Naujienos

„Nostra aetate“ deklaracijai, kuri reiškia istorinį posūkį santykiuose su žydais-55 metai

„Nostra aetate“ deklaracijai, kuri reiškia istorinį posūkį santykiuose su žydais-55 metai

„Nostra aetate“, žymėjusios istorinį posūkį santykiuose su žydais ir paraginusios siekti dialogo su kitais tikėjimais, paskelbimas. Deklaracija „Nostra Aetate“ (lotyniškai „Mūsų laikais“), kuri buvo priimta baigiantis Vatikano II Susirinkimui, skelbia, kad visa žydų tauta negali būti laikoma atsakinga už Jėzaus Kristaus mirtį, kaip buvo teigiama ankstesniais šimtmečiais.

Vienas iš kardinolo K. Kocho susitikimų su žydų atstovais. Šiame susitikime paminėtos Holokausto metinės.

Šiandien, lapkričio 23d. LŽB pirmininkė Faina Kukliansky su nedidele Pasaulio žydų kongreso atstovų (WJC) grupe interaktyviai susitiko su kardinolu Kurtu Kochu, kuris yra  Popiežiaus krikščionių vienybės skatinimo tarybos prezidentas, kardinolas Kurtas Kochas yra Bazelio vyskupas emeritas. Susitikime dalyvavo ir Fr. Norbert Hofmanas,  žydų ir katalikų religinių santykių komisijos sekretorius

Deklaracijos „Nostra aetate“ metinės paprastai yra proga draugiškiems susitikimams tarp Šventojo Sosto santykių su žydais komisijos ir Tarptautinio žydų religinių konsultacijų komiteto. Šiemet buvo numatyta surengti susitikimą Brazilijoje, tačiau dėl epideminės krizės pasaulyje renginys buvo atšauktas ir apsiribota bendru pareiškimu, kurį pasirašė kardinolas Kurtas Kochas ir rabinas Noamas Marans,  atitinkamai Vatikano Komisijos ir žydų organizacijos vadovai. Jame dar kartą pabrėžiama, kad „Nostra aetate“ paskelbta 1965 m. spalio 28 d. Paskelbė popiežius Paulius VI. Atvertdamas naują santykių puslapį deklaracija tapo kertiniu akmeniu geresnei erai.

Skaityti plačiau
Sveikiname 70-ąjį gimtadienį švenčiantį Eugenijų Bunką

Sveikiname 70-ąjį gimtadienį švenčiantį Eugenijų Bunką

Malonu sveikinti „Litvakų atminimo sodo“ Žemaitijos nacionaliniame parke įkūrėją, gerą žurnalistą, etnografą ir visuomenės veikėją Eugenijų Bunką.

2020 metų vasarį Eugenijui Bunkai buvo suteiktas „Tolerancijos 2019 metų žmogaus“ vardas. Šią kasmetinę nominaciją Ch.Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvenimą“ skiria Lietuvos piliečiui, kuris savo veiksmais ir atvirais žodžiais stojo prieš ksenofobiją ir antisemitizmą, radikalizmo ir smurto apraiškas Lietuvos viešajame gyvenime.

Eugenijus yra įvertintas už ilgametį vadovavimą savo tėvo, skulptoriaus Jakovo Bunkos fondui, pilietines iniciatyvas, Plungės, Žemaitijos ir Lietuvos žydiškosios atminties gaivinimą regione ir visame pasaulyje.

Mielas Eugenijau, nuoširdžiai linkime sveikatos ir tegul jūsų gyvenimas visada bus nušviestas laimės ir džiaugsmingų akimirkų!

Mazl Tov ir iki 120!

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centro salei suteiktas kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo vardas

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centro salei suteiktas kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo vardas

Šiais metais minint Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, taip pat žymaus kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Anatolijaus Šenderovo (1945-2019) 75-ąsias gimimo metines, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, bendradarbiaudamas su kompozitoriaus dukra Janetta Senderovas Brandt, nutarė vieno iš muziejaus ekspozicinių padalinių – Tolerancijos centro – salei suteikti Anatolijaus Šenderovo vardą. 

 „Iš talentingų litvakų muzikų šeimos kilęs Anatolijus Šenderovas yra ne tik pasaulinės klasės kompozitorius, tačiau buvo ir labai tolerantiška, šviesi asmenybė, kuriai rūpėjo amžini žmogaus egzistencijai klausimai – šviesos ir tamsos pradų sankirta, kova tarp gėrio ir blogio. Didžiausią dėmesį jis skyrė emociniam-prasminiam muzikos turiniui, siekė, kad jo muzika būtų suprantama kiekvienam, matyt todėl A. Šenderovo kūryba Lietuvos vardą garsina įvairiose šalyse.
,,A. Šenderovas – vienintelis Lietuvos kompozitorius, savo kūryboje apjungęs ir archajiškus lietuviškos, ir diasporos žydų muzikos elementus, atsigrežęs į istorinę atmintį, į Lietuvos žydų muzikinę kultūrą, jos įvairius aspektus – kantorinį giedojimą, klezmerių muziką ir kitus. A. Šenderovo muzikoje itin svarbus teatriškumas, improvizacijos elementas. Anatolijaus Šenderovo vardo suteikimas muziejaus Tolerancijos centro – buvusio žydų teatro – salei, kurioje vyksta patys įvairiausi renginiai, sustiprina mūsų muziejų kaip šiuolaikinę Lietuvos kultūros įstaigą, skiriančią dėmesio ne vien praeičiai, tačiau puoselėjančiai ir dabarties Lietuvos žydų kultūrą bei meną”, teigia Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorė dr. Kamilė Rupeikaitė.
  Salės vardo lentelės atidengimo ceremonijoje (kuri dėl šalyje paskelbto karantino buvo uždara) dalyvavusi iš JAV atvykusi kompozitoriaus dukra Janetta Šenderovas Brandt pažymėjo:  “Mano tėvas buvo gilus humanistas; jo humanizmą atskleidžia sodrios kompozicijos, atspindinčios žydiškąsias šaknis, Europos klasikinės muzikos paveldą ir lietuviškas tradicijas. Jo muzika puikių atlikėjų dėka skamba visame pasaulyje, tačiau ji buvo sukurta Lietuvoje. Kaskart, kai jo muzika skambėdavo šioje ypatingoje salėje, jis jausdavosi kaip namuose. Šioje salėje ypatingai atgyja jo muzikos emocingumas ir energija. Nėra geresnio būdo jį įamžinti, nei suteikiant jo vardą vietai, kuriai jis jautėsi toks artimas”.
  Įvairių žanrų A. Šenderovo kūryba ne kartą buvo įvertinta reikšmingais tarptautiniais ir Lietuvos apdovanojimais, tarp jų – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu (Riterio kryžiumi, 1996), ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (Karininko kryžiumi, 2006), Europos kompozitoriaus premija (2002), Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO, Šveicarija) apdovanojimu (2008) ir Lietuvos autorių teisės Agentūros LATGA-a Aukso žvaigžde (2010). 1997 m. už kūrinių triptiką bibline tematika A. Šenderovas apdovanotas Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija, o 2015 metais jam suteiktas aukščiausias Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimas  – Aukso žvaigždė „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

 

 

Žydiškos silkės receptai

Žydiškos silkės receptai

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šiemet ieško žydiškos virtuvės sąsajų su įvairių tautų virtuvėmis. Dėl sudėtingo pandemijos laikotarpio negalime susitikti gyvai, tačiau žinome, kad daugelis  žydų virtuvės gerbėjų turi kuo pasidalinti.

Šį kartą gaminsime kultinį foršmaką ir silkę žydiškai. Receptai paprasti, turėkite silkės, rūgščių obuolių, džiuvesėlių, svogūnų virtų kiaušinių.

Žydiškai silkei turėkite razinų, tomatų pastos ir svogūnų.

