Regioninės bendruomenės

Kvietimas dalyvauti Lietuvos žydų genocido dienos minėjime IX forte

Kvietimas dalyvauti Lietuvos žydų genocido dienos minėjime IX forte

Kauno IX forto muziejus 2020 m. rugsėjo 23 d. (trečiadienį) 11.15 val. kviečia dalyvauti Lietuvos žydų genocido dienos minėjime. Organizuojama pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“ – minėjimo dalyvių eisena nuo muziejaus administracijos pastato (Žemaičių pl. 71, Kaunas) iki masinių žudynių lauko ir monumento nacizmo aukoms atminti. Eisenos dalyviai kviečiami atsinešti akmenuką su užrašytu vardu. Masinių žudynių vietoje padėti akmenys su žmonių vardais primins, jog nužudyti žmonės buvo ne skaičius, bet konkretūs žmonės su asmeninėmis istorijomis.

Minėjimo metu koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ orkestras ,,Ąžuolynas” atliks finalinį koncertą iš projekto „Muzikiniai vasaros maršrutai istorinėmis žydų trajektorijomis“, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų paminėjimui. Projekto partneris – Kauno žydų bendruomenė.

Kauno IX forto muziejuje bus atidaroma paroda „Nacistinės Vokietijos mirties stovykla. Konzentrationslager Auschwitz“, kurioje pristatomi visi svarbiausi Aušvico stovyklos istorijos momentai, taip pat nacių judėjimo genezė bei specifiniai vokiečių teroro sistemos okupuotoje Lenkijoje elementai. Paroda muziejuje eksponuojama bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos ambasada ir Lenkijos institutu Vilniuje.

Apie ketinimą dalyvauti minėjime prašome pranešti e-paštu muziejus@9fortomuziejus.lt arba telefonu 837 377750.

Minėjimo organizatoriai: Kauno IX forto muziejus, Kauno žydų bendruomenė

 

Klaipėdos bendruomenė kėlė kultūrinės įvairovės klausimus

Klaipėdos bendruomenė kėlė kultūrinės įvairovės klausimus

Klaipėdoje, Tautinių kultūrų centre, vyko trečiasis koalicijų stiprinimo seminaras, kuriame dalyvavo  ne tik Klaipėdos žydų ir romų bendruomenių atstovai bet ir totorių, baltarusių bei rusų tautinių mažumų atstovai. Gvildenamos temos sulaukė daug klausimų ir susidomėjimo. Ypač įdomu buvo klausyti rašytojo, visuomenės veikėjo Vytauto Čepo pranešimo tema “Tautinės mažumos Lietuvoje: istorinė savimonė ir etninė savastis”.  Kas yra tautinė mažuma ir tautinė bendrija? Dažnai šios sąvokos yra sutapatinamos. Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja kalbėjo apie romų istorijos paraleles.

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio miesto vaizdas XX a. pradžioje. Dabar Vytauto gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi Rokiškio „Saulės“ gimnazija. ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Daiva Savickienė

Užsukę į daugelį bent kiek gausiau apgyvendintų Lietuvos vietovių, neabejotinai išvysime žydiškojo paveldo. Rokiškio veidą, kaip ir daugelio šalies miestų bei miestelių, formavo ir žydai. Jų pėdsakų čia išlikę iki šiol, tačiau kadaise gausios bendruomenės atminimą saugo jau kiti – Rokiškyje nelikę nė vieno senųjų litvakų palikuonio.

Rokiškis jidiš kalba buvo vadinamas dvejopai: šnekamąja – Rokishok, o oficialiąja – Rakeshik. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sako, kad šis miestas niekuo nesiskiria nuo kitų – iki Antrojo pasaulinio karo čia taip pat buvo didelė žydų bendruomenė. Rokiškio žydai pirmą kartą paminimi 1634 metais vietos dvaro inventoriuje, jis buvo vadinamas Vendragovskio inventoriumi. Čia minimas karčemos nuomininkas žydas, tačiau jo pavardės ir vardo nėra. Apie žydus užsimenama ir vėlesniais metais, o pirmoje XVIII amžiaus pusėje jau minima sinagoga. Istoriko teigimu, iš to galima numanyti, kad jei mieste veikė maldos namai, žydų bendruomenė turėjo būti gana nemaža.

Didžiausios šios tautos atstovų koncentracijos Rokiškyje būta antroje XIX amžiaus pusėje, kai 1873 metais per šį miestą nutiesta geležinkelio Peterburgas–Varšuva atšaka, sujungusi Daugpilį ir Radviliškį. 1897-aisiais žydai sudarė 75,5 procento Rokiškio gyventojų. Lietuvių, pasak G. Kujelio, daugiau gyveno kaimuose, vienkiemiuose. Panaši gyventojų tautinė proporcija buvo gana ilgą laiką. Apie 1910 metus mieste veikė 30 krautuvių, 16 smuklių, apie 30 amatininkų dirbtuvių, jų savininkai dažniausiai buvo žydai.

Kauno žydų bendruomenė rudenį pasitiko vaikščiodama atminties keliais.

Kauno žydų bendruomenė rudenį pasitiko vaikščiodama atminties keliais.

Kauno žydų bendruomenė vasarą palydėjo ir rudenį pasitiko vaikščiodama atminties keliais. Paskutinę rugpjūčio savaitę pagerbėme Prienų ir jų apylinkių Holokausto aukas. Dėkojame jau bičiuliais tapusiems Prienų krašto muziejaus, Prienų rajono savivaldybės darbuotojams, Balbieriškio Tolerancijos centrų atstovams, moksleiviams už tai, kad jiems rūpi, kad Holokausto tragedija jiems yra jų tragedija, jų netektys, širdgėla, kad niekieno neverčiami susiburia, organizuoja, prisimena tuos, kurie kadaise gyveno šalia, buvo kaimynai, gal net draugai jų tėvų, senelių, prosenelių.

