Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL Baltijos fotografijos linija
Bernardinai.lt
Primename, kad tai – kassavaitinė rubrika, su kuria bandome atsakyti į Jums įdomius ir rūpimus klausimus. Džiaugiamės, kad sulaukiame vis daugiau elektroninių laiškų – o šios savaitės tema susijusi su mūsų redakcijos darbu.
Juozapas Pričinas: „Teko girdėti apie tai, kad „Bernardinai.lt“ ir „Geros valios“ žydų paramos fondą sieją glaudūs ryšiai ir gaunate iš jų paramą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, ar nemanote, jog turėtumėte taikyti sau griežtesnius etikos standartus ir susilaikyti nuo tekstų publikavimo klausimais, susijusiais su lietuvių tautos vaidmens žydų holokauste vertinimu? Tuo labiau kad „Geros valios fondas“ skyrė 10 tūkst. eurų Rūtos Vanagaitės knygos apie Holokaustą leidybai. Klausimas kilo skaitant „Bernardinai.lt“ publikuotą Sergejaus Kanovičiaus tekstą.“
Į klausimą atsako „Bernardinai.lt“ vyriausioji redaktorė Rosita Garškaitė
Rosita Garškaitė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka
„Mielam skaitytojui teisingai teko girdėti, kad „Bernardinai.lt“ yra gavę lėšų iš „Geros valios fondo“ (oficialiai – viešoji įstaiga „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“, plačiau skaitykite čia). 2019 m. su sostinės savivaldybe šis fondas kofinansavo projektą „Neužmiršti“ apie žydų kūrėjų, tokių kaip Rafaelis Chwolesas, Abraomas Suckeveris, Samuelis Bakas, Grigorijus Kanovičius, Abraomas Karpinovičius, Vilnių, 2017 m. finansavo projektą „Mūsų litvakai“ (videopasakojimai apie Molėtų, Kėdainių, Šeduvos žydus, litvakų Kauną).
Alfonsas Vincentas Ambraziūnas – IX forto memorialas / Asmeninio archyvo ir BNS nuotr. LRT.lt fotokoliažas
Gegužės 7 dieną nesulaukęs 87-ojo gimtadienio mirė skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, IX forto memorialo kūrėjas.
,,Esu kilęs iš Vilkijos. Tie vaikystės vaizdai – Nemuno šlaitai, aukšti skardžiai, įgriuvos, nuošliaužos – ugdė ekspresyvių formų pajautą. Taip pat į vaiko sąmonę brovėsi dramatiški istorijos įvykiai – okupacijos, karas, pokario baisumai. Jei likimas būtų lėmęs gimti kur nors lygumų krašte, jei laikai būtų buvę kitokie, vargu ar ką nors panašaus būčiau sukūręs“, – apie svarbiausią gyvenimo kūrinį – Kauno IX forto skulptūrinį monumentą – yra sakęs A. Ambraziūnas.
Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų tinklas (ICAN) sveikina Beverly Hills miestą, priėmus rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos vadovus už aktyvų Holokausto iškraipymo skatinimą.
„ Rytų Europoje pastebime nerimą keliančią vadovų ir politikų remiamą Holokausto iškraipymo tendenciją“, – pareiškė Vered Elkouby Nisim, ICAN CA pirmininkė. „Šiuo metu Lietuva vykdo tamsuolišką ir cinišką Holokausto iškraipymo kampaniją.
Dėkojame Beverly Hills miestui už drąsą atsistoti ir pasisakyti prieš šią klastingą valstybės remiamą antisemitizmo formą“. Šių metų pradžioje Lietuva rengė įstatymų projektus, pagal kuriuos šalis galėtų paskelbti neteisėtais kaltinimus, bendrininkavus nacių nusikaltimuose, po to, kai Lenkija ir Ukraina priėmė panašius įstatymus. Augant pasauliniam antisemitizmui, ICAN judėjimas įsitikinęs, kad įstatymai, skirti užmaskuoti tikrąją Holokausto istoriją, yra ypač pavojingi, todėl bendradarbiauja su JAV lyderiais, kad griežtai priešintųsi tokiems įstatymams.
Miesto tarybos sesijoje priimtoje rezoliucijoje 2020 m.gegužės 19 d. teigiama, kad „Beverly Hills miestas smerkia bet kokius Lietuvos bandymus paneigti istorinę valstybės remtą veiklą ir kitus oficialius veiksmus, prisidėjus prie žydų ir kitų asmenų žudymo Holokausto metu. “ Ir „reikalauja, kad Lietuva nutrauktų visas pastangas rengti siūlomus teisės aktus, skelbiančius Lietuvą nekalta dėl visų nusikaltimų, skatinusių Holokaustą, įskaitant žydų ir kitų tautybių piliečių žudymą“.
Apie Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų judėjimą: (ICAN) kuria stiprų judėjimą, telkiantį izraeliečius ir amerikiečius į kovą už geresnę Ameriką, saugesnį Izraelį ir stipresnį JAV ir Izraelio aljansą, palaikydami švietimą, pilietines akcijas, kampanijas ir rinkimus.
Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius.
