Litvakai

Šiemet minimos 125-osios garsaus poeto, litvako Osipo Mandelštamo gimimo metinės

Šiemet minimos 125-osios garsaus poeto, litvako Osipo Mandelštamo gimimo metinės

Lapkričio mėnesį vykusiame LŽB Mini Limude, viena paskaitų buvo skirta garsaus poeto kūrybai. Paskaitą skaitė kaunietė poetė  Elena Suodienė, išleidusi savo 16 poezijos knygų, apsigynusi mokslų daktaro laipsnį apie Marinos Cvetajevos poeziją, Europos menų ir literatūros instituto apdovanota  „Auksinės plunksnos“ diplomu, dėsčiusi Vilniaus Universiteto Kauno humanitariniame fakultete iki 2000 metų. Dėstydama, parašė 3 poezijos knygas, po to tapo laisva menininke. Šiuo metu ji vadovauja Kauno Rusų susirinkimo klubui „Nadežda“. Elena Suodienė daug dėmesio skiria poeto O.Mandelštamo kūrybai ir jo biografijai, taip pat ji rašo poemą apie O.Mandelštamą.

125-osios poeto Osipo Mandelštamo gimimo metinės mums dar kartą primena, kad jis yra vienas garsiausių pasaulio litvakų. Jis išlieka daugelio atmintyje genialiu poetu, kurį nukankino nežmoniškas Stalino režimo persekiojimas. E.Suodienė jį vadina poezijos kankiniu.

Po įstatymo korekcijos Lietuvos pilietybė suteikta keliems šimtams litvakų

pasas-lietuvos

Vilnius, gruodžio 25 d. (BNS). Įstatyme numačius platesnes galimybes atkurti Lietuvos pilietybę tarpukariu išvykusių žydų palikuonims, jau patvirtinti keli šimtai prašymų dėl pilietybės.

Migracijos departamento duomenimis, birželį įsigaliojus pataisoms per trečiąjį šių metų ketvirtį iš viso Lietuvos pilietybė atkurta 223 žydų tautybės asmenims: 209-iems Izraelio ir 14-ai  Pietų Afrikos Respublikos (PAR) piliečių, atmestų prašymų nebuvo. Nemaža dalis naujausių prašymų dar nagrinėjama, tačiau departamento atstovų teigimu, paskutinįjį metų ketvirtį tendencijos išlieka panašios: pilietybė turėtų būti atkurta dar per 200 asmenų.

Pilietybė atkurta 36 asmenims, kurie anksčiau buvo sulaukę neigiamo atsakymo. Iki įstatymo įsigaliojimo tiek patenkinamų, tiek ir atmetamų prašymų kasmet daugėjo: 2014-aisiais nepatenkinta dešimt, 2015-aisiais – 76, o šių metų pirmąjį pusmetį – 105 litvakų prašymai dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo. Atitinkamai 2014-aisiais pilietybė atkurta 528, 2015-aisiais – 602, bet šių metų pirmąjį pusmetį – jau tik 125 žydų tautybės asmenims.

„Jau metų pradžioje žinojome, kad bus kažkokie pakeitimai, tad buvome pristabdę potencialiai neigiamus sprendimus. Kai buvo priimtas naujas įstatymas, atnaujinome sustabdytus sprendimus, galbūt dėl to teigiamų sprendimų pagausėjo. Bet antplūdžio nėra“, – BNS sakė Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.

Jos teigimu, yra trys pagrindinės priežastys, kodėl litvakų palikuonys siekia Lietuvos pilietybės. „Daliai tai yra simbolinis ryšys su Lietuva – nori atkurti, nori turėti, nori išlaikyti šaknis, daliai to reikia ir dėl praktinių priežasčių: jie nori čia grįžti, rūpi kapų tvarkymas, sinagogų atstatymas, jiems rūpi paveldas, kuris čia likęs, nori jį aplankyti (…). Lietuviškas pasas taip pat yra Europos Sąjungos pilietybė, tad yra galimybė ir atvykti į ES, lengviau keliauti“, – vardijo departamento vadovė.

Birželį įstatymas buvo tikslinamas dėl migracijos specialistų bei teismų pradėtos taikyti praktikos, kai litvakų prašoma pateikti įrodymų, jog tarpukario Lietuvoje jie ar jų protėviai buvo persekiojami. Todėl į įstatymą įrašytas ne tik pasitraukimas, bet ir išvykimas.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Lietuvoje, dažnai padedami lietuvių kolaborantų, išžudė 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais yra beveik 900 lietuvių.