O paskutinę vasaros dieną, taip pat kaip ir Prienuose verkiant dangui, aplankėme ir prisiminėme Petrašiūnų žydų žudynių ir Inteligentų akcijos aukas. Dėkojame smuikininkei Jonei Barborai Laukaitytei, nepabūgusiai darganoto oro ir savo melodija taip jautriai suvirpinusiai ir mūsų širdžių stygas.

 

Pirmąjį rudens savaitgalį pagaliau sulaukėme dar kovo 13-ąją turėjusios įvykti, bet dėl visiems suprantamų priežasčių nukeltos Aleksandro Rubinovo monospektaklio “Mano tėvas” premjeros, o Kauno paveikslų galerijos lankytojus su Samuelio Bako kūryba iki rugsėjo 13 d. dar veiksiančioje jo darbų parodoje supažindino Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro ir S. Bako muziejaus vadovė Ieva Šadževičienė.

Ir spektaklis, ir paveikslai bylojo apie atmintį, apie Holokausto tragediją, apie protu nesuvokiamas žmonių kančias, bet ne tik apie tai – jie liudijo ir lygiai taip pat sunkiai suvokiamą žmogaus stiprybę, drąsą, pasiaukojimą, sugebėjimą atsitiesti ir eiti toliau, siekti, kurti, įprasminti, išlikti žmogumi nužmogėjusiame pasaulyje.

Daugiau akimirkų nuotraukų galerijoje.
Renginių išlaidos iš dalies apmokėtos GVF lėšomis
Kaune Lietuvos miestų mokytojai sėmėsi žinių kaip supažindinti moksleivius žydų paveldo ir žydų kapinių tema

Kaune Lietuvos miestų mokytojai sėmėsi žinių kaip supažindinti moksleivius žydų paveldo ir žydų kapinių tema

Džiaugiuosi, kad Lietuvos mokytojai mokslo metams ruošėsi ne tik nerimaudami dėl virusinių aktualijų ar modeliuodami mokinių srautus mokyklų koridoriuose, bet ir dalyvaudami prasminguose seminaruose.
Paskutinę rugpjūčio savaitę būtent toks vyko Kaune. Man buvo suteikta garbė dalyvauti jame svečio teisėmis ir tarti sveikinimo žodį, o mokytojai iš įvairių Lietuvos miestų sėmėsi žinių ir patirties, kaip supažindinti savo ugdytinius su žydų paveldu Lietuvoje, kaip į mokymo procesą įtraukti žydų kapinių temą.
Krekenavos žydų istorija

Krekenavos žydų istorija

Kada buvo pastatyta senoji Krekenavos sinagoga, tiksliai nežinoma, tačiau joje vietos žydai meldėsi jau XVIII amžiuje. Manoma, jog XIX šimtmečiui baigiantis sinagogos pastatas buvo perstatytas – labai jau mūro plytos panašios į tas, iš kurių 1901 metais iškilo garsioji Krekenavos bažnyčia. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Buvo laikas, kai nedideliame Krekenavos miestelyje dauguma gyventojų buvo žydai, o pagrindinės gatvės kabėjo mirgėjo jų parduotuvių ir verslų iškabomis.

Sunku būtų surasti Lietuvos miestelį, kuriame savo pėdsakų nebūtų palikę žydai. Krekenavoje gausu tokio paveldo ir jis puoselėjamas.

Pėdsakai miestelyje

Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Panevėžio įsikūrusi Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta XV amžiaus pradžioje. Daugiau nei šešis šimtmečius skaičiuojantis miestelis ypač klestėjo XVI amžiuje, nes čia buvo administracinis centras, vyko Upytės žemės teismai.

Žydai čia įsikūrė XVIII amžiaus pradžioje: kaip rodo istoriniai dokumentai, jų tada Krekenavoje įsikūrė 16 šeimų.

Palanki geografinė padėtis – dešiniuoju Nevėžio krantu nuo seno ėjo kelias Kaunas–Kėdainiai–Livonija – leido miesteliui plėstis. Tiesa, Krekenavą ne kartą siaubė gaisrai, epidemijos, karai.

Vienas didžiųjų gaisrų minimas XVIII amžiaus pabaigos šaltiniuose – tąsyk supleškėjo dauguma miestelio namų. Kita tokia nelaimė aplankė XIX amžiaus viduryje, kai itin sausą, vėjuotą dieną ugnis įsiplieskė vieno žydo namuose. Tuomet sudegė daug įvairios paskirties pastatų, dalis krekenaviškių liko be pastogės.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos istorijos mokytoja Rūta Adamkevičienė sako, kad remiantis XIX amžiaus surašymo duomenimis, jau daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai: iš beveik 2 200 – virš 1 500. Taip pat žinoma, kad maždaug XVIII amžiuje Krekenava turėjo ir savo sinagoga, nors tiksli jos pastatymo data nežinoma.

Krekenavos žydų sinagoga

Ant prekystalio žydų sinagoga

Ant prekystalio žydų sinagoga

Valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas internetinėje svetainėje skelbia apie parduodamą dar 1910 metais Panevėžio verslininko lėšomis statytą žydų sinagogą. P. Židonio nuotr.

Sekunde.lt

Panevėžio sinagogos pastatas pastatytas 1910 ir iki 1940 priklausė žydų bendruomenei. 2001 m. minint 60-ąsias žydų genocido metines, prie buvusios sinagogos atidengta memorialinė lenta žydų maldos namams atminti.

Yrančiam raudonų plytų buvusios žydų sinagogos pastatui Panevėžio centre, M. Valančiaus gatvėje, valstybės nekilnojamąjį turtą valdantis Turto bankas ieško pirkėjų. Labiausiai dėl to neramu vietos žydų bendruomenei ir jos prarastu turtu besirūpinančiam Geros valios fondui. Šios abi organizacijos, beieškodamos, kaip išsaugoti savo tautiečių palikimą, rodos, pateko į uždarą ratą.

