Religija

Jom Kipur – dvasinio apsivalymo ir vilties diena

Jom Kipur – dvasinio apsivalymo ir vilties diena

Dešimta žydų Naujųjų metų diena – Teismo diena (Jom Kipur). Tai vienintelė metų diena, kai Tora liepia žmogui nieko neveikti – tik analizuoti  savo atliktus veiksmus ir mintis. Savo nuodėmių atgaila.

Skamba malda “Kol Nidrei” – visos šventės simbolis. Ji tris kartus garsiai giedama. Nuostabus jos motyvas, kilęs iš viduramžių Ispanijos, pamėgtas ir garsiausių pasaulio simfoninių orkestrų.

Jom Kipur metu skaitomos ir atminimo maldos mirusiems tėvams. Šiandien pridėtos dar 2 dalys: Holokausto aukoms ir žuvusiems kariams už Izraelio valstybės nepriklausomybę.

Ypatinga reikšmė suteikiama baigiamajai maldai, kuri skaitoma saulėlydyje. Tai valanda, kai prašoma Aukščiausiojo atleisti. Prašymas yra priimamas arba atmetamas.

Pasigirsta šofaro garsai, jais baigiasi Jom Kipur apeigos. Skamba tradicinis judėjų palinkėjimas – „Kitais metais – Jeruzalėje”.Visi linki vieni kitiems “gmar chatima tova” (heb.) – gero galutinio įrašo į Gyvenimo knygą.

.Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas  Simas Levin

Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydai pasitiko vieną svarbiausių švenčių

Vilniaus Choralinėje sinagogoje Lietuvos žydai pasitiko vieną svarbiausių švenčių

Rugsėjo 29 d., Sekmadienį Lietuvos (litvakų) bendruomenė susirinko į Vilniaus Choralinę sinagogą pasitikti vienos svarbiausių švenčių – Rosh Ha Shanach – Naujųjų metų.

Sinagogoje dalyvavo bendruomenės nariai, Izraelio ambasados atstovai, Lietuvos sostinės svečiai.Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas priminė, kad svarbu vykdyti įsakymus ir palinkėjo visiems saldžių Naujųjų metų.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy džiaugėsi, sulaukęs Rosh Ha Shanah šventės su Lietuvos žydų bendruomene: „Aš džiaugiuosi būdamas tokioje gražioje, – vienintelėje veikiančioje sinagogoje Vilniuje. Deja, laimę, kurią šiandien visi patiriame švenčių proga, nustelbia praeities liūdesys, Lietuvos Jeruzalės praeitis. Tokią svarbią dieną mums visiems svarbu būti kartu, neturime pamiršti, kad esame viena tauta. Svarbu galvoti apie savo veiksmus, kuriuos prisiėmėme praėjusiais metais, kad būtume geresni naujaisiais, 5780 m. Noriu palinkėti kiekvienam iš jūsų sveikatos, gerovės, norų išsipildymo. Nepamirškit, kad turime būti vieningi. Vilnius turėtų būti visų žydų bendruomenių vienybės ir solidarumo pavyzdys. Shana Tova!“- sakė Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy.

Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) pirmininkė Faina Kuklansky pasveikino visus susirinkusius lietuvių kalba Lietuvos Jeruzalėje ir jidiš kalba, tada priminė, kad kiti metai yra Vilniaus Gaono ir litvakų  istorijos metai : „Kiekvienas mūsų turime prisiminti turtingą ir tuo pačių tragišką žydų istoriją. Dabar sunku įsivaizduoti, kad prieš Holokaustą Vilniuje buvo daugiau nei šimtas sinagogų, o kiekviena sinagoga Rosh Ha shanah išvakarėse buvo pilnutėlė parapijiečių. Aš raginu jus visus dalyvauti Gaono metų ir Lietuvos žydų istorijos minėjime. Linkiu sveikatos, gerovės ir laimės. Ir kaip teisingai pasakė ambasadorius Yossi Levy, mes turime būti vieningi.“

Vienybės palinkėjimais į susirinkusiuosius kreipėsi Vilniaus choralinės sinagogos rabinas Sholomas Ber-Krynskis. Pagal tradiciją kiekvienas dalyvavęs šventėje,  dovanų gavo 5780 kalendorių, kurį kasmet leidžia Lietuvos žydų bendruomenė. Šį kartą jis skirtas litvakų paveldui – sinagogoms.

Žydų Naujųjų metų – Roš ha‘Šana tradicijos

Žydų Naujųjų metų – Roš ha‘Šana tradicijos

H“B

Pats ryškiausias Naujųjų metų – Roš ha‘Šana šventės akcentas – Šofaro pūtimas. Jis padarytas iš avino rago, jo garsus išgauti gana sudėtinga. Šofaras primena tikintiesiems apie artėjantį D-vo teismą. Dvi šventines dienas žydai renkasi į sinagogą ir skaito maldas.

Svarbi Roš ha‘Šana tradicija – nuėjus prie vandens telkinio iškratyti likučius iš drabužių kišenių ir taip simboliškai atsiriboti nuo užsilikusių nuodėmių. Skaitoma speciali malda. Šis ritualas vadinamas tašlich, (išmetimu).

Pagrindinės Roš ha‘Šana šventės vaišės granatas. Lietuvoje, kur jie neauga – pakeičiami obuoliais su medumi – kad metai būtų saldūs. O palinkėjimai „saldžių metų“ yra lyg ir privaloma linkėjimų dalis.

Dažnai svečiai vaišinami žuvimi ir būtinai su galva. Juk šventės pavadinimas Roš ha‘Shana ir reiškia „metų galva“. Būtinai šventiniam stalui kepama apskritos formos chala (duona), kuri simbolizuoja metų cikliškumą. Per Roš ha‘Šaną D-vas apspręs žmogaus likimą 5780 metams. Todėl priimta linkėti „Chatima tova“ (heb.) – gero įrašo į Gyvenimo knygą.