Geršonas Taicas – litvakų paveldo tyrinėtojas ir straipsnių apie Lietuvos žydų istoriją autorius.
Ilgai užsitęsusi žydų istorijos Lietuvoje užmarštis yra lydima nuolat iškylančių abejonių ir klausimų. Ši problema neaplenkia net pačių iškiliausių asmenybių – neleistinai mažai žinome apie juos, o kartais ir tos skurdžios žinios yra klaidingos.
2020-ieji muzikos pasaulyje yra Leopoldo Godowskio metai – švenčiame jo 150-metį. Tai vienas žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pianistų, pakreipęs fortepijono meną nauja vaga, palikęs ženklų pėdsaką istorijoje. Žinome apie jo didžius nuopelnus, žinome, kad gimė 1870 m. Lietuvoje, bet, kaip paaiškėjo, nežinome kur. Veikiau, mūsų žinojimas prasilenkia su istorine tiesa. Kaip tai galėjo atsitikti?
Godowskio gimimo vieta – ištisas detektyvas. Nuo XIX amžiaus, kai gimė Godowskis, iki mūsų dienų keliskart keitėsi ne tik vietovardžių rašybos taisyklės, bet ir patys pavadinimai. Tai sukėlė didelę painiavą, mat įvairūs autoriai, remdamiesi skirtingais šaltiniais, kaskart transkribuodami pavadinimus iš vienos kalbos į kitą, pateikė ištisą klaidingų to paties vietovardžio versijų „galeriją“. Godowskio gimimo vieta kitakalbių autorių buvo rašoma Sozly ar Soshly, kartais pasiklydus tarp įvairių variantų tiesiog būdavo įvardijamas Vilnius.
Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais paskelbti 2020-ieji – gera proga susipažinti su ištisus šimtmečius kaimynystėje gyvavusia autentiška kultūra.
Apie Litę ir joje gyvenusius litvakus, Šiaurės Jeruzale vadintą Vilnių bei jo vardą visame pasaulyje garsinusį Gaoną Elijahu, o taip pat – šios unikalios kultūros simboliu tapusią Didžiąją sinagogą kalbamės su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadove Saule Valiūnaite, Vilniaus universiteto (VU) istorike dr. Akvile Naudžiūniene bei Kėdainių Daugiakultūrio centro vadove Audrone Pečiulyte.
Lietuvos žydų istorija – integrali Lietuvos istorijos dalis
Kaip pastebėjo 15min kalbinta S.Valiūnaitė, lietuvių požiūris į žydų istoriją per pastaruosius 15 metų pasikeitė: „Džiugina, kad ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose atsiranda vis daugiau iniciatyvų, ir svarbiausia – noro įamžinti čia gyvenusių žydų istoriją ir paveldą. Vieni tai daro statydami atminimo ženklus, kiti organizuodami renginius ar rašydami knygas apie savo miestų ir miestelių žydų istoriją.
Dar vienas gražus istorinės atminties projektas. Gegužės 19d. Širvintose atidengtas bareljefas Nepriklausomybės kovų dalyvei Libai Mednikienei (1875 – 1941).
Skulptorius Romualdas Kvintas sumanė žymiajai širvintiškei pastatyti paminklą – macevos formos akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu, tačiau užbaigti jo nespėjo. Žydų bendruomenės “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” užsakymu bareljefą išliejo ir prie jau stovinčios akmens plokštės pritvirtino skulptorius Mindaugas Šnipas.
L. Mednikienės gyvenimas atspindi visą žydų tautos tragediją – kovojusi už Lietuvos laisvę tarpukariu, Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo nužudyta toje pačioje Lietuvoje.
Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.
Kaip rašoma Viliaus Kavaliausko knygoje “Lietuvos karžygiai: Vyties Kryžiaus kavalieriai”, Liba buvo unikali ir stipri asmenybė. 1922–1923 metais, karo su lenkais metu, Liba Mednikienė (Mednik), rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus.
Šįkart Vilniaus apylinkės prokuratūra pranešė, kad nutraukia tyrimą dėl publikacijos interneto tinklapyje www.laisvaslaikrastis.lt. Tyrimas buvo pradėtas pagal Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimą.
“Jau negaliu suskaičiuoti, kiek pareiškimų yra parašiusi ir Bendruomenė, ir aš pati asmeniškai. Dešimtis. Iki šiol visi tyrimai buvo nutraukti, nes tyrėjai taip niekada ir nerado nusikaltimo požymių”, – sako F. Kukliansky.
Pasak jos, kiekvieną pareiškimą, kiekvieną pranešimą apie nutrauktą tyrimą Bendruomenė viešino ir viešins, deja, taip suteikdama platformą ir neapykantos skleidėjams, nes vėl kartojamos jų publikacijos bei komentarai.
Deja, Prokuratūra net nesugebėjo nustatyti šios rašliavos autoriaus. “Laisvo laikraščio” leidėjas nurodė, kad paėmė ją iš socialinio tinklo Facebook ir autoriaus (Raimondo Navicko) kontaktai jam nežinomi.