Turto banko prekystalis nuolat pasipildo įvairiais pastatais: daugiausia senais, apleistais namais, butais, kartais administracinėmis patalpomis. Bet kultūros paveldo, buvusiais religinės paskirties statiniais ši viešoji įstaiga prekiauja labai retai.

Šįkart Turto banko internetinėje svetainėje skelbiama apie parduodamą Panevėžio verslininko lėšomis dar 1910 metais statytą žydų sinagogą, besiglaudžiančią šalia istorinio Sausio 13-osios skvero.

Žydiškojo Pasvalio fragmentai

Žydiškojo Pasvalio fragmentai

Holokausto memorialas Žadeikių miške, kur buvo nužudyti 1 349 Pasvalio krašto žydai. G. BALČIŪNAIČIO nuotr.

Daiva Savickienė

Iš kadaise didžiąją Pasvalio krašto gyventojų dalį sudariusios žydų bendruomenės palikimo teliko trupiniai. Holokaustas pakeitė daugelio miestų ir miestelių veidus, neretai ištrindamas viską, kas juose buvo žydiško.

Tačiau ir praėjus dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos jų gyvenimo pėdsakų dar galima aptikti kiekvieno Lietuvos krašto istorijoje, net jei tai tik materialiojo paveldo fragmentai ar vietos žmonių prisiminimų nuotrupos.

Nuo pusės iki trečdalio

Istorikas Gražvydas Balčiūnaitis sako, kad Pasvalys niekuo nesiskyrė nuo kitų šalies miestų ir miestelių, turėjusių savas žydų bendruomenes. Rašytiniuose šaltiniuose jie čia figūravo nuo XVI amžiaus, kai 1581 metais buvo paminėtas vienas pirmųjų Pasvalio žydų pavarde Abramovičius. Tiesa, ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis: pasak istoriko, tais metais kilęs gaisras sunaikino 35 namus. Kitą kartą nuo žydų namuose uždegtos žvakės esą supleškėjo 40 sodybų.

„1603 metais Pasvalyje gyveno jau trys žydai, – vardija G. Balčiūnaitis, – o XVIII amžiaus pabaigoje jie sudarė trečdalį gyventojų.“

„Kaip ir visoje Lietuvoje, žydų daugėjo. Lietuva buvo tolerantiška valstybė ir jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais žydai mielai čia gyveno, nes niekas per daug nepersekiojo, nežudė, kaip Vakarų Europoje“, – pasakoja istorikas.

„Sovietmečiu, ypač 1985–1986 metais, kai buvo nuspręsta atnaujinti centrinę Pasvalio dalį, pastatyti kultūros namus, savivaldybės rūmus, senąją, žydiškąją Pasvalio dalį, sunaikino.“ G. Balčiūnaitis, istorikas

XIX amžiuje, kai carinės Rusijos valdžia apribojo žydų judėjimą, jiems tais laikais, pasak G. Balčiūnaičio, buvo leista gyventi tik imperijos pakraščiuose. O vienas tokių pakraščių buvo Lietuva, tad daug čia ir įsikūrė.

Gausiausia žydų bendruomenė Pasvalyje gyveno XIX amžiaus pabaigoje. Istorikas pateikia 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenis, pagal kuriuos iš 3 050 pasvaliečių 1 590 buvo žydų tautybės. Kitaip tariant, pusę Pasvalio gyventojų sudarė žydai.

G. Balčiūnaičio teigimu, panaši situacija buvo visoje šalyje. Ir taip iki Pirmojo pasaulinio karo, kuomet didelė dalis žydų pasitraukė į Rusijos gilumą ir daugelis atgal nebegrįžo.

Tarpukariu, jau nepriklausomoje Lietuvoje, žydų nebebuvo taip gausu. 1923 metų gyventojų surašymas parodė, jog Pasvalyje gyveno apie 2 500 žmonių, 800 jų, arba bemaž trečdalis – žydai. Iki pat Antrojo pasaulinio karo augant bendram gyventojų skaičiui, daugėjo ir žydų. Pavyzdžiui, 1940 metais Pasvalyje jų gyveno apie tūkstantį. Tačiau karo pradžioje dauguma krašto žydų buvo sušaudyti Žadeikių miške.

Gražvydo Balčiūnaičio teigimu, didelė dalis žydų bendruomenių paveldo, išlikusio per karą, buvo sunaikinta sovietmečiu. PASVALIO KRAŠTO MUZIEJAUS nuotr.

Ado Jakubausko metamorfozės

Ado Jakubausko metamorfozės

Profesorius Pinchos Fridberg

Vilnius

Ar šių dienų Lietuvoje svarbi yra tautybė? Ir štai kodėl aš to klausiu.

 Vietoj pratarmės

Atidžiai seku beveik visą Lietuvos žiniasklaidos medžiagą Holokausto Lietuvoje tema. Fotografuoju įdomiausią, vengdamas  citavimo klaidų ir saugoju savo pašte. Tokių rašinių bei jų citatų sukaupiau per dešimt tūkstančių.

Žemiau įdėtos „unikalios“ nuotraukos taip ir būtų likusios mano pašto archyve, jei Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapyje nebūtų pasirodęs straipsnis

Lietuvos žydų bendruomenė reiškia susirūpinimą dėl V. Valiušaičio paskyrimo užimti Vyresniojo generalinio LGGRTC direktoriaus patarėjo pareigas

 

Metamorfozė #1

2020 m. birželio 16 d. Lietuvos radijo ir televizijos lrt.lt tinklapyje pasirodė Jūratės Skėrytės (BNS) informacija:

Vadovauti Genocido ir rezistencijos centrui siūlomas Jakubauskas

Neslėpsiu, su A. Jakubausko pavarde susidūriau pirmą kartą. Sužinojus, kad nuo „Nuo 2003 metų jis yra Lietuvos totorių bendruomenės sąjungos pirmininkas, nuo 2015 metų – Pasaulio Krymo totorių kongreso sekretoriaus pavaduotojas”, kilo nenugalimas noras pažinti jo biografiją.

