Paveldas

WJC Deklaracija skirta Izraelio valstybės 70-mečiui

WJC Deklaracija skirta Izraelio valstybės 70-mečiui

Pasaulio žydų kongresas (WJC) antradienį Jeruzalėje įteikė Izraelio prezidentui Reuvenui Rivlinui oficialią “Deklaraciją apie žydų diasporos įsipareigojimą Izraelio valstybei, Izraelio valstybės paskelbimo 70-ties metų proga”.

Po deklaracija yra ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky parašas. Deklaraciją pasirašė 83 žydų bendruomenių lyderiai visame pasaulyje.

Pasaulio žydų kongresas inicijavo ir priėmė šią precedento neturinčią deklaraciją šešiuose žemynuose esančių žydų bendruomenių vardu kaip Žydų Diasporos manifestą, išreiškiantį “didžiulį pasididžiavimą ir susižavėjimą žymiais ir įkvepiančiais Izraelio pasiekimais per pastaruosius septynerius dešimtmečius, kaip nepalaužiamą įsipareigojimą “tvirtą paramą Izraeliui, žydų tautos valstybei ir žydų tautos svarbiausiam centrui”.

Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas Lauderis sakė: “Pasaulio žydų kongresas, atstovaujantis 100 žydų bendruomenių šešiuose žemynuose, yra tvirtai įsipareigojęs Izraelio valstybei ir jos piliečiams. Šis manifestas yra mūsų pažadų deklaracija toliau ginti ir skatinti žydų valstybę, padėti ir  užtikrinti ryškią bei saugią jos ateitį “.

Deklaracija, sukurta pagal pirmąją Izraelio Nepriklausomybės deklaraciją. Ją Izraelio prezidentui Reuvenui Rivlinui pristatė Pasaulio žydų kongreso delegacija, kuriai vadovavo WJC generalinis direktorius Robertas Singeris ir WJC pagrindinės programos atstovai, WJC – žydų diplomatinis korpusas – būsimi žydų bendruomenių lyderiai visame pasaulyje.

Priėmus deklaraciją, Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas pasakė: “Mūsų,  žydų tautos santykių pagrindas yra paprastas, visiems suprantamas, visada svarbiausias ir vyraujantis: mūsų abipusė atsakomybė už vieni kitus, įsipareigojimas saugumui, laisvei ir gerovei kiekvieno mūsų tautos nario atžvilgiu. Šis įsipareigojimas turi būti stipresnis už bet kokius nesutarimus. Mūsų iššūkis – stiprinti  tarpusavio ryšius kaip vertybę, kurią turime saugoti be jokių diskusijų. Mūsų santykiai turi visada būti pagrįsti žydų egzistavimo dvasia, misija, kuri yra Izraelio valstybės įsipareigojimas žydų tautai. Džiaugiuosi galėdamas priimti šią jaudinančią deklaraciją, visiems suprantamą įrodymą abipusės atsakomybės, kurios niekada neturėtume pamiršti.”

DEKLARACIJA

Tvarkomos Užupio senosios žydų kapinės

Patariamoji paveldo klausimų grupė prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės susipažino su Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu parengtais
Užupio senųjų žydų kapinių teritorijos sutvarkymo projektiniais pasiūlymais bei autorine kompozicija ARKA, sukurta iš buvusių išniekintų žydiškų antkapių,
sovietmečiu paverstų laiptų pakopomis.
Kompozicijos ARKA autoriai: architektė Viktorija Sideraitė Alon, kūrybininkas Albinas Šimanauskas, architektė-konsultantė Anna Perelmuter. Simbolio autorius – Samuelis Bakas.

Patariamoji paveldo klausimų tarptautinė grupė prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės padedanti profesionaliai ir efektyviai spręsti aktualiausius Lietuvos žydų paveldo klausimus:

Barbara Kirshenblatt-Gimblett, Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN direktoriaus patarėja, vyriausioji pagrindinių parodų kuratorė.

Assumpció Hosta – Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir paramos asociacijos (AEPJ) Generalinė sekretorė. 

Sergejus Kanovičius – poetas ir eseistas, nevyriausybinės organizacijos “Maceva” bei Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas.

James E. Young – Nusipelnęs Masačusetso universiteto profesorius, emeritas, anglų k. ir judaizmo bei Artimųjų Rytų studijų ir vadovaujantis paminklų ekspertas.

Samuel Kassow – Filosofijos mokslų daktaras, POLIN muziejaus vyresnysis mokslininkas,tyrinėjantis 19-ojo amžiaus ir tarpukario istorijos laikotarpį. Jo knyga: Kas parašys mūsų istoriją? : Emanuelis Ringelblumas, Varšuvos getas ir Oyneg Šabo archyvas išversta į 14 kalbų.

Lyudmila Sholokhova – Mokslų daktarė, YIVO archyvų ir bibliotekos direktorė.

Sergey Kravtsov – Jeruzalės Hebrajų universiteto Žydų meno centro vyresnysis mokslinis bendradarbis.

Ekspertai vienbalsiai palaikė autorių siūlomą žydų kapinių įpaminklinimo koncepciją ir pateikė nemažai naudingų patarimų, kurie bus panaudoti plėtojant projektą.
Šią savaitę numatoma Užupio senųjų žydų kapinių projektinius pasiūlymus aptarti su Vilniaus miesto meru bei savivaldybės administracijos specialistais.

Vėliau projekto idėjos ir vizualizacijos bus pristatytos plačiajai visuomenei.

Kalvarijos savivaldybė sieks sutvarkyti sinagogų kompleksą

Kalvarijos savivaldybė sieks sutvarkyti sinagogų kompleksą

Vilnius, balandžio 2 d. (BNS). Kalvarijos savivaldybės vadovai po susitikimo su Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ir Kultūros paveldo departamento atstovais nusprendė nenutraukti sinagogų komplekso panaudos sutarties, kaip planavo, ir svarsto tęsti sinagogų atnaujinimą.

