mugėje jo nebus, nors gal bus kita knyga. Jei ne lietuviškoje knygų mugėje, gal vokiškoje ar lenkiškoje, ar angliškoje. Kiek prisimenu Tėvas niekada nemėgo atsakinėti į klausimus apie savo kūrybą. Jam atrodo nesuvokiama, kaip autorius gali dar interpretuoti pats tai, ką jau yra sukūręs, nesuprantama jam ir tai, kaip galima dar paaiškinti, tai, ką išgyvenai ir jau pagimdei. Tiesiog imkit mane ir skaitykit. Tėvas nemėgsta klausimų apie jo kūrybą. Nebent tie klausimai yra platesni – apie pasaulėžiūrą. Bet ir ji yra knygose.

Komercijos ir skaitmeninio marketingo laikais autorius verčiamas tapti ne tik autoriumi, bet ir savo kūrybos reklamos agentu. Tėvui tas visada buvo svetima. Ir tada, kai jis dar galėjo skraidyti, ir dabar, kai jis, mindamas namų dviratį sako kad mina pedalus tam, kad nuvažiuotų į praeitį.

Knygos pristatymas be autoriaus nūdienos moderniuose formatuose yra iššūkis. Be jokios abejonės. Bet niekas tos knygos geriau nepristatys kaip ji pati. Kai ji bus perskaityta ir vienaip ar kitaip įvertinta. Senamadiška? Galbūt. Bet ir Dostojevskio parodose nebūna. Žinoma, lieka neišsprendžiamas privalomas atributas – autografas. Tėvo atveju jis vis viena visada yra – ant viršelio bus visada parašyta “Grigorijus Kanovičius”. Ir vykstant jo kūrybos pristatymams, jam pačiam nedalyvaujant, neadvokataujant sau pačiam, lieka tai, kas svarbiausia – skaitytojo vertinimas.

Yra ir kitas aspektas – mokėjimas laiku nulipti nuo scenos. Ypatingai žodžio – kūrybinio ar politinio meistrams. Pernelyg ilgas užsibuvimas ir mėginimas likti ant scenos bet kuria kaina yra ne tik rizikingas. Graudu kartais matyti ir klausytis žmonių, kurie, atleiskite, paprasčiausiai nusišneka. Niekada, nieku gyvu Tėvas negalėtų atsakyti į klausimą:
” Gerbiamas rašytojau, o ką Jūs norėjote pasakyti, kai prašėte?

” – Душа больна, – пожаловался рабби Ури, и его любимый ученик Ицик Магид вздрогнул.

– Больное время – больные души, – мягко, почти льстиво возразил учителю Ицик. – Надо, ребе, лечить время.

– Надо лечить себя, – тихо сказал рабби Ури. Он поднялся со стула и подошел к окну, как бы пытаясь на тусклой поверхности стекла разглядеть и себя, и Ицика, и время, и что-то еще такое, неподвластное его старому, но еще цепкому взору. Боже праведный, сколько их было – лекарей времени, сколько их прошло по земле и мимо его окна! А чем все кончилось? Кандалами, плахой, безумием. Нет, время неизлечимо. Каждый должен лечить себя, и, может, только тогда выздоровеет и время.”

Viskas parašyta. Lieka tik perskaityti ir mėginti susimąstyti. Parašyta knyga yra autoriaus vaikas, kuris nebepriklauso jam. Jis klajoja ir ieško tų, kurie jį, tą vaiką, supras, priglaus ir priglobs. Arba ne. Visa kita yra žavus mugės erzelis.

Vilniaus Knygų mugė 2019, vasario 23d. Pristatyme dalyvavo  G.Kanovičiaus sūnūs Sergejus ir Dmitrijus, Simas Levinas, LŽB, Ramūnas Čičelis, žurnalistas, rašytojas, Virginijus Gasiliūnas, Lietuvos literatūrologas, redaktorius, žurnalistas.

Nuotraukos Laimos Penek

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Uri Levitano biografija tai – kvapą gniaužianti knyga „Iš rankų į rankas“ – gyvenimo trileris!

Apie senelį, žymiausią tarpukario Kauno moterų daktarą Icchoka Levitaną, kuris dukart (!) dukart patyrė sovietų represijos, pirma karta kalintas SSRS Šiaurėje 1941 m. , antra karta 1952m. ištremtas į Sibirą. Jo žmona Jeta kaip „dekabristo žmona“ savanoriškai lydėjo į Sibiro tremtį savo vyrą . I.Levitanas Sibire mirė.

Jo anūką Uri Levitaną, kuris išgelbėtas iš Kauno geto, tapęs našlaičiu, organizacijos „Bricha“ išvežtas į Palestiną, jis buvo vežiojamas net kelerius metus po įvairias Europos šalis karo našlaičių laivu ir pratinamas prie ortodoksinio gyvenimo būdo, ir galiausiai paslėptas ortodoksų našlaityne Jeruzalėje, pakeitus jam tapatybę, kad nebūtų atpažintas Palestinoje, išgelbėto vaiko laukusios tetos.

 Lietuvos žydų bendruomenė vasario 21 d. surengė Uri Levitano knygos „Iš rankų į rankas“ pristatymą.Tą pačią dieną pristatymas vyko ir Vilniaus Knygų mugėje.

Nuotraukoje: U.Levitano žmona Rachel, redaktorė Dalija Epšteinaitė, vertėja Viktorija Sideraitė Alon, knygos autorius U.Levitanas, žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė.

Šis Izraelio profesoriaus U. Levitano kūrinys skiriasi nuo jo, antropologo ir sociologo akademinių darbų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama  Izraelio reiškiniui,- kibutzui.

Knygoje jo paties ir tėvų, senelių istorija. Atsiminimus jis pradėjo rašyti savo sūnui Liorui 2014 m. Knyga yra asmeninių tyrimų, kurie tęsiasi dešimtmečius, vaisius. Autorius siekia atsakyti sau ir savo vaikams, kas gi iš tiktųjų atsitiko su juo vaikystėje Lietuvoje Holokausto metu ir vėliau. 

Kartą paprašytas kalbėti apie  vaikystės Holokausto išgyvenimus žydų partizanų konferencijoje Izraelyje 90-aisiais, Levitanas suprato, kad jis bent septynis kartus iš tikrųjų buvo perduotas iš vieno globėjo kitam. Pradžioje tėvai jį gelbėjo iš Kauno geto, kur jie žuvo, po to pasibaigus karui, jis pasiekė Izraelį, tačiau vaiko prisiminimai buvo  labai migloti. Neįprasta, kad 1940 m. gimęs vaikas neprisimena viso Holokausto siaubo, todėl jis pradėjo ieškoti liudininkų, ieškoti dokumentų, aiškintis visas savo našlaičio vaikystės gyvenimo aplinkybes.