Atidariau WIKI ir, kaip esu įpratęs, nufotografavau puslapį (drįstu manyti, kad esu vienintelis tokio turėtojas):

Atkreipkite dėmesį, kad nurodyta tautybė – lietuvis.

Tūlas pasakys:

Adas Jakubauskas neturi nieko bendra su šiuo įrašu!

Juk i WIKI bet koks Vardas Pavardenis gali rašyti kas jam į galvą toptelės.

Sutinku! Tačiau niekas manęs neįtikins, kad Adas Jakubauskas nuo 2012 m. (puslapio sukūrimo laikas) niekada nebuvo atidaręs savo WIKI puslapio ir nematė šio įrašo.

 

Metamorfozė #2

Birželio 25 d. Seimas paskyrė p. Jakubauską Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generaliniu direktoriumi. Ir aš vėl kreipiausi į WIKI.  Ir vėl, laikydamasis savo principo, nufotografavau jo asmeninį puslapį

 

Kaip matome, p. Jakubausko tautybė pasikeitė: jis tapo Lietuvos totoriumi.

Liko išsiaiškinti tikslų laiką, kada įvyko ši metamorfozė.

Laimei, WIKI yra sukurta taip, kad joks Vardas Pavardenis negali panaikinti redagavimo pėdsakų:

Kaip matome, tautybės pakeitimas įvyko 2020 m. birželio 19 d., 23:56.

 

P.S. Metamorfozė #3

Prieš jūsų akis tinklalapyje  krima.suspilne.media paskelbto straipsnio pavadinimo nuotrauka:

Vertimas: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu tapo Krymo totorius.

Laukiu klausimo:

Ką p. Jakubauskas turi bendro su šiuo straipsniu? Gal jis jo išvis nė nematė!

Vietoj atsakymo pacituosiu minėtą straipsnį:

“Apie tai QHA pranešė pats Adas Jakubauskas”.

Pažymėsime: ,,Suspilne Krim” yra oficiali viešojo televizijos kanalo „UА: KRYM“ svetainė. Transliiuojama visos Ukrainos palydovinės televizijos kanalu ukrainIečių, rusų ir Krymo totorių kalbomis.

*     *     *

Kartoju klausimą, kuriuo pradėjau straipsnį:

Ar šių dienų Lietuvoje tautybė yra svarbi?

————————

[1] Vertimai:

Lithuanian Jewish Community Concerned by Vidmantas Valiušaitis’s Appointment as Senior Advisor of Genocide Center

ЕОЛ озабочена назначением В. Валюшайтиса на пост советника генерального директора Центра исследования геноцида и сопротивления жителей Литвы

Merkinės istorija byloja apie dingusį žydų miestą: nuo raudonosios mokyklos iki klubo „Makabi“ ir „Dzūkijos“ saldainių

Merkinės istorija byloja apie dingusį žydų miestą: nuo raudonosios mokyklos iki klubo „Makabi“ ir „Dzūkijos“ saldainių

Gabija Strumylaitė15min.lt

Merkinės vardas giliai įsirėžęs Lietuvos istorijos kronikose: čia Jogaila Vilniui suteikė miesto teises, čia dažnai lankydavosi, o galiausiai ir mirė Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Merkinė kadaise buvo ketvirtas pagal dydį šalies miestas. Tačiau nedaug kas žino, jog tarpukariu Merkinės šerdimi tapo net 70 proc. visų gyventojų sudariusi žydų bendruomenė.

„Pirmieji žydai Merkinėje minimi XVI a., tačiau klestėjimo laiku galime įvardinti XVIII a. pabaigą, kada žydai jau sudarė ketvirtadalį miestelio populiacijos. Seniūnijos inventoriuose yra netgi miestelėnų sąrašai su vardais ir pavardėmis, pačiam teko matyti“, – apie žydiškąją miestelio pusę pasakojimą pradeda Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas. Muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas pateikia ir šiek tiek statistikos. 1923 m. duomenimis, Merkinės valsčiuje gyveno 7374 gyventojai. Iš jų 5642 lietuviai, 1430 žydų, 189 lenkai, 90 rusų, 1 latvis ir kelios dešimtys totorių. Tuo metu 1930 m. miestelyje užregistruota 2200 gyventojų – iš jų 1700 žydų tautybės. O 1939 m. gyventojų skaičius pasiekė 2644.

Karolinos Savickytės nuotr./Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas (kairėje) ir muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas.

Ž.Buržinskas pažymi, jog kiek sudėtingesnis klausimas dėl pirmosios sinagogos atsiradimo, tačiau užtikrina, jog XVIII a. ji jau tikrai stovėjo. Sinagogų komplekso vieta – dabartinės Vinco Krėvės gimnazijos teritorija. Raudonų plytų mūro Klois sinagoga sunaikinta sovietų aviacijos 1944 m. Pokariu pastatas rekonstruotas, dabar patalpos naudojamos kaip mokyklos aktų salė. Medinė Beit Midraš sinagoga statyta po 1822 m. miestelio gaisro ir, tikėtina, nugriauta tik sovietmečiu, nes 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinę puolusiems partizanams perduotame planelyje toji vieta pavaizduota kaip sandėlis, atitinkantis sinagogos išmatavimus.

Merkinės krašto muziejaus mediana/Žygimanto Buržinsko sukurta sinagogų komplekso rekonstrukcija.

„Vietiniai pasakodavo tokią legendą miestelio vaikams, mėgusiems aplink sinagogą žaisti: atseit po namu yra urvas, kuriame gyvena ožka, o ant jos nugaros galima į Izraelį nujoti“, – šypsosi Ž.Buržinskas.