Dešimta Roš ha‘Šana diena – Teismo diena (Jom Kipur). Tai vienintelė metų diena, kai Tora kviečia žmogų niekuo neužsiimti, o tik analizuoti nugyventų metų poelgius. Tai laikas, kai 5780 metams bus priimtas galutinis žmogaus likimo sprendimas. Todėl žydai prieš šią dieną linki vieni kitiems „Gmar chatima tova“ (heb.) – gero galutinio įrašo.

Vilniaus žydų religinė bendruomenė, Lietuvos (litvakų) ŽB, Geros valios fondas sveikina su švente – Šana tova u‘metuka ir laukia jūsų sinagogoje!

Vilniaus žydų religinės bendruomenės  pirmininkas Simas Levin

Rugsėjo 29 vakaras-Žydų Naujųjų metų – Roš ha Šana  išvakarės

Rugsėjo 29 vakaras-Žydų Naujųjų metų – Roš ha Šana  išvakarės

Izraelio ambasadorius  Yossi Levy,  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, architektė dizainerė Viktorija Sideraitė Alon su naujuoju kalendoriumi.

2020-5780 metus žymi visam žydiškajam pasauliui svarbios sukaktys – Vilniaus Gaono, didžiojo žydų išminčiaus, dvasinio lyderio, litvakų identiteto kūrėjo, 300  metų jubiliejus, pirmosios Vilniaus sinagogos, vėliau pavadintos Didžiąja, 580-metis. Vilniaus žydų maskilių religinei bendruomenei ( vėliau inicijavusiai Vilniaus Choralinės sinagogos Taharat ha Kodeš statybą) 2020-ieji taip pat dovanoja jubiliejų – 200 metų sukaktį.

Šiame kalendoriuje įamžinti neįkainojami judaizmo istoriją menantys monumentai – Lietuvos paveldas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kviečia susitelkti bendram tikslui, nes tik drauge galime išsaugoti tą išlikusį nedidelį neįkainojamos vertės litvakų kultūrinį paveldą mūsų ainiams ir ateities kartoms.

Priimtas sprendimas dėl Vilner Ješive atidarymo

Priimtas sprendimas dėl Vilner Ješive atidarymo

Ješivos pavadinimas jidiš kalba.

BH

Vilniaus Choralinė sinagoga penktadienį, rugsėjo 20d. skelbia: prasideda paruošiamieji darbai tarptautinės Vilner Ješive (Vilniaus ješivos) atidarymui. Tai bus pirmoji ir, kol kas, vienintelė ješiva Baltijos šalyse.

Naciams ir jų koloborantams sunaikinus apie 220 000 Lietuvos žydų bendruomenę, sakome – Am Israel Chai (Žydų tauta gyva).

Sprendimas dėl Vilner Ješive atidarymo – sinagogos rabino Sholom Ber didelis nuopelnas. Per pastaruosius metus sinagoga tapo žydų dvasinio gyvenimo centru, ją per metus aplanko virš 7000 svečių – maldininkų iš įvairių valstybių, Lietuvos mokyklų mokiniai, turistai.

Per pastaruosius 4 metus sinagoga iš esmės pasikeitė. Kas vasarą vyko renovacijos. Be LŽB (litvakų)  pirmininkės Fainos Kuliansky, Geros valios fondo, Kultūros ministerijos, LKP dapartamento, vyriausybės paramos ir dėmesio – būtų neįmanoma įkurti Vilner Ješive. Džiaugiamės bendros veiklos rezultatais.

Kas yra ješiva? Tai – judaizmo dvasinė seminarija. Joje mokosi vaikinai ir vyrai.                              Iki II pasaulinio karo Vilniuje buvo 110 sinagogų ir 10 ješivų. Žymiausios Lietuvoje buvo – Vilniaus Ramailės, Kauno Vilijampolės, Panevėžio ir Telšių ješivos. Jos  tapo tokios žinomos, kad jas uždarius, pagal jų vietovardžius pavadintos, iki šiol veikia ješivos Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Izraelyje

Iki Katastrofos Vilnius buvo Rytų Europos žydų kultūros centras.  Tuomet paplito posakis: uždarbio reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių. Pasaulinį Vilniaus pripažinimą rodo ir mūsų literatūros klasiko Šolomo Aleichemo apsakymo “Jeigu būčiau Rotšildas” herojaus svajonė – įkurti didžiulę labdaros draugiją, kad ji visus žydus aprūpintų uždarbiu, kad visi gyventų draugiškai, ješivose studijuotų Talmudą, o virš visų ješivų būtų vyriausioji ješiva, “žinoma, Vilniuje”.

Simas Levin, Vilniaus Religinės bendruomenės pirmininkas

 

Melskimės, kad tai nepasikartotų. Kreipimasis artėjant Lietuvos žydų genocido dienai

Melskimės, kad tai nepasikartotų. Kreipimasis artėjant Lietuvos žydų genocido dienai

bernardinai.lt    ARKIVYSK. GINTARAS GRUŠAS

Per ilgus amžius drauge Lietuvoje gyvenančius žydus ir krikščionis glaudžiai suvienijo bendras paveldas ir bendras darbas. Kaip anuomet, taip ir šiandien krikščionis ir žydus vienija Dekalogas – Dešimt žodžių – reikalaujantis išpažinti vieną Viešpatį, gerbti žmogaus asmenį ir jo gyvybę, saugoti šeimą, nesitaikyti su neteisingumu.

Lygiai prieš metus popiežius Pranciškus, prieš apsilankydamas prie holokausto aukų paminklo, Viešpaties angelo maldoje paragino bendradarbiauti, puoselėti bičiulystę ir bendrai liudyti pasaulio iššūkių akivaizdoje: „Prašykime Viešpatį suteikti mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas, atmosferą, nuo kurios atrofuojasi to nepatyrusių kartų širdis, kad jos nepasiduotų sirenų giesmių vilionėms.“

Rugsėjo 23 dieną minime Vilniaus geto sunaikinimą ir tūkstančių žydų, Lietuvoje gyvenusių kartu su mūsų tautiečiais, nužudymą. Dalis Bažnyčios narių dėl žmogiškojo silpnumo, baimės ar net asmeninės naudos prisitaikė prie okupacinių režimų ar net talkininkavo pavergėjams. Tačiau nemenka dalis krikščionių, skatinami krikščioniškosios meilės, gelbėjo persekiojamus žydus. Jų kapus šiandien pažymime Pasaulio tautų teisuolio ženklais. Tikime, kad šiandien vyraujantis draugystės bei dialogo klimatas padės krikščionių ir žydų bendruomenėms geriau pažinti vienai kitą ir glaudžiai bendradarbiauti tokiuose abiem bendruomenėms svarbiose srityse kaip žmogaus teisių ir žmogaus gyvybės šventumo gynimas, šeimos vertybių, socialinio teisingumo ir taikos pasaulyje stiprinimas, kad dieviškoji meilė taptų labiau regima žmonijai. Tai bendras pagrindas ir bendra kryptis.

