Paveldas

Vandalai nusiaubė žydų kapines Kaune, kapavietėse ieškojo aukso dirbinių

Vandalai nusiaubė žydų kapines Kaune, kapavietėse ieškojo aukso dirbinių

lrytas.lt

Nežinomi nusikaltėliai nusiaubė Kaune, Radvilėnų plente esančias senąsias žydų kapines. Jie išrausė mažiausiai tris kapavietes ieškodami brangaus metalo dirbinių, kurie galėjo būti palaidoti kartu su mirusiaisiais.

Įsibrovėlių pėdsakus ketvirtadienį ryte pastebėjo kapines tvarkančios Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ darbuotojai. Jie šiuo metu pjauna nereikalingas medžių šakas.

Trys viena šalia kitos esančios kapavietės buvo išraustos pietinėje kapinių pusėje, netoli tvoros. Įmonės darbuotojai išvydo kelis urvus. Sprendžiant pagal antkapius jie buvo kasami taip, kad būtų galima pasiekti mirusiojo galvos sritį.  Urvų gylis siekia pusę metro, tačiau tikėtina, kad jie buvo užkasti.  Kauno savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktorius Ričardas Čėsna patvirtino, kad jo vadovaujamos įmonės darbuotojai pastebėjo vandalų pėdsakus ir iškvietė policijos pareigūnus.  „Tikėtina, kad įsibrovėliai lankėsi visai neseniai, smėlis šviežiai supiltas“, – įvertino situaciją R.Čėsna.

Jam taip pat įtikinama pasirodė versija, kad ieškota kapavietėse galimai užkastų vertybių.

„Galime tik spėlioti, ką jiems pavyko rasti“, – kalbėjo įmonės vdovas.  Vėliau apžiūrint kapinių teritoriją paaiškėjo, kad nusikaltėliai nutraukė laidus vaizdo stebėjimo sistemos blokelyje. Policijos pareigūnai dar negalėjo atskleisti, ar vaizdo įrašai pravers tiriant įvykio aplinkybes.

Dirigentas M.Barkauskas: „Jaučiu pareigą atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius“

Dirigentas M.Barkauskas: „Jaučiu pareigą atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius“

Autorius: Ieva KananavičiūtėŠaltinis: 15min /

Pranešimas spaudai

Šių metų rugsėjo 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, 17 d. Žiežmarių sinagogoje ir 18 d. Joniškio Raudonojoje sinagogoje vyks Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio okrestro koncertai, skirti litvakų ir šiuolaikinių Izraelio kompozitorių muzikai bei jų ryšių su Lietuva įprasminimui. Tai – neeilinis reiškinys Lietuvos muzikiniame gyvenime, kadangi daugelis kūrinių Lietuvoje skambės pirmą kartą. Ši Šv. Kristoforo kamerinio orkestro iniciatyva sukurta bendradarbiaujant su Izraelio kompozitorių sąjunga, o jos įgyvendinimą iš dalies remia Geros valios fondas, finansuojantis projektus, skirtus žydų kultūros, mokslo, švietimo, socialinės apsaugos, religijos ir sporto tikslams Lietuvoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Netradicinė, litvakų ir Izraelio muzikinės kultūros atodangomis pažymėta programa tapo atspirtimi pokalbiui su Šv. Kristoforo kamerinio okrestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Modestu Barkausku, kuris mielai pasidalino programos sukūrimo aplinkybėmis bei papasakojo apie savąsias muzikines inspiracijas.

– Kaip gimė Šv. Kristoforo kamerinio orkestro pažintis bei bendradarbiavimas su Izraelio kompozitorių sąjunga?

– Prieš kelerius metus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras lankėsi Izraelyje. Mūsų pasirodymui konkurso būdu buvo atrinkti nauji kūriniai, kuriuos gavome iš Izraelio kompozitorių sąjungos. Susidarė nemaža programa, o artėjantiems rugsėjo koncertams iš jos atrinkome tik keletą, sujungiant šiuolaikinius Izraelio kompozitorių kūrinius su litvakų kompozitorių kompozicijomis. – Prašau, pristatykite rugsėjo koncertų programą.

Kas sąlygojo jos pasirinkimą?

– Koncerto programos pasirinkimą sąlygojo įdomūs, gerai parašyti kūriniai. Keli į programą įtraukti kompozitoriai turi tiesioginių ryšių su Lietuva. Štai kad ir šiuolaikinio kompozitoriaus Olego Bogodo močiutė gyvena Vilniuje, Karoliniškėse. O.Bogodas yra parašęs koncerte skambėsiantį kūrinį „Jeruzalės Lietuva“. Jame juntama Holokausto tematika, kartu persipinanti su šokio elementais bei skirtingomis nuotaikomis. Taip pat atliksime ir amerikiečio George‘o Gershwino muziką, kurio žydų kilmės prosenelė yra kilusi iš Lietuvos, dėl to šį kompozitorių galima sieti su litvakų muzika.

Litvakų muzikai taip pat atstovaus miuziklo „Velnio nuotaka“ muzikos autorius Večislavas Ganelinas. Mažai kas žino, jog jis yra puikus instrumentinės muzikos kompozitorius. Koncerte atliksime jo kūrinį „Apropos“, kurio keturiose dalyse juntami skiritngi charakteriai, girdimos džiazo bei baroko muzikos intonacijos.

Kito žymaus programoje skambėsiančio amerikiečių kompozitoriaus – Aarono Coplando tėvai yra kilę iš Lietuvos, jo tėvo pavardė buvo Kaplanas. Koncerte taip pat skambės šiuolaikinių kompozitorių Igorio Galperino bei Boriso Pigovato kūriniai, kurie yra labai spalvingi, kupini raudos ir žydų muzikos elementų.

Bendrai tariant, koncerte skambės originali žydiška bei litvakiška muzika išskirtinai styginių orkestrui.

– Kuo išskirtinės žydų ir litvakų muzikos kompozicijos, lyginant su kitų šalių autoriais?

– Manau, jose vis tik slypi tautos istorija bei išskirtinis muzikos koloritas.

– Koks Jūsų santykis su žydiška muzika? Ar jau yra tekę atlikti panašaus pobūdžio kūrinius?

– Taip, jau yra tekę atlikti žydų kompozitorių kūrinius. Ypač pabrėžčiau bendradarbiavimą su prieš kelerius metus Anapilin išėjusiu Anatolijum Šenderovu. Galbūt jo muzika nėra tiesiogiai žydiška, tačiau sąsajos bei muzikos pojūtis tikrai jaučiasi. Šiais metais minint Holokausto 80-metį kartu su orkestru ir kitais atlikėjais atliksime kompozitoriaus Jievaro Jasinskio ir idėjos autoriaus, senoviniais hebrajų instrumentais šofarais grojančio Tado Daujoto kūrinį „Simfonija iš Šiaurės Jeruzalės“, kuria kadais buvo vadinamas Vilnius. Holokausto 80-mečiui skirtą simfoniją visuomenei planuojama pristatyti 2021 m. rugsėjo 23 d., minint Lietuvos žydų genocido dieną labai ypatingoje vietoje – Vilniaus geto kaimynystėje esančiame LR Prezidentūros kieme.

