Litvakai

Apdovanojimas

Apdovanojimas

Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas plk. Arturas Jasinskas šiandien, rugsėjo 9d. apdovanoja Lietuvos kariuomenės pajėgų medaliu „Už pasižymėjimą“ Nicholas Benjamin Israel, JAV Specialiųjų operacijų vadavietės Europoje Baltijos regiono karinių informacinių operacijų paramos komandos vadą už pasižymėjimą ir asmeninį indėlį, plėtojant ir stiprinant JAV kariuomenės pajėgų ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų bendradarbiavimą. Jis yra vienintelis NATO, JAV kariškis, apdovanotas šiuo medaliu.

Iškilmingoje apdovanojimo ceremonijoje dalyvavo ir Nicholas Benjamin Israel  pusseserė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Nuotraukoje žemiau:

Litvakų išmintis jidiš patarlėse

Dita Sperling2 2016

Svarbu visiems girdėti kaip skamba jidiš. Daug yra labai įdomių patarlių.Mano bobutė sakydavo, kad „vienu užpakaliu negalima būti dviejuose jomarkuose“. Tahrichim – lininis audeklas, į kurį vyniodavo velionį laidotuvėms. Prisimenu savo turtingą dėdę, bet jis buvo šykštus. Reikėjo kažką voniai nupirkti, bet jis neperka. Aš jam sakau: “Dėde, tahrichim neturi kišenių, O ką laikom kišenėse? Pinigus. Kai tave laidoja, tai pinigų su savimi nepaimsi. Išgirdęs mano žodžius, dėdė iškart viską nupirko. Beje, kišenės jidiš „kešenes“.

Daugiau patarlių

Aš galvojau sekmadienį, kad važiuosiu pirmadienį, tačiau atidėjau, antradienį irgi nevažiavau, kadangi trečiadienį turgus. Ko gi aš važiuosiu ketvirtadienį, jei penktadienį Šabato išvakarės?

Dita Šperling skaito patarles jidiš vaizdo įrašui.

Kai pelė soti – tai miltai yra kartūs.

Niekas pakaušio nesikaso be priežasties. Jis turi rūpesčių arba utėlių.

Vienu užpakaliu negalima būti dviejuose jomarkuose

Viename žmoguje nebūna viskas idealu.

Kokie laikai- tokie ir žmonės.

Kai Dievas dalino protą, jis miegojo.

Pažadėti ir mylėti – pinigų nekainuoja

Parodyk kiaulei pirštą, ji norės visos rankos.

Čia tiek teisybės, kiek kamine šviesos.

Jis toks specialistas, kiek katė išmano apie mieles.

Nuo akmens duosiu tau minkštą dalį. (Nieko negausi)

Maži vaikai neduoda miegoti, o nuo didelių, tu pats nemiegosi.

Pokalbis prasideda nuo Ditos Šperling vaikystės Kaune, prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai laikinojoje sostinėje gyveno labai daug žydų.

Pasaulinės smuiko žvaigždės spinduliuose

Pasaulinės smuiko žvaigždės spinduliuose

lzinios.lt

2017 metais sukaks 30 metų nuo XX amžiaus Paganiniu vadinto Jaschos Heifetzo mirties. Jo vardas pasaulio muzikos kultūroje neišdildomas, iki šiol nekyla abejonių – jis yra vienas tų, į kuriuos žavėdamosi žvelgs daugelis kartų. Deja, šis skambus vardas ne visada siejamas su Lietuva ir Vilniumi. O galėtų – juk meistras gimė ir pirmuosius be galo svarbius savo didžios karjeros žingsnius žengė būtent čia, Lietuvos Jeruzale vadinamame Vilniuje. Šį sezoną viskas bus kitaip. Jau dabar startuoja Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso internetinė registracija. Patys talentingiausi, drąsiausi ir ištvermingiausi smuikininkai iš viso pasaulio jau suskubo registruotis į šio prestižinio konkurso varžytuves – žinia pasiekė jaunuosius virtuozus iš beveik 100 pasaulio šalių. Registracija vyks visą rudenį. Tada dalyvių anketos ir atrankos vaizdo įrašai bus perduoti autoritetingai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorių sudarytai komisijai. 30 dalyvių – tik tiek bus vertų gyvai pasirodyti šiame kas ketverius rengiamame konkurse. Atrankos rezultatus rasite 2017 m. sausio 2 d. konkurso svetainėje

