» Litvakai
TMP000_470

„Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose“

2016-04-10

 Nacionalinėje dailės galerijoje pristatyta knyga–albumas “Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose”. Renginyje dalyvavęs kultūros ministras Šarūnas Birutis džiaugėsi, kad išleista išskirtinė knyga, kuri yra vienintelė Lietuvoje, taip plačiai ir išsamiai apžvelgianti litvakų tapybos, grafikos ir skulptūros darbus privačiose Lietuvos kolekcijose.„Šiame solidžiame albume yra aprėpiamas daugiau nei 150 metų laikotarpis – pradedant nuo XIX a. vidurio pirmųjų litvakų dailininkų, ir baigiant šiuolaikiniais autoriais, tęsiančiais litvakų dailės tradicijas. Tikiu, kad šis leidinys bus įdomus ne tik profesinei bet ir plačiajai bendruomenei, intriguos skaitytoją ir primins mažai žinomų ar pamirštų dailininkų vardus ir jų kūrybą“, – sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis.

skaityti plačiau
teremino

„Google“ visame pasaulyje pagerbė litvakę teremino virtuozę

2016-03-09

lrytas.lt

Jei šiandien kovo 9d. apsilankėte pagrindiniame paieškos svetainės Google puslapyje, ko gero, pastebėjote, kad kompanijos logotipą pakeitė interaktyvus žaidimas. Jis skirtas pagerbti lietuvių kilmės teremino virtuozės Claros Rockmore 105-osioms gimimo metinėms.

Žaidime siūloma pagroti virtualiu tereminu – seniausiu elektroninės muzikos instrumentu (taip, taip, šis aparatas davė pradžią visai šiuolaikinei muzikai). Iš pradžių žaidėjai pamokomi juo naudotis, o perpratę valdymą gali instrumentą susireguliuoti ir net surengti savo koncertą.

C.Rockmore gimė Vilniuje 1911 metų kovo 9 d., o nuo ankstyvo amžiaus pasižymėjo ypatingais muzikiniais sugebėjimais. Būdama vos penkerių metų ji buvo priimta į Sankt Peterburgo konservatoriją mokytis smuiko meno, tačiau pasauliniu mastu išgarsėjo ne kaip smuikininkė, o kaip teremino virtuozė.

http://lrytas.lt/ismanyk/google-visame-pasaulyje-pagerbe-litvake-teremino-virtuoze.htm

MERO_LIGONINE11

Daktaras

2016-02-29

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Žiūrėjau į gražią ant namo sienos atidengiamą atminimo lentą. Praeiviams ji primins, kad šiame pastate, buvusioje žydų ligoninėje, 1919 –1930 m. dirbo daktaras ir Panevėžyje veikęs šviesuolis Šachnelis Abraomas Meras (1865–1930). Iškilmėse šurmuliavo įvairūs žmonės, kuriuos subūrė žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas: miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, iniciatyvus vienuolės Margaritos Rimkevičaitės vardu pavadintos technologinės mokyklos direktorius Tautvydas Anilionis, pasibaigusioje konferencijoje išsamiai asmenybę pristačiusi Liudvika Knizikevičienė, kiti prelegentai, valstybininkai, visuomenininkai, gydytojai.

skaityti plačiau
Prie fortepijono

Santaros ambasadorius

2016-02-27

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

  Vaikystėje žinomi vunderkindais, stebuklingais vaikais vadinti žmonės dažnai suspindėdavo ir kažkodėl vėliau dažnai jų žvaigždė liaudavosi džiuginusi. Kelias nuo betarpiško vaikiško žaidimo link ryškios saviraiškos dažnai nutrukdavo. Tačiau Lietuvos vunderkindo, pianisto, pedagogo, dirigento Chaimo Potašinsko (1924 – 2009) kelias, gąsdinęs baisingomis vilkduobėmis, nubrėžė ryškų reljefą Lietuvos kultūroje. Prigimties dovanos ir darbo vaisiai pasitarnavo tėvynei, žmonėms, jautusiems nediduko, besišypsančio žmogaus dalinamų santaros vaisių saldybę. Užaugintas didelis Chaimo medis šaknimis stipriai laikėsi savosios žemės stiprybės, o po vis naujai besiskleidžiančia lapija galėjo džiaugtis šios žemės vaikai, maestro užauginti kelių pokario kartų pianistai, koncertmeisteriai, Lietuvos operos ir baleto teatro dainininkai, orkestrantai, dainos mėgėjai.

