Paveldas

Kviečiame į  žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremoniją

Kviečiame į žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremoniją

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė

kviečia Jus  birželio 20 d., 15 val.

dalyvauti žydų mokslo instituto JIVO atminimo lentos atidengimo ceremonijoje

prie namo A. Vivulskio g. 18.

Nuo 1933 m. iki 1944 m. toje vietoje stovėjo  pastatas, kuriame veikė

1925 m. Vilniuje įkurtas svarbiausias Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras,

nuo 1940 m. tęsiantis savo veiklą Niujorke kaip žydų studijų institutas YIVO.

 

Renginyje dalyvaus:

YIVO direktorių tarybos vicepirmininkė Irene Pletka

YIVO direktorius Jonathanas Brentas.

JIVO institutas Vilniuje pieš Antrąjį pasulinį karą.

Apie JIVO Vilniuje

Svarbiausioji kultūros ir mokslo institucija buvo 1925 m. Vilniuje sukurtas žydų mokslo institutas JIVO (santr. Jidiš – Jidiše visnšaftleche organizacie; vėliau – Jidišer visnšaftlecher institut), tapęs jidiš kultūros ir mokslo tyrimo centru. Instituto garbės prezidiumo nariais tapo patys žymiausi to meto pasaulio mokslininkai, visuomenės veikėjai – žydai: Albertas Einšteinas, Zigmundas Freudas, Edvardas Bernšteinas, Šimonas Dubnovas.

Vienas iš instituto idėjos autorių, organizatorių ir jo ilgametis vadovas buvo žymiausias to meto jidiš filologas, pirmasis jidiš profesorius Amerikoje (gyveno JAV nuo 1939 m.) Maksas Vainraichas. Jis formavo instituto veiklos strategiją, principus. JIVO biblioteka turėjo daugiau kaip 40.000 knygų; bibliografijos centre buvo daugiau kaip 220.000 pasaulyje išleistų leidinių kartoteka; spaudos archyve buvo sukaupta apie 10.000 įvairiose valstybėse leistų žurnalų metinių rinkinių. Institute buvo keli archyvai: rankraščių ir autografų, istorinių dokumentų, plakatų; teatro bei pedagogikos muziejai, tautosakos kolekcija (apie 10.000 surinktų priežodžių, patarlių, sąmojų, keiksmų). Šie kultūros lobiai buvo JIVO darbuotojų ir įvairių šalių instituto bičiulių pastangų rezultatas.

Institute buvo sudarytos 4 mokslo sekcijos – filologijos, istorijos, ekonomikos ir statistikos, psichologijos ir pedagogikos. Jose dirbo žymiausi mokslininkai, gyvenę ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Berlyne, Rygoje, Paryžiuje, Niujorke. Institute ne tik vyko tiriamasis darbas, bet  buvo rengiami jauni mokslininkai – nuo 1935 m. čia veikė aspirantūra, joje kasmet mokėsi 15-16 aspirantų. Kiekviena sekcija skelbė savo tyrimų rezultatus leidinyje „Šriftn fun jidišn visnšaftlechn institut“ (JIVO darbai). Nuo 1931 m. buvo leidžiamas mėnesinis mokslinis žurnalas „JIVO bleter“ (JIVO puslapiai); iki 1937 m. žurnalo visuminė apimtis sudarė 235 spaudos lankus. Instituto bendradarbiai paskelbė 12 monografijų ir kitų leidinių. Iš viso iki 1937 m. buvo išspausdinta daugiau kaip 1000 spaudos lankų, t.y., 16.000 puslapių mokslinės produkcijos. JIVO iniciatyva, pagerbiant Š. Dubnovą jo 70-mečio proga, pradėta rengti visuotinė žydų enciklopedija.

Tarpukario Lenkijos Respublikos valdžia instituto nepalaikė finansiškai, todėl lėšas rinko „JIVO bičiulių draugijos“, veikusios daugelyje valstybių. Kai kurios iš šių draugijų (Varšuvoje, Niujorke, Paryžiuje) iš esmės tapo Vilniaus JIVO filialais, vykdė savarankiškus mokslinius tyrimus. Antrojo pasaulinio karo metais, kai darbas Lietuvoje buvo nebeįmanomas, JAV filialas tapo JIVO centru. Čia persikėlė M. Vainraichas ir iki mirties 1969 m. jam vadovavo. YIVO Institute for Jewish Research Niujorke (https://yivo.org/) ir dabar veikia kaip vienas svarbiausių jidiš  kultūros tyrimų centras. Kitas JIVO filialas dirba Buenos Airėse (Argentina).

Parengta remiantis žydai.lt 

Mažos svarbios žydų istorijos detalės Vilniuje

Mažos svarbios žydų istorijos detalės Vilniuje

bernardinai.lt

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyveno gausi žydų bendruomenė, kurios kultūrinius, religinius ir socialinius pėdsakus šiandiena primena tik atminimo lentos ir paminklai. Retas miesto gyventojas žino, kodėl Vilnius buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale, koks aktyvus visuomeninis gyvenimas virė siaurose Senamiesčio gatvėse, ir tai, kaip tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos sostinės veidą.

Vilnius daugelį metų buvo žydų dvasingumo ir mokslo vieta. Be išblukusių hebrajiškų užrašų ant buvusio Vilniaus geto pastatų, mieste yra ir daugiau išlikusių šios tautų istorijos pėdsakų. Pieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė daugiau nei trečdalį miesto gyventojų.

Šiandien kviečiame kartu atrasti mažų, tačiau mūsų miestui svarbių istorijos detalių.

Vilnius vadinamas ne Šiaurės Jeruzale. Jis yra Lietuvos Jeruzalė

Vilnius vadinamas ne Šiaurės Jeruzale. Jis yra Lietuvos Jeruzalė

15 min. ,,Naujas nemokamas turistinis maršrutas: kodėl Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale?”

Į Lietuvos sostinę sugrįžus beigeliams, o tradicinėms žydų šventėms vėl tapus miesto gyvenimo dalimi, žydų kultūra Vilniuje išgyvena atgimimą. Nuo šiol atsiras dar viena galimybė sužinoti, kodėl Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale. Vilniuje gyvenusių ir kūrusių žydų istorijas padės sužinoti nemokamas turistinis maršrutas „Atraskite žydų paveldą Vilniuje“, rašoma pranešime spaudai.

Įsidėmėkime – Lietuvos Jeruzalė buvo ir dabar yra !!!

Gaono gatvėje atidengtas žydų kvartalo istoriją pasakojantis piešinys

Gaono gatvėje atidengtas žydų kvartalo istoriją pasakojantis piešinys

Evaldas Činga info@madeinvilnius.lt

Senamiestyje, Gaono g. 4 gimė naujausias programos „Kuriu Vilnių“ vaikas – Linos Šlipavičiūtės – Černiauskienės projektas Sienos prisimena / Walls that remember. Ką tik užbaigtas piešinys ant istorinio pastato sienos atkūrė vieną Vilniaus žydų gyvenimo epizodą iš tarpukario laikotarpio ir nuo šiol primins ne vien Holokausto siaubus, bet ir taikų, laimingą žydų bendruomenės gyvenimą Vilniuje.