Taip pat išskirčiau ir 2018 m. balandžio 19 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusį koncertą, skirtą Izraelio 70-osioms nepriklausomybės metinėms. Kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru atlikome žydų kilmės kompozitorių kūrinius. Koncerte įvyko Izraelio kompozitoriaus Ayalo Adlerio kūrinio „Circular Breathing“ premjera. Kūrinį kompozitorius sukūrė specialiai Šv.Kristoforo kameriniam orkestrui.

Asmeninio archyvo nuotr./Modestas Barkauskas

– Kokie kiti projektai laukia Šv. Kristoforo kamerinio orkestro netolimoje ateityje?

– Jau minėtąją „Simfoniją iš Šiaurės Jeruzalės“ ketiname pristatyti visoje Lietuvoje. Taip pat šių metų spalio 15 d. Vilniaus rotušėje įvyks mūsų sezono atidarymo koncertas, kuriame skambės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro kompozitorių konkurso laureatų kompozicijos. Labai džiaugiuosi, jog pirmą kartą organizuojamas konkursas susilaukė didelio susidomėjimo. Specialiai šiam konkursui sukurtus kūrinius atsiuntė kompozitoriai iš daugiau nei dvidešimties pasaulio šalių: nuo Japonijos ir Izraleio iki Lenkijos ir Didžiosios Britanijos.

– Ką perėmėte iš buvusio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovo prof. Donato Katkaus? Kuo panaši ir kuo skirtinga jūsų Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vizija?

– Iki man perimant orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento batutą, orkestras jau turėjo begalę tradicijų, tad man beliko jas tęsti. Viena svarbiausių tradicijų laikau lietuvių lietuvių muzikos atlikimą ir populiarinimą. Šis orkestras yra dažnas pirmasis premjerinių kūrinių atlikėjas ir turbūt nedaugelis orkestų Lietuvoje gali tuo didžiuotis. Kita tradicija laikau bendravimą su publika.

Žmonės yra įpratę matyti maestro Donatą Katkų energingą, šmaikštų, pokštaujantį, todėl ir man yra nesvetima ši pusė. Bendrauti su publika visada yra labai sveika bei malonu ir tai užmezga ypatingą ryšį koncertų metu. Tad stengiuosi perimti tokius maestro bruožus ir tęsti jo pradėtas tradicijas. Taip pat pabrėžčiau ir orkestro programų lankstumą, kadangi orkestras atleika tiek profesionaliąją, tiek populiariąją, džiazo muziką.

– Kokie įsimintiniausi pastarųjų metų projektai?

– Būta daug projektų. Labiausiai įsiminė praėjusių metų spalio 8 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje įvykęs koncertas, skirtas Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos veiklos Kaune 80-mečiui ir jo 120-mečiui pagerbti. Jo metu pirmą kartą savo istorijoje orkestras ir solistai grojo būdami skirtingose pasaulio šalyse, nuotoliniu būdu.

Išskirčiau ir šių šių metų liepos 15 d. vykusį Krzysztofo Pendereckio atminimo vakarą, kuriame skambėjo jo vardo konkurso kompozitorių kūriniai bei paties K.Pendereckio Simfonijetė styginių orkestrui. Pastaroji yra stilistiškai labai įdomi bei naudinga orkestrui savo štrichuote, artikuliacija bei grojimo būdais. Taip pat neseniai baigėme turą po Lietuvą su roko grupe „Colors of Bubbles“. Tad sakyčiau, jog skirtingų žanrų muzika orkestrą kitų tarpe labai išryškina.

 

Pristatomi naujausi Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų rezultatai

Pristatomi naujausi Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų rezultatai

PRANEŠIMAS SPAUDAI

Vilnius, 2021 m. rugpjūčio 25 d.

 

Pristatomi naujausi Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų rezultatai

Rugpjūčio 26 d., 12 val., Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinių tyrimų vietoje (Vokiečių g. 13 A) bus pristatomi naujausi archeologiniai radiniai ir tyrimų rezultatai. Pristatyme žiniasklaidai dalyvaus archeologinius tyrimus remiančios Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovai bei jungtinės kultūros paveldo tyrimų komandos iš Lietuvos, Izraelio ir JAV nariai: grupės vadovas Dr. Jon Seligman, paveldo ekspertas Zenonas Baubonis ir archeologas Justinas Račas.

Pasak archeologų, penktą sezoną vykdomi kasinėjimai įrodo, kad po žeme išlikę daug svarbių elementų, todėl tolesni Vilniaus Didžiosios Sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai padėtų geriau įprasminti šią vietą ir visuomenei atskleisti jos kultūrinę reikšmę. Šių metų archeologiniai kasinėjimai koncentravosi į svarbiausios Didžiosios Sinagogos dalies tyrimą: buvo pilnai atidengtas ankstesnių ekspedicijų metu atrastas Aron Kodešas (Toros rinkinių saugojimo vieta) ir Bima (centrinė religinių apeigų vieta).

Atliekant kasinėjimus, šalia Aron Kodešo atrasti dveji laiptai ir dekoratyvinės grindų mozaika –  toks pat piešinys buvo rastas ir prie 2019 metais atidengtos Bimos. Istoriniai duomenys rodo, kad po XVIII a. gaisro, sunaikinusio dalį interjero, Vilniaus žydas Jesodas skyrė lėšų Aron Kodešo ir Bimos rekonstrukcijai ir puošybai. Archeologams taip pat pavyko atidengti ir vienos iš keturių kolonų, laikiusių XVII a. pradžią siekiančios mūrinės Didžiosios sinagogos stogą, pagrindą.

„Nuoseklūs Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinių tyrimai vyksta jau penktą sezoną. Kiekvieną vasarą jungtinė tyrėjų komanda atidengia po naują Didžiosios Sinagogos detalę, liudijančią apie šio pastato reikšmę. Šiemet ypač jaudinantis momentas – pagaliau pamatėme prieš daugiau kaip 60 metų nugriautos sinagogos centrinę dalį, svarbiausias ir švenčiausias jos vietas. Ant atidengtų grindų piešinio stovėjo ne vienas rabinas ir žydų tautos lyderis“, – sako Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ir tyrimus remiančio „Geros valios fondo“ vadovė.