Tai truko ilgai, kol jis sugebėjo susirasti ir išsiaiškinti savo paties dokumentus. Žydų našlaitis Lietuvoje ir vėliau Sanhedria vaikų namuose Izraelyje, užrašytas kitu vardu, – jis pats šį faktą apibūdino kaip „beveik pagrobimą“, kurį įvykdė žydų religinė organizacija, rinkusi žydų našlaičius Europoje. Ši organizacija pakeitė jo vardą, suklastojo jo gimimo datą tuomet, kai jo teta Izraelyje ieškojo sūnėno, žinodama apie Uri, kad jis buvo išgelbėtas. Jis rado įrodymų, kad po karo tolima giminaitė  surado berniuką priglaudusioje jį lietuvių šeimoje. Susitarus su Levitanais, ji nutarė išgabenti vaiką į Pažadėtąją žemę. Susikūrusi organizacija ,,Bricha” padėjo nelegaliai kirsti sieną, klajojant po visą Europą, pasiekti istorinę žydų tėvynę.

Uri jau vėliau rado įrodymų, kad teta ir dėdė ieškojo žinių apie jį po karo Kaune. Skirtingai nuo daugelio vaikų, kurie po karo tapo našlaičiais, Uri, buvo žinomo Kauno gydytojo anūkas ir gydytojo sūnus. Uri Levitano siekis suvokti savo tapatybę tapo odisėja, primenančią savo šaknų paiešką.

Jo istorija taip pat buvo visos jo šeimos istorija, kurios jis beveik nežinojo. Seneliai – Icchokas ir Jeta – studijavo mediciną Berlyne, XX a. pirmąjį dešimtmetį jie susitiko ir abu grįžo į Kauną, kuris buvo Rusijos imperijos dalis. Icchokas Levitanas dirbo ginekologu savo privačioje ginekologinėje klinikoje Miško gatvėje. Dvi dienas jis savanoriavo Kauno žydų bendruomenės ligoninėje. Jeta buvo odontologė. Icchokas tapo Kauno  sionistų sparno A lyderiu, dalyvaudavo sionistų kongresuose.

 Tuo metu, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, I. Levitano medicinos praktika jau buvo pelniusi šlovę Lietuvoje. Tie, kas su juo dirbo, apibūdino daktarą kaip baltąjį angelą medicinoje ir sakė, kad jis yra ryškus ir geras žmogus, kurio neįmanoma pamiršti visą savo gyvenimą, net ir po jo mirties. Motinos, pagimdžiusios šio ginekologo klinikoje, niekada jo nepamiršo, užaugo vaikų karta, žinodama, kad jie gimė „Dr. Levitano klinikoje“.

 Knygos pristatyme jos redaktorė  Dalija Epšteinaitė, kuri parašė neįtikėtiną įvadą knygai “Iš rankų į rankas”, pasakojo, kad Levitano klinikoje gimę žmonės sovietinėje Lietuvoje sukūrė savo grupę. Nors Icchoko ir Jetos klinika išliko kaip klinika iki beveik paskutinio 20 amž. dešimtmečio – kartu su daugybe originalių baldų ir įrangos, apie šią gydytojų šeimą nebuvo primenama.

Sovietinė realybė jiems buvo nepalanki. Kaip ir daugelis kitų Lietuvos žydų, Icchokas ir Jeta buvo laikomi socialiai pavojingais asmenimis. Icchokas Levinas ir jo žmona buvo deportuoti pagal NKGB  įsakymą 1941 m. birželio 14 d. 10-čiai metų.  Jį trėmė ir kalino kaip sionistą  darbo stovykloje prie Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo, jo žmona Jeta išsiųsta į Altajaus kraštą.

Uri Levitanas gimė 1940m, vykstant Antrajam pasauliniam karui, jis buvo kūdikis, kartu su tėvais pakliuvęs į Kauno getą, jo tėvas Michaelis, taip pat gydytojas, gelbėdamas vaiką nuo mirties, įsodino savo sūnų į maišą, nuplukdė jį Nemunu ir paliko nepažįstamiems žmonėms.

 Kauno žydams atsitiktinai pažinus pradingusį ir kažkodėl „peisuotą“ daktaro Icchoko Levitano anūką už Sanhedrijos ortodoksų našlaityno virbų tvoros Jeruzalėje, tik atsitiktinumo dėka Uri išvengė visai jam neskirto likimo… užaugo kibuce Ein ha Mifrac ir tapo profesoriumi.

 Knygą iš hebrajų kalbos vertė Viktorija Sideraitė Alon, leidėjas: LŽB, redaktorė, įvadinio straipsnio autorė Dalija Epšteinaitė, dailininkė Miglė Datkūnaitė.

Knygos leidimą rėmė 

Dvi neeilinės gyvenimo istorijos vienoje knygoje, pradedančioje unikalių litvakų biografijų seriją ARKA, kurioje bus pristatomos išskirtinės ir platesniam skaitytojų ratui nežinomos litvakų gyvenimo istorijos, atsiminimai, interviu ir tt.

Icchoko Rudaševskio Vilniaus geto dienoraštis Knygos meno konkurse pripažintas metų knyga!

Icchoko Rudaševskio Vilniaus geto dienoraštis Knygos meno konkurse pripažintas metų knyga!

Kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė Vilniaus knygų mugėje pasveikino dailininkus, leidėjus ir spaustuvininkus – 2018 metų Knygos meno konkurso nugalėtojus, įteikdama jiems premijas ir diplomus.

Kultūros ministerijos jau 26-ąjį kartą organizuojamame Knygos meno konkurse geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo knygoms išrinkti šiemet pateikta 130 leidinių. Knygos meno ekspertų komisija knygas vertino pagal meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo kriterijus.

Pagrindinė metų premija įteikta Sigutei Chlebinskaitei už jautrią estetiką ir konceptualią visumą knygoje: Icchokas Rudaševskis, ,,Vilniaus geto dienoraštis. 1941–1943 / Togbukh fun Vilner geto. 1941–1943“ (leidėjas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, spaustuvė UAB Standartų spaustuvė).

Nuoširdžiai sveikiname knygos dailininkę Sigutę Chlebinskaitę, dovanojusią savo nepaprastą talentą Vilniaus geto berniuko atminimui.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, apdovanota leidėjų kategorijoje, džiaugiasi ir didžiuojasi svarbiu įvertinimu. Tačiau didžiausios vertybės – neapčiuopiamos, todėl svarbiausia mums – pastatytas paminklas Holokausto vaikams Vilniaus geto dienoraščio skaitytojų širdyse.

Dėkojame visiems, perskaičiusiems Icchoko Rudaševskio testamentą mūsų ir ateitiems kartoms.

Nuotraukoje – Icchoko Rudaševskio dienoraščio leidybinės grupės nariai: LŽB Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, LŽB Sekretoriato vadovė Monika Antanaitytė ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Mariaus Morkevičiaus nuotrauka.

Žydų skautų žiemos žygis

Žydų skautų žiemos žygis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vasario 17 dieną pakvietė žydų skautus žiemos žygiui. Nuvykę traukiniu į Žaslių geležinkelio stotį, vaikus pasitiko miestelio moksleiviai ir seniūnas, skautai padovanojo vietos bendruomenei ir mokyklai Icchoko Rudaševskio dienoraštį.

Žygis pajudėjo per Strošiūnų mišką, kur skautai mokėsi užkurti laužą, užkandžiavo.

