Paveldas

Susitikimas-diskusija “Žydiškojo paveldo perspektyvos 2020 metais: svarbiausi tikslai ir uždaviniai Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų kontekste”

Susitikimas-diskusija “Žydiškojo paveldo perspektyvos 2020 metais: svarbiausi tikslai ir uždaviniai Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų kontekste”

Maloniai kviečiame sudalyvauti susitikime-diskusijoje

Žydiškojo paveldo perspektyvos 2020 metais: svarbiausi tikslai ir uždaviniai Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų kontekstevyksiančioje  spalio 24 d. 17.30  val.
Lietuvos žydų bendruomenėje, adresu Pylimo g. 4.

Susitikime dalvauja LŽB paveldosaugos grupės užsienio ekspertai:
Lyudmila Sholokhova (YIVO, JAV), Assumpcio Hosta (AEPJ, Ispanija), Sergey Kravtsov (Hebrew University of Jerusalem, Izraelis).

Registracija: renginiai@lzb.lt

Muziejaus trečiadienis. Dar nematyta tarpukario Lietuva

Moksleiviai, bendradarbiai, miestiečiai, giminės, miestų ir gamtos vaizdai. Daug iki šiol nematytų vaizdų. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje jau veikia paroda „Tarpukario Lietuvos fotografų – M. Levi ir S. Bajer – palikimas“. Jos iniciatorė – 1978 m. iš Šiaulių su vyru į Niujorką išvykusi Faina Borovsky, kuriai parodą surengti padėjo Ukmergės kraštotyros muziejus. Mauša Levis (1886–1941) – p. Fainos senelis, o Simonas Bajeras (1893–1942) – senelės brolis.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, iškart po Pirmojo pasaulinio karo Kaune dirbo vos keli fotografai, o 1918 m. prie jų prisijungė ir fotografas Simonas Bajeras, fotografijos studiją atidaręs Laisvės alėjoje 57 (čia veikė ir garsioji Perkovskio cukrainė, daug vėliau – populiari naktinė kavinė „Orbita“, – red. past.) . S. Bajeras buvo ne tik fotografas, bet ir fotokorespondentas, vienas to meto Lietuvos fotografų bendros veiklos iniciatorių ir organizatorių. Taip pat žinoma, kad apie 1918 m. Ukmergėje S. Bajeras kartu su M. Leviu atidarė fotografijos studiją „Baer ir Levi“. Nuo 1923 m. M. Levis tapo vieninteliu populiarios portretų, vinječių, grupinės fotografijos studijos savininku.

Faina Borovsky. Dainiaus Ščiukos nuotr.

„Prieš ketverius metus nusprendusi daugiau pasidomėti šeimos istorija nė nenutuokiau, kiek ir ko atrasiu“, – prieš pat parodos atidarymą pasakojo p. Faina. Jau po II pasaulinio karo gimusios moters tėvas daug apie giminės istoriją nebūdavo linkęs pasakoti, nes beveik visa ji, įskaitant ir abu fotografus, žuvo Holokauste – tai pats sužinojo tik po karo grįžęs į Lietuvą.

Neplanuotai su seniai pažįstamais šiauliečiais susitikusi Palangoje ji buvo supažindinta su Tarptautinio litvakų fotografijos centro įkūrėju britu Richardu Schofieldu („Kaunas pilnas kultūros“ interviu su Richardu rasite čia, – red. past.). Fotografas savo ruožtu išeivę iš Lietuvos nukreipė į akademiką Mindaugą Kaminską. Jis buvo rašęs mokslinį darbą apie komercinę fototgrafiją Kaume, kuriuo ir pasidalino su p. Faina.  Ji savo giminaičio S. Bajero pavardę darbe suskaičiavo paminėtą net 19 kartų!

Tuomet prasidėjo pačių fotografijų paieškos. Parodos iniciatorė buvo maloniai nustebinta, kiek M. Levy ir S. Bajero darbų galima rasti Lietuvos muziejuose (tarp jų – ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bei Maironio lietuvių literatūros muziejuje) kurių fondų darbuotojai sutiko pasidalinti skaitmeninėmis fotografijų kopijomis. Kai ką su vyru sugebėjo ir įsigyti iš kolekcionierių. Įdomi, nors ir nedidelė, ekspozicijos dalis – YIVO institute Niujrke rastos iškarpos iš tarpukario laikraščių, kurių straipsniams iliustruoti panaudotos S. Bajero fotografijos. Vienoje jų – su Brodvėjumi sulyginta Laisvės alėja, kitoje – savo darbais „apsiginklavę“ kibirų gamyklos darbuotojai.

Keliose dešimtyse parodoje eksponuojamų fotografijų – ir Bajerų bei Levių giminės atstovai (mūsų favoritas – paslaptingas gražuolis Mordechai), ir p. Fainai visai nepažįstami žmonės. Žinoma, įdomių draugystės ir giminystės ryšių renkant fotografijas tikrai pavyko atrasti. Tokie, kartais malonūs, kartais – ne tiek, netikėtumai – pats geriausias paskatinimas imti domėtis savo šeimos istorija. Fotografijų albumų juk turime ne vienas, bet ar visus nuotraukose užfiksuotus žmones galime identifikuoti? O gal padarytume kokį istorinį atradimą, jei atidžiau pasidomėtume?