Kviečiame į muzikinį vakarą „Muzikos garsai ir Janušas Korčakas“

Kviečiame į muzikinį vakarą „Muzikos garsai ir Janušas Korčakas“

Gegužės 15

Muzikinis vakaras „Muzikos garsai ir Janušas Korčakas“

Rytoj 17:30 · Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka

Daktaro Janušo Korčako centras kartu su Vilniaus miesto savivaldybės centrine biblioteka maloniai Jus kviečia į muzikinį vakarą „Muzikos garsai ir Janušas Korčakas“.
Vakaro metu skambės žydų (idiš) dainos, kurias atliks Markas Volynskij ir Marija Duškina. Vakaro vedėja – Daktaro Janušo Korčako centro vadovė I. Belienė.
Januš Korčak, iš tikrųjų Henrikas Goldšmitas, taip pat žinomas kaip Stary Doktor arba Pan Doktor (g. 1878 m. liepos 22 d. Varšuvoje, mirė 1942 m. rugpjūčio mėn. Treblinkoje). Gydytojas, pedagogas, rašytojas, publicistas, žydų kilmės visuomeninis veikėjas. Veiklos vaiko teisių bei visiško vaiko lygiateisiškumo labui pradininkas.
Renginys vyks gegužės 15 d., trečiadienį, 17.30 val. Vilniaus centrinėje bibliotekoje (Žirmūnų g. 6)

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl tarptautinės kompanijos įkūrėjas pasakodavo apie Dzūkijos miestelį?

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl tarptautinės kompanijos įkūrėjas pasakodavo apie Dzūkijos miestelį?

DELFI.lt

„Kiekvieną kartą, kai naujas kompanijos užsakovas klausia, ką reiškia jos pavadinimas, aš jam pasakoju apie savo močiutę ir tragišką Veisiejų žydų likimą“, – kalbėjo amerikiečių mokslininkas, garsios puslaidininkių gamybos įmonės „Vishay Intertechnology“ įkūrėjas Feliksas Zandmanas, gyvenęs ten (1928 – 2011m.)

Vishay – žydiškas Veisiejų pavadinimas, naudotas XVIII a. – XX a. pradžioje. Pasklidę po pasaulį gausios Veisiejų žydų bendruomenės nariai išsivežė prisiminimus ir gimtinės vietovardžius, o po Holokausto, kai Veisiejų žydai buvo sušaudyti Katkiškės kaime kartu su kitais anuometinės Lazdijų apskrities žydais, istorija nutrūko. Nors XIX a. pabaigoje Veisiejuose iš 1540 gyventojų net 974 buvo žydai, dažniausiai prisimenamas bene vienintelis esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, gyvenęs ten 1886–1887 m.

2011 m., kai F. Zandmanas mirė, jo įkurtos kompanijos „Vishay Intertechnology“ apyvarta pasiekė 2,594 mlrd. JAV dolerių, joje dirbo per 20 tūkst. žmonių – dešimtį kartų daugiau, negu gyvena Veisiejuose.

,,Heritas” – ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos žydų paveldui (papildyta)

,,Heritas” – ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos žydų paveldui (papildyta)

2019 m. gegužės 3-4 d. vykusioje antrojoje Tarptautinėje kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų parodoje ,,Heritas” ypatingas dėmesys buvo skirtas Lietuvos žydų paveldui.

Bendradarbiaujant su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene buvo sudaryta unikali galimybė apsilankyti restauruojamoje Zavelio Germaizės ir Dovydo Levinsono sinagogoje (Gėlių g. 6, Vilnius).

Parodos seminarų programoje buvo diskutuojama LŽB paveldosaugininko Martyno Užpelkio pasiūlyta tema „Lietuvos žydų paveldas – žydų bendruomenės ar/ir vietos bendruomenių reikalas?“

Seminare dikusijas ir pranešimus apie paveldą moderavo prof. Marija Drėmaitė.

Gerosios Valios fondas, valdantis kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą, perima patalpas Vilniaus Pylimo gatvėje

Gerosios Valios fondas, valdantis kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą, perima patalpas Vilniaus Pylimo gatvėje

Valdžios kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą valdantis Geros valios fondas perima valstybei priklausančias patalpas Vilniaus centre ir svarsto ateityje įgyti daugiau pastatų įvairiuose Lietuvos miestuose.

Kultūros ministerija šią savaitę registravo Vyriausybės nutarimo projektą, kuriuo beveik milijono eurų vertės patalpos Pylimo g. 4 perduodamos Geros valios fondui. Čia yra įsikūrusi Lietuvos žydų bendruomenė, šiuo metu valdanti patalpas pagal panaudos sutartį.

Jos bus perduotos sumažinant valstybės mokėtiną piniginę kompensaciją, kasmet siekiančią apie 3,6 mln. eurų. „Norime, kad liktų išliekamoji vertė žydų bendruomenėms, kai baigsis kompensacija. Pastatai, nekilnojamasis turtas yra išliekamoji vertė“, – BNS sakė Geros valios fondo direktorė Indrė Rutkauskaitė

 

„Lietuvos žydų paveldas – žydų bendruomenės ar/ir vietos bendruomenių reikalas?“ Seminaras gegužės 3-4d.

„Lietuvos žydų paveldas – žydų bendruomenės ar/ir vietos bendruomenių reikalas?“ Seminaras gegužės 3-4d.

2019 m. gegužės 3-4 dienomis vyksiančioje antrojoje Tarptautinėje kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų parodoje Heritas – ypatingas dėmesys Lietuvos žydų paveldui.

Gegužės 3 d. parodos organizatoriai, bendradarbiaudami su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene, pakvies apsilankyti restauruojamoje Zavelio Germaizės ir Dovydo Levinsono sinagogoje (Gėlių g. 6, Vilnius).

Parodą lydinčio seminaro programoje gegužės 3 d. 14 val. Europos Humanitariniame universitete, Vilniuje, Savičiaus g. 17 bus diskutuojama LŽB paveldosaugininko Martyno Užpelkio pasiūlyta tema „Lietuvos žydų paveldas – žydų bendruomenės ar/ir vietos bendruomenių reikalas?“ Gegužės 4 d. 15.30 numatyta Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos Rūtos Anulytės paskaita „Lietuvos žydų kapinių įatmintinimo ir įpaveldinimo problematika“.

Paroda Heritas suburia dirbančius kultūros paveldo srityje ar tiesiog juo besidominčius, kviečia megzti ryšius, bendrauti, bendradarbiauti, pažinti kultūros paveldą per edukacines programas ir kūrybinius užsiėmimus, pritaikytus ir vaikams, ir suaugusiems.

Daugiau apie renginį žr. www.heritas.lt.

Kviečiame prisidėti prie Lietuvos žydų paveldo išlikimo

Kviečiame prisidėti prie Lietuvos žydų paveldo išlikimo


KAIP SKIRTI 2%?

Užpildyti ir pateikti prašymą skirti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei 2% GPM galite naudojantis el. bankininkyste.

1. Prisijunkite prie savo elektroninės bankininkystės per elektroninio deklaravimo sistemą;

2. Prisijungę, viršutiniame meniu pasirinkite skiltį „Deklaravimas“, po to spauskite „Pildyti formą“;

3. Prašymas pervesti pajamų mokesčio dalį paramos gavėjams ir (arba) politinėms partijoms (forma FR0512v.4), ją turite pildyti iš naujo.