Vėliau žygeiviai aplankė Strošiūnuose esančią masinę žydų žudynių kapavietę, kur visi pagerbė nužudytuosius padėdami atminties akemenukus.

Žygis baigėsi Žiežmarių kultūros centre, kur kartu su Kaišiadorių rajono meru Vyteniu Tomkumi skautai pasidžiaugė istorine Žiežmarių „Hašomer Hazair“ skautų vėliava, kurią geranoriškai šiam žygiui paskolino Vilniaus valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

Skautai aplankė restauruojamą Žiežmarių sinagogą, kur Vytautas Budvytis pravedė visiems ekskursiją, taip pat papasakojo Žiežmarių miestelio žydiškos praeities reliktus.

Žygis organizuotas gavus Geros valios fondo paramą  

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

LŽB pristatyta A. Garono knyga “Vilnietiškas žydų pasaulis”

Aaronas Garonas (1919-2009) gimė Vilniuje ir beveik visą gyvenimą susiejo su gimtuoju miestu, kurį gerai pažinojo ir labai mylėjo. 1992m. išvyko į Izraelį, kasmet laukdavo vasaros, „kada važiuosime į Vilnių“. Vilnius buvo ir liko jo tikrieji namai.

Ypatingas ikikarinio Vilniaus žydų pasaulio fenomenas, kurio liudininkas A. Garonas tapo būdamas labai jaunas, įskiepijo jam neblėstančią meilę žydų kultūrai ir gimtajai jidiš kalbai.

Aaronas Garonas santūrus, išdidus litvakas, skaudžiai išgyveno jidiš kalbos saulėlydį: „ Kaip galima užbraukti tūkstančio metų žydų kultūros istoriją…“

Šykštūs Garono pasakojimai apie tėvų namus ir mokyklą, kuriuos dievino, jam buvo nostalgiškas grįžimas į prarastąjį rojų. “Jeigu manyje ir esama ko nors pozityvaus, už tai turiu būkingas savo tėvams ir savo mokyklai, jos nuostabiai direktorei Sofijai Gurevič.”

(Ištrauka iš A. Garono vaikų Tamaros Garon ir Eugenijaus Garon įžangos knygoje.)

Šimtmečius gyvavęs įdomus žydų pasaulis Vilniuje išnyko po Holokausto, išgyvenusieji dar kelis dešimtmečius palaikė šią kalbą šeimose, bet daugeliui išvykus į Izraelį, Vilniaus gatvėse nebeišgirsi kalbant jidiš. Todėl ši knyga – ne tik svarbūs atsiminimai, bet ir  išnykusio pasaulio su jidiš k. paveikslas , iš kurio galima spręsti, ką Vilnius prarado… Svarbu, kad knygos tekstai išleisti dviem kalbomis: lietuvių ir jidiš.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vasario 17d. pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje vyko pirmasis knygos pristatymas visuomenei, apie savo tėvą pasakojo Garono dukra, architektė restauratorė ir sūnus, matematikos mokslų daktaras. Pasakojimas iliustruotas 20-ojo amžiaus pradžios, tarpukario ir vėlesnio laikotarpio nuotraukomis, esančiomis knygoje. Eugenijus Garonas siūlė knygos pavadinime pridėti žodį “buvęs”, nes jidiš kalbos neišsaugota nei Lietuvoje, nei Izraelyje.

Pristatymą vedė Vilniaus Religinės žydų bendruomenės vadovas Simas Levinas, prisiminimais dalinosi Fania Brancovoska, padėjusi išversti knygą į jidiš, savo įspūdžiais apie knygą ir prisiminimais apie A. Garono asmenybę dalinosi signataras Česlovas Juršėnas. Po pristatymo žmonės dar ilgai nesiskirstė bendravo, išpirko daug knygos egzempliorių, skubėdami gauti Garono sūnaus ir dukters autografus.

Knygos leidimą rėmė GVF 

Vilniaus sinagogoje žinomo Kauno kolekcininko paroda

Vilniaus sinagogoje žinomo Kauno kolekcininko paroda

Jau beveiki mėnuo sinagogoje eksponuojama žinomo kolekcionieriaus Michailo Duškeso antikvarinė kolekcija, susijusi su prieškario Vilniaus žydų organizacijų veikla. Tai unikalūs eksponatai, atgaivinantys turiningą ir aktyvų Vilnius žydų gyvenimą.
Sinagogos bendruomenės nariai, svečiai, turistai smalsiai apžiūri juos, stebisi – kaip visa tai galėjo išlikti…

Dėkojame Kauno žydų bendruomenės nariams Michailui ir Natalijai Duškesams, kurie specialiai atvyko iš Kauno paruošti šią reikšmingą parodą.

Kartu primename, kad sinagogos II a. dar veikia išlikusių Lietuvos medinių sinagogų nuotraukų paroda. Ją sinagogai padovanojo Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondo direktorius Daumantas Todesas.

„Beigelių krautuvėlė“ švenčia 3-jų metų gimtadienį

„Beigelių krautuvėlė“ švenčia 3-jų metų gimtadienį

Pranešimas spaudai

2019-02-14

   

„Beigelių krautuvėlė“- prieš 3 metus įsikūrusi, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kavinė, (Vilnius,Pylimo 4), nuosekliai puoselėja žydų litvakų kulinarinį paveldą ir tradicijas. Beigeliai čia kepami pagal šeimos receptą, kiekvieną penktadienį kepamos chalos, švenčiamos žydų šventės.

„Beigelių krautuvėlės“ projektas, 2014m. gimęs tik popieriuje kaip tolerancijos kampanija prieš antisemitizmo ir neapykantos apraiškas viešojoje erdvėje, su Norvegijos grantu, tapo realiai egzistuojančia jaukia žydų bendruomenės kavine.

Švęsdami 3 metų sukaktį nutarėme nustebinti savo mielus draugus ir gerbėjus, pristatydami Izraelio gatvės maistą ir kultūrą. Visą mėnesį kepame pitas ir falafelius bei kalbame apie maistą.

Sakome, kad būrys draugų šiandien renkasi šurmulį ir netikėtus skonius prie iš lentų sukaltų stalų, nesuderintų kėdžių, chaotiškai neaiškiose erdvėse, primenančiose elektros skydines ar sandėlius. Vilniuje tokių erdvių – ne viena, jos atviros ir šaltą žiemą, o dažniau po turgaus stogais tarp prekystalių, įsiskverbia koks puodas sriubos ir visi ten turi susirinkti pietų. Tas žavus šurmulys, bene svarbiau už maistą, nes jo reikia laukti eilėje, o ne prie stalų Na o eilėje prasideda malonus bendravimas apie bet ką.

Kviečiame pasinerti į „Beigelių krautuvėlės“ 3 metų gimtadienio balaganą, paragauti Izraelio gatvės maisto ir vėl sugrįžti pas mus!

Šį sekmadienį, vasario 17 d. visus kviečiame į edukacinę šventę Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, kur visi galės paragauti legendinių falafelių ir sabichų su izraelietiškais prieskoniais. Skambės žydiškos melodijos.