Netekome Dovo Levino, žydų istorijos tyrinėtojo

dov-levin

Gruodžio 3d. mirė Dovas Levinas, mokslininkas, žydų istorijos tyrinėtojas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė liūdi dėl žinomo mokslininko netekties ir reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems. Tebūnie šviesus Jo atminimas.

Profesorius Dovas Levinas buvo vienas žymiausių šiuolaikinių mokslininkų, tyrinėjusių Rytų Europos žydų bendruomenių istoriją. D. Levinas gimė Kaune (Kovno) 1925m. Vaikystėje gavo tradicinį žydų sionistų išsilavinimą, dalyvavo žydų jaunimo sionistiniame judėjime. Nacių okupacijos metu kalėjo Kauno gete kartu su savo šeima: tėvu Tzvi Hirshu Levinu ir mama Bluma Wigoder, bei su seserimis dvynėmis, – iš šeimos nė vienas neišgyveno, išskyrus Dovą. Kauno gete jis įstojo į pogrindinę organizaciją, siejusią viltis, atėjus laikui, pasipriešinti naciams, gelbėti žydus. 1943 m. jam pavyko pabėgti iš geto ir prisijungti prie partizanų, kovojusių prieš nacius. Atėjus sovietinei armijai, partizanai iš grupės Mirtis okupantams buvo perkelti į Vilnių. D. Levinas nutarė pasitraukti iš Lietuvos ir keliauti į Palestiną. 1945 m.m.  Iš Vilniaus išvyko pėsčiomis į Jeruzalę.1945m. pabaigoje D. Levinas atvyko į Izraelį, kur dalyvavo valstybės įkūrimo ir nepriklausomybės kovose. Mokėsi Hebrajų universitete Jeruzalėje, gavo istorijos mokslų daktaro laipsnį, tęsė mokslus Čikagos universitete su Fulbraito stipendija, tapo  Šiuolaikinio žydų hebrajų Universiteto Jeruzalėje, Harmano instituto,  Žodinės istorijos skyriaus direktoriumi. Per 50 metų jis įrašė daugiau nei 610 interviu apie Baltijos šalių žydų istoriją Antrojo pasaulinio karo metu.  D. Levinui vadovaujant, 1960-ųjų pradžioje buvo pradėtos Holokaustą išgyvenusių žmonių apklausos,  (ypač tų, kurie buvo suaugę karo metu), gyvų liudininkų tuomet buvo žymiai didesnis skaičius nei dabar. Šie pokalbiai transkribuoti ir archyvuoti, jie išliko kaip pirmieji gyvųjų liudijimai apie patirtą siaubą. Įrašai, sukurti per pastaruosius 60 metų, skatino mokslininkus tyrinėti nacizmo padarinius ir žydų istoriją. Taigi, ši žodine vadinama kolekcija – karo nusikaltimų liudytojų gyvenimo istorijos, kurios įamžino Holokausto aukų tragediją. Sukaupti archyvai yra neįkainojami mokslininkams, tyrinėjantiems Holokausto padarinius. D. Levinas – žinomas Rytų Europos žydų ypač Baltijos šalių žydų istorijos tyrinėtojas, paskelbė 520 straipsnių ir išleido 16 knygų hebrajų ir anglų kalbomis: Lithuanian Jewry’s Armed Resistance to the Nazis 1941-1945 (1985); Baltic Jews under the Soviets (1994); The Lesser of Two Evils: 1939-1941 (1995) and The Litvaks: A Short History of the Jews in Lithuania (2000).

Trijose Europos sostinėse bus pagerbtas menininko ir pedagogo Boriso Šaco atminimas

sacas-medal

Gruodžio 20 d. 17:30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) bus atidaryta tarptautinė medalių paroda, skirta Boriso Šaco atminimui. Tokios pat parodos bus pristatytos Sofijoje ir Jeruzalėje, kur menininkas gyveno ir kūrė.

