Paveldas

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

Bernardinai.lt   Donatas Puslys

Neseniai knygynus pasiekė Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“, kurioje autorė su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi ir jo žmona Olia piešia ne tik kūrėjo portretą, bet ir ištisos epochos peizažą. Be to, lapkričio 29 dieną Londono Cenrinėje sinagogoje bus pristatoma ir į anglų kalbą išversta rašytojo knyga „Miestelio romansas“. Ta proga su G. Kanovičiumi kalbėjomės apie jo santykį su skaitytojais, meilę tėvynei ir skaudžius mūsų istorijos momentus. 

Patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Jūsų kūryba yra itin svarbus paminklas Lietuvos žydų istorijai, atminimui. Tačiau knygai būtinas skaitytojas, kuris užmegztų dialogą su kūriniu. Ar Lietuvoje jaučiate tuos skaitytojus, ar juntamas dialogas, diskusija su Jūsų tekstais? Gal iš pastarųjų užsienio leidimų galima daryti išvadą, kad vis dėlto Jūsų kūryba šiandien labiau domina užsienio, o ne Lietuvos skaitytoją?

Aš laikausi nuomonės, kad tėvynėje pranašų būna retokai, dažniausiai galima aptikti gal tik aiškiaregių ar teisuolių. Man regis, pranašas – tai hiperbolė. Neneigčiau, kad mano romanai tai mėginimas sukurti paminklą ikikarinei žydų istorijai ir deramai įamžinti mano gentainių atminimą.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp manęs ir mano skaitytojų Lietuvoje vyksta plataus masto diskusija, bet aš gaunu gana nemažai geranoriškų atsiliepimų iš įvairių vietų, iš skaitančiųjų mano kūrybą rusiškai ar lietuviškai. Neturėčiau dėl to skųstis. Man džiugu, kad mano kūryba domisi ir užsienio leidyklos. Pavyzdžiui, kad ir neseniai solidžios Londono leidyklos išleistas mano „Miestelio romansas“.

Vilniuje atidaromas pasaulinio pripažinimo sulaukusio S. Bako muziejus

Vilniuje atidaromas pasaulinio pripažinimo sulaukusio S. Bako muziejus

Trečiadienį Vilniuje vyko spaudos konferencija, kurioje atidarymo išvakarėse pristatytas Samuelio Bako muziejus. Renginyje dalyvavo ir pats garsusis Vilniuje gimęs, šiuo metu JAV gyvenantis Samuelis Bakas.
S. Bakas (g. 1933 m.) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs dailininkas, Lietuvai dovanojantis per 50 itin vertingų savo paveikslų. S. Bakas, lydimas artimų šeimos narių, Vilniuje praleis kiek daugiau nei savaitę.

Iškilmingoje ceremonijoje Rotušėje jam bus suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas, menininkas dalyvaus savo vardo muziejaus atidarymo renginiuose. Samuelio Bako muziejus – pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio litvakų dailininko kūrybai (2019 m. planuojama atidaryti Samuelio Bako galeriją Hiustono Holokausto muziejuje, esančiame JAV Teksaso valstijoje). 2017 m. lapkričio 17 d. lankytojams duris atvers pirmoji Samuelio Bako muziejaus ekspozicinė erdvė, kurios plotas – 161 kvadratiniai metrai. Netrukus planuojama įrengti dar vieną ekspozicinę erdvę bei įkurti edukacinį centrą. Muziejuje bus eksponuojama keliasdešimt itin vertingų S. Bako paveikslų, datuojamų 1946-2011 m. Muziejaus atidarymo dieną dailininkas juos oficialiai padovanos Lietuvai. Atidarius antrąją ekspozicinę erdvę, muziejaus kolekcija dar labiau išsiplės: ją sudarys 125 menininko tapybos darbai, taip pat asmeninės donacijos.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia į spaudos konferenciją

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia į spaudos konferenciją

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia į spaudos konferenciją, kuri vyks lapkričio 15 d. 11 val. – vienintelio pasaulyje Samuelio Bako muziejaus atidarymo išvakarėse – Naugarduko g. 10/2, Vilniuje. Konferencijoje dalyvaus:

–          Samuelis Bakas, garsus Vilniuje gimęs menininkas, šiuo metu gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose;

–          J.E. Anne Hall, Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorė Lietuvoje;

–          Markas Zingeris, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus (VVGŽM) direktorius;

–          Ieva Šadzevičienė, VVGŽM Tolerancijos centro ir Samuelio Bako muziejaus vadovė.