Apie Izraelio gatvės maistą ir šurmulį pasakos Izraelio ambasadorius Amir Maimon, o apie košerinio maisto paslaptis kalbės rabinas S.B. Krinsky.

Renginyje dalyvauja Vilniaus žydų religinės  bendruomenės vadovas Simas Levinas. Giesmes geroms šeimininkėms giedos kantorius Šmuel Jatom, apie žydišką virtuvę galėsite pasikalbėti asmeniškai su mūsų kepėja Riva Portnaja ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariais bei svečiais. Durys atsidaro 10.00 val. Pylimo g. 4, Vilnius.

Daugiau informacijos:

Dovilė Rūkaitė, „Beigelių krautuvėlės“ ir LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt mob. 867849300

-Balagano programa >> https://www.facebook.com/events/1884003295061200/

-Izraelio gatvės maistas „Beigelių krautuvėlėje“ >>https://www.lzb.lt/2019/02/06/56473/

-Falafeliai, kopūstai, gentrifikacija ir bendruomeniškumas – visa tai apie Izraelio gatvės maistą!

>> https://www.lzb.lt/2019/02/13/falafeliai-kopustai-gentrifikacija-ir-bendruomeniskumas-visa-tai-apie-izraelio-gatves-maista/

Sinagogos: sunkus kelias į prisikėlimą

Sinagogos: sunkus kelias į prisikėlimą

Kazys Kazakevičius

 Iš tarpukariu Lietuvoje buvusių beveik pusės tūkstančio žydų sinagogų iki mūsų dienų liko apie 80. Tik dvi jų yra veikiančios, visi kiti pastatai pritaikyti kitai paskirčiai arba stovi nenaudojami. Norint prikelti sinagogas naujam gyvenimui reikia nemenkų pinigų. Tokių lėšų neturi nei žydų bendruomenės, nei savivaldybės, dažnai tampančios sinagogų šeimininkėmis ten, kur žydų bendruomenių nėra. Gelbsti nebent Europos Sąjungos (ES) parama.

Atsirado galimybė galutinai sutvarkyti buvusią Alytaus sinagogą, kuri pokario metais buvo paversta druskos sandėliu, viščiukų perykla. Sausio mėnesį miesto merija pasirašė sutartį su rangovu dėl 1911-aisiais iškilusios ir jau trejus metus po truputį tvarkomos sinagogos tolesnio kapitalinio remonto. Numatyta, kad jis truks iki pusantrų metų ir kainuos per 400 tūkst. eurų. Beveik pusę būtinų lėšų sudarys ES parama, kitą dalį skirs pati savivaldybė. Anot Alytaus miesto merijos Finansų ir investicijų skyriaus vyriausiosios specialistės Ingridos Leskevičienės, pastatas bus pritaikytas Vizualiųjų menų centro, kaip Alytaus kraštotyros muziejaus padalinio, veiklai. Pirmame aukšte planuojama įkurti universalią ekspozicijų salę ir joje rengti parodas, konferencijas, seminarus, paskaitas, knygų pristatymus, filmų peržiūras.

Tačiau, anot LŽB pirmininkės  F. Kukliansky, dar yra sinagogų, kurių likimas kelia nemažai rūpesčių. Jas renovuoti ar atstatyti net ir turint lėšų vertėtų tik tuomet, jei būtų aišku, kad pastatais kas nors naudosis.

Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis

Kasmet sausio pabaigoje minime Tarptautinę Holokausto aukų dieną, prisimename prieš 78-erius metus dar gyvavusią didelę Lietuvos žydų bendruomenę. Miesteliuose jau seniai nebeliko žydų,  liko žydų paveldas, jų statyti senamiesčiai, sinagogos, liko žudynių vietos ir kapinės. Šį kartą paskutinis Kalvarijos žydas Maušius Segalis pasakoja apie savo gyvenimą ir ką jam reiškia Holokausto aukų atminimo diena.

Maušius Segalis su anūku prie Kalvarijos sinagogos. Foto Mildos Rūkaitės

M. Segalis: Man svarbu prisiminti, juk tai visos buvusios kažkada gausios žuvusios bendruomenės paminėjimo diena. Daug metų mes žydai rinkdavomės rugsėjo 1d. prie kapinių, nes tą dieną visus Marijampolės žydus nužudė. Tai buvo anksčiau, dabar jau nebėra žydų nei Kalvarijoj, nei Marijampolėje.

-Ką jūs prisimenat, ką matėt vaiku būdamas, gal Jums mama pasakojo?

Tėvą 1941 rugsėjo 1d. varė šaudyti kartu su manimi. Jį nušovė, o mane mažą mama išgriebė iš duobės Marijampolėje po šaudymo.

Mamos viena sesuo buvo ištekėjusi už vietinio vokiečio, jis su mano tėvu  susitarė, kad mane atiduotų jų šeimai. Vokietis bandė išgelbėti tėvą nuo žudynių, „padarė dokumentus“, kad jis priėmė krikštą, bet nepadėjo…

-Kas šaudė? Naciai ar vietiniai žmonės?

O kas gi kitas? Vietiniai. Vokietis Marijampolės komendantas tik prižiūrėjo. Žydai kasė duobes patys. Trys kanalai buvo iškasti. Sušaudyti 8 tūkstančiai žydų ir du tūkstančiai kitataučių. Vienu žodžiu 10 tūkst. buvo sušaudyti.

Tai vyko 1941 rugsėjo 1d., sekmadienį, kai pradėjo…Kelias dienas šaudė. Šešupės upė krauju tekėjo.

-O Jūsų mama liko gyva?

Mano mama – lietuvė,  1942m. ją išvežė darbams į Vokietiją, ji paliko mane savo draugei, buvau pusantrų metukų.

Kai po karo 1945m. mama parvažiavo iš Vokietijos, aš jos negalėjau priimti kaip mamos, neprisiminiau, nepažinojau. Labai sunkiai mane prisijaukino. Pasakojo man, kas aš esu, nors dar jai negrįžus, jau žinojau, kad esu žydas, kaimynai pasakė, vadindavo mane „apipjaustytu“.

Mano mama buvo jauna graži, jos pavardė – Segalienė, ji ištekėjo už antro vyro ir tapo Miliauskiene. Patėvis man davė savo pavardę, jis mane augino, tapau Miliausku, nenorėjau jo skaudinti, keisdamas pavardę į savąjąSegalio. Mes buvom sutarę su patėviu, jei jis pirmas mirs, aš atsiimu savo pavardę. Taip ir įvyko.

16-kos metų sulaukęs, iš Lietuvos pasitraukiau. Išvažiavau sovietmečiu su „putiovka“ (kelialapiu) į Kazachstaną, kaip tada sakydavo, „savarankiškai dirbti“.

Toli nuo gimtųjų namų buvau 15 metų, dirbau, tarnavau armijoje. Grįžau, vedžiau Marijampolėje savo mylimą moterį Marytę, kuri užaugo Kalvarijoje, pažinojau ją nuo vaikystės, draugavom, gyveno name prie Kalvarijos sinagogų komplekso, visai šalia. Čia iki karo žydai gyveno, meldėsi, dirbo, linksminosi. Mano tėvai dirbo aliejaus fabrike pas Manaškę, taip jį visi vadino.

