Paveldas

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Žydų liaudies bankas tarpukario Lietuvoje: pagalba kooperacijai, smulkiam ir vidutiniam verslui

Nuotraukoje: Žydų liaudies bankas tarpukario Kaune

Ona Biveinienė lzb.lt, DELFI.lt

Lietuvos žydai nuo seno vertėsi pinigų skolinimu už palūkanas. Jau Vytauto Didžiojo 1388 m. suteiktoje privilegijoje Brastos žydams ne tik užtikrinama teisė išpažinti ir praktikuoti judaizmą, bet ir suteikiamas leidimas verstis  palūkininkavimu (kreditavimu), tuo metu Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje  dar gana nauja  ekonomine veikla. Už suteiktą kreditą, kaip nurodyta Brastos privilegijoje „ (…) žydas gali kaip įkaitą priimti visokį jam atneštą daiktą, nesvarbu kaip tas daiktas vadintųsi, apie jį nieko neklausdamas, išskyrus kruvinus ir šlapius drabužius bei bažnytinius drabužius ir indus, kurių jokiu būdu neturi imti“.[1]

 Kelis šimtmečius žydai buvo pagrindiniai visuomenės kreditoriai: ‚skolindami pinigus už ne menkus procentus.

Nepriklausomos Lietuvos paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. joje gyvenusiems žydams tapo palankia dirva plėtoti įprastus bei kurti  naujus, jaunai valstybei reikalingus, verslus. Žydai, kaip jokia kita tauta, pasinaudojo šiomis galimybėmis:  jie siekė atkurti ir plėtoti iki Pirmojo pasaulinio karo savo turėtas krautuvėles, amatų dirbtuves, fabrikus. Nemaža jų dalis drąsiai pradėjo verslą ir  net dažnai pirmieji Lietuvoje ėmėsi mažai žinomos ar visai nematytos tais laikais veiklos.

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Aaron Klug, Nobelio premijos laureatas, gimęs Lietuvoje, mirė sulaukęs 92

Liūdna žinia apie garsaus mokslininko, Lietuvoje gimusio Nobelio chemijos premijos laureato Aarono Klugo mirtį mus pasiekė pavėluotai. Jo netektis yra skaudi žinia mokslo pasauliui, Lietuvos žydams ir visiems su juo dirbusiems.

Aaron Klug gimė 1926 m. rugpjūčio 11 d. Želvoje, 1982 m. gavo Nobelio premiją chemijos srityje už kristalografinės elektroninės mikroskopijos išradimą ir jos svarbą nukleino rūgščių baltyminiams kompleksams tirti.

Seras Aaron Klug gimė Lietuvoje, išsilavinimą gavo Pietų Afrikoje, studijavo mediciną, chemiją, fiziką, matematiką, kristalografiją. Jis dirbo Didžiojoje Britanijoje, buvo Kembridžo universiteto profesorius, Karališkosios draugijos narys. Už mokslo pasiekimus jam suteiktas Sero titulas. A. Kliugas Želvoje pragyveno pirmuosius 4 gyvenimo metus, yra sakęs, kad nieko apie tą laikotarpį neprisimena. Vėliau jo šeima emigravo į Pietų Afriką. Aron Klug buvo vienas iš penkių Nobelio premijos laureatų, turėjusių Lietuvos žydų šaknis. 2005 m. spalio 14 d. Želvoje atidengta skulptūrinė kompozicija A. Kliugo garbei.

Nuotraukoje: Aaron Klug savo laboratorijoje Kembridže, Anglijoje, 1992 m. Jis buvo „XX amžiaus molekulinės biologijos milžinas“, – sakė Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos vadovas.

Želvos miestelis yra už 21 km į rytus nuo Ukmergės. XVIII a. pradžioje Želvoje įsikūrė žydai. Jie iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Jų pastangomis miestelyje buvo pastatyta sinagoga, keli maldos namai, įkurtos žydų kapinės. Želva garsi joje gimusiais, pasaulyje žinomais žydais.

Želvoje garsiojo kraštiečio A. Klugo atminimą įamžino mažosios architektūros paminklasL.Ežerskytės nuotrauka

Žydai šiame miestelyje gyveno iki 1941 m. liepos pabaigos, dauguma jų buvo sušaudyti per Holokaustą. Miestelio vakarinėje dalyje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas – Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, kuris užima 8 349 kv. m. Žudynių vietoje pastatytas paminklas. Kapinėse yra ir dar vienas mažosios architektūros statinys –akmens plokštė su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis.

