Minėjimą Švenčionių miesto parke pradėjo renginio vedančioji Kristina Sizonova.
Švenčionyse, šioje vietoje, kur dabar miesto parkas, antrojo Pasaulinio karo metais buvo fašistų
įkurtas getas. Prieš keletą dešimtmečių getui atminti – pastatyta Menora, kurią sukūrė Švenčionių
rajone gyvenantis meno kūrėjas, tautodailininkas skulptorius Juozapas Jakštas.

1943 m. baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus
apygardoje esantys mažieji getai (Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų perkelti į
Vilniaus getą, kiti traukiniu atvežti į Panerius ir čia sušaudyti.

Buvo sunaikinti ne tik žmonės, bet ir šimtmečius kurta kultūra, papročiai, tradicijos, išgrobstytos
materialinės vertybės ir kitoks turtas. Holokaustas, kaip istorijos pamoka, parodo ateities kartoms, ką gali padaryti neapykantos apakinti ir moralinę atsakomybę praradę žmonės.
Holokaustą svarbu pažinti ir suvokti, siekiant įveikti nacionalistines ir antidemokratines ideologijas, plėtoti demokratinę visuomenę, ugdyti toleranciją ir kitoniškos kultūros supratimą. Ir kiekvieną kartą, prisimindami holokaustą, turime viltis, kad daugiau žmonijos istorijoje tokie atvejai nepasikartotų.

Nesuvokiamas žmogiškumą praradusių budelių troškimas sunaikinti žmones vien todėl, kad jie
saugojo savo tautinį orumą, tautinę tapatybę, gerbė savo papročius ir juos puoselėjo prasmingai
sugyvendami su kitais – susirinkusiems priminė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisėj Šapiro ir pakvietė Šmuel Jatom, sinagogos kantorių, kartu sukalbėti maldą. Po maldos visus pakvietė prie paminklo padėti akmenukus, gėlių vainikus ,uždegti žvakutes ir toliau renginį pratęsti Nalšios muziejuje. Muziejuje renginio vedančioji Kristina Sizonova susirinkusiems pristatė projekto virtualus žemėlapis „Žydų kultūros paveldas Švenčionių apylinkėse“ rezultatus.
Įgyvendintas Nalšios muziejaus vykdytas projektas, parengtas interaktyvus žemėlapis su specialiai sukurtomis fotografijomis ir istoriniais faktais įprasmino žydų kultūrinio paveldo elementus.

Švenčionių rajono žemėlapis su aktyviais taškais Švenčionyse, Pabradėje, Adutiškyje,
Kaltanėnuose, Švenčionėliuose ir multimedijų turiniu, leidžia lankytojams savarankiškai
susipažinti ir atrasti apylinkes. Taškuose yra nurodytos koordinatės, veikia telefonų navigacija.
Stilizuotai nupieštas virtualus žemėlapis integruotas į Nalšios muziejaus tinklalapį nalsia.lt

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Švenčionių rajono savivaldybė. Vedančioji pakvietė
trumpai apžvelgti virtualaus žemėlapio turinį. Apie projektą kalbėjo ir Švenčionių žydų
bendruomenės pirmininkas Moisėj Šapiro.

Po renginio dalyviai vyko į Švenčionėlius prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.
Tęsiant minėjimą prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos Memorialo – vedančioji Kristina Sizonova pradėjo eilėraščiu  „Po tavom žvaigždėtom baltom“ parašytu poeto Avrom Sutzkever Vilniaus gete 1943m.

PO TAVOM ŽVAIGŽDĖM BALTOM
Po tavom žvaigždėm baltom
Baltą ranką man ištiesk.
Ašaromis mano žodžiai
Tau į delnus telašės.
Žvelk, kaip jų šviesa užgęsta
Požemiuos manų akių.
Ir slėptuvės jiems surasti
Savyje nebegaliu.
Savo turtą, Dievas mato,
Noriu tau padovanot.
Nes liepsnoja mano metai,
Mano siela tuoj liepsnos.
Apleisti rūsiai, pastogės –
Mirtina tyla visur.
Bėgu aš aukštyn per stogus

2

Ir vis ieškau: kur tu, kur?
Ima vytis it padūkę
Laiptai, skersgatviai, kiemai.
Kybau aš – styga nutrūkus –
Ir dainuoju tau liūdnai:
Po tavom žvaigždėm baltom
Baltą ranką man ištiesk.
Ašaromis mano žodžiai
Tau į delnus telašės.

1941 m. spalio pradžioje čia, netoli Švenčionėlių, kitapus Žeimenos upės, prasidėjo pirmieji
masiniai žydų žudymai. Per visą holokausto laikotarpį buvo sušaudyta apie 8 tūkst. Švenčionių
apylinkėse ir ne tik, jose gyvenusių žydų.