Boriso Šaco (1866-1932) kūrybinis kelias prasidėjo Lietuvoje: gimęs Varniuose, jis mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje. Vėliau B. Šacas dešimtmetį gyveno Bulgarijoje, kur kūrė ir dėstė Karališkojoje menų akademijoje, o sulaukęs keturiasdešimties išvyko į Jeruzalę. Čia 1906 m. jis įsteigė Becalel dailės mokyklą, šiandien veikiančią kaip Becalel dailės ir ir dizaino akademija.

2015 m. Izraelio Naujoji dailininkų kolegija „CAN“ kartu su Izraelio Meninio medalio asociacija inicijavo tarptautinį meninio medalio projektą, skirtą B. Šaco atminimui. Vykdant šį projektą Lietuvoje, Bulgarijoje ir Izraelyje buvo surengtos meno stovyklos, kuriose dalyvavo 38 dailininkai iš Lietuvos, Bulgarijos, Izraelio, Lenkijos ir Ukrainos, kūrę medalius B. Šaco asmenybei ir nuopelnams įamžinti.

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas

bernardinai.lt

Siūlome ištrauką iš ką tik pasirodžiusios istoriko Aurimo Švedo pokalbių knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (leidykla „Aukso žuvys“), kurioje pateikiami pokalbiai su germaniste, teatrologe, ilgamete „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininke Ireną Veisaite, jos gyvenimo istorija bei laiko apmąstymai.Gruodžio 15d. Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko šios knygos pristatymas. Susitikime dalyvavo knygos autorius A. Švedas, pati I. Veisaitė, taip pat – gerai šią asmenybę pažįstantys ir apie jos gyvenimo nuopelnus bei įtaką Lietuvos kultūrai pasisakę žmonės.

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas: tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų laiką, sovietmetį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei įtvirtinimo metus. Šios knygos herojės gyvenimo pasakojimas padeda interpretuoti minėtas epochas ir tiesti tiltus per jas skiriančias nesusikalbėjimo ir nesupratimo prarajas. Tad mums kalbantis aš ne tik užduodavau klausimą, kaip buvo iš tikrųjų, bet ir nuolat ieškojau galimybių svarstyti, ką, kaip ir kodėl mes atsimename“, – knygos įžangoje rašo A. Švedas.

Jūsų gyvenimas tiesiog prisodrintas įvairiausių įvykių ir ribinių patirčių. Ar niekada nekilo mintis sėsti prie stalo ir kai ką užfiksuoti popieriuje?

Aišku, kad kilo. Be to, kitų buvau raginama tai daryti, tačiau tiesiog negalėjau ir nenorėjau leistis į atsiminimus dėl labai įvairių priežasčių. Grįždamas į praeitį turi į ją įsijausti, o tai yra nepakeliama. Gyvenu su šarvais. Kad suprastumėte, ką reiškia ši metafora, papasakosiu vieną atsitikimą. Kai su dviem savo buvusiom studentėm, dabar jau labai artimomis draugėmis Audra Žukaityte ir Reda Pabarčiene nuėjome žiūrėti Andrzejaus Wajdos filmo „Didžioji savaitė“ [1995], jos iš kino salės išėjo ašarodamos, o aš ekrane pasakojamą sukrečiančią istoriją apie žydės likimą Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvoje priėmiau visai ramiai. Žinoma, man pačiai kilo klausimas dėl savo reakcijos: „Kas čia darosi?“ Tada ir supratau labai aiškiai – gyvenu su šarvais.

Kita priežastis, dėl ko niekada nerašiau atsiminimų ir niekuomet nenorėjau to daryti, susijusi su mano gyvenimo būdu, o gal ir charakteriu.Visuomet gyvenau dvasiškai aktyviai dabartyje ir dėl šios priežasties tiesiog nebeturėdavau laiko praeičiai. Visą laiką reikėjo apie kažką galvoti, rašyti, dirbti, dalyvauti. Labai daug širdies ir laiko pareikalavo dėstymas, kurį suvokiau kaip savotišką misiją.