Arūnas Bubnys, Stanislovas Buchaveckas, Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m., LGGRTC, Vilnius, 2020
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido istorikų dr. Arūno Bubnio ir Stanislovo Buchavecko paruoštą knygą „Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m.“. Knyga svarbi tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje skelbiami Štuthofe kalintų Lietuvos žydų sąrašai, taip pat spausdinamos kai kurių kalinių nuotraukos, tokiu būdu tūkstančiams nužmogintų, nuasmenintų, numeriais įvardintų kalinių po beveik aštuonių dešimtmečių vėl grąžinant asmenybinius bruožus.
Štuthofe kalintų Lietuvos žydų likimas klostėsi nevienodai. Stovyklos administracija labiau tausojo vyrus amatininkus ir specialistus, dirbančius karo frontą aprūpinančiose įmonėse ir dirbtuvėse. Tuo tarpu moterys žydės, kurių dirbo tik mažuma, buvo atskirtos keliomis spygliuotomis užtvaromis vadinamojoje žydžių stovykloje. Čia izoliuotuose ir nebaigtuose įrengti barakuose dauguma iš jų buvo pasmerktos bado mirčiai arba tapo siautusios šiltinės epidemijos aukomis. Žydžių stovykloje atsirado net savotiški mirtininkių barakai, kurių gyventojoms nebuvo teikiama jokia medicininė pagalba ir jos beveik negaudavo maisto.
Nuotr. iš V. Kavaliausko knygos ,,Lietuvos karžygiai”.
1922–1923 metais, karo su lenkais metu, Liba Mednikienė (Mednik), Leizerio duktė, rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus. Dažnai žvalgybinę medžiagą rinko per savo tautiečius žydus, buvusioje lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Apie viską pranešdavo lietuvių partizanų vadams.
Mūšių metu saugodavo pas ją partizanų paliekamas stambias pinigų sumas. Jos žinioje buvo ir neutraliojoje zonoje veikiančių partizanų šovinių ir granatų atsarga. Dažnai ,,pati išdavinėjo mūšių metu partizanams šovinius ir bombas” [5].
Jos bute lietuviai partizanai gaudavo prieglobstį, čia buvo ir jų štabas. Vėliau, po karo dirbo prekybininke, gyveno Širvintose. Nepriklausomybės aikštės 29-ajame name turėjo krautuvę, kurioje slėpė vieno kariuomenės pulko kasą ir ginklus, padėjo žvalgybai. Buvo labai gerbiama miestelyje [4, 5].
Už partizaninę veiklą 1928 metais Lietuvos Krašto apsaugos ministerija Libą Mednikienę apdovanojo Vyties Kryžiaus ordinu. Ordiną jai įteikė pats Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius [4]. Ji yra vienintelė žydė moteris, gavusi šį apdovanojimą [1]. Po metų – 1929 m. rugsėjį – buvo apdovanota Nepriklausomybės medaliu [5, 9].
Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos žinovų nuomonės dėl jos žūties laiko išsiskiria.
Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.
Buvęs mokytojas girdėjęs pasakojimą, kad prieš egzekuciją nusipelniusiai širvintiškei buvo pasiūlyta gyvybė, tačiau ji atsisakė pasigailėjimo, pasilikusi su šeima ir kaimynais. Nors kas tai galėjo papasakoti – juk vieninteliai liudininkai buvo budeliai…
Kita Širvintų istorijos tyrinėtoja, bibliotekininkė Emilija Dalinkevičiūtė, prisimenanti buvusią kaimynę, teigia, kad L. Mednikienė buvo nužudyta 1942 metų antroje pusėje, jau likviduojant paskutinius Širvintų žydus [2, 5, 8]. Pivonijos miške yra pastatytas paminklas žuvusiems atminti
Tekstas ir nuotrauka Vilius Kavaliausko.
Š.M. gegužės 19 d. 15 val. bus atidengiamas paminklas su Libos Mednikienės bareljefu Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje .
Paminklo autorius Romualdas Kvintas sumanė pastatyti akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu. Paminklo pabaigti skulptorius nespėjo, todėl žydų bendruomenės ”Vilnius – Lietuvos Jeruzalė ” užsakymu, skulptorius Mindaugas Šnipas išliejo bareljefą, kuris bus pritvirtintas prie jau stovinčios akmens plokštės.
Šią informaciją tinklapiui atsiuntė Daumantas Levas Todesas.
Prašome šia informacija pasidalinti su savo bendruomenių nariais ir tarnybų darbuotojais ir patvirtinti savo dalyvavimą laišku: daumantas.todesas@gmail.com
Tikimės greitai a.s.a.p. gauti pageidaujančiųjų dalyvauti patvirtinančius laiškus .
Pirmieji visuotiniai ir demokratiniai Lietuvos Seimo rinkimai: su pasaulinės sensacijos prieskoniu.
Šiemet sukanka 100 metų pirmiesiems visuotiniams, demokratiniams Lietuvos parlamento rinkimams – tai dar vienas svarbus Steigiamojo Seimo sukakties aspektas. Prieš šimtą metų įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai paneigė daug gajų mitų ir Lietuvos valstybę įrašė į demokratiškiausių pasaulio valstybių sąrašą. 1920 m. balandžio 14–16 dienomis vykę rinkimai įrodė, kad Lietuva yra politiškai diferencijuota valstybė, pripažinusi rinkimų teisę visiems Lietuvos piliečiams, nepaisant tautybės, religijos ir lyties skirtumų. Pirmą kartą Lietuvos Seimą rinko ir jo narėmis tapo moterys.