4. Formoje užpildykite savo asmens duomenis bei Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės rekvizitus, registracijos kodą “190722117”

5. Prisijungti prie elektroninės bankininkystės per elektroninio deklaravimo sistemą galite paspaudę nuorodą

KAM BUS SKIRTI 2%?

Surinktos lėšos bus skirtos tolesniam Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės darbui siekiant išgelbėti ir išsaugoti žydišką paveldą Lietuvoje. Bendruomenei priklausančiame sinagogų komplekse Kalvarijoje bet kada gali sugriūti rabino namo stogas. Alantoje, būtina nukasti slenkantį ir pro sinagogos langus vidun byrantį gruntą, Pušaloto sinagogoje vis dar nėra elektros, Kurklių sinagogoje siekiame užtaisyti sovietmečiu išgriautą sieną ir atkurti istorinį įėjimą.

Skirdami 2 procentus nuo Gyventojų pajamų mokesčio Bendruomenei Jūs galite prisidėti prie pokyčio, o nykstančiam paveldui suteikti dar vieną šansą.

Small support today – big change tomorrow

How to dedicate 2 %?

Fill and submit a request for the lithuanian Jewish (Litvak) community of 2 % GPM You can calculated by el. Banking.

1. Prisijunkite prie savo elektroninės bankininkystės per elektroninio deklaravimo sistemą;

2. Prisijungę, viršutiniame meniu pasirinkite skiltį „Deklaravimas“, po to spauskite „Pildyti formą“;

3. Request Transfer Income to put patients able part of support for the recipients of and / or) Politinėms Partijoms (form fr0512v. 4), you have to fill it out.

4. Formoje fill out your personal data and Lithuanian Jewish (Litvak) Community Rekvizitus, username code “190722117”

5. to join electronic banking via e-Declaration system you can click on the link

KAM BUS SKIRTI 2%?

Surinktos lėšos bus skirtos tolesniam Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės darbui siekiant išgelbėti ir išsaugoti žydišką paveldą Lietuvoje. Bendruomenei priklausančiame sinagogų komplekse Kalvarijoje bet kada gali sugriūti rabino namo stogas. Alantoje, būtina nukasti slenkantį ir pro sinagogos langus vidun byrantį gruntą, Pušaloto sinagogoje vis dar nėra elektros, Kurklių sinagogoje siekiame užtaisyti sovietmečiu išgriautą sieną ir atkurti istorinį įėjimą.

When 2 percent of the population income tax community is available, you can contribute to the change, and the nykstančiam heritage will give another chance.

„Maceva“ sutvarkė Seirijų žydų kapinių dokumentaciją ir katalogą

„Maceva“ sutvarkė Seirijų žydų kapinių dokumentaciją ir katalogą

VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ (www.litvak-cemetery.info) praeitais metais pradėta senųjų Seirijų žydų kapinių dokumentacija yra praktiškai baigta.

2018 m. rugpjūčio mėn. 6-19 d. vykusios tarptautinės vasaros stovyklos metu buvo nuvalyti, suskaičiuoti bei skaitmenizuoti išlikę antkapiniai paminklai. Viso jų rasta 692. Kruopštaus ir intensyvaus darbo kapinėse pagrindu sudarytas kapinių žemėlapis. Kapinių tvarkymo ir skaitmenizavimo darbus dalinai finansavo Lietuvos žydų bendruomenė.

Šiais metais surinkta medžiaga yra analizuojama ir publikuojama „Maceva“ internetinėje svetainėje. Ant daugelio macevų yra pilnai ar dalinai išlikę antkapių užrašai – epitafijos, visos užrašytos hebrajų kalba. Seniausias antkapinis paminklas datuojamas 1789 m.

Epitafijas transkribavo ir į anglų kalbą išvertė humanitarinių mokslų daktarė, Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė.

Iki šių metų pabaigos planuojama išversti Telšių, Subačiaus ir Valkininkų senosiose žydų kapinėse išlikusias įskaitomas epitafijas. Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ duomenų bazė pasipildys daugiau nei 1000 naujų įrašų su identifikuotų mirusiųjų vardais ir mirties metais.

Antkapinių paminklų identifikaciją finansuoja Viešoji įstaiga „Geros valios fondas“ (www.gvf.lt).

Apie istorinį elgetavimą

Apie istorinį elgetavimą

Segejus Kanovičius

Išmaldų elgetos prašo visokių – pinigais, vaistais, drabužiais. Dažnas praeina, nužvelgęs elgetą akimis, mėgindamas įvertinti, kiek pastarasis yra tikras nesumeluotas pavargėlis, dažnas apsimeta jų nematąs.

Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Per mikrofoną. Ir dar vainikais. Tai nužudyti Lietuvos žydai.

Išmaldos jie prašo seniai ir prašo nedaug – istorinio teisingumo. Ir gėda turėtų būti ne jiems, o tiems, kas tos istorinės teisybės gaili. Ir godžiai ją saugo nuo žydų ir visuomenės. Kai gyvieji primena, kad reikėtų tą istorinę teisybę atstatyti, tie, kas tą istorinę tiesą saugo nuo mūsų akių, išsyk pasišiaušia, ir elgetas – gyvus ir nužudytus, išsyk pavadina kremliaus agentais. Nors niekas Kremliui netarnauja taip, kaip mėginimai melą pateikti kaip tiesą, išsisukinėti ir teikti viešai argumentus, kurie neatlaiko jokios kritikos.

Nužudytieji sako – Jonas Noreika savanoriškai tarnavo naciamas, varė mus į getus, parceliavo mūsų užgrobtą turtą. Elgetos iš duobių prašo nuvainikuoti anti-herojų. Išmaldos dalytojai šiaiušiasi, iš baimės pradeda dalinti su sveiku protu prasilenkiančiomis pažymomis, pasitelkia dvaro istorikus ir siunčia kremliaus duginams žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos Prezidento dekretu sukurta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti nustatė, kad LAF buvo antisemitinė organizacija, būkite malonūs, nuimkite tos organizacijos vadovui K. Škirpai skirtus garbės ženklus. Dvaro istorikų ir tiesos vertimo melu burtininkai vėl imasi stebuklingų lazdelių ir vėl siunčia žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.

Nužudytieji sako – Lietuvos istorijos institutas pateikė įrodymų, kad J. Krištaponis yra susitepęs nekaltų žydų krauju, būkite geri, demontuokite žydšaudžiui paminklą Ukmergėje. Čia nėra net melo choras. Melo choras sutartinai dainuoja visišką tylą. Absoliučią. O paminklas stovi.
Gyvieji, kurie mėgina įdėti į nužudytųjų ištiestas rankas bent saujelę istorinės tiesos ūdijami, pasmerkiami ostrakizmui. 
Istorinės tiesos ir teisingumo prašymas įgyja išmaldos formą tik tuomet, kai viena pusė niekaip tos istorinės tiesos pripažinti nenori.

Gėda ne „elgetoms“, kurie prašo tos tiesos kaip išmaldos. Gėda neduodantiems ir nuolat meluojantiems, kad jos neturi.