Prieš pradedant žiūrėti kokius žydiškos silkės patiekalus gamins Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva Portnaja – kviečiame pasidalinti savo receptais, komentarais ir nuotraukomis.

Jei norėtumėte gaminti kartu ar atsųsti siužetą iš savo virtuvės – lauksime.

Rašykite čia >>#ManoŽydiškasReceptas

Kaip gaminame žiūrėkite video:

Šis edukacija parengta įgyvendinant projektą Žydų litvakų kulinarinio paveldo sąsajos su pasaulio virtuvėmis. Už paramą dėkojame Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Už paramą dėkojame ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos už galimybę skleisti žydiškos muzikos skambesį mūsų siužetuose.

Renginio anonsas socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #ŽydųKultūrosMetai #ŽyduKultūrosDiena  #Šabasnamuose 

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Per švietimą stengėsi išsaugoti tapatumą

Panevėžio-žydžių-mergaičių-gimnazijos-pastatas_I.-STULGAITĖS-KRIUKIENĖS-nuotr..jpg

Daiva Savickienė

 

Didžiule švietimo galia tikėjusios tautinės bendruomenės ją tvirtino naujų mokyklų pamatais.

Lietuvos žydai buvo vieni aktyviausių švietimo ir ugdymo įstaigų kūrėjų. Net priklausydama nuo to meto valdžios vykdytos politikos, ši tauta neatsisakė siekių išsaugoti savo tikėjimą ir tapatumą.

Savita sistema

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad XIX amžiaus pradžioje žydai gyveno dar labai uždarai.

„Jie nuo krikščionių skyrėsi ne tik tikyba, kalba, papročiais, bet ir gyvenimo būdu, apranga, vaikų auklėjimu bei švietimu“, – pasakoja jis pridurdamas, kad įtakos bendruomenės uždarumui turėjo ir carinės valdžios nepasitikėjimo žydais politika.

Tuo metu patys žydai, anot G. Kofmano, tautos tvirtumą matė savoje religijoje – judaizme. Tad religinis pradas vyravo ir vaikų auklėjime, ir švietime. O ilgainiui susiformavo ir savita žydų švietimo sistema.

Šią sudarė chederiai (žydų berniukų religinės pradinės mokyklos), Talmudo Toros mokyklos ir ješivos. Chederius dažniausiai lankė pasiturinčių šeimų vaikai – mokslas buvo mokamas, o viskuo rūpinosi ir vaikus mokė melamedas – mokytojas.

„Melamedais dažniausiai tapdavo mokyti vyrai, kuriems nepasisekė užimti rabinų vietos“, – paaiškina G. Kofmanas.

Mokslai trukdavo nuo ryto iki vakaro. Namų darbų nebūdavo užduodama – pradžios mokykloje vaikai visko išmokdavo klasėje. Pirmiausia – hebrajiškai skaityti. Vėliau studijuodavo Torą ir jos komentarus. Vyriausieji mokiniai studijavo Talmudą – judaizmo religinių, etinių ir teisės įstatymų rinkinį.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas sako, kad tiek chederyje, tiek Talmudo Toros mokykloje pasaulietiniai dalykai dėstomi nebuvo. Tad jų auklėtiniai mokėjo skaityti ir rašyti hebrajiškai, skaityti jidiš kalba, dažnai – ir šiek tiek aritmetikos.

Talmudo Toros mokyklas, kurias lankydavo neturtingų šeimų vaikai, išlaikė pačios žydų bendruomenės. Mokslas jose buvo nemokamas. Nekainavo ir knygos, mokymo priemonės, drabužiai.

„XIX amžiuje chederiai ir Talmudo Toros mokyklos buvo daugelyje Lietuvos miestų. Ne išimtis buvo ir Panevėžys, – sako G. Kofmanas. – Augant miestui, augo ir žydų gyventojų skaičius, tad daugėjo ir religinių mokyklų.“

Jo duomenimis, XX amžiaus pradžioje Panevėžyje buvo apie 20 chederių, kuriuose mokėsi bemaž 250 vaikų. Dar maždaug 100 lankė Talmudo Toros mokyklas.

„Buvo įsteigta ir ješiva – aukštoji žydų dvasininkų mokykla“, – primena.

Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos „Visockio arbatžolės“ savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. Dvasinės mokyklos vadovu tapo Isaakas Rabinovičius.

Jau Nepriklausomybės laikais ją atkūrė garsusis Toros mokytojas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais. Ješivoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas aiškina, kad mokymo sistema buvo savaitinė – naują medžiagą ar klausimą mokėsi ir kartojo visą savaitę. Talmudą mokėsi atmintinai. G. Kofmanas sako, kad prie Panevėžio ješivos buvo ir kloizas, veikęs kaip žemesnės pakopos mokymo įstaiga, rengusi jaunuolius mokytis žydų dvasinėje seminarijoje.

Panevėžio žydų pradžios mokyklos mokiniai ir pedagogai 1930 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Siekė rusifikuoti

Pasak G. Kofmano, nuo XIX amžiaus pradžios žydai galėjo mokytis ir Rusijos imperijos liaudies mokyklose, gimnazijose, universitetuose. Nepaisant to, iki pat antrosios šimtmečio pusės valdiškose įstaigose žydų mokėsi mažai. Ir tam esą buvo keletas priežasčių.

„Žydai svarbiausiu dalyku laikė savo tikybą, o valdiškose mokyklose matė pastangas vaikus patraukti link krikščionybės“, – aiškina pašnekovas.

Kliūtis buvo ir rusų kalba, kuria XIX amžiaus pradžioje kalbėjo dar nedaug žydų (tik vėliau ši situacija keitėsi).

„Vis dėlto žinoma, kad XIX amžiaus viduryje keletas žydų tautybės vaikų drauge su katalikais bei stačiatikiais mokėsi ir bendrose Panevėžio valdžios mokyklose“, – sako G. Kofmanas.

Jo turimais duomenimis, 1859–1860 mokslo metais Panevėžio gimnazijoje iš 408 moksleivių 5 buvo žydai.

Žydų vaikai lankė ir 1864–1872 metais veikusią Panevėžio apskrities mokyklą. Nemažai berniukų mokėsi realinėje mokykloje. Nuo 1907 metų veikusioje Panevėžio mergaičių gimnazijoje nemenką moksleivių dalį sudarė žydės.

Iš miesto mokyklose 1897 metais dirbusių 128 mokytojų 59 buvo žydai. Nors didžioji dauguma žydų mokėsi chederiuose ar Talmudo Toros mokyklose, sparčiai augant Panevėžiui, vystantis pramonei, prekybai, vien religinio išsilavinimo nebepakako. Reikėjo ir pasaulietinių mokslų.

Be to, XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje kilęs sąjūdis už žydų švietimo reformą pasiekė ir Rusiją. Pasak G. Kofmano, raginta steigti mokyklas, kuriose, be tikybos ir hebrajų kalbos, būtų mokoma rusų, vokiečių kalbų, istorijos, aritmetikos, geografijos. Tiesa, konservatyvesniems žydams tai nepatiko. Lietuvoje naujosios idėjos sparčiau ėmė plisti XIX amžiaus viduryje.

„Tai sutapo su valstybinių mokyklų, skirtų tik žydams, steigimo pradžia. To imtasi dėl to, kad žydai nelankė bendrųjų mokyklų, o valdžios tikslas buvo į savo kontrolę perimti žydų švietimą, didinti rusų kultūros įtaką ir šioje bendruomenėje“, – sako pašnekovas.