-Papasakokit, ką žinot, kokia buvo Kalvarija iki Holokausto? Vien jau sinagogų kompleksas rodo, kad kadaise čia būta tikro įdomaus žydų gyvenimo.

Žydų Kalvarijoje iki žudynių buvo daugiau negu lietuvių. Beveik visos parduotuvės priklausė žydams, pramonės dirbtuvėlės – žydams, abu miestelio gydytojai buvo žydai ir advokatas – žydas. Miestelio centre stovėjo „oleiniča“ (aliejaus fabrikas). Aliejų spaudė iš linų sėmenų. Nedidelis buvo fabrikas. Dar limonadinė buvo. Vyresni žmonės dar supranta, kad žydai visą Kalvariją iki karo laikė.

Mano senelis, tėvo tėvas buvo žydų kapinių sargu. Tėvas turėjo  seserį, ji su mažu vaiku sušaudyta, visi giminės sušaudyti.

-Kaip toliau Kalvarijos miestelis gyveno, juk žmonės žinojo, kas žydus kaimynus šaudė?

Liko žydų namai su turtu.  Namai ir dabar dar stovi. Ko nepasiėmė vokietis, pasiėmė lietuvis. Vieni pabėgo su vokiečiais, kiti vėl kažkur išėjo. Dabar jau nėra tokių, likusių iš anų laikų.

-Apie išlikusių Kalvarijoje sinagogų  tvarkymą, ar kas prisimena, ar gyventojams jos rūpi? Kol kas  žinoma, kad daugumos kalvarijiečių nedomina šansas unikalų paveldą išsaugoti ateities kartoms?

M.S.:Sinagogos kaip stovėjo taip ir tebestovi apleistos. Gyvenu Kalvarijoje nuo 1970 metų. Į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašą įtrauktas Kalvarijos sinagogų kompleksas yra unikalus paveldas. Reikia jį tvarkyti.

Mane jaudulys sinagogoj apima, kai kartais atvažiuoja kas koncertuoti, išgirstu žydų melodiją.

Maušius Segalis centre, jo žmona Marytė antra iš dešinės po Lenkijos ansamblio “Vocal Varshe” koncerto Kalvarijos sinagogoje su daininikais 2018 .

Vaikystėje nebuvo kam pasakoti apie žydus ir jų gyvenimą. Niekas tada apie tai nekalbėdavo, bijojo žmonės.

-Ką manot, ar Marijampolės ir Kalvarijos gyventojai kada nors pradės giliau  domėtis čia gyvenusių žydų istorija, bus atgaivinta žmonių  atmintis?

Galiu pasakyti, kad žmonės kažkaip labiau toleruoja žydus negu anksčiau. Žydų neliko, tai ir kapinių dabar niekas netvarko. Kalvarijos mokykloje turėjom mokytoją pavarde Totorius, kuris su mokiniais tvarkydavo, vaikus organizuodavo, paminklai  ir kapinės buvo prižiūrimi, bet išėjus mokytojui į pensiją, daugiau niekam nerūpi. Antkapiai išvartyti.

Visi juos pažinojo, namus užėmė. Gal juos graužia sąžinė. Namai stovi, gyvena lietuviai, manydami, kad taip turėjo būti. Aš manau, kad ateity prisiminimai apie čia gyvenusius žydus išnyks…nebent atsiras naujų jaunimo judėjimų…

– Stebitės, kodėl žmonės nesidomi savo gimtinės istorija?

Kiti kad ir žino, – nenori žinoti. Antisemitizmas gyvuoja.

Maušiui Segaliui kaip ir visiems išgyvenusiems Holokaustą, padeda ir juo rūpinasi Lietuvos žydų bendruomenė. Kalvarijoje gali jį sutikti vaikštantį su lazda.  Šiuo metu vyras namuose slaugo pasiligojusią žmoną Marytę, ją prieš kelis mėnesius ištiko insultas.

Maušių Segalį kalbino I.Rūkienė

Brutalaus sovietizmo išniekinti žydų antkapiai grįš į amžinosios rimties vietą

Brutalaus sovietizmo išniekinti žydų antkapiai grįš į amžinosios rimties vietą

 

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ilgametės pastangos davė apčiuopiamų rezultatų – sausio 18 d. prieš prasidedant Šabatui, buvo demontuoti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios laiptai, kurie sovietų režimo metu buvo pastatyti naudojant žydų antkapinius paminklus.

Nuo  2013 m. LŽB pradėjo aktyviai bendradarbiauti  su Kultūros paveldo departamentu  ir Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija, inicijuodama patikrinimą dėl minėtos bažnyčios laiptų konstrukcijoms panaudotos medžiagos kilmės. Nustačius, kad laiptų konstrukcijojse buvo panaudoti žydų antkapiai (jų fragmentai) iš Užupio Senųjų žydų kapinių, LŽB nuolatos ragino atsakingas institucijas veikti: parengti Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios pastato (buv. “Kronikos” kino teatras) laiptų demontavimo projektinius sprendinius. Ši iniciatyva sutelkė ir didelį Lietuvos žydų bendruomenės intelektualų, visuomenininkų dėmesį – spręsti laiptų demontavimo klausimą ne kartą ragino ir šviesios atminties profesorius Leonidas Donskis.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky dėkoja Kultūros paveldo departamentui ir Evangelikų reformatų konsistorijai už bendrą rūpestį siekiant užtikrinti deramą pagarbą istorinės žydų bendruomenės atminčiai. LŽB sieks, kad  tokie teigiami bendradarbiavimo pavyzdžiai būtų taikomi įgyvendinant kitas žydų paveldosaugos iniciatyvas.

Klaido Navicko paroda „Žydiški karpiniai“ Panevėžyje

Klaido Navicko paroda „Žydiški karpiniai“ Panevėžyje

2019 m. sausio 12 dieną Kultūros centre Panevėžio bendruomenių rūmų mažosios salės foje atidaryta Klaido Navicko paroda „Žydiški karpiniai“, kuri eksponuojama iki kovo mėnesio. Klaidas Navickas skyrė keletą metų žydų kultūros Lietuvoje ir pasaulyje tyrinėjimui bei sukūrė darbų ciklą šia tema.

Parodos organizatorius Panevėžyje dailės studijų vadovas Girmantas Rudokas pristatė Panevėžio žydų bendruomenės nariams ir Panevėžio visuomenei i unikalią parodą, kuri sukėlė didelį susidomėjimą visoje ir Lietuvoje. Svarbu pažymėti, kad žydų popieriaus karpiniai nuo visų kitų tautų karpinių skiriasi tuo, kad yra glaudžiai susiję su religija. Autorius darbuose perteikė tradicinius žydų karpinius Mizrach ir žydų tradicines šventes.