Kaune paminėtos Lietuvos estrados pradininko Danieliaus Dolskio 85-osios mirties metinės

Kaune paminėtos Lietuvos estrados pradininko Danieliaus Dolskio 85-osios mirties metinės

Kauno žydų bendruomenė paminėjo Lietuvos estrados pradininku tituluojamo dainininko Danieliaus Dolskio 85-ąsias mirties metines. Prie D. Dolskio kapo Žaliakalnio žydų kapinėse maldą už mirusiuosius sakė Iseris Šreibergas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės pirmininkas. Susirinkusieji prisiminė, kaip Kauno žydų bendruomenės iniciatyva ir jėgomis buvo sutvarkytas atlikėjo kapas.

dolskis4

KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidžiaugė, kad šiuo metu, suvienijus KŽB, Kauno m. savivaldos, Lietuvos žydų bendruomenės, Izraelio ambasados ir kitų organizacijų pastangas, pradėti intensyvūs Žaliakalnio žydų kapinių tvarkymo darbai. Taip pat G. Žakas priminė pagrindinius D. Dolskio biografijos faktus bei paminklo jam Laisvės alėjoje pastatymo istoriją. Sumanymo įamžinti D.Dolskio atminimą iniciatyva priklauso šviesaus atminimo aktoriui ir dainininkui Vytautui Kernagiui, lėšas šiam projektui skyrė Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA. Tačiau tik Kauno žydų bendruomenės tarpininkavimo dėka pavyko susitarti su miesto valdžios atstovais, kad Danielių Dolskį vaizduojanti žmogaus dydžio skulptoriaus R. Kvinto statula būtų pastatyta būtent priešais “Metropolio” restoraną, kuriame lankytojus savo atliekamais šlageriais džiugino garsusis maestro.

Muzikos gurmanams ir melomanams:

Prezidento Šimono Pereso tarnybos direktorė apie Pereso fenomeną

yona-bartal

Netekome Šimono Pereso, žmogaus turėjusio aiškią ateities viziją, – Nobelio taikos premijos laureato, svajonių ir veiksmų Prezidento. Viso pasaulio žmonės, atstovaujantys  įvairias gyvenimo sritis, valstybių vadovai, politikai, visuomenės nuomonės formuotojai, filosofai ir menininkai susirinko į Jeruzalę atiduoti Š.Peresui paskutinę pagarbą laidotuvių ceremonijoje. Gauta tūkstančiai užuojautos laiškų iš viso pasaulio, daug jų iš vietų, su kuriomis Izraelis nepalaikė jokių santykių.

Yona Bartal – Pereso “dešinioji ranka“, kuri lydėjo jį 21 metus kaip artimiausia patikėtinė. Partnerė, dalyvavusi svarbiausiuose įvykiuose, jautriausiuose susitikimuose, likdavusi užkulisiuose, priimant rekšmingus sprendimus. Yona dabar analizuoja Pereso “paslaptį” ir paaiškina, kodėl jis amžiams daugeliui lyderių išliks mentorius ir mokytojas.

Tai jo Paslaptis

“Šimonas Peresas reikalavo, kad visi palaikytų dialogą su rytojum, matytų savo akyse ateitį. Jis kalbėdavo apie vertybes ir moralę. Dabar mes turime tęsti jo viziją. “

Yona Bartal

Buvusi devintojo Izraelio Prezidento Šimono Pereso tarnybos direktorė.

Šiandien, praėjus mėnesiui po jo mirties, aš prisimenu, kas vyko dvidešimt vienerius metus be sustojimo ištisas paras  Izraelyje ir pasaulyje, kur aš sekiau paskui jį, stengdamasi žengti tokiais pat dideliais žingsniais ir panirti į jo Globalias idėjas.

Netekome Saros Lapickajos

Netekome Saros Lapickajos

Spalio 11d. 2016m. po sunkios ir ilgos ligos Ašdodo mieste (Izraelis), eidama 79-uosius metus, mirė Sara Lapickaja, buvusi aktyvi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narė, gerai žinoma jidiš kalbos ir literatūros žinovė, filologijos daktarė. Bendruomenė su liūdesiu reiškia gilią užuojautą velionės Saros Lapickajos (Gurvič) artimiesiems.

Sara gimė Kaune prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1938 birželio 14 d. Prasidėjus karui jos dešimtmetis brolis kartu su mažąja sesute Sara per stebuklą sugebėjo be tėvų pasiekti Rusiją, Kirovo apskritį, kur jie išgyveno karą vaikų namuose iki 1944m. pabaigos. 1945m. Sara įstojo į Vilniaus žydų mokyklos pirmąją klasę, tačiau po kelerių metų ši mokykla buvo uždaryta ir Sara tęsė mokslus rusiškoje mokykloje, po to sėkmingai baigė Vilniaus aukštesniąją muzikos mokyklą, kur įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Iki 1988m. ji mokytojavo vidurinėse Kauno ir Vilniaus mokyklose. Tuo pat metu be atlygio daug darbo ir pastangų skyrė žydų bendruomenei: subūrė saviveiklinį mėgėjų chorą, pati jam dirigavo, padėjo organizuoti Vilniaus žydų vaikų darželį, darbavosi įvairioje bendruomenės veikloje.