Žydų vidurinės mokyklos moksleiviai 1928 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

 

Skaityti plačiau

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame, kad lapkričio 16d. mirė Izrailius Tiktinas (1943 – 2020)
Nuoširdžiai reiškiame užuojautą dukrai Valentinai.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje: sąžiningos kalbos apie karčią praeitį nėra priežastis įsižeisti

Izraelio ambasadorius Lietuvoje: sąžiningos kalbos apie karčią praeitį nėra priežastis įsižeisti

Д. Кишиневский, “Экспресс-неделя” (Литва)
Vertimas

Izraelio ambasadorius Yossy Levy yra nepaprasta asmenybė. 80-ųjų pabaigoje jis tarnavo žvalgyboje, vėliau atsidavė diplomatijai. Be to, jis yra populiarus rašytojas, už savo knygas gavo  daugybę apdovanojimų, jos išverstos į keliolika kalbų, įskaitant lietuvių.

Pokalbyje su „Express savaitės“ korespondentu diplomatinės atstovybės vadovas kalbėjo apie tai, kaip vystosi dvišalis bendradarbiavimas, ką jis mano apie istorinės atminties politiką, prieštaringus „herojus“, Holokaustą ir tragišką Lietuvos žydų likimą karo metu.

– Kaip paprastai prabėga Izraelio valstybės ambasadoriaus Lietuvoje darbo diena?

Mes turime suplanuotą įvykių dienotvarkę, tačiau yra ir kažkas skubaus … Paprastai darbo dieną pradedu su antru puodeliu kavos. Pirmą išgeriu ryte, tada ateinu į ambasadą ir visiems darbuotojams kalbu apie gerus dalykus. Paprastai einu nuo durų prie durų ir pasveikinu visus diplomatinės atstovybės darbuotojus. Po to pradedu skaityti el. pašto žinutes, pereinu prie dienos planų, kurie netoleruoja atidėliojimo, taip pat peržvelgiu  svarbiausius įvykius ir tuos, kurie įvyko ar turėtų įvykti Lietuvoje ir Izraelyje, atnaujinimus. Tai užtrunka sąlyginai pirmąjį pusvalandį.

Įprasta dienotvarkė apima daug sričių: kiekvieną dieną vyksta įvairūs susitikimai, telefono skambučiai, konsultacijos su kitais ambasadoriais. Mes labai glaudžiai bendradarbiaujame su Amerikos diplomatinės misijos vadovu Robertu Gilchristu, su kolegomis iš Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos ir kitų šalių ambasadų.

Taip pat labai glaudžiai bendraujame su Lietuvos žydų bendruomene opiais klausimais, nes turime bendras diskusijų temas. Mes kalbame vienu balsu.

Skaityti plačiau
VILNIAUS GAONO ELIJO LAIŠKAS

VILNIAUS GAONO ELIJO LAIŠKAS

Elijo ben Šlomo Zalmano Etikos testamentas

Norėčiau Jūsų prašyti nesisieloti dėl mano kelionės į Izraelį (tebūnie jis pastatytas ir įkurtas). Juk Jūs man iš tiesų tai prižadėjote. Ir kam Jums rūpintis? Daug yra žmonių, kurie išvažiuoja ilgam laikui dėl pinigų. Jie palieka savo žmonas ir vaikus. Ir jie keliauja, klajoja nieko neturėdami. Bet aš, ačiū Dievui, keliauju į Šventąją Žemę, kurią visi norėtų pamatyti. Tai yra visų izraeliečių svajonė ir Viešpaties Dievo troškimas. Ir tie, kurie yra danguje, ir tie, kurie yra žemėje, trokšta būti ten. Ir aš važiuoju taikiai, tebūnie pašlovintas Dievas. Nors tu žinai, kad palikau vaikus, kad mano širdis nerimauja dėl jų, kad palikau brangias man knygas ir visą mano namų šlovę ir taurumą. Ir buvau svetimas svetimoje šalyje.

Žinome, kad visas šitas pasaulis yra tuštybė ir visi džiaugsmai trumpalaikiai, lyg jų nebūtų buvę. Vargas tiems, kurie vaikosi tuštybės, neturinčios jokios naudos. Ir nepavydėk niekam turto, šeimininko saugomo vien jo nelabui.

Žmogus į pasaulį ateina iš motinos įsčių, — nuogas jis ir grįš; koks jis atėjo, toks ir paliks šį pasaulį. Ir kokia jam nauda darbuotis vėjui? Ir nors žmogus gyventų tūkstantį metų, visiems yra žinoma, kad ir kiek metų jis gyventų viskuo džiaugdamasis, visados prisimins tas tamsybės dienas, kurių bus daug, ir visa tai, kas ateis, yra tuštybė. Laikas apgaudinėja; jis kaip svarstyklės: pakelia viską, kas lengva, ir mažina sunkumus.

Ir šitas pasaulis panašus į tą žmogų, kuris geria sūrų vandenį. Jam atrodo, kad malšina troškuliį, bet po to jis dar labiau trokšta. Nė vienas žmogus nemiršta valdomas tik dalies aistrų.

Kokia žmogui nauda iš viso jo triūso? Prisimink tas ankstesnes  kartas, kurių meilė, ambicijos ir džiaugsmas dingo. Už tai jis gauna visokeriopas bausmes. Ir koks džiaugsmas žmogui, kai galų gale virsta žemės kauburėliu ir kirminu? Ir visi jo džiaugsmai kape pavirs kartėliu. Mirtis surišta su žmogumi. Tai ne atsitiktinumas. Žmogaus gyvenimas šitame pasaulyje išvien kupinas pykčio ir skausmo; dažnas nė naktimis neturi ramybės ir negali užmigti. Ir už kiekvieną žodį jis bus teisiamas, ir nė vienas žodis, kad ir koks nesvarus būtų, neliks nepastebėtas. Ir todėl raginu tave pratintis prie vienatvės, nes liežuvio nuodėmė nusveria visas kitas nuodėms sykiu paėmus.

Išmintingieji priduria, kad šmeižtas ir liežuvavimas yra didesnė nuodėmė negu uždrausto valgio vartojimas.

Kodėl aš taip daug kalbu apie vieną rimčiausių nuodėmių? Žmogus dirba tik savo burnai, ir jo mokslas nesugeba kompensuoti tuščiažodžiavimo. Ir koks pagrindinis žmogaus uždavinys šiame pasaulyje? Dėtis nebyliu, kad jo lūpos susispaustų kaip girnapusės. Viskas, visos pragaro kančios—dėl tuščiažodžiavimo nuodėmės. Ir dėl kiekvieno tuščio žodžio teks kentėti nuo pasaulio pradžios iki galo,– ir visa tai dėl nereikalingų žodžių. Bet dėl uždraustų kalbų, kaip antai šmeižto, pajuokos, priesaikos, įžadų, vaidų, keiksmų, ypač Sinagogoje ir Šabo  bei švenčių dienomis, — dėl viso to žmogui teks atsidurti pragaro gelmėje. Ir neįmanoma įsivaizduoti, kiek kančių ir bėdų teks žmogui iškęsti, nes nedingsta nė vienas žodis—visi jie būna užrašyti.

Žmogus visada sekamas negailestingųjų angelų, neatsitraukiančių nuo jo ir užrašančių visus jo žodžius. Ir dangaus paukštis savo balsu viską skelbs, ir visi turintieji sparnus viską papasakos. Neleisk savo burnai priversti kūną nusikalsti, ir nesakyk angelo akivaizdoje, kad tai buvo atsitiktinė nuodėmė, dėl kurios Dievas gali supykti. Dėl to moteris turi prisiminti, kad jos, kaip karaliaus dukters, garbė yra viduje. Ir viską, ko jai reikia, tegu ji perka per tarpininką, nors jai teks už tai mokėti du ar tris kartus brangiau. Nejaugi dėl to Valdovo ranka sutrumpės? Dievas aprūpina maistu ir išlaiko visus padarus nuo buivolo iki erkės, ir duoda kiekvienam pagal jo reikmes.