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Kaip man iš Vilniaus skambino Moše (Miša) Arensas arba kada baigėsi II pasaulinis karas

Sergejus Kanovičius

Interneto dar nebuvo, greičiausiai susisiekti iš Izraelio su Lietuvoje likusiais Tėvais ar draugais  galėjom faksu arba telefonu. Pinigais nelijo, o abi paslaugos buvo labai brangios, todėl didžiausia dovana buvo išgirsti artimųjų balsą – laiškai yra gerai, bet žmogaus prigimtis, matyt, yra tokia, kad jam reikia gyvo jausmo, akimirkos, kuri ištirpsta praeityje, juk girdėdamas Tėvo ar Mamos, ar senelio balsą, tarsi esi su jais labiau nei skaitydamas ilgiau keliaujantį laišką. Kartais žmonės, kurie visokeriopai mums padėjo gelbėjant sūnų, žinojo, kaip trūksta artimųjų, kas yra ilgesys – jie patys yra patyrę tuos išsiskyrimus ir žino, ką jie reiškia. Lietuvos neprigulimybė įsibėgėjo lėtai, tad skambinti buvo brangu iš Izraelio į Lietuvą, ir iš Vilniaus į Tel Avivą. Iš Vilniaus, kiek pamenu, jau nereikėdavo laukti užsakyto tarptautinio pokalbio, pakakdavo surinkti aštuoniukę, sulaukti pyptelėjimo ir sukti norimą numerį. Bet pinigais nelijo ir nelyja niekur – nei ten, kur teka pieno upės su medaus krantais, nei ten, kur ižas švelniai glosto Neries krantus. Kartais baisiausia, ką galėjai ištraukti iš pašto dėžutės, buvo skaičiais išreikšta kurio nors mėnesio nostalgija, kartais sąskaitos už telefoną atrodydavo taip, kad tą aparatą norėdavai nunešti į banką ir uždaryti į seifą.

Petah Tykvos pakraštyje gyvenome nedideliame vieno miegamojo bute, į kurį persikėlėme su šiauliečio, Izraelio Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio pagalba – tam, kad būtume arčiau ligoninės. Be visokiausių mums gerų žmonių dovanotų daiktų – baldų, indų, televizoriaus ir kitko – buvo ir mūsų nostalgijos gydymo prietaisas su mygtukais – telefonas. Kartais žiūrėdavome į jį ilgiau negu į datules ant palmių pro langą. Kartais tas žiūrėjimas būdavo sėkmingas – kadangi numerio matyti negalėjome, tai pasigirdus retam skambučiui, su žmona kone rungtyniaudavome, kas pirmas nukels ragelį – laukiau artimųjų aš, laukė ir ji.

Buvo lietinga 1992 metų diena. Gerai nepamenu, koks buvo metų laikas, bet pamenu lietų. Tas stebuklingas aparatas ėmė skambėti. Aš buvau arčiausiai.

– Good afternoon, – pasigirdo kitam gale.

– Good afternoon, – kiek sutrikęs nuo nepažįstamo balso tariau suklusęs.

– Am I speaking to Sergey Kanovich? – paklausė, o to klausimo fone girdėjau labai šaižiai cypiančias policijos sirenas, todėl dar labiau suglumau.

– Yes, you are, – atsakiau,  nesuprasdamas, kas čia vyksta. Vis klausydamas pašnekovo ir sirenų.

– My name is Moshe Arens, I am currently in the car with your father Grigory and I would like to pass the phone over to him, is that fine?

– Toda mar Arens, – išsyk padėkojau hebrajiškai, nors buvau nuščiuvęs ir dėl to, kas skambino ir dėl to, kad netrukus išgirsiu Tėvą.

Nepamenu viso pokalbio su Tėvu, pamenu tik tiek, kad jis pasakė, jog su gerbiamu svečiu dabar atvyko iš Kauno į Vilnių, dar atsimenu, kad atsiprašė, kad dėl apsaugos automobilių sirenų labai blogai girdisi. Tėvas anuomet buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. Tik vėliau jis man papasakos apie savo įspūdžius, kuriuos patyrė lydėdamas triskart Izraelio gynybos ministrą, diplomuotą aviacijos inžinierių, daugybės kadencijų Knesete deputatą, Kaune stomatologės ir verslininko šeimoje gimusį būsimą triskart Izraelio gynybos ministrą Moše (Miša) Arensą. Vizitas nebuvo oficialus. Izraelio gynybos ministras buvo Rygoje, iš kurios jis nusprendė aplankyti ir miestą, kuriame gimė – Kauną. Kai jam tebuvo metai, šeima išvyko gyventi į Latviją, o iš ten laimingų aplinkybių dėka spėjo emigruoti į JAV. Tai labai būdinga beveik visoms Izraelio kartoms – žinoti savo praeitį. Net jei neturi jokių prisiminimų – ką gali apie Kauną prisiminti vienerių metų vaikas? Bet gimimo vieta yra vertybė. Atmintis apie ją, kad ir kur, ir kokia ji būtų, yra perduodama iš kartos į kartą.

Iš vėlesnio Tėvo pasakojimo įstrigo vienas epizodas – Moše Arensas paprašė, kad jį nuvežtų į Kauno žydų kapines Radvilėnų plente, kur palaidoti jo seneliai. Tėvas įspėjo, kad nelabai ką jis ten galės surasti, bet gynybos ministras buvo atkaklus. Jie vaikštinėjo tarp nuverstų ir išniekintų antkapių, visą laiką tylėjo. Tylėdami įsėdo į mašiną, ir tik po dešimties minučių Arensas atsiduso, pažvelgė į Tėvą ir pasakė:

– O aš klaidingai maniau, kad II Pasaulinis karas baigėsi.

Nepaisant to, jei šiandien Moše Arensas ar bet kas kitas užeitų į tas pačias kapines, jie rastų …net nežinau kaip apibūdinti – tai, kas iš tų kapų belikę po viso barbariškumo, nepriežiūros, nemeilės ir abuojumo. Ten jau galima užeiti. Kiek leido lėšos, tiek susitvarkyta. Gerų norų ten nebuvo pernelyg ilgai.