Davidas Geringas pažymi savo jubiliejų su koncertais

Davidas Geringas pažymi savo jubiliejų su koncertais

Lietuvoje gimęs (g. 1946 m. liepos 20 d. Vilniuje) – Lietuvos ir Vokietijos violončelininkas, pedagogas ir dirigentas Davidas Geringas, vienas universaliausių dabarties menininkų, sukaupęs įspūdingą repertuarą nuo baroko iki šiuolaikinių kompozicijų, švenčia 70 metų jubiliejų. Legendinio Mstislavo Rostropovičiaus mokinys, 1970 m. prestižiniame Piotro Čaikovskio konkurse laimėjęs I premiją ir aukso medalį, koncertuoja visame pasaulyje su svarbiausiais orkestrais ir batutos meistrais. Atlikėjui savo opusus dedikavo tokie garsūs nūdienos kūrėjai kaip Sofia Gubaidulina, Nedas Roremas, Pēteris Vaskas, Erkki-Svenas Türas ir kiti. Violončelininkas yra daugelio lietuvių ir rusų kompozitorių kūrinių pirmasis atlikėjas. D. Geringo diskografijoje (beveik 100 kompaktinių plokštelių) gausu įrašų, įvertintų reikšmingais apdovanojimais.

Apdovanojimas

Apdovanojimas

Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas plk. Arturas Jasinskas šiandien, rugsėjo 9d. apdovanoja Lietuvos kariuomenės pajėgų medaliu „Už pasižymėjimą“ Nicholas Benjamin Israel, JAV Specialiųjų operacijų vadavietės Europoje Baltijos regiono karinių informacinių operacijų paramos komandos vadą už pasižymėjimą ir asmeninį indėlį, plėtojant ir stiprinant JAV kariuomenės pajėgų ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų bendradarbiavimą. Jis yra vienintelis NATO, JAV kariškis, apdovanotas šiuo medaliu.

Iškilmingoje apdovanojimo ceremonijoje dalyvavo ir Nicholas Benjamin Israel  pusseserė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Nuotraukoje žemiau:

Litvakų išmintis jidiš patarlėse

Dita Sperling2 2016

Svarbu visiems girdėti kaip skamba jidiš. Daug yra labai įdomių patarlių.Mano bobutė sakydavo, kad „vienu užpakaliu negalima būti dviejuose jomarkuose“. Tahrichim – lininis audeklas, į kurį vyniodavo velionį laidotuvėms. Prisimenu savo turtingą dėdę, bet jis buvo šykštus. Reikėjo kažką voniai nupirkti, bet jis neperka. Aš jam sakau: “Dėde, tahrichim neturi kišenių, O ką laikom kišenėse? Pinigus. Kai tave laidoja, tai pinigų su savimi nepaimsi. Išgirdęs mano žodžius, dėdė iškart viską nupirko. Beje, kišenės jidiš „kešenes“.

Daugiau patarlių

Aš galvojau sekmadienį, kad važiuosiu pirmadienį, tačiau atidėjau, antradienį irgi nevažiavau, kadangi trečiadienį turgus. Ko gi aš važiuosiu ketvirtadienį, jei penktadienį Šabato išvakarės?

Dita Šperling skaito patarles jidiš vaizdo įrašui.

Kai pelė soti – tai miltai yra kartūs.

Niekas pakaušio nesikaso be priežasties. Jis turi rūpesčių arba utėlių.

Vienu užpakaliu negalima būti dviejuose jomarkuose

Viename žmoguje nebūna viskas idealu.

Kokie laikai- tokie ir žmonės.

Kai Dievas dalino protą, jis miegojo.

Pažadėti ir mylėti – pinigų nekainuoja

Parodyk kiaulei pirštą, ji norės visos rankos.

Čia tiek teisybės, kiek kamine šviesos.

Jis toks specialistas, kiek katė išmano apie mieles.

Nuo akmens duosiu tau minkštą dalį. (Nieko negausi)

Maži vaikai neduoda miegoti, o nuo didelių, tu pats nemiegosi.