Ir Šabo, ir švenčių dienomis nekalbėkite apie nereikalingus dalykus. Net apie labai reikalingus kalbėkite trumpai, nes Šabo šventumas yra tikras. Ir nenoriai buvo leista Šabo dienomis sakyti ”Šalom”. Įsidėmėk, kaip viskas sugriežtinta vienu vieninteliu žodžiu. Pagerbkime Šabą kiek išgalėdami, kaip buvo daroma mano akivaizdoje. Nebūki jokiais atvejais šykštus, nes žmogui maisto nustatyta pagal jo reikmes, išskyrus išlaidas švenčių ir šabo dienomis.

Turiu dar ypatingą prašymą, kad tu mokytumei savo dukteris nevartoti prakeiksmų, neduoti įžadų, nemeluoti ir nesibarti. Tegul jos bendrauja tik taikiai, su meile, maloniai ir švelniai. Aš turiu keletą knygų apie dorovę jidiš kalba, tegul jos nuolat skaito jas švento švenčiausio Šabo dienomis, kurių metu jos neprivalo niekuo kitu užsiimti, išskyrus knygas apie dorovę. Dėl keikimosi, priesaikos ir melo mušk vaikus, visai  negailėdama jų, nes, saugok Dieve, dėl vaikų gadinimo bus nubausti tėvas ir motina.

Nes jeigu jūs ir stengsitės auklėti juos doroviškai, bet nepavyko, vargas dėl tos gėdos ir kančių šitame ir aname pasaulyje, — gėda niekina savo tėvą. Todėl pasistenk visomis jėgomis juos auklėti dorybės dvasia, tegul Viešpats Dievas padeda tau pasiekti tikslo, ir nenusivilk. Taip ir su kitais dalykais: būtina vengti šmeižto, liežuvavimo, prieš ir po valgio reikia kalbėti maldas, skaityti, “kriat šma”  (malda prieš miegą), — ir visa tai daryti su nuoširdžiu pamaldumu. Ir svarbu, kad jie, saugok Dieve, neišeitų iš namų ir kad atkreiptų savo ausį jūsų žodžiams ir pagerbtų tave ir motiną, ir visus vyresniuosius už save. Įpareigok juos ir kartok jiems, kad vykdytų viską, kas parašyta dorovės knygose.

Ir augink savo sūnus, duok Dieve, kad ilgai gyventų, ir auklėk juos dorais, kad eitų teisingu keliu. Mokėk jų mokytojui dosniai, laikyk jį savo namuose. Visos žmogaus išlaidos maistui nustatytos jau nuo Roš ha Šana, išskyrus išlaidas už Šventraščio mokymą.

Aš palikau jiems knygas studijoms. Nuolat rūpinkis jų sveikata ir maistu, kad nieko jiems netruktų. Tegul jie pirmiausia studijuoda “Chumaš” (Penkiaknygės pavadinimas hebrajų kalba), kad žinotų beveik atmintinai. Tegul mokytojas neapsunkina jų dideliu krūviu, nes mokslas įsisavinamas tik tada, kai jis lengvai ir maloniai pateikiamas.

Apdovanok vaikus nedidelėmis piniginėmis sumomis, nudžiuginsi juos, ir tas padės jų mokymuisi. Į tai vertėtų visada atkreipti savo dėmesį, nes visa kita yra tuštybė. Kai žmogus miršta, jis nieko nepasiima su savimi išskyrus dvi pamainas baltų apdarų (mirusiojo drobulė ir talesas-apsiautalas, kurį vyrai užsideda maldos metu), ir net brolis jokia kaina negali išpirkti jo.

Nesielvartauk, kai kas nors turtėja, nes mirštant jis nieko su savimi nepasiims. Nesakyk, kad paliksiu sūnums pinigus ir brangenybes pragyvenimui. Žinok, kad žmonės panašūs į lauko žoles—vienos žydi, o kitos vysta. Kiekvienas gimsta su savo likimu ir yra Aukščiausiojo Dievo globoje. Turtingo žmogaus paveldėtojai džiaugiasi jo mirtimi, tikėdamiesi gauti jo turtą, o jis nugrimzdo į kapą ir paliko savo turtus kitiems. Taip kaip buvo sakyta apie R. Šimoną ben Lakišą, kuris nieko, be kroko žiupsnio, prie kurio buvo pridėtas tekstas: “Ir palik savo turtą kitiems”, daugiau nepaliko.

Deja, vargas žmonėms, kurie triūsia ir kankinasi, kad galėtų palikti savo sūnums pinigus, vertybes ir visa, kuo pilni namai. Visa tai yra tuštybė, nes vienintelė nauda iš sūnų ir dukterų yra jų Tora ir dorybė. Jų maistas yra Dievo duotas. Kas juos sukūrė, tas ir pasirūpina būtiniausiais jų gyvenimo poreikiais. Svarbiausia, kad žmogus panaudotų savo pinigus labdarybei, išmaldoms ir, kad savo turtu pagerbęs Viešpatį Dievą, užsitarnautų aną pasaulį.

Be to, gerai žinoma, kad moteriai atpildas—matyti kaip jos sūnus lanko mokyklą. Ir ypač svarbu įteigti tai mano žmonai. Mūsų Išmintingieji sako, kad žmona yra garbinga, kai ji vykdo vyro norus. Tuo labiau, kad aš jai rašau tikrus Dievo žodžius. Esu įsitikinęs, kad ji padarys viską, ką aš jai parašiau. Nežiūrint į tai, aš norėčiau paraginti, kad nepakeistų nieko, kas mano parašyta.

Ir skaityk šitą laišką kiekvieną savaitę, ir ypač Šabo dienomis, prieš valgį. Ir įspėk namiškius, kad jie valgymo metu vengtų pokalbių apie nešventiškus dalykus ir nevartotų tuščių, šmeižiančių ir panašių žodžių.

Kai vesi savo sūnus dorovės keliu, tebūnie tavo žodžiai švelnūs ir geranoriški, ir jautrūs, prasiskinantys kelią į širdį ir užsitarnaujantys pritarimą. Ypač jei būsime verti persikelti į Izraelį, nes ten būtina eiti Dievo keliais. Todėl įpratink juos dorai gyventi  ir būti kilniadvasiais, o tai reikalauja kruopštaus kasdienio darbo. Įprotis nulemia viską ir tampa prigimtimi.

Kiekviena pradžia sunki, tik į pabaigą darosi lengviau.  Nuodėmingieji patys žino, kad jų kelias blogas ir kartus, bet jiems sunku atsikratyti savo kvailysčių. Toks jau žmogus. Vos tik jis nusižengia, jau ir užvaldo blogi instinktai. Tinkama priemonė vyrams — studijuoti Torą, moterims—būti santūrioms. Ir iki pat mirties žmogus turi drausminti save, bet ne pasninkais ir nuodėmių išpirkimais, o tramdydamas savo burną ir savo aistras. Ir tai yra atgaila.

Tai  ir yra visi pasaulio vaisiai, kaip parašyta: labdarybė ir žvakė, Tora—šviesa, bet dorybės mokymas yra gyvenimo kelias. Ir tai svarbiau už visus pasninkus ir savęs marinimą. Ir žmogus, kuris sugeba suturėti burną, užsitarnaus amžiną šviesą, saugomą aname pasaulyje. Raštuose pasakyta, kad žmogus, kuris trokšta gyventi ir svajoja apie geras dienas, privalo sulaikyti burną nuo pykčio ir lūpas nuo apgaulės. Tuo jo blogis bus išpirktas, ir jis bus išgelbėtas  nuo pragaro. Yra sakoma: tie, kurie sulaiko savo burną ir liežuvį, išsaugo savo sielą nuo bėdų; mirtis ir gyvenimas yra mūsų liežuvio rankose. Vargas tam, kuris žudo save kalbomis.