Ta frazė man įstrigo. Aš dažnai ją prisimenu, kai lankausi apleistose ir neprižiūrimose žydų kapinėse ar kukliais, kur ne kur jau nudaužtais, juodo marmuro stulpeliais pažymėtas masinių žydų žudynių vietas.

Moše Arensas gimė Kaune 1925 gruodžio 25 dieną. Mirė sausio 7-ą dieną Izraelyje. Tebūnie šviesus jo atminimas. Ir padarykime ką nors, kad II pasaulinis karas Lietuvoje pasibaigtų.

1991 metai. Gynybos ministras Moshe Arensas (centre), susitinka su tuometiniu IDF vado pavaduotoju, generolu Ehudu Baraku ir tuometiniu pietinio padalinio vadovu, generolu Yitzhaku Mordechai. (Nuotrauka iš Gynybos ministerijos IDF archyvo)

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą  jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Apie poetą litvaką Osipą Mandelštamą jo mirties metinių minėjimo proga, Kaune gruodžio 27d.

Kauno žydų bendruomenė ir Lietuvos rusų susirinkimo Kauno klubas “Nadežda” kviečia gruodžio 27 d. 12 val. į garsaus poeto litvako  Osipo Mandelštamo (1891 – 1938) žūties 80-mečio minėjimą Kaune, prie namo Palangos g. 1, kur vienas žinomiausių XX amžiaus pasaulinio mąsto poetų praleido vaikystės metus. Tuo pačiu metu minėjimai vyks Rygoje, Varšuvoje, Kijeve, Paryžiuje.
Osipas Mandelštamas gimė 1891 m. sausio 15 d.  Jis tapo stalininio režimo auka, patyrė persekiojimą, kalinimus, tremtį ir kankinimus. Poetas tragiškai žuvo gulage 1938 m. gruodžio 27d.

Osipas Mandelštamas (1891–1938) gimė Varšuvoje, Osipo Mandelštamo mama – vilnietė, tėvas gimė Žagarėje. Plačios Mandelštamų giminės šaknys yra Lietuvos pasienyje su Latvija esančioje Žagarėje.

Poeto mama Flora Mandelštam (Verblovskaja) buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi su laikinu  leidimu ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus. 1896 metais šeima registruota Kaune.

Panevėžio žydų kapinėse įrengtas informacinis stendas

Panevėžio žydų kapinėse įrengtas informacinis stendas

Gruodžio 18d. 2018 Panevėžio žydų kapinėms suėjo 300 metų. XVIII a. pr. jos buvo suformuotos miesto pakraštyje, sklype, kurį išpirko persikėlę gyventi į Lietuvą žydai. Senosiose kapinėse palaidoti įvairių profesijų žmonės:  rabinai, švietimo, mokslo, verslininkų ir ūkininkų šeimos. Pirmojo pasaulinio karo metu Panevėžio krašto žydai karininkai savanoriai, kariavę prieš Kaizerinę Vokietiją buvo laidojami Panevėžio žydų kapinėse.

XIX a. ir XX a. pr. kapinės išsiplėtė. Šiandien  jos įrašytos į Kultūros paveldo registrą, kaip istorijos paminklas ir yra saugomos Lietuvos valstybės. Po antrojo Pasaulinio karo žydų laidojimai kapinėse sustojo, nes mieste liko nedidelė žydų bendruomenės dalis. 1955 metais kapinės buvo uždarytos, 1966 m. miesto deputatų sprendimų kapinės likviduotos, o vietoj jų įkurtas miesto parkas. Pačių kapinių centre buvo pastatytas fontanas “Vėžys”. Paminkliniai akmenys iš kapinių išvežti ir panaudoti Panevėžio m. ūkio reikalams, miesto centre tvoroms, o taip pat įmūryti į J. Miltinio dramos teatro  dekoratyvinę sienelę. Dar 1980 m. buvo bandodma taisyti padarytas klaidas ir skulptūra “Vėžys“ buvo iš kapinių perkelta į Senvagę, o jos vietoje liko duobė. 1991 m. klaidas taisyti skatino ne tik atsikūrusi Panevėžio žydų bendruomenė, bet ir svečiai iš Izraelio, PAR, JAV ir kitų valstybių. 2003 m. jie palaikė Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininko  Gennady Kofman idėją ištaisyti buvusių Panevėžio miesto vadovų klaidas ir atstatyti bendrą paminklą mirusiems ir žuvusiems žydams ir kitų tautybių žmonėms, kurie buvo palaidoti  Panevėžio žydų kapinėse. Projektą paruošė architektas Vytautas Klimavičius, skulptūrą „Liūdinti žydų motina“ sukūrė Panevėžio m. skulptorius Vytautas Tallat Kelpša.

2009 metais kapinių teritorijoje atidarytas memorialas „Liūdinti žydų motina“. Iškilmingame atidaryme dalyvavo scečiai ir rėmėjai, Panevėžio m. valdžios atstovai, kurie taip pat prisidėjo prie šio projekto.