Vilniaus didžiosios sinagogos komplekso archeologinius tyrimus, vykstančius nuo 2011 metų, finansuoja Izraelio senienų tarnyba, Kultūros paveldo Išsaugojimo pajėgos, VšĮ „Geros valios fondas“ ir Vilniaus savivaldybė.

Didžioji Vilniaus sinagoga kasinėjimų vietoje pastatyta XVII a., 1633 metais gavus karaliaus Vladislavo IV Vazos privilegiją Vilniuje įkurti žydų kvartalą ir ten pastatyti mūrinę sinagogą. Laikantis reikalavimų, sinagoga negalėjo būti aukštesnė nei bažnyčios, todėl įspūdingas 12 metrų aukščio statinys buvo įkastas į žemę 2 metrus. Vėliau aplink sinagogą pradėjo formuotis Šulhoifas – sinagogos kiemas su religinės, ritualinės ir edukacinės funkcijos pastatais. Antro pasaulinio karo metais visas kvartalas smarkiai nukentėjo, tačiau nepasinaudota galimybe jį restauruoti ir išsaugoti. Didžiosios Sinagogos pastatas buvo galutinai nugriautas 1955-1957 metais, o virš griuvėsių pastatytas vaikų darželis.

Kontaktai žiniasklaidai:

Michail Segal – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Vilnius, Lietuva, +37065075939, info@lzb.lt

Dr. Jon Seligman – Izraelio senienų tarnyba, Jeruzalė, Izraelis, jon@israntique.org.il

Zenonas Baubonis ir Justinas Račas – Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos, Vilnius, Lietuva, z.baubonis@gmail.com

Panevėžio m. žydų bendruomenėje lankosi svečiai

Panevėžio m. žydų bendruomenėje lankosi svečiai

Pasibaigus COVID pandemijos apribojimams sulaukėme svečių iš užsienio, kuriems įdomu sužinoti daugiau informacijos apie savo artimuosius, jų gyvenimo istorijas ir likimą.

Liepos 25 d. PŽB aplankė garsaus Panevėžio rabino kuris gyveno ir veikė daugiau kaip 20 metų Iljachu, Rabinovič proproanūkis Yeir su žmona iš Izraelio. Jis domisi Panevėžio žydų religiniu gyvenimu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Svečias susipažino su Panevėžio miestu ir aplankė žydų paveldo vietas.

1857 m. archyviniuose dokumentuose Panevėžyje minimos 8 sinagogos, dar kelios sinagogos buvo privačiuose namuose. Apie religinį žydų gyvenimą aprašyta knygoje „Žvilgsnis į praeitį: Panevėžio žydų istorija ir palikimas“, kuri jau išleista ir bus pristatyta artimiausiu metu visuomenei.

Rugpjūčio 2d. bendruomenėje lankėsi svečias iš Vokietijos rašytojas Siegmar Horst su žmona  Siegel Sonja. Jis domisi Panevėžyje gyvenusios žydės 1920-1941 m. Rochos Smolnik likimu.

Pagal PŽB  bendruomenės surinktą archyvinę medžiagą paaiškėjo, kad Rocha, gimusi 1899 m. kovo mėn. Kupiškyje, gyveno Panevėžyje iki Antrojo pasaulinio karo. Buvo susituokusi su Abraomu Labo, gimusiu 1889 m. Surdegyje. Abraomas buvo batsiuvys. Pora susituokė 1929 m. gruodžio 27 d. Panevėžyje. PŽB archyve yra sutuoktuvių  liudijimo įrašas. Pagal dokumentą kurį atvežė svečias, Rochai Smolnik pasą išdavė okupacinės Vokietijos karinė valdžia 1917 m.

1941 m. Rochos vyras Abraomas Labo buvo suimtas ir išvežtas į Vokietiją koncentracijos stovyklą, į Miuncheną, 1944 m. gruodžio 31 d. žuvo Waldlager V darbo stovykloje. Manoma, kad Rocha Labo (Smolnik) žuvo Panevėžyje Holokausto metu.

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Telšių rabinų seminarija ješiva ir sinagogos

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Telšių rabinų seminarija ješiva ir sinagogos

Bernardinai.lt  Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

XIX a. pabaigoje Telšiai tapo svarbiu ekonominiu ir kultūriniu centru. Miestui augti ir klestėti didelę įtaką padarė nuo seno Telšiuose gyvenusi gausi žydų bendruomenė. Jos nariai harmoningai įsiliejo į miesto kultūrinę, ekonominę bei politinę veiklą ir aktyviai joje dalyvavo.

Telšiuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, žydai daugiausia vertėsi prekyba ir amatais; būta nemažai žydų gydytojų, stomatologų, kitų paslaugų teikėjų. Įvairios paslaugos ir lengvoji pramonė buvo svarbus Telšių žydų pajamų šaltinis. Tačiau daugeliui pragyvenimo šaltiniu buvo tapusi judaizmo dvasinė seminarija – ješiva ir jos įstaigos, kuriose mokėsi šimtai studentų iš viso pasaulio.

Telšių žydų dvasią atskleidė ne tik gyventojai, bet ir visos bendruomenės atmosfera. Čia sugyveno senovė ir dabartis, tradicijos ir Apšvietos šalininkai, ortodoksai ir pasauliečiai, visuomenės aktyvistai. Tarp Telšių žydų buvo Toros žinovų, puikiai išsilavinusių žmonių. Miestas buvo kupinas kūrybinės energijos, o dvasingumas ir materialumas jame susiliejo į tobulą visumą. Siauros vingiuotos gatvelės, seni nameliai buvo stebuklingas, žavesio pilnas pasaulis, kuriame gyveno tūkstančiai žydų šeimų.

Purimo šventė, Telšių ješivos paruošiamojo skyriaus trečioji klasė 1938 metai. Žemaičių muziejaus ,,Alka” nuotrauka.

Dauguma Telšiuose anuomet gyvenusių žydų buvo ortodoksinių pažiūrų. Anksti prieš darbą jie skubėdavo melstis į sinagogą, o vakare po sunkios darbo dienos taip pat eidavo į pamaldas.

Telšiuose buvo net keturios sinagogos: Didžioji sinagoga, Siuvėjų sinagoga, Kareivių sinagoga, arba, kaip ją vadino jidiš kalba – Yavoynishe kloyz, ir Mėsininkų sinagoga. Šiandien net trys iš jų išliko iki mūsų dienų ir puošia Telšių miestą. Vienintelė Didžioji sinagoga sovietmečiu buvo nugriauta, jos vietoje pastatant tipinės sovietinės architektūros pastatą. 

Tačiau Telšių miestas glaudė ne tik žydų maldos namus. Įvairiais istorijos laikotarpiais čia buvo steigiamos žydų mokyklos, vaikų darželiai, hebrajų gimnazijos, politinės bei visuomeninės, labdaros bei šalpos organizacijos. Telšiuose veikė žydų ligoninė, biblioteka, valgykla, skirta ješivos studentams, ir bendrabutis tiems, kurie neišgalėjo nuomotis kambario mieste.

