Gabija Strumylaitė15min.lt
Merkinės vardas giliai įsirėžęs Lietuvos istorijos kronikose: čia Jogaila Vilniui suteikė miesto teises, čia dažnai lankydavosi, o galiausiai ir mirė Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Merkinė kadaise buvo ketvirtas pagal dydį šalies miestas. Tačiau nedaug kas žino, jog tarpukariu Merkinės šerdimi tapo net 70 proc. visų gyventojų sudariusi žydų bendruomenė.
„Pirmieji žydai Merkinėje minimi XVI a., tačiau klestėjimo laiku galime įvardinti XVIII a. pabaigą, kada žydai jau sudarė ketvirtadalį miestelio populiacijos. Seniūnijos inventoriuose yra netgi miestelėnų sąrašai su vardais ir pavardėmis, pačiam teko matyti“, – apie žydiškąją miestelio pusę pasakojimą pradeda Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas. Muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas pateikia ir šiek tiek statistikos. 1923 m. duomenimis, Merkinės valsčiuje gyveno 7374 gyventojai. Iš jų 5642 lietuviai, 1430 žydų, 189 lenkai, 90 rusų, 1 latvis ir kelios dešimtys totorių. Tuo metu 1930 m. miestelyje užregistruota 2200 gyventojų – iš jų 1700 žydų tautybės. O 1939 m. gyventojų skaičius pasiekė 2644.
Karolinos Savickytės nuotr./Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas (kairėje) ir muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas.
Ž.Buržinskas pažymi, jog kiek sudėtingesnis klausimas dėl pirmosios sinagogos atsiradimo, tačiau užtikrina, jog XVIII a. ji jau tikrai stovėjo. Sinagogų komplekso vieta – dabartinės Vinco Krėvės gimnazijos teritorija. Raudonų plytų mūro Klois sinagoga sunaikinta sovietų aviacijos 1944 m. Pokariu pastatas rekonstruotas, dabar patalpos naudojamos kaip mokyklos aktų salė. Medinė Beit Midraš sinagoga statyta po 1822 m. miestelio gaisro ir, tikėtina, nugriauta tik sovietmečiu, nes 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinę puolusiems partizanams perduotame planelyje toji vieta pavaizduota kaip sandėlis, atitinkantis sinagogos išmatavimus.
Merkinės krašto muziejaus mediana/Žygimanto Buržinsko sukurta sinagogų komplekso rekonstrukcija.
„Vietiniai pasakodavo tokią legendą miestelio vaikams, mėgusiems aplink sinagogą žaisti: atseit po namu yra urvas, kuriame gyvena ožka, o ant jos nugaros galima į Izraelį nujoti“, – šypsosi Ž.Buržinskas.
Raudonoji mokykla
Karo ir gaisrų nepaliestas išliko tik Talmudo Toros pastatas (šiandien čia veikia biblioteka ir gimnazijos klasės), statytas 1923 m. vietoje Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios Didžiosios sinagogos.
Šį projektą inicijavo garsus merkiniškis, JAV emigrantas Harry Fischelis. „Fischelis savo laiku galėjo vadintis vienu turtingiausių Niujorko žydų. Taip pat jis filantropas, mecenatas, jo vardas plačiai skambėjo pasaulyje. Iš ebėjaus nusipirkome 1928-ųjų metų leidimo knygą apie jį. Viskas detaliai surašyta apie šio žmogaus gyvenimą. Paminėta ir kelionė į Merkinę. Po Pirmojo pasaulinio karo Fischelis susitiko su čionykšte žydų bendruomene – išklausinėjo apie situaciją, pasiteiravo, ko jiems trūksta.
Žydai pasakė, kad Toros mokyklos neturi. Taigi jis jiems visą tą statybą ir finansavo. Įdomu, jog per laiko perspektyvą toji sąmata išsipūtė. Bent jau kiek tyrinėjau tarpukarines nuotraukas, turiu įtarimą, kad žydai už jo pinigus susitvarkė ir sinagogas. Knygoje taip pat yra kai kurių statinių, prie kurių prisilietė Fischelio ranka, fotografijos, įskaitant ir raudonąją mokyklą“, – tęsia istorikas.