© Lietuvos žinios

Žako Lipšico gyvenimas skulptūroje

Žako Lipšico gyvenimas skulptūroje

Ieva ŠadzevičienėŽakas Lipšicas – skulptorius, kurio vardas tapo kubizmo srovės sinonimu, vėliau atradęs savitą barokinio kubizmo stilių, neabejotinai yra vienas garsiausių Lietuvoje gyvenusių menininkų. 1891 m. pasaulį išvydęs Druskininkuose, litvakų šeimoje, iki šiol buvo labiau žinomas pasaulyje nei Lietuvoje, kur oficialioji sovietinė menotyra ignoravo modernistą kūrėją, neatitinkantį tuometinių meno kanoninių normų. Ž. Lipšicas nebuvo nutraukęs ryšių su Lietuva, yra išlikęs jo susirašinėjimas su prof. Vytautu Landsbergiu, skulptoriumi Vladu Vildžiūnu.

Šiuo metu Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) yra eksponuojama paroda „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui-125“, kurioje pristatomas Ž. Lipšico kūrybos kelias: nuo vaikystės ir jaunystės metų gimtuosiuose Druskininkuose – iki studijų metais Paryžiuje skulptorių supusios meninės aplinkos ir vėlesnio gyvenimo periodo Jungtinėse Amerikos Valstijose.

T.Kritzeris: man pasidarė baisu, kad niekas neprisimins Molėtų žudynių

T.Kritzeris: man pasidarė baisu, kad niekas neprisimins Molėtų žudynių

Autorius: Karolis Kaupinis, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“ – 15min.lt
Molėtuose yra gatvė, kuria prieš 75-erius metus į mirtį buvo nuvesdinti 2 tūkst. taikių žmonių – miestelio žydų. Nužudytųjų kapavietė dabar yra Molėtų pakraštyje, tik kažin ar tą vietą galima vadinti kapaviete. Pirmadienį iš viso pasaulio į Molėtus suvažiuos nužudytųjų artimieji, kad nueitų tą kelią iki egzekucijos vietos.

Prozininkas, režisierius Marius Ivaškevičius pakvietė tuo keliu žygiuoti ir lietuvius. „Nieko nereikės daryti, tik eiti, kelis kilometrus per Molėtų miestelį, kartu su mūsų žydais. Kartu patylėti, pažiūrėti vieni kitiems į akis. Beveik neabejoju, kad kažkas pravirks, nes tokios akimirkos jaudina. Kažkas iš jų ir kažkas iš mūsų. Ir to užteks. Tik tiek – parodyti jiems ir sau, kad mes nebesame priešai“, – sako M.Ivaškevičius. Apie rugpjūčio 29-ąją Molėtuose, dieną, sugrąžinančią į praeitį, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ kalbėtasi su eitynių organizatoriumi Tzvi Kritzeriu, gimusiu Vilniuje 1973 m., o 17-os su tėvais išvykusiu gyventi į Izraelį.

Kritzer

T. Kritzeris. LRT stop kadras

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti Molėtuose gyvenusios savo šeimos istoriją? – Molėtuose su savo tėvais ir dviem broliais gyveno mano tėvas. Giminių ten buvo ir daugiau – dėdės, tetos. Jiems priklausė kepykla, kurioje kepdavo riestainius. Net ir šiandien filmuodami filmą Molėtuose ir kalbėdamiesi su daugeliu senųjų Molėtų gyventojų, daugelis jų prisimena, kad ten buvo itin žymi kepykla, kepdavusi ypatingo skonio riestainius, kurių dabar nebėra.

Grigorijus Kanovičius: Gyvenime nereikia matyti vien kaltuosius arba teisuolius

Grigorijus Kanovičius: Gyvenime nereikia matyti vien kaltuosius arba teisuolius

Šis interviu su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi pasirodė 1992 metais tuometinėje „Tiesoje“. Žurnalistė Raimonda Ramelienė kalbino rašytoją, kai šis rengėsi atsisveikinti su Lietuva ir išvykti gyventi į Izraelį. Po 5 mėnesių taip ir įvyko.