Holokaustas – sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais
Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.

Žydų bendruomenė nesustoja ties praeitimi, nors jos nepamiršta, bet žiūri į ateitį. Ir dėl to yra
puikus tiltas tarp praeities, ateities ir dabarties. Judaizme, ko gero, nėra svarbesnio dalyko, kaip
sujungti praeitį, dabartį ir ateitį“. Minėjimo vedančioji Kristina Sizonova pakvietė tylos minute
pagerbti Holokausto aukas.

Minėjime kalbėjo Švenčionių rajono mero pavaduotoja Violeta Čepukova, Lenkijos Respublikos
ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska, Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narė, nukentėjusių nuo Holokausto asmenų komisijos pirmininkė Ela Gurina, Ruth Reches Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė su gimnazistais.Ginazistai skaitė eiles žydų ir lietuvių kalbomis, Pabradės „Ryto“ gimnazijos istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė. Taip pat
dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės administracijos vykdantysis direktorius Michail Segal,
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Mojsėj Šapiro pakvietė visus susirinkusius
pasimelsti kartu su Sinagogos kantoriumi Šmuel Jatom. Po maldos buvo padėti akmenėliai,
vainikai, gėlės, uždegtos žvakutės. Grojo Pabradės miesto kultūros centro pučiamųjų kvintetas
„PABBRASS“ – vadovas Bronislavas Vilimas.

Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Mojsėj Šapiro padėkojo Švenčionių rajono
mero pavaduotojai Violetai Čepukovai, Lenkijos Respublikos ambasadorei Lietuvoje Uršulai
Doroševskai, Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narei, nukentėjusių nuo Holokausto asmenų
komisijos pirmininkei Elai Gurinai, Ruth Reches Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos
direktorei ir gimnazistams, Švenčionių rajono Tarybos nariams, Pabradės „Ryto“ gimnazijos
istorijos mokytojai Danguolei Grincevičienei, už dalyvavimą renginyje, rūpestį ir pagalbą
Švenčionių žydų bendruomenei.
Dėkojo Švenčionių miesto seniūnei Inai Sinienei ir Švenčionėlių seniūnui Albertui Razmiui,
Pabradės seniūnei Anai Zingerienei už paramą prižiūrint žydų tautos atmintinas vietas ir dalyvaujant renginiuose.
Dėkojo Pabradės miesto kultūros centro pučiamųjų kvintetui "PABBRASS" ir vadovui
Bronislovui Vilimui , Nalšios muziejaus muziejininkei Nadeždai Spiridonovienei, Švenčionėlių
kultūros centro direktorei Andželikai Terleckienei ir kolektyvui už rūpestį įgarsinant minėjimą.
Žydų bendruomenės pirmininkas M. Šapiro dėkojo minėjimo vedančiajai Kristinai Sizonovai ir
didelį ačiū tarė finansiniam rėmėjui UAB“VELGA VILNIUS“ generaliniam direktoriui Jozefui
Federovič, visiems susirinkusiems pagerbusiems žydų aukų atminimą.

Informaciją parengė
Nadežda Spiridonovienė
Nalšios muziejaus muziejininkė, istorikė

Į atmintinų dienų sąrašą siūloma įrašyti naują dieną- Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kuri būtų minima kovo 15 d.

Tai numatantį Atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektą įregistravo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Šiuo įstatymo projektu siūloma įvertinti Lietuvos žydų gelbėtojų nuopelnus žmogiškumui ir Lietuvos valstybei, siekiama, kad daugiau dėmesio būtų skirta žydus gelbėjusiems asmenims. Projekto iniciatorių nuomone, jų žygdarbiai verti išskirtinės valstybės ir visuomenės pagarbos.

Pasak Seimo narės P. Kuzmickienės, Lietuvos žydų gelbėtojai – žmonės, kurie dažnai niekuo neišsiskyrė, bet buvo orūs savo vertybėmis, išliko žmogiški net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, nekolaboravo su naciais, gelbėjo kitus rizikuodami savo ir savo artimųjų laisve ir gyvybe.

„Lietuvos žydų gelbėtojai yra verti išskirtinio valstybės dėmesio ir visuomenės pagarbos. Šiandien šių žmonių herojiškos istorijos ir nuopelnai Tėvynei bei žmogiškumui, deja, mūsų visuomenei yra per mažai žinomi. Vilniuje niekaip nepavyksta pastatyti paminklo, nors, tiesa, pavienių gražių iniciatyvų yra – architekto Tauro Budzio pasaulio tautų teisuolių paminklų ženklinimas ar Šiauliuose praeitais metais atvertas Pasaulio tautų teisuolių skveras“, – akcentavo P. Kuzmickienė.