Po spaudos konferencijos bus galima susitarti dėl išskirtinių interviu su S. Baku ir nufotografuoti muziejuje išeksponuotus S. Bako paveikslus.

Bakas (g.1933 m. Vilniuje) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs dailininkas, Lietuvai dovanojantis per 50 itin vertingų savo paveikslų. S. Bakas, lydimas artimų šeimos narių, Vilniuje praleis kiek daugiau nei savaitę. Iškilmingoje ceremonijoje Rotušėje jam bus suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas; menininkas dalyvaus Samuelio Bako muziejaus atidarymo renginiuose (11 16 – uždaras atidarymo renginys, 11 17 – „masterclass“ tapybos pamoka dailės studentams, 11 20 – susitikimas su visuomene).

Prašome patvirtinti savo dalyvavimą spaudos konferencijoje iki lapkričio 13 d.

Tel. (8 5) 231 3179, mob. 8 623 57560

El. p. zivile.juonyte@jmuseum.lt

Vilniuje iš užmaršties prikeliamas unikalus žydų archyvas

Vilniuje iš užmaršties prikeliamas unikalus žydų archyvas

 Andrej Vasilenko/New York Times/Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka/BNS nuotr.

Vilnius, lapkričio 3 d. (BNS). Vilniuje sustiprinus judaikos tyrimus, mokslininkai šiemet identifikavo tūkstančius vertingų žydų rankraščių, jie sovietų okupacijos metais išgulėjo paslėpti bažnyčios rūsiuose, o du nepriklausomybės dešimtmečius buvo išbarstyti po skirtingus archyvus.

Dalis naujai identifikuotų dokumentų šiuo metu pristatomi Niujorke, su rinkiniu ateityje numatoma supažindinti ir Lietuvos visuomenę.

„Kasdieną identifikuojami vis nauji dokumentai leidžia pagrįstai teigti, kad mūsų Nacionalinė biblioteka išsaugojo vieną reikšmingiausių judaikos dokumentinio paveldo rinkinių Lietuvoje ir pasaulyje“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vadovas Renaldas Gudauskas.

Paslėpė bažnyčioje

Vilniuje iki Antrojo pasaulinio karo buvo šimtai žydų visuomeninių, religinių, kultūros ir mokslo organizacijų. Ypač reikšmingas buvo nuo 1925-ųjų iki Antrojo pasaulinio karo veikęs Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO. Jis  tyrė žydų gyvenimą visoje Rytų Europoje, nuo Vokietijos iki Rusijos, nuo Baltijos šalių iki Balkanų, kaupė žydų liaudies folklorą, memuarus, knygas ir publikacijas, žydų bendruomenės dokumentus, leido žodynus, brošiūras ir monografijas.

LŽB nuotaikinga chalos kepimo šventė

LŽB nuotaikinga chalos kepimo šventė

Nuotraukoje: spalio 26-osios vakare Lietuvos žydų (litvakų bendruomenėje chalas kepė net 4 moterų kartos!

Linksmas, su klezmerių muzika, šokiais, gera nuotaika, „Beigelių krautuvėlės” skanumynais – taip vyko chalos kepimo šventė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. Moterys, kas su vaikais, kas su draugėm, su šeimom minkė tešlą, pynė chalas, o po to iškeptas nešėsi namo.