ŽYDŲ KULTŪROS PAVELDO EKSPERTAI: VILNIAUS DIDŽIOJI SINAGOGA NEGALI BŪTI ATSTATYTA, TAČIAU JOS PAVELDAS PRIVALO TAPTI SENAMIESČIO TRAUKOS CENTRU

ŽYDŲ KULTŪROS PAVELDO EKSPERTAI: VILNIAUS DIDŽIOJI SINAGOGA NEGALI BŪTI ATSTATYTA, TAČIAU JOS PAVELDAS PRIVALO TAPTI SENAMIESČIO TRAUKOS CENTRU

2017 m. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) iniciatyva suburta Paveldo patariamoji darbo grupė, kurią sudaro tarptautinio pripažinimo sulaukę žydų paveldo ekspertai:

Barbara Kirshenblatt-Gimblett, POLIN Lenkijos žydų istorijos muziejaus, direktoriaus patarėja ir pagrindinių ekspozicijų vyresnioji kuratorė, Assumpció Hosta, Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir paramos asociacijos (AEPJ) Generalinė sekretorė, Sergejus Kanovičius, nevyriausybinės organizacijos “Maceva” steigėjas bei Šeduvos žydų memorialinio fondo  projektų vadovas, Lyudmila Sholokhova, mokslų daktarė, YIVO archyvų ir bibliotekos direktorė, Sergey Kravtsov, Jeruzalės Hebrajų universiteto Žydų meno centro vyresnysis mokslinis bendradarbis, Lietuvos žydų bendruomenę atstovavo Martynas Užpelkis, LŽB paveldosaugos specialistas ir Viktorija Sideraitė Alon, architektė-dizainerė. Ekspertų darbo grupė suformulavo rekomendacijas Vilniaus Didžiosios sinagogos įpaminklinimo gairėms, kurias LŽB rengia vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės protokolinį pavedimą.

Rekomendacijos skelbia, kad Didžiosios sinagogos pastato ar bet kurios kitos reikšmingos pastatų komplekso dalies sinagogos teritorijoje atstatymas siųstų klaidingą žinią, nes padaryta žala Vilniaus Didžiajai sinagogai ir žydų bendruomenei Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo yra neatitaisoma. Ekspertai pabrėžia, kad daug svarbiau atspindėti šios unikalios erdvės buvusią reikšmę žydų istorijai ir dabarčiai. Įpaminklinimui turėtų būti keliami keli tikslai, visų pirma – išsaugoti artefaktus bei Didžiosios sinagogos pastatų komplekso liekanas ir tinkamai komunikuoti šios sakralios vietos vertybes. Vilniaus Didžiosios sinagogos erdvė turėtų susigrąžinti žydų istorinio, religinio, kultūrinio paveldo centrinės vietos Vilniaus mieste rolę, tai turėtų būti pasiekiama nestatant teritorijoje didelio tūrio ir apimties statinių, bet pasitelkus komunikacinius ir multimedijos sprendinius.

Tinkamai sutvarkyta Sinagogos teritorija, dėl joje išlikusių kultūros vertybių, ekspertu nuomone, galėtų įgauti Nacionalinio parko statusą.

Ekspertų vertinimu Didžiosios sinagogos erdvė turi visus būtinus elementus, kad taptų žydų paveldo tako Vilniuje centru, vedačiu ir į kitas Lietuvos Jeruzalės pažinimui svarbias vietas. Erdvė turėtų būti sugrąžinta Lietuvos žydų bendruomenei, ir būti atvira miestui ir jo svečiams.

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė palankiai įvertino ekspertų rekomendacijas:

“Mes negalime atsukti laiko atgal. Negalime sugrąžinti pražudytų gyvybių. Bet mes privalome grąžinti Didžiosios sinagogos vietą žydų bendruomenei ir miestui bei taip priminti visų pirma sau, o tada ir visam pasauliui, kodėl Vilnius yra Lietuvos Jeruzalė.”

Ekspertų grupės narys Sergejus Kanovičius pridūrė: “Geriausias būdas išsaugoti Vilniaus Didžiąją sinagogą yra išsaugoti artefaktus ir pasakoti nuostabią litvakų istoriją ateities kartoms per įtaigią nematerialią šios ypatingos erdvės skleidžiamų vertybių patirtį”.

Detalios gairės žemiau. Daugiau informacijos: Martynas Užpelkis, paveldosaugos specialistas, 861513257