Susitikime Kalvarijos savivaldybei buvo pristatytos galimybės siekti finansavimo iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, aptarta galimybė skirti lėšų iš Kultūros paveldo departamento.

Prieš kelerius metus LŽB buvo parengusi projektus sinagogų kompleksui tvarkyti, bendra darbų suma siekė beveik 2 mln. eurų, tačiau lėšų iki šiol nerasta.

2014 metais LŽB ir Kalvarijos savivaldybė pasirašė panaudos sutartį. Lietuvos žydų bendruomenės duomenimis, panaudos sutartimi Kalvarijos savivaldybė įsipareigojo pastatus saugoti ir tinkamai naudoti, o atsiradus finansinėms galimybėms pradėti pastatų restauravimą, siekiant pritaikyti juos kultūros, švietimo ir mokslo reikmėms, viešiesiems turizmo poreikiams bei kitai visuomeninei paskirčiai.

Sionistų politiniai lūkesčiai

Sionistų politiniai lūkesčiai

Nuotraukoje: grupė studentų ir žurnalistų iš Lietuvos 17-ojo Pasaulinio sionistų kongreso metu Bazelyje 1931m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje publikuojame sionizmo organizacijų Lietuvoje susivienijimo 100-mečiui skirtą Humanitarinių mokslų daktarės Eglės Bendikaitės  straipsnių ciklą Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)“. Pirmasis straipsnis iš ciklo publikuotas lzb.lt tinklapyje 2016 vasario 16d.

1897 m. rugpjūtį I Pasauliniame sionistų kongrese Bazelyje (Šveicarijoje) buvo sukurta Pasaulinė Sionistinė organizacija. Lietuvos sionizmas kaip tyrimų objektas išnyko kartu su pačia tarpukario žydų bendruomene. Atgavus Nepriklausomybę Lietuvoje imta išsamiau gilintis į šio judėjimo esmę.

Sionizmo pavadinimas yra kilęs nuo Siono kalno, ant kurio buvo pastatyta Jeruzalės šventykla, vardo. Jau ankstyvoje žydų istorijoje jis tapo Jeruzalės ir Izraelio žemės sinonimu. Vilties grįžti į Pažadėtąją žemę simbolis daugelį amžių buvo žydų religinių maldų elementas. Tik  XIX amž. pabaigoje atsiradęs sionizmo terminas įgijo politinį turinį ir ėmė reikšti ideologinį visuomeninį judėjimą, kurio tikslas – sukurti politinius namus žydų tautai jos istorinėse žemėse, t.y. atkurti žydų valstybę.

LR URM parodą, rengtą kartu su LŽB apie litvakų istoriją – „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ aplankė senatorius R.D. Durbinas

LR URM parodą, rengtą kartu su LŽB apie litvakų istoriją – „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ aplankė senatorius R.D. Durbinas

Kilnojamoji LR URM paroda, kuri rengta kartu su LŽB, apie litvakų istoriją. – „Vienas amžius iš septynių: Lietuva, Lite, Lita“ dabar eksponuojama Čikagos kultūros centre. Šiomis dienomis bendrame Lietuvos generalinio konsulato Čikagoje ir YIVO renginyje, skirtame Demokratų partijos senatoriui Ričardui Dikui Durbinui pagerbti už jo nuopelnus (parvežant toras, YIVO archyvų suvedimą, susitarus  su Lietuva) susirinko daug garbių svečių, kuriems buvo pristatyta kilnojamoji paroda. R. D. Durbinas yra vienas įtakingiausių lietuvių kilmės amerikiečių JAV politikoje. Jo motina Ona Kutkaitė kilusi iš Jurbarko.

Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien. Parodos autoriai Pranas Morkus ir dizainerė Viktorija Sideraitė Alon sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį.

Jungtinėse Amerikos valstijose gyvena didelis skaičius žydų, kurių daugumos šaknys yra Lietuvoje ir kurie didžiuodamiesi, vadina save litvakais, lankosi šioje parodoje.

„Iš Lietuvos į Santiketaną: Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė“

Šlomita Flaum – vardas, kuris sieja Indiją, Izraelį ir Lietuvą.

Izraelio ir Lietuvos ambasados pristatys naują knygą apie Lietuvos žydę keliautoją Šlomitą Flaum ir jos susitikimus su Rabindranatu Tagore, Gandhi ir kitomis ryškiomis 20 amžiaus pradžios Indijos asmenybėmis.

Knygos pristatymas numatytas kovo 19 d. Indijos tarptautiniame centre New Delyje C. D. Deshmukh auditorijoje, o kovo 20 d. Abanindranato Tagorės galerijoje, Kolkatoje.

Šlomita Frida Flaum gimė 1893 m. kovo 18 d. Kaune. Per savo gyvenimą ji daug keliavo po pasaulį. Būdama pedagogė ir darželio mokytoja, skyrė daug dėmesio  naujiems mokymo metodams. Būtent susidomėjimas ją atvedė ir į ką tik atidarytą naują Visva Bharati kolegiją Santiniketane. Per dvejus ypatingai įdomius metus, praleistus  Santiniketane (1922-24 m.) Flaum bendravo su Indijos nepriklausomybės judėjimo lyderiais, įskaitant Annie Bessant, Sarojini Naidu ir, žinoma, Gandhi.