Ir koks yra plepumo pranašumas? Nuo visko yra vaistų, tik ne nuo šmeižto. Todėl pagrindinis dalykas — negirk nė vieno žmogaus, tuo labiau – nepeik jo. Ką pelno žmogus šmeižtu? Juk pasakyta: “Šmeižto burna yra gili duobė, į kurią krenta Dievo pasipiktinimas”.

Ir apsitverk pagrindine tvora — vienatve. Neišeik iš namų į gatves, — tik būtinam reikalui esant, arba labdarai ar religiniais tikslais. Į sinagogą išeik trumpam. Geriau melskis namie, nes sinagogoje negali išvengti pavydo ir negirdėti tuščių plepalų, o klausantysis ir tylintysis  taip pat yra baudžiami. Tuo labiau Šabo ir švenčių ir dienomis, kai susirenkama kalbėtis, — tada verčiau visai nesimelsk.

Geriau, kad ir tavo duktė neitų į sinagogą, nes ten ji mato gerus drabužius ir panašius dalykus. Ji pavydi ir pasakoja apie tai namuose, ir neapseinama be apkalbų bei piktų žodžių. Tegul ji suranda kaip karaliaus dukra, savo garbę savo namuose, ir tegul atsiduoda dorybei ir nepavydi pasaulio prabangos.

Viskas tuštybė, viskas apgaulinga. Kas pasirodo naktį, tas naktį ir išnyksta. Juk pasakyta, net jei jo didybė pakils iki dangaus, jo turtai vis tiek ne amžiams. Ir šito pasaulio džiaugsmas, net tą akimirką yra tuštybė, ir jis kiekvieno protingai galvojančio žmogaus yra smerkiamas. Deja, vargas tam, kuris eina blogu keliu. Verčiau būk visą dieną dievobaiminga, ir užsitarnausi aną pasaulį. Ir nesakyk: kaip užsitarnausiu aną pasaulį? Ką galiu padaryti? Nesvarbu, kas daugiau ar mažiau daro, bet svarbu, kad jo širdis būtų atverta dangui.

Tarp mano knygų  yra Saliamono išminties knyga jidiš kalba. Dėl Dievo meilės, reikia ją skaityti kasdien, nes ji yra svarbiausias veikalas apie dorybę. Reikia taipogi nuolatos skaityti Ekleziastą, nes ten atskleidžiami baisūs šito pasaulio dalykai. Bet saugok Dieve, kad skaitymas netaptų pagrindiniu tikslu, nes tuo žmogus neskatinamas darbams.

Daugelis žmonių skaito knygas apie dorybę, bet lieka abejingi darbams. Tai yra dėl to, kad jie skaito ir nesupranta, ir tuo viskas prarandama. Tai rodo alegorija apie žmogų, kuris sėja neardamas žemės, ir vėjas nusineša grūdus ir numalšina paukščių alkį. Ir visa tai dėl to, kad jis nesugeba paimti savęs į rankas ir atsiriboti, užsitverti tvora—ir jis lyg tas sėjėjas plyname lauke, kur kiaulės viską praryja ir sutrypia.

Kartais būna, kad žmogus sėja ant akmens, į kurį grūdas visai nepatenka, ir reikia akmenį taip suskaldyti, kad sutrupėtų. Dėl to aš rašau tau, kad muštumei savo vaikus, jei atsisakytų tau paklusti. Auklėk vaiką taip, kad jisai žinotų, kokiu keliu turėtų eiti, kad ir senatvėje nuo jo nenukryptų. Tai yra svarbi taisyklė, ypač auklėjant. Ir savo žentą raginau būtinai laikytis nurodymų, kaip skaityti, kuriuos anksčiau daviau. Tegul jo mokymas būna dėl Viešpaties Dievo ir tegul jis auklėja tuo save, vardan Dievo. Tegul nepaiso tų, kurie teigia, kad jaunuoliui tai nėra būtina. Atvirkščiai, žalio riešuto kiautas lengvai atsiveria. Ir svarbiausia, kad tai yra pagrindas visam kam. Tuo žmogus užsitarnauja viską; kaip Protingasis Rabis Meiras pažymi, tas, kas užsiima Tora dėl jos pačios, bus palaimintas. Pratink savo vaikus studijuoti skyrius ir Avot, ypač  Avot iš Rabi Natano darbų bei traktatą “Drech Erec”, nes jis pirmiau už mokslus – gražus elgesys. Parodyk didelę pagarbą savo senai uošvei ir elkis su kiekvienu žmogumi mandagiai, ramiai ir pagarbiai.

 

Brangioji motina. Suprantu, kad tau nereikalingas mano pamokymas, nes žinau tavo kuklumą ir padorumą. Ir nepaisant to, tegul skaito tau šitą laišką, nes jame yra gyvi Dievo patarimai. Ir nuoširdžiai tavęs prašau nesielvartauti dėl manęs, kaip prižadėjai. Ir jei Dievo malonė leis man būti Jeruzalėje, Šventame mieste, prie pat Dangaus vartų pasimelsiu ir paprašysiu už tave, kaip prižadėjau. Ir jei mes visi būsime palaiminti, visi kartu pamatysime šį miestą, jei Gailestingasis Valdovas to pageidaus.

Aš taip pat prašau savo žmoną, kad ji, kaip parašyta Toroje, gerbtų mano motiną, ir ypač—kaip našlę. Ir net mažiausias mėginimas jai sukelti sielvartą yra nusižengimas. Ir savo motiną paprašiau, kad tarp jų abiejų būtų santaika. Ir moteris turi savo artimąją nudžiuginti geru žodžiu, nes tai yra kiekvieno žmogaus pirminė dorybės pareiga. Teismo valandą kiekvienas bus klausiamas, ar jis elgėsi su savo draugu ramiai ir mandagiai. Didžiąja dalimi Tora siekia suteikti žmogui laimę. Tegul tarp šeimos narių, tarp vyrų ir moterų nekyla jokių ginčų, teviešpatauja tarp jų tik meilė ir brolybė. Ir jei kas nors iš jų pasielgtų nederamai, atleiskite vienas kitam ir gyvenkite, dėl Dievo meilės, tik santarvėje. Aš taipogi paprašiau savo motiną, kad auklėtų mano sūnus ir dukras švelniais žodžiais, kurie paveiktų, ir kad ji juos prižiūrėtų. Aš liepiu savo sūnums ir dukroms gerbti ją, ir kad tarp jų nekiltų jokių ginčų ir pykčio, bet viešpatautų tik taika. Taikos Valdovas teduoda jums ir sūnums, ir dukroms, ir žentams, ir broliams, ir visam Izraeliui – gyvybę ir taiką.

Tai yra žodžiai žmogaus, kuris visada meldžiasi už jus – žodžiai Elijo ben Šlomo Zalmano: tebūnie palaimintas jo doras atminimas.

 

Iš hebrajų kalbos vertė Filologijos mokslų daktarė Lėja Levitienė

Liudvikas ir Žiežmarių sinagogos istorija

Liudvikas ir Žiežmarių sinagogos istorija

Iš ciklo “Mano žydiška kelionė”

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Šiltos lietuviškos vasaros liepą lankėmės prie vienos iš labiausia prižiūrėtos ir restauruojamos medinės Sinagogos Žiežmariuose. Jos išlikimo istorija išties įspūdinga. Kaip tai nutiko? Kalbinam Liudviką Markuntavičių, kuris iki šiol saugo pastatą ir prisimena jo istoriją.

Kalba autentiška, netaisyta.

