Kauno žydų bendruomenė vasarą palydėjo ir rudenį pasitiko vaikščiodama atminties keliais. Paskutinę rugpjūčio savaitę pagerbėme Prienų ir jų apylinkių Holokausto aukas. Dėkojame jau bičiuliais tapusiems Prienų krašto muziejaus, Prienų rajono savivaldybės darbuotojams, Balbieriškio Tolerancijos centrų atstovams, moksleiviams už tai, kad jiems rūpi, kad Holokausto tragedija jiems yra jų tragedija, jų netektys, širdgėla, kad niekieno neverčiami susiburia, organizuoja, prisimena tuos, kurie kadaise gyveno šalia, buvo kaimynai, gal net draugai jų tėvų, senelių, prosenelių.
O paskutinę vasaros dieną, taip pat kaip ir Prienuose verkiant dangui, aplankėme ir prisiminėme Petrašiūnų žydų žudynių ir Inteligentų akcijos aukas. Dėkojame smuikininkei Jonei Barborai Laukaitytei, nepabūgusiai darganoto oro ir savo melodija taip jautriai suvirpinusiai ir mūsų širdžių stygas.
Pirmąjį rudens savaitgalį pagaliau sulaukėme dar kovo 13-ąją turėjusios įvykti, bet dėl visiems suprantamų priežasčių nukeltos Aleksandro Rubinovo monospektaklio “Mano tėvas” premjeros, o Kauno paveikslų galerijos lankytojus su Samuelio Bako kūryba iki rugsėjo 13 d. dar veiksiančioje jo darbų parodoje supažindino Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro ir S. Bako muziejaus vadovė Ieva Šadževičienė.
Ir spektaklis, ir paveikslai bylojo apie atmintį, apie Holokausto tragediją, apie protu nesuvokiamas žmonių kančias, bet ne tik apie tai – jie liudijo ir lygiai taip pat sunkiai suvokiamą žmogaus stiprybę, drąsą, pasiaukojimą, sugebėjimą atsitiesti ir eiti toliau, siekti, kurti, įprasminti, išlikti žmogumi nužmogėjusiame pasaulyje.
Daugiau akimirkų nuotraukų galerijoje.
Renginių išlaidos iš dalies apmokėtos GVF lėšomis