Ar ne laikas Lietuvos duonos kepėjams sugrąžinti buvusį tikrąjį pavadinimą pynutei? Juk Chala – ypatinga, Šabui ir šventėms žydų šeimose kepama duona. Visa paruošimo, atplėšimo ir kepimo reikšmė glaudžiai siejasi su tradicijomis ir religija. Pavadinimas pirmiausia reiškė kepalėlį ar paplotėlį iš atskirto atnašai, pirmosios tešlos gabalėlio. Tai vienas pirmųjų įsakų izraelitams, jiems ruošiantis dykumoje įeiti į Pažadėtąją žemę: „Iš pirmosios tešlos atidėsite atnašai chalą kaip atidedate atnašą kūlės grūdų“. (Bamidbar 15:20)

   

Viso pasaulio žydai šiemet, jau ketvirtus metus iš eilės rengė chalos kepimo ir Šabato sutikimo vakarus savo bendruomenėse. Tarptautinio projekto tikslas – bent kartą metuose visiems po pasaulį išsibarsčiusiems žydams susivienyti ir kartu susėsti prie šventinio Šabo stalo.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pakvietė visus prisijungti prie užburiančio chalų kepimo veiksmo spalio 26-os, ketvirtadienio vakarą. Programoje tešlos kildinimas, gražiausios chalos pynimas, žydės moters pareigų, ruošiantis Šabatui, pristatymas, dainos ir šokiai su Rakija Klezmer Orkestar. Salės, kurioje buvo pinamos chalos, ekrane buvo matyti tiesioginės transliacijos per Facebooką iš įvairių pasaulio kampelių, kaip kepa ir linksminasi įvairaus amžiaus žydai.

Daugiau nuotraukų:

Nacionalinė biblioteka išsaugojo vieną reikšmingiausių judaikos dokumentinio paveldo rinkinių Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. spalio 27 d.

Žydų raštijos paveldo dokumentai, Antrojo pasaulinio karo metais paslėpti ir išsaugoti Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje (buvusiuose Knygų rūmuose), pristatomi Lietuvoje ir pasaulyje. Iki šiol manyta, kad neseniai atrasti rankraščiai, religiniai raštai, sinagogų ir jašivų įrašų knygos hebrajų ir jidiš kalbomis, kitas vertingas Vilniaus žydų kultūros palikimas per Holokaustą buvo sunaikintas.

Dešimt iš  dešimčių tūkstančių žydų dokumentų kolekcijos atrastų dokumentų pirmą kartą atverti visuomenei Žydų mokslinių tyrimų institute (angl. Institute for Jewish Research, YIVO) Niujorke, kur bus eksponuojami nuo spalio 24 d. iki 2018 m. sausio.

Pasak Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vadovės dr. Laros Lempertienės, eksponatai buvo atrinkti taip, kad sukrėstų ir ne tokią jautrią Rytų Europos žydų kultūrai amerikiečių auditoriją.

Daugiau apie Nacionalinėje bibliotekoje saugomą judaikos dokumentinį paveldą ir neseniai Šv. Jurgio bažnyčios rūsiuose atrastus žydų raštijos dokumentus žiūrėkite pokalbio su L. Lempertiene vaizdo įraše.

Istorijos pamokos Kauno tvirtovės IV forte

Istorijos pamokos Kauno tvirtovės IV forte

2017-10-21 Kauno  IV forte (Kauno miestas, Plytinės g. 15) vyko asociacijos “Kauno tvirtovė” sezoninės veiklos šventės uždarymas.Šventės metu rikiavosi asociacijos įgulos, buvo keliamos Lietuvos valstybinė, Kauno miesto bei asociacijos vėliavos.  Po to prof. Jonas Vaičenonis, prof. Arimantas Dumčius, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas ir kiti švečiai tarė sveikinimo žodžius renginio organizatoriams.  Kauno IV-ojo forto visuomeninis komendantas A. Steponenko pristatė istorinių nuotraukų ir kitų socialinių artefaktų parodą.  Architektas- dailininkas J. Lukšė pristatė savo parodą Kauno tvirtovė piešiniuose. Prof. V. Rakutis renginio dalyvius supažindino su Kauno IV forto istoriją, pristatė kokie buvo atlikti darbai forto teritorijoje, kokie yra informaciniai stendai bei kokie galimi ateities planai.  Renginio pabaigoje vyko vaišės “Tvirtovės užkandžiai” — šventės dalyviai buvo vaišinami koše ir, žolelių surinktų forto teritorijoje, arbata.