,,Ne aš čia ne visą gyvenimą, nuo 1962 metų Žiežmariuose. Gimiau už 12 km. Šuoliškių kaime. Atvažiuodavau čia su mama karo metais. Mačiau kaip miestelį bombardavo. Teko matyti kaip rusai Žiežmarius užėmė, 1944 liepos 16 d. tada jau rusai vokiečius varė lauk. Žiežmariai jau buvo išlaisvinti, rusai vokiečius varė link Antakalnio, tie vėl atgal ėjo. Savo akim mačiau, čia didelės kautynės buvo. Tada su mama buvom atvažiavę su arkliuku su padvada ir pradėjo krist bombos ant Žiežmarių. Mes bėgt! Bėgom į kalnelį, skrido lėktuvai, jie gan žemai skrido, kryžiukas matėsi. Matyt mus pamatė, kad su vežimu važiuojam.

Mama sako:

“…jau viskas, žegnokis, vaikeli, mus jau sušaudys.”

Bet lėktuvas atlėkė, kilpą padarė, apsisuko, pamate matomai, kad moteris su vaiku ir nuskrido. Dar šovinių pagailino, matyt toks žmogiškumas. O aš čia negyvenu, aš visą laiką prižiūrėdavau sinagogą, o dabar dar ir šalia esantį namą prižiūriu. Anksčiau čia toks Jalinskas senukas gyveno, mirė, paskui jo anūkas paveldėjo ir tas mirė. Dabar sūnus Anglijoje, o aš pašienauju, prižiūriu, patvarkau. Aš ten už poros namų gyvenu, apsigyvenau iškart Lietuvai nepriklausomybę paskelbus. Gal nuo 1992 metų.

Sinagogoje anksčiau raikopsąjungos sandėliai buvo, saugojo čia puodus, baldus, visokius rakandus. O ten toliau kombikormas buvo supiltas. O kai jau viskas išsikėlė, ištuštėjo, pastatas buvo laisvas, pilnas šiukšlių – pradėjo visokie nepageidaujami asmenys rinktis, išgertuves daryti. O šalimais tokia Agripina gyveno, tai sakau, reikia rodą daryti!

Paprašėm iš seniūnijos traktoriaus, išvalėm čia viską, spyną uždėjom, kad nelandžiotų. Paskui jie pro langus pradėjo landžioti, tai aš čia viską užkalinėjau.  Baisiai atrodė viskas. Saugojom, kad nesudegtų. Prieš kokius 5 metus rimčiau saugoti pradėjo paveldas. Jie pradėjo restauruoti. Aš ir čia viską prižiūrėjau, tai įrankius surinkdavau, tai darbinykus įleisdavau, atrakindavau,  tai duris paliktas užrakindavau, tai signalizaciją įjungdavau ir iki šiol taip.

Apie žydus man pasakojo dėdė Vaclovas. Jie gyveno Klieriškių kaime tarp miškų už 12 kilometrų nuo čia. Keli mano dėdės ten gyveno, Vaclovas Paškauskas priglaudęs 3 žydų šeimas – Gilmaną, Kalamicką ir Ypų šeimą – viso 13 žmonių su vaikais. Ypai tai pagrinde iš Kauno, pabėgę iš geto.

Gilmanas ir Kalamickas tai nuo Žiežmarių. Pradžioj jie slapstėsi Semeliškėse.  Juos išdavė, jie atklydo pas mano dėdę ir ten apsistojo. Tuos žmones gi reikėjo išmaitinti. Mano dėdė ir posūniai vaikščiojo po kaimą, rinkdavo maistą. Mano mama taip pat vedžiodavo per kaimus su tarbom, rinkdavo, pirkdavo jei reikėdavo sviestą, kiaušinius,  duonos. Viską nešė žmonėms valgyt. Dėdė gavo pasaulio teisuolio vardą po mirties. O mane mama vedžiojo, kad įtarimų nebūtų. Ten policajai, gestapininkai važinėjo. Susistabdydavo, klausinėdavo ką nešat, kur vaikštot? O mes sakom ,kad mūsų šeima didelė, maistą sau renkam. Tai taip ir buvo – šeima mūsų didelė, penki vaikai augom ir penki mirę buvo. Taip ir sukomės. Porą metų slapstėsi žydai pas dėdę. Labai laiminga istorija, labai laimingai baigėsi, juk galėjo išduoti. Vieni gelbėjo, kiti šaudė.

Prie namo buvo didelė duobė, paversta bunkeriu. Įėjimas į duobę per šuns būdą buvo. Dvigubas būdos dugnas įtaisytas. Išeidavo žmonės tik naktį. Bijodavo. Šalia ėjo kelias ir jei tik koks garsas – lįsdavo atgal. Didelė baimė buvo visiems. Dabar ryšių nebepalaikom. Kol mama gyva buvo tai bendravo. Jie Kaune gyveno po karo.

Čia gi getas buvo netoliese. Žmogus pasakojo, kuris duobę kasė. Griovys buvo 50 metrų ilgio. Sake, kad trys lietuviai ant kalniuko staliuką pasistatė, patefonas groja, jie sėdi ginklus pasidėję, išgerinėja ir laukia kol žydaites atvarys. 1800 moterų sušaudė, tas griovio kasėjas ir dar pora kitų pasakojo man. Jie iškasė griovį ir į krūmus pabėgo, nes bijojo, kad ir juos sušaudys.

Vėliau, kurie šaudė – buvo išaiškinti. Juos suėmė, išvežė į Pravieniškes, nuteisė. Dirbau tada Praveniškėse vairuotuoju. Mačiau pats kaip du lietuvius atvarė ir jie parodė, kur žmonės sušaudyti, dabar ten tik pušelės, niekaip nesužinotum. Tardant juos atvežė čia į vietą prie kelio, jie žingsniais atmatavo ir parodė vietą kur galima kasti. Atvarė traktorių, kasė, batus pirma atkasė, paskui dėžę su brangenybėms. Tie žmonės nespėjo pabėgti tai užkasė visą žydų turtą. Rusai jau spaudė visus iš čia ir spėjo suimti. Jie taip vėlai šaudė, rusai jau buvo čia pat.

Prie Sinagogos prieš karą nebuvau, nemačiau. Šiemet jau niekas nebeatvažiuoja, bet anksčiau, prieš pandemiją čia važiuodavo ir važiuodavo. Kartą Rabino proanūkas iš Izraelio buvo atvažiavęs. Parodžiau jam kur visi gyveno, kiekvienam labai svarbus prisiminimas.

Išlikęs užrašas lenkų kalba.

Vis atvažiuoja, dalinasi įspūdžiais. Buvo tokių, kurie čia liko gyventi ir tik paskui išvyko į Izraelį. Bet iki koronos iš viso pasaulio važiuodavo ir visada vis kiti, tie patys negrįžo. Kartą buvo 200 kareivių. Su daug autobusų Izraelio kareivai buvo suvažiavę. Jie čia pirmiausia meldžiasi, atlieka maldą, malda trunka ilgai, jie meldžiasi pusantros valandos, paskui pašoka ratuku.

Per daugelį metų Sinagogos vietą lankė žmonės iš viso pasaulio

2014m. buvo pas mane žurnalistė iš JAV. Norėjo namą apžiūrėti kaime, to namo nebėra, bet duobė liko. Iš namo pirtį pastatė. Toje vietoje gyvena dėdės dukra dabar, žurnalistė nustebo, kad yra dukra. Posūnis nepapasakojo į Ameriką nuvykęs. Žurnalistė darė reportažą, knygą parašė.

Interviu apie knygą, kalba autorė Nancy Wright Beasley anglų kalba. (spauskite ant paveikslėlio)

Ludvikas dalinasi Sinagogos nuotraukomis, kaip ji baisiai atrodė prieš atstatymą, kaip viskas buvo išdraskyta. Visas sienas Liudvikas gramdė savo rankomis. Miestelis atgyja,  kai Sinagogą sutvarkė, žmonės irgi labai tvarkosi, linksmiau gyventi darosi.

Šis straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dienas. 2020m. paskelbta tema – „Žydiškos kelionės“

Už paramą dėkojame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.