Vilniaus Choralinė sinagoga jau atidaryta

Vilniaus Choralinė sinagoga jau atidaryta

Nesutarimai dėl Škirpos ir Noreikos „įamžinimo“ vakar pasiekė aukščiausią Lietuvos  visuomeninio gyvenimo susipriešinimo tašką. Džiugu, kad didžioji dalis žurnalistų, istorikų objektyviai nušvietė šią temą. Dėkojame jiems už pilietiškumą. Jus gynėte Lietuvos istoriją ir sąžinę.

Sunkią misiją vykdė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky. Ji prėmė sprendimą, kurį jai diktavo pačios skaudi šeimos ir LŽB narių istorija. Tai drąsus ir nelengvas sprendimas.

Gaila, kad nebuvo išnaudota ši neeilinė situacija  susivienyti žydų bendruomenėms. Bent verbališkai.

Mums svarbus Lietuvos Respublikos Prezidento ir Premjero  įvykių įvertinimas ir saugumo užtikrinimas.

Šiandien, kartu su Faina Kukliansky, priimtas sprendimas atnaujinti bendruomenės ir sinagogos veiklą.

Noriu nuraminti judaizmo žinovus, Vilniaus religinės bendruomenės religinė veikla (maldos) nebuvo sustabdytos. Vilniuje pakanka vietų, kur galima melstis. Šiandien ryte, sinagogoje jau meldėmės, skaitėme TORĄ, perskaitytos ir atminimo maldos – Jorcait 2 judėjams.

Prasidėjo pasiruošimas Tisha B‘Av  tragedijos maldoms.

Shmuel (Simas) Levin, Vilniaus religinės bendruomenės pirmininkas         

Jurbarke iškilmingai atidarytas Sinagogų aikštės memorialas

Jurbarke iškilmingai atidarytas Sinagogų aikštės memorialas

Liepos 19 dieną Jurbarke, Kauno gatvėje, buvo iškilmingai atidarytas daugiau nei trejus metus kurtas Sinagogų aikštės memorialas. „Šį memorialą kūrėme ne vien Jurbarkui, kūrėme visiems Lietuvos gyventojams, nes galvojame, kad vieną kartą reikia pasakyti – tai yra bendra mūsų istorija, mes turime ką atminti ir ką saugoti, ko gėdytis ir kuo didžiuotis“, – teigė memorialą kūręs iš Lietuvos kilęs ir skulptoriaus šlovę pelnęs dar gyvendamas Lietuvoje, dabar Izraelio skulptorius Dovydas Zundelovičius. ,,Čia įvyko 2  tragedijos: Jurbarko žydų sunaikinimas, o kita tragedija – 70-ies metų tylėjimas apie šią tragediją.“ Skulptorius ir jo vadovaujama „Naujoji menininkų kolegija“ („CAN New Artists Collegium”), Greg bei Anna Zundelovičiai projektu įamžino medinę Jurbarko sinagogą, Jurbarke gyvenusių žydų bei juos gelbėjusių žmonių vardus ir pavardes.

Pagrindinis memorialo motyvas – grindinys ir banguojančios granito juostos – Nemuno upės įvaizdis. Granitinėse bangose surašytos tūkstančio žydų šeimų, gyvenusių Jurbarke, pavardės. Jos surašytos jidiš ir anglų kalbomis. Virš granitinių bangų iškilęs centrinis memorialo elementas, primenantis senąją medinę Jurbarko sinagogą.

Šis kūrinys – tai iš Jurbarko kilusių žydų ir jų palikuonių bei jurbarkiečių ir Jurbarko krašto bičiulių dovana miestui. Projektas sukurtas už suaukotas lėšas. Įgyvendinimą iš dalies finansavo Geros Valios fondas. Asociacijos „Kuriame Jurbarkui“ vadovė Ramutė Mockevičienė pasidžiaugė, kad projektui lėšas aukoja jurbarkiečiai ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, ir  visame pasaulyje gyvenantys žydų bendruomenės nariai, taip pat  Jurbarko bičiuliai Vokietijoje.

„Jurbarkas vienas iš pirmųjų Lietuvoje įamžino keturis šimtus metų kartu gyvenusių lietuvių ir žydų istoriją. Neabejoju, kad memorialas garsins Jurbarko kraštą ir bus lankomas jurbarkiečių ir svečių“ – kviesdamas visus į atidarymo šventę pažymėjo Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kalbėjo susirinkusiems apie miesteliuose atgimstančią atmintį. Jis prisiminė, kaip jo tėvas vaikystėje sakydavo, kad reikia pasimelsti už žydą daktarą. Seimo pirmininkas memorialą palygino su uolienos stichija, kurios kaip ir Jurbarko žydų, istorijos negalima sunaikinti. Jie iki Holokausto sudarė 35% Jurbarko štetlo gyventojų..

Amiras Maimonas – Izraelio ambasadorius Lietuvoje (kadangi ceremonija vyko penktadienį) bandė įsivaizduoti, koks Jurbarke būdavo penktadienis prieš 78 metus, kol dar žydai buvo gyvi – diena, kurios vakare prasidėdavo Šabas, kaip visi Jurbarko žydai jam ruošėsi, tvarkė namus ir kiemą, visur kvepėjo ruošiama vakariene, vienas kitą sveikindavo: Šabat Šalom.

