Liudvikas ir Žiežmarių sinagogos istorija

Liudvikas ir Žiežmarių sinagogos istorija

Iš ciklo “Mano žydiška kelionė”

Paruošė Dovilė Rūkaitė

Šiltos lietuviškos vasaros liepą lankėmės prie vienos iš labiausia prižiūrėtos ir restauruojamos medinės Sinagogos Žiežmariuose. Jos išlikimo istorija išties įspūdinga. Kaip tai nutiko? Kalbinam Liudviką Markuntinavičių, kuris iki šiol saugo pastatą ir prisimena jo istoriją.

Kalba autentiška, netaisyta.

,,Ne aš čia ne visą gyvenimą, nuo 1962 metų Žiežmariuose. Gimiau už 12 km. Šuoliškių kaime. Atvažiuodavau čia su mama karo metais. Mačiau kaip miestelį bombardavo. Teko matyti kaip rusai Žiežmarius užėmė, 1944 liepos 16 d. tada jau rusai vokiečius varė lauk. Žiežmariai jau buvo išlaisvinti, rusai vokiečius varė link Antakalnio, tie vėl atgal ėjo. Savo akim mačiau, čia didelės kautynės buvo. Tada su mama buvom atvažiavę su arkliuku su padvada ir pradėjo krist bombos ant Žiežmarių. Mes bėgt! Bėgom į kalnelį, skrido lėktuvai, jie gan žemai skrido, kryžiukas matėsi. Matyt mus pamatė, kad su vežimu važiuojam.

Mama sako:

“…jau viskas, žegnokis, vaikeli, mus jau sušaudys.”

Bet lėktuvas atlėkė, kilpą padarė, apsisuko, pamate matomai, kad moteris su vaiku ir nuskrido. Dar šovinių pagailino, matyt toks žmogiškumas. O aš čia negyvenu, aš visą laiką prižiūrėdavau sinagogą, o dabar dar ir šalia esantį namą prižiūriu. Anksčiau čia toks Jalinskas senukas gyveno, mirė, paskui jo anūkas paveldėjo ir tas mirė. Dabar sūnus Anglijoje, o aš pašienauju, prižiūriu, patvarkau. Aš ten už poros namų gyvenu, apsigyvenau iškart Lietuvai nepriklausomybę paskelbus. Gal nuo 1992 metų.

Sinagogoje anksčiau raikopsąjungos sandėliai buvo, saugojo čia puodus, baldus, visokius rakandus. O ten toliau kombikormas buvo supiltas. O kai jau viskas išsikėlė, ištuštėjo, pastatas buvo laisvas, pilnas šiukšlių – pradėjo visokie nepageidaujami asmenys rinktis, išgertuves daryti. O šalimais tokia Agripina gyveno, tai sakau, reikia rodą daryti!

Paprašėm iš seniūnijos traktoriaius, išvalėm čia viską, spyną uždėjom, kad nelandžiotų. Paskui jie pro langus pradėjo landžioti, tai aš čia viską užkalinėjau.  Baisiai atrodė viskas. Saugojom, kad nesudegtų. Prieš kokius 5 metus rimčiau saugoti pradėjo paveldas. Jie pradėjo restauruoti. Aš ir čia viską prižiūrėjau, tai įrankius surinkdavau, tai darbinykus įleisdavau, atrakindavau,  tai duris paliktas užrakindavau, tai signalizaciją įjungdavau ir iki šiol taip.

Apie žydus man pasakojo dėdė Vaclovas. Jie gyveno Klieriškių kaime tarp miškų už 12 kilometrų nuo čia. Keli mano dėdės ten gyveno, Vaclovas Paškauskas priglaudęs 3 žydų šeimas – Gilmaną, Kalamicką ir Ypų šeimą – viso 13 žmonių su vaikais. Ypai tai pagrinde iš Kauno, pabėgę iš geto.

Gilmanas ir Kalamickas tai nuo Žiežmarių. Pradžioj jie slapstėsi Semeliškėse.  Juos išdavė, jie atklydo pas mano dėdę ir ten apsistojo. Tuos žmones gi reikėjo išmaitinti. Mano dėdė ir posūniai vaikščiojo po kaimą, rinkdavo maistą. Mano mama taip pat vedžiodavo per kaimus su tarbom, rinkdavo, pirkdavo jei reikėdavo sviestą, kiaušinius,  duonos. Viską nešė žmonėms valgyt. Dėdė gavo pasaulio teisuolio vardą po mirties. O mane mama vedžiojo, kad įtarimų nebūtų. Ten policajai, gestapininkai važinėjo. Susistabdydavo, klausinėdavo ką nešat, kur vaikštot? O mes sakom ,kad mūsų šeima didelė, maistą sau renkam. Tai taip ir buvo – šeima mūsų didelė, penki vaikai augom ir penki mirę buvo. Taip ir sukomės. Porą metų slapstėsi žydai pas dėdę. Labai laiminga istorija, labai laimingai baigėsi, juk galėjo išduoti. Vieni gelbėjo, kiti šaudė.