Užuojauta

Lapkričio 13d. mirė Rachmielis Kulmanas (1929 – 2020)

Liūdime dėl netektie ir reiškiame užuojautą dukrai Dinai ir anūkei Janai.
Kviečiam į filmo „Juodasis paukštis. Romų genocido atmintis“ peržiūrą

Kviečiam į filmo „Juodasis paukštis. Romų genocido atmintis“ peržiūrą

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Romų visuomenės centras bei Žmogaus teisių centras kviečia į filmo „Juodasis paukštis. Romų genocido atmintis“ peržiūrą bei diskusiją su autore Rūta Sinkevičiene.
Tai baigiamasis projekto renginys, bet ir premjiera – gyva transliacija.
Mūsų gyvenimus pakeitė pandemija, tad #LiekameNamuose ir susitinkame virtualioje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės svetainėje.

Stebėkite gyvai, klausimus galėsite užduoti YOUTUBE platformoje.
Diskusijoje dalyvauja:
Rūta Sinkevičienė, žurnalistė, filmo scenarijaus autorė ir režisierė
Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė
Svetlana Novopolskaja, Romų visuomenės centro direktorė
Dovilė Budrytė, Georgia Gwinnett College Politologijos mokslų profesorė
Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės vadovas
Diskusiją moderuoja:
VDU lektorius, filosofas Algirdas Davidavičius
Visus kviečiame dalyvauti. Lauksime klausimų ir komentarų nuo 15:30 val.
Šis virtualus renginys yra projekto
“Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje” dalis.
Veiklas remia EVZ Foundation
#CoalitionBuilding #MusuBendruomenes #AtmintisAtsakomybeAteitis
Partneriai:
Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras
Lietuvos žmogaus teisių centras
Joe Bideno žydų šeima

Joe Bideno žydų šeima

Prieš 2016 m. Prezidento rinkimus buvo sakoma, kad bet kuris laimėjęs kandidatas Donaldas Trumpas ar Hillary Clinton turės anūkų žydų, nes abu turėjo dukterų, vedusių žydus.

Dabar paaiškėja, kad dabartinius prezidento rinkimus laimėjusio Joe Bideno vaikai taip pat turi žydų kilmės sutuoktinius.

Pavyzdžiui, praėjusių metų gegužę Hunteris Bidenas vedė Pietų Afrikos kilmės žydę, religingų žydų Zoe ir Lee Coen dukterį Melissą Cohen. Hunteris ir Melissa susituokė praėjus vos dviem savaitėms po pirmojo susitikimo. „Akimirksniu ją įsimylėjau. Ir tada aš ją kiekvieną dieną įsimylėdavau vis labiau “, – praėjusių metų spalį ABC News pasakojo Bidenas.

Kaip rašo „The Washington Post“, Melissa Cohen yra „Tribal Worlds“ programos, skirtos „mažų čiabuvių tautoms išsaugoti“, savininkė ir dokumentinių filmų kūrėja. Ji laikoma prezidento D.Trumpo kritike ir net griežtai pasisakė prieš jį pošalininkų mitingo Šarlotsvilyje. Tuo metu ji savo „Twitter“ paskyroje parašė: „Tie, kurie balsavote už jį, turėtų gėdytis. Tai viskas!”.

Joe Bideno dukra Ashley yra ištekėjusi už gydytojo Howardo Crane’o. Pora susituokė 2012 m., Praėjus dvejiems metams po susitikimo, susituokė tarpreliginėje ceremonijoje, kurią vedė kunigas ir rabinas.

Tolerancija nėra tikslas, o tiesiog tarpinė stotelė darnos link

Tolerancija nėra tikslas, o tiesiog tarpinė stotelė darnos link

Minėdami Tarptautinę Tolerancijos Dieną subūrėme grupę unikalių ir įdomių žmonių, kurie atvirai dalinsis, ką jiems reiškia būti kiek kitokiais, žaviai išskirtiniais Lietuvoje. Pašnekovai atskleis patirtus jautrius gyvenimo iššūkius ir puoselėjamus lūkesčius ateities Lietuvai.

Švęskime toleranciją, harmoniją ir darną! Įprasminkime tai per meno ir bendruomeniškumo kūrimą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir bičiuliai lapkričio 16 d. mini Tarptautinę Tolerancijos Dieną ir kviečia į unikalų visos dienos vyksmą virtualioje erdvėje. Tai muzikiniai pasirodymai, meditacijos ir jogos užsiėmimai, sveiko maisto gaminimo pamokos, pokalbiai ir diskusijos apie žmogiškojo ryšio puoselėjimą, harmoningą bei tolerantišką gyvenimą bendruomenėse bei pasaulyje.

Diskusijos dalyviai:

  1. Faina Kukliansky – LŽB pirmininkė, advokatė ir lobistė;
  2. Jurgis Didžiulis – atlikėjas, visuomenės veikėjas;
  3. Erica Jennings – atlikėja, žmogaus teisių aktyvistė;
  4. Monika Ošmianskienė –žmogaus ir neįgaliųjų teisių aktyvistė, Laisvės partijos steigėja ir valdybos narė, frakcijos seniūnė;
  5. Algimantas Davidavičius – lektorius, mokytojas, filosofas;
  6. Jūratė Juškaitė- Žmogaus teisių centro atstovė, komunikacijos vadovė;
  7. Tomas Byčkovas –  Gyvūnų teises saugančios organizacijos „Tušti narvai“ atstovas;
  8. Vladimir Simonko – visuomenininkas, Lietuvos gėjų lygos pirmininkas;
  9. Saulius Leonavičius – šiuolaikinio meno kūrėjas, vaizduojamųjų menų daktaras;
  10. Escedar Maštavičienė -Iš Etiopijos kilusi ir Lietuvoje gyvenanti verslininkė;
  11. Živile Diawara – „Loftas“ bendraįkūrėja, kūrybininkė, strategijos vadovė ir kūrybinių industrijų ekspertė;
  12. Viktoras Diawara –Menų fabriko „Loftas“ įkūrėjas atlikėjas ir prodiuseris;
  13. Svetlana Novopolskaja – romų visuomenės centro direktorė;
  14. Rafael Gimelstein –„Darna“ organizatorius, muzikantas ir prodiuseris.

ENG

While celebrating the International Tolerance Day we have gathered a group of people who will openly share what it means to be different whilst living in  Lithuania. The participants will reveal the sensitive life challenges they have experienced and the cherished expectations for the future of Lithuania.

Discussion Participants:

  1. Faina Kukliansky – chair of the LJC, lawyer and lobbyist;
  2. Jurgis Didžiulis – performer, public figure;
  3. Erica Jennings – performer, human rights activist;
  4. Monika Ošmianskienė – human and disabled rights activist, founder of the Freedom Party (Laisvės partija) and member of the board, elder of the faction;
  5. Algimantas Davidavičius – lecturer, teacher, philosopher;
  6. Jūratė Juškaitė – representative of the Human Rights Center, Head of Communication;
  7. Tomas Byčkovas – representative of the animal rights protection organization “Empty Cages” (Tušti narvai);
  8. Vladimir Simonko – public figure, chairman of the Lithuanian Gay League;
  9. Saulius Leonavičius – creator of contemporary art, doctor of fine arts;
  10. Escedar Maštavičienė – an entrepreneur from Ethiopia who is living in Lithuania;
  11. Živile Diawara – Loftas co-founder, creator, strategy manager and expert in creative industries;
  12. Viktoras Diawara – founder of the Art Factory “Loft”, performer and producer;
  13. Svetlana Novopolskaya – director of the Roma Community Center;
  14. Rafael Gimelstein – organizer of the “Darna”, musician and producer.