90 Lietuvos baleto metų savo glėbyje suartino daug darbščių pasišventėlių, baleto artistų, režisierių, kompozitorių, dirigentų. Chaimas Potašinskas buvo vienas jų. 1949 metais, jau Vilniuje tapo Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentu.  Pusę šimtmečio jį galima buvo matyti Lietuvos konservatorijoje. Profesionalams gebėjo neskaudžiai, tolerantiškai išsakyti tikslias pastabas, pagarbiai kolegoms ir studentams patarti, padėti. Nemėgo konfliktų. Nors buvo linksmas aštrialiežuvis, tačiau visur ieškojo santaros. Net nuoskaudas nešiojosi širdyje. Jis buvo laukiamas, dažniausiai paieškomas, prašomas dalyvauti  sunkiausiose naujų kūrinių perklausose, kuomet reikėdavo iš lapo, nerepetavus pateikti kūrinius ekspertuojančiai menininkų komisijai, pristatyti galimą nežinomos partitūros interpretaciją.

skaityti plačiau

JOKŪBAS JACOVSKIS: „LIAUDŽIAI VISIŠKAI NEREIKIA PRIMITYVIŲ DALYKŲ“

2016-02-26

Jokubas Jacovskis

Bernardinai.lt Austėja Mikuckytė

Su Jokūbu Jacovskiu susitinkame jam priklausančios grafinio dizaino ir leidybos įmonės „Inter Se“ biure. Akį patraukia į sieną besiramstantys jo kurti plakatai. Dauguma jų reklamuoja spektaklius. Tikriausiai meilė teatrui įaugusi į Jacovskių giminės kraują – Jokūbo brolis Adomas ir Adomo sūnus Marijus yra scenografai, sesuo Aleksandra – kostiumų dailininkė. Darbo kabinete lentynos lūžte lūžta nuo pašnekovo apipavidalintų knygų. Su J. Jacovskiu kalbamės apie knygos meno ir plakato kūrybos skirtumus, visagales taisykles bei knygos dailės situaciją Lietuvoje.

Papasakokite, ką daro knygos dailininkas, kad nepainiotume su iliustratoriumi.

Apskritai kyla klausimas, ar iliustratorius reikalingas. Geram tekstui, mano supratimu, nereikia iliustracijų. Nebent vaikiškoms knygoms. Knygos dailininkas, sutaręs su leidėju dėl formato, sudeda tekstą, iliustracijas, nuotraukas, jeigu jų yra, parenka šriftą. Knygos dailininkas organizuoja knygą. Ne visas knygas formatuoja dailininkas. Idealiu atveju, žinoma, kiekvieną knygą turėtų apipavidalinti dailininkas, bet pasaulis neidealus

skaityti plačiau

M.Jacovskis

Marijus Jacovskis: ,,Kiekvienas naujas kūrinys prasideda nuo egzistencinio siaubo“

2016-02-18

Bernardinai.lt  Austėja Mikuckytė

Scenografo Marijaus Jacovskio dirbtuvių stalas nukrautas maketais ir braižybos priemonėmis. Pašnekovas prisipažįsta, jog ruduo jam – itin produktyvus, intensyvus ir įdomus darbymetis. Kūrybinio įkarščio atmosfera gaubia visą menininko studiją. M. Jacovskis pasakoja apie savo skonį spektakliams, įsimintiniausius kūrinius, santykius su režisieriais, autoritetus ir įvertina scenos meno tendencijas.

Kaip nusprendėte studijuoti scenografiją?

Žinoma, tai susiję su šeima. Tėvas, teta ir dėdė baigė Dailės akademiją. Ir tarsi buvo aišku, kad aš irgi eisiu ten mokytis. Tiktai buvo toks momentas, kai galvojau, jog stosiu į tapybą, bet paskutiniu momentu persigalvojau.

Viena vertus, supratau, kad tapyba – tai ne profesija, o kažkas neapčiuopiamo, kažkas, ko išmokti neįmanoma. Kita vertus, tapyba yra toks sudėtingas ir toks komplikuotas užsiėmimas. Supratau, jog tapyba man per rimta. Galvojau, kad tapyti galėsiu ir be studijų, bet netapau. Dirbu tik teatre.

skaityti plačiau

 

Jacovskis a

ADOMAS JACOVSKIS: „DAUGIAU DIRBU TEATRE, BET ESU TAPYTOJAS“

2016-02-11

Bernardinai.lt  AUSTĖJA MIKUCKYTĖ

Scenografo ir tapytojo Adomo Jacovskio dirbtuvės nustebina sterilia tvarka. Lentynose rikiuojasi didžiulės drobės, kvepiančios aliejiniais dažais. Dailininkas pasidžiaugia savo paties rankomis sumeistrautu molbertu. Su A. Jacovskiu kalbamės apie tapymo ir scenografijos kūrybos procesus, ekspresionizmą ir literatūriškumą, geros scenografijos receptą ir klišes.