Ši moteris sutiko daug įdomių žmonių savo gyvenimo kelionėse, tačiau iš jų visų, su kuriais ji bendravo, ryškiausią pėdsaką paliko draugystė su indų poetu Rabindranatu Tagore, kuris visiškai pakeitė jos gyvenimą. Po daugelio metų ji rašė,  kad  yra giliai įsitraukusi į Tagorės kūrybinį ir intelektinį  pasaulį, kad ji pati “pasiekė tokią proto būseną, kurią indai apibūdina kaip nuolatinę ekstazę”. Rabindranatas Tagorė – žymus indų poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas, visuomenės veikėjas. Už eilėraščių rinkinį „Aukojimo giesmės“, paties išverstą į anglų kalbą, tapo 1913 m. Nobelio literatūros premijos laureatu.

Dveji metai, praleisti Santiniketane (nedidelis miestas Indijos šiaurės rytuose, netoli Kolkatos) pavertė Šlomitą Flaum Tagorės neoficialia ambasadore , Santiniketanas – vieta, kur visa jos veikla buvo susijusi su Indija. Ji rašė įvairiems leidiniams apie Tagorę, Gandhi ir Indiją. Jos kūryba dabar surinkta į dvi knygas ir daugiau kaip dvidešimt straipsnių.

Šlomita Flaum  mirė Izraelyje 1963 m. sulaukus septyniasdešimties metų, vieniša, apleista, beviltiškai nuskurdusi ir pamiršta.

Tikimasi, kad šis pirmas Flaum kūrinių anglų kalba pristatymas kovo 19 d. pasitarnaus autorės žinomumui, atkurs ne tik pamirštą moters vardą, bet ir prisidės prie garsių istorinių asmenybių panteono, žmonių, bendravusių su Tagore ratas yra svarbus Santiniketano paveldas.

Knygos pristatyme Naujajame Delyje ir Kolkatoje dalyvaus autorius dr. Šimonas Lev; Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ir pagrindiniai Tagorės kūrybos ekspertai: prof. Radha Chakravarty  ir prof. Uma Das Gupta bei Izraelio ir Lietuvos ambasadoriai, pagerbsiantys  šį visoms trims šalims svarbų įvykį.

Knyga pristatoma Naujajame Delyje kovo 19 d.  C. D. Dehmukh auditorijoje, Indijos tarptautiniame centre, o Kolkatoje kovo 20 d.  Abanindranato Tagorės galerijoje, ICCR | Rabindranato Tagores centre.

Ši knyga taip pat bus išleista Izraelyje ir Lietuvoje. Žadama, kad ji pasirodys dar šiais metais.

Bendra nuotrauka su knygos autoriumi ir Lietuvos ambasadoriumi Indijoje L.Talat – Kelpša.

LŽB atidengta atminimo lentelė žydų pasipriešinimo kovų dalyviui Abai Kovneriui

 

Minint Abos Kovnerio – žydų pasipriešinimo dalyvio, rašytojo ir kovotojo 100-metį, kovo 14d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje pagerbtas jo atminimas, atidengiant lentelę. Ceremonijoje dalyvavlo bendruomenės nariai, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky, kalbėjusi, kad Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, drąsų partizaną, keršytoją, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė A.Kovnerio atsišaukimo, skirto geto kaliniams, žodžius, ragindamas juos priešintis:“ Neiti kaip avys į skerdyklą“.  Po Antrojo pasaulinio karo jis vadovavo grupei keršytojų plano kūrėjų, keršydamas naciams už žydų žudynes. Izraelyje gyvendamas, jis kovojo mūšiuose dėl Izraelio Nepriklausomybės. Kai vieno kibuco kovotojus apsupo egiptiečiai, jie norėjo pasiduoti, Kovneris kritikavo juos viešai, nes jo nuomone, visada reikia priešintis. Ambasadorius priminė garsų A.Kovnerio liudijimą 1960 m. pradžioje,  kai jis buvo autoritetingu Holokausto liudininku, dalyvaudamas nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmanno teismo procese Izraelyje.

Fania Brancovska – buvusi Vilniaus geto pasipriešinimo dalyvė kaip ir Aba Kovneris. Ji pasakojo savo prisiminimus apie Kovnerį, kai gete atsidūrę jaunuoliai svarstė, kaip pasipriešinti naciams. Jie įkūrė Suvienytą jaunimo pasipriešinimo organizaciją, panašią kaip Varšuvos gete, joje dalyvavo įvairių politinių partjų atstovai, susivienyję į partizaninį karinį judėjimą. Aba Kovneris buvo darbininkų sionistų atstovas, organizacijos vado pavaduotojas. Vadas buvo I.Vitenbergas. Norint kovoti, reikėjo ginklų.Šmuelis Kaplinskis iki karo dirbęs Vilniaus kanalizacijos įrenginiuose parodė kelią, kaip įnešti ginklus per kanalizacijos tinklus. Prisimenu kaip Kaplinskis 1943m. kanalizacijos tinklais išvedė 130 žmonių iš geto į laisvę. Jis labai daug gero padarė pogrindžio kovotojams. Mes mokėmės šaudyti geto bibliotekoje Žemaitijos g. Mums daug padėjo kaminkrečiai, kurie galėjo laisvai vaikščiori po miestą, jie atnešdavo mums ginklų. Dirbtuvėse dirbdavo žydai, kurie remontuodavo ginklus, jie juos pavogdavo ir tokiu būdu buvo kaupiamos ginklų atsargos partizaninei kovai.

Aba Kovneris iki 1935 m. mokėsi Vilniaus privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut” tame pačiame pastate, kur  šiuo metu yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, mokydamasis  “Tarbut”, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.

 

 

Abos Kovnerio – žydų rašytojo ir kovotojo 100-mečio minėjimas

Praradimas ir atsinaujinimas, aukos dalia ir pasipriešinimas, sunaikinimas ir atgimimas: nedaug rašytojų sugebėjo papasakoti  apie sunkų žydų gyvenimą ir XX a. žudynių anomaliją,  kaip pats Aba Kovneris (1918-1987).