Sakytum, nujausdamas tą klausimą, kurį mintyse vis stūmiau gilyn, G. Kanovičius pasakė: „Parašykite, kad jokių sąskaitų Lietuvai, dėl kurių turėčiau su ja skirtis, neturiu. Tačiau gyvenimas yra gyvenimas. Šeimyninės aplinkybės susiklostė taip, kad mano vaikai ten. Kartą esu pajuokavęs – į svečius važiuoti man jau nevalia, jau prisisvečiavau. Graudūs juokai…“

Ar išvykusių iš Lietuvos žydų, gyvenančių Izraelyje, nekankina nostalgija?

Nors ir sunkūs buvo mūsų keliai, Lietuva žydams nėra tuščias garsas. Tai kraštas, kurio jie nepamiršta, nori atvažiuoti, aplankyti gimtąsias vietas. Svarbiausia, kad emocine prasme nėra abejingų Lietuvai žmonių.

O kiek žydų dabar gyvena Lietuvoje?

Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad žydų bendruomenė Lietuvoje apskritai gyva. Ji nėra tokia didelė, kaip norėtume – maždaug 5 tūkstančiai žmonių, dauguma gyvena Vilniuje. Tačiau apie žydus negalima kalbėti kaip apie pastovų dydį – jis kasdien keičiasi, deja, mažėjančia linkme

„Atminimo akmenų“ renginiai Lietuvoje

„Atminimo akmenų“ renginiai Lietuvoje

Lietuva prisijungia prie didžiausio memorialo po atviru dangumi Europoje. „Atminimo akmenys“, išsibarstę 18 Europos valstybių ir daugiau nei 50 000 vietų, bus įrengti ir Lietuvoje.

Mūsų šalyje, pirmojoje iš Baltijos valstybių, 19 tokių atminimo lentelių bus įmontuota keturiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Jomis prisiminsime tuos, kurių netekome Holokausto metu. „Atminimo akmenis“ Lietuvoje montuos idėjos autorius, garsus vokiečių menininkas Gunteris Demnigas.

„Atminimo akmenų“ atidarymo ceremonijos vyks:

Kaune rugpjūčio 28 d., 12 val. Laisvės al. 3 ir Krėvos g. kampe, prie akmens, skirto pirmajam olimpiečiui, dviratininkui Isakui Anolikui. Laikinojoje sostinėje akmenys taip pat bus įdėti dailininkams Černei Percikovičiūtei ir Jakovui Lipšicui, gydytojui ir klinikinės psichologijos pradininkui Lietuvoje dr. Vladimirui Lazersonui, pediatrei Reginai Lazersonienei-Safočinskaitei.

Rugpjūčio 29 d., 18 val. žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia į filmo „Iš miško“ peržiūrą Kaune. Dokumentinis filmas apie masines žudynes Paneriuose bus rodomas kino teatre „Romuva“, Laisvės al. 54, įėjimas laisvas.

Šiauliuose – rugpjūčio 29 d., 12 val., Vasario 16-osios g. 62, prie akmens, skirto buvusiam Šiaulių viceburmistrui Samueliui Petuchauskui.  Šiame mieste „Atminimo akmuo“ taip pat įrengiamas ir gydytojui Urijui Rozovskiui. Šiaulių gete, vykdant vaikų akciją, gydytojas į Aušvicą savanoriškai išvyko kartu su savo mažaisiais pacientais.

Tą pačią dieną, 18 val., žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia į filmo „Iš miško“ peržiūrą Šiauliuose. Dokumentinis filmas apie masines žudynes Paneriuose bus rodomas kino teatre „Atlantis“, Tilžės g. 225, įėjimas laisvas.

Vladimiras Lazersonas: karo medikas ir taikos psichologas

Vladimiras Lazersonas: karo medikas ir taikos psichologas

Nuotraukoje: Vladimiras ir Regina Lazersonai

manoteises.lt Jūratė Vaižgauskaitė

„Arbatą gerdavome „žiūrėjimo būdu“: ant siūlo buvo pririšamas gabaliukas cukraus ir žiūrėdami į jį siurbčiodavome arbatą. Nuo to arbata netapdavo saldesnė, bet visi pralinksmėdavome“,[1] – savo prisiminimuose rašo profesoriaus, klinikinės psichologijos pradininko, Vladimiro Lazersono duktė Tamara Lazersonaitė. Tariamai saldintą arbatą Vladimiras Lazersonas gėrė Kauno gete, kuriame atsidūrė, kai 1941 metų birželio mėnesį Lietuvą okupavo naciai.