Raudonoji mokykla

Karo ir gaisrų nepaliestas išliko tik Talmudo Toros pastatas (šiandien čia veikia biblioteka ir gimnazijos klasės), statytas 1923 m. vietoje Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios Didžiosios sinagogos.

Šį projektą inicijavo garsus merkiniškis, JAV emigrantas Harry Fischelis. „Fischelis savo laiku galėjo vadintis vienu turtingiausių Niujorko žydų. Taip pat jis filantropas, mecenatas, jo vardas plačiai skambėjo pasaulyje. Iš ebėjaus nusipirkome 1928-ųjų metų leidimo knygą apie jį. Viskas detaliai surašyta apie šio žmogaus gyvenimą. Paminėta ir kelionė į Merkinę. Po Pirmojo pasaulinio karo Fischelis susitiko su čionykšte žydų bendruomene – išklausinėjo apie situaciją, pasiteiravo, ko jiems trūksta.

Žydai pasakė, kad Toros mokyklos neturi. Taigi jis jiems visą tą statybą ir finansavo. Įdomu, jog per laiko perspektyvą toji sąmata išsipūtė. Bent jau kiek tyrinėjau tarpukarines nuotraukas, turiu įtarimą, kad žydai už jo pinigus susitvarkė ir sinagogas. Knygoje taip pat yra kai kurių statinių, prie kurių prisilietė Fischelio ranka, fotografijos, įskaitant ir raudonąją mokyklą“, – tęsia istorikas.

Karolinos Savickytės nuotr./Buvusi Merkinės Talmudo Toros mokykla, statyta verslininko H.Fischelio lėšomis.

Energingų žmonių kraštas

Tarpukariu Merkinė tikslingai judėjo apskrities centro link. Miestelis aprūpintas vandens bei elektros tiekimu (ko dažnai neturėjo ir gerokai didesni miestai; netgi kai kurie Kauno kvartalai), atidaryta degalinė „Shell“.

Dėl šių ir kitų pasiekimų Chanochas Chašmonajis (Gendelis) knygoje „Merkinė – žydų miestas Lietuvoje” rašė, jog miestelį, žydiškai vadintą „Mereč“, geriau būtų pervadinti į „Merec“ (hebr. „energija“), kadangi čia gyveno itin energingi žmonės.

Tarpukaris pasižymėjo aktyviu visuomeniniu gyvenimu – įkurta daugybė įvairaus pobūdžių organizacijų. Tai galima pastebėti ir senovinėse fotografijose, kuriose užfiksuoti skirtingomis vėliavomis nešini miestelėnai.

Žydų organizacijos išsiskyrė veiklumu įvairiose plotmėse: socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje, netgi politinėje. Funkcionavo sionizmo idėjas propagavę judėjimai, didelis dėmesys skirtas jaunimo auklėjimui. Aktyvumu pasižymėjo ir sporto klubo „Makabi“ vietos skyrius. Miestelyje būdavo rengiami sinchroniniai šokiai, futbolo rungtynės.

Merkinės krašto muziejaus archyvai/Turgaus diena Merkinėje.

M.Černiauskas tikina, jog reiktų atkreipti dėmesį į pačių žydų ir lietuvių santykius: „Manyčiau, kad tai buvo pakankamai autonomiškos bendruomenės. Kodėl taip manau? Nesu matęs anų laikų Merkinės nuotraukos, kurioje lietuvių šeima būtų nufotografuota su žydų šeima. Kitas atvejis, jei kalbame apie miestelio šventes, viešus renginius.

Tarpukario spaudoje galima rasti nemažai straipsnių, liudijančių apie gražų tų bendruomenių bendradarbiavimą: kartu švenčiamos Vasario 16-osios šventės, 1928 m. Nepriklausomybės dešimtmetis, 1930 m. Vytauto 500 metų mirties sukaktis, sporto šventės. Būta atvejų, kai iškilmingi minėjimai rengti būtent žydams priklausiusioje Talmudo Toros mokykloje, kur lietuviai skaitė pranešimus patriotizmą ugdančiomis temomis ir panašiai.

Žinoma, kad statant Merkinės šaulių būrio namus, medieną pastatui paaukojo žydas Šefnas, atsidėkodamas lietuviams už apsaugą nuo lenkų plukdant sielius Merkiu.

„Meretz Relief Association“ archyvas/Žydų krautuvė.

1938 m. spaudoje minima, kad žydų bendruomenė, kaip ir kitos Merkinėje veikusios organizacijos ar asmenys, aukojo pinigus Merkinės šaulių būriui, nors nežinau atvejų, kad patys žydai būtų šios organizacijos nariais“, – pasakoja M.Černiauskas.

Žydiškieji akcentai

Iš Merkinės autobusų stoties Kaplano Maušos, Levino Joselio ir Stasio Čiurlionio autobusais būdavo galima pasiekti Alytų, Kauną.

„Miestelio istorijoje iš tiesų pastebima stiprių žydiškų akcentų. Vien Merkinės centre tarpukariu veikė per 50 krautuvių – iš jų reta kuri priklausė lietuviams.

Žydai prekiavo batais, skrybėlėmis, drabužiais, buities reikmenimis. Jie ir laikrodžius surinkinėdavo, ir saldainius gamindavo. Muziejuje turime keletą Merkinės saldainių fabriko „Dzūkija“ saldainių popierėlių. Gražus art deco stilius“, – į ekspoziciją ranka mosteli Ž.Buržinskas.

 

Turiningas savaitgalis su aktyviais Kauno žydų bendruomenės nariais

Turiningas savaitgalis su aktyviais Kauno žydų bendruomenės nariais

Kauno žydų bendruomenė kasmet organizuoja kultūrinius renginius ir dėkoja už turiningai praleistą laiką.