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Žemaičių Naumiesčio sinagogos

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Žemaičių Naumiesčio sinagogos

Mūrinė Žemaičių Naumiesčio sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras.

Bernardinai.lt

Žemaičių Naumiestis – senas Žemaitijos pasienio miestelis, kurio apylinkėse gyventa nuo XIV a. Akmenimis grįsta, nuo XIX a. pr. mažai pakitusi senoji Žemaičių Naumiesčio turgaus aikštė mena daugiakultūrį paribio miestelio gyvenimą.

Tai beveik puskilometrio ilgio, hektaro dydžio netaisyklingos trikampio formos teritorija, apstatyta mūrais ir trobesiais, kurios susmailėjime meistras, knygnešys ir stalius Dominykas Markvaldas 1928 m. pastatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui. Tai dviejų tarpsnių obeliskas su Gedimino pilies bokšto pavidalo viršūne. Įdomu tai, kad tarp paminkle įamžintų Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių – viena žydų pavardė. 

Aplink miestelio aikštę išsidėstę namai lyg gyvi eksponatai primena juose veikusias žydų, vokiečių, lietuvių, lietuvininkų parduotuves, smukles, dirbtuvėles. Žemaičių Naumiestyje vyko du savaitiniai turgūs, keli metiniai prekymečiai. Amatais ir prekyba daugiausia versdavosi žydai bei vokiečiai, lietuviai dirbo žemę ir laikė gyvulius, todėl natūralu, kad kūrėsi ir gyveno kiek atokiau nuo miestelio centro.

Žemaičių Naumiestyje veikė muitinė, apie trisdešimt parduotuvių ir smuklių, elektros jėgainė, garinė lentpjūvė, vandens malūnas, mezgykla, kepykla, pradžios mokykla, progimnazija, biblioteka ir kt. Po paskutinio gaisro nuniokotas miestelis buvo gražiai atstatytas, tvarkingiau suplanuotas, nutiesti šaligatviai, išgrįstas centras ir aplink jį išsidėsčiusios gatvės.

Žemaičių Naumiestis kaip paribio miestelis išsiskyrė savo daugiataute kultūrine aplinka. Dar ir šiandien čia stovi trys maldos namai: evangelikų liuteronų, katalikų ir žydų sinagoga. Tiesa, verta paminėti, kad žydų maldos namai Žemaičių Naumiestyje išliko dveji. Vienas jų – medinis.

Manoma, kad žydai į Žemaičių Naumiestį galėjo atsikelti 1527 metais Kęsgailų arba Žygimanto Senojo laikais. Tai, kad čia (jidiš kalba Neishtot) nuo seno gyveno gausi žydų bendruomenė, liudija išlikusi didžiulė 1816 m. pastatyta mūrinė sinagoga ir senosios žydų kapinės.

Paminklas perlaidotiems Vilniaus žydų palaikams

Paminklas perlaidotiems Vilniaus žydų palaikams

Autorė – architektė Viktorija Sideraitė Alon.

Senosios Žydų kapinės Šnipiškėse buvo sunaikintos ne per vieną dieną. Jau XIX-XX am. sandūroje, vykdant statybas aplinkiniuose kvartaluose, palaipsniui užimant buvusių žydų kapinių vietą, (dabartinio „Šiaurės miestelio“ pakraštyje) buvo iškasti 700 Vilniaus žydų palaikai ir perkelti į brolišką kapą kitoje, tuomet vis dar likusių žydų kapinių teritorijoje.

Vėliau, jau sovietmečiu, XX am. 6-jame dešimtmetyje, tiesiant dabartinę Rinktinės gatvę ir toliau naikinant Šnipiškių žydų kapines, šie 700 žmonių palaikai buvo vėl permesti į kitą duobę, kad netrukdytų… kol pagaliau 2003 metais, statant Karaliaus Mindaugo apartamentus, jie vėl buvo aptikti. Tąkart S. Alperavičiaus vadovaujama LŽB nutarė pagaliau garbingai perlaidoti 700 Vilniaus žydų palaikus dabar veikiančiose Sudervės kelio žydų kapinėse. Perlaidojimo ceremonija vyko dalyvaujant LŽB vadovybei ir rabinams. Perlaidojimo vieta Sudervės kelio žydų kapinėse buvo pažymėta keturiais stulpeliais.

2018 m. (praėjus 15 metų po minėto perlaidojimo) LŽB vadovybė nusprendė, kad tiek daug ir nepagarbiai mėtytiems palaikams pagaliau reiktų gražinti jiems priklausančią pagarbą ir sukurti tinkamą antkapį anoniminiame (tik keturiais stulpeliais pažymėtame) plote, primenantį ir informuojantį kas toje vietoje palaidoti.

Tokia perlaidotų 700 Vilniaus žydų antkapio atsiradimo istorija.

Projektas (autorė – architektė Viktorija Sideraitė Alon) buvo sukurtas 2018 metais, remiantis ikonografine medžiaga atkūrus žymiuosius Šnipiškių kapinių „ohelius“, kitaip Lietuvoje dar vadinamus „tubernakuliais“, kurie greičiausiai puošė šių mums nežinomų Vilniaus žydų kapus, nes tai buvo labiausiai paplitę Šnipiškėse antkapiai, nesutinkami jokiose kitose Lietuvos žydų kapinėse.Tuomet LŽB dirbęs rabinas Š. D. Izaksonas padėjo atrinkti tinkamą sakinį iš Švento rašto, kuris užrašytas ant paminklų hebrajų, lietuvių ir anglų kalbomis:

O TU, VIEŠPATIE, VIEŠPATAUJI AMŽINAI,

TAVO SOSTAS TVERIA PER VISAS KARTAS

KODĖL MUS VISIŠKAI UŽMIRŠAI?

KODĖL MUS PALIKAI TAIP ILGAI?

SUSIGRĄŽINK MUS, VIEŠPATIE, KAD GALĖTUME SUGRĮŽTI!

ATNAUJINK MŪSŲ DIENAS KAIP ANKSČIAU!

Eicha  5 skyrius

Tarsi toks litvakiškas „skundas“ Viešpačiui, bet šiuo atveju tikrai motyvuotas…

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky dalyvavo kultūros paveldo objekto – Žiežmarių sinagogos tvarkybos darbų pridavimo komisijoje

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky dalyvavo kultūros paveldo objekto – Žiežmarių sinagogos tvarkybos darbų pridavimo komisijoje

2021-05-31 Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dalyvavo kultūros paveldo objekto – Žiežmarių sinagogos tvarkybos darbų pridavimo komisijoje. Baigtas pirmojo aukšto tvarkybos darbų etapas.