Profesorių Lazersoną iš pradžių išmetė iš universiteto, vėliau – atėmė namus, sudegino knygas ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten Vladimiras Lazersonas – žmogus parašęs dešimtis straipsnių, davęs pradžią net kelioms psichologijos kryptims Lietuvoje, užsiiminėjęs eksperimentine psichologija kaip karo medikas – žuvo.

Firos Bramson atminimui…

Mindaugas Kvietkauskas. Esteros žirklutės

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vadinsiu ją bibliniu vardu – Estera. Dabar jau galiu. Taip ją neseniai pašaukė į amžinybę rabinas savo maldose, sukalbėtose prieš užberiant tris pirmas žemės saujas ant sumenkusio kūno, jau atkirpto nuo gyvųjų pasaulio.

Gyvenime – kitaip: dažniausiai ji buvo Fira, kartkartėmis Firočka. Šypteliu pagalvojęs, kaip neatpažįstamai pakito Persijos karalienės vardas, reiškęs rytmečio žvaigždę, mūsų kraštuose, didžiųjų slavų kalbų nuskalautoje kasdienėje jidiš šnektoje. Tačiau dabar įžengusi į tobulesnio matavimo laiką Fira vėl tapo Izraelio dukra Estera, ryto žvaigžde, Ester bat Israel.

Nuotraukoje Fira Bramson 1949m.

Bramson Esfira

Jakovas Vygodskis – Vilniaus gydytojas

„Tik vienas žmogus moka atsakyti į mano klausimus arba paaiškinti, kodėl vienas ar kitas iš jų yra „kvailas“. Tai – tėvelis. Tik gaila, kad tėvelis neturi laiko su manimi kalbėti. Jis yra gydytojas.“, – savo atsiminimuose rašo Aleksandra Bruštein, vienintelė garsaus tarpukario Vilniaus gydytojo-ginekologo Jakovo Vygodskio dukra. Jakovas Vygodskis buvo ne tik gydytojas, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės tarybos narys, pirmosios vyriausybės ministras žydų reikalams ir Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas, vadintas „žydų tėvu“.

Vygodskis Jakovas

Jakovas Vygodskis, archyvinė nuotr.manoteises.lt

Visgi, plačiausias garsas apie gydytoją Vygodskį sklido ne dėl jo politinių ar medicininių pasiekimų, bet dėl jo geros širdies ir nesavanaudiško būdo. Šis žmogus gydė nepasiturinčius ligonius ir po  naktinių operacijų grįždavo toks pavargęs, kad negalėdavo net pavalgyti. Vėliau, jau gilioje senatvėje, gelbėjo persekiojamus žydus ir savo gyvenimą baigė gestapo kalėjime Vilniaus centre.

„Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose“

 Nacionalinėje dailės galerijoje pristatyta knyga–albumas “Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose”. Renginyje dalyvavęs kultūros ministras Šarūnas Birutis džiaugėsi, kad išleista išskirtinė knyga, kuri yra vienintelė Lietuvoje, taip plačiai ir išsamiai apžvelgianti litvakų tapybos, grafikos ir skulptūros darbus privačiose Lietuvos kolekcijose.„Šiame solidžiame albume yra aprėpiamas daugiau nei 150 metų laikotarpis – pradedant nuo XIX a. vidurio pirmųjų litvakų dailininkų, ir baigiant šiuolaikiniais autoriais, tęsiančiais litvakų dailės tradicijas. Tikiu, kad šis leidinys bus įdomus ne tik profesinei bet ir plačiajai bendruomenei, intriguos skaitytoją ir primins mažai žinomų ar pamirštų dailininkų vardus ir jų kūrybą“, – sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis.

„Google“ visame pasaulyje pagerbė litvakę teremino virtuozę

„Google“ visame pasaulyje pagerbė litvakę teremino virtuozę

lrytas.lt

Jei šiandien kovo 9d. apsilankėte pagrindiniame paieškos svetainės Google puslapyje, ko gero, pastebėjote, kad kompanijos logotipą pakeitė interaktyvus žaidimas. Jis skirtas pagerbti lietuvių kilmės teremino virtuozės Claros Rockmore 105-osioms gimimo metinėms.