Pirmoji didžioji šio žmogaus biografija, kurią parašė Izraelio istorikė Dina Porat, laimėjo Nacionalinį Žydų knygos apdovanojimą. Jis skirtas už sugebėjimą perteikti istoriją ir atgaivinti atmintį.

Aba Kovneris gimė kovo 14, 1918 Ašmenoje, 50 km nuo Vilniaus. Išvykus gyventi į Izraelį, jis dažnai pristatomas kaip Izraelio poetas ir prozininkas. Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, partizaną, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

1927m. A.Kovneris su tėvais persikėlė i Vilnių, kur iki 1935m. mokėsi privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut”. Šiuo metu tame pastate yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, “Lietuvos Jeruzalėje”.

Mokydamasis hebrajų kultūros mokyklose, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.  1939 m. dar besimokydamas gimnazijoje, jis priimamas laisvu klausytoju į Stepono Batoro universiteto Menų  fakultetą.1940m. sovietmečiu jis dalyvavo nelegalioje sionistų veikloje.Jo kitas lavinimas vyko intensyvioje žydų jaunimo judėjimo aplinkoje, kur jis tapo Sionistų socialistinės grupės Hashomer Hatzair lyderiu. („Jaunoji gvardija”). Šios lyderystės netrukus laukė nepakeliamai skausmingas išbandymas.

LRT TV KULTŪRA filme – restauruotos senosios Lietuvos sinagogos

„Atspindžiai. Pakruojo sinagoga“

Lietuvoje pamažu atgimsta vertingas žydų sinagogų paveldas. Nors miesteliuose, buvusiuose štetluose nebeliko nei vieno žydo, jų sinagogos kai kur dar tebestovi. Drąsesni ir protingi merai bei miestelių bendruomenė, skatinami Kultūros paveldo departamento ir Lietuvos žydų bendruomenės imasi restauruoti šiandien jau tapusį neįkainojamą, per Holokaustą sunaikintų žydų paveldą. Sinagogos atgimsta ir tarnauja miestelių kultūros reikmėms.

LRT TV KULTŪRA rengia filmų ciklą „Atspindžiai“, skirtą paveldui. Šiame puslapyje rasite nuorodą ir galėsite žiūrėti filmą apie restauruotas sinagogas. Filmo pradžioje matysite seniausią iki šių dienų išlikusią 2017m. restauruotą medinę sinagogą Lietuvoje. Sinagoga veikė pagal paskirtį iki Antrojo pasaulinio karo, kai Holokaustas sunaikino Pakruojo žydų bendruomenę. Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkybą ir pritaikymą kultūros ir viešosioms reikmėms įgyvendino Pakruojo rajono savivaldybės administracija. Projektą finansavo Islandija, Lichenšteinas ir Norvegija. Restauratorų darbai atlikti puikiai, sinagogos interjere dominuoja žydų menui būdingi dekoro elementai ir žydų etniniai simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai. Itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas.

Po Pakruojo sinagogos filme taip pat matysite restauruotas Kauno ir Joniškio sinagogas.

Vaiko liudijimas išsaugotas per stebuklą: atrodo, žodžiai ant popieriaus dega krauju

Vaiko liudijimas išsaugotas per stebuklą: atrodo, žodžiai ant popieriaus dega krauju

Mindaugas Jackevičius, DELFI.lt

Man atrodo, kad žodžiai ant popieriaus dega krauju“, – savo dienoraštyje rašė Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis, kurio per stebuklą išlikęs dienoraštis pagaliau sugulė į lietuviškai išleistą knygą „Vilniaus geto dienoraštis“.
Dienoraštyje rasime ir kraupius vaiko liudijimus apie lietuvius žydšaudžius – Icchokas susirietęs drebėjo sandėliuke ant lentų, o po juo vaikščiojo ir žibintuvėliais švietė sugauti norėję lietuviai. Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš kalba Icchokas įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje. Lietuvių ir jidiš kalbomis išleista knyga savaitgalį pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Namas išlikęs iki šių dienų Dienoraščio vertėjas ir tyrėjas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas pasakojo, kad tokių dokumentų pasaulyje yra apie 50.

„Leiskite man būti savimi… Annos Frank gyvenimo istorija“- edukacinė paroda Pakruojyje

„Leiskite man būti savimi… Annos Frank gyvenimo istorija“- edukacinė paroda Pakruojyje

2018 m. vasario 26 d. – kovo 26 d. Pakruojo ,,Žemynos“ pagrindinėje mokykloje eksponuojama Annos Frank projekto „Leiskite man būti savimi… Annos Frank gyvenimo istorija“ edukacinė paroda.

Mokyklų, bendruomenių, įstaigų, įvairių organizacijų atstovai kviečiami registruotis iš anksto telefonu 869839492 arba elektroniniu paštu aida.stakutiene@gmail.com ir dalyvauti parodoje. Vieno vizito metu lankyti parodą gali ne didesnė kaip 30 asmenų grupė (turas truks apie 45 minutes). Parodos gidais bus mūsų mokyklos mokiniai, apmokyti Annos Frank namų atstovų ir projekto koordinatorių Lietuvoje.

Purimo šventė ir skirtumas tarp jom kadoš ir jom tov (pagal Ravą J.D. Soloveičiką)

Purimo šventė ir skirtumas tarp jom kadoš ir jom tov (pagal Ravą J.D. Soloveičiką)

Dr. doc. Aušra Pažėraitė

Purimo šventę šiemet pradedame švęsti trečiadienio vakare, vasario 28-tą.