Paulė Kuzmickienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kovo 15-oji pasirinkta prisimenant Oną Šimaitę. 1966 m. kovo 15 d. Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė tapo pirmąja lietuve, kuriai buvo suteiktas garbingas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. Ona Šimaitė, dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo tikra geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis, laiškus, o iš ten nešdavo slėpti žydų kultūros vertybes. Ji kasdien rizikavo savo gyvybe stengdamasi padėti kitiems, buvo suimta ir kankinama, bet išliko tvirta. O. Šimaitė tapo viena pirmųjų lietuvių, apdovanotų Pasaulio Tautų Teisuolio vardu (1966 m.).

Bibliotekininkė Ona Šimaitė. Portretas. Memorialinė lenta skirta Onai Šimaite Vilniaus universiteto senojo ansamblio kieme / Vilnius, 1944, LCVA, F.56(438), ap.10, b.747; Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos nuotrauka

Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu beveik 1600 Lietuvos piliečių, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, iš kurių 921 asmenys Jad Vašem yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais (2021 m. lapkričio 14 d. duomenys).

Atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama kovo 15-ąją paskelbti Lietuvos žydų gelbėtojų diena, pasirašė Seimo nariai Paulė Kuzmickienė, Stasys Tumėnas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Emanuelis Zingeris ir Liudvika Pociūnienė.

Minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną ir Vilniaus geto likvidavimo 79-ąsias metines, surengta „Atminties kelio“ eisena. Šiandien vykstant karui Ukrainoje, atkovotose teritorijose randant vis daugiau masinių žudynių vietų, konstatuojama – nacizmas Rusijoje atgimė kita forma.

Vilniaus senamiesčio gatvės – kupinos išskirtinių istorijų. Jei tik sienos galėtų kalbėti… būtų daug nuostabos, juoko, bet kartu ir skausmo.

Nuo tos dienos, kai likviduotas Vilniaus getas, praėjo 79 metai. Vaikščiojantys po šią teritoriją net nesusimąsto, kad prieš daugelį dešimtmečių čia nacių okupantai sėjo siaubą.

Šiandien buvusioje Vilniaus geto teritorijoje kasmet susirenkama prisiminti holokausto aukų. Ypač prisiminti, domėtis ir suprasti tai, kas nutiko, kad to nebūtų galima pakartoti, skatinami vaikai.

„Mums vyresniems tas 80 metų nėra toks jau didelis periodas, bet jau žmogui tai taip. Bet kai mato per televiziją, mato internete kas vyksta, tai aš manau, kad mokytojas gali paaiškinti, kad panašūs istoriniai įvykiai kartojasi. Ką mes turėjome kažkada prieš 80 metų Lietuvoje, masinių žudynių vietos, tai tas pats yra visai netolimoje kaimynystėje“, – LRT TELEVIZIJAI sako Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos švietimo koordinatorė Ingrida Vilkienė.

„Atminties kelias“ – eisena nuo buvusio Vilniaus geto iki Stoties ir galiausiai į Panerių memorialą. Tokie minėjimai šiandien vyksta visoje Lietuvoje.

Eisenoje ir žmogus, kuriam genocidas – ne tik kadaise įvykusi tragedija. Šiandien siaubingi vaizdai iš Bučos, Iziumo yra realybė. Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta sako, kad Rusijos agresija yra naujai atgimęs nacizmas.

„Ši, dar viena nacizmo dalis, yra taip įsiskverbusi į režimą. Rusijos žmonėms į galvas įrėžiami nacizmo naratyvai ir visa tai galiausiai virto karu Ukrainoje. Tai ne tik karas, tai – ukrainiečių genocidas. Matėte, kas nutiko Bučoje, Irpinėje, Mariupolyje. Bet, deja, dar tik pamatysime, kas iš tiesų nutiko kitose okupuotose teritorijose“, – dėsto jis.

Naciai žydus versdavo pėsčiomis eiti šimtus kilometrų. Iš vienos stovyklos į kitą. Pėsčiomis į Panerius ėjo žydai ir iš Vilniaus geto. Bilietas į vieną pusę. Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad kaip ir tada naciai, taip ir šiandien Kremliaus režimas trykšta neapykanta žmonėms, kurie kitokie, kurie didžiuojasi būdami kitokie, kaip didžiuojasi ukrainiečiai savo tauta, savo nepriklausomumu.

„Šaknys viso šito yra labai panašios. Tai yra neapykanta. Ir mes labai dažnai sakėme: „Niekada daugiau, niekada daugiau“. Klausimas, ar tikėjome? Neapykanta išgyveno, ji pasislėpė, ji užsimaskavo ir išlindo. Tai… Turbūt, mes visko nepadarėme“, – apgailestauja ji.

Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimui skirtas renginys Panerių memoriale / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad holokaustas, ukrainiečių žudynės – jaunimas privalo suvokti šių tragedijų svorį ir neleisti joms kartotis.

„Gyvenome ramybėje, neįsivaizduodami apskritai, kad gali atsitikti karas ir va šitokiu būdu. Pasitikėjimas gyvenimu, pasitikėjimas ateitimi gali sužlugti. Ir apie šitą reikia kalbėti jaunimui. Todėl, kad jaunimas ir atsakingas už mūsų ateitį, ne tik tai, kad mes norime juos išauklėti padoriais piliečiais“, – primena ji.

Holokaustas Lietuvai kainavo brangiai – prarasta kone visa žydų bendruomenė, dalis senosios Lietuvos, senosios kultūros.

Panevėžietė romė Rasma: „Turiu būti penkis kartus baltesnė už lietuvius“

Būdama 14-kos pabėgo su vestuvine suknele

LRYTAS.LT GYVENIMO BŪDAS ISTORIJOS

Autorė: Lina Rušėnienė (Panskliautas.lt)

34 metų panevėžietė Rasma Pažemeckaitė niekuo neišsiduoda, kad ji romė – taisyklingai kalba lietuviškai, stilingai rengiasi. Bet tai, kad tik šitokiais būdais išvengia diskriminacijos, jai skaudu. Ji sako: „Linčiuokite ne mane, o tuos romus, kurie daro blogus darbus.“ Tautiečiai romai ją vadina Žana D‘Ark. Kodėl? Apie tai ir kalbamės.

– Rasma, įsiminiau anksčiau jūsų ištartus žodžius, kad Lietuvoje duona skaniausia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, o tuo įsitikinote dirbdama Airijoje. Ar ilgesys jus parginė namo?

– Esu romė ir savo šalies patriotė. Užsienyje niekas neturi skonio, nemačiau ten nei rugių, nei laukuose besiganančių karvių. Lietuvoje gamta pati gražiausia. Tik pažiūrėkite – medžių lapai net blizga, miškuose auga grybai, noksta uogos. Ir taip, čia duona pati skaniausia. Kai grįždavau trumpam, iš ryto skubėdavau į turgų juodos duonos. Galėdavau suvalgyti visą kepalą. Lietuvoje gali jaustis žmogumi, o užsienyje tu tesi atvykėlis. Norėtum kur nors nueiti, išgerti kavos puoduką – o su kuo? Galiu pasakyti viena – jei nori išsiskirti, prarasti šeimą – važiuok į užsienį, ir tau tikrai pavyks! Apsisprendžiau grįžti, kai Airijoje susirgo mano dvynukės dukros. Tenykščiai medikai nedaro tyrimų, tik skiria antibiotikus arba liepia girdyti jas paracetamoliu ir arbatomis.

– Rasma, įsiminiau anksčiau jūsų ištartus žodžius, kad Lietuvoje duona skaniausia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, o tuo įsitikinote dirbdama Airijoje. Ar ilgesys jus parginė namo?

– Esu romė ir savo šalies patriotė. Užsienyje niekas neturi skonio, nemačiau ten nei rugių, nei laukuose besiganančių karvių. Lietuvoje gamta pati gražiausia. Tik pažiūrėkite – medžių lapai net blizga, miškuose auga grybai, noksta uogos. Ir taip, čia duona pati skaniausia. Kai grįždavau trumpam, iš ryto skubėdavau į turgų juodos duonos. Galėdavau suvalgyti visą kepalą. Lietuvoje gali jaustis žmogumi, o užsienyje tu tesi atvykėlis. Norėtum kur nors nueiti, išgerti kavos puoduką – o su kuo? Galiu pasakyti viena – jei nori išsiskirti, prarasti šeimą – važiuok į užsienį, ir tau tikrai pavyks! Apsisprendžiau grįžti, kai Airijoje susirgo mano dvynukės dukros. Tenykščiai medikai nedaro tyrimų, tik skiria antibiotikus arba liepia girdyti jas paracetamoliu ir arbatomis.

Kultūros entuziastai rugsėjo 29–30 d. laukiami Kaune, VDU Didžiojoje salėje. Čia vyks pirmasis Litvakų kultūros forumas. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ inicijuotą renginį lydės marga renginių programa, pabirusi po įvairias miesto vietas.