Pokalbis prasideda nuo Ditos Šperling vaikystės Kaune, prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai laikinojoje sostinėje gyveno labai daug žydų.

Pasaulinės smuiko žvaigždės spinduliuose

Pasaulinės smuiko žvaigždės spinduliuose

lzinios.lt

2017 metais sukaks 30 metų nuo XX amžiaus Paganiniu vadinto Jaschos Heifetzo mirties. Jo vardas pasaulio muzikos kultūroje neišdildomas, iki šiol nekyla abejonių – jis yra vienas tų, į kuriuos žavėdamosi žvelgs daugelis kartų. Deja, šis skambus vardas ne visada siejamas su Lietuva ir Vilniumi. O galėtų – juk meistras gimė ir pirmuosius be galo svarbius savo didžios karjeros žingsnius žengė būtent čia, Lietuvos Jeruzale vadinamame Vilniuje. Šį sezoną viskas bus kitaip. Jau dabar startuoja Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso internetinė registracija. Patys talentingiausi, drąsiausi ir ištvermingiausi smuikininkai iš viso pasaulio jau suskubo registruotis į šio prestižinio konkurso varžytuves – žinia pasiekė jaunuosius virtuozus iš beveik 100 pasaulio šalių. Registracija vyks visą rudenį. Tada dalyvių anketos ir atrankos vaizdo įrašai bus perduoti autoritetingai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorių sudarytai komisijai. 30 dalyvių – tik tiek bus vertų gyvai pasirodyti šiame kas ketverius rengiamame konkurse. Atrankos rezultatus rasite 2017 m. sausio 2 d. konkurso svetainėje

© Lietuvos žinios

Žako Lipšico gyvenimas skulptūroje

Žako Lipšico gyvenimas skulptūroje

Ieva ŠadzevičienėŽakas Lipšicas – skulptorius, kurio vardas tapo kubizmo srovės sinonimu, vėliau atradęs savitą barokinio kubizmo stilių, neabejotinai yra vienas garsiausių Lietuvoje gyvenusių menininkų. 1891 m. pasaulį išvydęs Druskininkuose, litvakų šeimoje, iki šiol buvo labiau žinomas pasaulyje nei Lietuvoje, kur oficialioji sovietinė menotyra ignoravo modernistą kūrėją, neatitinkantį tuometinių meno kanoninių normų. Ž. Lipšicas nebuvo nutraukęs ryšių su Lietuva, yra išlikęs jo susirašinėjimas su prof. Vytautu Landsbergiu, skulptoriumi Vladu Vildžiūnu.

Šiuo metu Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) yra eksponuojama paroda „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui-125“, kurioje pristatomas Ž. Lipšico kūrybos kelias: nuo vaikystės ir jaunystės metų gimtuosiuose Druskininkuose – iki studijų metais Paryžiuje skulptorių supusios meninės aplinkos ir vėlesnio gyvenimo periodo Jungtinėse Amerikos Valstijose.

T.Kritzeris: man pasidarė baisu, kad niekas neprisimins Molėtų žudynių

T.Kritzeris: man pasidarė baisu, kad niekas neprisimins Molėtų žudynių

Autorius: Karolis Kaupinis, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“ – 15min.lt
Molėtuose yra gatvė, kuria prieš 75-erius metus į mirtį buvo nuvesdinti 2 tūkst. taikių žmonių – miestelio žydų. Nužudytųjų kapavietė dabar yra Molėtų pakraštyje, tik kažin ar tą vietą galima vadinti kapaviete. Pirmadienį iš viso pasaulio į Molėtus suvažiuos nužudytųjų artimieji, kad nueitų tą kelią iki egzekucijos vietos.

Prozininkas, režisierius Marius Ivaškevičius pakvietė tuo keliu žygiuoti ir lietuvius. „Nieko nereikės daryti, tik eiti, kelis kilometrus per Molėtų miestelį, kartu su mūsų žydais. Kartu patylėti, pažiūrėti vieni kitiems į akis. Beveik neabejoju, kad kažkas pravirks, nes tokios akimirkos jaudina. Kažkas iš jų ir kažkas iš mūsų. Ir to užteks. Tik tiek – parodyti jiems ir sau, kad mes nebesame priešai“, – sako M.Ivaškevičius. Apie rugpjūčio 29-ąją Molėtuose, dieną, sugrąžinančią į praeitį, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ kalbėtasi su eitynių organizatoriumi Tzvi Kritzeriu, gimusiu Vilniuje 1973 m., o 17-os su tėvais išvykusiu gyventi į Izraelį.