Steigiamojo Seimo Pirmininkas, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas (1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.) Respublikos Prezidento pareigas ėjo nuo 1920 m. birželio 19 d. Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija, Lietuvos krikščionių demokratų blokas
Demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą išrinkti 6 žydų atstovai. Seimo nariais tapo: Ozeris Finkelšteinas, Naftalis Fridmanas, Abraomas Popelis, Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas.Soloveičikas.
Beje Ozerio Finkelšteino anūkas, taip pat vardu Ozeris, yra vilnietis, jis neseniai dirbo Lietuvos žydų bendruomenėje.
Žydų frakcija Steigiamajame Seime
Žydų frakciją sudarė 6 Seimo nariai, tačiau per visą kadenciją, keičiantis Seimo nariams, jos nariais buvo 7 asmenys, per visą Steigiamojo Seimo kadenciją, pasikeitė tik vienas šios frakcijos parlamentaras (antraisiais kadencijos metais).
Vienas iš pirmųjų Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdžių vykusių Miesto teatre Salės priekyje – Steigiamojo Seimo Prezidiumas. Iš kairės sėdi: sekretoriai – Naftalis Fridmanas, Petras Radzevičius, Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis. Dešinėje sėdi – Zigmas Starkus Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas Vytauto Didžiojo karo muziejus. Fa-243
Steigiamojo Seimo Prezidiume Žydų frakcijai teko viena pareigybė – sekretoriaus, turėjusio patariamąjį balsą, šias pareigas ėjo Naftalis Fridmanas, po jo mirties jas užėmė Nachmanas Rachmilevičius. 1920 m. gegužės 22 d. vienas Žydų frakcijos atstovas buvo deleguotas į Seniūnų sueigą, tačiau per visą kadenciją Seniūnų sueigoje, kurią sudarė Seimo Prezidiumo nariai ir frakcijų deleguoti atstovai, dirbo penki Žydų frakcijos atstovai, įdomu, kad iš visos Steigiamojo Seimo Žydų frakcijos tik du nariai – Abraomas Popelis ir Samuelis Landau, nėra dirbę Seniūnų sueigoje. 1920 m. spalio 22 d. į Mažąjį Seimą buvo deleguotas vienas Žydų frakcijos atstovas – Naftalis Fridmanas, tačiau Mažajame Seime dirbo ir Maksas Soloveičikas, kaip pavaduojantis narys.
Visi Žydų frakcijos nariai į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkti pagal Žydų liaudies susivienijimo sąrašą. Trys šios frakcijos nariai – Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas dar 1918 m. gruodžio 11 d. buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą, kuri iki Steigiamojo Seimo susirinkimo veikė kaip tautos atstovybė. Šie parlamentarai taip pat turėjo darbo Ministrų Kabinete patirties: Nachmanas Rachmilevičius ėjo prekybos ir pramonės viceministro, Simonas Rozenbaumas – užsienio reikalų viceministro, Maksas Soloveičikas – Ministro be portfelio žydų reikalams pareigas. Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas daug nusipelnė kovojant dėl Lietuvos tarptautinio pripažinimo, jie organizavo ir rėmė informacinę kampaniją apie Lietuvą, agituodami paremti tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą, abu dalyvavo 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje, o ir vėliau būdavo Lietuvos Respublikos derybų delegacijų nariais.
Lietuvos Respublikos delegacijos nariais taikos derybose su Sovietų Rusija buvo keli Steigiamojo Seimo nariai, tarp jų ir Žydų frakcijos narys Simonas Rozenbaumas
Lietuvos delegacijos išlydėjimas Kauno geležinkelių stotyje. Iš kairės delegacijos nariai: 2-as – Steigiamojo Seimo narys Simonas Rozenbaumas, 3-as – diplomatas Tomas Naruševičius, 4-as – Steigiamojo Seimo narys Juozas Vailokaitis, 5-as – Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Bizauskas, 6-as – diplomatas Petras Klimas Atspindžiai, 1920, nr. 1, p. 8
Žydų atstovai Seime dažniausiai kalbėdavo jidiš kalba, tačiau manydami, kad šios kalbos gali nesuprasti kiti parlamentarai, bandė kalbėti rusų kalba, manydami, kad ją turėtų suprasti dauguma. 1920 m. birželio 16 d. Seimo posėdyje dėl to kilo aštri diskusija, paremdamas žydų atstovų norą būti suprastus, socialdemokratų atstovas Kazmieras Venclauskis kalbėjo: „[…] visi gerai suprantat, kad ligi šiol žydų frakcija tylėjo vien dėlto, kad nemokėjo kalbėti. Atstovas Rozenbaumas kalbėjo žydų kalba, bet jo kalba nebuvo išversta, o kalbėti į tuščią vietą nėra prasmės, tai neleistinas dalykas.“ Dar pačioje Steigiamojo Seimo darbo pradžioje buvo apsispręsta Seimo posėdžiuose leisti kalbėti vietinėmis kalbomis, kuria buvo pripažinta ir jidiš kalba. To paties, 1920 m. birželio 16 d., posėdžio metu Krikščionių demokratų bloko narys Antanas Tumėnas, pasisakydamas prieš rusų kalbos vartojimą Seime, argumentavo: „Žydų kalba – vietos kalba, ir ją suprasti aš galiu, o rusų kalbos suprasti aš neprivalau. Vietos kalba teismuose yra pripažinta, o rusų kalba nepripažinta, todėl jos ir negalima vartoti. Atstovui Soloveičikui gal rodos, kad mes geriau rusų kalbą suprasime, bet kada įtaria, kad mes ją turim suprasti Seime, tai be prasmės.“ Galiausiai klausimas dėl to kokiomis kalbomis galima kalbėti Seimo posėdžio metu buvo perduotas Seniūnų sueigai. Na, o Maksas Soloveičikas kadencijos pradžioje, posėdžių metu, kalbėjęs jidiš ir rusų kalbomis, vėliau prakalbo lietuviškai ir sulaukė kitų Seimo narių sveikinimų ir palaikymo.
Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo prezidiumasSeimo posėdžių salėje
Iš kairės: sekretorius Naftalis Fridmanas, pirmasis sekretorius Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. RSS, Fg 1-607/1
Vienas aktyviausių Žydų frakcijos narių buvo Nachmanas Rachmilevičius. Jis dažniausiai Žydų frakcijos vardu lietuviškai perskaitydavo pareiškimus svarbiais Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikos klausimais. Frakcijos nariai gynė žydų tautinės mažumos teises ir aktyviai rėmė Lietuvos Respublikos interesus ir ragino Seimo narius laikytis valstybinio mąstymo. 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija Steigiamajame Seime buvo priimta Lietuvos krikščionių demokratų bloko ir Žydų frakcijos narių balsais.
1920 m. birželio 23 d. Steigiamajame Seime pristatant naująjį Kazio Griniaus vadovaujamą Ministrų Kabinetą Žydų frakcijos vardu deklaraciją perskaitė Nachmanas Rachmilevičius, akcentavęs valstybinio požiūrio ir teisės viršenybės svarbą: „Žydų frakcija sveikina šį Kabinetą visų pirma kaipo apsireiškimą principo vyriausybės, atsakomingos prieš tautą jos Seimo asmeny, vyriausybės pastatytos ne viešpatauti tautai, bet tarnauti tautai, ir reiškia tvirtos vilties, jog vyriausybei pavyks tą patį tarnavimą tautai principą pravesti ir užtvirtinti visuose valdymo srityse ir jo laipsniuose ir drauge įskiepyti į visų valdžios agentų sąmonę, jog savo veikimui jie gali turėti tik vieną saiką – įstatymus. Kova su valdžios agentų sauvalybe, kuri yra viena didžiausių mūsų gyvenimo nuodėmių, yra aukščiausias Vyriausybės uždavinys, nes teisėtumas ir jojo sąmone išauklėta administracija yra geriausias laidavimas valstybės stiprybei bei tikram josios įstaigų demokratingumui. Žydų frakcija yra giliai įsitikinusi, jog tiek stipriai apsireiškęs rinkimuose į Seimą visu Lietuvos žmonių siekimas prie nepriklausomo valstybinio gyvenimo, duos vyriausybei reikalingų jėgų užbaigti mūsų valstybės kūrimo darbą ir suvienyti tas mūsų žemes su sostine Vilnium, kur ligi šiol vargsta po okupacijos jungu (dešinėj ir Centre ploja) daugelis šimtų tūkstančių mūsų piliečių lietuvių, žydų ir gudų tautybės. Žydų frakcija yra įsitikinusi, jog Vyriausybė dabar pradėdama nustatyti ne laikiną, bet galutinę valstybės administraciją, turės omenyje ne laikinas, bet galutinas mūsų krašto sienas ir atatinkamu būdu pritrauks tautinių mažumų atstovus prie aktingo darbo valstybės aparato visuose valdymo laipsniuose nuo aukščiausių ligi žemiausių. […]“
Žydų frakcijos nariai, pareigas pradėję eiti 1920 m. gegužės 15 d.:
FINKELŠTEINAS Ozeris (Finkelštein Ozer)
FRIDMANAS Naftalis (Fridman Naftl) (Seimo narys nuo 1920-05-15 iki 1921-08-30, nors mirė 1921-05-05, tačiau formaliai Seimo nario įgaliojimai buvo nutraukti vėliau)
POPELIS Abraomas Dovas (Popel Avrom Dov)
RACHMILEVIČIUS Nachmanas (Rachmilevic Nachman)
ROZENBAUMAS Simonas (Rozenbaum Šimšn)
SOLOVEIČIKAS Maksas (Soloveičik Maks)
Frakcijos narys, Seimo nario mandatą įgijęs, pasitraukus kitam Seimo nariui:
LANDAU Samuelis (Landau Samuel) (Seimo narys nuo 1921-09-20)
Ištrauka iš Steigiamojo Seimo 1920 m. liepos 21 d. protokolo apie Žydų frakcijos pareiškimą Seimo posėdyje Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 171
Nepaprastasis Žydų frakcijos pareiškimas, perskaitytas 1920 m. liepos 21 d. Steigiamojo Seimo posėdyje Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 172
LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Trečiasis pasakojimas yra skiriamas atlikėjui, vadinamam lietuviškosios šlagerių kultūros pradininkui, Danieliui Dolskiui.