Karolinos Savickytės nuotr./Buvusi Merkinės Talmudo Toros mokykla, statyta verslininko H.Fischelio lėšomis.
Energingų žmonių kraštas
Tarpukariu Merkinė tikslingai judėjo apskrities centro link. Miestelis aprūpintas vandens bei elektros tiekimu (ko dažnai neturėjo ir gerokai didesni miestai; netgi kai kurie Kauno kvartalai), atidaryta degalinė „Shell“.
Dėl šių ir kitų pasiekimų Chanochas Chašmonajis (Gendelis) knygoje „Merkinė – žydų miestas Lietuvoje” rašė, jog miestelį, žydiškai vadintą „Mereč“, geriau būtų pervadinti į „Merec“ (hebr. „energija“), kadangi čia gyveno itin energingi žmonės.
Tarpukaris pasižymėjo aktyviu visuomeniniu gyvenimu – įkurta daugybė įvairaus pobūdžių organizacijų. Tai galima pastebėti ir senovinėse fotografijose, kuriose užfiksuoti skirtingomis vėliavomis nešini miestelėnai.
Žydų organizacijos išsiskyrė veiklumu įvairiose plotmėse: socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje, netgi politinėje. Funkcionavo sionizmo idėjas propagavę judėjimai, didelis dėmesys skirtas jaunimo auklėjimui. Aktyvumu pasižymėjo ir sporto klubo „Makabi“ vietos skyrius. Miestelyje būdavo rengiami sinchroniniai šokiai, futbolo rungtynės.
Merkinės krašto muziejaus archyvai/Turgaus diena Merkinėje.
M.Černiauskas tikina, jog reiktų atkreipti dėmesį į pačių žydų ir lietuvių santykius: „Manyčiau, kad tai buvo pakankamai autonomiškos bendruomenės. Kodėl taip manau? Nesu matęs anų laikų Merkinės nuotraukos, kurioje lietuvių šeima būtų nufotografuota su žydų šeima. Kitas atvejis, jei kalbame apie miestelio šventes, viešus renginius.
Tarpukario spaudoje galima rasti nemažai straipsnių, liudijančių apie gražų tų bendruomenių bendradarbiavimą: kartu švenčiamos Vasario 16-osios šventės, 1928 m. Nepriklausomybės dešimtmetis, 1930 m. Vytauto 500 metų mirties sukaktis, sporto šventės. Būta atvejų, kai iškilmingi minėjimai rengti būtent žydams priklausiusioje Talmudo Toros mokykloje, kur lietuviai skaitė pranešimus patriotizmą ugdančiomis temomis ir panašiai.
Žinoma, kad statant Merkinės šaulių būrio namus, medieną pastatui paaukojo žydas Šefnas, atsidėkodamas lietuviams už apsaugą nuo lenkų plukdant sielius Merkiu.
„Meretz Relief Association“ archyvas/Žydų krautuvė.
1938 m. spaudoje minima, kad žydų bendruomenė, kaip ir kitos Merkinėje veikusios organizacijos ar asmenys, aukojo pinigus Merkinės šaulių būriui, nors nežinau atvejų, kad patys žydai būtų šios organizacijos nariais“, – pasakoja M.Černiauskas.
Žydiškieji akcentai
Iš Merkinės autobusų stoties Kaplano Maušos, Levino Joselio ir Stasio Čiurlionio autobusais būdavo galima pasiekti Alytų, Kauną.
„Miestelio istorijoje iš tiesų pastebima stiprių žydiškų akcentų. Vien Merkinės centre tarpukariu veikė per 50 krautuvių – iš jų reta kuri priklausė lietuviams.
Žydai prekiavo batais, skrybėlėmis, drabužiais, buities reikmenimis. Jie ir laikrodžius surinkinėdavo, ir saldainius gamindavo. Muziejuje turime keletą Merkinės saldainių fabriko „Dzūkija“ saldainių popierėlių. Gražus art deco stilius“, – į ekspoziciją ranka mosteli Ž.Buržinskas.
Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimas/J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