Gedulingų kalbų forma siūloma išmalda Paneriuose ir kitose liūdnose vietose niekaip neatstoja tos elementarios istorinės teisybės, kurią vis viena teks pripažinti. Geriau anksčiau nei vėliau. Nes norisi didžiuotis valstybės drąsa ir atvirumu, ir nesinori toliau rausti iš gėdos prieš aukas ir pasaulį.

Kvaila, kad melo choro dainininkai ir dirigentai niekaip nesuvokia, kad jų viešai dainuojamos dainelės yra pasityčiojimas iš nužudytųjų. Ar maža, kad juos vieną kartą nužudė ir dabar reikia tokiomis melo oratorijomis žudyti atmintį apie juos?

Pažiūrėkime į tai, ką padarėme nužudytųjų akimis. Jei jie prisikeltų ir pasivaikščiotų K. Škirpos alėja, nueitų prie J. Noreikos lentos ar jo vardu pavadintos mokyklos, ar praeitų Ukmergėje pro jų žudikui skirtą paminklą?

Vilniaus universitete suteikti Grįžtančios atminties diplomai

Vilniaus universitete suteikti Grįžtančios atminties diplomai

Vilniaus universitetas tęsia moksliniu istoriniu tyrimu paremtą iniciatyvą Grįžtanti atmintis – Recovering Memory. Šia iniciatyva siekiama prisiminti ir pagerbti Vilniaus universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas bei įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.

 Iniciatyvos Grįžtanti atmintis – Recovering Memory tikslai:

Įvertinti totalitarinių režimų poveikį Vilniaus universiteto bendruomenei, identifikuoti nukentėjusius asmenis ir išreikšti jiems pagarbą vadovaujantis istorinio teisingumo ir pagarbos principu.

Gaivinti universiteto bendruomenės istorinę atmintį, skatinant prisiminti ne tik šviesius ir garbingus universiteto istorijos puslapius, bet ir niūrius, neretai skausmingus įvykius.

Prisidėti prie pasauliui ir istorijai atviros visuomenės ugdymo.

2019 balandžio 2d. Atminties diplomais pagerbti 85 buvę Vilniaus Universiteto (VU) studentai ir darbuotojai, kurie dėl sovietų ir nacių veiksmų buvo pašalinti iš universiteto.

Ceremonijos metu pagerbti ir 47 žydai, kurie 1941 metais buvo pašalinti iš universiteto dėl savo tautybės. Universitetas taip pat pagerbė ir šešis skirtingų fakultetų studentus, kurie iš universiteto buvo pašalinti dėl antitarybinės veiklos ar ryšių su partizanais.

VU rektorius Artūras Žukauskas sako, kad universitetas jaučia pareigą tinkamai įvertinti savo istoriją ir žvelgti į tamsiuosius gyvavimo metus tam, kad ištaisytų klaidas, o pasiekimus švęstų su dar didesne šeima – visais bendruomenei priklausančiais nariais.

„Jei pats universitetas apie save rimtai ir tvirtai negalvoja, kaip apie visuotinės laisvės sergėtoją, atkaklų vis kompleksiškesnių etinių problemų analizuotoją ar gilių demokratinių praktikų saugotoją, gali susiklostyti aplinkybės, o tokių mūsų istorijoje būta, kai kiti priims sprendimus už mus, mūsų nepaisydami“, – teigia A. Žukauskas.

VU docentė, istorikė dr. Jurgita Verbickienė akcentuoja, kaip svarbu prisiminti dėl totalitarinių režimų veiklos iš universiteto pašalintus žmones.

„Tai milžiniški žmogiškieji ir intelektualiniai nuostoliai mūsų šaliai, suvaržytos galimybės ir kitas kryptis įgavę ar prievarta nutraukti gyvenimai (…), mums tai savos istorijos permąstymas ir suvokimas, pastangos atkurti istorinį teisingumą ir platus žingsnis į ateitį“, VU pranešime.– pabrėžia J. Verbickienė.

VU teigimu, postūmiu permąstyti universiteto santykį su praeitimi tapo Izraelio medicinos profesoriaus Moshes Lapidotho laiškas. Šiame laiške buvo išreikštas prašymas simboliškai prisiminti profesoriaus dėdę Chlaunę Meištovskį, kuris buvo prieškario Vilniaus universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto studentas. Fiziką ir chemiją aštuonis semestrus studijavęs C. Meištovskis dėl žydų tautybės iš universiteto buvo pašalintas nuo 1941 metų liepos 1 dienos.

Prieš kelias dienas iki šio įvykio universitete plačiu mastu pradėtas vykdyti Vokietijos nacionalsocialistams pavaldaus okupacinio Švietimo departamento vadovo įsakymas, kuriuo vadovaujantis atgaline data iš Vilniaus universiteto buvo atleisti ir pašalinti žydų kilmės darbuotojai ir „šviesų socializmo rytojų“ kūrę ar režimą palaikę universiteto bendruomenės nariai.

„Yra apie tūkstantį pretendentų į Atminties diplomą. Vien nacių okupacijos pradžioje Vilniaus universitetą privalėjo palikti ar buvo pašalinti apie 650 žydų, apie 80 lenkų tautybės žmonių, buvo pašalintas ir vokietis profesorius, kurio žmona buvo žydų tautybės. Keli šimtai lietuvių taip pat neteko galimybės dirbti ar studijuoti Vilniaus universitete pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metu“.

Grįžtančios atminties diplomų ceremonijoje dalyvavo,  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas  ir daug pašalintų iš VU 1948 m. tremtinių ir jų vaikai ir vaikaičiai.

Ansamblis “Fajerlach” muzikantai B.Kizneris ir M.Jablionskis  atliko žydų partizanų himna „Zog nit keynmol“ („Niekada nesakyk“)

Suteikti atminties diplomai: Olkinaitei Matlė / Matildai, Olkinui Elijui Leibai, Josadaitei Chanai

Olkinaitė Matlė / Matilda

Studentė Matlė (Matilda) Olkinaitė (1922–1941) gimė Panemunėlio miestelyje, vaistininko Nojaus Olkino šeimoje. 1939 m. labai gerais pažymiais baigė Rokiškio kun. J. Tumo-Vaižganto valstybinę gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba ir tais pačiais metais pateikė prašymą Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui, siekdama studijuoti Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje prancūzų kalbą ir literatūrą. Vėliau prancūzų kalbos studijas tęsė Vilniaus universitete. Matlė buvo žinoma kaip puiki poetė, rašiusi lietuviškai ir nuo trylikos metų spausdinusi savo eiles vaikų žurnale „Žvaigždutė“ . Yra išlikęs Matlės Olkinaitės dienoraštis ir užrašai su sukurtais posmais. Matlė Olkinaitė iš Vilniaus universiteto buvo pašalinta 1941 m. rugsėjo 19 d. dėl tautybės, vykdant nacionalsocialistinio Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 21606. Matlė Olkinaitė

Olkinas Elijas Leiba

Studentas Elijas Leib Olkinas (1919–1941) gimė Panevėžio mieste, vaistininko Nojaus Olkino šeimoje. 1938 m. Elijas baigė Kėdainių valstybinę gimnaziją lietuvių dėstomąja kalba ir siekė tapti gydytoju, tačiau jo prašymas studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete nebuvo priimtas. Vis dėlto leista studijuoti chemiją Matematikos-gamtos mokslų fakultete. o metų Elijas Leib kreipėsi į rektorių prašydamas jį perkelti į Medicinos fakulteto Farmacijos skyrių, motyvuodamas noru sekti tėvo vaistininko pėdomis. 1939 m. pabaigoje Vilniui vėl tapus Lietuvos valstybės dalimi Jankelis, kaip ir dalis kitų studentų, iš Vytauto Didžiojo universiteto Kaune buvo perkeltas į Vilniaus universitetą. 1941 m. rugsėjo 19 d. remiantis Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 21606 Elijas Leib Olkinas dėl savo tautybės buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto. Jis buvo įkalintas Kauno gete, iš kurio kartu su keletu bičiulių pavyko pabėgti į Vabalninko mišką, tačiau likimas nebuvo palankus. Jis per klaidą buvo pašautas kitos miške besislapstančios grupės nario ir mirė nuo sužeidimo.