Ambasadorius priminė, kad jis atvykęs į Jurbarką pasiūlė įamžinti gyvenusių žydų atminimą ir pasidžiaugė, kad jo kadencijos pabaigoje įdėja sėkmingai įgyvendinta.

Jurbarko meras Skirmantas Mockevičius dėkojo visiems, prisidėjusiems prie memorialo atsiradimo. „Šis memorialas primins tuos šimtmečius, kai dvi bendruomenės gyveno drauge. Dirbo, prekiavo, bičiuliavosi ir padėdavo vieni kitiems“, – sakė Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Sinagogų aikštės memorialas suvienijo Jurbarko žydų bendruomenės palikuonis iš Izraelio, JAV, Pietų Afrikos, Jungtinės Karalystės, Rusijos bei Kanados ir filantropus iš Lietuvos, Vokietijos ir Izraelio. Tokio unikalaus meno ir istorijos projekto Lietuvoje iki šiol nebuvo sukurta“,

Seimo narys Emanuelis Zingeris priminė, kad Lietuva yra didžioji žydų žudynių šalis, kuri turėjo prabilti ir ji pagaliau prabilo. „Lietuvos vertybinė branda turi atskirti, kas šiandien yra šalies didvyris ir kas juo nebuvo ir būti negali. Jurbarkas yra pavyzdys visiems, jis šviečia ir rodo kelią kitiems miesteliams“.

Premjero Sauliaus Skvernelio vardu parašytą sveikinimą Sinagogų aikštės memorialo atidarymo proga, perskaitė Vyriausybės kanceliarijos patarėja Diana Varnaitė.

Jaudinančią gyvenimo istoriją papasakojo litvakas Joel Alpert, kurio proseneliai išvyko iš Jurbarko į Ameriką 20 amž. pradžioje ir niekada nepamiršo mylimo Jurbarko miestelio, apie jį nuolat pasakojo anūkui Joeliui. „Atsekiau žemėlapyje šią vietą 1993m. ir suradau knygą apie Jurbarką, kuri buvo išleista Izraelyje. Supratau, kad būtina knygą išversti į anglų k. kad ji pasiektų platesnę auditoriją. Surinkęs šeimos narių surinktas lėšas, išleidau knygą 2003m. Po to buvo dar trečioji laida su papildyta informacija.“ J. Alper dėkojo jurbarkietėms, prižiūrinčioms žydų kapus.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo memorialo kūrėjams „už paminklą dingusiai Jurbarko žydų bendruomenei. Paminklo meninė prasmės išraiška ir vertė yra pavyzdys visai Lietuvai“.

Sinagogų aikštės memorialą su 200 surastų žuvusių žydų ir Teisuolių vardais, pavardėmis sukūrė skulptorius Dovidas Zundelovičius  su sūnumi meno direktoriumi Gregu Zundelovičiumi ir dukra Anna, paminklų architekte. Visa šeima buvo pristatyta susirinkusiems.

„Istoriją formuoja žmonių prisiminimai, išgyvenimai. Jurbarko istorija – liūdna, žinant tai, kad per karą buvo nužudyti beveik visi miesto žydai ir dalis lietuvių. Tačiau tai – paminklas ne Holokaustui. Marmure įkūnyta idėja, kad dvi skirtingos kultūros gali gyventi drauge, ką įrodė istorija. Tai – paminklas istorijai ir žmonėms“, – sakė D. Zundelovičius.

Sinagogų aikštės memoriale atspindėta kadaise viena gražiausių Europoje medinė Jurbarko sinagoga, Jurbarke gyvenusių žydų pavardės, profesijos, jurbarkiečiai, karo metais gelbėję žydus.

Iškilminga memorialo atidarymo ceremonija su sveikinimo kalbomis tęsėsi 2 valandas, joje dalyvavo izraeliečiai, išvykę iš Jurbarko po karo, kurie aikštėje atidžiai ieškojo vaikystės draugų, teiravosi, kur kas gyvena, o patys jurbarkiečiai paklausti, kokią žydų gyvenimo istoriją prisimena jų tėvai ar seneliai ir ką šeimoje girdėjo apie žydus, sakė daug dešimtmečių jiems nepasakojo visiškai nieko. ,,Dabar jau supratom, kad jie bijojo kalbėti, bet senelė prisimindavo, kaip eidavo apsipirkti į žydų krautuvę, kaip jai nuleisdavo kainą, jei pinigų neužtekdavo, o dažnai ir ,,bargan“ duodavo”. Vyresnieji jurbarkiečiai parodė, kur stovėjo gražioji Jurbarko sinagoga, o kai ją nugriovė, išdygo blokinis namas. Sinagogų aikštė yra pačiame žydų statytame senamiestyje, namai mediniai, išliko ir kai kurie raudonų plytų kaip ir visuose Lietuvos miestelių buvusiuose žydų kvartaluose.

Į iškilmingą ceremoniją atvyko garbingi svečiai:
Projekto autorių komanda: skulptorius Dovydas Zundelovičius, sūnus Grigorijus dukra Anna ir anūkė Nika,
Viktoras Pranckietis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas,
Ričardas Juška, Lietuvos Respublikos seimo narys,
Diana Varnaitė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja (Vyriausybės ir religinių bendruomenių ir bendrijų santykių klausimais),
Emanuelis Zingeris Lietuvos Respublikos Seimo narys, Nepriklausomybės akto signataras,
J.E. Amir Maimon, Izraelio valstybės Ambasadorius Lietuvos Respublikoje,
Faina Kukliansky Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, Geros valios fondo valdybos pirmininkė,
Volfgangas Hermanas fon Štetenas, Jurbarko rajono Garbės pilietis, profesorius, daktaras, Lietuvos Respublikos Garbės konsulas Vokietijos Baden Viurtenbergo žemėje,
Joel Alpert, žydų istorijos tyrinėtojas.
Andrius Bautronis Raseinių rajono savivaldybės meras,
Edgaras Pilypaitis Šakių rajono savivaldybės meras,
Arnoldas Piročkinas, Jurbarko rajono garbės pilietis,
Vida Montvydaitė, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerijos direktorė,
Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas,
Violeta Kolonaitienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja
Larisa Lempertienė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro vadovė,
Kauno žydų bendruomenės narių grupė,
Lietuvos dailininkų sąjungos nariai
Jurbarko rajono savivaldybės vadovai ir kiti svečiai.