Akademikai, istorikai, muziejininkai, švietimo ekspertai, meno pasaulio atstovai, bendruomenių nariai – forumas suburs dešimtis prelegentų, atstovaujančių įvairioms sritims. Ne vienas iš Lietuvos kilęs svečias savo tėvų žemėje lankysis pirmąkart gyvenime – šios patirtys renginyje, keliančiame klausimą, ką reiškia būti litvaku, itin svarbios. Kitos forumo diskusijų ašys – kultūra ir menas kaip raktas į istoriją ir atminties įamžinimas kaip būdas kurti geresnę ateitį, skatinti atvirumą ir dialogą.

Sugrįžti į protėvių žemę

Kaip teigia „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Price, Litvakų kultūros forumas tarsi apibendrina šios programos pastangas ir projektus, kurių pradžia siekia 2017 metus. „Penkerius metus bandėme priminti, kad Kaunas visada buvo daugiatautis miestas, o žydiškoji, litvakiškoji jo istorijos dalis sudaro svarbią šio miesto tapatybės dalį. Įvairiais meno projektais kalbėjome apie sudėtingus miesto istorijos puslapius, II pasaulinio karo istoriją ir Holokausto tragediją. Taigi forumo metu bandysime apibendrinti – kas yra ta litvakiškoji kultūra, litvakiškoji tapatybė? Kaip menas mums padeda suprasti istoriją, kaip menas padeda prisiminti?“, – intriguoja kaunietė.

Anot kuratorės, svarbu, kad į šį dialogą apie mūsų istorijos žaizdas įsitraukė ne tik lietuviai menininkai, projektas paskatino į savo protėvių žemę sugrįžti litvakus menininkus ir mokslininkus. Vienas jų – garsiosios kauniečių Soloveičikų giminės palikuonis, litvakas, Jeilio universiteto prezidentas prof. Peter Salovey.  „Forumas – puiki proga dar kartą pakalbėti apie mūsų bendrą istoriją, susitikti ir pasvarstyti apie ateitį, padiskutuoti, kokios ateities norime šiame mieste, kaip (ar) menas gali geriau padėti suprasti istoriją ir mokytis iš jos klaidų“, – įsitikinusi D. Price.

Akademininio ir meno pasaulių atstovai

Savo asmenine ir profesine patirtimi forume dalinsis tokie Lietuvos ir pasaulio kūrėjai kaip rašytoja ir meno kuratorė Paulina Pukytė, Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė (projektas „Sienos prisimena“), mezuzas į Kauno gatves sugrąžinusi Jyll Bradley (JK), Kaune kūrusios rašytojos Lėjos Goldberg knygos „Nuomojamas butas“ leidėja, rašytoja Daiva Čepauskaitė ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė bei daugelis kitų.

Akademinei visuomenei atstovaus atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė bei gausus būrys litvakų istoriją ir identitetą tyrinėjančių mokslininkų iš viso pasaulio. Tai Brandeis universiteto profesorius emeritas, daugelio monografijų autorius prof. Antony Polonsky (PAR/JK), socialinės psichologijos profesorius, Jeilio universiteto prezidentas, VDU garbės daktaras Peter Salovey (JAV), psicholingvistė prof. Tsvia Walden (IL) ir kt.

Turtinga renginių programa – visame Kaune

Forumo dienomis dalyviams ir svečiams bus pristatomi specialūs muzikiniai projektai „Žalgirio“ arenoje. Rugsėjo 29 d. – koncertas „Nuo pelenų iki šlovės: Kauno ir Vilniaus getų muzikantai Niurnbergo Operoje (1946)“. Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. – kompozitorius Philipo Millerio ir menininkės Jenny Kagan „Kauno kantata“. „Kantatoje“ muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. „Kantatą“ atliks virš 200 muzikantų, Kauno miesto simfoninis orkestras, chorai ir ansambliai. Ši akistata su istorija tampa kaip niekada aktuali šių dienų kontekste.

Litvakų kultūros forumo metu Kaune įvyks ne vienas netikėtas meninis įvykis, padėsiantis praplėsti diskusijų  kontekstą ir pratęsti pokalbius. Rugsėjo 28 d. VDU centriniuose rūmuose bus pristatyta Izraelyje gimusio litvako Michael Shubitz fotografijų paroda „Sugrąžinti į Kauną“, o  LSMU Emanuelio Levino centre laukia koncertas-pasakojimas „Muzikinė geldutė“. Jo metu tarptautinė menininkų grupė atliks originalią muziką, įkvėptą žydų liaudies dainų, apeiginės muzikos bei profesionaliosios muzikos kūrinių motyvų.