Josadaitė Chana

Studentė Chana Josadaitė (1919–1942(?)) gimė Kalvarijos mieste, Maušos Josadės ir Ester Feigės Josadienės (Skaždinaitės) šeimoje, gyvenusioje Vytauto gatvėje 30-uoju numeriu pažymėtame name. 1936 m. Chana įstojo į penktą klasę privačioje Kauno žydų gimnazijoje, kurioje buvo dėstoma lietuvių kalba, o 1940 m. jai buvo suteiktas 8 klasių gimnazijos baigimo pažymėjimas. 1940 m. rugpjūčio 10 d. Chana pateikė prašymą Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui studijuoti Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Chemijos skyriuje ir buvo priimta mokytis nuo rugsėjo 1 d. Universitetą perkėlus į Vilnių Chana įsikūrė sostinėje, Vingrių gatvėje. Pradėjusi trečiąjį skyrių 1941 m. rugsėjo 19 d. Chana Josadaitė buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto vykdant nacionalsocialistams pavaldžios Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento įsakymą ir nužudyta Holokausto metu.

Skaitykite daugiau

Padėka nuo rašytojo Icchoko Mero šeimos

Padėka nuo rašytojo Icchoko Mero šeimos

Minint rašytojo Icchoko Mero penktąsias mirties metines Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, ir Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ su Kelmės rajono savivaldybe pakvietė į Icchoko Mero paminklo atidengimo ceremoniją Kelmėje, Icchoko Mero aikštėje, prie Jono Graičiūno gimnazijos. Ceremonija įvyko 2019-03-13, dalyvavo šios gimnazijos mokytojai ir mokiniai, Kelmės savivaldybės atstovai, I. Mero kūrybos gerbėjai, svečiai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio.

Balandžio mėnesį LŽB pasiekė padėkos laiškas nuo Icchoko Mero šeimos iš Paryžiaus:

I.Mer šeimaSCAN_20190405_114342620
Paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ svečiuojasi Kaune

Paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ svečiuojasi Kaune

Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos Tolerancijos ugdymo centras* su pasaulio piliečio menininko Natano Karczmaro įsteigtu „Simono Karczmaro štetlo paveldu”  vykdo kultūros ir švietimo projektą „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“, skirtą visiems besidomintiems įvairių Lietuvos tautų istorija ir palikimu. Projekto tikslas – supažindinti jaunimą ir plačiąją visuomenę su tradicine žydų kultūra, klestėjusia daugybėje Lietuvos miestelių iki Holokausto katastrofos.

Dailininko sūnaus Natano Karczmaro mokyklai dovanota tėvo kūrybinio palikimo rinktinė neuždaroma tarp sienų – ji keliauja, atverdama žmogaus gyvenimo ratui prasmingus kasdieninius, darbo, paprotinius ir religinius epizodus. Paveikslų personažų video animacija** ir litografijos „Turgaus vaizdai“, „Įsimylėjėliai“, „Meilė, vestuvės, vaiko gimimas“, „Klezmeriai“, „Simchat Tora“, „Jauno mėnulio laiminimas“ ir kt. atrakina duris į šiandien prarastą, o tuomet bendruomeniškai veikusį dieveniškiečių žydų pasaulį.

Tuo pačiu šis pasaulis universalus ir didžiąja dalimi būdingas visoje Lietuvos teritorijoje išsibarsčiusiems štetlams. Savo kelionę paroda pradėjo 2018 m. lapkričio mėnesį tapybos darbų pristatymu Dieveniškėse. Tai šiame miestelyje arba štetle pas dieveniškiečius senelius vasarodavo Varšuvoje gimęs būsimas dailininkas. Mažasis Simonas „sugėrė“ ryškias ir spalvingas žydų bendruomenės gyvenimo akimirkas. Gyvybingi vaikystės įspūdžiai įkvėpė Simoną Karczmarą kūrybai, kurios dovanomis mes dabar galime grožėtis. Šviesia jėga įkrauti paveikslai šiandien kviečia ir pasinerti, ir suprasti, ir atsiverti.

Su parodos mecenatu Natanu Karczmaru. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

Tapybos kolekcija jau džiugino Šiaurės Jeruzalės – Vilniaus – gyventojus ir svečius Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, o mažoji keliaujanti litografijų paroda – Ariogalos ir Raseinių bendruomenes. Kovo 29d., bendradarbiaujant su Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu bei Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku ir administratore Ieva Černevičiūte, sutelkus Dieveniškių TVM švietėjų komandą, paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ atidaryta Kauno įvairių tautų kultūrų centre ir svečiuosis čia iki balandžio 28d.

Parodos atidarymas_su įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu.

Parodos macenatas, dailininko sūnus Natanas Karczmar sako: „Parodą skiriu tėvo kūrybos ir motinos organizacinių įgūdžių atminimui. Taip pat  – Dieveniškių štetlui ir jo gyventojams, padovanojusiems tėvui neprilygstamą vaikystę, kupiną meilės ir žavesio, lydėjusių jį visą likusį gyvenimą“.

Ilona Šedienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kaip tampama muzikos kūrėju? – ar apskritai kada nors bus rastas tinkamas atsakymas į šį klausimą. Visi mokosi pas tuos pačius mokytojus, semiasi tų pačių žinių, girdi aplink save skambančią tą pačią muziką – taip gimsta kanonai, kuriuos įsimena, įsisavina kiekvienas. Tačiau visų likimai skirtingi: kažkas, įpratęs būti mentorių vairuojamas, jau nebepajėgia išsilaisvinti iš šių kanonų, tęsia tik tai, ką yra išmokęs, ką žino; kitas, norėdamas įrodyti savo drąsą, sumaigo viską, kas mokytojų kartai buvo šventa, ko buvo mokomas; ir tik nedaugelis ima kalbėti savo paties balsu, nesirūpindami, ar tai atitinka madas ir yra paklausu, ar nesikerta su kažkieno kito sugalvotomis, primestomis tiesomis ir taisyklėmis.

Anatolijus Šenderovas buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie nueina savo keliais. Jis buvo laisvas daryti tai, ką pats sau buvo užsibrėžęs, nesistengė niekam nieko įrodyti, kūrė, ką jautė turįs kurti. Savo kūryboje jis įprasmino tai, ką išgyveno, kas jam buvo svarbu. Gal kaip tik todėl jo muzika tokia atpažįstama, jos nesupainiosi su niekuo kitu.