Kauno rotušės rūsys – jau trečioji parodos stotelė. Ji eksponuota Ukmergėje, kur tarpukariu veikė S. Bajero ir M. Levio salonas, taip pat – Šiauliuose, Ch. Frenkelio viloje. Būtų malonu, kad paroda keliautų ir toliau – gal net iki Niujorko? Į dar nematytus laikinosios sostinės ir kitų Lietuvos miestų vaizdus Kauno miesto muziejuje pasidomėti galite iki pat 2019 m. sausio 2 d.

kaunomuziejus.lt

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

Parnasas

Parnasas

…Kai Draga Mariška pradeda dainuoti, publika apmiršta. Ir visi norėtų, kad daina tęstųsi, tęstųsi be galo…

Žydai mėgsta klausytis Dragos Mariškos dėl to, kad jos dainavime daug „sielos“, kvepia žydišku liūdesiu…Jos dainavime jie girdi sužeistos krūtinės ir nuskriaustos sielos verksmą. Gailesio jausmas slėgia širdį, ir paskui ne taip lengva pamiršti jos šviesųjį veidelį, gilias juodas, susimąsčiusias akis, keistus dainos žodžius ir maloniai skambantį balsą. Aišku, kad dėl Dragos Mariškos atsiranda daug, daug mėgėjų, pasiruošusių eikvori pinigus. O „raudonanosis“ tuo labai patenkintas. Kitos dainininkės ir šokėjos jai pavydi ir, kad galėtų, vandens šaukšte ją paskandintų. O, kad jos sužinotų, kur buvo šią naktį Draga Mariška! Jos atiduotų už tai visus savo dirbtinius brilijantus! Jos praneštų apie tai, kam reikia, ir atsilygintų su ja už visus pavydo metus…

Kur tačiau buvo Draga Mariška?

Sinagogoje…

Visą Šolom-Aleichem apysaką skaitykite iš pageltusių “Žydų rinktinės apysakos” puslapių. Rinkinys išleistas 1931 m. Kaune. Vertimai surinkti ir parengti spaudai Žydų Švietimo Draugijos rūpesčiais. 

Kviečiame į kolekcininko Michailo Duškeso dokumentų parodą

Kviečiame į kolekcininko Michailo Duškeso dokumentų parodą

LŽB būstinės trečiajame aukšte dabar veikianti dokumentų paroda, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 75 mečiui pamineti – tik apie Vilnių ir jo žmones: paprastus ir įžymius: rabiną Chaimą Ozer Grodzenski, daktarą ir visuomenininką Cemachą Šabadą, bankininką  Izraelį  Bunimovičių, verslininką Isaką Šumaną ir kitus. Eksponatai surinkti iš viso pasaulio, daugiausiai iš Vokietijos, JAV ir Izraelio.

Vienas įdomiausių eksponatų – pirmame stende, dideliuose lapuose apačioje to meto rusišku pavadinimu “Projekt ustava duchovnogo obsčestva Vilniuskoj sinagogi” (1888 m.) Šis dokumentas įsigytas Izraelyje iš žinomo judaikos kolekcionieriaus Leizerio Rano palikimo.

Kolekcijoje yra daug retų Vilniaus Choralinės sinagogos bei istorinės Vilniaus Didžiosios sinagogos nuotraukų įvairiais rakursais.

Dokumentų kolekcininkas M. Duškesas pasakoja, kad Lietuvos  žydų dokumentus iki Holokausto pradėjo rinkti maždaug prieš 15 metų, o prieš tai, nuo 1980 m. iki dabar renka įvairių šalių pašto ženklus. Ypač gerą pašto ženklų kolekciją jis surinko stalo teniso tema.

Vilniečiai šiandien gali įsitikinti, koks buvo turtingas jų miesto gyvenimas iki Holokausto ir ką Lietuva prarado. 

Priimtas sprendimas Šiaulių miesto Elnio gatvę pervadinti į Frenkelių gatvę.

Šiaulių apskrities žydų bendruomenė spalio 4d. gavo džiugią žinią – šauni idėja tapo realybe.  Šiaulių miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Šiaulių miesto Elnio gatvę pervadinti į Frenkelių gatvę.

Jokūbas, Dora ir Chaimas Frenkeliai Šiauliuose apie 1893 m. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.

Mūsų bendruomenės pasiūlymą tokiu būdu įamžinti žymų šiaulietį pramoninką Chaimą Frenkelį, su dideliu entuziazmu ir nuoširdumu palaikė be galo daug garbingų šiauliečių.

Už idėjos įgyvendinimą, per tokį trumpą laiką, dėkojame Šiaulių miesto savivaldybės tarybai (ypatingai norime išskirti Ziną Žuklijienę, Gintarą Karalevičių ir Domą Griškevičių), LR Seimo nariui Stasiui Tumėnui ir jo šauniai padėjėjų komandai, politikui Vytautui Juškui, Šiaulių “Aušros” muziejaus vadovybei ir kolektyvui, Šiaulių “Laiptų” galerijos vadovei Janinai Ališauskienei, Šiaulių Turizmo informacijos centro direktorei Rūtai Stankuvienei ir kolektyvui bei kitiems.