Šiemet tai buvo išvyką į Dzūkiją. Pirma stotelė – Alytus, kurį dažnai daugelis tik pravažiuoja, net nestabteldami. Su Dzūkijos sostinės praeitimi ir šių dienų gyvenimu mus supažindino Meilė Platūkienė – gera bendruomenės bičiulė, mokytoja, ugdanti vaikų toleranciją ir plečianti jų akiratį. Fiksavome kadaise gausios žydų bendruomenės buvimo Alytuje pėdsakus – autentiški buvusio Zingerių namo balkonai, namas su liūtukais, buvę kino teatrai, Beiralo kalnas, baigiama restauruoti sinagoga, kapinės (iš kurių vienų nelikę nė pėdsako, tik informacinis stendas, antkapiai dingę be žinios) ir vieta, kurią, deja, randame prie kone kiekvieno didesnio miesto ir miestelio – Holokausto žudynių miškelis. Atidavę pagarbą, judame toliau. Merkinėje mūsų jau laukia Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas (bravo jam ir jo kolegoms, kurių tėra 2, o anksčiau buvo ir dar mažiau, už tą milžinišką darbą, kurį jie nuveikė, prikeldami iš užmaršties miesto istoriją!!!) ir supažindina su nelabai didele, bet labai įdomia muziejaus ekspozicija ir unikalia Merkinės istorija, kurioje ryškų pėdsaką paliko ne tik karališkos kilmės asmenys, bet ir žydų bendruomenė, kadaise sudariusi didžiąją miestelio gyventojų dalį.

Kaune buvo surengti mokymai lankomosios priežiūros darbuotojoms

Kaune buvo surengti mokymai lankomosios priežiūros darbuotojoms

Kauno žydų bendruomenės nariai, turintys garbaus amžiaus tėvus, bei patys senjorai visuomet džiaugiasi lankomosios priežiūros darbuotojų teikiama pagalba.
Šią kiekvienai regioninei bendruomenei aktualią veiklą koordinuoja LŽB Socialinių programų departameno darbuotojos, kurioms be kasdienio neįkainojamo ir atsakingo darbo pandemijos akivaizdoje tenka tvarkytis su naujais iššūkiais, užtikrinti, kad mums tokie brangūs senoliai būtų apsaugoti nuo jos keliamų grėsmių ir pavojų. Įgyvendinant šiuos tikslus
Kaune buvo surengti mokymai laikinosios sostinės lankomosios priežiūros darbuotojoms, kuriuos vedė LŽB socialinės komisijos narė, gydytoja epidemiologė Ela Gurina bei SPD koordinatorė Snieguolė Zalepūgienė.  Darbuotojos buvo išsamiai supažindintos su Covid-19 ypatumais, teisingu asmens apsaugos priemonių naudojimu, darbo tvarka, esant ekstremaliai situacijai.
Sveikiname Kauno žydų bendruomenės pirmininką Gercq Žaką vienbalsiai perrinktą kitai kadencijai

Sveikiname Kauno žydų bendruomenės pirmininką Gercq Žaką vienbalsiai perrinktą kitai kadencijai

Paskutinę liepos savaitę Kauno žydų bendruomenė buvo susirūpinusi dviejų renginių organizavimu.
 
Pirmasis – tai Kauno žydų bendruomenės ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, įvykęs liepos 29 d. Nepaisant atostogų metų bei vėl pradėjusio bauginti viruso, išreikšti savo valią susirinko gausus būrys Kauno žydų bendruomenės narių.
Nemažai negalėjusių atvykti įgaliojo artimuosius ar bendruomenės bičiulius perduoti jų balsą.
Beveik 200 balsų vienbalsiai buvo atiduota už Gercą Žaką, prieš tai teigiamai įvertinus jo praeitos kadencijos veiklą.
XVII Tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis Šiauliuose

XVII Tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis Šiauliuose

Panevėžio žydų bendruomenės narių grupė lankėsi Šiauliuose tarptautiniame Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio koncerte, kuris buvo skirtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams. Muzikine kalba atpasakojama didinga ir tragiška Vilniuje gyvenusios tautos ir paties miesto istorija. Sugrąžinamas prarastas ano meto koloritas, perteikiama įpatinga atmosfera.  Šio muzikinio pasakojimo personažai nėra vien išminčiai ar meno kūrėjai, kurių darbai yra tapę pasaulio kultūros paveldu. Tai paprasti žmonės, darbštūs ir nagingi, beatodairiškai stojantys ginti savo tiesos ir įsitikinimų, dažnai susiduriantys su neteisybe ir pykčiu, gebantys pasijuokti iš pačių savęs.

Žiūrovus stebino nuostabus, ypatingai maloni muzika, kurią pristatė „Lietuvos Jeruzalė“. ansamblis . Programoje skambėjo žydiška muzika.

Dalyviai padėkojo ansamblio vadovui ir pagrindiniam atlikėjui Borisui Traubui (smuikas), atlikėjams: Sergejui Okruško (fortepijonas), Valentinui Kaplūnui (violončelė), Romualdui Ramučiui Taločkai (klarnetas), Borisui Kirzneriui (smuikas), Rolandui Romoslauskui (altas), Sauliui Astrauskui (mušamieji).

Tai pat ačiū  Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuojamas ir rėmėjams.

 

Panevėžio VŠĮ  Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai susidomėjo   žydų istorija

Panevėžio VŠĮ  Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai susidomėjo   žydų istorija

Nors laikotaris sudėtingas, bet Panevėžio miesto žydų bendruomenė tęsia edukacinius susitikimus. Suplanuotam forumui iš anksto buvo pasiruošta. Dalyviai laikėsi būtinų  apsaugos reikalavimų dėl Covid-19.