Studijavote tapybą ir scenografiją. Kodėl pasirinkote būtent šias dailės šakas?

Kai buvau jaunas ir mokiausi dailės mokykloje, norėjau tapti tapytoju. Stojau į vitražą, nes tikėjausi būti priimtas ten. Kai stojau į institutą, kartu stojo M. K. Čiurlionio mokyklos pirmoji laida. Jie beveik be konkurso įstodavo, ir tiems, kas ne iš M. K. Čiurlionio mokyklos, buvo labai mažai šansų patekti.

Paskui nutariau pereiti į scenografiją vien dėl to, kad ten dėstė Augustinas Savickas. Jis man labai patiko kaip tapytojas. Palaipsniui tapau scenografu, bet šiaip manau, kad esu tapytojas. Tik dirbu daugiau teatre, nei tapau. Dirbu su gerais režisieriais ir neišeina atsisakyti. Kartais būna ir įdomu.

skaityti plačiau

Jacovskyte

ALEKSANDRA JACOVSKYTĖ: „SVARBU, KAD MENAS NEBŪTŲ BEJĖGIŠKAS“

2016-02-04

bernardinai.lt

Austėja Mikuckytė

Su kostiumų dailininke Aleksandra Jacovskyte susitinkame Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinyje „Tolerancijos centras“. Pašnekovė čia dirba parodų kuratore, jos kabinetą puošia įrėminti kostiumų eskizai. Su dailininke šnekučiuojamės apie glaudų autoriaus ir jo kūrinio ryšį, apmaudžias klaidas ir kūrybinius džiaugsmus, ieškome bejėgiško meno apibrėžimo.

Kada užsimezga ryšys tarp Jūsų ir Jūsų kūrinio? Ar tada, kai dar tik formuojasi idėja, ar tada, kai jau prisiliečiate prie medžiagų?

Tada, kai sužinau, kad reikia sukurti kostiumo eskizą, palaipsniui sąmonėje ir pasąmonėje visas procesas jau vyksta. Idėja gali išsivystyti darbo metu ir pasukti visai į kitą pusę nei įsivaizdavai. Jeigu tai užduotis, didžiausias darbas vyksta dar galvoje, dar neprisėdus prie medžiagų.

O jeigu kuri savarankiškai, be užduoties, nėra jokios atsakomybės užsakovui, tai būna labai įvairiai. Idėja gali gimti čia ir dabar. Tiesiog pradedi paišyti ir įsitrauki. Gali būti visiškai atsitiktinės aplinkybės, ne tavo aplinka, ne tavo rašomas stalas. Man taip yra buvę, ir visai neblogai pavykdavo.

Tai Jums galbūt artimesni piešiniai, kuriuos kuriate sau, o ne kostiumai, eskizuojami pagal užsakymą?

Net ir kuriant pagal užduotį, kostiumas tampa artimu, nes negali padaryti to, kas nėra tavo, ko tu neįsivaizduoji ir kas tau yra svetima. Susikuria visiškai asmeniškas ryšys. Kai pildai režisieriaus norą, vis tiek padarai pagal savo skonį ir savo supratimą. Mano supratimu, kostiumai turi netrukdyti bendrai atmosferai. Neturi dominuoti, bet turi būti išraiškingi.Man nesvarbu, kokia pjesė. Galiu netikėti tuo, kas vyksta pjesėje, bet turiu tikėti tuo, kuo galiu papildyti spektaklį.