Tikimės, kad tai yra viena iš pilietiškumo pamokų, kuri padės mums visiems po truputį atstatyti istorinį teisingumą.

 

 

Ukmergės Senamiesčio grindiniuose Holokausto aukas įamžino „Atminimo akmenys“

Ukmergės Senamiesčio grindinyje ukmergiečiai ir miesto svečiai nuo pirmadienio gali pastebėti variu dengtus „Atminimo akmenis“ – taip įamžintas dvejų Holokausto metu žuvusių garbių ukmergiečių atminimas.

„Atminimo akmenų“ idėjos autorius, vokiečių menininkas Gunteris Demnigas. Ply­te­lės mon­tuo­jamos ten, kur įam­žin­ti as­me­nys gy­ve­no ar dir­bo. Viena plytelė sumontuota Vasario 16 g.  prie sporto mokyklos (Ukmergės Didžioji sinagoga) ir skirta rabinui Josifui Zusmanovičiui (tėvavardis Dovido), antra sumontuota Kauno g. 17 prie buvusios fotostudijos ir skirta fotografui Moše Levi (tėvavardis Abraomo).
Fleitos me­lo­di­ją išė­ju­siems ir ne­grį­žu­siems sky­rė muzikantas, mokinys iš muzikos mokyklos.
„Daug metų minėdami Lietuvos žydų genocido atminties dieną, kartu su mokiniais prisimename ir nagrinėjame žydų kultūrą, istoriją, lankomės Pivonijos šile – masinėje žydų naikinimo vietoje. Šie „Atminimo akmenys“ – pirmieji Ukmergėje ir tikimės, kad šio projekto įgyvendinimas paskatins tęsti iniciatyvą, o „Atminimo akmenų“ atsiras ir daugiau“, – sakė Veprių pagrindinės mokyklos mokytojai Aldona Medonienė ir Vitas Medonas.
 
Ukmergės žy­dų bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Artūras Taicas vi­sos bend­ruo­me­nės var­du idė­jos ini­cia­to­riams ir įgy­ven­din­to­jams dė­ko­jo už tai, kad pri­me­na­mas din­gęs žy­dų pa­sau­lis.
“Džiaugiamės jų atsiradimu Ukmėrgeje, tikimės, kad jie ne tik supažindins su tais, kurių netekome Holokausto metu, bet ir leis atviriau žvelgti į savo istoriją”,- kalbėjo  Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės Simona Gaidytė ir  Jūratė Juškaitė. Daug apie Ukmėrges fotografo M.Levi gyvenimą papasakojo Ukmergės kraštotyros muziejus atstovė Jolanta Petraitytė.
Rabinas Josifas  Zusmanovičius ( 1895-1941) 
Rabinas gimė Minske 1895m. rabino šeimoje, kuri  po poros metų emigravo į Palestiną, gyveno Jeruzalėje. Josifas  Zusmanovičius grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšių ir Slabodkės ješivose. Buvo Slabodkės ješivos vadovas ir rabinų teismo teisejas. Paskelbė  virš 30 religinių ir teisinių veikalų
.Nuo 1936 m. buvo Ukmėrges rabinas.  Rabinas J.Zusmanovičius   su šeima  (žmona Leja dukros: Rachel, Hilde, Golda, sūnūs: Moše, Mordechai) kartu su Ukmėrgės žydų bendruomene nužudyti Pivonijos šile 1941m.
Fotografas Moše Levi ( 1886-1941)
 
Moše Levi gimė Panėvezyje 1886m.,  XIX amž. pradžioje jo šeima persikėlė  į Ukmėrgę. Po gimnazijos baigimo jis mokėsi dantų techniko amato Rusijoje, Kazanėje, vėliau iki 1918m. sėmėsi fotomeno pagrindų JAV, Niujorke.
Nuo 1919 m.M.Levi  kartų su Š.Bajeru Ukmergėje,Kauno g.32 įsteigė fotoateljė.Veliau apie 1923m M.Levi liko Ukmergėje vienas ir iškėlė fotoateljė į kitą vietą – Kauno g.15.  M.Levi buvo vienas pagrindinių Ukmergės portretistų, savo fotoateljė jis kūrė miestelėnų portretus, vinjetes, šeimos nuotraukas. Šiuo amatu jis vertėsi iki 1941m..1941m. fotoateljė ir gyvenomaji namai buvo nacionalizuoti sovietų.
1941m. rugpjuti m. M.Levi kartu su žmona Feigė ir dukra Rivka nužudyti Pivonijos šile.
S.Bajerio,  M.Levi fotografijų paroda atidaroma Kauno miesto muziejuje, Rotušės aikštė 15.  Spalio 4 d. 17 val.
Arkadijus Vinokuras. Jono Noreikos fronte nieko naujo

Arkadijus Vinokuras. Jono Noreikos fronte nieko naujo

Arkadijus Vinokuras

Gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis savo straipsnyje „Šis tas nauja dėl „Generolo Vėtros“, deja, nieko naujo nepasakė. Argumentacija, ginanti partizaną J. Noreiką (Generolas Vėtra) vis dar įprastai akla: J. Noreika nieko dėtas, jis žydų nežudė.