Žaidime siūloma pagroti virtualiu tereminu – seniausiu elektroninės muzikos instrumentu (taip, taip, šis aparatas davė pradžią visai šiuolaikinei muzikai). Iš pradžių žaidėjai pamokomi juo naudotis, o perpratę valdymą gali instrumentą susireguliuoti ir net surengti savo koncertą.

C.Rockmore gimė Vilniuje 1911 metų kovo 9 d., o nuo ankstyvo amžiaus pasižymėjo ypatingais muzikiniais sugebėjimais. Būdama vos penkerių metų ji buvo priimta į Sankt Peterburgo konservatoriją mokytis smuiko meno, tačiau pasauliniu mastu išgarsėjo ne kaip smuikininkė, o kaip teremino virtuozė.

http://lrytas.lt/ismanyk/google-visame-pasaulyje-pagerbe-litvake-teremino-virtuoze.htm

Daktaras

Daktaras

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Žiūrėjau į gražią ant namo sienos atidengiamą atminimo lentą. Praeiviams ji primins, kad šiame pastate, buvusioje žydų ligoninėje, 1919 –1930 m. dirbo daktaras ir Panevėžyje veikęs šviesuolis Šachnelis Abraomas Meras (1865–1930). Iškilmėse šurmuliavo įvairūs žmonės, kuriuos subūrė žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas: miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, iniciatyvus vienuolės Margaritos Rimkevičaitės vardu pavadintos technologinės mokyklos direktorius Tautvydas Anilionis, pasibaigusioje konferencijoje išsamiai asmenybę pristačiusi Liudvika Knizikevičienė, kiti prelegentai, valstybininkai, visuomenininkai, gydytojai.

Santaros ambasadorius

Santaros ambasadorius

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

  Vaikystėje žinomi vunderkindais, stebuklingais vaikais vadinti žmonės dažnai suspindėdavo ir kažkodėl vėliau dažnai jų žvaigždė liaudavosi džiuginusi. Kelias nuo betarpiško vaikiško žaidimo link ryškios saviraiškos dažnai nutrukdavo. Tačiau Lietuvos vunderkindo, pianisto, pedagogo, dirigento Chaimo Potašinsko (1924 – 2009) kelias, gąsdinęs baisingomis vilkduobėmis, nubrėžė ryškų reljefą Lietuvos kultūroje. Prigimties dovanos ir darbo vaisiai pasitarnavo tėvynei, žmonėms, jautusiems nediduko, besišypsančio žmogaus dalinamų santaros vaisių saldybę. Užaugintas didelis Chaimo medis šaknimis stipriai laikėsi savosios žemės stiprybės, o po vis naujai besiskleidžiančia lapija galėjo džiaugtis šios žemės vaikai, maestro užauginti kelių pokario kartų pianistai, koncertmeisteriai, Lietuvos operos ir baleto teatro dainininkai, orkestrantai, dainos mėgėjai.

90 Lietuvos baleto metų savo glėbyje suartino daug darbščių pasišventėlių, baleto artistų, režisierių, kompozitorių, dirigentų. Chaimas Potašinskas buvo vienas jų. 1949 metais, jau Vilniuje tapo Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentu.  Pusę šimtmečio jį galima buvo matyti Lietuvos konservatorijoje. Profesionalams gebėjo neskaudžiai, tolerantiškai išsakyti tikslias pastabas, pagarbiai kolegoms ir studentams patarti, padėti. Nemėgo konfliktų. Nors buvo linksmas aštrialiežuvis, tačiau visur ieškojo santaros. Net nuoskaudas nešiojosi širdyje. Jis buvo laukiamas, dažniausiai paieškomas, prašomas dalyvauti  sunkiausiose naujų kūrinių perklausose, kuomet reikėdavo iš lapo, nerepetavus pateikti kūrinius ekspertuojančiai menininkų komisijai, pristatyti galimą nežinomos partitūros interpretaciją.