Jurbarko krašto muziejaus Parodų ir koncertų salėje kūrinius atliko Klaipėdos choras „Aukuras“, programos metu skambėjo nuostabūs klasikiniai kūriniai. Svečiai lankėsi Jurbarko krašto muziejuje dailininkės, tekstininkės Minos Levitan-Babenskienės pastelių ir gobeleno parodoje „Senelių atminimui“ .Vinco Grybo memorialiniame muziejuje susirinkusieji stebėjo rodomą Sinagogų Aikštės Memorialo istoriją. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Sinagogų aikštės memorialo kūrėjais.

Jurbarko krašto muziejaus Parodų ir koncertų salėje kūrinius atliko Klaipėdos choras „Aukuras“, programos metu skambėjo nuostabūs klasikiniai kūriniai. Svečiai lankėsi Jurbarko krašto muziejuje dailininkės, tekstininkės Minos Levitan-Babenskienės pastelių ir gobeleno parodoje „Senelių atminimui“ .Vinco Grybo memorialiniame muziejuje susirinkusieji stebėjo rodomą Sinagogų Aikštės Memorialo istoriją. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Sinagogų aikštės memorialo kūrėjais.

 

Šavuot šventė sekmadienį, birželio 9d.

Šavuot šventė sekmadienį, birželio 9d.

Šavuot šventę žydai pažymi, kaip svarbiausią įvykį žmonijos istorijoje.                                          Tą dieną 2448 metais nuo pasaulio sukūrimo (1312 p.m. erą) Aukščiausiasis dovanojo judėjams Torą ir Dešimt Įsakymų – moralinį etinį pagrindą visos žmonijos civilizacijai.

Pavadinimas Šavuot hebrajų kalba reiškia „savaites“. Tai apsprendžia šventės laikotarpį, ji švenčiama 7 savaites, skaičiuojant nuo antros Pesacho dienos.

Talmude randamas ir pavadinimas Aceret (baigiamoji šventė). Taip pabrėžiama idėja, jog Toros gavimas neatskiriamas nuo mūsų išlaisvinimo iš vergovės.

Vilniaus Religins bendruomenės vadovas Simas Levinas

 

Lag BaOmer šventė

Lag BaOmer šventė

Ši diena – tai šventė. kuri vyksta nuo 33 iki 49 dienos tarp Pesacho ir Šavuoto švenčių. Šeimos eina į iškylas ir piknikus. Kartu su savo mokytojais vaikai eina žaisti su lankais ir strėlėmis į laukus. „Lag BaOmer“  yra žydų šventė su laužais, griliais it kitais linksmais renginiais. Be to nuo Lag BeOmer prasideda vestuvių metas.

Bar/Bat micvą švenčia Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleiviai

Bar/Bat micvą švenčia Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleiviai

56 Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT septintokai šventė Bar/ Bat micvą  (pažodžiui, šis terminas reiškia įsakymų sūnų ir dukrą). Bar / Bat mitzva yra viena didžiausių žydų švenčių, kurios laukiama su jauduliu ir džiaugsmu. Bar / Bat mitzva yra berniukų ir mergaičių pilnametystė. Pažymėtina, kad berniukai sulaukia šio amžiaus, būdami – 13 metų, mergaitės – 12 metų. Iki tol tėvai yra atsakingi už tai, kad vaikas visapusiškai laikytųsi judaizmo tradicijų ir įstatymų. Kai tik vaikai pasiekia šį amžių, jie gauna savo pareigas ir teises: teisę mokyti Torą, vykdyti jos įsakymus, būti visiškai atsakingais už savo veiksmus. Be to Bar / Bat mitzva yra labai iškilminga ir neįtikėtinai įdomi diena.

Vilniaus choralinėje sinagogoje Bar mitzva šventė Liron Blank. Prieš ceremoniją sinagogoje rabinas Sholom-Ber Krinsky pažymėjo, kokia ši šventė yra svarbi kiekvienam žydų berniukui, jo šeimai ir draugams.

„Tai didelis džiaugsmas – atvirai, pagal visas taisykles, švęsti Bar mitzva! Mano Bar mitzva buvo namuose, užtraukus užuolaidas … Juk mes bijojome … Tai buvo pavojinga … Todėl išmokime vertinti tai, ką turime “, – kalbėjo Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT direktorius Miša Jakobas. Ceremonijos metu Leronas pirmą kartą perskaitė iš Toros ištrauką visiems dalyviams. Klasės draugai ir jų tėvai, mokytojai ir Lirono giminės ceremoniją stebėjo su jauduliu.

Likusiems berniukams ir mergaitėms Bar / Bat mitzva šventė  vyko Valstybinio žydų muziejaus  Tolerancijos centre. Mokytojams Ruth Rehes, Tatjanai Sezamanienei ir Yehudai Vagneriui vadovaujant, vaikai parengė šventinį spektaklį, kurio metu uždegė žvakes su padėkos žodžiais, linkėdami taikos, džiaugsmo, gerumo ir sėkmės savo tėvams, seneliams, mokytojams ir gimnazijai.

Airijos litvakai šventė Šabbatą Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Airijos litvakai šventė Šabbatą Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi 26 žydų delegacija iš Airijos Respublikos. Penktadienį jiems buvo surengta speciali Šabbato vakarienė Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Kelionę organizavo Airijos žydų bendruomenė, padedant Airijos ambasadoriui Lietuvoje Davidui Noonanui ir jo kolegai iš Lietuvos Dubline ambasadoriui Egidijui Meilūnui. Dauguma Airijos žydų yra kilę iš litvakų, patyrusių didžiausią imigracijos bangą prieš I pasaulinį karą. Tuomet litvakai Airijoje nepalaikė glaudesnių ryšių su Lietuvos litvakais. Iš Airijos atvykusi grupė atnaujino ryšius, ieškodama savo šaknų, lankydama savo protėvių šalį. Ne visi grupės nariai priklauso Airijos žydų bendruomenei, bet visi su šia bendruomene draugauja.