 

Kauno tvirtovės fortai buvo pastatyti XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, Rusijos imperijos caro Aleksandro II įsakymu. Kauno IV-asis fortas buvo  pastatytas 1883–1889 m., rekonstruotas ir modernizuotas 1892–1894, 1904–1908 bei 1914 m. Netoli  Kauno IV-ojo forto yra  pastatytas paminklinis akmuo su  įrašu: ,,ČIA IV FORTE 1941 M. NACIAI IR JŲ VIETINIAI TALKININKAI NUŽUDĖ 4000 ŽYDŲ. VIEN RUGPJŪČIO 18 D. – DAUGIAU KAIP 500 KAUNO GETO INTELIGENTŲ”.

Įteikta 28-oji Respublikinė Lauryno Ivinskio premija

Spalio 20 d. Kuršėnuose vyko Lietuviškojo kalendoriaus šventė. Šventė tradiciškai prasidėjo minėjimu, gėlių ir žvakučių padėjimu ant pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjo Lauryno Ivinskio kapo Kuršėnų miesto senosiose kapinėse. Birbynininkas Alvaidas Bernotas atliko kelis kūrinius, o Kuršėnų garbės pilietė, L. Ivinskio Kalendorių muziejaus įkūrėja Sigita Lukienė pasidalino gražiais žodžiais apie L. Ivinskį.

Vėliau minėjimas persikėlė į Padarbos mišką. Čia, prie Kuršėnų žydų masinio žudymo vietoje esančio paminklo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės. Į iš akmenėlių sudėliotus Lietuvos žemėlapio kontūrus, visi minėjimo dalyviai žuvusių atminimui padėjo po akmenėlį su užrašytais žuvusiųjų vardais ir pavardėmis. Žydų bendruomenės vyrai sukalbėjo maldą, o šio minėjimo prasmingumu ir svarba džiaugėsi Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nariai. Į susirinkusius kreipėsi ir istorikas Rolandas Tamošaitis.

Po minėjimo, visi rinkosi Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro parodų salėje. Čia įteikta XVIII Respublikinė Lauryno Ivinskio premija už geriausią metų kalendorių. Juo išrinktas, labiausiai premijos skyrimo nuostatus atitinkantis Žydiškas kalendorius  „Pasaulio tautų teisuoliai“, kurį išleido Lietuvos žydų bendruomenė. Šio kalendoriaus sudarytojai Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai Šiaulių rajono savivaldybės meras Antanas Bezaras užrišo vardinę juostą ir įteikė piniginę 290 € premiją bei padėkos raštą. Atminimo dovaną įteikė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius Gipoldas Karklelis. Sveikinimo žodžius ir gėles perdavė LR Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos padėjėja Ada Grakauskienė. Tautine juosta, gėlėmis ir atminimo dovanomis apdovanota ir Holokausto liudininkė Sulamit Lev.

Gerų įvertinimų ir rekomendacijų apdovanoti sulaukė dar vienas kalendorius. Tai „Šiaulių rajono kultūrinių renginių kalendorius“. Jo sudarytojams Laimutei Varkalienei ir Zigmui Ripinskiui įteiktos Šiaulių rajono savivaldybės atminimo dovanos.

Padėkos žodžius tarė ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenės atstovai.

Žiūrovams nuostabias dainas dovanojo Lietuvos žydų dainų ir šokių ansamblio „Fajerlech“ muzikantai.

Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro informacija

Renginio nuotraukos:

Vilniaus pagarbos ženklas – žydų antkapiai sugrąžinami į kapinių teritoriją

Vilniaus pagarbos ženklas – žydų antkapiai sugrąžinami į kapinių teritoriją

Nuotrauka S.Žiūros

Sostinės savivaldybė pasirūpino, kad sovietmečiu statyboms naudotiems žydų antkapiams būtų parodyta derama pagarba – šią savaitę į Olandų kapinių teritoriją išvežami visi žydų paminklinių akmenų fragmentai, iš sovietmečiu sunaikintų istorinių Olandų ir Šnipiškių žydų kapinių, išmontuoti iš įvairių sostinės objektų. Daugiau nei 1 000 tonų paminklinių akmenų, kuriais ilgus dešimtmečius nebuvo deramai pasirūpinta, vežami į senųjų žydų kapinių teritoriją Olandų gatvėje. Visi paminklų fragmentai bus ištirti, įvertinti ir pagal rengiamus projektus atguls į jiems skirtas atminimo vietas – senąsias žydų kapines Olandų gatvėje ir prie Sporto rūmų.

„Šių laikų Vilnius turi deramai įvertinti, atminti ir pagerbti miesto ir jo miestiečių istoriją. Milžiniško kiekio antkapių sugrąžinimas į istorines ir sakralines vietas rodo vilniečių  pagarbą žydų bendruomenei ir mirusiųjų atminimui.  Į senąsias Olandų  kapines jau grįžo akmenys iš išardytos transformatorinės ir kitų sostinėje aptiktų objektų, kurių statybai sovietai buvo panaudoję žydų antkapius. Mūsų tikslas – kad visi paminklai atgultų jiems skirtoje vietoje“, – sakė sostinės meras Remigijus Šimašius.

Iki šiol UAB „Vilniaus žaluma“ teritorijoje sovietmečiu išniokotų ir statyboms naudotų žydų paminklinių akmenų susikaupė net apie 1 000 tonų.

Vilnius Action 2017

“Vilnius Action” tai tarptautinės dizaino dirbtuvės vykstančios jau trečią kartą. Dirbtuvių paskirtis – dizaino patirčių mainų skatinimas tarp Lietuvos ir užsienio specialistų. Jauniems dizaineriams tęsti savo kaip dizainerio praktikas, įgauti naujos patirties susipažįstant su skirtingomis dizaino metodikomis, pradėti/įgyvendinti naujus projektus, užsimezgusius dirbtuvių metu, užmegzti ryšius su dizaino specialistais iš užsienio.

Šiais metais pasirinkta tema – žydų kultūros paveldas ir įtaka Vilniaus miestui. Kūrybinių dirbtuvių metu kaip įmanoma plačiau susipažinsim su žydų kultūra Vilniaus miesto kontekste – tradicijomis, amatais, buitimi ir t.t. Siejant išsamų dizaino tiriamąjį darbą ir pasirinkto kultūrinio konteksto analizę bus kuriami dizaino daiktai, objektai, instaliacijos ir kiti meno ir dizaino kūriniai inspiruoti žydų kultūros Vilniuje ir Lietuvoje. Projektą užbaigia proceso metu atliktų darbų, instaliacijų, tiriamojo darbo pristatymų paroda.

>>Kvietimas į parodą

VILNIAUS AKCIJA – ZAVL’S KLOYZ (Zavelio sinagoga)

VILNIAUS AKCIJA – ZAVL’S KLOYZ (Zavelio sinagoga)

Pirmasis žvilgsnis į Vilniaus renovacijas: dizaino tyrimo projektas

Gėlių g. 6, Vilnius

Sekmadienis, spalio 1 d., 16.00 – 20.00 val.

Gėlių gatvės sinagoga yra viena iš aštuonių išlikusių Vilniuje. Šiuo metu joje atliekami intensyvūs restauravimo darbai. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje buvo 135 sinagogos.

Sutelkta jaunų dizainerių komandą, siekia išspręsti keletą svarbių klausimų, susijusių su pastato atgimimu XXI amžiaus Vilniuje. Restauruota sinagoga greičiausiai suvaidins žydų gyvenime svarbų tęstinumo vaidmenį, tačiau jos ateities funkcija dar nevisai aiški.