Praleidęs Tarpukario Kaune vos kelerius metus, D. Dolskis tapo tikra lietuviškosios estradinės kultūros legenda.
„Onyte, einam su manim pašokti“ – taip lietuvaites šokti kviesdavo legendinis tarpukario dainininkas, lietuviškosios estrados pradininku vadinamas D. Dolskis.
„Žmogus, kuris linksmino Kauną“, – taip apie Dolskį, į Lietuvą atnešusį šlagerių kultūrą, yra rašęs vienas tarpukario šalies laikraštis. Su šiuo atlikėju, gimusiu Vilniaus žydų šeimoje, tiesa, kita, Brojdes, pavarde, siejamas legendinių tarpukario Kauno restoranų „Versalis“, „Metropolis“, „Konrado kavinės“ muzikinis gyvenimas.
Paroda veiks nuo gegužės 12 d. iki 30 d.
Laukiame Jūsų!
We kindly invite you to the jubilee group exhibition “ELEVENTH SPRING“, which will take place at “Pylimo Gallery” (Pylimo St. 30, Vilnius) on May 12-30,
Pagarbiai, Solomonas ir Riva Teitelbaumai
1907 m. sausio 9 d. Vilniuje buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. Atidarydamas šią parodą, Jonas Basanavičius pasakė kalbą, kurią baigė taip: „Lai gyvuoja, auga ir žydi lietuvių daila per amžių amžius! Lai garsina ji mūsų tautą, lai ruošia jai garbingą ateitį!”
* * *
VIENUOLIKTAS PAVASARIS – jubiliejinė Pylimo galerijos paroda. Kodėl vienuoliktas? Pylimo galerija savo veiklą pradėjo prieš dešimtį metų, 2010-ųjų pavasarį, taigi šis pavasaris – jau vienuoliktas. Pirmoji paroda vadinosi „Tapybos pavasaris”. Tapybos, nes mūsų pagrindinė veiklos kryptis – Lietuvos tapybos eksponavimas.
Per 10 metų mes surengėme 92 parodas. Galerijos nuolatinėje ekspozicijoje taip pat pristatome žymiausių Lietuvos tapytojų kūrybą. Jie kūrė ne tik Lietuvoje, čia matome ir vadinamųjų išeivijos dailininkų kūrybą. Nesvarbu kur, kurioje šalyje ar žemyne buvo sukurti jų darbai, – Lietuvoje ar Prancūzijoje, JAV ar Australijoje, Vokietijoje ar Pietų Afrikoje – tai lietuvių dailė, tai – Lietuvos tapyba. Suprantama, kad mūsų dailininkų kūrybą veikė įvairios aplinkybės, įtakos – ir prievarta brukamos iš Rytų, ir godžiai nusižiūrimos iš Vakarų. Tačiau visa tai, ką jie sukūrė, yra lietuvių menas, mūsų tapyba.
* * * Šioje parodoje pristatome vienuolika autorių. Vienuolika iš daugelio mūsų mylimų ir gerbiamų, kurių darbai galerijoje nuolat sutinkami, matomi. Tai Algirdas Petrulis, Vladas Karatajus, Vincentas Gečas, Aloyzas Stasiulevičius, Leonardas Tuleikis, Rimas Bičiūnas, Gražina Vitartaitė, Raimondas Martinėnas, Jonas Daniliauskas, Galius Kličius, Solomonas Teitelbaumas.
“Jews in Music” Presented by The Genesis Prize Foundation
„Genesis“ premijos fondas sukūrė šį klipą „Žydai muzikoje“ pagerbdami išskirtinius istorinius žydų pasiekimus muzikoje. „Genesis“ premija apdovanojami muzikai už nepaprastus pasiekimus. Fondas kasmet pagerbia premijos laureatą.
„Žydai muzikoje“ debiutavo 2016 m. „Genesis“ premijos teikimo ceremonijoje virtuoziško smuikininko Itchako Perlmano garbei. Kai kurie iš vaizdo įraše matomų muzikantų yra: Josef Melovani, Leonardas Cohenas, Carole Kingas, Vladimiras Vysotsky, Idanas Raichelis, Martha Argerich, Paul Simonas, Jevgenijus Kissinas, Billy Joelis, Adamas Levine’as, Drake’as ir daugelis kitų.
Lag – tai yra raidės ל „lamed“ ir ג „gimel“ – taip žymimas skaičius „33“. Lag-Baomer – trisdešimt trečioji Omero diena.
Lag-Baomer tai nedidelė šventė, kuri patenka į 33-ą septynių savaičių laikotarpį tarp Pesach ir Šavuot, vadinamą Omer. Tai trumpa pertrauka per susilaikymų ir apribojimų laikotarpį, kuomet leidžiama rengti vakarėlius, groti muziką, kelti vestuves, kirptis.