Ambasadorius Noonanas po susitikimo sinagogoje sakė:

„Labai džiaugiuosi, kad vyksta vizitas – ryšys tarp žydų bendruomenių yra vienas iš pirmųjų ryšių tarp Airijos ir Lietuvos, jis nusipelno didesnio istorijos tyrimo. Man buvo garbė prisijungti prie grupės penktadienį dalyvauti vakarienėje ir Šabbato apeigose; tai nebuvo mano pirmas kartas sinagogoje, bet tai buvo pirmas kartas, kai dalyvavau apeigose. Susitikimas su savo kolegomis airiais ir moterimis iš tiesų tapo ypatinga proga.

Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas Simas Levinas sakė, kad Airijos žydų Šabbato vakarienė vyko antrajame sinagogos aukšte, visi buvo labai patenkinti renginiu. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pasakojo, kad Airijos žydų delegacija labai religinga, jie laikosi griežtų tradicijų, todėl paprašė Šabbato vakarienės, ji buvo būtina. Šabbato susitikime taip pat dalyvavo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

Sederis Vilniaus Rotušėje

Sederis Vilniaus Rotušėje

Nuotraukoje: į šventę renkasi žydų bendruomenė. Visos nuotraukos  fotografuotos iki prasidedant  šventei.

Lietuvos žydų bendruomenė pakvietė švęsti Sederį į Vilniaus senamietyje esančią Rotušę. Istorinio pastato atmosfera šiai šventei suteikė dar daugiau iškilmingumo. Pagrindinėje salėje antrajame aukšte ir dideliame šoniniame kambaryje buvo paruošta apie 40 stalų, kiekvienas su 10 vietų. susirinko apie 400 žmonių.

Sederyje dalyvavo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky,  Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas, Choralinės sinagogos rabinas Sholom Ber Krinsky, Rebbetzin Nechama Dina Krinsky ir vienas jų vyresniųjų sūnų vadovavo žvakių uždegimui, Agados skaitymui ir Kidušui, paaiškinęs ypatingas taisykles, kada pirmoji Pesacho diena švenčiama per Šabatą. Šiemet į Sederio šventę susirinko pats didžiausas skaičius žydų bendruomenės narių, lyginant su pastaraisiais dešimtmečiais.

Dėkojame Vilniaus miesto savivaldybei ir visam Vilniaus Rotušės personalui už bendradarbiavimą.

Pesach – mūsų laisvės simbolis

Pesach – mūsų laisvės simbolis

Pesach (ivrit k.) arba Peisach (jidiš k.) – seniausia ir svarbiausia žydų tautos šventė.

Prieš 3300 metų jie išėjo  iš Egipto vergovės. Šis laikotarpis  laikomas žydų  tautos, jos dvasinės civilizacijos gimimu. Pesacho dienomis švenčiamas žydų dvasinis ir fizinis  išsivadavimas iš Egipto vergovės. Eidama į pažadėtąją žemę, tauta iš Aukščiausiojo gavo Torą ir 10  Įsakymų. Tai ir išugdė judėjų civilizaciją ir suformavo jos moralę. Turėjo didžiulę įtaką ir kitiems monoteistiniams tikėjimams.

Seder (ivrit k.) – tvarka, seka

Pesacho Sederis – iškilmingiausia ir svarbiausia žydų švenčių apeigų. Kiekvienas žydas supranta, kad Sederis turi ypatingą prasmę – „nes kiekvienoje kartoje žydas turi suvokti, lyg jis pats, asmeniškai, išeitų iš dvasinės ir fizinės vergovės“. Laisvė ne dovana – už ją reikia kovoti ir jos siekti.

Svarbus Pesacho atributas Maca. Tai judėjų ėjusių į pažadėtąją žemę duona – pagaminta tik iš miltų ir vandesns. Sederio seką mes randame knygelėje Pesacho Agadoje (pasakojime), kurią gauna kiekvienas Pesacho šventės dalyvis.

Šiais metais Pesachą iš viso švęs apie 700 Lietuvos žydų.

Linksmo ir košerinio Pesacho!

PESACHO šventė ir jos gili prasmė plačiau

PESACHO šventė ir jos gili prasmė plačiau

Aut. Jonatanas Vitkauskas

Pirmoji dalis

Žinijos draugijos GAUBLIO klubo nariai susitiko su Ruth Reches*, kuri baigusi Izraelio Bar Ilano universitetą, sugrįžo į Lietuvą mokyti hebrajų kalbos.

Prelegentė klubo nariams ir dalyviams papasakojo apie svarbiausią žydų šventę – Pesach**, kuri skirta įvykiams, susijusiems su žydų išsilaisvinimu iš vergijos.

Pesacho šventės ritualą sudaro 15 punktų. Kiekvienas šių punktų iš esmės atitinka kodą, po kuriuo slypi gili metafizinė prasmė. Todėl ritualas atliekamas pagal griežtą tvarką, vakarienė vadinama Sederiu.

Vienas svarbiausių Sederio dalykų yra penktasis, kurio pavadinimas –  Magid. Tai yra pasakojimas, sukurtas, vykdant Dievo nurodymą, kuris skamba taip: ,,Papasakok savo sūnui.“

Nepailstantis GAUBLIO klubo prezidentas LEOPOLDAS TARAKEVIČIUS klubo Sederį pradeda žodžiais: ,,Pagaliau mūsų tarpe yra tikra žydė, kuri ,manau, sugebės atsakyti į visus mus dominančius klausimus. Kviečiu visus pasinaudoti šia išskirtine proga.“

Žydai visur ir visada ypatingą dėmesį skiria vaikams. Matyt todėl, Ruth Reches pasakojimą, skirtą žydų išėjimui iš Egipto ir žydų tautos atsiradimui, pristato vaikų pasaulėjautai pritaikyta forma. Be kita ko, ši forma nesutrukdė po jos pranešimo įsiplieksti karštoms diskusijoms.