Kritzer

T. Kritzeris. LRT stop kadras

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti Molėtuose gyvenusios savo šeimos istoriją? – Molėtuose su savo tėvais ir dviem broliais gyveno mano tėvas. Giminių ten buvo ir daugiau – dėdės, tetos. Jiems priklausė kepykla, kurioje kepdavo riestainius. Net ir šiandien filmuodami filmą Molėtuose ir kalbėdamiesi su daugeliu senųjų Molėtų gyventojų, daugelis jų prisimena, kad ten buvo itin žymi kepykla, kepdavusi ypatingo skonio riestainius, kurių dabar nebėra.

Grigorijus Kanovičius: Gyvenime nereikia matyti vien kaltuosius arba teisuolius

Grigorijus Kanovičius: Gyvenime nereikia matyti vien kaltuosius arba teisuolius

Šis interviu su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi pasirodė 1992 metais tuometinėje „Tiesoje“. Žurnalistė Raimonda Ramelienė kalbino rašytoją, kai šis rengėsi atsisveikinti su Lietuva ir išvykti gyventi į Izraelį. Po 5 mėnesių taip ir įvyko.

Sakytum, nujausdamas tą klausimą, kurį mintyse vis stūmiau gilyn, G. Kanovičius pasakė: „Parašykite, kad jokių sąskaitų Lietuvai, dėl kurių turėčiau su ja skirtis, neturiu. Tačiau gyvenimas yra gyvenimas. Šeimyninės aplinkybės susiklostė taip, kad mano vaikai ten. Kartą esu pajuokavęs – į svečius važiuoti man jau nevalia, jau prisisvečiavau. Graudūs juokai…“

Ar išvykusių iš Lietuvos žydų, gyvenančių Izraelyje, nekankina nostalgija?

Nors ir sunkūs buvo mūsų keliai, Lietuva žydams nėra tuščias garsas. Tai kraštas, kurio jie nepamiršta, nori atvažiuoti, aplankyti gimtąsias vietas. Svarbiausia, kad emocine prasme nėra abejingų Lietuvai žmonių.

O kiek žydų dabar gyvena Lietuvoje?

Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad žydų bendruomenė Lietuvoje apskritai gyva. Ji nėra tokia didelė, kaip norėtume – maždaug 5 tūkstančiai žmonių, dauguma gyvena Vilniuje. Tačiau apie žydus negalima kalbėti kaip apie pastovų dydį – jis kasdien keičiasi, deja, mažėjančia linkme

„Atminimo akmenų“ renginiai Lietuvoje

„Atminimo akmenų“ renginiai Lietuvoje

Lietuva prisijungia prie didžiausio memorialo po atviru dangumi Europoje. „Atminimo akmenys“, išsibarstę 18 Europos valstybių ir daugiau nei 50 000 vietų, bus įrengti ir Lietuvoje.

Mūsų šalyje, pirmojoje iš Baltijos valstybių, 19 tokių atminimo lentelių bus įmontuota keturiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Jomis prisiminsime tuos, kurių netekome Holokausto metu. „Atminimo akmenis“ Lietuvoje montuos idėjos autorius, garsus vokiečių menininkas Gunteris Demnigas.

„Atminimo akmenų“ atidarymo ceremonijos vyks:

Kaune rugpjūčio 28 d., 12 val. Laisvės al. 3 ir Krėvos g. kampe, prie akmens, skirto pirmajam olimpiečiui, dviratininkui Isakui Anolikui. Laikinojoje sostinėje akmenys taip pat bus įdėti dailininkams Černei Percikovičiūtei ir Jakovui Lipšicui, gydytojui ir klinikinės psichologijos pradininkui Lietuvoje dr. Vladimirui Lazersonui, pediatrei Reginai Lazersonienei-Safočinskaitei.

Rugpjūčio 29 d., 18 val. žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia į filmo „Iš miško“ peržiūrą Kaune. Dokumentinis filmas apie masines žudynes Paneriuose bus rodomas kino teatre „Romuva“, Laisvės al. 54, įėjimas laisvas.