Pateikiama visa paklodė įrodymų. Tačiau prof. V. Landsbergis pateikia kaip naują seną mąstyseną neva netiesioginis, nors ir aktyvus, kolaboravimas su okupantu vykdant Lietuvos žydų genocidą – parkeriu už stalo – nepakankama priežastis deherojizuoti herojų. Jis, skaičiuodamas didvyrio J. Noreikos nuopelnus, gracingai peršoka per šį nemalonų faktą: „Buvęs karininkas; Birželio sukilimo dalyvis; Šiaulių apskrities viršininkas; Štuthofo hitlerinio lagerio kalinys“ ir t. t. Netiesiogiai? Kas tai?

Dėl Škirpos alėjos pavadinimo keitimo į „Vėliavos alėją“

Dėl Škirpos alėjos pavadinimo keitimo į „Vėliavos alėją“

Marko Adamo Haroldo atviras laiškas Vilniaus miesto administracijai dėl Škirpos alėjos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui Povilui Poderskiui, atsižvelgiant į Vilniaus miesto mero viešus pasisakymus K. Škirpos alėjos pervadinimo klausimu:

“…Sostinėje turime Kazio Škirpos alėją. Taip – šis žmogus buvo Lietuvos savanoris, su bendražygiais pirmasis iškėlęs vėliavą Gedimino pilies bokšte, bandęs atkovoti Lietuvos laisvę nuo sovietų 1941 metais. Tačiau tai ir žmogus, kuris aktyviai siūlėsi į pagalbą naciams žudant mūsų piliečius žydus, kuris leido garbingą sukilimą prieš sovietus sutepti nekaltų Lietuvos žmonių krauju.” – Meras Remigijus Šimašius

https://www.facebook.com/remigijus.simasius/posts/1126863310783335

“Viena vertus, K. Škirpa buvo pirmasis savanoris, iškėlęs trispalvę ant Gedimino pilies, kita vertus, jis ragino atsikratyti žydų. Aš nesu linkęs pritarti, kad tai pareiškę žmonės būtų pagerbiami jų vardu pavadinta gatve. Dėl to diskusija jau buvo, dabar lauksime tarybos sprendimo. Viliuosi, kad taryba išgirs argumentus ir bus priimtas protingas sprendimas.” – Meras Remigijus Šimašius

https://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/2017/11/18/news/remigijus-simasius-nori-nuversti-salomeja-neri-bet-ne-savo-rankomis-3555102/

Pakaunės litvakų gyvenimą primins knyga

Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pirmadienį pristatyta autorių kolektyvo parašyta knyga „Žydai Pakaunėje“.

Leidinį sudarė Garliavos Jonučių gimnazijos mokytoja, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, dr. Inga Stepukonienė. Knygoje atskleisti dar mažai žinomi Pakaunės litvakų gyvenimo puslapiai.

Renginyje dalyvavo knygos autoriai, istorikai, žydų bendruomenės atstovai.

Istorinių šaltinių teigimu, žydai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įsikūrė dar XIV a., o XVIII a.  jų čia buvo jau daugiau kaip ketvirtis milijono.

Litvakai buvo darbštūs, sumanūs, kūrybingi, talentingi. Nemažai jų kovėsi Lietuvos kariuomenės savanorių gretose, aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime. Tarpukario lietuvių ir žydų politikai, mokslininkai ir literatai kūrė bendrą naujos Lietuvos viziją

Knygoje daug autentiškų prisiminimų. Dauguma Pakaunės miestelių žydų gyvenimą nagrinėję autoriai – vietos gyventojai. Pavyzdžiui, Čekiškės žydų gyvenimą pristatė čekiškietis kraštotyrininkas Antanas Vaičius, Kulautuvos litvakų gyvenimo skerspjūvį pateikė kulautuviškis Algirdas Marazas, garliaviškiai Inga Stepukonienė, Robertas Keturakis ir Ovidijus Jurkša atidavė duoklę Garliavos ir jos apylinkių žydų istorijai.

Kai kurie Pakaunėje gyvenę žydai išgarsėjo ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, Leiba ir Estera Tilė Karnovskiai. Šiuos Vilkijoje gyvenusius litvakus likimas nubloškė į Ameriką. Į istoriją sutuoktinių pora pateko todėl, kad įvaikino ir užaugino pasaulinę džiazo legendą Louisą Armstrongą.

Popiežiaus Pranciškaus tyli malda prie paminklo Vilniaus geto aukoms

Popiežiaus Pranciškaus tyli malda prie paminklo Vilniaus geto aukoms

Foto autorius Robertas Dačkus

Rugsėjo 23-oji Lietuvoje minima kaip Lietuvos žydų genocido (Holokausto) diena, nes tą dieną 1943 m. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Grįžęs į Vilnių popiežius pirmiausia sustojo ir tyliai meldėsi istorinėje Vilniaus geto teritorijoje.