Šį kartą PŽB buvo senjorų grupė iš VŠĮ „Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos“.  Perskaitę laikraštyje „Panevėžio balsas“ savaitinius straipsnius apie žydų gyvenimą  Panevėžyje VŠĮ LASS  nariai paprašė gyvo pokalbio apie žydų istoriją prieš II pasaulinį karą.

 2020m. liepos mėn. PŽB patalpose  senjorai, prie arbatos ir kavos puodelio, klausė bendruomenės pirmininko Gennady Kofman gyvo pasakojimo  apie  II pasaulinio karo įvykius ir tragišką žydų likimą. Jie suprato, kad mitas apie žydus, kurie tik skolino pinigus, neatitinka tikrovės, kad Panevėžyje gyveno ir dirbo daug pasaulyje žinomų ir garsių žydų. O žinios apie žydų labdaros organizaciją „JOINT“ jiems buvo visai naujas istorinis puslapis. Jie sužinojo ir apie  garsų rabiną Josefą Kahanemaną, kuris atkūrė Panevėžio Ješivą,  veikiantį  ir šiandien Izraelyje.

 Svečiai uždavė skirtingus  klausimus, susidomėję klausėsi apie  žydus verslininkus, mokytojus, gydytojus, apie garsų Panevėžio žydą gydytoją Abraomą Merą, ir kitų profesijų žydus darbininkus.

Daug klausimų buvo užduota. Apsvarstėm tolimesnius susitikimus, pasikeitėme dovanomis, svečiai paliko atsiliepimus svečių knygoje.

Filmo idėja – perskaičius knygą „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“

Filmo idėja – perskaičius knygą „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“

Lietuvos televizijos dokumentinių laidų ciklo „ZACHOR. ATSIMINK“
scenarijaus autorei Julijai Ciurupai, bibliotekoje Vilniuje atsitiktinai į rankas pateko Aušros
Jonušytės sudarytas leidinys „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“.
Įdėmiai ją perskaičiusi, nutarė, remdamasi knyga, kupiškėnų lietuvių ir litvakų pasakojimais,
sukurti dokumentinį filmą apie Kupiškyje tarpukariu gyvenusius žydus. Julija Ciurupa ir
prodiuserė Indrė Zelbaitė-Ciesiūnienė, pasidalinę scenarijų per pusę, atvyko į Kupiškį su
gausia dviejų filmavimo grupiu komanda.

Rasa SKAISGIRYTĖ

Miestelis, išsaugojęs litvakų palikimą

Prieš filmavimą pirmą kartą apsilankiusi Kupiškyje ir jame praleidusi visą dieną J.
Ciurupa sužinojo, kad Kupiškis ne tik garsus litvakų palikimu, išlikusiais pastatais, bet ir jų
detalėmis, žiniomis kas kai kuriuose iš jų gyveno, kokiais verslais užsiėmė, apie kuriuos pasakojo
istorikė A. Jonušytė. Džiaugėsi, kad ir dabar yra gyvenančių lietuvių kupiškėnų, kurie po detalę
dėlioja tą mozaiką ir bando atkurti kas buvo seniau. Todėl filmo kūrėjams pasirodė, kad visa tai
labai vertinga. Tuo labiau, kad šiandien ne kiekvienas miestelis gali pasidžiaugti sukauptomis
žiniomis ir straipsniais apie vietines žydų bendruomenes spaudoje. Matosi, kad tuo užsiimantys
žmonės dirba savo darbą nuoširdžiai ir su užsidegimu.

Sužinojo, kad prie kupiškėnų darbo prisideda Lietuvos žydų bendruomenės nariai,
Lietuvos mokslininkai, Kupiškio žydų palikuonys, kurie čia atvykę papildo jau žinomus istorinius
faktus ir senesnius pasakojimus.

Sukurtuose filmuose bus parodyta penkiolika Lietuvos miestų ir miestelių: Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Rokiškis, Telšiai. Kupiškis, Plungė, Ukmergė ir kt.

Pagal scenarijų ir aktorių vaidyba

Du draugai aktoriai Dovilė Kundrotaitė ir žydiško kraujo turintis Marius Povilas Elijas

Projektas “Šolom, Akmene!” puikiai pavyko

Projektas “Šolom, Akmene!” puikiai pavyko

Keturios su puse dienos ir rezultatas – ,,Puikiai pavyko”- rašo akmenės laikraštis ,,Vienybė”.

Taip apie projekto “Šolom, Akmene!” veiklas ir renginius, vykusius praėjusią savaitę, sakė dalyviai bei svečiai iš Šiaulių ir Vilniaus. Taip pat kalbėta ir apie penktadienio susitikimus štetlo prisiminimams skirtoje konferencijoje, pamokas  su saldumynais apie Šabato papročius bei koncertą.

Iš anksto rengta jaunimo kūrybinė stovykla, žydų kapinių Vegeriuose, Klykoliuose, Viekšniuose, Tryškiuose lankymas ir tvarkymas su dideliu užmoju skaitmenizuoti šių vietų epitafijas.

Konferencijoje kalbėjo Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Josifas Buršteinas, tapęs ir Akmenės ambasadoriumi, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas Daumantas Todesas, apie vaikystės metus Žagarėje nuotoliniu būdu išklausyta F. Šteinienė, papildymų pateikė iš Kauno atvykęs Chaimas Bargmanas

Su prieš tai įvykusia  Šabato saldumynų edukacija susišaukė ir baigiamasis koncertas. Degė žvakės,  skaityta toros išminties, sceniniais vaizdeliais pasakota apie  vertybes ir tradicijas, muzikuota. Šabatas – dvasios diena, ir ji apšviečia dvasingumu visas likusias savaitės dienas. Šeima susirenka prie Šabato stalo: žvakės, balta staltiesė,  Šabatinės dainos, Toros žodžiai…

Skambėjo tradicinės Šabato vakaro giesmės ir dainos. Pasirodė rajono muzikos mokyklų bei Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai…

Kūrę gailestingumo stebuklą

Kūrę gailestingumo stebuklą

 

Daiva Savickienė

Tragedijų kupinoje Holokausto istorijoje būta ir prošvaisčių, padėjusių to meto kartai išsaugoti tikėjimą žmogiškumu.