Rugsėjo 29 d. Forumo metu VDU Didžiojoje salėje vyks net du koncertai – pianisto Aleksandr Paley ir klarnetininko Karolio Kolakausko klezmerių muzikos pasirodymas bei koncertas „Po Šagalo“. Neseniai miręs Anatolijus Šenderovas apie šį kūrinį sakė: „[Jame] apstu simbolių – klarnetas primena  buvusį žydų gyvenimą Europoje, mušamieji ir styginių kvartetas yra lyg biblijinio pasaulio aliuzija.“  Šenderovo kūrinį atliks styginių kvartetas „Chordos“, klarnetistas Algirdas Žiūra ir perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.

Renginių programoje – ir jau veikiančios bei itin didelio miesto gyventojų ir svečių susidomėjimo sulaukiančios parodos, kaip William Kentridge „Tai, ko nepamename“ ir Jenny Kagan „Iš tamsos“.

Forumo dalyviai taip pat bus kviečiami apsilankyti Kauno tvirtovės IX forte, kuriame menininkai Bruce Clarke (FR) ir Tebby W. T. Ramasike (NL) pristatys vizualaus meno ir šiuolaikinio šokio kūrinį „Ecce homo: tiems, kurie liko, ir tiems, kurie išvyko“.

Litvakų kultūros forumo globėja – Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Garbės globėjai – prof. Liudas Mažylis ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos žydų bendruomenė.

Visa Litvakų kultūros forumo programa

Izraelio prezidentas antradienį kreipdamasis į Vokietijos parlamentą kalbėjo apie žiaurumus, įvykdytus Trečiojo reicho laikais, ir kartu gyrė glaudžius bei draugiškus abiejų šalių santykius, užsimezgusius pasibaigus Holokaustui.

Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos naciai ir jų pakalikai nužudė šešis milijonus Europos žydų. „Niekada žmonijos istorijoje nebuvo tokios kampanijos, kokią vykdė naciai ir jų bendrininkai, siekdami sunaikinti žydų tautą“, – sakė Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas, kreipdamasis į Bundestago narius.

„Niekada istorijoje jokia kita valstybė nebuvo taip, kaip nacistinė Vokietija, atsakinga už bet kokio žmogiškumo praradimą, už bet kokio gailestingumo ištrynimą, už tai, kad su tokiu siaubingu žiaurumu visame pasaulyje siekė išnaikinti visą tautą“, – sakė jis.

I.Herzogas taip pat kalbėjo apie savo tėvą, buvusį Izraelio prezidentą Chaimą Herzogą, kuris 1945 metų balandį, būdamas britų pajėgų karininkas, dalyvavo išvaduojant Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklą Vokietijos šiaurėje.

„Niekada nepamiršiu jo pasakojimų apie matytą siaubą. Tas dvokas. Žmonių skeletai dryžuotomis pižamomis, lavonų krūvos, pražūtis, pragaras žemėje“, – sakė Izraelio prezidentas įstatymų leidėjams. Antradienio popietę I.Herzogas ir Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris ketina apsilankyti buvusios koncentracijos stovyklos vietoje.

Po apsilankymo memorialiniame komplekse prezidentai susitiks su išgyvenusiais žmonėmis ir Vokietijos vidurinių mokyklų moksleiviais. Izraelio prezidentas lankosi Vokietijoje su valstybiniu vizitu. Pirmadienį jis viešėjo Miunchene, kur dalyvavo 1972-ųjų Miuncheno olimpinių žaidynių įkaitų dramos 50-ųjų metinių minėjimo ceremonijoje.

Per tą įkaitų dramą palestiniečių kovotojai nužudė 11 Izraelio sportininkų. Žvelgdamas į ateitį, I.Herzogas gyrė glaudžius abiejų šalių santykius ir jų bendrą įsipareigojimą kovoti su antisemitizmu.

„Izraelio ir Vokietijos partnerystė pelnė pasaulinę šlovę, todėl turime ją toliau gilinti ir puoselėti, kad ji būtų naudinga ne tik mūsų šalims, bet ir visai žmonijai“, – sakė prezidentas Bundestage.

Rugsėjo 13 d., 10-16 val., Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, III a. konferencijų salė1

Šios konferencijos tikslas – įsigilinti į socialinius, kultūrinius ir politinius mechanizmus, kaip romų ir žydų bendruomenės permąsto traumas, patirtas Antrojo pasaulinio karo metu, ir kokią reikšmę jos turi šiandien Baltijos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nacionaliniame istoriniame naratyve dažnai trūksta vietos „mažosioms“ istorijoms – mažumų, dažnai marginalizuojamų ir bebalsių bendruomenių prisiminimams ir pasakojimams, kurios smarkiai nukentėjo nuo tragiškų XX amžiaus įvykių.

Pagrindinis konferencijos tikslas – didinti visuomenės informuotumą apie romų ir žydų bendruomenių istoriją mūsų regione, palaikyti mokslinius tyrimus šioje srityje ir skatinti tarptautinį akademinį bendradarbiavimą mažumų, atminties ir Holokausto studijose.