Šenderovo kūryboje labai akivaizdžiai pasireiškia žydų kultūriniai naratyvai – neatsiejama praeities ir dabarties sąsaja, tragiška istorija, tikėjimas lemtimi. Jam tai buvo artima, įkvėpdavo jį. Tačiau suteikdamas savo muzikai aiškią tautinę potekstę, jis nėjo lengviausiu keliu, vien tik kažką cituodamas ar imituodamas. Jis kūrė savą litvakiško muzikinio stiliaus viziją, kurios anksčiau nebuvo, bet kurią jis atvėrė ir sau pačiam, ir kitiems. Kaip Grigorijus Kanovičius, įkeldamas savo susigalvotus personažus į seniai jau nebesančių štetlų aplinką, sukūrė litvakų tipus, kurie mums tapo visiškai realiais, neatsiejamais nuo mūsų įsivaizduojamo protėvių gyvenimo vyksmo, taip ir Šenderovo muzika mums skamba tautiškomis spalvomis, nuo šiol ženklinančiomis žydiškos muzikinės raiškos sampratą. Tai ir yra meno stebuklas, kai kūrėjo fantazija virsta realybe.

Šenderovas pelnė kolegų pagarbą, klausytojų meilę, platų pripažinimą. Violončelė buvo jo kūrybos mūza ne tik dėl to, kad tėvas buvo puikus violončelininkas, bet ir dėl draugystės su Davidu Geringu, jo bendraminčiu ir kūrybos skleidėju. Jo kūrinių premjeras dirigavo Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas – ir su jais jį siejo supratimas, nuoširdūs ryšiai, kūrybinė partnerystė, nusitęsusi kone per visą jo gyvenimą. Toks pat atviras ir draugiškas jis buvo ir su daugybe kitų savo atlikėjų, kurių ratas vis pasipildydavo naujais vardais, viena po kitos atslenkančių naujų kartų atstovais. Ir su jais jis rasdavo bendrą kalbą, bendras vertybes.

Muzika turi nuostabią savybę – gebėjimą kaskart atgimti iš naujo. Šenderovo muzika skambėjo ir skamba, nenustos skambėjus ir ateityje. Reiškia ir pats kompozitorius liks mūsų gyvenime, per savo muziką bendraus su mumis. Esame be galo dėkingi jam už šią mums skirtą dovaną.

Prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas

2019.03.27

Kelmėje atidengtas paminklas Icchokui Merui

Kelmėje atidengtas paminklas Icchokui Merui

Minint rašytojo Icchoko Mero penktąsias mirties metines Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, ir Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ su Kelmės rajono savivaldybe pakvietė į Icchoko Mero paminklo atidengimo ceremoniją Kelmėje, Icchoko Mero aikštėje, prie Jono Graičiūno gimnazijos. Ceremonija įvyko 2019-03-13, dalyvavo šios gimnazijos mokytojai ir mokiniai, Kelmės savivaldybės atstovai, I. Mero kūrybos gerbėjai, svečiai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio.

Į paminklo atidengimo ceremoniją iš Izraelio atvyko pirmųjų Icchoko Mero romanų „Ant ko laikosi pasaulis“, „Lygiosios trunka akimirką“ vertėjas į rusų kalbą Feliksas Dektoras. Šie I. Mero romanai, o taip pat ir jo apsakymų rinkinys „Geltonas lopas“ – tai pirmieji kūriniai Holokausto tema visoje Sovietų Sąjungoje, jie buvo išleisti didžiuliais tiražais ir išgarsino rašytoją.

Renginyje dalyvavo Kauno, Panevėžio ir Šiaulių krašto žydų bendruomenių vadovai ir bendruomenių nariai.

Seimo narys, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Emanuelis Zingeris, negalėdamas dalyvauti paminklo atidengimo ceremonijoje, pagerbdamas talentingą rašytoją perdavė savo vardu, gražią įtaigią kalbą:

„Icchokas Meras visą gyvenimą kalbėjo nutildytos Kelmės, Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getų vardu. Savo kūryba jis neatstovavo geto uždarumo, jis buvo išsiveržęs į humanizmo platumas ir nepaprastas gelmes. Sovietų laikais visi laukdavo „Pergalės“ ir „Nemuno“ žurnaluose jo romanų ir novelių pasirodymų. Tai buvo akibrokštas primestai sovietinei tikrovei. Tad Icchokas Meras buvo ir liko iškilus Lietuvos rašytojas, modernizavęs lietuvių prozos kalbą ir suradęs naujas saviraiškos formas.

Būdamas pirmuoju Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininku, susisiekiau su juo jau Izraelyje, kur jis pats savo lėšomis įkūrė Lietuvos informacinį centrą, tiesė tiltus tarp Lietuvos ir Izraelio pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais.

Tuo metu dar nebuvo aišku, kaip Lietuva įvertins baisias Lietuvos žydų netektis. Kaip tik artėjo 1995 m. Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko istorinė atsiprašymo kalba Izraelio Knesete, prie kurios prisidėjo ir Icchokas Meras.

Jo „Lygiosios trunka akimirką“ žadino prislopintą sovietinės cenzūros žmonių sąmonę ir klausimą, kas atsitiko kone pusei Lietuvos miestelių gyventojų žydų. Viso gyvenimo Icchoko Mero plunksnos palikimas skatino atvirumą tarp lietuvių ir žydų. Būnant Izraelyje jam pavyko šiuolaikiškai pavaizduoti Izraelio gyvenimo realijas romane „Sara“.

Icchokai, ačiū Tau už Lietuvos atstovavimą dar tuo metu, kai Lietuvos nepriklausomybė dar nebuvo atkurta. Šiandien atidengiamas paminklas yra visų geros valios Lietuvos žmonių siekis įsižiūrėti ir branginti lietuvių ir žydų tautų tiek skiriančius, tiek vienijančius bruožus. Tebūnie auksinėmis raidėmis įrašytos Tavo pastangos atkurti gilų supratimą ir kartu tikrą brolišką užuojautą vienas kitam. Tad „Lygiąsias“, kurios trunka tik akimirką, ir kraupų žaidimą su mirtimi šachmatų lentoje, Tave skaičiusių žmonių atmintyje, Tu laimėjai!.

Nuoširdi padėka visiems, prisidėjusiems prie šio paminklo iškiliam Lietuvos rašytojui pastatymo, ir visiems iškilaus Kelmės miesto vadovams ir gyventojams.”

 

YIVO institute – neįkainojamas Vilniaus žydų paveldas

YIVO institute – neįkainojamas Vilniaus žydų paveldas

Trečiadienis, kovo 13 d. (Niujorkas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė vizito Niujorke metu lankėsi Judaikos tyrimų institute YIVO, kuriame saugomi reikšmingi Lietuvos žydų istorijos dokumentai.