Magid prasideda taip:

Prieš daugelį metų Mesopotamijoje kilo badas, todėl žydai persikėlė gyventi į Egiptą. Ten žydai susirado darbo, kūrė šeimas, jų daugėjo, galop jie apgyvendino visą šalį. Žydai laimingai gyveno tol, kol neatėjo į valdžią faraonas, kuriam žydai nepatiko. Jis baiminosi, kad žydų neatsirastų daugiau nei egiptiečių, kitaip  manė galįs prarasti valdžią. Faraonas nusprendė užbėgti įvykiams už akių ir paskelbė įsakymą: ,,Nuo šios dienos visi žydai Egipte tampa vergais.“

*Ruth Reches – psichologė, Šolom Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja. Knygos ,,Mano pirmasis iliustruotas hebrajų-lietuvių, lietuvių-hebrajų kalbų žodynėlis“ autorė.

**Šventės pavadinimas kilo iš hebrajiško žodžio pereiti.

***Senovėje vergas  buvo traktuojamas kaip savininkui priklausantis daiktas, toks pat kaip arklys, karvė arba kitas gyvasis inventorius. Pirmasis, kuris pradėjo skelbti, kad šis daiktas yra labai panašus į žmogų, buvo Romos imperijos filosofas  Lucilijus Seneka ( apie 4 m. prieš mūsų erą )

Prasidėjus vergijai, laimingas žydų gyvenimas Egipte pasibaigė.

Kartą faraonas susapnavo, kad gims žydų berniukas, kuris užaugęs sukels maištą prieš faraono valdžią. Faraonas nežinojo, kam gims būsimasis maištininkas, tad apsidrausdamas paskelbė antrą įsakymą: ,,Visus žydų naujagimius-berniukus sumesti į Nilo upę.“

Faraono tarnai pradėjo vykdyti įsakymą.

Tuo metu Egipte gyveno žydų šeima, kurios tėvo vardas buvo Abraomas, o motinos–Cipora. Šeimoje buvo sūnus Aaronas ir dukra Mirjam. Šioje šeimoje taip pat augo trijų mėnesių kūdikis. Šeima pasipriešino faraonui.

Cipora pagamino krepšelį, į šį krepšelį paguldė kūdikį ir paslėpė Nilo pakrantės švendruose.

Ant kranto ji paliko dukrą Mirjam, kuri privalėjo žiūrėti, kas nutiks jos broliukui.

Tuo metu faraono duktė (ar žmona) atėjo prie Nilo maudytis ir pamatė švendruose plūduriuojantį  krepšelį. Ji pasiuntė tarnaitę, kad ši ištrauktų krepšelį.

Pamačiusi jame kūdikį, faraono duktė suprato, kad tai gali būti persekiojamų žydų kūdikis, bet vaikelis jai taip patiko, jog ji parsinešė kūdikį į rūmus. Praminė jį Moše pagal hebrajišką žodį mašach, kuris reiškia ištraukti.

Išvydęs kūdikį,  faraonas suabejojo, ar jį galima pasilikti, ir nusprendė išbandyti.

Jis liepė tarnams pastatyti prieš kūdikį du dubenis: viename iš jų žibėjo auksinės monetos, o kitame–karštos anglys. Faraonas stebėjo, ką vaikas  pasirinks.

Jeigu vaikas pasirinks auksą galima galvoti, kad užaugęs jis sieks turtų ir valdžios. Tokį pasilikti rūmuose pavojinga.

Jeigu vaikas pasirinks anglis, vadinasi, jis kvailas ir užaugs kvailiu. Kvailys niekam pavojaus nekelia.

Mošė ištiesė rankutę prie auksinių monetų, bet Dievas nukreipė jo ranką į karštą anglį. Mošė įsidėjo karštą anglį į burną ir visam gyvenimui liko šveplas.

Tačiau  faraonas pasiliko jį rūmuose, nes nusprendė, kad šis užaugs kvailiu.

Bet čia iškilo kita bėda. Faraono duktė neturėjo motinos pieno kūdikiui maitinti. Tuomet pas ją atėjusi kūdikio sesutė papasakojo, kad pažįsta moterį, kuri neseniai pagimdė ir prarado savo naujagimį, nes kareiviai įmetė jį į Nilą.

Galop, su Dievo pagalba, Cipora tapo savo pačios kūdikio žindyve ir auklėtoja. Kai berniukas užaugo, ji jam papasakojo, kad jis yra žydas.

Gyvendamas rūmuose Mošė matė, kaip yra skriaudžiami  vergai ir juos užjautė. Kartą Mošė išvydo, kaip vergų prižiūrėtojas ypač žiauriai muša žydą. Mošė užmušė vergų prižiūrėtoją, bet po to suprato, kad jo laukia bausmė. Išsigandęs Mošė pabėgo iš Egipto į šalį, kuri vadinosi Midijan.  

Ten Mošė nusipelnė Midijan valdovo palankumo, vedė karaliaus dukrą ir dirbo prižiūrėdamas karaliaus turtą–avių kaimenes.

Kartą Mošė kalnuose pamatė krūmą apimtą liepsnos, bet nedegantį. Iš šio krūmo pasigirdo Dievo balsas. Dievas liepė Mošei grįžti į Egiptą ir išvesti žydus iš vergijos.

„Kas aš toks, kad grįžčiau į šalį, iš kurios pabėgau?- atsikalbinėjo Mošė,- be to, esu šveplas, žmonės manęs nesupras ir nepatikės manimi“.

Tačiau Dievas pasakė, kad tie žmonės, kurie žinojo apie jo nusikaltimą, seniai išmirė, o kalbėti su faraonu ir vergais galės jo brolis Aaronas. Dievas pažadėjo paremti Mošės ir jo brolio žodžius stebuklais.