Nuotraukoje:
Iš kairės į dešinę:
Svaigedas Stoškus, KPD Kauno teritorinio skyriaus vedėjas
Vaida Babeckienė, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorė
Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky
Vytenis Tomkus, Kaišiadorių rajono savivaldybės meras
Ramutė Taparauskienė, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja

Džiaugiamės, jog šio istorinio pastato rekonstrukcijos darbai artėja prie pabaigos ir ši sinagoga jau naudojama gyventojų švietimo ir kultūros, turizmo bei visuomeninei veiklai. Tikimės jog po renovacijos ji taps svarbiu turizmo ir bendruomenės objektu.

 

Dabar sinagogoje vyksta ir Doros Pilianskienės piešinių reprodukcijų paroda. Iš Žiežmarių kilusi žydaitė dar jauna būdama paliko gimtinę, o sulaukusi garbaus amžiaus pradėjo tapyti atmintyje išlikusius gimtųjų Žiežmarių vaizdus. Giminės šiuos jos darbus perdavė Žiežmarių kultūros centrui.

Sinagoga yra įspūdingas ir unikalus istorinis paminklas. Pastatyta XIX a. viduryje. Ji yra viena iš keturiolikos medinių sinagogų Lietuvoje. Statinys monumentalaus tūrio, architektūroje jaučiama romantizmo įtaka. Suręstas iš sienojų, skaidomas vertikaliomis sąvaržomis ir vertikaliai apkaltas lentomis su lentjuostėmis. Pagrindinis vakarų fasadas asimetriškas. Salę apšviečia net 18 langų – jų netgi daugiau, nei reikalauja judaizmo religiniai įstatymai (halacha). 1918 m. stipriai nukentėjo nuo gaisro, tačiau buvo atstatyta. Gali būti, kad Lietuva yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje išlikusios medinės sinagogos.

Žiežmariuose pirmoji sinagoga buvo pastatyta tarp 1690-1696 metų. XIX a. mieste buvo trys sinagogos, nes didesnę dalį gyventojų sudarė žydai. Sinagoga buvo ne tik maldos, bet ir mokymo ir bendruomenės gyvenimo centras.

Tikimasi, kad po renovacijos ji taps svarbiu turizmo ir bendruomenės objektu.

Sutvarkyta Žiežmarių sinagoga pretenduoja tapti nauju kultūros centru

Sutvarkyta Žiežmarių sinagoga pretenduoja tapti nauju kultūros centru

Žiežmarių sinagoga (Kaišiadorių r.) vėl laukia lankytojų – čia rengiamos parodos, vis dažniau užsuka traukiantys pro šalį ar specialiai iki jos atvykstantys keliautojai – ir iš Lietuvos, ir iš užsienio šalių, ypač Izraelio. Žvelgiant į sutvarkytą statinį dabar net sunku patikėti, kad dar ne taip seniai jis buvo ties išnykimo riba.

„Žiežmariuose nuo seno gyveno daug žydų,  jų istorija čia truko kelis šimtmečius ir senoji sinagoga yra svarbus istorinis objektas, primenantis bendrą mūsų praeitį. Juo labiau, ji yra autentiška, medinė, tokių Lietuvoje nedaug teišliko“, – pasakojo Kaišiadorių rajono meras Vytenis Tomkus.

Pasak pašnekovo, jų rajonas yra dėkingoje vietoje – tarp Vilniaus ir Kauno, tad žydų istorija besidomintys turistai aplankę Vilnių, Panerius, pakeliui į Kauną užsuka ir į Žiežmarius. Dabar juos pasitinka ne apgriuvusi, apleista, bet naujai sutvarkyta sinagoga, puikiai iliustruojanti, kad mūsų krašte saugomas visų čia gyvenusių tautų palikimas. Tikimasi, kad daug lankytojų sulauks ir sinagogoje vykstantys renginiai, nes dabar ji pritaikyta kultūros reikmėms.

Viena iš keturiolikos Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų

Pirmoji sinagoga Žiežmariuose iškilo apie 1690-1696 metus. XIX a. mieste buvo jau net trys sinagogos. Nereikia tuo stebėtis – didesnę dalį gyventojų sudarė žydai.

Iki šių dienų išlikusi ir dabar sutvarkyta sinagoga stovi pietinėje miesto dalyje, tarp Vilniaus ir Žalgirio gatvių, į pietvakarius nuo jos teka Strėva. Sinagoga statyta XIX amžiaus viduryje ir yra viena iš keturiolikos Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų. Jos architektūroje jaučiama romantizmo įtaka. 1918 metais kilus gaisrui sinagoga smarkiai nukentėjo, bet 1920 metais vėl buvo atstatyta.

Monumentalaus tūrio, ištęsto stačiakampio plano sinagogos vyrų salę apšviečia 18 arkinių langų. Šioje salėje centrinėje dalyje išlikusios dvi iš keturių kolonų, tarp kurių buvo įkomponuota bima, skirta žydų šventraščiui – Torai – skaityti. Moterų galerijoje sinagogos antrame aukšte išlikę arkinės angos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Žiežmarių žydų bendruomenė turėjo apie tūkstantį narių, kurie sinagogoje ne tik melsdavosi. Sinagoga taip pat buvo mokymo ir bendruomenės gyvenimo centras. Po karo Žiežmariuose žydų nebeliko, o unikali sinagoga daugelį metų buvo paversta sandėliu. Nuo 1980-ųjų pastatas buvo nenaudojamas.

Tad nereikia labai stebėtis, kad kai beveik po trisdešimt metų nuspręsta pastatą tvarkyti, jo būklė buvo apgailėtina. Pirmojo darbų etapo metu buvo likviduota avarijos grėsmė, sutvarkytos stogo ir perdangų konstrukcijos, restauruotas, suremontuotas stogas bei fasadas. Tačiau liko apleistas, nesutvarkytas statinio vidus. Kai į jį įžengė restauratoriai, juos pasitiko nykus vaizdas – apdailos ir išlikusio dekoro (tinkų, trafaretinės tapybos, medinių skliautų) būklė buvo labai prasta.

„Remiantis natūroje išlikusių elementų duomenimis, atliktais tyrimais ir fotofiksacija, buvo atlikti vidaus remonto darbai: restauruotos lubos ir jų apdaila; restauruota, konservuota kolonos, bimos lubos su rozete, sienų tinkas, grindys ir pan. Pastato vidus buvo išdažytas pagal polichrominių tyrimų ataskaitos išvadas. Visų tvarkybos darbų tikslas – kuo geriau išsaugoti, restauruoti išlikusius autentiškus interjero fragmentus“, – pasakojo apie atliktus darbus Asta Mainonienė, Kultūros infrastruktūros centro techninės priežiūros projekto vadovė.