Tyli malda reiškia, kad garsus kalbėjimas yra beprasmis prieš Šoa tragediją.  Popiežius sutoja prie kuklaus paminklėlio, Didžiojo geto teritorijoje, Rūdininkų skvere ir susikaupęs meldžiasi. Vilniaus žydų istorija paliko pėdsaką tyliu pasidalinimu su visu pasauliu. Popiežius Pranciškus visada parodo pagarbą žydų bendruomenei šalyje, į kurią keliauja.

Vilniaus getas buvo įkurtas sostinės senamiestyje nacių okupacijos metais 1941 rugsėjo 6 dieną. Iš pradžių Vokiečių gatvė jį dalijo į dvi dalis – Didįjį ir Mažąjį getus. Pastarasis netrukus buvo likviduotas, liko Didysis getas, kuriame kalinti apie 30 tūkst. žydų.

Foto autorius Robertas Dačkus

Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir vietos kolaborantai nužudė per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. 

Sekmadienį minint 75-ąsias Vilniaus žydų geto likvidavimo metines Rūdninkų skvere iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė.

Nužudytieji nebalsuoja

Nužudytieji nebalsuoja

Sergejus Kanovičius

Jie nebeturi balso. Nors jie, kaip sako mano tėvas, nepaliaujamai kalba su mumis. Iš duobių pamiškėse. Žymėtų ir nežymėtų. Kiek aptvarkytų ir prišiukšlintų. Jie kalbina mus ir mūsų sąžinę. Atsiliepia saujelė ją turinčių – kas pagarbiu tylėjimu, kas, kaip Šeduvos miškuose ar dar vienoje kitoje vietoje – tyliai nunešdamas ir uždegdamas žvakę toje liūdnoje vietoje, kas, tardamas kokį nors nelabai populiarų žodį apie mūsų atminties, virtusia užmarštimi, būklę.

Atsiliepia ir tie, kuriems tas nuolatinis duobėsna suguldytų dviejų šimtų tūkstančių gyvybių priminimas sukelia pasipiktinimą – kiek gi galima apeliuoti į mūsų sąžinę, kiek galima mums priekaištauti dėl to, kad esame abejingi tam, kas įvyko, kiek galima mums priminti, kad jūs tebegulite ir amžinai gulėsite ten, kur mėtosi mūsų atminties šiukšlės. Atsiras ir tų, kurie savo pasipiktinimą išreikš inteligentišku cinizmu – primins mums žydų policiją, J. Gensą, apeliuos į tai, kad jūsų žuvo tiek daug todėl, kad nesugebėjote pabėgti (taip yra ir tokių). Tie žmonės, vadinantys save žurnalistais ar kokio nors mokslo daktarais ir net advokatais, ciniškai kalbės apie aukų atsakomybę dėl to, kad jos tapo aukomis. Patys kalti. Girdite, jūs, po sluoksnių šiukšlių ir sąmanų gulintys – jūs patys kalti.

Buvusio Vilniaus geto vietoje iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė

Buvusio Vilniaus geto vietoje iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė

Sauliaus Žiūros nuotrauka

Minint 75-ąsias Vilniaus žydų geto likvidavimo metines Rūdninkų skvere iš akmenų sudėta Dovydo žvaigždė. Sekmadienį pagerbdamas Holokausto aukų atminimą čia maldą sukalbės Lietuvoje viešintis popiežius Pranciškus. Į ceremoniją buvusio geto teritorijoje, laukdami popiežiaus, susirinko daugiau kaip 50 žmonių, kurie į metalinį Dovydo žvaigždės karkasą lėtai dėjo atminimo akmenėlius, juos pagal žydų tradicijas įprasta atnešti lankant kapus. Atminimo renginyje dalyvavo šeimos, svečiai iš Lietuvos ir kitų šalių.

Vytauto Budzinausko nuotrauka

Dovydo žvaigždė išdėliota ant grindinio, netoli buvusių pagrindinių vartų į Didįjį getą vietos. Renginyje skaitytas jauno Vilniaus geto kalinio ir metraštininko, Icchoko Rudaševskio dienoraštis. Jį skaitė režisieriaus Oskaro Koršunovo studentai. Renginio dalyviai: tai – viso pasaulio tragedija BNS kalbinti renginyje dalyvavę susirinkusieji ragino nepamiršti tragiškų praeities įvykių. Į minėjimą atėjusi Džiuljeta Kirkilaitė teigė, kad ši data svarbi ir jai asmeniškai, ir kiekvienam žydui. Pasak 26-erių metų moters, svarbu, jog tragiški praeities įvykiai niekada nepasikartotų. „Ši data svarbi kiekvienam žydui, nesvarbu, kur jis yra – Lietuvoje ar kitoje šalyje. Ši tragedija palietė visus. Man asmeniškai tai yra labai svarbi diena, aš esu dalis to. Mano mama žydė, tėvas lietuvis. Bet kaip bebūtų, aš esu žydė pagal visus žydų įstatymus. Labai svarbu, kad žmonės žinotų, jog tai įvyko ir kad tai nepasikartotų. Kad tai nėra vien žydų, bet ir viso pasaulio tragedija“, – BNS sakė Dž.Kirkilaitė. Daugelį metų žydų gelbėjimo klausimą tyrinėjantis Rimantas Stankevičius teigė, kad ilgą laiką gyveno senamiestyje, nuo vaikystės trukęs bendravimas su žydų tautybės žmonėmis turėjęs įtaką jo paties pasaulėžiūrai.