skaityti plačiau

Saulius-sondeckis

Netekome dirigento Sauliaus Sondeckio

2016-02-03

Vasario 3d, eidamas 88-uosius, mirė dirigentas, orkestrų vadovas profesorius Saulius Sondeckis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu skausmu sutiko žinią apie Maestro Sauliaus Sondeckio mirtį. Bendruomenei tai reiškia garbės nario, ilgamečio bendruomenės draugo netektį. Maestro žavėjo savo profesionalumu, asmenybės šiltumu, nuoširdumu.
Žydiškai publikai puikiai pažįstamas bei gerbiamas Maestro Saulius Sondeckis, kilęs iš intelektualų žydų gelbėtojų šeimos, dalyvavo žydų bendruomenės rengiamuose kultūriniuose renginiuose nuo pat jos atkūrimo pradžios.
Nuoširdžiai užjaučiame žmoną prof. Silviją Sondeckienę, sūnus Saulių, Vytautą, Paulių Sondeckius ir jų šeimas.
Maestro S.Sondeckio atminimas ilgai išliks žydų bendruomenėje, su kuria didis dirigentas, inteligentiškas, plačios širdies charizmatiškas žmogus mielai bendraudavo. Per paskutinį susitikimą 2015 gegužės mėnesį benduomenės salė lūžo, visi atėjo pažiūrėti filmo apie garsųjį Lietuvos muziką  prof. Saulių Sondeckį, filmą prodiusavo jo sūnus Saulius. Pats  Maestro tuomet dėkojo tėvams už savo muzikinės karjeros sėkmę, sakydamas, jog pasakojimai apie jų gerus darbus ėjo iš lūpų į lūpas: mamos mokytojos labdaringa veikla, padedant neturtingiems mokiniams ir tėvo Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio žygdarbiai, gelbėjant žydus. Jackus Sondeckis už žydų gelbėjimą Jad Vašeme paskelbtas Pasaulio Teisuoliu. Lietuvos muzikai vertina S.Sondeckį kaip aukščiausios prabos Lietuvos menininką, gimusį praeitame šimtmetyje. Beveik metai iki išėjimo jis buvo visavertis scenos atlikėjas, nepaisant jo amžiaus. Per 50 metų kūrybinį laikotarpį profesorius S. Sondeckis dirigavo daugiau kaip 3 tūkst. koncertų beveik visose Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivanyje, Pietų Korėjoje.

S.Sondeckis gimė 1928 metų spalio 11 dieną Šiauliuose. 1948-1952 metais jis studijavo smuiką Lietuvos konservatorijoje pas profesorių Aleksandrą Livontą, vėliau smuiko studijas tęsė Maskvos konservatorijoje, kartu pas Igorį Markevičių studijavo dirigavimą. Kaip dirigentas S. Sondeckis pradėjo dirbti 1955 metais. Iš pradžių jis vadovavo M.K.Čiurlionio meno mokyklos moksleivių orkestrui. Mokyklos orkestro didžiausias laimėjimas – 1976 metų Herberto von Karajano jaunųjų orkestrų konkurse Berlyne gautas aukso medalis. 1960 metais maestro subūrė Lietuvos kamerinį orkestrą, su kuriuo koncertavo daugelyje pasaulio šalių ir vadovavo jam iki uždarymo 2004 metais. Jis taip pat yra vadovavęs Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) valstybinio Ermitažo orkestrui, Lietuvos Baltijos kameriniam orkestrui, dirigavęs kameriniam orkestrui „Maskvos virtuozai“.

Profesorius yra apdovanotas Gedimino 5–ojo ir 1-ojo laipsnio ordinais, 1998 metais apdovanotas Vyriausybės premija, 1999 metais – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, 2000 metais paskelbtas Šiaulių miesto garbės piliečiu, 2002 metais S.Sondeckiui įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, Estijos Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinas, 2003 metais – pirmos klasės Austrijos garbės kryžius. S.Sondeckio vardas suteiktas Šiaulių menų gimnazijai (buvusiai Šiaulių konservatorijai).

Tebūnie šviesus dirigento Sauliaus Sondeckio atminimas.

80918

Vilniaus rabinų sūnui ir anūkui profesoriui Saliamonui Vulfui Golombui bus įteiktas prestižinis Franklino medalis

2016-01-10

Saliamonas Vulfas Golombas yra Vilniaus rabinų sūnus ir anūkas, kuris garsėja savo darbais mokslo ir inžinerijos srityse. Pietų Kalifornijos universiteto profesorius yra apdovanotas Franklino medaliu, o šio garbingo apdovanojimo ankstesnių gavėjų sąrašai rodo, kad juose rikiuodavosi būsimi Nobelio premijos laureatai.

Golombui dabar 83, jo atliktas darbas susijęs su pažangą garantuojančiomis matematinėmis formulėmis, kurios nesuvokiamos eiliniam žmogui, bet jos reiškia labai svarbų dalyką – pritaikymą kosmoso tyrinėjimams ir telefono ryšiui, raketų nukreipimui, radarams, sistemai, po vandeniu esantiems objektams, aptikti, bei nustatyti  vandens gylį pagal garsą, taip pat GPS ir pasaulinės vietos nustatymo sistemas. Vienas iš daugelio šio profesionalaus lyderio mokslinių darbų, jau pritaikytų praktikoje – CDMA, išvertus reškia: Kodų sistema daugybinam ryšiui,- leidžianti šimtams tūkstančių mobiliųjų telefonų savininkų tame pačiame mieste bendrauti  tuo pačiu metu.

skaityti plačiau