Šiauliuose – rugpjūčio 29 d., 12 val., Vasario 16-osios g. 62, prie akmens, skirto buvusiam Šiaulių viceburmistrui Samueliui Petuchauskui.  Šiame mieste „Atminimo akmuo“ taip pat įrengiamas ir gydytojui Urijui Rozovskiui. Šiaulių gete, vykdant vaikų akciją, gydytojas į Aušvicą savanoriškai išvyko kartu su savo mažaisiais pacientais.

Tą pačią dieną, 18 val., žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia į filmo „Iš miško“ peržiūrą Šiauliuose. Dokumentinis filmas apie masines žudynes Paneriuose bus rodomas kino teatre „Atlantis“, Tilžės g. 225, įėjimas laisvas.

Vladimiras Lazersonas: karo medikas ir taikos psichologas

Vladimiras Lazersonas: karo medikas ir taikos psichologas

Nuotraukoje: Vladimiras ir Regina Lazersonai

manoteises.lt Jūratė Vaižgauskaitė

„Arbatą gerdavome „žiūrėjimo būdu“: ant siūlo buvo pririšamas gabaliukas cukraus ir žiūrėdami į jį siurbčiodavome arbatą. Nuo to arbata netapdavo saldesnė, bet visi pralinksmėdavome“,[1] – savo prisiminimuose rašo profesoriaus, klinikinės psichologijos pradininko, Vladimiro Lazersono duktė Tamara Lazersonaitė. Tariamai saldintą arbatą Vladimiras Lazersonas gėrė Kauno gete, kuriame atsidūrė, kai 1941 metų birželio mėnesį Lietuvą okupavo naciai.

Profesorių Lazersoną iš pradžių išmetė iš universiteto, vėliau – atėmė namus, sudegino knygas ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten Vladimiras Lazersonas – žmogus parašęs dešimtis straipsnių, davęs pradžią net kelioms psichologijos kryptims Lietuvoje, užsiiminėjęs eksperimentine psichologija kaip karo medikas – žuvo.

Firos Bramson atminimui…

Mindaugas Kvietkauskas. Esteros žirklutės

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vadinsiu ją bibliniu vardu – Estera. Dabar jau galiu. Taip ją neseniai pašaukė į amžinybę rabinas savo maldose, sukalbėtose prieš užberiant tris pirmas žemės saujas ant sumenkusio kūno, jau atkirpto nuo gyvųjų pasaulio.

Gyvenime – kitaip: dažniausiai ji buvo Fira, kartkartėmis Firočka. Šypteliu pagalvojęs, kaip neatpažįstamai pakito Persijos karalienės vardas, reiškęs rytmečio žvaigždę, mūsų kraštuose, didžiųjų slavų kalbų nuskalautoje kasdienėje jidiš šnektoje. Tačiau dabar įžengusi į tobulesnio matavimo laiką Fira vėl tapo Izraelio dukra Estera, ryto žvaigžde, Ester bat Israel.

Nuotraukoje Fira Bramson 1949m.

Bramson Esfira

Jakovas Vygodskis – Vilniaus gydytojas

„Tik vienas žmogus moka atsakyti į mano klausimus arba paaiškinti, kodėl vienas ar kitas iš jų yra „kvailas“. Tai – tėvelis. Tik gaila, kad tėvelis neturi laiko su manimi kalbėti. Jis yra gydytojas.“, – savo atsiminimuose rašo Aleksandra Bruštein, vienintelė garsaus tarpukario Vilniaus gydytojo-ginekologo Jakovo Vygodskio dukra. Jakovas Vygodskis buvo ne tik gydytojas, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės tarybos narys, pirmosios vyriausybės ministras žydų reikalams ir Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas, vadintas „žydų tėvu“.

Vygodskis Jakovas

Jakovas Vygodskis, archyvinė nuotr.manoteises.lt

Visgi, plačiausias garsas apie gydytoją Vygodskį sklido ne dėl jo politinių ar medicininių pasiekimų, bet dėl jo geros širdies ir nesavanaudiško būdo. Šis žmogus gydė nepasiturinčius ligonius ir po  naktinių operacijų grįždavo toks pavargęs, kad negalėdavo net pavalgyti. Vėliau, jau gilioje senatvėje, gelbėjo persekiojamus žydus ir savo gyvenimą baigė gestapo kalėjime Vilniaus centre.