Darbėnų metraštininkas Elijahu Bruckus. Senosios nuotraukos byloja

“Pajūrio naujienos”, Romualdas Beniušis

Senosios Lietuvos miestų ir miestelių fotografijos – unikali ir svarbi šalies istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Svarbų indėlį čia įnešė ir kuklūs provincijos fotografai, kurių biografijos mažai žinomos, o jų likimai dažnai tragiški. Vienas jų darbėniškis Elijahu Bruckus.

Emory universiteto, įsikūrusio JAV Atlantos mieste, profesoriaus, Darbėnų istorijos tyrinėtojo Eriko Goldsteino, apie E. Bruckų ir jo šeimą suteikusio daug vertingos informacijos, žiniomis, jis gimė 1902 metais Leibos Bruckaus ir Šifros Švat šeimoje. Į Darbėnų miestelį L. Bruckus galėjo atvykti iš Palangos, kur gyveno plati žydų Bruckų giminė, davusi pasauliui istoriką ir politiką Julių Bruckų (1870–1951 m.), 1922 metais išrinktą pirmojo Lietuvos Seimo nariu, ir žinomą ekonomistą Borisą Bruckų (1874–1938 m.).

Fotografo motina Š. Švat Bruckus. XX a. pr. A. I. Pekelio nuotraukos kopija su E. Bruckaus metrika ir užrašu hebrajų kalba. Darbėnai, XX a. pr.

L. Bruckus vertėsi mėsos prekyba, jo pavardė skelbiama 1931 metais išleistame leidinyje „Visa Lietuva“, Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše, gyveno Skuodo gatvėje, 25 numeriu pažymėtame name. Be E. Bruckaus, šeimoje augo 1904 metais gimęs brolis Motelis, miręs 1922 m., ir sesuo Ela, gimusi 1907 m. 1919 m. mirus jų motinai, tėvas L. Bruckus vedė antrą kartą ir dar susilaukė keleto vaikų. Iš Mažeikių į Darbėnus atvykęs Abrachamas Isakas Pekelis, čia vedęs E. Bruckaus mamos seserį Chaya, buvo pirmasis Darbėnų profesionalus fotografas, dirbęs nuo 1910 metų iki savo mirties 1921 metais. XIX–XX a. turtingesnieji darbėniškiai fotografuotis vykdavo į Klaipėdą ar Palangą, kur jau dirbo profesionalūs fotografai. E. Bruckus, būdamas paaugliu, daug laiko praleisdavo A. I. Pekelio fotosalone, stebėjo jo darbą, mokėsi fotografijos pagrindų. Lietuvai 1918 metais atgavus nepriklausomybę ir apgynus ją nuo svetimų kariuomenių invazijos, šalies vidaus gyvenimas normalizavosi, vystėsi ekonomika, žemės ūkis, kultūra ir švietimas, gerėjo žmonių gyvenimas. Fotografija tapo perspektyviu amatu, kurio galėjo mokytis kiekvienas kūrybingas, meninių sugebėjimų turintis ir už mokslą galintis susimokėti žmogus. Mažuose miesteliuose gyventojų skaičius negarantavo solidaus uždarbio, tad fotografams tekdavo vykti pagal iškvietimus į gretimus kaimus ar miestelius, o pasiekusieji profesinio meistriškumo tapdavo žinomais, kas garantuodavo ir stabilias pajamas.

Atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams (tekstas papildytas)

Atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams (tekstas papildytas)

Vilniuje,Tymo kvartale rugsėjo 21d. atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams nacių okupuotoje Lietuvoje pagerbti. Paminklinis akmuo žymi vietą, kurioje iškils paminklas žydų gelbėtojams.