JOKŪBAS JACOVSKIS: „LIAUDŽIAI VISIŠKAI NEREIKIA PRIMITYVIŲ DALYKŲ“

Jokubas Jacovskis

Bernardinai.lt Austėja Mikuckytė

Su Jokūbu Jacovskiu susitinkame jam priklausančios grafinio dizaino ir leidybos įmonės „Inter Se“ biure. Akį patraukia į sieną besiramstantys jo kurti plakatai. Dauguma jų reklamuoja spektaklius. Tikriausiai meilė teatrui įaugusi į Jacovskių giminės kraują – Jokūbo brolis Adomas ir Adomo sūnus Marijus yra scenografai, sesuo Aleksandra – kostiumų dailininkė. Darbo kabinete lentynos lūžte lūžta nuo pašnekovo apipavidalintų knygų. Su J. Jacovskiu kalbamės apie knygos meno ir plakato kūrybos skirtumus, visagales taisykles bei knygos dailės situaciją Lietuvoje.

Papasakokite, ką daro knygos dailininkas, kad nepainiotume su iliustratoriumi.

Apskritai kyla klausimas, ar iliustratorius reikalingas. Geram tekstui, mano supratimu, nereikia iliustracijų. Nebent vaikiškoms knygoms. Knygos dailininkas, sutaręs su leidėju dėl formato, sudeda tekstą, iliustracijas, nuotraukas, jeigu jų yra, parenka šriftą. Knygos dailininkas organizuoja knygą. Ne visas knygas formatuoja dailininkas. Idealiu atveju, žinoma, kiekvieną knygą turėtų apipavidalinti dailininkas, bet pasaulis neidealus

Marijus Jacovskis: ,,Kiekvienas naujas kūrinys prasideda nuo egzistencinio siaubo“

Marijus Jacovskis: ,,Kiekvienas naujas kūrinys prasideda nuo egzistencinio siaubo“

Bernardinai.lt  Austėja Mikuckytė

Scenografo Marijaus Jacovskio dirbtuvių stalas nukrautas maketais ir braižybos priemonėmis. Pašnekovas prisipažįsta, jog ruduo jam – itin produktyvus, intensyvus ir įdomus darbymetis. Kūrybinio įkarščio atmosfera gaubia visą menininko studiją. M. Jacovskis pasakoja apie savo skonį spektakliams, įsimintiniausius kūrinius, santykius su režisieriais, autoritetus ir įvertina scenos meno tendencijas.

Kaip nusprendėte studijuoti scenografiją?

Žinoma, tai susiję su šeima. Tėvas, teta ir dėdė baigė Dailės akademiją. Ir tarsi buvo aišku, kad aš irgi eisiu ten mokytis. Tiktai buvo toks momentas, kai galvojau, jog stosiu į tapybą, bet paskutiniu momentu persigalvojau.

Viena vertus, supratau, kad tapyba – tai ne profesija, o kažkas neapčiuopiamo, kažkas, ko išmokti neįmanoma. Kita vertus, tapyba yra toks sudėtingas ir toks komplikuotas užsiėmimas. Supratau, jog tapyba man per rimta. Galvojau, kad tapyti galėsiu ir be studijų, bet netapau. Dirbu tik teatre.

 

ADOMAS JACOVSKIS: „DAUGIAU DIRBU TEATRE, BET ESU TAPYTOJAS“

ADOMAS JACOVSKIS: „DAUGIAU DIRBU TEATRE, BET ESU TAPYTOJAS“

Bernardinai.lt  AUSTĖJA MIKUCKYTĖ

Scenografo ir tapytojo Adomo Jacovskio dirbtuvės nustebina sterilia tvarka. Lentynose rikiuojasi didžiulės drobės, kvepiančios aliejiniais dažais. Dailininkas pasidžiaugia savo paties rankomis sumeistrautu molbertu. Su A. Jacovskiu kalbamės apie tapymo ir scenografijos kūrybos procesus, ekspresionizmą ir literatūriškumą, geros scenografijos receptą ir klišes.

Studijavote tapybą ir scenografiją. Kodėl pasirinkote būtent šias dailės šakas?

Kai buvau jaunas ir mokiausi dailės mokykloje, norėjau tapti tapytoju. Stojau į vitražą, nes tikėjausi būti priimtas ten. Kai stojau į institutą, kartu stojo M. K. Čiurlionio mokyklos pirmoji laida. Jie beveik be konkurso įstodavo, ir tiems, kas ne iš M. K. Čiurlionio mokyklos, buvo labai mažai šansų patekti.