Žiežmarių sinagogos vidaus tvarkymo darbai finansuoti iš Paveldotvarkos programos, taip pat  Kaišiadorių rajono savivaldybės lėšų. Vidaus patalpų tvarkybos (remonto, konservavimo) darbų vertė – beveik 160 tūkst. eurų.

Sutvarkytoje sinagogoje vyksta parodos ir renginiai

„Iš pradžių net abejota, ar pavyks išsaugoti sinagogą – tokia ji buvo apleista, apgriuvusi. Visgi ryžomės ją tvarkyti ir dabar labai tuo džiaugiamės, nes turime gražų pastatą“, – pasakojo Ramutė Taparauskienė, Kaišiadorių rajono savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja.

Džiaugtis tikrai yra kuo – nauja erdvė traukia keliautojus savo istorija, vietos bendruomenę – vykstančiais kultūriniais renginiais.

„Ji mums svarbi ir kaip atgijęs, restauruotas istorinis  pastatas, ir kaip dar viena kultūros erdvė“, – sakė Žiežmarių kultūros centro direktorė Irena Taukinaitienė.

Pasak pašnekovės, siekiant įveiklinti Žiežmarių žydų nekilnojamąjį kultūros paveldą, aktualizuoti jį  per meną ir kūrybą, sinagogoje jau nuo 2019 metų rengiami Europos žydų kultūros dienų, Žydų paveldo dienoms skirti renginiai. Žiežmarių bendruomenės žmonės ir miestelio svečiai galėjo aplankyti Linos Mumgaudytės eskizų parodą „Šviesios moterys tamsiame laikotarpyje“,  Ričardo Grigo fotografijų parodą „Atmintis Sibiro smėlyje“, šiuo metu veikiančią fotografo Jurgio Svajūno fotografijų ir poetinių tekstų parodą „..Vidinis buvo bedugnis“. Dabar sinagogoje vyksta ir Doros Pilianskienės piešinių reprodukcijų paroda. Iš Žiežmarių kilusi žydaitė dar jauna būdama paliko gimtinę, o sulaukusi garbaus amžiaus pradėjo tapyti atmintyje išlikusius gimtųjų Žiežmarių vaizdus. Giminės šiuos jos darbus perdavė Žiežmarių kultūros centrui.

Sinagogoje jau rengiamos, planuojamos ir kitos parodos, kultūros renginiai. Jei pavyktų gauti finansavimą, planuojami nebylaus kino seansai,  kurių metu muzikines improvizacijas atliktų profesionalūs muzikantai – Arkadijus Gotesmanas, Petras Vyšniauskas ir kiti.

Dar ne iki galo baigti ir sinagogos tvarkybos darbai. Kaip pasakojo R. Taparauskienė, šiuo metu ieškoma lėšų sutvarkyti jos antrąjį aukštą, kur galėtų būti įrengtos erdvės edukacijai.

Dabar sinagogoje laukiami visi svečiai, norintys ją apžiūrėti, pamatyti veikiančias parodas. Tik prieš važiuojant reikėtų paskambinti ir susitarti dėl apsilankymo.

Žiežmarių sinagoga priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei; 2015 m. rugpjūčio 5 d. panaudos sutartimi pastatas perduotas 99 metams Kaišiadorių rajono savivaldybei.

Atgimusi Žiežmarių sinagoga laukia lankytojų. (KIC ir Andrejaus Tomenko nuotr.)

Žiežmarių sinagoga prieš remontą. (Aivaro Jonykos nuotr.)

 

Ministras G. Landsbergis aplankė kuriamą Lietuvos žydų miestelių istorijos muziejų Šeduvoje

Ministras G. Landsbergis aplankė kuriamą Lietuvos žydų miestelių istorijos muziejų Šeduvoje

Gegužės 4 dieną užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis lankėsi Šeduvoje, kur aplankė kuriamą unikalų Lietuvos žydų miestelių (štetlų) istorijos muziejų.

„Būsimas šiuolaikinis muziejus Šeduvoje leis dar geriau atskleisti nepaprastai turtingą Lietuvos žydų istoriją ir paveldą tiek mums patiems, tiek pasauliui. Nuoširdžiai dėkoju projekto iniciatoriams ir vykdytojams”, – sakė ministras.

Šis privatus projektas yra remiamas iš Šeduvos kilusių žydų palikuonių įkurto fondo ir yra įgyvendinamas, bendradarbiaujant su Radviliškio rajono savivaldybe.

Ministras G. Landsbergis taip pat pagerbė Holokausto aukų atminimą, padėdamas gėlių Šeduvos žydų žudynių vietose.

Kartu su Ministru Šeduvoje lankėsi Seimo narė Dalia Asanavičiūtė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Nuotraukų galerija: https://www.flickr.com/photos/mfa_lithuania/albums/72157719097637626

Lietuva: su laimingu dešimtuoju Macevos gimtadieniu – Litvakų kapinių katalogas!

Lietuva: su laimingu dešimtuoju Macevos gimtadieniu – Litvakų kapinių katalogas!

,,Mazel tov to Maceva“ – litvakų kapinių katalogas, kuris švenčia dešimties metų veiklos etapą, dokumentavus, valant, skaitmeninant ir restauruojant žydų kapines Lietuvoje.

„Beit Olam – kapinės yra gyvenamasis namas. Tai vieta, kur mūsų atmintis atgyja “, – sakoma jubiliejiniame pranešime savo Facebook puslapyje 2011 metais įsteigtoje nepelno organizacijoje.

Maceva siekia

Rinkti, kataloguoti ir viešinti informaciją apie visas iki Antrojo pasaulinio karo buvusias žydų kapines Lietuvoje ir per nuotraukas dokumentuoti visus likusius antkapius visose žydų kapinėse visoje Lietuvoje;

Išverskite visus įskaitomus užrašus iš antkapių ir paskelbkite šią informaciją savo svetainėje;

Kai įmanoma, atkurti / rekonstruoti ar bent jau išvalyti kapines, padedant vietos savivaldoms ir bendradarbiaujant su jomis;

Didinti vietos bendruomenių informuotumą apie žydus, kurie anksčiau gyveno kaimynystėje, ir ieškoti jų paramos žydų kapinėms prižiūrėti.

Žydų kapinės Švenčionyse, Lietuva

Praėjusiais metais dėl pandemijos teko nutraukti veiklą, įskaitant valymo iniciatyvas, tačiau Maceva teigė, kad ji turi ambicingų planų 2021 m.

Tai apima plačią veiklą:

Šeštąją jos tarptautinę stovyklą žydų kapinėse, kuri planuojama šią vasarą Žagarėje (Zhager).

Istoriniai ir genealoginiai Salantų kapinių tyrimai (dosnios Klaffo fondo paramos dėka).

