Miesto žydų bendruomenę, jos pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, sieja šilti ryšiai su tautiečiais visame pasaulyje. Ypač juos puoselėja kadaise Panevėžyje gyvenusių, iš čia kilusių žydų palikuonys. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Daiva Savickienė
Nors šiuolaikinio Panevėžio etninis veidas nebėra toks margas, kaip kadaise, net ir negausiai miesto žydų bendruomenei veiklos netrūksta.
Kiekviena bendruomenė, jei tik aktyvi, suranda veiklos, patikina Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Netrukdo net kartais susiklostančios ypatingos gyvenimo sąlygos – kaip kad dabar, kai karantinas riboja galimybės bendrauti akis į akį ir keičia organizacinius planus.
Tautiškumo branduolys
G. Kofmano teigimu, jų bendruomenės veikla labai plati, papasakoti apie viską būtų tiesiog neįmanoma – tiek sričių ji apima.
Panevėžio žydai savo bendruomenės veiklą atkūrė 1991 metais ir buvo vieni pirmųjų Lietuvoje. Valstybei atgavus nepriklausomybę, pagaliau atsirado galimybė drąsiai pareikšti, kad esi žydas, atvirai rengti susirinkimus ir švęsti tradicines šventes. Tiesa, dabar ši euforija, patirta Lietuvai susigrąžinus laisvę, gerokai nuslūgusi, neslepia G. Kofmanas.
Kaip rodo surašymų duomenys, ne visi žydiškų šaknų turintys Panevėžio gyventojai įvardija save kaip žydus: jeigu vienas tėvų lietuvis, dažniau priima jų tautybę. Bendruomenės pirmininko žiniomis, Panevėžyje žydiška kilme galėtų didžiuotis daugiau nei šimtas asmenų. Panevėžiečių, kurių abu tėvai žydai, – gerokai mažiau: G. Kofmano skaičiavimu, tesusirinktų dvi trys dešimtys.
Ir, žinoma, ne visi miesto žydai dalyvauja savo bendruomenės veikloje. Tačiau pati bendruomenė nepamiršta nė vieno tautiečio ir bendrai, visų vardų stengiasi išsaugoti turtingą Panevėžio žydų paveldą.
Misija – dalytis praeitimi ir dabartimi
„Atrodo, ateini ir nieko nėra ką daryti, o žiūrėk, jau ir vakaras“, – juokauja apie savo, kaip bendruomenės pirmininko, kasdienybę G. Kofmanas.
Šiemet dėl karantino apribojimų daug lauktų renginių teko atsisakyti arba jie vyko kiek kitaip nei įprasta, tačiau bendruomenės tradicijų tai esą nė kiek nesutrikdė – tik sutvirtino ryžtą jų laikytis.
Panevėžiečių bendruomenė visada parengia kasmetį renginių ir veiklos planą, kurio dalį įgyvendina su partnere – Lietuvos žydų bendruomene. Ir šie metai, žada G. Kofmanas, nebus išimtis. Net jei dėl karantino tenka daugiau darbuotis nuotoliniu būdu.
Bendruomenės planuose tarp gausybės švenčių – jų žydų tauta itin turtinga, – išsiskiria datos, kurių nevalia pamiršti niekam, nepriklausomai nuo tautybės. „Holokausto ir jo aukų atminimas yra viena pagrindinių misijų. Mums reikia pranešti visuomenei apie šią tragediją“, – sako G. Kofmanas.
Daug dėmesio skiriama ir amžius skaičiuojančiai Lietuvos žydų istorijai. Bendruomenė glaudžiai bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, Panevėžio kraštotyros muziejumi, miesto bibliotekomis. Rengiamos įvairios konferencijos, žydų istoriją ir dabartinį bendruomenės gyvenimą atspindinčios parodos.
Tačiau ypatingas dėmesys skiriamas ryšiams su jaunimu. Ne tik organizuojami susitikimai gimnazijose, bet ir kviečiama pasisvečiuoti pačios bendruomenės būstinėje, kur irgi sukaupta daugybė dokumentinės, vaizdinės, filmuotos medžiagos apie mūsų krašto žydų istoriją.
Visos kartos svarbios
Naujosios kartos įtraukimas į bendruomenės gyvenimą, pasak G. Kofmano, – viena svarbiausių veiklos krypčių. Šiam tikslui prieš keletą metų buvo atkurta ir žydų skautų organizacija. „Dabar vaikai noriai važiuoja į skautų stovyklas, užsiima savanoryste. Žydų vaikai įsiliejo į Panevėžio skautų bendrystę“, – džiaugiasi bendruomenės pirmininkas.