Šis institutas, įkurtas 1925 m. Vilniuje, tarpukariu sukaupė didžiulę knygų bei dokumentų biblioteką ir tapo svarbiu žydų mokslo ir kultūros centru, kuris siekė puoselėti jidiš kalbą, pažinti ir išsaugoti Centrinės bei Rytų Europos, Vokietijos, Rusijos žydų palikimą. 1940 m., Vilniuje įsitvirtinus naciams, institutas persikėlė į savo padalinį Niujorke ir čia tęsė Lietuvoje pradėtą veiklą. Šiandien YIVO institute Niujorke saugoma ir tiriama 23 milijonai su žydų palikimu susijusių dokumentų, kurių seniausi siekia XVI amžių.

Prezidentė, susitikusi su YIVO instituto vadovu Jonathanu Brentu, susipažino su „Strašiūno biblioteka“ ir vertingiausiais YIVO saugomų archyvų dokumentais.

Pasak šalies vadovės, čia sukauptos intelektualinės vertybės liudija ne tik apie neįkainojamą Lietuvos žydų kultūros paveldą, bet ir apie brangius dokumentus išgelbėjusių žmonių – tiek žydų, tiek lietuvių – kilnumą ir drąsą.

YIVO institute saugoma vadinamoji „Strašiūno biblioteka“ vadinama Vilniaus žydų bendruomenės įkūrėjo Matityahu Strashun (1817–1885) vardu. YIVO bibliotekai jis testamentu paliko milžinišką žydų religinių darbų iš visos Europos rinkinį, kurio didžioji dalis Antrojo pasaulinio karo metu buvo išsaugota.

1990 m. bibliotekose surasti Vilniaus žydų bendruomenės leidiniai saugomi Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos studijų centre Vilniuje ir skaitmenizuojami, vykdant projektą „YIVO Vilna Online Collections“, taip sujungiant juos su YIVO instituto archyvų leidiniais.

Prezidentė su instituto vadovais aptarė prasidedantį naują M. Mažvydo bibliotekos ir YIVO bendradarbiavimo etapą, kurio metu bus tiriami Šv. Jurgio bažnyčioje atrasti dar 200 tūkst. judaikos dokumentų.

Prezidentės iniciatyva instituto atstovai 2020 m. minint Vilniaus Gaono 300-ąsias gimimo metines eksponavimui Vilniuje paskolins vieną brangiausių YIVO institute saugomų dokumentų – Vilniaus Gaono sinagogos rankraštinį metraštį – pinką. 2020-ieji Lietuvos Seimo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Roberto Dačkaus nuotraukos

Tvarkoma Žemaičių Naumiesčio sinagoga

Tvarkoma Žemaičių Naumiesčio sinagoga

Žemaičių Naumiesčio sinagogos tvarkybos darbai buvo pradėti 2018 metais, o darbų priėmimas vyko 2019 m. kovo 6 d.

Šilutės rajono savivaldybė skyrė 99 945 Eur. Lėšos panaudotos, atlikus šiuos darbus: pašalinti krūmai, vijokliai, išsaugoti autentiškų perdangų fragmentai, demontuotas sovietiniu laikotarpiu pristatytas priestatas, nuvalyti ir sustiprinti pamatai ir sienos, užsandarintos langų ir durų angos, atlikti stogo perdengimo darbai, esamų plieno santvarų valymas, gruntavimas, įrengta pamatų izoliacija, pastato vėdinimo angos. Įrengti lietvamzdžiai. Aptverta teritorija, įrengti vartai.

Nuotraukos iki darbų.

Žemaičių Naumiestyje (jidiš kalba Neishtot) gyveno gausi žydų bendruomenė, apie tai liudija ir išlikusi iki šiol didžiulė 1816 m. pastatyta mūrinė sinagoga. Senosiose žydų kapinėse tarp senų paminklų yra XIX a. pradžios paminklas rabinui Abraomui, Vilniaus Gaono broliui. Žemaičių Naumiestyje rabinu buvo ir Abraomo sūnus Elijahu, Vilniaus Gaono sūnėnas.

Po Holokausto, sovietmečiu sinagogoje įrengti kultūros namai.

Žydų genocido aukų kapinės yra Šiaudviečių kaime, prie kelio Žemaičių Naumiestis–Vainutas. Antrojo pasaulinio karo metais, nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, visi Žemaičių Naumiesčio žydai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas Šilutėje ir Aušvice, uždaryti buvusiame gete (dabartinėje Žemaitės gatvėje) Žemaičių Naumiestyje. 1941 m. liepos 19 d. Šiaudviečiuose sušaudyta 220 žydų. Šauliai buvo lietuviai policininkai. Yra žinoma, kad už nusikaltimus 1961, 1963 metais buvo teisiami: Šilutės daktaras Verneris Šojus, buvęs SS unteršturmfiureris, nacistinės valdžios SS vadas ir vietininkas Naumiesčio valsčiuje, Karlas Struvė – įgaliotinis Naumiesčio valsčiuje, nuteisti ir tiesioginiai jų vadai iš Tilžės gestapo ir saugumo.

Žymūs žmonės, kilę iš Žemaičių Naumiesčio:

Gydytojas Paulas Valkas ir žydų vaistininkas Julian Veinstein – abu labai padėdavo ligoniams ir neturtingiesiems.

Nekhemye Dov Hoffman (1860-1928) , eigravęs į Pietų Afriką tapo „Hameilitz“ laikraščio korespondentu, vėliau žydų spaudos pradininku Pietų Afrikoje.

Sammy Marks(1843–1920) – emigravęs į Pietų Afriką pramonininkas ir verslininkas, tapęs milijonieriumi, Pietų Afrikos prezidento Paulo Krugerio senatorius ir draugas.

Shlomo Zalman Abel(1857–1886) – mokytojas, vienas iš Telšių ješivos įkūrėjų.

Hermann Kallenbach(1871–1945) – architektas.

 

Sėkmės istorija. Primirštus skanėstus gaminanti kepykla turi savo aurą – čia verkia ir klientai, ir darbuotojai

Sėkmės istorija. Primirštus skanėstus gaminanti kepykla turi savo aurą – čia verkia ir klientai, ir darbuotojai

Autorė S.Viltrakytė-Varkalienė, ,,Lietuvos rytas”

„Maisto kultas mums labai naudingas, tačiau tai nereiškia, kad, kai atsidarėme, visi puolė pirkti beigelius“, – sakė trečiąjį gimtadienį atšventusios „Beigelių krautuvėlės“ projektų vadovė Dovilė Rūkaitė.

Nors be Lietuvos žydų bendruomenės finansinės paramos krautuvėlė neišsilaikytų, pašnekovė nė neabejoja: košerinė kavinė yra absoliuti sėkmės istorija. Susidomėjimas tradicine žydiška virtuve mestelėjo mintį apie restoraną. Tam rimtai ruošiamasi, tik konkrečios atidarymo datos dar nėra. Vis dėlto idėja jau juda.

Kol kas košerinio maisto galima paragauti kuklioje kavinėje, įrengtoje patalpose, kuriose anksčiau buvo Lietuvos žydų bendruomenės namų koridorius. Sočių pietų čia negausite – pernelyg maža virtuvė, kad penkių žmonių kolektyvas turėtų kur juos paruošti. Tačiau paragauti šakšukų, sriubos, salotų, beigelių, pyragų galėsite. „Su mūsų pajėgomis tai yra super maksimum“, – savo komandą gyrė D.Rūkaitė.