Dizaineriai susirinko iš skirtingų šalių, jų požiūris, “ką dizainas gali padaryti”- skiriasi. Dauguma šioje grupėje yra Vilniaus Dailės akademijos absolventai. Šeši studijavo Dizaino akademijoje Eindhovene, vienoje iš pirmaujančių pasaulyje, kur kruopščiai nagrinėjamas dizaino vaidmuo visuomenėje. Du iš Eidhoveno absolventų anksčiau studijavo Izraelyje.

Atkuriama Žiežmarių sinagoga – viena iš nedaugelio medinių sinagogų išlikusių Europoje

LRT TV naujienų tarnyba

Lietuvą įtraukus į Europos žydų kultūros paveldo kelią pirmuoju simboliniu objektu buvo pasirinkta Žiežmarių sinagoga. Maldos namai, pastatyti iš medžio, – retas išlikęs pavyzdys Europoje. Tačiau prireikė daugiau nei dešimtmečio, kol sinagoga Žiežmariuose pradėta restauruoti. Užbaigus darbus prie svarbiausios šalies magistralės esančiame miestelyje ketinama įrengti muziejų.

19-ame amžiuje, kai buvo pastatyta Žiežmarių sinagoga, miestelyje gyveno apie 500 žydų. Prieš karą jų skaičiuota iki tūkstančio. Šiandien sinagoga įgauna buvusį vaizdą: atkuriamas fasadas, dedami nauji langai, jau sutvarkytas stogas. Pasak restauratorių, maldos namus pavyko išsaugoti, nes jais kasdien rūpinosi Žiežmarių gyventojai.

Šeduvos štetlo atminimas

Šeduvos štetlo atminimas

Senoji nuotrauka yra iš Perto Kaminsko kolekcijos.

Aut.Milda Jakulytė-Vasil, Šeduvos žydų memorialinio fondo muziejaus ekspozicijos kuratorė.

Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII a. pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi Magdeburgo savivaldos teises ir tapusi miestu, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste augo. To paties amžiaus pabaigoje, 1793 m., rašytojas  Fridrichas Šulcas (1762-1798) aprašydamas savo kelionių po Lenkiją įspūdžius Šeduvą apibūdino kaip mažą miestelį, labai panašų į daugelį kitų matytų pakeliui. Pro aplinką vertinančio užsienio keliautojo akis nepraslydo jog, kone visi miestelio namai neturėjo kaminų. Žinoma, tokia pastaba kelionių knygoje, kažin ar galėjo prikaustyti skaitytojų dėmesi ir sužadinti norą apsilankyti ir reiškė turbūt ne ką daugiau, nei keliautojo ir rašytojo pastabą, kad tokius miestus ir miestelius galėjo ir siaubė dažni gaisrai.

Iš pažiūros tiek 18, 19 ar 20 amžiuje Šeduva kažkaip įpatingai nepasižymėjo, neišaugo, nesuklestėjo. Šeduvą galėtume pristatyti kaip tipinį miestelį, kur žydai sudarė nemažą ekonomiškai aktyvių gyventojų dalį, o jų veikla jei ne formavo – tai bent darė įtaką urbanistinei raidai. Ir tokių štetlų / miestelių Lietuvoje būta ne vieno, tačiau pasigilinus kiekviename jų galima rasti nuostabių, įdomių nutikimų ir istorijų, o tokių miestelių palikuonių dabar galime sutikti visame pasaulyje.

Nuotraukos autorius fortografas Arūnas Baltėnas.

Premjeras prie Panerių memorialo pagerbė Holokausto aukų atminimą

Iš Lietuvos Vyriausybės puslapio ministraspirmininkas.lrv.lt

2017 09 26
IMG_5497.jpg

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis pagerbė Lietuvos žydų genocido aukas ir padėjo gėlių prie Panerių memorialo. Iškilmingoje žydų genocido aukų pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės nariai, Izraelio ir kitų užsienio šalių ambasadų Lietuvoje atstovai, Vilniaus miesto savivaldybės atstovai bei parlamentarai.