Tai svarbus įvykis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei, kuri daug metų prašė Vilniaus savivaldybės skirti vietą paminklui, bet savivadybei vis netiko siūloma vieta. Diskusijos dėl paminklo Pasaulio tautų teisuoliams tęsėsi kelerius metus, o atsakingos įstaigos priekaištavo viena kitai.
Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) siūlė paminklą statyti Onos Šimaitės gatvės kaimynystėje – Misionierių ir Maironio gatvių sankirtoje. Vieta labai simboliška, nes į Misionierių vienuolyno kiemą 1943 metų rugsėjo 23 dieną, kai buvo likviduotas Vilniaus getas, tūkstančiai Vilniaus žydų atvesti paskutinei atrankai, ten nužudyti geto pasipriešinimo dalyviai. 
Tymo kvartale, greta pasaulio teisuolės Onos Šimaitės gatvės pastatytą juodo akmens paminklą su Dovydo žvaigžde ir Gediminaičių stulpais po kelerių metų turėtų pakeisti memorialas žydų gelbėtojams.
Paminklo iniciatorė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ceremonijoje asmeniškai dėkojo jos giminę nuo mirties išgelbėjusioms Žukauskų, Matukevičių, Daugevičių, Lukaševičių šeimoms.
„Yra toks paveikslas, kur žmonės sėdi ant šio kalno. Čia buvo geto vartai, jis buvo likviduotas – žmonės sėdi ir laukia savo likimo. Laimingi – į koncentracijos  stovyklas, nelaimingi – į Panerius. Todėl ši vieta yra labai jaudinanti“, – BNS sakė ji.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pažymėjo, kad savaitgalį Vilniuje apsilankysiantis popiežus Pranciškus taip pat planuoja stabtelėti prie buvusios geto sienos pasimelsti už nužudytus žydus. 
„Juos žudė naciai, lietuvių talkininkai ir to niekada niekas negali pamiršti. Bet kai yra tragiški įvykiai, išbandymas, atsiranda žmonės, kurie negali su tuo taikstytis, kuriems tiesa, teisingumas svarbiau už savo pačių gyvybes. (…) Tai tarsi pažadas, kad vertybės, svarbesnės už gyvybę, nėra pamirštos“, – apie įsipareigojama pastatyti memorialą ceremonijoje kalbėjo ministras.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius perpasakojo savo prosenelio istoriją, kai šis 1941-aisiais vykdamas pro miestelį vežimu ir išgirdęs pažįstamo žydo pagalbos šauksmą, pravažiavo pro šalį, nes aplink buvo ginkluoti kareiviai.
„Jis pravažiavo puikiai suvokdamas, kad galbūt kitaip ir negalėjo pasielgti, bet tas jausmas jį lydėjo iki gyvenimo galo. Pripažinkime, tokių žmonių Lietuvoje buvo dauguma, kurie galbūt galėjo, bet nepadėjo, arba kurie negalėjo, bet gailisi, kad nepadėjo. Buvo niekšų, kurie prisidėjo prie savo tautiečių žudymo (…), bet buvo ir žmonių, kurie vis dėlto rado būdą, kaip padėti“, – teigė meras.
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis žadėjo, kad jau 2020-aisiais čia iškils naujas memorialas.
„Šie žmonės išgelbėjo mūsų garbę antrojo pasaulio metais, ir tikrai džiugu, kad yra beveik 900 tokių žmonių, kurie prisidėjo savo auka, kad tie žmonės galėtų gyventi ir mes galėtumėme aukštai iškėlę galvą kalbėti apie savo istoriją“, – sakė jis.
Jad Vašem institutas Jeruzalėje Pasaulio tautų teisuolio vardą yra suteikęs daugiau kaip 900 Lietuvos gyventojų. 
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas džiaugėsi, kad popiežiaus atvykimas į Lietuvą sutampa su 75-osiomis Holokausto Lietuvoje metinių minėjimu.
Anot jo, negalime pamiršti mūsų bendrų žaizdų, kaip ir tų, kurie pasižymėjo savo gerumu.
„Šis paminklas teisuoliams, gelbėtojams yra ir lai būna mums kiekvienam priminimas to didžiadvasiškumo, kuris buvo mūsų tarpe, bet kurį mes privalome ir toliau išauginti“, – sakė G. Grušas.
„Linkiu, kad šis paminklas mums visiems būtų priminimas, kad mes turime savyje kasdien ugdyti bendražmogiškumą: krikščionims – krikščioniškomis vertybėmis, žydams – gyventi pagal Toros principus. Bet tai yra tas pats mokymas: mylėti artimą, mylėti Dievą visa širdimi“, – teigė arkivyskupas.
Vilniaus getas buvo sunaikintas 1943 metų rugsėjo 23 dieną.

Ilgai lauktas įvykis sutraukė daug žmonių.Prie paminklinio akmens susirinko žydų bendruomenė, dalyvavo Arkivyskupas Gintaras Grušas, Lietuvos genocido ir rezistencijos centro vadovė Birutė Burauskaitė, žinomas ir gerbiamas politikas, visuomenės veikėjas Vytautas Landsbergis.

Toliau krapšto seną žaizdą: Generolas Vėtra tampa išbandymu Lietuvai

Toliau krapšto seną žaizdą: Generolas Vėtra tampa išbandymu Lietuvai

Mindaugas Jackevičius, www.lrt.lt

Lietuvos žydai prašė iki rugsėjo 23 d. nukabinti karininko Jono Noreikos atminimo lentą nuo Vilniaus centre esančios bibliotekos. Pirmąjį puslapį Lietuvai ir J. Noreikai praėjusią savaitę skyrė įtakingas JAV dienraštis „The New York Times“, karininko klausimą pavadinęs išbandymu Lietuvai.