VILNIAUS DIDŽIOSIOS SINAGOGOS MEMORIALIZAVIMO GAIRIŲ REKOMENDACIJOS

  • Padaryta žala Vilniaus Didžiajai sinagogai ir žydų bendruomenei Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo yra neatitaisoma. Todėl Didžiosios sinagogos pastato ar bet kurios kitos reikšmingos pastatų komplekso dalies sinagogos teritorijoje atstatymas siųstų klaidingą žinią.
    Rekomenduojama pabrėžti šios erdvės unikalumą, jos istoriją ir dabartį.
  • Įpaminklinimo projektas (toliau – projektas) turėtų sutelkti dėmesį į išlikusių fragmentų išsaugojimą ir eksponavimą. Turėtų susilaikyti nuo bet kokių didelio tūrio statinių atkūrimo ar naujų pastatų statymo. Esamas darželio pastatas nesuderinamas su šia vieta ir turėtų būti pašalintas.
  • Projektas turėtų sutelkti dėmesį į objekto centrinės ir unikalios reikšmės Lietuvos žydų istorijoje ir atmintyje atkūrimą ir išreiškimą.
  • Didžiosios Sinagogos erdvės prasmė pirmiausiai ir labiausiai turėtų būti atskleidžiama per apčiuopiamą patyrimą to, kas surasta ir išsaugota.
  • Erdvė turėtų tekstu ir multimedijos priemonėmis pasiūlyti lankytojams įtraukiančią patirtį, susijusią su šios vietos istorija ir nematerialiomis vertybėmis.
  • Didžiosios sinagogos teritorija turėtų tapti žydiško Vilniaus lankymo pagrindiniu centru, susietu su kitomis lankytinomis žydiško paveldo vietomis mieste. Naudojant daugiakalbius ženklus, spausdintus ir skaitmeninius žemėlapius, išmanias programėles ir nuoseklią vizualinę kalbą, žydiškos erdvės visame mieste turėtų būti sujungtos, kad sudarytų nuoseklų žydų paveldo maršrutą.
  • Erdvė turėtų būti suprojektuota ir skirta tiek vietinei bendruomenei, tiek turistams.
  • Erdvė turėtų būti prieinama visą parą.
  • Didžiosios sinagogos teritorijos panaudojimas turėtų būti nekomercinis, akcentuojantis jos teisinį NACIONALINIO memorialinio parko statusą.
  • Lietuvos žydų bendruomenė yra istorinė ir teisinė šios teritorijos įpėdinė. Atitinkamai koncepcijos kūrimas, sprendimų priėmimas, būsimas dizaino ir rekonstrukcijos procesas turėtų būti derinamas su Lietuvos žydų bendruomene, būsimiems sprendiniams turi pritarti LŽB.
Vilniuje iškilmingai pažymėta Choralinės sinagogos 115 metų sukaktis

Vilniuje iškilmingai pažymėta Choralinės sinagogos 115 metų sukaktis

Šventiškai apšviestoje, vienintelėje veikiančioje Vilniaus choralinėje sinagogoje gruodžio 16d.  susirinkusius Lietuvos žydų bendruomenės narius ir garbius svečius sveikino rabinas Sholom Ber Krinskis, Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas.

Sinagogos jubiliejiniame vakare dalyvavo Tomas Venclova, Lietuvos poetas, publicistas, profesorius, Pranas Morkus, lietuvių eseistas, kino scenaristas ir kiti žinomi vilniečiai.

Iškilmingos ir pakilios nuotaikos suteikė Vilniaus kamerinio orkestro koncertas, dirigentas, prof. Donatas Katkus.

19 amž. viduryje Vilniaus žydų švietėjai nutarė, kad jiems būtinos patalpos susitikimams ir nusprendė įkurti savo sinagogą. Jų iniciatyvą parėmė Vilniaus valdžia, 1847 m. išduotas leidimas atidaryti sinagogą, kuri vėliau pavadinta Taharat Ha‘Kodeš. 

Vilniaus Choralinei sinagogai 115 metų

Pirmasis projekto variantas. LVIA nuotrauka.

bernardinai.lt

Marija Rupeikienė puslapyje autc.lt rašo: „Ji sudėtinio, artimo kubui tūrio, su kupolu, sumūryta iš gelsvų plytų, su dviem netinkuotais fasadais; stogai dengti skarda. Pastatas dviaukštis, su rūsiu ir su trimis nedideliais vienaukščiais kampiniais priestatėliais. Planas netaisyklingas, laiptuoto daugiakampio kontūro, su įgilintu prieangiu, kurio šoniniuose rizalituose įrengti laiptai ir pagalbinės patalpos; antrame aukšte salę iš trijų pusių supa galerijos. Pagrindinis, atgręžtas į gatvę, šiaurės rytų fasadas tinkuotas, su horizontaliomis įrėžomis; dominuoja dviaukštė dalis, prie šios glaudžiasi žemi vienaukščiai priestatai. Dviaukštės dalies šonus pabrėžia rizalitai, o vidurinę dalį akcentuoja įgilintas prieangis, užbaigtas pusapskrite arka ir trikampiu skydu su Dekalogo plokštėmis.

Žydų švietėjai nutarė, kad jiems būtinos patalpos susitikimams ir nusprendė įkurti savo sinagogą. Jų iniciatyvą parėmė Vilniaus valdžia, 1847 m. išduotas leidimas atidaryti sinagogą, kuri vėliau pavadinta Taharat Ha‘Kodeš.

1899 m. sinagogos vadovybė įsigijo žemės sklypą Zavalnos (dabartinėje Pylimo) gatvėje.

1902 m. architektas Dovydas Rozenhauzas parengė sinagogos pastato projektą.

Istoriniai Žydų gatvės atspindžiai: namas su 500 gyventojų ir optimizmas begaliniame skurde

Istoriniai Žydų gatvės atspindžiai: namas su 500 gyventojų ir optimizmas begaliniame skurde

Jei ši knyga būtų išleista spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikais, tai ji įsitaisytų knygnešių topų viršūnėje. Taip knygą „Prabilę namai. Žydų gatvės kasdienybė XIX-XX a. (iki 1940 m.)“ leidinio pristatyme apibūdino istorikas Aureljus Gieda. O knygoje kalbama ne tik apie žydų gyvenimą ir architektūrą. Tai – visos gatvės, kuri buvo tarsi atskiras pasaulis, atspindys. Kaip knygos pristatyme pabrėžė istorikas A.Gieda, į leidinį sugulė miesto archeologija, kurią papildo 166 iliustracijos, kalbančios apie virusį gyvenimą keturiolikoje namų – penki iš jų yra išlikę. Čia galima rasti ir pavardžių rodyklę ir išsamių šaltinių sąrašą.