Paskui nutariau pereiti į scenografiją vien dėl to, kad ten dėstė Augustinas Savickas. Jis man labai patiko kaip tapytojas. Palaipsniui tapau scenografu, bet šiaip manau, kad esu tapytojas. Tik dirbu daugiau teatre, nei tapau. Dirbu su gerais režisieriais ir neišeina atsisakyti. Kartais būna ir įdomu.

ALEKSANDRA JACOVSKYTĖ: „SVARBU, KAD MENAS NEBŪTŲ BEJĖGIŠKAS“

ALEKSANDRA JACOVSKYTĖ: „SVARBU, KAD MENAS NEBŪTŲ BEJĖGIŠKAS“

bernardinai.lt

Austėja Mikuckytė

Su kostiumų dailininke Aleksandra Jacovskyte susitinkame Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinyje „Tolerancijos centras“. Pašnekovė čia dirba parodų kuratore, jos kabinetą puošia įrėminti kostiumų eskizai. Su dailininke šnekučiuojamės apie glaudų autoriaus ir jo kūrinio ryšį, apmaudžias klaidas ir kūrybinius džiaugsmus, ieškome bejėgiško meno apibrėžimo.

Kada užsimezga ryšys tarp Jūsų ir Jūsų kūrinio? Ar tada, kai dar tik formuojasi idėja, ar tada, kai jau prisiliečiate prie medžiagų?

Tada, kai sužinau, kad reikia sukurti kostiumo eskizą, palaipsniui sąmonėje ir pasąmonėje visas procesas jau vyksta. Idėja gali išsivystyti darbo metu ir pasukti visai į kitą pusę nei įsivaizdavai. Jeigu tai užduotis, didžiausias darbas vyksta dar galvoje, dar neprisėdus prie medžiagų.

O jeigu kuri savarankiškai, be užduoties, nėra jokios atsakomybės užsakovui, tai būna labai įvairiai. Idėja gali gimti čia ir dabar. Tiesiog pradedi paišyti ir įsitrauki. Gali būti visiškai atsitiktinės aplinkybės, ne tavo aplinka, ne tavo rašomas stalas. Man taip yra buvę, ir visai neblogai pavykdavo.

Tai Jums galbūt artimesni piešiniai, kuriuos kuriate sau, o ne kostiumai, eskizuojami pagal užsakymą?

Net ir kuriant pagal užduotį, kostiumas tampa artimu, nes negali padaryti to, kas nėra tavo, ko tu neįsivaizduoji ir kas tau yra svetima. Susikuria visiškai asmeniškas ryšys. Kai pildai režisieriaus norą, vis tiek padarai pagal savo skonį ir savo supratimą. Mano supratimu, kostiumai turi netrukdyti bendrai atmosferai. Neturi dominuoti, bet turi būti išraiškingi.Man nesvarbu, kokia pjesė. Galiu netikėti tuo, kas vyksta pjesėje, bet turiu tikėti tuo, kuo galiu papildyti spektaklį.

Netekome dirigento Sauliaus Sondeckio

Netekome dirigento Sauliaus Sondeckio

Vasario 3d, eidamas 88-uosius, mirė dirigentas, orkestrų vadovas profesorius Saulius Sondeckis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu skausmu sutiko žinią apie Maestro Sauliaus Sondeckio mirtį. Bendruomenei tai reiškia garbės nario, ilgamečio bendruomenės draugo netektį. Maestro žavėjo savo profesionalumu, asmenybės šiltumu, nuoširdumu.
Žydiškai publikai puikiai pažįstamas bei gerbiamas Maestro Saulius Sondeckis, kilęs iš intelektualų žydų gelbėtojų šeimos, dalyvavo žydų bendruomenės rengiamuose kultūriniuose renginiuose nuo pat jos atkūrimo pradžios.
Nuoširdžiai užjaučiame žmoną prof. Silviją Sondeckienę, sūnus Saulių, Vytautą, Paulių Sondeckius ir jų šeimas.
Maestro S.Sondeckio atminimas ilgai išliks žydų bendruomenėje, su kuria didis dirigentas, inteligentiškas, plačios širdies charizmatiškas žmogus mielai bendraudavo. Per paskutinį susitikimą 2015 gegužės mėnesį benduomenės salė lūžo, visi atėjo pažiūrėti filmo apie garsųjį Lietuvos muziką  prof. Saulių Sondeckį, filmą prodiusavo jo sūnus Saulius. Pats  Maestro tuomet dėkojo tėvams už savo muzikinės karjeros sėkmę, sakydamas, jog pasakojimai apie jų gerus darbus ėjo iš lūpų į lūpas: mamos mokytojos labdaringa veikla, padedant neturtingiems mokiniams ir tėvo Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio žygdarbiai, gelbėjant žydus. Jackus Sondeckis už žydų gelbėjimą Jad Vašeme paskelbtas Pasaulio Teisuoliu. Lietuvos muzikai vertina S.Sondeckį kaip aukščiausios prabos Lietuvos menininką, gimusį praeitame šimtmetyje. Beveik metai iki išėjimo jis buvo visavertis scenos atlikėjas, nepaisant jo amžiaus. Per 50 metų kūrybinį laikotarpį profesorius S. Sondeckis dirigavo daugiau kaip 3 tūkst. koncertų beveik visose Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivanyje, Pietų Korėjoje.