„Visi kartu liudijame žydų tautos tragediją, kuri yra ir mūsų visos Tautos tragedija. Tai juodžiausias mūsų istorijos puslapis. Turime atvirai ir drąsiai kalbėti apie tai, kad kartu su naciais mūsų vietiniai žmogžudžiai dalyvavo įvykdant šį kraupų nusikaltimą. Mes praradome dalį savo istorijos, dalį Lietuvos identiteto. Tai yra istorinė pamoka mums visiems. Todėl turime padaryti viską, kad tai niekada nepasikartotų“, – kalbėjo premjeras prie Panerių memorialo.

Lietuvos žydų genocido aukos pagerbiamos prisimenant 1943 m. metų rugsėjo 23-iąją, kuomet likviduotas Vilniaus getas. Dešimtys tūkstančių gete gyvenusių žydų buvo nužudyti Paneriuose arba pateko į nacių koncentracijos stovyklas. Per antrąjį pasaulinį karą išžudyta 90 proc. Lietuvos žydų – apie 200 tūkst. žmonių.

Šiandien #MinistrasPirmininkas Saulius Skvernelis pagerbė Lietuvos žydų genocido aukas ir padėjo gėlių prie Panerių memorialo. „Visi kartu liudijame žydų tautos tragediją, kuri yra ir mūsų visos Tautos tragedija. Tai juodžiausias mūsų istorijos puslapis. Mes praradome dalį savo istorijos, dalį Lietuvos identiteto“, – sakė premjeras.Per antrąjį pasaulinį karą išžudyta 90 proc. Lietuvos žydų – apie 200 tūkst. žmonių.

Posted by Vyriausybė on 2017 m. rugsėjis 26 d.

Tarpinstitucinis bendradarbiavimas Lietuvos žydų paveldo išsaugojimui

Fainos Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pranešimas, 2017 rugsėjo 25d. Seime vykusioje konferencijoje, skirtoje Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai ir Europos žydų kultūros dienai. Diaspora, paveldas ir štetlas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir žydų paveldas šiandien

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyvena 3050 žydų. Kitais duomenimis – iki 5000 žydų, iš jų apie 2000 – Vilniaus mieste. Palyginimui XIX a. viduryje dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno apie 250.000 žydų. Holokausto metu Lietuva neteko daugiau nei 90% savosios žydų bendruomenės.

Šiandien Lietuvos žydai apsijungę į 28 nevyriausybines organizacijas, kurias savo ruožtu vienija asociacija Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Paveldas – nors ir labai svarbi, bet tik viena iš daugelio Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės veikos sričių. Lietuvos žydų bendruomenė aktyviai veikia teikiant nuotlatinę socialinę paramą savo bendruomenės nariams 7-iuose Lietuvos regionuose, rengia edukacines programas, puoselėja Holokausto aukų atminimą, vykdo projektinę veiklą bei užsiima Žmogaus teisių advokacija.

Grįžtant prie paveldo, Lietuvos žydų paveldas – tai reliktai kultūrinio kraštovaizdžio, kurį per daugiau nei 600 metų sukūrė bendruomenė, kažkada siekusi ketvirtį milijono gyventojų, pasklidusių po beveik visus šiandieninius Lietuvos miestus ir miestelius. Tai – beveik 200 kapinių, daugiau nei 200 žudynių vietų-masinių kapaviečių, virš 40 kultūros vertybėmis paskelbtų sinagogų.

Bendradarbiavimo poreikis ir patirtis

Holokaustą pergyvenusi šiandieninė Lietuvos žydų bendruomenė niekaip nebūtų pajėgi viena be valdžios ir savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių žmonių prižiūrėti bei išsaugoti tai, kas skurta per šimtmečius ir kas pasklidę plačiai po visą šalį.