Peiliukas

Peiliukas

Šolom – Aleichem

Klausykit, vaikučiai , aš jums papasakosiu istoriją apie peiliuką, ne prasimanytą istoriją, bet tikrą, kuri atsitiko man pačiam.

Jokio daikto pasaulyje aš taip negeidžiau, kaip peiliuko; jokio daikto aš taip netroškau turėti, kaip peiliuko, savo peiliuko! Kad tas peiliukas gulėtų sau mano kišenėje, ir aš galėčiau kada tinkamas jį išsitraukti ir ką tinkamas juo pjauti. Ir tegu mano draugai žino!

Skaitykite visą apysaką:

Peiliukas
Iliustravo Ilja Bereznickas, 20182018 m. Europos žydų kultūros dienų tema – „Pasakojimai“. Kviečiame skaityti, klausyti, pasakoti ir perpasakoti žydiškas istorijas, domėtis senaisiais ir naujaisiais žydų raštais, pažinti litvakų paveldą kaip bendrą Lietuvos kultūros dalį.Iniciatyvą iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos #EDCJ2018Storytelling#žydųpasakojimai
Kaune pagerbti žydai – Lietuvos kariuomenės kariai

Kaune pagerbti žydai – Lietuvos kariuomenės kariai

2018-11-23. Kaune Gičiupio seniūnijoje senosiose žydų kapinėse vyko žydų-Lietuvos kariuomenės karių pagerbimas, kuriame dalyvavo Gričiupio seniūnijoje startavusio pėsčiųjų pažintinio žygio, skirto atkurtos Lietuvos kariuomenės 100-mečiui paminėti dalyviai, Kauno žydų bendruomenės atstovai, kauniečiai ir jų svečiai.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas priminė renginio dalyviams istorinius žydų ir lietuvių santykius, kai žydai kariavo Lietuvos nepriklausomybės kovose 1919-1920 m. ir tarnavo Lietuvos kariuomenės gretose. Kovo 11-osios gatvės bendrijos vadovas dr. Raimundas Kaminskas pasidalino mintimis apie pilietiškai nusiteikusius žydus Lietuvos  karius 1918-1940 m. ir   Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui įteikė atminimo ženklą-medalį. Renginio metu taip pat kalbėjo LR Seimo narys Gediminas Vasilauskas, Gičiupio seniūnijos seniūnė Jolanta Žakevičienė,  Kauno ukrainiečių  bendrijos pirmininkas Nikolajus Denisenko.


1861 m. įsteigtos Kauno  senosios žydų kapinės buvo uždarytos 1952 m. Kultūros paveldo departamento duomenimis, šiose kapinėse palaidota ne tik daug žymių visuomenės, kultūros, politikos ir religijos veikėjų, bet ir Lietuvos kariuomenėje tarnavusių ar nepriklausomybės kovose žuvusių 14 žydų – Lietuvos karių. 

Irene Pletka dovanoja milijoną dolerių YIVO saugomų Bundo archyvų skaitmeninimui

Irene Pletka dovanoja milijoną dolerių YIVO saugomų Bundo archyvų skaitmeninimui

Niujorke įsikūrusio YIVO Žydų tyrimų institute nuo 1992 m. saugomi Bundo archyvai. Institutas paskelbė naują iniciatyvą, siekdamas, kad šie archyvai taptų prieinami mokslininkams ir visuomenei, – jie turėtų būti skaitmeninami. YIVO valdybos pirmininko pavaduotoja Irene Pletka inicijavo šį projektą ir pranešė, kad ji dovanoja 1 mln. dolerių, paremdama “Bundo” skaitmeninimo projektą.

Daugiau nei 150 žmonių dalyvavo YIVO Žydų tyrimo instituto galerijoje Niujorke surengtose iškilmėse, skirtose pagerbti YIVO valdybos pirmininko pavaduotoją Irene Kronhill Pletka už pavyzdinį vadovavimą, įkvepiantį dosnumą, ypatingą įsipareigojimą išsaugoti žydų istoriją ir kultūrą. Irene ir jos įkurtas fondas Kronhill Pletka ieško projektų, kuriuos galėtų paremti lėšomis kritiniu metu, kai jų labai trūksta. Bundo projekte numatyta, kad surinkus 2,5 mln. – 3 mln. dolerių, YIVO institutas pradės pirmąjį skaitmeninimo etapą, (skaičiuojant pėdomis), apimantį apie 219 pėdų įrašų. Archyvarų žargonu, 1 linijinė pusė paverčiama į 5000 puslapių.