Ravas Josefas Dovas Soloveičikas yra aiškinęs Purimo (bei Chanukos) skirtumą nuo kitų švenčių, tame tarpe ir Šabo. Šventės hebrajiškai (halakhiniu požiūriu) vadinamos dvejopai (t.y., liaudyje gali pasitaikyti visaip). Yra dvi sąvokos:  jom kadoš (pažodžiui, šventa diena, kartais sakoma kdušat hajom, dienos pašventinimas) ir jom tov, jomim tovim (pažodžiui gera diena, geros dienos).  Pirmuoju atveju yra švenčių, kurios turi kdušat hajom, t.y. šventumą savyje. Ir yra kita grupė švenčių, kurias klasifikuojame kaip jomim tovim. Abu terminai yra biblinės kilmės. Kai žmonės kalba apie dienas apskritai, jos yra tiesiog laiko skaičiavimo matas, nieko daugiau. Prasmės požiūriu jos tokios pat tuščios, kaip ir erdvė. O judaizme jos yra lyg gyvos būtybės, turi savo pobūdį, savybes, individualumą, ar netgi galima sakyti, asmeniškumą: geros dienos, blogos dienos. Tačiau ne ta prasme, kad kažkas žmogui tomis dienomis atsitiko – geri ar blogi dalykai, bet todėl, kad pačios dienos yra geros arba blogos. Tą dieną (per vieną Roš hašana), kai kunigas Ezra perskaitė Jeruzalėje susirinkusiems žmonėms Įstatymo knygą, verkiantiems žmonėms jis pasakė: „Eikite, valgykite rinktinius valgius ir gerkite saldžius gėrimus(…), nes ši diena šventa mūsų Viešpačiui [ki-kadoš hajom laadoneinu]“ (Neh 8,10).

O jom tov matome Esteros knygoje tą dieną, kurią žydai apsigynė nuo savo priešų (t.y. Purimas), ir jiems „skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas – gera diena [jom tov], „jie buvo įpareigoti jas švęsti kaip puotų ir linksmybės dienas, kaip progą siųsti skanėstus vieni kitiems ir dovanas vargšams“ (Est 9,23). Ir nors kitos visos šventės gali būti pavadinamos jom tov, bet Šabas niekada negali būti taip vadinamas. Tačiau daugelis švenčių, kaip ir Šabas, turi kdušat hajom, pašventinimą. Tik Chanuka ir Purimas neturi. Jos yra tik jomim tovim. Geros dienos. Ką reiškia šis skirtumas?

Ravas aiškina, kad dienos pašventinimas yra jos išskyrimas. Tokių dienų kaip ir Šabo laikymosi esmė – ne socializacija, ne bendravimas, ne dalinimasis su kitais, bet atsiskyrimas. Pirmiausia – atsiskyrimas nuo visuomenės. Kūrėjas per Šabą nori žmogaus vien tik sau, nenori juo su niekuo dalintis. Tai „išlaisvinimo nuo visuomenės“ diena. Visas kitas savaitės dienas žmogus dirba, per darbą kurdamas ir plėtodamas įvairius saitus ir ryšius su kitais žmonėmis. Per Šabą visa tai turi liautis, būti sustabdyta. Tada žmogus lieka vienišas Kūrėjo akivaizdoje. Tai lyg egocentrizmas, kuris yra būtinas, kad žmogus išsilaisvintų, kad, galiausiai jo kūrybingumas rastų resursų. Kai tik žmogaus individualumas kokioje nors visuomenėje (pvz., Ravas pateikia „komunistinės Rusijos“ pavyzdį) būna pajungiamas sociumui, visuomeniškumui, užsiblokuoja ir nuskursta jo kūrybingumas. Tačiau yra ir kitas pavojus – individualizmas, visiškai iškritus iš visuomenės, kaip kad Robinzono Kruzo atveju. Žmogus, būdamas vien tik sau ir dėl savęs, atsiduria Jobo situacijoje: visiško praradimo. Kada Jobas viską atgauna? Kai meldėsi už savo bičiulius (prieš tai jis buvo susirūpinęs tik savimi ir savo šeima).

Judaizme,- teigia Ravas, per halakhinę švenčių sampratą, per tuos du skirtingus terminus, yra išlaikyta dialektinė pusiausvyra, nes jomim tovim, priešingai, nei jomim kdošim, yra dalinimosi dienos. Dienos, per kurias dovanojamos dovanos, vaišinamasi, socializuojamasi, ir per kurias darbas nėra uždraustas.

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų  – autentiškų Holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva sutelkta daug pastangų išversti jidiš rankraščio tekstą į lietuvių kalbą, surinkti archyvinę medžiagą, skirtą pirmajam “Vilniaus geto dienoraščio” leidimui lietuvių kalba.

„Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“ –  Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.15-os metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima Paneriuose. Jad Vašemo muziejaus duomenimis, Holokausto metu Europoje nužudyta apie 1 milijoną žydų vaikų.

Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote

V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius drauge su Kauno žydų bendruomene pažymėjo kauniečio rašytojo ir mokytojo Abraomo Mapu 210-ąsias gimimo metines.

“Meilės Sione” sėkmė

Apie šį Kaune gyvenusį ir kūrusį iškilų žydų bendruomenės atstovą, kurio vardu pavadintoje gatvėje ir vyko minėtas renginys, kauniečiai mažai težino. Tuo tarpu, kaip teigė Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, A. Mapu (1808–1867) laikomas originalaus pasaulietinio hebrajų kalba parašyto romano pradininku visame pasaulyje.

Jo 1852 m. Vilniuje išleistas biblinio pasakojimo stiliaus romanas “Meilė Sione” – jame aprašytas gyvenimas senovės Izraelyje – sulaukė didžiulės sėkmės visoje Rusijos imperijoje ir už jos ribų. Romanas buvo išleistas net šešiolika kartų ir išverstas į kelias žydų bei Europos kalbas. “Meilė Sione” darė didelę įtaką žydų jaunimui ir net tiems, kurie mokėsi ješivose (žydų religinė akademija), – studentai ne kartą buvo bausti už slaptą šio pasaulietinio kūrinio skaitymą.