 

Sveikiname Cholemą Shapsajų su 95-mečiu

Sveikiname Cholemą Shapsajų su 95-mečiu

Sveikiname Cholemą Shapsajų, kuris švenčia savo jubiliejinį gimtadienį – 95 metį. Buves geto kalinys, jis kalėjo Dachau koncentracijos stovykloje. Linkime Cholemui geros sveikatos ir stiprybės.
Žydų bendruomenė jubiliatą pažįsta kaip puikų humoro jausmą turintį, įdomų, nuoširdų ir šviesų žmogų.
Nuotraukoje Cholemas Shapsajus LŽB slaugos programos kuratore Ausra Purvyte.

Užuojauta

Lapkričio 10d. Kaune buvo palaidota Jadvyga Ambraziūnienė-Viščiūtė (g. 1933), žydų gelbėtoja, Pasaulio tautų teisuolė. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ji ir jos šeimos nariai buvo apdovanoti 2011 m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėl netekties nuoširdžiai užjaučia šeimą ir artimuosius.

Nedidelis Domo ir Marijonos Viščių  ūkelis tarpukariu Antupyčių kaime (Raseinių r.) ribojosi su Vagupių dvaro žemėmis. Vagupių dvarą valdė Aronas Smolenskis. Viengungis ūkininkas gerai sugyveno su savo kaimynu Domu Viščiumi: kai šiam ko prireikdavo, Aronas niekada neatsisakydavo, paremdavo.

Gausi Viščių šeimyna už paramą atsilygindavo darbu Arono ūkyje. Nacistinei kariuomenei okupavus Lietuvą, žydų gyvenimas virto košmaru. Pirmomis karo dienoms su dviračiais atvažiavo baltaraiščiai, dviračius paliko Viščių sodyboje, o patys tekini nubėgo į Arono sodybą, negailestingai jį sumušė.

Leisgyvis Aronas tą patį vakarą atšliaužė pas Viščius ir nuo to laiko slapstėsi pas juos per visą karą. Viščių šeimyna buvo liudininkai, kai vieną diena iš Betygalos miestelio visus žydus suvarė į Arono sodybą, o auštant visus sušaudė ant upelio kranto.

Slapstyti Aroną buvo itin pavojinga, nes kaimynai žinojo, kad jis „pradingo“, įtarinėjo jam padedant ir Viščius. Jų sodyboje buvo įrengtos kelios slėptuvės – buvo iškastas bunkeris tvarte, tuneliai buvo iškasti daržinėje po šienu ir po kambario grindimis, kad, iškilus pavojui, Aronas galėtų pabėgti. Kai Viščiai sužinodavo, kad miestelyje ar kaime vyksta kratos, Aronas, pasiėmęs maisto kelioms dienoms, išeidavo į rugių laukus arba slapstydavosi krūmuose. Neišvengė kratos ir grasinimų ir Viščių šeima, tačiau jiems visiems pavyko išgyventi ir išgelbėti Aronà Smolenskį. Arono tėvas Srolis Smolenskis ir brolis Jankelis sušaudyti Lyduvėnuose, sesuo Rebeka prie Ariogalos 1941 metais. Karui pasibaigus, Aronas Smolenskis vedė jauniausiąjąViščių dukrą Janiną, jie susilaukė dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Aronas Smolenskis mirë 1980 m., palaidotas Vilkijoje.

Europos Sąjunga ir Izraelio valstybė yra įsipareigojusios toliau stiprinti savo bendradarbiavimą dar nuo 2007 m.

Lapkričio 10 d. Europos Sąjunga ir Izraelio valstybė surengė 13-ąjį aukšto lygio seminarą, kuriame iškelti svarbūs  klausimai: kova su rasizmu, ksenofobija ir antisemitizmu internete, vaizdo konferencijos būdu.

JOINT organizacijos ir ES bendras pareiškimas dėl kovos su rasizmu, ksenofobija ir antisemitizmu. Europos Sąjunga ir Izraelio valstybė yra įsipareigojusios toliau stiprinti savo bendradarbiavimą dar nuo 2007 m.

Įsipareigota apsaugoti žydų bendruomenes ir institucijas, taip pat žydų kultūros paveldą visame pasaulyje, įskaitant tarptautinėse organizacijose.

ES ir Izraelio seminaras yra unikalus metinis forumas, kuriame dalyvauja Europos ir Izraelio valstybės tarnautojai, politikos formuotojai, ekspertai, tarptautinės organizacijos ir nevyriausybinės organizacijos, siekiančios aptarti geriausią praktiką ir priemones kaip kovoti su rasizmu, ksenofobija ir antisemitizmu. Šiandienos diskusijoje daugiausia dėmesio buvo skiriama neapykantos kalbai skaitmeninėje erdvėje  ir jos poveikiui realiame pasaulyje, taip pat galimoms priemonėms, padedančioms spręsti neapykantą internete.

Įžangoje kalbėjo Izraelio užsienio reikalų ministerijos politikos direktorius Alonas Baras. Jo pastabos: „Skaitmeninė sfera atveria neribotą galimybę platinti visų rūšių neapykantos ideologiją.

Tyrimai rodo, kad internetas tapo pagrindine visų rūšių antisemitizmo platinimo priemone. Liūdna tikrovė įrodė, kad tiesi linija sujungia virtualų ir fizinį pasaulį. Vyriausybės turi atsakomybę ir priemones, kaip įveikti šį iššūkį, pasitelkiant IHRA nuostatas kaip priemonę nustatyti ir atkreipti dėmesį į problemą. Vyriausybių koalicijos, pilietinės visuomenės ir technologijų kompanijų kūrimas yra svarbus įrankis “.

ES ir Izraelis kartu stengsis išnagrinėti galimas teisines priemones ir išplėsti dialogą su „Tech“ įmonėmis, kad būtų galima geriau pritaikyti algoritmus, įrankius ieškant ir šalinant neteisėtą antisemitinį turinį iš jų platformų.

Arkadijus Vinokuras. Dešiniųjų švietimo politika suklups ant istorinių tiesų

Arkadijus Vinokuras. Dešiniųjų švietimo politika suklups ant istorinių tiesų

DELFI.lt

Kol politikai leis sau spekuliuoti istorine tiesa balindami neišbalinamas dėmes, tol etišką politinę kultūrą matysime kaip savo ausis. Šiuolaikinę, demokratiniais principais grįstą švietimo politikos ir pedagogikos reformą galėsime pamiršti.

Toliau bus velkamasi karbauskių ir dešiniųjų radikalų nurodyta kryptimi. Galiausiai, įstrigsime normaliam žmogui nesuprantamoje, absurdiškoje „gera morale“ grindžiamoje švietimo politikoje.

Štai Laisvės partija savo švietimo politikos reformos programoje rašo: „Parengti tautinių mažumų švietimo strategiją, kuria būtų siekiama spręsti ugdymo kokybės netolygumus bei švietimo paslaugų prieinamumo klausimus visoje Lietuvoje.“

Įdomu, kaip konkrečiai Laisvės partija šią programinę nuostatą ruošiasi įgyvendinti? TS-LKD Seimo narys A. Ažubalis, svajojantis vėl tapti užsienio reikalų ministru, tiesiai šviesiai propaguoja fašistinę visuomenės švietimo politiką. Jis kalba apie visuomenės apšvietos politiką ir etinių idealų, dorovinių vertybių puoselėjimu paremtą jos auklėjimą.

Cituoju: „Gimus ir augant lietuviu, tavęs pirmiausia laukia ne kas kita, o tik pareiga. Pareiga Tėvynei, Tautai, Bendruomenei, Tradicijai… Teisės taip pat tau bus suteiktos, tačiau jos tavo gyvenime neturės jokios pirmenybės prieš pareigą.  Siekis įskiepyti Tautoje tvirtą pajautą, kad laisvės, apie kurias šiandien plačiai šaukiama, yra mužikams, pareiga – lietuviams, turi tapti visuotinu.“

Skaityti plačiau Skaityti plačiau