1897 m. Vilniuje įkurta žydų politinė partija Bund turėjo savo programą, drąsiai kovojo  su pogromų organizatoriais. YIVO apibūdina Bund’ą kaip “žydų politinę partiją, palaikančią socialistinę demokratinę ideologiją, taip pat jidiš kultūrą, vadinamą jidišizmą ir žydų tautinę autonomiją”.Džekas Jacobsas, politinių mokslų profesorius Niujorko Kembridžo universitete  teigia, kad Bundas  buvo pirmoji moderni žydų politinė partija Rytų Europoje. Bundo ideologija  orientuota į žydų darbininkų sluoksnį.

Nuotraukoje Vilnius, Bundo demonstarcija1936. YIVO Žydų tyrimų instituto archyvai.

Irene Pletka – Kronhill Pletka fondo įkūrėja ir pirmininkė. Fondas remia pasaulietinę žydų kultūrą, jidiš kalbą ir atsikuriančias žydų bendruomenes Europoje ir kitur.

Australijoje augusi Irene, gimė Šanchajuje jos tėvai Lenkijos žydai, kuriems Čijunė  Sugihara Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas išdavė Gyvenimo vizas. Antrojo pasaulinio karo metais Sugihara padėjo apie 6000 Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos, išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas.

Irene išmoko kelias kalbas, ji įgijo psichologijos specialybę ir Menų magistro laipsnį kaip fotografė, ji 20 metų dirbo  Bezalel Akademijoje Jeruzalėje fotografe, dizainere ir neseniai prodiusavo filmą “Kas parašys mūsų istoriją?”

Pasak Irene, atvykmas į YIVO turėjo įvykti neišvengiamai. Jos Jidiš mokytoju vaikystėje Australijoje buvo vieno YIVO įkūrėjų sūnus. Jos tėvas, visą gyvenimą buvo Bundo narys, Jidiš dienos mokyklos, Šolomo Aleichemo koledžo įkūrėjas ir Australijos Melburno žydų bendruomenės aktyvus narys.

Irene Pletkos darbai, žinantiems Č.Sugiharos – diplomato, humanisto, pasiaukojimą gelbstint žydus, įrodo, jog diplomato žygdarbis įkvėpė ir Irene Pletke, nes ji užaugo su tėvų patirtu gelbėtojo stebuklu.

Nuo pat Kronhill Pletka fondo įkūrimo 2007 m. ir tapus į YIVO valdybos nare 2011 m., Irene aktyviai dalyvavo YIVO ir kitų organizacijų veikloje. Ji remia projektus Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Venesueloje, Italijoje, Afrikoje, Australijoje, Izraelyje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Įvairūs svarbūs projektai, kuriuos remia Kronhill Pletka fondas: XVII a. restauruota medinė sinagoga su tapybos darbais Lenkijoje – fondo finansavimas, Balkanų Sefardų muzikos festivalio ir  sirų pabėgėlių gydymo Izraelyje finansavimas.

Irene palaiko YIVO,  ji vadina šį žydų institutą kultūrine organizacija ir neįkainojamos Rytų Europos žydų istorijos paveldo saugykla, kuri suteikia žinių ir priemonių, padedančių žmogui formuoti savo ateitį. 

Aplankykite dingusius štetlus – žydiškus Lietuvos miestelius

Aplankykite dingusius štetlus – žydiškus Lietuvos miestelius

Populiarus internetinis kelionių po Lietuvą žemėlapis www.Lietuvon.lt papildytas nauja lankomų objektų grupe – štetlais – vietovėmis, kuriose didelę dalį gyventojų iki Holokausto sudarė žydai.

Nuo šiol čia rasite nuolat atnaujinamus lokalius ir regioninius žydų paveldo maršrutus [nuoroda – https://www.lietuvon.lt/stetlai], kuriuos plėtoja ir siūlo savivaldybių turizmo informacijos centrai, muziejai, bibliotekos bei individualūs kelionių entuziastai.

Projektą įgyvendino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su svetainės www.Lietuvon.lt autoriumi Karoliu Žukausku.

Projektą rėmė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Geros valios fondas.

Šiauliuose pagaliau yra Frenkelių šeimos garbei pavadinta gatvė

Šiauliuose pagaliau yra Frenkelių šeimos garbei pavadinta gatvė

Lapkričio 19 dieną  Šiaulių apskrities žydų bendruomenės iniciatyva atverstas dar vienas primirštas Šiaulių miesto istorijos puslapis, menantis pramoninkų Frenkelių šeimą, jos reikšmę Šiaulių pramonei ir apskritai miesto raidai. Gausiai susirinkę žydų bendruomenės, savivaldybės atstovai, “Aušros” muziejaus darbuotojai, svečiai iš Kauno, Klaipėdos dalyvavo atidengiant pirmąją lentelę su naujos Frenkelių gatvės pavadinimu (buvusi Elnio g.). Lentelė pakabinta ant pastato pažymėtu 23 numeriu.

 

Renginyje dalyvavo ir susirinkusius šiltai pasveikino Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvai Amir Maimon, priminęs bendrą žydų ir lietuvių gyvenimo tarpsnį ir bendrą istoriją, kurią privalome gerbti. Apie tai kalbėjo ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Sania Kerbelis,  rabinas Kalev Krelin, LR seimo narys Stasys Tumėnas, LZB vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, bei kiti garbus svečiai.

Nuoširdžiai ačiū istorikui Andriui Kvedarui – už netikėtą ir labai informatyvią ekskursiją, apžvelgiant žymiųjų Chaimo ir Jokūbo Frenkelių istoriją.