Lag-Baomer taip pat yra vieno didžiausio išminčiaus, tanajaus rabi Šimono bar Jochajaus, kuris buvo Rabi Akivos mokinys, mirties metinės.
Lag-Baomer naktis – laužų naktis. Svarbiausiąjį laužą uždega ant statinio stogo virš rabi Šimono bar Jochajaus kapo Meirono vietovėje, Aukštutinėje Galilėjoje.
Pagrindinė priežastis, kodėl rabi Šimono bar Jochajaus mirties metinės pažymimos tokia forma – tai dėl jam priskiriamos knygos „Zohar“ autorystės. Atverdama giliausią Toros turinį, ši knyga ryškia šviesa apšviečia Toros išmintį, kuri, karaliaus Šlomo žodžiais, pati yra šviesos šaltinis: „Priedermė – žvakė, o Tora – šviesa“. O pranašo Jeremijo lūpomis Pats Kūrėjas sako: „Nes tokie mano žodžiai – jie kaip ugnis!“
Priimta tą dieną atsivežti į Meironą vaikus, kuriems sukako trys metai – amžius, kada vaikams pirmą kartą kerpami plaukai. Ir čia, ant rabi Šimono bar Jochajaus kapo atliekama „Chalake“ – vaikui kerpami plaukai, paliekant plaukų sruogas smilkiniuose („peot“).
Visas Izraelis per šią šventę paprastai kvepia vienu geru kepsniu, nes visi kepa mėsą, mėgaujasi šiltu vakaru kol vaikai tempia viską kas dega į didelius laužus. Tradicinių Lag-Baomer patiekalų nėra, bet susiklostė tradicija valgyti kebabus, pitas, kepti baklažanus, gaminti baklažanų, bulvių salotas, tahini padažą…
Organizuojamos sportinės varžybos vaikams, šaudymo iš lanko pramogos.
Deja Izraelio vyriausybė šiuo pandemijos laikotarpiu paskelbė apribojimus – Lag-Baomer šventės laikotarpiui uždrausta degti laužus net privačioje erdvėje.
Taip pat uždrausta iki gegužės 13 d. vykti į Meirono kalną – piligriminę vietą, kur yra Rabino Shimon Bar Yochai kapas.
Pergalės diena prieš fašistinę Vokietiją suvienija visų tautybių žmones. Šiandien, švenčiant 75 –ąsias didžiosios Pergalės metines, negalime visi susirinkti, tačiau mes galime namie pasimelsti už negrįžusius iš prakeikto karo. Prisiminti sušaudytus miškuose ir grioviuose, nukankintus koncentracijos stovyklose mūsų artimuosius ir draugus. Prisiminti ir pagerbti tuos, kurie gynė mūsų ir ateinančių kartų gyvenimą.
Šiandien į mus žvelgia Antrojo pasaulinio karo laikų nuotraukos ir paminklai. Mūsų šventa pareiga prisiminti ir išsaugoti kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos ir milijonų žmonių, nukentėjusių nuo karo, tragiškas istorijas.
Europoje minima gegužės 8-oji – nevadinama Pergalės diena. Kartu su visa civilizuota Europa ši diena prisimenama kaip karo pabaiga ir nacizmo žlugimas, kartu minint Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą.
Lietuva nacių okupacijos laikotarpiu prarado beveik visą savo žydų bendruomenę – 200 000 žmonių ir iki šiol ginčijasi dėl kolaboravimo ,,didvyrių”, Holokausto istorinės tiesos, niekaip nesibaigiančiame ginče. Demoralizuojantys komentarai žiniasklaidoje tą dar kartą patvirtina.
Gegužės 8-osios proga verta pažvelgti, kaip Vokietija susitvarkė su savo šalies žiauria nacistine istorija.
1985 m. gegužės 8 d. Vokietijos prezidentas Richardas Karlas Freiherras von Weizsäckeris (toliau Richardas fon Veiczekeris) kreipėsi į parlamentą, išdėstydamas istorinę Vokietijos ir vokiečių atsakomybę už nacizmo nusikaltimus. Tuo metu jis oficialiai įvardino karo pabaigą gegužės 8d. Veiczekeris pabrėžė neatsiejamą ryšį tarp nacių įvykdytų Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo sukeltų tragedijų.
Šiandien Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kreipėsi į Generalinį prokurorą Evaldą Pašilį ir
Generalinį policijos komisarą Renatą Požėlą su prašymu ištirti portale www.lrytas.lt skelbiamus
komentarus, kuriuose, LŽB nuomone, yra antisemitizmą ir tautinę nesantaiką kurstančių teiginių.
Kaip sakoma Bendruomenės pareiškime teisėtvarkos institucijoms, LŽB nuolat seka informaciją apie galimas antisemitizmo apraiškas bei teikia atitinkamą informaciją prieš antisemitizmą kovojančioms tarptautinėms institucijoms apie antisemitizmo apraiškas bei valstybės institucijų reakciją į jas.
Praėjusią savaitę portale www.lrytas.lt buvo paskelbta trijų dalių publikacija “Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai”. Visos trys dalys buvo aktyviai aptariamos komentarų skiltyje.