Prie namo buvo didelė duobė, paversta bunkeriu. Įėjimas į duobę per šuns būdą buvo. Dvigubas būdos dugnas įtaisytas. Išeidavo žmonės tik naktį. Bijodavo. Šalia ėjo kelias ir jei tik koks garsas – lįsdavo atgal. Didelė baimė buvo visiems. Dabar ryšių nebepalaikom. Kol mama gyva buvo tai bendravo. Jie Kaune gyveno po karo.

Čia gi getas buvo netoliese. Žmogus pasakojo, kuris duobę kasė. Griovys buvo 50 metrų ilgio. Sake, kad trys lietuviai ant kalniuko staliuką pasistatė, patefonas groja, jie sėdi ginklus pasidėję, išgerinėja ir laukia kol žydaites atvarys. 1800 moterų sušaudė, tas griovio kasėjas ir dar pora kitų pasakojo man. Jie iškasė griovį ir į krūmus pabėgo, nes bijojo, kad ir juos sušaudys.

Vėliau, kurie šaudė – buvo išaiškinti. Juos suėmė, išvežė į Pravieniškes, nuteisė. Dirbau tada Praveniškėse vairuotuoju. Mačiau pats kaip du lietuvius atvarė ir jie parodė, kur žmonės sušaudyti, dabar ten tik pušelės, niekaip nesužinotum. Tardant juos atvežė čia į vietą prie kelio, jie žingsniais atmatavo ir parodė vietą kur galima kasti. Atvarė traktorių, kasė, batus pirma atkasė, paskui dėžę su brangenybėms. Tie žmonės nespėjo pabėgti tai užkasė visą žydų turtą. Rusai jau spaudė visus iš čia ir spėjo suimti. Jie taip vėlai šaudė, rusai jau buvo čia pat.

Prie Sinagogos prieš karą nebuvau, nemačiau. Šiemet jau niekas nebeatvažiuoja, bet anksčiau, prieš pandemiją čia važiuodavo ir važiuodavo. Kartą Rabino proanūkas iš Izraelio buvo atvažiavęs. Parodžiau jam kur visi gyveno, kiekvienam labai svarbus prisiminimas.

Išlikęs užrašas lenkų kalba.

Vis atvažiuoja, dalinasi įspūdžiais. Buvo tokių, kurie čia liko gyventi ir tik paskui išvyko į Izraelį. Bet iki koronos iš viso pasaulio važiuodavo ir visada vis kiti, tie patys negrįžo. Kartą buvo 200 kareivių. Su daug autobusų Izraelio kareivai buvo suvažiavę. Jie čia pirmiausia meldžiasi, atlieka maldą, malda trunka ilgai, jie meldžiasi pusantros valandos, paskui pašoka ratuku.

Per daugelį metų Sinagogos vietą lankė žmonės iš viso pasaulio

2014m. buvo pas mane žurnalistė iš JAV. Norėjo namą apžiūrėti kaime, to namo nebėra, bet duobė liko. Iš namo pirtį pastatė. Toje vietoje gyvena dėdės dukra dabar, žurnalistė nustebo, kad yra dukra. Posūnis nepapasakojo į Ameriką nuvykęs. Žurnalistė darė reportažą, knygą parašė.

Interviu apie knygą, kalba autorė Nancy Wright Beasley anglų kalba. (spauskite ant paveikslėlio)

Ludvikas dalinasi Sinagogos nuotraukomis, kaip ji baisiai atrodė prieš atstatymą, kaip viskas buvo išdraskyta. Visas sienas Liudvikas gramdė savo rankomis. Miestelis atgyja,  kai Sinagogą sutvarkė, žmonės irgi labai tvarkosi, linksmiau gyventi darosi.

Šis straipsnis parengtas minint Europos žydų kultūros dienas. 2020m. paskelbta tema – „Žydiškos kelionės“

Už paramą dėkojame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.

  • IMG-0204
  • IMG-0221
  • IMG-0254
  • IMG-0269
  • IMG-0275 (1)
  • l1
  • l2
  • l3
  • l5
  • l22
  • l222
  • l6
  • l7