Klaidas Navickas gimė 1962 m. lapkričio 30 d. Raseiniuose. Gyvena Vilniuje, teisininkas, valstybės tarnautojas. Karpyti pradėjo 1988 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1991 metų. 2005 m. buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, 2009 m. K. Navickas pripažintas tradicinių amatų meistru. Navickas savo popieriaus karpinių personalines parodas surengė Japonijoje, Kinijoje, Varšuvoje, Filadelfijoje, Ukrainoje, Maskvoje ir Sankt-Peterburge, Baltarusijoje. Klaidas Navickas 2017 m. išleido knygą “Žydiški Klaido Navicko karpiniai”, kurioje aprašo apie žydų kultūrą, simbolius, žydų karpinių istoriją, žydų kalendorių, tradicines šventes, tradicines žydų vestuves, judėjų laidotuvių tradicijas. Navickas rašo: pažiūrėjau į žydus, jų tradicijas kaimyno lietuvio akimis ir pateikiu savo matymą kultūros, kurios anksčiau nepažinau. Dabar imu ją pažinti ir didžiuotis, kad tai yra graži Lietuvos kultūros dalis.

Būdamas svečiuose Panevėžio žydų bendruomenėje menininkas, dailės studijų vadovas Girmantas Rudokas sutarė su bendruomenės pirmininku Gennady Kofman stiprinti bendradarbiavimą žydų kultūros srityje. Ketinama paruošti bendrą foto ekspozicijos pristatymą Panevėžio visuomenei apie skulptorę panevėžietę žydę (litvakę) Mariją Dilon. Ateityje žadama imtis projektų apie Panevėžio žydų paveldą. Šiuo metu Kultūros rūmuose eksponuojama foto paroda “Panevėžio gatvės”, kurioje eksponuojamos ikikarinio Panevėžio ir jo gatvių nuotraukos su žydų pastatų paveldu.

 

Motke Chabad ir jo geriausias juokelis* (žydiškas humoras)

Motke Chabad ir jo geriausias juokelis* (žydiškas humoras)

Pinchos Fridberg,
<an alter vilner id> [senas Vilniuje gimęs ir augęs žydas]

– Rebe, ar sugrįš laikai, kai žodžiai <Vilne un idiš> [Vilnius ir jidiš] bus vėl neatsiejami?
– <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju].                                                                                            ***

Norite žinoti, ką veikia senas žydas po sočių skanių pietų?

Tai aš jums pasakysiu: jis gulasi <af a sofke> [<a sofke>  – mažybinė forma žodžio sofa, divanas] <un chapt a dreml> [neverčiamas žodžių junginys – idioma: <chapt> – gaudo, čiumpa, <a dreml> – snūduriavimas, snaudulys].

Ir kas toliau?

O toliau jis sapnuoja, kad …

Prieš porą dienų iš elektroninio pašto motke.chabad@gmail.com atėjo laiškas su neįtikėtinu pasiūlymu: jo autorius prašė įrodyti jam, kad aš, iš tiesų, esu <an alter vilner id>.  Aš jums nepasakočiau šios <bobe-maise>  [bobutės pasakos], jeigu ne būdas, kurio jis griebėsi, norėdamas tuo įsitikinti.

Jau iš trijų pirmų žodžių tapo aišku, kad autoriaus gimtoji kalba yra jidiš.

<Main tajerer reb> [mano brangus pone] Pinchosai!

<Mir iz kemat 80> [man beveik 80]. Aš <abisale> [šiek tiek] kalbu ir rašau lietuviškai. Mano pavardė – Chabad, vardas – Motke. Pagal žydišką tradiciją gavau tą vardą mano žymaus senelio garbei.

<Zaine vicn>  [jo juokeliai] sklido <gicher vi di hic in parovoz> [greičiau nei karštis garvežyje]. Jei pasakysite man žinomiausią iš jų, <ich vel gleibn, az ir zait an emeser> [aš patikėsiu, kad esate tikras] <vilner id>.

Kaip supratote, Motke užkabino jautriausią mano vietą, ir aš negalėjau jam neatsakyti. Štai ką aš jam parašiau:

<Brangus <reb Motke>!

Skaičiau Jūsų laišką, juokiausi, o akyse tvinko ašaros. <Cum groisn badojern> [dideliam apgailestavimui], senų vilniečių žydų , kurie kalba <mame-lošn> [jidiš], <kemat nit geblibn> [beveik neliko]. <Alte idiše Vilne> [senas žydiškas Vilnius] išėjo į nebūtį ir niekada nebegrįš. <Saidn nor mit Mešijechn in einem> [Nebent, kartu su Mesiju].

Tikiuosi, neapmaudaujate, kad viešinu Jūsų laišką.

Mano mama, tebūnie palaiminta jos atmintis, kuri gimė <in Vilne> dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Jūsų senelio geriausiu juokeliu laikė šį:

– <Motke, zog nit trachtndik a lign, gib ich a rubl>.
– <Host gezogt, a du vest gebn cvei>.
[– Motke, sumeluok nesusimąstęs, duosiu rublį.
– Sakei, kad duosi du].

Dabar, Motke, Jūs tikite, kad aš esu <an emeser> [tikras] <vilner id>?

P.S. Siūlau, Motke, kartu prisiminti ir atgaivinti Jūsų senelio juokelius. Kad išlikę gyvi žydai juoktųsi. Juk ne kiekvienas iš jų sulauks Mesijaus atėjimo.

————————-

Pastaba.
Tik viena!!!
Bet užtai – didelė:

a) Rutai Bloshtein kartu su autoriumi pasisekė „konvertuoti“ „rusų-jidiš mišinį“ į „lietuvių-jidiš“. Rutos gimtoji kalba yra lietuvių, o autoriaus – jidiš.

b) Motke Chabad (tikrasis vardas Mordechajus Broinšveigas; mirė 1900 m.) – gerai žinomas žydų pasaulyje, gyvenęs Vilniuje, juokdarys ir aštrialiežuvis. Jo juokelius surinko ir išleido (<Maiselech vegn Motke Chabad> [Istorijos apie Motkę Chabadą], Vilnius, 1940) Š. Bastomskis (Shloyme Bastomski, Vilna, 1891–Paneriai, 1941).

с) trikampinese skliaustuose <> mes pateikiame žydiškų išsireiškimų transliteraciją lietuviškos abėcėlės  raidėmis, o šalia (laužtiniuose skliaustuose []) – jų vertimą.

d) Keleto žodžių ir išsireiškimų vertimas iš jidiš kalbos:

<rebe> – rabinas; kreipinys į rabiną;
<reb> – žodžio „ponas“ ekvivalentas;
<Vilne> – Vilnius;
<a id> – žydas, “a” – nežymimasis artikelis;
<a vilner id> – Vilniuje gimęs ir augęs žydas; iki karo žydų pasaulyje tai buvo “aukščiausia praba”

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Nuotraukoje: Žydų liaudies bankas tarpukario Kaune

Ona Biveinienė lzb.lt, DELFI.lt

Lietuvos žydai nuo seno vertėsi pinigų skolinimu už palūkanas. Jau Vytauto Didžiojo 1388 m. suteiktoje privilegijoje Brastos žydams ne tik užtikrinama teisė išpažinti ir praktikuoti judaizmą, bet ir suteikiamas leidimas verstis  palūkininkavimu (kreditavimu), tuo metu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje  dar gana nauja  ekonomine veikla. Už suteiktą kreditą, kaip nurodyta Brastos privilegijoje „ (…) žydas gali kaip įkaitą priimti visokį jam atneštą daiktą, nesvarbu kaip tas daiktas vadintųsi, apie jį nieko neklausdamas, išskyrus kruvinus ir šlapius drabužius bei bažnytinius drabužius ir indus, kurių jokiu būdu neturi imti“.[1]

 Kelis šimtmečius žydai buvo pagrindiniai visuomenės kreditoriai: ‚skolindami pinigus už ne menkus procentus.