Pagrindinė konferencijos viešnia ir pranešėja bus Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto atminimo muziejaus tyrėja, antropologė dr. Krista Hegburg.

KONFERENCIJOS ANONSAS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE

Susipažinkite su programa ir pranešėjais.

Konferencijos metu savo pranešimus taip pat skaitys Baltijos šalių ir JAV mokslininkai: dr. Volha Bartash (Regensburgo universitetas, Vokietija), dr. Dovilė Budrytė (Georgia Gwinnett College, JAV), dr. Neringa Latvytė (Vilniaus universitetas), dr. Ruth Reches (Mykolio Romerio universitetas), Agnieška Avin (Vytauto Didžiojo universitetas), Anna Pilarczyk-Palaitis (Vytauto Didžiojo universitetas), Eva-Liisa Roht-Yilmaz (Tartu universitetas, Estija).

Rugsėjo 15 d. dr. Krista Hegburg dalyvaus viešoje diskusijoje “Ko (ne)prisimena miestas?” apie atminties politiką ir jos apraiškas Vilniuje ir kituose miestuose. Renginys vyks 18:30 val. Vilniaus muziejuje.

Konferenciją ir ją lydinčius renginius organizuoja Multikultūrinis centras “Padėk pritapti”, Romų visuomenės centras, Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru, VDU Socialinės antropologijos centru, Lietuvos antropologų asociacija ir Vilniaus muziejumi. Renginiai iš dalies finansuoja Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje, Baltijos-Amerikos Laisvės fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, EVZ fondas, Aktyvių piliečių fondas.

Vokietija pirmadienį paprašė per 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių įkaitų dramą žuvusių Izraelio sportininkų šeimų atleidimo ir pripažino atsakomybę už daugybę klaidų, dėl kurių žuvo 11 izraeliečių.

Temos: 2 Vokietija Izraelis Komentarai „Mes negalime kompensuoti už tai, kas įvyko, net už tai, ką jūs patyrėte ir iškentėjote dėl gynybos, nežinojimo ir neteisybės. Man dėl to gėda“, – sakė prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris, kreipdamasis į aukų artimuosius per išpuolio 50-ųjų metinių minėjimo ceremoniją.

„Kaip šios šalies valstybės vadovas ir Vokietijos Federacinės Respublikos vardu prašau jūsų atleidimo už nepakankamą Izraelio sportininkų apsaugą Miuncheno olimpinių žaidynių metu ir už tai, kad vėliau trūko aiškumo, taip pat už tai, kad įvyko tai, kas įvyko“, – pridūrė jis.

Ceremonija vyksta į vakarus nuo Miuncheno esančioje Fuerstenfeldbruko oro pajėgų bazėje, kur įvyko tragiška įkaitų paėmimo kulminacija. 1972 metų rugsėjo 5 dieną aštuoni palestiniečių ginkluotos grupuotės „Juodasis rugsėjis“ kovotojai įsiveržė į Izraelio komandos butą olimpiniame kaimelyje. Užpuolikai nušovė du žmones, o dar devynis paėmė įkaitais. Vakarų Vokietijos policija savo ruožtu surengė nesėkmingą gelbėjimo operaciją. Jos metu kilo susišaudymas, per kurį žuvo visi devyni įkaitai, taip pat penki užpuolikai ir vienas policininkas.

F.-W.Steinmeieris apibendrino visą šį epizodą kaip trigubą nesėkmę: dėl pasirengimo žaidynėms ir jų saugumo koncepcijos, dėl rugsėjo 5 ir 6 dienų įvykių ir „trečiąją nesėkmę, prasidėjusią kitą dieną po nužudymų, – tylą, slopinimą ir užmiršimą“. Jis sakė, kad dešimtmečius buvo nepaisoma aukų kančių, ir pavadino tai „kietaširdiškumo metais“.

Ceremonijoje dalyvavęs Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas gyrė F.-W.Steinmeierį už „drąsią ir istorinę kalbą“. „Praėjus pusei amžiaus tai yra svarbus moralės ir teisingumo žingsnis aukoms, šeimoms ir pačiai istorijai“, – sakė valstybinio vizito į Vokietiją atvykęs Izraelio prezidentas.

„Gėdinga“

F.-W.Steinmeieris išvakarėse gėdinga pavadino situaciją, kad Berlynui prireikė penkių dešimtmečių, kol susitarė dėl deramo kompensacijų paketo per Miuncheno olimpinių žaidynių įkaitų dramą žuvusių Izraelio sportininkų šeimoms.