Pasak jo, su jaunimu daug bendraujama ir Atvirame jaunimo centre, kuris įsikūręs tame pačiame pastate, kaip ir organizacijos būstinė. Tačiau žydų bendruomenėje Panevėžyje yra ir nemažai pagyvenusių žmonių – su jais susijusi organizacijos vykdoma socialinė veikla.
Jaunosios kartos įtraukimas į bendruomenės gyvenimą – irgi vienas būdų išsaugoti turtingą Panevėžio miesto žydų istoriją bei paveldą. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
G. Kofmano pasakojimu, pasaulinė organizacija, pavadinta „Claims Conference“ ir turinti skyrius įvairiose šalyse, rūpinasi žydų materialiniais ieškiniais iš Vokietijos, atstovauja jiems derybose dėl kompensacijų ir restitucijos nacių persekiojimo aukoms ir šių įpėdiniams.
Panevėžyje irgi gyvena keletas per Antrąjį pasaulinį kartą nuo nacių nukentėjusių asmenų. Tad, bendruomenės pirmininko teigimu, jiems pagal tam tikras programas išrūpinama finansinė parama.
Be bendruomenės globos, G. Kofmano teigimu, nelieka ir pokario sunkmečiu gimę jos nariai. „Karas pakeitė daugybės žmonių likimus“, – jis kviečia nepamiršti visų, buvusių evakuotų, priverstų tapti karo pabėgėliais, patyrusių sovietų tremtį.
Tie, kuriems pavyko po visų išbandymų grįžti į gimtinę, savų namų neberado – viską turėjo pradėti iš naujo.
Ženklai šalia
Dar viena svarbi Panevėžio miesto žydų bendruomenės veiklos sritis – paveldas.
G. Kofmanas sako, kad senųjų žydų pastatų, kapinių, sinagogų išlikę ne tik Aukštaitijos miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose: pavyzdžiui, Raguvoje, Krekenavoje, Pumpėnuose, Pušalote, kituose. Kartais, jo pastebėjimu, jau ir nebepamena, kad kadaise šalia raguviškių ar pumpėniškių gyveno kaimynai žydai. Bet visa tai – paveldas, kurį būtina išsaugoti, priminti žmonėms.
Bendruomenės pirmininkui džiugu, jog yra entuziastų, kurie daug nuveikė tvarkydami žydų paveldą. Tačiau vis dar atrandama apleistų kapinių ar masinių žudynių vietų. Prieš gerus metus nustatyta, kad senosios žydų kapinės Naujamiestyje buvo gerokai didesnės, nei iki šiol manyta ir žinota.
Teko tikslinti jų ribas. Rūpinamasi ir atminimo ženklų, paminklų statymu. Panevėžyje bendruomenė jau įamžino aktorių Benjaminą Zuskiną, gydytoją Šachnelį Abraomą Merą, rabiną Josifą Kahanemaną ir daugelį kitų.
„Yra daug dalykų, susijusių su žydų istorija, – sako G. Kofmanas. – Tai irgi paveldas. Ir kartu galimybė žmonėms, atvažiuojantiems iš viso pasaulio, ieškantiems savo šaknų, kažką pamatyti.
Jie sustoja Panevėžyje, gali neskubėdami apžiūrėti miestą, likusius žydų pastatus, susipažinti su istorija. Visa tai – ne tik turizmas.“
Turtingas archyvas
Panevėžio miesto žydų bendruomenė nemažai dėmesio skiria ir istoriniams dokumentams – turi sukaupusi nemenką archyvą.
Šis, G. Kofmano teigimu, leidžia surasti žmones, Panevėžyje gyvenusius iki Antrojo pasaulinio karo. Daug fotografijų, informacijos dovanoja atvykę ar kreipęsi į bendruomenę tarpukariu mieste gyvenusių žydų giminaičiai. O ir patys viliasi iš Panevėžio mainais parsivežti bent kruopele daugiau žinių apie savo artimuosius. Pasak bendruomenės pirmininko, galima didžiuotis, kad surinkta statistika apie vietos žydus net nuo 1741 metų.
Kaip tyčia, XVIII amžiuje siautė ne viena didelė epidemija – maro, choleros, – nusinešusi daugybę gyvybių. G. Kofmano teigimu, analizuojant žydų mirčių sąrašus matyti, jog didžiąją dalį netekčių sudarė vaikai nuo 3 mėnesių iki 3–6 metų.
Tokie proveržiai, piką pasiekę 1743-iaisiais, G. Kofmano manymu, išmokė daugiau dėmesio skirti higienai: kruopščiai plauti indus, rankas. „Tai patvirtina žydų košerinį gyvenimo būdą. Pagal statistiką žydų mažiau mirdavo nei lietuvių ar rusų“, – aiškina jis.