Vie­nas iš idė­jos ini­cia­to­rių gat­vę pa­va­din­ti vi­sos Fren­ke­lių gi­mi­nės var­du bu­vo vi­ce­me­ras Do­mas Griš­ke­vi­čius. Jis ti­ki­no, kad „Sa­vi­val­dy­bė dar tu­rės bend­ra­dar­biau­ti su šio­je te­ri­to­ri­jo­je esan­čiais vers­lo su­bjek­tais, kad jie kuo grei­čiau pa­si­keis­tų ir sa­vo len­te­les“ su nau­jos gat­vės pa­va­di­ni­mu, – rašoma „Šiaulų krašte“. Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­nė, pa­sak D. Griš­ke­vi­čiaus, mo­kė­jo už len­te­lės pa­ga­mi­ni­mą, nes „už na­mo nu­me­rio len­te­lę mo­ka jos sa­vi­nin­kas“. Vi­ce­me­ras vi­lia­si, kad „mies­to biu­dže­te at­si­ras ma­ža ei­lu­tė“, kad bū­tų pa­da­ry­ti Ch. Fren­ke­lio odų fab­ri­ko „da­bar­ties ir praei­ties že­mė­la­piai tu­ris­tams“.

Seimo Kultūros komitetas svarstė žydų paveldo klausimus

Seimo Kultūros komitetas svarstė žydų paveldo klausimus

Lapkričio 14d. vyko Seimo Kultūros komiteto išvažiuojamasis posėdis, skirtas Lietuvos žydų paveldui. Posėdis vyko Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre, dalyvaujant komiteto pirmininkui Ramūnui Karbauskiui.

Svarstyti 3 svarbūs klausimai.

  1. Dėl papildomų lėšų skyrimo ir teritorijos išplėtimo  Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui (VVGŽM).
  2. Žydų paveldo klausimai.
  3. Dėl Vilniaus Didžiosios sinagogos atstatymo.

Posėdyje Seimo narys Emanuelis Zingeris pasiūlė rezoliuciją dėl Didžiosios sinagogos atstatymo. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) pareiškė kitokią nuomonę, ją motyvuodama LŽB pirmininkė  Faina Kukliansky pasakė, kad Lietuvos žydai neprašo ir niekada neprašė Lietuvos valstybės lėšų Didžiąjai sinagogai atstatyti. Be to šiuo metu LŽB studijuojamos kitokios priemonės ir problematika, kadangi Lietuvos valstybė (ar Vyriausybė?) pavedė LŽB parengti studiją apie žydų paveldą.

Šiuo metu niekas kitas Lietuvoje neužsiima žydų paveldu, – tik LŽB su valstybinių institucijų pagalba. Tai yra tiesioginė Lietuvos žydų bendruomenės pareiga: kontroliuoti esamo paveldo būklę, tariantis su Lietuvos ir pasaulio paveldosaugos specialistais. Visi archeologiniai kasinėjimai žydų paveldo vietose buvo atliekami su Geros valios fondo ir LŽB lėšomis.

Lietuvoje išlikusios visos sinagogos priklauso LŽB, kuri kartu su vietos savivaldybėmis rūpinasi jų atstatymu. LŽB nuomone, Didžiosios sinagogos sakralinę vietą panaudoti  pagal paskirtį nėra jokios galimybės ir poreikio, nes tiek žydų, kurie ten melstųsi, Lietuvoje nėra. (Be to valstybė nėra tiek turtinga, kad skirtų pinigus sinagogų atstatymui.)

LŽB pasiūlė Seimo Kultūros komiteto posėdyje atidėti svarstymą, kol bus atlikta studija apie Didžiosios sinagogos atstatymą ir esamų liekanų įamžinimą.

Kviečiame į parodą „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“

Kviečiame į parodą „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atriume pristatyta paroda „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“ . Visi parodos eksponatai ir sienų dizaino elementai – iš Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos kolekcijos.


Vilniaus krašto žydų bendruomenės nariai vieni pirmųjų apžiūrėjo parodą, kurią jiems maloniai pristatė Lara Lempertienė, humanitarinių mokslų daktarė, Judaikos centro vadovė. Ji papasakojo apie tarpukario Lietuvos žydų socialinį gyvenimą, modernųjį meną, literatūrą, žydų knygas ir skaitymo kultūrą, leidybą, mediciną.

Parodos ekspozicijoje išties pristatytas turtingas ir įvairiaspalvis visos Lietuvos ir Vilniaus žydų bendruomenių gyvenimas tarpukariu su socialine rūpyba ir medicinos sistema, švietimo ir ugdymo institucijomis, menu, mokslu ir literatūra. Paroda įdomi, suteikianti naujų žinių apie Lietuvos žydų gyvenimą.

Dėkojame Larai už įdomų pasakojimą, patirtus įspūdžius, sužinotas naujienas ir kviečiame visus, kuriems rūpi žydų istorija, aplankyti šią parodą.  Vilniaus krašto žydų bendruomenė padovanojo Judaikos institutui G. Talo fotografiją, joje – Vilniaus senamiestyje žaidžiantys vaikai, fotografuota,  9-ojo deš. pradžioje. Nuotraukose apsilankymo akimirkos.