Tuomet Mošė susirado Aaroną ir jie abu perdavė Mošės išgirstus Dievo žodžius Egipte vergaujantiems žydams: „Išvesiu jus iš vergų namų – Egipto. Stebuklais įrodysiu savo galybę egiptiečiams. Padarysiu jūsų tautą pavyzdžiu visoms tautoms. Atvesiu jus į Kanaano žemę.“

   Čia Ruth Reches  nutraukia pasakojimą ir sako: ,,Pagal tradiciją mes po kiekvieno Dievo įsakymo sukalbame trumpą maldą ir geriame iš savo taurės vyną. Ant Sederio stalo taip pat privalo stovėti vyno taurė, iš kurios negeriame. Ši taurė  puošni ir skirta pranašui Elijachui, kurio laukiame atvykstant į šį mūsų Sederį. Galbūt kartu su pranašu Elijachu atvyks ir Mesijas, todėl mes paliekame šiek tiek pravertas kambario duris…“

Po šių žodžių prelegentė vėl grąžina klausytojų dėmesį į Egipto įvykius.

Mošė su broliu Aaronu nueina pas faraoną ir jam perduoda Dievo įsakymą: ,,Išleisk mano tautą iš vergijos.“

Tačiau faraonas tik nusijuokia ir atsako: ,,Nesiruošiu tarnauti svetimiems dievams, be to, nenoriu prarasti savo vergų!“

Tuomet Dievas nubaudžia Egiptą dešimčia bausmių.(Bausmių pavadinimai: kraujas, varlės, utėlės, žvėrys, epidemijos, raupai, kruša, skėriai, tamsa, pirmagimių mirtis). Po kiekvienos bausmės Mošė klausia faraono: ,,Ar išleisi?“ Tačiau faraonas atkakliai atsako : ,,Ne!”*

Faraonas pasiduoda tik po dešimtosios bausmės – pirmagimių mirties. Miršta ne tik visi egiptiečių pirmagimiai, bet ir paties faraono sūnus – būsimasis sosto įpėdinis. Faraonas labai išgyvena ir pagaliau pasako: ,,Eikit, eikit, tik kuo greičiau!“

Žydai naujagimių mirties bausmės išvengia, nes vykdydami Dievo  valią, papjauna avinėlių ir jų krauju ištepa savo namų durų staktas. Tai yra ženklas Mirties angelui, kad būtina aplenkti tokius namus.

Pagal Sederio tradicijas, minint kiekvieną iš bausmių, Sederio dalyviai ima popierines servetėles ir suvynioję, mirko į sūrų vandenį.* Išgirdę bausmės pavadinimą ,,pirmagimių mirtis“, Sederio dalyviai suglamžo ir išmeta servetėles, tikėdami, kad šis veiksmas juos apsaugos nuo baisiausios Dievo bausmės.

Tačiau grįžkime į Egiptą.

Sulaukę ilgai lauktos žinios ,,Eikite!”, žydai ne tik apsidžiaugia, bet ir išsigąsta. Juk faraonas gali ir persigalvoti. Dar tą pačią naktį jie pradeda ruoštis išeiti. Todėl sumaišo miltus su vandeniu ir nelaukdami, kol tešla pradės rūgti, išsikepa macas (neraugintą duoną), o išaušus rytui, pasitraukia iš Egipto.

Ir iki šiol kepant macas, tešla  maišoma ne ilgiau kaip 18 minučių, nes po to tešla pradeda rūgti.** Remiantis Tora, iš Egipto pabėgo 600 tūkst. vyrų, neskaičiuojant jų šeimų narių.

Bėgliai ėjo tol, kol priėjo jūrą. Čia sustojo pailsėti. O po trijų dienų faraonas iš tikrųjų persigalvojo ir pasiuntė kariuomenę bėgliams sugrąžinti.

Ir štai žydai mato: priešakyje jūra, o už jų artėja faraono kariuomenė. Ką daryti?

Vėl išgelbsti Dievo angelas, kuris visą laiką eina kartu. Angelas liepia Mošei savo stebuklingąja lazda smogti per vandenį. Jūra prasiskiria ir žydai vandens tarpekliu sėkmingai pasiekia kitą jūros krantą.

O kai paskui juos į vandens tarpeklį įsiveržia faraonas su savo kariuomene, Mošė vėl smogia vandeniui savo stebuklinga lazda, vandenynas užsiveria ir egiptiečių kariuomenė žūsta.

Netrukus, po išėjimo iš Egipto žydai gauna Torą ir 40 metų klajoja dykumoje.

Klausimas: Kaip patys žydai aiškina savo klajonių  priežastį?

Ruth Reches: Mošė norėjo, kad išmirtų visa vergų karta. Kaanano žemę pasiekė žmonės, kurie net ir norėdami nebegalėjo tapti vergais, nes nežinojo, kas yra vergija.

Kanaane gimė žydų tauta, tapusi pavyzdžiu visai žmonijai.

*Sūrus vanduo ant Sederio stalo simbolizuoja vergų ašaras.

**Rūgimas ir raugas hebrajiškai Chamec pagal žydų tradicijas simbolizuoja pasipūtimą. Išpuikęs žmogus galvoja, kad jis pranašesnis už aplinkinius. Į išpuikimą žydai žiūri kaip į vieną iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios kyla nesantaika tarp žmonių. Todėl ruošdamiesi Sederiui, žydai išvalo savo namus nuo chamec taip kruopščiai, kad jo nelieka net kvapo.

Pesach-laisvės ir išsivadavimo šventė

Pesach-laisvės ir išsivadavimo šventė

Artėja Pesach – Natalja Cheifec kviečia į paskaitą!
Trumpasis paskaitos turinys:
– Kaip žydai tapo vergais Egipte;
– Kokiais būdais egiptiečiai kankino žydus;
– Mozė – žydų tautos vadas;
– Žydų išsigelbėjimo priežastys;
– Kaip D- vas nubaudė egiptiečius: 10 Egipto bausmių;
– Paruošimas PESACH šventei: kodėl reikia atsikratyti nuo raugo;
– PESACH šventinimas:
* Macos;
* 4 vyno bokalai;
* Būtinieji PESACH stalo komponentai
Paskaita nemokama!
Vieta: Pylimo g. 4 III a. Jašos Heifetzo salė
Registracija >>http://bit.ly/2G9IWCQ
Iliustracija: Hagada shel Pesach Prague 1849 Published by M.I.Landau