“LŽB, išsamiai susipažinusi su komentarų turiniu, mano, kad juose yra antisemitizmą ir tautinę
nesantaiką kurstančių teiginių, viešai kurstoma diskriminuoti žmonių grupę, skiriamą religiniu ir
tautiniu pagrindu, tai yra viešas tyčiojimasis iš žydų tautybės asmenų, išreikštas neigiamas požiūris į žydus, jų niekinimas, tokiu būdu yra įžeidžiami žydai (yra žydų tautą įžeidžiančių pasisakymų), demonstruojamas neigiamas požiūris į juos. Todėl prašome pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 170 str.”, – sakoma Bendruomenės pareiškime policijai ir prokuratūrai.
Jame taip pat pažymima, kad apie šiuos komentarus LŽB jau pranešė žmogaus teisių gynimo
organizacijoms Lietuvoje bei pasaulyje, užsienio šalių partneriams.
Anot pareiškimo, LŽB yra dėkinga, kad Lietuvoje dirba šių metų vasarį vidaus reikalų ministro sudaryta darbo grupė veiksmingam atsakui į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą Lietuvoje skatinti.
Darbo grupė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos teisės aktais, darbo reglamentu ir kolegialumo,
geranoriškumo, lankstumo, viešumo ir skaidrumo principais.
Tačiau, LŽB nuomone, nereikia tikėtis, kad grupės darbas bus rezultatyvus, jeigu kiekvienas padarytas nusikaltimas nebus tinkamai registruotas, išaiškintas, o kaltas asmuo nubaustas. LR BK ir BPK šių nusikaltimų atžvilgiu praktiškai neveikia, tai “mes matome iš statistikos ir ankstesnių mūsų raštų”.
“Todėl šiuo atveju kreipiamės su pareiškimu dėl konkretaus nusikaltimo registravimo ir išaiškinimo”, – sakoma pareiškime, kurį pasirašė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Gatvės vaizdas Vilniaus žydų kvartale. YADVASHEM.COM nuotr.
Daiva Savickienė
Vienos tautos išskirtinumas lėmė pačius įvairiausius visuomenės stereotipus apie tai, kas jai atrodė nesuprantama ir nepažinta.
Stereotipai apie žydus – be galo sudėtingas ilgus metus formavęsis reiškinys, paveiktas daugelio veiksnių. Bėgant amžiams jų kūrėsi vis naujų, bet kai kurie stereotipai, nepaisant jų absurdiškumo, pasirodė esą itin gajūs.
Paradoksalu, bet, atrodytų, modernioje visuomenėje jie funkcionuoja lig šiol ir – svarbiausia – jais net tikima.
Krikščionybės ir judaizmo sankirta
Kaip sako Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis, sąvokos „savas“ ir „svetimas“ mums, žmonėms, yra reikšmingos nuo pačių seniausių laikų. Kadaise taip atskirdavome (o ir dabar atskiriame) vieni kitus – priklausančiuosius savai genčiai ir ne.
Be to, pasak istoriko, visuomenėse visada buvo išskiriamos tam tikros grupės. Taip nutiko ir žydams, gyvenusiems tarp krikščionių. Su jais susiję stereotipai labai seni. Ir gana specifiniai.
„Ankstyvoji krikščionių religija kėlė kaltinimus žydams dėl Kristaus nužudymo – deicido. Kad būtent žydai, judėjai, yra atsakingi už tai, jog nepažino Dievo sūnaus ir Pranašo, ir jį nužudė. Tą patį vėliau vystė ir krikščioniškoji teologinė tradicija“, – sako V. Vareikis ir dar primena, jog ir šv. Povilas savo laiškuose judėjus vadino užkietėjusia tauta, kuri nepažino Kristaus ir jį nukankino, bet gali atsiversti, jeigu priims jo mokymą.
Kiti stereotipai – tarkime, kad žydams ritualiniais tikslais yra reikalingas krikščionių kraujas, – istoriko teigimu, pas mus atėjo iš Vakarų Europos. Jie taip pat labai seni, o šitas pradžioje dar net ir nesietas su žydais. Panašius argumentus naudojo romėnai prieš krikščionis remdamiesi apeigų metu naudojamais posakiais „Kristaus kūnas“ ir „Kristaus kraujas“.
„Romėnai taip pat tikėjo, kad užsidarę krikščionys vykdo slaptus žmonių aukojimus ir, nežinodami tikrovės, bausdavo juos mirties bausme“, – apibendrina V. Vareikis. Nuo XII a. Vakarų Europoje paplito ritualinės žmogžudystės mitas. Pasak istoriko, pirmą kartą dėl krikščionių vaiko neva nužudymo žydai buvo apkaltinti 1144 metais Anglijoje, Norviče. Vėliau Prancūzijoje, Vokietijoje. O Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šis antijudėjinis mitas pasirodė nuo XVI a. Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis. KU nuotr.
Šie mitai – apie kraujo naudojimą ritualiniams tikslams, ritualines žmogžudystes, – pasak V. Vareikio, dar net XVIII a. – XX a. pradžioje buvo gajūs dabartinės Ukrainos teritorijoje, Lenkijoje, tad nieko nuostabaus, jog rado kelią ir į Lietuvą ir plito kaimietiškoje visuomenėje.