S.Sondeckis gimė 1928 metų spalio 11 dieną Šiauliuose. 1948-1952 metais jis studijavo smuiką Lietuvos konservatorijoje pas profesorių Aleksandrą Livontą, vėliau smuiko studijas tęsė Maskvos konservatorijoje, kartu pas Igorį Markevičių studijavo dirigavimą. Kaip dirigentas S. Sondeckis pradėjo dirbti 1955 metais. Iš pradžių jis vadovavo M.K.Čiurlionio meno mokyklos moksleivių orkestrui. Mokyklos orkestro didžiausias laimėjimas – 1976 metų Herberto von Karajano jaunųjų orkestrų konkurse Berlyne gautas aukso medalis. 1960 metais maestro subūrė Lietuvos kamerinį orkestrą, su kuriuo koncertavo daugelyje pasaulio šalių ir vadovavo jam iki uždarymo 2004 metais. Jis taip pat yra vadovavęs Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) valstybinio Ermitažo orkestrui, Lietuvos Baltijos kameriniam orkestrui, dirigavęs kameriniam orkestrui „Maskvos virtuozai“.

Profesorius yra apdovanotas Gedimino 5–ojo ir 1-ojo laipsnio ordinais, 1998 metais apdovanotas Vyriausybės premija, 1999 metais – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, 2000 metais paskelbtas Šiaulių miesto garbės piliečiu, 2002 metais S.Sondeckiui įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, Estijos Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinas, 2003 metais – pirmos klasės Austrijos garbės kryžius. S.Sondeckio vardas suteiktas Šiaulių menų gimnazijai (buvusiai Šiaulių konservatorijai).

Tebūnie šviesus dirigento Sauliaus Sondeckio atminimas.

Vilniaus rabinų sūnui ir anūkui profesoriui Saliamonui Vulfui Golombui bus įteiktas prestižinis Franklino medalis

Vilniaus rabinų sūnui ir anūkui profesoriui Saliamonui Vulfui Golombui bus įteiktas prestižinis Franklino medalis

Saliamonas Vulfas Golombas yra Vilniaus rabinų sūnus ir anūkas, kuris garsėja savo darbais mokslo ir inžinerijos srityse. Pietų Kalifornijos universiteto profesorius yra apdovanotas Franklino medaliu, o šio garbingo apdovanojimo ankstesnių gavėjų sąrašai rodo, kad juose rikiuodavosi būsimi Nobelio premijos laureatai.

Golombui dabar 83, jo atliktas darbas susijęs su pažangą garantuojančiomis matematinėmis formulėmis, kurios nesuvokiamos eiliniam žmogui, bet jos reiškia labai svarbų dalyką – pritaikymą kosmoso tyrinėjimams ir telefono ryšiui, raketų nukreipimui, radarams, sistemai, po vandeniu esantiems objektams, aptikti, bei nustatyti  vandens gylį pagal garsą, taip pat GPS ir pasaulinės vietos nustatymo sistemas. Vienas iš daugelio šio profesionalaus lyderio mokslinių darbų, jau pritaikytų praktikoje – CDMA, išvertus reškia: Kodų sistema daugybinam ryšiui,- leidžianti šimtams tūkstančių mobiliųjų telefonų savininkų tame pačiame mieste bendrauti  tuo pačiu metu.