Tuo metu Lietuvos pusė nežino, kaip reaguoti į užgriuvusį dėmesį. Istorikai tvirtina viską ištyrę: J. Noreika-Generolas Vėtra žydų nežudęs, bet su naciais kolaboravęs. Seimo Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas pasirodžiusias publikacijas vadina mėgėjiškomis, kliaujasi Lietuvos istorikais, tačiau ar Vilniaus centre turi kabėti lentelė J. Noreikai, nesako. „Išbandymas Lietuvai: J. Noreika – nacių kolaborantas ar nacionalinis didvyris?“. Taip pavadinta publikacija įtakingame JAV leidinyje.

Žydų atminties vakaras Plungėje

Žydų atminties vakaras Plungėje

Daugiau kaip dvidešimtyje Lietuvos miestų ir miestelių rugsėjo 2-9 dienomis ekskursijomis, paskaitomis, koncertais, parodomis, konferencijomis bei kitais renginiais buvo paminėtos Europos žydų kultūros dienos. Šių metų tema – „Pasakojimai“.  

Rugsėjo 7 dieną Plungės miesto gyventojai bei svečiai rinkosi į Plungės viešojoje bibliotekoje vykusį renginį, kurio metu taip pat paminėtos Europos žydų kultūros dienos. Renginį smuiko garsais pradėjo „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro vaikai, kurie taip pat dainavo bei skaitė ištrauką iš Plungėje gimusios ir Holokaustą išgyvenusios Mašos Rolnikaitės knygos. Plungės turizmo informacijos centro darbuotoja pristatė projektą bei leidinį „Plungės žydų takais“, kurio leidybą iš dalies finansavo Kultūros paveldo departamentas. Leidinyje lietuvių ir anglų kalbomis trumpai aprašoma Plungės žydų istorija bei pristatomas 3 km maršrutas po Plungės miestą, kuriame sužymėti žydų bendruomenei priklausę pastatai, paminklai ir t. t.

Eugenijus Bunka susirinkusiuosius visų pirma pasveikino su artėjančiais Naujaisiais 5779-siais metais, kuriuos kaip tik šiomis dienomis minėjo žydų bendruomenės visame pasaulyje. Jis taip pat pristatė pasaulyje garsius žydus, kurių giminės šaknys susijusios su Plunge.

VII Klezmerių muzikos festivalis. „Dvi šimtmečio legendos” 2018

VII Klezmerių muzikos festivalis. „Dvi šimtmečio legendos” 2018

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejusNaugarduko g.10 /2 Vilnius 09-17 18:30

Apie

Daugiau informacijos:
festivalio prodiuseris Arkadijus Gotesmanas,
gotesmanas@yahoo.com
tel.:863466675
Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio proga – galimybė pažvelgti į mūsų istoriją, praeitį ir dabartį
Rugsėjo 17 d., Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras, 18.30.
„DVI ŠIMTMEČIO LEGENDOS“ – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, iškilūs kompozitoriai
ANATOLIJUS ŠENDEROVAS ir VIAČESLAVAS GANELINAS susitiks kaip kamerinės muzikos kūrėjai ir bendraus su klausytojais.
Koncerte dalyvaus Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas fortepijoninis trio „FortVio“ ir kvartetas „RELA(X)“.

Programa:

Shana Tovah u’metukah – Gerų ir saldžių metų!

Sveikiname su  Rosh Hashana švente !
Su Naujaisiais 5779 žydų metais, mieli bendruomenės nariai. Gerų metų linkime, sveikų, saldžių kaip obuolys meduje per Roš Hašana. Likime, kad metai būtų taikūs ir laimingi!
Shana Tovah u’metukah !
Šis Naujųjų metų atvirukas – ypatingas, rastas Vilniaus senamiesčio namo kamine.
Kiek jis ten išbuvo ir kas jį padėjo kartu su šeimyninėmis nuotraukomis, – niekas nežino, nudilo net datos ant nuotraukų ir atvirukų. Viso radinyje buvo 15. Dvi pažymėtos datos liudija, jog tai galėjo būti 1915 – 1925m.
Nuotraukas bendruomenei įteikė, jas radęs 1998m. Vladas Grybas. Radinys pastebėtas remontuojant apleistas patalpas Etmonų g. 4. Nuotraukos išgulėjo kamine labai nešvarios ir apdegusios. Vladas Grybas prie radinio pridėjo namo, prieš remontą ir po jo bei kamino fotografijas.
Suremontuotas patalpas galima pamatyti iš kiemo pusės Aušros Vartų 3.
Dėkojame už LŽB padovanotą radinį.

Paroda, skirta poetui Avromui Suckeveriui

Paroda, skirta poetui Avromui Suckeveriui

Pirmąją rudens savaitę Lietuvoje vyko Europos žydų kultūros dienos. Šia proga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras surengė parodą „Žaibo prisiminimas“, kuri skirta poetui Avromui Suckeveriui. Pirmų publikuotų Vilniaus geto memuarų autorius ir antinacistinio pasipriešinimo dalyvis prisidėjo prie žydiško Vilniaus klestėjimo ir liudijo jo žūtį įamžindamas tai mūsų atmintyje.

Parodos atidarymo renginyje susirinkusius pasveikino Izraelio valstybės ambasadorius Amir Maimon ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Pirmininkė Faina Kukliansky.

Renginyje dalyvavo A. Suckeverio anūkė Hadas Calderon.