Eišiškių štetlas

Eišiškės arba Eišišok yra paradoksas – labiausiai pasaulyje žinomas štetlas yra mažiausiai pažįstamas Lietuvos miestelis. Jidiš literatūroje Eišišok netgi garsus savo nežinomumu – figūruoja kaip atitolusio nuo pasaulio miestelio šedevras, kaip kartais bandoma pateikti Slobodką, arba dar neseniai Pabradę arba Balbieriškį.

Eišišok yra štetlo prototipas istoriografijoje – 1979 m. JAV prezidento Karterio sudarytos komisijos surasti būdą tinkamai paminėti Holokaustą narė Jafa Eliacha, kilusi iš Eišišok, gilinosi į savo gimtinės istoriją 17 metų, ir rašė pirmą mokslinę studiją apie štetlus apskritai. Pasak autorės, nors buvo vietinės reikšmės skirtumų tarp štetlų Rytų Europoje – vieni papasakodavo aibę anekdotų ir istorijų, kiti turėjo savitus papročius ir elgseną – bendrais bruožais štetlo gyvenimas visur buvo vienodas. Tai yra, vieno štetlo pavyzdys beveik tinka visiems. Jafos Eliachos darbas davė pradžią JAV Holokausto muziejui ir štetlų studijoms, jos dėka pasaulį išvydo daugiau nei 800 puslapių knyga, skirta vien Eišišiškių štetlui. Ši knyga puošia ne vieną amerikiečių knygų spintą, bet Lietuvoje apie Jafą Eliachą žino kol kas labai siauras ratas specialistų ir istorikų.

Pagal Eliachą dar XIX amžiuje senosiose Eišišok kapinėse tebestovėjo antkapis su seniausia žydų buvimo dabartinėje Lietuvoje data – velionis mirė 1097 metais. Pasaulio mastu data sutampa su pirmosiomis vikingų kolonijomis Grenlandijoje, apytikriai su normanų invazija į Angliją ir maždaug su pagonių Lietuvos pirmaisiais susiformavimo reiškiniais. Lenkų ir lietuvių padavimai apie Eišiškių atsiradimą aiškūs savo legendiniu ir mitologiniu pobūdžiu – esą buvo karvedys Eisyk arba Eiseika, kuris atkovojo teritoriją besikuriančiai valstybei ir kaip padėką gavo žemės plotą dabartinėse Eišiškių apylinkėse, arba kad pavadinimas, anot lenkų, kilo iš lenkiško žodžio šiški,  nes ten augo daug pušų. Tuo tarpu antkapio data yra istorinis faktas, teisingas ar ne, istorikai gali ginčytis. Lietuvių ir dar labiau lenkų apsigyvenimas Eišišoke yra remiasi mitais, o žydų atsikraustymas turi datą. Kuri grupė buvo pirma, kai Vilnius geriausiu atveju dar buvo tik vieta palei Nerį, kur pavasarį žvejodavo vietiniai? O gal istorikai Bumblauskas ir Gudąvičius šiek tiek klysta teigdami, kad Vakarų civilizacija atkeliavo į Lietuvą su lenkų krikštu, gal antikos helenizmas ir dar senesnės tradicijos atsirado žymiai anksčiau ir atkeliavo žydų prekybininkų vežimėliais iš pietų?

Eliach knygoje minimos pirmos penkios žydų šeimos Eišiškėse ir pateikiama versija, kad jos pradininkai atvyko ne iš Vakarų, iš kur vėliau dauguma Lietuvos žydų atkeliavo, o iš pietų, iš Krymo, iš būsimosios Turkijos ir iš Babilonijos. Iki XX amžiaus dar liko tam tikri karaimų atributai Eišišok žydų bendruomenėje ir ne vienas tyrinėtojas mano, kad pirmi eišiškėnai žydai buvo būtent karaimai, tai yra, žydų sekta, kuri nepripažįsta Talmudo ir laiko Toros skaitymą bei asmeninį skaitytojo interpretavimą aukščiausia vertybe.