 

Padėka už filmų peržiūras

Lietuvos žydų bendruomenėje dvi dienas vyko filmų peržiūros. Filmų scenarijaus autorė ir režisierė Lilija Vjugina dalyvavo jų pristatymuose. Žydų bendruomenė dėkinga Lilijai Vjuginai už suteiktą galimybę pamatyti du jaudinančius ir įdomius dokumentinius istorinius filmus.

Vasario 21d. rodytas filmas “Romas, Tomas ir Josifas”. Pagrindinis filmo herojus poetas Josifas Brodskis. Apie jį pasakoja su juo bendravę Tomas Venclova, Romas Katilius, Česlavas Milošas, Liudmila Sergejeva.

Susipažinęs su šiais žmonėmis, J.Brodskis ėmė dažnai lankytis Lietuvoje, jam buvo gera Lietuvoje, šalis jį traukė. Jis gyvendavo Vilniuje, Palangoje, lankėsi Kaune. Lietuvoje jis  ne tik rašydavo puikius eilėraščius, bet ir gydėsi dvasines žaizdas. J. Brodskis filme pribloškia savo eilėraščių skaitymo maniera, ji hipnotizuojanti. Rami intonacija pamažu peraugdavo į labai ekspresyvų, net audringą žodžių srautą, kol vėl nurimdavo ir pereidavo į ramesnę intonaciją. Jis niekados neskaitydavo savo eilių iš lapo, tik  iš atminties. Vilniuje Brodskis pirmą kartą iš Venclovos išgirdo apie lenkų poetą Česlavą Milošą, su kuriuo susipažino jau emigracijoje. Vėliau abu padėjo Tomui Venclovai emigruoti iš SSRS. Šių „amžiaus sūnų“ trejeto kai kurie svarbiausieji likimų bruožai nuostabiai panašūs. Visi pasitraukė iš Kremliaus imperijos. Visi gyveno JAV, greičiau tapusia bendro likimo vieta, nei vienintele išsigelbėjimo sala. Visi – Amerikos universitetų profesoriai. Du iš jų – Nobelio premijos laureatai. Visus juos siejo ne tik emigrantų likimas, bet ir meilė Lietuvai. „Vilno man yra atskaitos taškas ir galimybė, būtent „Normalumo galimybė“, – rašė Milošas. Tokia pat „normalumo galimybe“ Vilnius tapo ir Josifui Brodskiui…
1972 metais ištremtas iš tėvynės Rusijos, J. Brodskis apsigyveno Niujorke, dėstė JAV universitetuose. 1977 metais gavo Amerikos pilietybę, o 1987 metais tapo Nobelio literatūros premijos laureatu. Mirė 1996 m. sausio 28 d. Į tėvynę niekuomet nebuvo parvykęs.

Valstybės pamatus grindę žydai teisininkai: nuo kario savanorio uniformos iki kalėjimo kameros

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė adv. Faina Kukliansky, www.DELFI.lt

DELFI


Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir švęsdami Šimtmetį, prisiminkime kūrusius tokią valstybę, kurioje teisė nėra vien popierinė sąvoka, o valstybės bei jos piliečių egzistavimą grindžianti, kasdienę mūsų būtį veikianti kategorija.

Didelę Lietuvos teisininkų luomo dalį sudarė žydai. Daugumai jų patiems teko vykdyti tiek teisės sergėtojo pareigą, tiek patirti beteisio dalią. Vadovėliai nepasakoja apie teisininkus žydus – jų profesinius portretus padeda atkurti reta archyvinė medžiaga. Nedaug žinoma apie bylas iš Lietuvos Ypatingojo archyvo, kurios atskleidžia 1939 m. suimtų Vilniaus advokatų likimą. Dėl nedidelio išlikusių archyvų skaičiaus, galime apie žydų advokatų skaičių kalbėti tik gana apytiksliai, neaprėpiant visų miestų ir regionų. Lietuvos valstybingumo židinyje, Laikinojoje sostinėje 1922 m. privačių advokatų sąraše viso buvo 41 advokatas, iš jų 17 lietuvių, 8 žydai. Pagal 1933 m. “Vyriausybės žiniose” paskelbtą advokatų sąrašą, iš 194 advokatų – 83 buvo žydai. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje (įskaitant Vilnių) buvo 249 advokatai, maždaug 94 iš jų buvo žydai.

Didelis žydų skaičius advokatūroje susiklostė istoriškai. Adv. J. Čivilio ir Z. Toliušio surinkta statistika rodo, kad teisėjų žydų beveik nebuvo. Kaip susiformavo žydų advokatų korpusas? Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo senieji advokatai, Teisės fakultetus baigę Peterburgo, Maskvos, Varšuvos, o taip pat įvairiuose Vokietijos universitetuose ir aukštosiose mokyklose.

Antai, Peterburge studijavo Borisas Berlinzonas, Solomonas Chorožnickas, Levas Garfunkelis, Ozeris Finkelšteinas, Henrikas Landau, Varšuvoje – Marthelis Balablockis, Jokūbas Robinzonas, Maskvoje – Borisas Gelpernas, Adolfas Levy, Bazelyje – Izraelis Beršteinas, Novorosijske – Simonas Rozenbaumas. Baigę Rusijos universitetus, jie liko tenai dirbti juriskonsultais arba, geriausiu atveju, advokatų padėjėjais, nes iki 1917 m. žydų tautybės asmenims buvo ribojamas priėmimas į advokatūrą. 1922 m. įkurto Lietuvos universiteto Teisės fakultetas parengė būsimąją advokatų kartą.

Šiandien stebina, kaip atkakliai tais laikais šie žmonės, neretai kilę iš visai paprastų šeimų, siekė aukštojo mokslo. Antai Aba Ganionis 1915-1917 m. studijavo Peterburge, 1919 m. vasario 26 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, baigė karo mokyklos I-ąją laidą ir iki 1922 m. gegužės 5 d. tarnavo kariuomenėje.

Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)

    Dr. Eglė Bendikaitė,  Lietuvos istorijos institutas

  Straipsnis buvo paskelbtas straipsnių rinkinyje “A Pragmatic Alliance. Jewish-Lithuanian Political Cooperation at the Beginning of 20th Century”,

Dar iki I–ojo Pasaulinio karo pradžios pasaulinės sionistų organizacijos lyderiai buvo ne tik aiškiai suformulavę esmines darbo kryptis, įgyvendinant sionistinius idealus ir realizuojant Bazelio programą[1], bet ir aprobavę „čia ir dabar“ veiklos principą, t. y. virsmą iš pasyvaus stebėtojo į aktyvaus kovotojo už žydų politines, pilietines bei tautines teises ir interesus diasporoje, kompromiso keliu derinant ateities viziją su konkrečių, epochos diktuojamų uždavinių sprendimu.

Sionistai, patys būdami savo institucionalizavimosi ištakose, XIX–XX a. sandūroje jau turėjo nustatyti savo santykį su naujai iškilusiais veiksniais – lietuvių, lenkų, baltarusių tautinėmis aspiracijomis bei XX a. II dešimtmečio pabaigoje Rusijos imperijos griuvėsiuose besiformuojančiomis naujomis valstybėmis tautiniu pagrindu. Sionistai neketino likti stebėtojų vaidmenyje, o užimta politinė pozicija nebuvo statiška. Lietuvos sionistai, kurių sprendimai didele dalimi priklausė nuo sionistų organizacijos lyderių pozicijos centrinėse būstinėse Berlyne, Hagoje ar Kopenhagoje, svarstė įvairias jų taip vadinamos Litės ir žydų būvio joje perspektyvas, ieškodami sąjungininkų savo tautinių interesų bei politinių tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, Lietuvos sionistų politikos strategija buvo sukoncentruota keleto žmonių rankose ir neretai priklausė nuo jų asmeninių nuostatų ir nekintančių prioritetų.

„Vienas už visus“

 Lietuvos sionistai karą pasitiko labai praretėjusiomis gretomis. Dalis aktyvistų dėl suintensyvėjusių carinės valdžios persekiojimų pasitraukė į Vokietiją dar prieš karo pradžią, kiti rusų karinės administracijos potvarkiu pasitraukė į Rusijos gilumą, kur prisijungė prie Petrograde susitelkusios Rusijos sionistų grupės, aktyviai dirbo leidžiant sionistinę spaudą.[2] Iš prieškario kartos lyderių Vilniuje buvo likę tik Jakovas Vygodskis (netrukus pakliuvęs į vokiečių nemalonę ir pora metų praleidęs karo belaisvių kalėjimuose), Josifas Regensburgas (trumpam tapęs sionistų organizacijos centrinio komiteto pirmininku Vilniuje tuoj po I–ojo Pasaulinio karo ir vėliau aktyvus sionistinio judėjimo veikėjas Lenkijoje), Izaokas Rubinšteinas (Vilniaus rabinas), Mozė de Šalitas, Izraelis Nisanas Karkas (vėliau religingųjų sionistų „Mizrachi“ lyderis), Abraomas Viršubskis ir 1915 m. pabaigoje, vokiečiams jau užėmus Vilnių, atvykęs ir mieste apsigyvenęs gerai žinomas sionistas Simonas Rozenbaumas.[3] Sionistų organizacija kaip savarankiškas subjektas krašte neegzistavo ir nevykdė jokios kryptingos koordinuotos veiklos, taip pat ryšiai tarp centro Vilniuje ir provincijoje egzistavusių grupelių buvo labai komplikuoti dėl karo metu nutrūkusių ryšių ir sunaikintų infrastruktūrų. Visa veikla buvo sukoncentruota aktyviausių narių rate, kurių lyderiu buvo laikomas jau minėtas S. Rozenbaumas. Savo įtaką žydų bendruomenei pats Rozenbaumas aiškino objektyviai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t.y. sionistų ekspertų, kurių politinė ir socialinė įtaka žydų bendruomenei buvo ypač stipri, pasitraukimu iš Lietuvos, jo kaip buvusio Dūmos deputato įgytu autoritetu bei jo kaip advokato nuopelnais, pasitarnaujant likusiai krašte vietinei žydų bendruomenei bei pabėgėliams.[4]

Iš tamsos į šviesą

Iš tamsos į šviesą

Nuotraukoje: rožė, padėta ant paminklo Paneriuose nužudytiems per Holokaustą žydams, Gyvųjų Maršo metu, kuris rengiamas Vilniuje kasmet pavasarį, pagerbiant aukų atminimą.

jpost.com

Lietuvos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius

Lietuvos žydai padėjo kurti valstybę, o jų palikimas išlieka neatskiriama Lietuvos istorijos dalimi. Šiemet Izraelis švenčia modernios valstybės 70- metį. Lietuva švenčia atkurtos nepriklausomos valstybės 100-metį.

Jau šimtmečius Lietuvos žydai buvo mūsų visuomenės išsilavinusio ir intelektualiojo elito dalis. Prieš šimtą metų jie aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos kūrimo procese. Jie buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, užėmė diplomatų postus, tarnavo kariuomenėje. Norėčiau ypač paminėti kai kuriuos iš šių didžiavyrių.

1920 metais  Vilna žydų bendruomenės pirmininkas Jakobas Vygodskis tapo pirmuoju Lietuvos žydų reikalų ministru. Šis postas buvo visiškai naujas reiškinys mūsų istorijoje. Garsus sionistų judėjimo aktyvistas Šimšonas Rosenbaumas tapo Užsienio reikalų viceministru ir buvo Lietuvos delegacijos, kuri vedė derybas dėl taikos sutarties su sovietine Rusija. Nachmanas Rachmilevičius yra dar vienas puikus pavyzdys. Jis tapo pramonės ir prekybos ministro pavaduotoju.