Nepriklausomos Lietuvos paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. joje gyvenusiems žydams tapo palankia dirva plėtoti įprastus bei kurti  naujus, jaunai valstybei reikalingus, verslus. Žydai, kaip jokia kita tauta, pasinaudojo šiomis galimybėmis:  jie siekė atkurti ir plėtoti iki Pirmojo pasaulinio karo savo turėtas krautuvėles, amatų dirbtuves, fabrikus. Nemaža jų dalis drąsiai pradėjo verslą ir  net dažnai pirmieji Lietuvoje ėmėsi mažai žinomos ar visai nematytos tais laikais veiklos.

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Liūdna žinia apie garsaus mokslininko, Lietuvoje gimusio Nobelio chemijos premijos laureato Aarono Klugo mirtį mus pasiekė pavėluotai. Jo netektis yra skaudi žinia mokslo pasauliui, Lietuvos žydams ir visiems su juo dirbusiems.

Aaron Klug gimė 1926 m. rugpjūčio 11 d. Želvoje, 1982 m. gavo Nobelio premiją chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą ir jos svarbą nukleino rūgščių baltyminiams kompleksams tirti.

Seras Aaron Klug gimė Lietuvoje, išsilavinimą gavo Pietų Afrikoje, studijavo mediciną, chemiją, fiziką, matematiką, kristalografiją. Jis dirbo Didžiojoje Britanijoje, buvo Kembridžo universiteto profesorius, Karališkosios draugijos narys. Už mokslo pasiekimus jam suteiktas Sero titulas. A. Kliugas Želvoje pragyveno pirmuosius 4 gyvenimo metus, yra sakęs, kad nieko apie tą laikotarpį neprisimena. Vėliau jo šeima emigravo į Pietų Afriką. Aron Klug buvo vienas iš penkių Nobelio premijos laureatų, turėjusių Lietuvos žydų šaknis. 2005 m. spalio 14 d. Želvoje atidengta skulptūrinė kompozicija A. Kliugo garbei.

Nuotraukoje: Aaron Klug savo laboratorijoje Kembridže, Anglijoje, 1992 m. Jis buvo „XX amžiaus molekulinės biologijos milžinas“, – sakė Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos vadovas.

Želvos miestelis yra už 21 km į rytus nuo Ukmergės. XVIII a. pradžioje Želvoje įsikūrė žydai. Jie iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Jų pastangomis miestelyje buvo pastatyta sinagoga, keli maldos namai, įkurtos žydų kapinės. Želva garsi joje gimusiais, pasaulyje žinomais žydais.

Želvoje garsiojo kraštiečio A. Klugo atminimą įamžino mažosios architektūros paminklasL.Ežerskytės nuotrauka

Žydai šiame miestelyje gyveno iki 1941 m. liepos pabaigos, dauguma jų buvo sušaudyti per Holokaustą. Miestelio vakarinėje dalyje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas – Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, kuris užima 8 349 kv. m. Žudynių vietoje pastatytas paminklas. Kapinėse yra ir dar vienas mažosios architektūros statinys –akmens plokštė su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis.

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Sergejus Kanovičius

Interneto dar nebuvo, greičiausiai susisiekti iš Izraelio su Lietuvoje likusiais Tėvais ar draugais  galėjom faksu arba telefonu. Pinigais nelijo, o abi paslaugos buvo labai brangios, todėl didžiausia dovana buvo išgirsti artimųjų balsą – laiškai yra gerai, bet žmogaus prigimtis, matyt, yra tokia, kad jam reikia gyvo jausmo, akimirkos, kuri ištirpsta praeityje, juk girdėdamas Tėvo ar Mamos, ar senelio balsą, tarsi esi su jais labiau nei skaitydamas ilgiau keliaujantį laišką. Kartais žmonės, kurie visokeriopai mums padėjo gelbėjant sūnų, žinojo, kaip trūksta artimųjų, kas yra ilgesys – jie patys yra patyrę tuos išsiskyrimus ir žino, ką jie reiškia. Lietuvos neprigulimybė įsibėgėjo lėtai, tad skambinti buvo brangu iš Izraelio į Lietuvą, ir iš Vilniaus į Tel Avivą. Iš Vilniaus, kiek pamenu, jau nereikėdavo laukti užsakyto tarptautinio pokalbio, pakakdavo surinkti aštuoniukę, sulaukti pyptelėjimo ir sukti norimą numerį. Bet pinigais nelijo ir nelyja niekur – nei ten, kur teka pieno upės su medaus krantais, nei ten, kur ižas švelniai glosto Neries krantus. Kartais baisiausia, ką galėjai ištraukti iš pašto dėžutės, buvo skaičiais išreikšta kurio nors mėnesio nostalgija, kartais sąskaitos už telefoną atrodydavo taip, kad tą aparatą norėdavai nunešti į banką ir uždaryti į seifą.

Petah Tykvos pakraštyje gyvenome nedideliame vieno miegamojo bute, į kurį persikėlėme su šiauliečio, Izraelio Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio pagalba – tam, kad būtume arčiau ligoninės. Be visokiausių mums gerų žmonių dovanotų daiktų – baldų, indų, televizoriaus ir kitko – buvo ir mūsų nostalgijos gydymo prietaisas su mygtukais – telefonas. Kartais žiūrėdavome į jį ilgiau negu į datules ant palmių pro langą. Kartais tas žiūrėjimas būdavo sėkmingas – kadangi numerio matyti negalėjome, tai pasigirdus retam skambučiui, su žmona kone rungtyniaudavome, kas pirmas nukels ragelį – laukiau artimųjų aš, laukė ir ji.

Buvo lietinga 1992 metų diena. Gerai nepamenu, koks buvo metų laikas, bet pamenu lietų. Tas stebuklingas aparatas ėmė skambėti. Aš buvau arčiausiai.

– Good afternoon, – pasigirdo kitam gale.

– Good afternoon, – kiek sutrikęs nuo nepažįstamo balso tariau suklusęs.

– Am I speaking to Sergey Kanovich? – paklausė, o to klausimo fone girdėjau labai šaižiai cypiančias policijos sirenas, todėl dar labiau suglumau.

– Yes, you are, – atsakiau,  nesuprasdamas, kas čia vyksta. Vis klausydamas pašnekovo ir sirenų.

– My name is Moshe Arens, I am currently in the car with your father Grigory and I would like to pass the phone over to him, is that fine?

– Toda mar Arens, – išsyk padėkojau hebrajiškai, nors buvau nuščiuvęs ir dėl to, kas skambino ir dėl to, kad netrukus išgirsiu Tėvą.