„Tai, jog prireikė 50 metų, kad šis susitarimas būtų pasiektas paskutinėmis dienomis, iš tiesų yra gėdinga“, – sakė F.-W.Steinmeieris, kalbėdamas apie susitarimą, kuriuo aukų šeimoms siūloma 28 mln. eurų kompensacija ir kuriuo Vokietijos valstybė pirmą kartą pripažįsta savo atsakomybę dėl tragedijos. Ilgai planuota ceremonija galėjo patirti fiasko, kilus žuvusiųjų artimųjų ir Vokietijos valstybės ginčui dėl finansinės kompensacijos už artimųjų patirtas kančias.

Tačiau praėjusį trečiadienį buvo paskelbta apie pasiektą susitarimą dėl „istorinių aplinkybių išaiškinimo, pripažinimo ir kompensacijos“, pagal kurį Vokietija pasiūlė 28 mln. eurų kompensaciją arba šešis kartus didesnę sumą nei anksčiau.

Šiuo susitarimu Vokietijos valstybė pripažįsta savo „atsakomybę ir siaubingas nužudytųjų ir jų artimųjų kančias“, – sakoma prezidento F.-W.Steinmeierio ir jo kolegos iš Izraelio Isaaco Herzogo pareiškime.

„Susitarimas negali išgydyti visų žaizdų. Bet jis atveria duris“, – priduriama jame.

„Tai buvo siaubinga“

Žaidynės Miunchene, surengtos praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo Holokausto pabaigos, turėjo parodyti naująjį Vokietijos veidą. Tačiau vietoje to renginys sukėlė didelius nesutarimus su žydų valstybe.

Buvęs Rytų Vokietijos rankininkas Klausas Langhoffas stebėjo tuos įvykius iš balkono priešais izraeliečių komandos patalpas. Jis aprašė siaubingas akimirkas, kai matė, kaip įkaitų pagrobėjai išnešė Izraelio imtynininkų trenerio Moshe Weinbergo kūną ir paliko jį gatvėje. „Tai buvo siaubinga. Kai tik pažvelgdavome pro langą ar iš balkono, matydavome ten negyvą atletą“, – AFP pasakojo K.Langhoffas.

Tuometis kancleris Willy Brandtas įvykių grandinę apibūdino kaip „šokiruojantį Vokietijos nekompetencijos liudijimą“ ir po mėnesio subūrė komandosų padalinį GSG9. Tačiau vos po kelių savaičių trys suimti užpuolikai buvo paleisti, to pareikalavus ginkluotiems asmenims, 1972 metų spalio 29-ąją užgrobusiems bendrovės „Lufthansa“ lėktuvą. Dėl tokio atsako įsiutęs Izraelis vėliau pradėjo operaciją „Dievo rūstybė“, skirtą sučiupti „Juodojo rugsėjo“ lyderius. Praėjus keturiems dešimtmečiams po žudynių, Izraelis paviešino su jomis susijusius dokumentus, įskaitant specialiai išslaptintą medžiagą ir oficialią buvusio Izraelio žvalgybos vadovo nuomonę, kurioje peikiama Vakarų Vokietijos saugumo tarnybų veikla.

Policija „neįdėjo nė minimalių pastangų, kad išgelbėtų žmonių gyvybes“, tada teigė tuometinis žvalgybos tarnybos „Mossad“ vadovas Zvi Zamiras, sugrįžęs iš Miuncheno. Daugelį metų po tragedijos aukų artimieji kovojo už tai, kad Vokietija atsiprašytų, leistų susipažinti su oficialiais dokumentais ir išmokėtų deramą kompensaciją. Iškart po žudynių jiems buvo pasiūlyta tik 1 mln. Vokietijos markių (510 tūkst. eurų). Tas siūlymas buvo pavadintas „humanitariniu gestu“, kad jis nebūtų palaikytas kaltės pripažinimu.

2002 metais buvo išmokėta papildoma finansinė kompensacija, tačiau ji tebuvo maža dalis sumos, kurios siekė žuvusiųjų artimieji.

„Po žudynių grįžau namo su karstais, – sakė A.Spitzer. – Neįsivaizduojate, ką mes išgyvenome per pastaruosius 50 metų.“

Vokietijos pareigūnai pripažino, kad pasiektas susitarimas yra tik ilgo kelio pradžia, siekiant ištaisyti pastarųjų dešimtmečių skriaudas. „Po 50 metų buvo sudarytos sąlygos pagaliau susitaikyti su skaudžiu mūsų bendros istorijos puslapiu, pripažinti jį bei padėti pamatus naujai ir gyvai atminimo kultūrai“, – sakoma vokiečių vyriausybės atstovo Steffeno Hebestreito pareiškime.