Rokiškio, Švenčionių ir Žemaičio Naumiesčio (Neishtat) kapinių epitafijų vertimų užbaigimas.

Užpildyta ir išleista beveik 2 000 epitafijų iš Kauno Radvilėnų žydų kapinių – bendros pastangos su Kauno savivaldybe, kuri atliko mūsų pilną kapinių žemėlapį.

Iki metų pabaigos „Maceva“ duomenų bazėje bus prieinami 15 000 vardų ir epitafijų.

Pakruojo žydų kapinės, Lietuva.

Jubiliejiniame pranešime „Maceva“ padėkojo savanoriams ir rėmėjams, kurie finansavo projektus arba dirbo prie jų, įskaitant Lietuvos žydų bendruomenę ir Geros valios fondą.

Jei valstybė negali išsaugoti tautiečių ir kaimynų atminties, mes privalome užtikrinti, kad ji būtų išsaugota bent jau virtualioje erdvėje. Atmintis nėra tik medžiaga, tai nematerialus paveldas.  Pirmiausia tai yra mūsų pareiga. Ir mes tikime, kad turėdami mažai išteklių mums pavyko šioje srityje. Su jūsų pagalba. Taigi ačiū jums visiems.

Perskaitykite visą pareiškimą „Maceva“ „Facebook“ puslapyje.

Prisijunkite prie „Maceva“ svetainės.

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Istorinės Daugų sinagogos 3D rekonstrukcija entuziastų pajėgomis: „Ši mūsų kukli iniciatyva atsirado iš elementarios pagarbos istorijai”

Dau­guo­se gy­vuo­jan­tis kul­tū­ros klu­bas „Ki­taip“ pri­sta­tė įspū­din­gą dau­giš­kio Ar­no Dub­ros at­lik­tą dar­bą – Dau­gų mies­to žy­dų si­na­go­gos 3D re­konst­ruk­ci­ją. Jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti, koks is­to­ri­nis pa­sta­tas bu­vo nuo pa­sta­ty­mo iki si­na­go­gos ap­grio­vi­mo po­ka­rio me­tais ir per­tvar­ky­mo į Dau­gų kul­tū­ros na­mus so­viet­me­čiu, t. y. į pa­sta­to su ko­lo­no­mis, koks yra šian­dien. Apie su­ma­ny­mą ir tai, kaip jis bu­vo įgy­ven­din­tas vien en­tu­zias­tų jė­go­mis, pa­sa­ko­ja klu­bo va­do­vas Ro­ber­tas Oža­lins­kas.

Alytaus sinagogos pastato istorija: ir maldos namai, ir druskos sandėlis, ir viščiukų perykla

Alytaus sinagogos pastato istorija: ir maldos namai, ir druskos sandėlis, ir viščiukų perykla

LR Kultūros infrastruktūros centras

Kultūros infrastruktūros centras (KIC) baigia Alytaus sinagogos tvarkymo darbus. Likvidavus avarinę būklę, pastatas remontuotas, restauruotas ir jame įsikurs Alytaus muziejaus padalinys.

Alytuje, Kauno gatvėje, stūksanti senoji sinagoga prieš penkerius metus atrodė visiškai apleista: užkalti langai, ištrupėjusios sienų plytos. Dar liūdniau į ją žvelgė specialistai.

„Fasadų būklė buvo gana prasta: siūlių skiedinys didesnėje jų dalyje ištrupėjęs, daugelis mūrinių architektūrinių elementų apsilaupę. Vietomis trūko kelių plytų, o kai kur buvo nutrupėję ir didesni mūro fragmentai. Buvo matyti, jog apatinės dalies mūras pažeistas drėgmės ar druskų, kurios iš pastato sienų šalinsis dar ne vienerius metus. Ypač nukentėję buvo pietinės pastato pusės fasadai. Vidų radome irgi smarkiai apleistą: išardytos grindys, langai, durys“, – pasakojo apie ankstesnę sinagogos būklę Viktoras Vilkišius, l. e. KIC direktoriaus pavaduotojo pareigas.

Kalvarijos vasarinė sinagoga jau apsaugota nuo lietaus ir sniego

Kalvarijos vasarinė sinagoga jau apsaugota nuo lietaus ir sniego

Siekiant apsaugoti žymaus Kalvarijos sinagogų komplekso vasarinę sinagogą nuo neigiamų atmosferos pokyčių, sąlygojančių jos nykimą, taip pat šalinant avarinę grėsmę, dar 2016 m. buvo parengtas tvarkybos darbų (konservavimo ir avarinės grėsmės šalinimo) projektas.
Kalvarijos sinagogų kompleksas nuosavybės teise priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei. Vadovaujantis 2014 m. spalio 16 d. panaudos sutartimi trijų pastatų ansamblis perduotas 50 metų laikotarpiui Kalvarijos savivaldybės administracijai su tiklsu juos panaudoti kultūros, švietimo ir mokslo reikmėms bei viešiesiems turizmo poreikiams.
Kaip informavo Kultūros paveldo departamento Alytaus-Marijampolės skyriaus patarėja Violeta Kasperavičiutė, ką tik priimti šios sinagogos tvarkybos darbai, apėmę medinių stulpų įrengimą pastato viduje ir išorėje sienų perimetru, medinių stogo konstrukcijų įrengimą, langų ir karnizo užmūrijimą apsaugant nuo kritulių patekimo, durų montavimą, stogo dangos, kaip apsauginės priemonės nuo kritulių, įrengimą iš apkrovas laikančio cinkuoto profiliuoto lakšto dangą.
Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė

Dabartinis Genocido centro vadovas stengiasi sudaryti įspūdį, kad viskas, kas vyksta, yra vidinės įstaigos rietenos – depo prieš depą, vienų istorikų prieš kitus, o gal istorikų prieš muziejininkus, o gal drąsių, ambicingų ir veržlių naujosios administracijos vizionierių prieš stagnuoti ir tinginiauti valdiškoje įstaigėlėje trokštančius mokslininkus. Tai yra bjaurus, tiesmukas melas.

Centro istorikai yra produktyvūs ir moksline produkcija, ir kitokia specifine Centro produkcija, pvz., trumpų, vos porą lapų užimančių tikslinių pažymų rašymu, kurioms parengti dažnai reikia peržiūrėti medžiagos ne mažiau nei normaliam akademinio formato straipsniui. O reformų ir nori, ir jas patys siūlo. Toks naratyvas – labai sėkminga technika, kai nori suklaidinti ir paslėpti esmę. Pvz., taip sovietų ideologai peraiškinėjo, kad partizanų karas yra klasių kova, ar pilietinis karas, bet kuriuo atveju, – vidinės visuomenės rietenos.