Antrojo pasaulinio karo siaubai išryškino tiek blogiausias, tiek ir pačias geriausias žmonių savybes. Tų, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Dabar ne vienas jų vadinamas Pasaulio tautų teisuoliu.

Šis vardas – garbės, jį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas. Nemaža dalis Lietuvos piliečių už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, be jo, yra apdovanoti ir Lietuvos prezidento žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Tarp gelbėtojų buvo ir ne vienas Bažnyčios tarnas, susijęs su Panevėžiu. Du iš jų – Alfonsas Lipniūnas ir Marija Rusteikaitė – dėl savo viso gyvenimo veiklos yra kandidatai ir į šventuosius.

Nesitaikstė su žudynėmis

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus duomenimis, 2019 metų rugpjūčio 11 dieną Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Izraelyje, tiriantis Holokaustą ir besirūpinantis jo aukų bei gelbėtojų įamžinimu – Pasaulio tautų teisuoliais buvo pripažinęs 915 Lietuvos piliečių. Tačiau šis sąrašas nuolat pildomas. Kai vieną gyvybę dažnai gelbėjo dvi dešimtys ar net daugiau žmonių, bėgant laikui, surinkti tikslią informaciją apie juos visus nėra lengva.

Dabartiniais muziejaus duomenimis, žydus gelbėjo 159 šalies dvasininkai, tačiau, remiantis kitais šaltiniais, jų galėjo būti 162.

Pasaulio tautų teisuolio vardas iki 2002 metų suteiktas 14 Lietuvos kunigų, tarp jų dirbusių Panevėžyje ar jo krašte. Gelbėjant žydus, prisidėjo ir vienuolės.

Koalicijos stiprinimo seminaras Kaune – 7 ŽINGSNIAI

Koalicijos stiprinimo seminaras Kaune – 7 ŽINGSNIAI

Projektas “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje” tęsiasi. Liepos 24 d. Kaune vyko Koalicijos formavimo seminaras 7 ŽINGSNIAI. Seminaro metu Kauno žydų bei romų bendruomenių nariai pristatė bendruomenėse iškilusias aktualias etninės diskriminacijos, stereotipinio neigiamo mąstymo problemas, teigiamos žiniasklaidos sklaidos apie tautines mažumas trūkumą ir galimus sprendimo būdus. Seminaro dalyviams bendrystės idėjų linkėjo Kauno miesto vicemeras Mantas Jurgutis, patirtimi kuriant daugiakultūrinį miestą, kuris burtų bendruomenes dalijosi doc. Aurelijus Zykas, Kauno – Japonijos draugystės asociacijos prezidentas, Sugiharos savaitės rengėjas. Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja bei Tautinių mažumų departamento tarpininkas, Romų intelektualų organizacijos vadovas Gopalas Michailovskis kalbėjo apie romų situaciją Lietuvoje, romų integracijos į visuomenę strategiją, romų istorijos paraleles, o Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė ir manoteises.lt redaktorė pristatė Žmogaus teisių organizacijų koalicija‘os veiklą .
PROGRAMA
Kaune Vilniaus Gaono Ir Lietuvos žydų istorijos metų projektas tapo didele viso miesto švente

Kaune Vilniaus Gaono Ir Lietuvos žydų istorijos metų projektas tapo didele viso miesto švente

Džiaugiamės, kad 2020 m., paskelbti Vilniaus Gaono Ir Lietuvos žydų istorijos metais, Kauno žydų bendruomenei padovanojo naujų bičiulių ir partnerių. Būtent šiai 2020-ųjų metų temai jie dedikavo savo projektus ir renginius.
Vieni jų – tai KĮ “Kauno santaka”, parengusi “Muzikinį Kauno gidą istorinėmis žydų trajektorijomis”: turbūt dauguma iš didžiulio būrio juo susidomėjusių kauniečių pirmą kartą dalyvavo tokiose netradicinėse ekskursijose, kuriose juos visur lydėjo orkestrai! Pirmajame maršrute tai buvo svečias iš Vliniaus – Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras “Trimitas”, o antrajame – mūsų kaunietiškasis “Ąžuolynas”! Buvusių žydų pastatų ir kitų objektų istorijas pasakojo visažinė gidė dr. Marija Oniščik. Po antrosios ekskursijos koncertui prie atnaujinto Laisvės alėjos fontano prisijungė ir griausmingų ovacijų sulaukė tenoras Edgaras Davidovičius, atlikęs legendines Danieliaus Dolskio dainas.


Kiti – tai šaunioji jauna Kaunas Piano Fest komanda, kuri festivalio rėmuose surengė litvakų kompozitorių kūrinių konkursą, o baigiamąjį festivalio koncertą, kuris dėl reikalavimų renginiams uždarose patalpose turėjo apsiriboti labai nedideliu klausytojų skaičiumi, skyrė ne tik minėtiems proginiams metams, bet ir Kauno geto likvidavimo metinėms.

Be galo malonu, kad į šį koncertą, kuriame gyvai grojo Robertas Lozinskis ir Anna Szałucka, o įraše, skambėjusiame kaip gyvas atlikimas, Nathan Cheung, organizatoriai pakvietė Kauno žydų bendruomenės narius. Beje, festivalio dalyvių atliekamos muzikos galite paklausyti Kaunas Piano Fest YouTube kanale.
Labai tikimės, kad užsimezgusios partnerystės ir bendradarbiavimai tęsis ir kitais metais.
Norėdami pamatyti daugiau nuotraukų, spauskite staripsnio pavadinimą
Renginius iš dalies finansavo GVF.