Nepamenu viso pokalbio su Tėvu, pamenu tik tiek, kad jis pasakė, jog su gerbiamu svečiu dabar atvyko iš Kauno į Vilnių, dar atsimenu, kad atsiprašė, kad dėl apsaugos automobilių sirenų labai blogai girdisi. Tėvas anuomet buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Tik vėliau jis man papasakos apie savo įspūdžius, kuriuos patyrė lydėdamas triskart Izraelio gynybos ministrą, diplomuotą aviacijos inžinierių, daugybės kadencijų Knesete deputatą, Kaune stomatologės ir verslininko šeimoje gimusį būsimą triskart Izraelio gynybos ministrą Moše (Miša) Arensą. Vizitas nebuvo oficialus. Izraelio gynybos ministras buvo Rygoje, iš kurios jis nusprendė aplankyti ir miestą, kuriame gimė – Kauną. Kai jam tebuvo metai, šeima išvyko gyventi į Latviją, o iš ten laimingų aplinkybių dėka spėjo emigruoti į JAV. Tai labai būdinga beveik visoms Izraelio kartoms – žinoti savo praeitį. Net jei neturi jokių prisiminimų – ką gali apie Kauną prisiminti vienerių metų vaikas? Bet gimimo vieta yra vertybė. Atmintis apie ją, kad ir kur, ir kokia ji būtų, yra perduodama iš kartos į kartą.

Iš vėlesnio Tėvo pasakojimo įstrigo vienas epizodas – Moše Arensas paprašė, kad jį nuvežtų į Kauno žydų kapines Radvilėnų plente, kur palaidoti jo seneliai. Tėvas įspėjo, kad nelabai ką jis ten galės surasti, bet gynybos ministras buvo atkaklus. Jie vaikštinėjo tarp nuverstų ir išniekintų antkapių, visą laiką tylėjo. Tylėdami įsėdo į mašiną, ir tik po dešimties minučių Arensas atsiduso, pažvelgė į Tėvą ir pasakė:

– O aš klaidingai maniau, kad II Pasaulinis karas baigėsi.

Nepaisant to, jei šiandien Moše Arensas ar bet kas kitas užeitų į tas pačias kapines, jie rastų …net nežinau kaip apibūdinti – tai, kas iš tų kapų belikę po viso barbariškumo, nepriežiūros, nemeilės ir abuojumo. Ten jau galima užeiti. Kiek leido lėšos, tiek susitvarkyta. Gerų norų ten nebuvo pernelyg ilgai.

Ta frazė man įstrigo. Aš dažnai ją prisimenu, kai lankausi apleistose ir neprižiūrimose žydų kapinėse ar kukliais, kur ne kur jau nudaužtais, juodo marmuro stulpeliais pažymėtas masinių žydų žudynių vietas.

Moše Arensas gimė Kaune 1925 gruodžio 25 dieną. Mirė sausio 7-ą dieną Izraelyje. Tebūnie šviesus jo atminimas. Ir padarykime ką nors, kad II pasaulinis karas Lietuvoje pasibaigtų.

1991 metai. Gynybos ministras Moshe Arensas (centre), susitinka su tuometiniu IDF vado pavaduotoju, generolu Ehudu Baraku ir tuometiniu pietinio padalinio vadovu, generolu Yitzhaku Mordechai. (Nuotrauka iš Gynybos ministerijos IDF archyvo)

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą  jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Kauno žydų bendruomenė ir Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” kviečia gruodžio 27 d. 12 val. į garsaus poeto litvako  Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus. Tuo pačiu metu minėjimai vyks Rygoje, Varšuvoje, Kijeve, Paryžiuje.
Osipas Mandelštamas gimė 1891 m. sausio 15 d.  Jis tapo stalininio režimo auka, patyrė persekiojimą, kalinimus, tremtį ir kankinimus. Poetas tragiškai žuvo gulage 1938 m. gruodžio 27d.

Osipas Mandelštamas (1891–1938) gimė Varšuvoje, Osipo Mandelštamo mama – vilnietė, tėvas gimė Žagarėje. Plačios Mandelštamų giminės šaknys yra Lietuvos pasienyje su Latvija esančioje Žagarėje.

Poeto mama Flora Mandelštam (Verblovskaja) buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi su laikinu  leidimu ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus. 1896 metais šeima registruota Kaune.

Panevėžio žydų kapinėse įrengtas informacinis stendas

Panevėžio žydų kapinėse įrengtas informacinis stendas

Gruodžio 18d. 2018 Panevėžio žydų kapinėms suėjo 300 metų. XVIII a. pr. jos buvo suformuotos miesto pakraštyje, sklype, kurį išpirko persikėlę gyventi į Lietuvą žydai. Senosiose kapinėse palaidoti įvairių profesijų žmonės:  rabinai, švietimo, mokslo, verslininkų ir ūkininkų šeimos. Pirmojo pasaulinio karo metu Panevėžio krašto žydai karininkai savanoriai, kariavę prieš Kaizerinę Vokietiją buvo laidojami Panevėžio žydų kapinėse.

XIX a. ir XX a. pr. kapinės išsiplėtė. Šiandien  jos įrašytos į Kultūros paveldo registrą, kaip istorijos paminklas ir yra saugomos Lietuvos valstybės. Po antrojo Pasaulinio karo žydų laidojimai kapinėse sustojo, nes mieste liko nedidelė žydų bendruomenės dalis. 1955 metais kapinės buvo uždarytos, 1966 m. miesto deputatų sprendimų kapinės likviduotos, o vietoj jų įkurtas miesto parkas. Pačių kapinių centre buvo pastatytas fontanas “Vėžys”. Paminkliniai akmenys iš kapinių išvežti ir panaudoti Panevėžio m. ūkio reikalams, miesto centre tvoroms, o taip pat įmūryti į J. Miltinio dramos teatro  dekoratyvinę sienelę. Dar 1980 m. buvo bandodma taisyti padarytas klaidas ir skulptūra “Vėžys“ buvo iš kapinių perkelta į Senvagę, o jos vietoje liko duobė. 1991 m. klaidas taisyti skatino ne tik atsikūrusi Panevėžio žydų bendruomenė, bet ir svečiai iš Izraelio, PAR, JAV ir kitų valstybių. 2003 m. jie palaikė Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininko  Gennady Kofman idėją ištaisyti buvusių Panevėžio miesto vadovų klaidas ir atstatyti bendrą paminklą mirusiems ir žuvusiems žydams ir kitų tautybių žmonėms, kurie buvo palaidoti  Panevėžio žydų kapinėse. Projektą paruošė architektas Vytautas Klimavičius, skulptūrą „Liūdinti žydų motina“ sukūrė Panevėžio m. skulptorius Vytautas Tallat Kelpša.

2009 metais kapinių teritorijoje atidarytas memorialas „Liūdinti žydų motina“. Iškilmingame atidaryme dalyvavo scečiai ir rėmėjai, Panevėžio m. valdžios atstovai, kurie taip pat prisidėjo prie šio projekto.