Bet noriu grąžinti tikruosius dalyvius (puses) į scenos vidurį, nes dėl triukšmo, keliamo ažiotažo, sąmoningo užšiukšlinimo (vien ko vertas administracijos suorganizuotas administraciją palaikantis raštas, sukurtas nevengiant spaudimo tiesioginiais viršininkų skambučiais nedarbo valandomis, pandemijos metu verčiant fiziškai važiuoti į įstaigą padėti parašų), jie pasimeta.

Pažadėjau straipsnį apie du Noreikas. Ieškantieji informacijos apie Joną Noreiką – aš jus apgavau clickbait‘u, toliau galite nebeskaityti, tekstas nebus apie Jono Noreikos biografiją. Skaitantieji apie Genocido centro problemas – toliau jums per du pavyzdžius pateiksiu problemos, dėl kurios sukilo Centro istorikai, esmę.

I) 2020 m. spalio mėnesį istorikas Dainius Noreika (žmogus, kurį labai norėjau matyti Genocido tyrimų centre planuotame partizanų tyrimo projekte, bet po praeitą savaitę išreikšto istorikų bendruomenės atsiribojimo nuo Centro tegaliu apie tai svajot, kaip vėlyvuoju brėžnevmečiu žmonės svajodavo apie savaitgalį Paryžiuje) parašė disertaciją, kuri pagaliau leidžia atpinti Holokausto ir partizanų karo temas.

Tai – įsiklausykite visi atminties karų kariai – buvo vienas pagrindinių rusiškosios progandos „istorinių“ naratyvų: Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai, partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų. Noreika kruopščiai ištyrė 1 000(!) partizanų biografijų – nuo tokių faktų, kaip kilmė, išsilavinimas, veikla tarpukariu, iki karo metų dalyvavimo įvairiausiose organizacinėse struktūrose, tokiose kaip viešoji ir pagalbinė policija, kaimų savisauga, Vietinė rinktinė etc.

Nepriekaištingas darbas su šaltiniais (šaltinių kritika), preciziškai taikomi tyrimo metodai leidžia pateikti de-ideologizuotą, empiriškai pagrįstą, patikimą faktinį atsakymą. Pagaliau galime kalbėti skaičiais ir faktais: į žydų persekiojimą ir žudynes buvo įsitraukę ~5,8 % būsimųjų partizanų. Po šito neįtikėtino kruopštumo, penkeriuss metus trukusio tyrimo, varyti įtikinamą propagandą apie partizanų genetinį ryšį su Holokaustu yra IŠ TIKRŲJŲ nebeįmanoma. Finita la comedia.

Tradicinės žydų šventės, Nechama Lifšicaitė ir edukacijos mokiniams

Tradicinės žydų šventės, Nechama Lifšicaitė ir edukacijos mokiniams

 

Kūrybinės dirbtuvės tolerancijos tema


Vasario 3 d. trečiadienį, 16 val. kviečiame 7-9 kl. moksleivius dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kurias įkvėpė Mirjam Pressler knyga „Natanas ir jo vaikai” („Magnificat leidiniai”).  Ar žinojote, kad būtent šios autorės knygos pagalba, vokiškai kalbančios šalys susipažino su Anos Frank dienoraščiu?

Nesuspėjusiems užsiregistruoti  į vasario 3 d. dirbtuves, informuojame, kad užsiėmimas su Audriumi Ūdra tolerancijos tema taip pat vyks vasario  17 d. trečiadienį, 16 val.

Kūrybinės dirbtuvės – nemokamos, tačiau reikalinga registracija el.paštu jurgita.jackeviciute@jmuseum.lt

Susipažinkime: žydų muzika


Kviečiame vasario 11 d. ketvirtadienį, 16 val. dalyvauti virtualiame renginyje-paskaitoje, skirtoje susipažinti su žydų tradicine ir naujųjų laikų muzika. Neretai žydų muziką siejame su klezmerių ansamblių nuotaikingumu, tačiau ar esate girdėję apie liturginės muzikos tradicijų puoselėtojus? Ką žinome apie litvakų muzikinį paveldą? Virtualiame renginyje žydų muziką pristatys muzikologas, muzikos pedagogas dr. Eirimas Velička.

Su gimtadieniu, Vilniau!

Su didele meile sveikinam Vilnių gimimo dienos proga ir dalinamės nepaprastu kūriniu! Muzikantai Rafailas Karpis ir Darius Mažintas, kartu su smuikininke Dalia Dedinskaite ir violončelininku Gleb Pyšniak pristato muzikinį vaizdo klipą „Kelionė po žydiškąjį Vilnių“ pagal Anatolijaus Šenderovo muziką.

 

Neįtikėtina atgimstančio Kėdainių kloizo istorija

Neįtikėtina atgimstančio Kėdainių kloizo istorija

Autorius: Rasa JAKUBAUSKIENĖ, Vaidas BANYS, 15min.lt

Kėdainiai – turtingas miestas savo istorija, kultūrinėmis vertybėmis, paveldu bei sinagogomis. Vienoje iš jų šiuo metu įsikūręs Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras, antroje – dailės mokykla, o trečioji – restauruojama. Jos išorė buvo baigta tvarkyti jau praėjusių metų pabaigoje. Šiais metais tvarkomas vidus.

Anot Kėdainių rajono savivaldybės mero patarėjos Jorūnės Liutkienės, kol kas viduje dar vyksta darbai, jie nebaigti. O Kėdainių istorikas Vaidas Banys, besiruošdamas šiam straipsniui, rado dar niekur iki šiol neskelbtų įdomių faktų apie jos atsiradimo istoriją, kuriais pirmą kartą dalijasi ir su „Rinkos aikštės“ skaitytojais.

Kėdainių žydai prie puodžiaus krautuvės XIX amž. pab. – XX prad.

Duris atvers kitų metų pavasarį „Viduje buvo aptiktas nežinomas statinys, todėl buvo vykdomi archeologiniai tyrimai. Kėdainių rajono savivaldybės architekto Ryčio Vieštauto teigimu, trijose vietose rasti įgilinti laipteliai. Kur jie vedė, tiksliai nustatyti ir pasakyti negalima. Yra spėjimų, kad tai buvo vieta, kurioje galbūt galėjo net būti kepami „macai“, bet spėjama, kad ten buvo krosnys, ir galėjo būti kūrenama, – pasakojo savivaldybės atstovė. – Taip pat rasta kultūros vertybių turinčio tinko.

1806-1819 Kėdainių žydų pinkas (metraštis). YIVO instituto fondas.

„Kol kas objekte tęsiami rekonstrukcijos darbai. Planas ten įkurti dailės mokyklos technines ir meno dirbtuves nesikeičia. Sinagogos centre numatyta ekspozicinė erdvė. Kitais metais erdvės turėtų būti užbaigtos tvarkyti. Pastatas duris atvers pavasarį“, – sakė J.Liutkienė.