Vėliau tiek Rozenbaumas, tiek Rachmilevičius išvyko į Izraelį, kur jie dirbo Lietuvos garbės konsulais. Lietuvos parlamento narys Maksas Soloveičikas 1920 m. Paryžiaus taikos konferencijoje veikė Lietuvos vardu. Vėliau jis persikėlė į Londoną kaip Pasaulio sionistų kongreso komiteto narys.

Šie drąsūs vyrai prisidėjo prie mano šalies klestėjimo. Jie buvo sionistai, tikrieji Izraelio valstybės steigėjai.

Lietuvos Respublika egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo, iki sovietų, o po to nacių okupacijos. Tada atėjo Šoa, Holokaustas, kai buvo nužudyta šimtai tūkstančių Lietuvos žydų.

Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva prisiėmė istorinio teisingumo atsakomybę – gerbti  aukų atminimą. Mes pripažįstame kaltę tų, kurie bendradarbiavo su naciais.

1995 m. Lietuvos prezidentas, sakydamas kalbą Knesete, atsiprašė visos šalies vardu už tuos lietuvius, kurie dalyvavo žydų žudynėse. Negalima atleisti už tai, ką jie įvykdė.

Mes gerbiame Holokausto aukų atminimą – didžiuojamės, kad buvo gelbėtojai, 891 Lietuvos vyrų ir moterų, kurie yra pripažinti Pasaulio Teisuoliais už bendrapiliečių žydų gelbėjimą.

Neįkainojamo litvakų paveldo išsaugojimas yra Lietuvos vyriausybės prioritetas – vis daugiau atstatoma unikalių medinių sinagogų. Tik neseniai buvo atrasti dokumentai, kurie stebuklingai išgyveno Holokaustą ir sovietų okupaciją. Naujausias Vilna atradimas yra niekad anksčiau neskelbtų žinomų jidiš rašytojų rankraščių, daugybės religinių ir bendruomenių kūrinių, kurie mums suteikia unikalią galimybę pažinti istorinį žydų gyvenimą Rytų Europoje. Lietuvos Jeruzalės dvasia grįžta.

Šiandien Lietuva ir Izraelis gali didžiuotis būdami tarptautinės bendruomenės nariais ir pasaulinių organizacijų  partneriais.

Abi valstybės žengia į rytojų, kaip linkėjo jau anapilin išėjęs prezidentas Šimonas Peresas, – siekti veržlių,  energingų visuomenių, sugebančių diegti  naujoves, pritaikyti mokslinę informaciją ir praktinę patirtį, bei visada ištikimai laikytis savo istorinių šaknų.

Kaip ir beveik prieš penkerius metus, mano nuoširdi žinia mūsų broliams ir sesėms žydams lieka tokia pati: mokykimės iš praeities – nepamirškime, neatleiskime, bet tuo pat metu  eikime pirmyn iš tamsos į šviesą.

jpost.com

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Įspūdingu literatūriniu talentu apdovanotas penkiolikmetis Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.

Lietuvos žydų bendruomenė  kviečia susipažinti su šiuo  laikui nepavaldžiu Holokausto liudijimu –  lietuviškuoju “Vilniaus geto dienoraščio” leidimu.

Knygos pristatymas vyks  2018 m. vasario 25 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Konferencijų salėje 1.2.

Dalyvauja: Faina Kukliansky,  Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Sigutė Chlebinskaitė, Fania Brancovskaja,  Akvilė Grigoravičiūtė.

Renginio metu maestro A. Šenderovo kūrinį Cantus in memoriam Jascha Heifetz svečiams ir visiems prarastiems jauniesiems žydų talentams dedikuos 16-iolikmetė smuiko meistrė, tarptautinių konkursų laureatė Ugnė Liepa Žuklytė

Iljos Bereznicko kūrybos paroda „Būtų liūdna, jei nebūtų linksma“, skirta menininko 70-dešimtmečiui

Šių metų vasario 13 dieną 18 valandą, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (LTMKM) kviečia žiūrovus į garsaus lietuvių animacinių filmų kūrėjo – scenaristo, režisieriaus, dailininko – knygų autoriaus ir iliustratoriaus, žinomo karikatūristo, Iljos Bereznicko, kūrybos parodą „Būtų liūdna, jei nebūtų linksma“, skirtą menininko 70-dešimtmečiui.

Iljjos Bereznicko animacija, persmelkta šmaikščiu humoru ir vaikišku nuoširdumu, žinoma kelioms žiūrovų kartoms, yra jų mėgiama. Bene žinomiausias lietuviškas animacinis filmas „Baubas“ ir pagrindinis jo personažas tapo atpažįstamu Iljos Bereznicko ženklu, jo vizitine kortele. Iljos Bereznicko filmografijoje yra daugiau nei 20 animacinių filmų, kuriems pats kūrė scenarijus ir režisavo, buvo šių filmų dailininkas statytojas. Jis taip pat dirbo animacinių filmų režisieriumi ir animatoriumi Izraelio, Norvegijos bei JAV kino studijose. Lietuvoje buvo išleistos 5 jo autorinės knygos. Lietuvos bei užsienio leidyklos (Lenkijoje, Izraelyje, JAV) išleido apie 30 jo iliustruotų knygų vaikams. Daugiau kaip 2000 jo iliustracijų ir karikatūrų buvo publikuotos įvairiuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose bei laikraščiuose. Iljos Bereznicko darbai yra ne kartą pelnę prestižinius apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose, knygų iliustracijų bei karikatūrų bienalėse Lietuvoje ir užsienyje.