Čia užsukantys klientai per dieną nuperka po 100-120 beigelių, sekmadieniais – ir visus 200. Kavinė taip pat maitina Vilniaus religinės bendruomenės narius – kiekvieną rytą jie, prieš atsidarant kavinei, valgo šiltus pusryčius.

Eilutė projekte

Beigelinė – eilutė didelio projekto, kuriam žydų bendruomenė dar 2013 m. mėgino gauti vieno Norvegijos fondo paramą. Tai buvo konkursas apie žmogaus teises, antisemitizmą, savita tolerancijos kampanija, raginanti kovoti prieš bet kokios neapykantos apraiškas .

Kavinės logotipe – šeši stilizuoti spalvoti beigeliai ir užrašas lietuvių bei jidiš kalbomis. Šeši skirtingi beigeliai reiškia, kad čia norima matyti kuo įvairesnę publiką.

„Manome, kad mums tai pavyko, nes čia kiekvieną dieną, ypač vasarą, galite girdėti bent dvi tris kalbas. Atvyksta ir jaunimas, kuris beigelius žino iš „Starbucks“. Iš įvairiausių Lietuvos miestų atvyksta pagyvenę žmonės, kurie pasakoja apie kaimynus žydus, kaip pas juos ragaudavo beigelius. Vienas lankytojas su nostalgija sakė: „Mano kaimynė Sara kepdavo beigelius. Jūs taip skaniai tikrai neiškepsite“. Kitą sykį atėjo toks piktas vyrukas, kuris kalbėjo: „Ką jūs apie košerį nusimanote? Ar žinote, kad jums reikia bent dviejų šaldytuvų?“ Tokių istorijų – daugybė“, – prisiminė D.Rūkaitė.

 Ir verkia, ir džiaugiasi

Būna ir ašarų – verkia ir atėjusieji, ir čia dirbantieji. Iš Prancūzijos atvažiavusi 85-erių močiutė, kalbanti jidiš,  Lietuvą palikusi dar būdama vaikas, apsiverkė, kai „Beigelių krautuvėlėje“ paragavo kapotos silkės su obuoliais. Senolė prisiminė, kad taip silkę ruošdavo jos babūnia.

Prieš dvejus metus į beigelinę užėjo trys gražūs žmonės: jaunuolis su peisais, kipa, kalbantis literatūrine lietuvių kalba, per 40 metų vyrukas su barzdele ir įspūdinga mergina juodais plaukais ir juodomis akimis. „Pas mus susitiko Niujorkas, Jonava ir Jeruzalė – du broliai ir sesuo. Atvažiavo čia aplankyti kapų ir susitarė po šimto metų susitikti „Beigelių krautuvėlėje“. Ir verkiam, ir džiaugiamės, ir taip – kiekvieną vasarą“, – jautriai kalbėjo D.Rūkaitė.

„Beigelių krautuvėlė“ įkurta Lietuvos žydų bendruomenės koridoriuje.

„Litvakė Hebrajų universiteto profesorė Shalva Weil Lietuvoje ieškojo savo šaknų. Pasikvietėme ją kavai ir beigeliui. Atsisėdo prieš pokalbį ir apsiverkė. Ir mums nebereikia įrodinėti, kad „Beigelių krautuvėlė“ – projektas, vertas dėmesio.

 Trys mėnesiai be tuno

„Beigelių krautuvėlėje“ visas maistas – košerinis. Mėgėjiškai pasakius, košeris – tai taisyklė, neleidžianti derinti mėsos ir pieno. Tačiau iš tiesų košeris – vandenynas be dugno.

 Pavyzdžiui, beigelinė jau trečią mėnesį neturi tuno, nes Maroko įmonė, iš kurios anksčiau pirkdavo tuną, jo nepagamina. Pasirodo, jei tunas plaukioja tuose pačiuose vandenyse su banginiais, jau neatitinka aukštų košerio reikalavimų.

Humusas čia daromas iš itališkų avinžirnių, ant kurių skardinės yra košerio ženklas. Košerio ženklas nereiškia, kad produktas tinka, nes ne kiekvienas pasaulio rabinas, duodamas savo košerį, atitinka košerio reikalavimus, kurių laikosi „Beigelių krautuvėlė“.

 Aštrius pipirus, amba padažą, kreminį sūrį ji vežasi iš Belgijos košerinės parduotuvės, kuri perparduoda produktus iš Izraelio. „Šiuo metu – laimės valanda – turime sūrio iš Belgijos. Todėl beigelis su lašiša tepamas su sūriu kaip ir turi būti“, – juokėsi pašnekovė.
Būtinai septintą ryto kartu su kepėja į kepyklą ateina mašgiach, tikintis žydas, kuris nuo pirmos iki paskutinės sekundės sukasi virtuvėje: įjungia pečių, atplėšia chalą, sijoja miltus, peržiūri šviežias žoles salotoms, tikrina, ar produktai atitinka košerio reikalavimus, sudaužo kiaušinius.

„Sykį pas mus atėjo delegacija su atstovais iš Užsienio reikalų ministerijos. Pas juos atvyko garbaus amžiaus „Jerusalem Post“ žurnalistė, kuri griežtai laikosi košerio taisyklių. Kur jai pavalgyti, jei Lietuvoje daugiau niekur nėra košerinio maisto? Po to sulaukėme ministerijos padėkos“, – šypsojosi D.Rūkaitė.

Toks užsispyrimas laikytis aukštų košerio reikalavimų kainuoja: prancūziškas aliejus su košerio ženklu yra tris kartus brangesnis nei aliejus be ženklo per akciją.

Chalų diena

Nors košerinio tuno kol kas „Beigelių krautuvėlė“ neturi, už tai kiekvieną penktadienį čia kvepia chalomis. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai prisimena baltos duonos pynutę, kurios tikrasis pavadinimas – chala, puoštą sezamais arba aguonomis. Jos būdavo kiekviename duonos skyriuje. Iš tiesų tradicinė chala kepama tik penktadieniais, mat šis skanėstas – žydiška duona, kuri plėšiama ir valgoma prieš Šabo vakarienę.

Chalos, beigeliai, imberlach ir teiglach.
„Tai gausi vakarienė su malda ir tradicija, kai chala atplėšiama, pamirkoma druskoje ir užgeriama vynu, vaikai – vynuogių sultimis. Po šio ritualo jau sėdama vakarieniauti“, – apie tradiciją pasakojo D.Rūkaitė.

Penktadieniais chalomis kvepia visas Lietuvos žydų bendruomenės pastatas, kur ir įsikūrusi kukli „Beigelių krautuvėlė“. Jos iškeptas chalas išgraibsto per pusantros valandos.

Pašnekovė aiškino, kad chalas reikia pirkti po dvi: vieną šeimai, kitą – gyvenantiems nepritekliuje. Per maldą jos suglaudžiamos. „O mes sakome, kad reikia pirkti dvi chalas, nes vieną namo gal ir parsineši, bet kitą tikrai suvalgysi pakeliui, nes ji be galo skani“, – šypsojosi projektų vadovė.

Izraelyje chalomis visos gatvės pradeda kvepėti jau ketvirtadienio vakarą, o turistams siūloma atrakcija: stebėti, kaip chalos kepamos, kaip gabalėlį tešlos rabinas sudegina aukai, turistai pakviečiami į šeimą prie stalo.

 lrytas.lt