Europoje minima gegužės 8-oji – nevadinama Pergalės diena. Kartu su visa civilizuota Europa ši diena prisimenama kaip karo pabaiga ir nacizmo žlugimas, kartu minint Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą.

Lietuva nacių okupacijos laikotarpiu prarado beveik visą savo žydų bendruomenę – 200 000 žmonių ir iki šiol ginčijasi dėl kolaboravimo ,,didvyrių”, Holokausto istorinės tiesos, niekaip nesibaigiančiame ginče. Demoralizuojantys komentarai žiniasklaidoje tą dar kartą patvirtina.

Gegužės 8-osios proga verta pažvelgti, kaip Vokietija susitvarkė su savo šalies žiauria nacistine istorija.

1985 m. gegužės 8 d. Vokietijos prezidentas Richardas Karlas Freiherras von Weizsäckeris (toliau Richardas fon Veiczekeris)  kreipėsi į parlamentą, išdėstydamas istorinę Vokietijos ir vokiečių atsakomybę už nacizmo nusikaltimus. Tuo metu jis oficialiai įvardino karo pabaigą gegužės 8d. Veiczekeris pabrėžė neatsiejamą ryšį tarp nacių įvykdytų Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo sukeltų tragedijų.

Tuo metu tai buvo įspūdingai drąsus pareiškimas. Jis užginčijo vyresniųjų vokiečių bandymus skelbti nekaltumo pareiškimus. „Kai pasibaigus karui, paaiškėjo neapsakomo žiaurumo  Holokausto tiesa, – pabrėžė prezidentas,- žmonės dažnai tvirtino, kad nieko apie tai nežinojo ir net nieko neįtarė. Mes neturime atskirti 1945 m. gegužės 8 d. nuo 1933 m. sausio 30 d. kai Vokietijoje teisėtai įsitvirtino nacionalsocialistų politinė partija. “

1985 m. gegužės 8 d. prezidentas Veiczekeris kalbėjo apie pavojų pamiršti ir iškraipyti praeitį. ,,Žiaurumo esmė – neišmatuojama Hitlerio neapykanta mūsų žydų tautiečiams. Hitleris niekada neslėpė šios neapykantos nuo visuomenės, jis pavertė visą tautą jos įrankiu. Žydų genocido istorijai niekas neprilygsta. Šio nusikaltimo vykdymas buvo kelių žmonių rankose. Tai buvo slepiama nuo visuomenės akių, bet kiekvienas vokietis galėjo paliudyti, ką  iškentėjo jo tautiečiai žydai, pradedant  slepiama netolerancija iki atviros neapykantos. Kas galėtų apsimesti nekaltu po sinagogų sudeginimo, plėšimų, stigmatizavimo su Dovydo žvaigžde, teisių praradimo, nepaliaujamų žmogaus orumo pažeidimų? Kieno akys ir ausys nematė ir negirdėjo, kas vyko, kaip įmanoma nieko nepastebėti? Žydai buvo deportuojami. Žudymo pobūdis ir apimtis  viršijo žmogaus fantaziją.

Buvo daugybė būdų, kaip neapkaltinus savo sąžinės, vengti atsakomybės ir tylėti. Kai nenupasakojama Holokausto tiesa išaiškėjo, visi ėmė tvirtinti nieko nežinoję apie tai, kas vyko ir netgi negalėję įtarti.

Nėra tokio dalyko kaip kolektyvinė kaltė. Kaltė yra ne kolektyvinė, ji – asmeninė. Yra atskleista arba nuslėpta individo kaltė, kurią žmonės pripažįsta arba paneigia. Visi, tiesiogiai patyrę tą baisų laikotarpį, šiandien turėtų savęs paklausti apie dalyvavimą. Tuomet didžioji dauguma šių dienų jaunuolių buvo maži vaikai arba dar nebuvo gimę. Jie negali pripažinti savo kaltės ir nusikaltimų, kurių jie nepadarė. Joks išmintingas žmogus negali  dėvėti atgailos drabužio vien todėl, kad yra vokietis. Jų protėviai paliko jaunimui rimtą palikimą. Visi mes, nesvarbu, kaltas ar ne, senas ar jaunas, turi susitaikyti su praeitimi.

Mes visi  esame paveikti karo padarinių ir už tai esame atsakingi. Kartos turi ir gali padėti viena kitai suprasti, kodėl gyvybiškai svarbu prisiminti, kad gyvuotų atminimas..

Tai nėra susitarimas su praeitimi. Jis neįmanomas. Praeities vėliau negalima modifikuoti ar palikti neišaiškintos. Tačiau jei žmogus verčiau užmerkia akis, kalbėdamas apie praeitį, apsimeta aklu, jis tokiu liks. Kas atsisako prisiminti vykusį nežmoniškumą savo šalyje, rizikuoja pasigauti naujos infekcijos užkratą.“

Vokietijoje prisimenamas labai reikšmingas prezidento vaidmuo Vokietijos istorikų ginče…

Kalbėdamas Vakarų Vokietijos istorikų suvažiavime 1988 m. Veiczekeris atmetė kai kurių istorikų bandymus palyginti sistemingą žydų žudymą nacistinėje Vokietijoje su masinėmis žudynėmis kitose šalyse, taip pat su Stalino represijomis arba kitų šalių kaltės ieškojimu.

Prezidentas paskelbė, kad ,,baigėsi „Historikerstreit“ („istorikų ginčas“), smarkiai kiršinęs vokiečių mokslininkus ir žurnalistus. „Osvencimas išlieka unikalus. Jį tokiu padarė vokiečiai vardan Vokietijos. Ši tiesa yra nekintama ir nebus pamiršta “. Savo pastabose istorikams Veiczekeris teigė, kad jie savo ginčais bandė kaltinti kitus, iškelti „daugybę palyginimų ir paralelių“, dėl kurių „tamsusis vokiečių istorijos etapas turėjo išnykti arba tapti nelabai reikšmingu praeities epizodu”.

,,Mes, būdami demokratiškai išrinkti politikai,  turėtume pirmieji atkreipti dėmesį bei rodyti gerą pavyzdį. Gerbkime laisvę. Dirbkime taikos labui. Gerbkime teisinę valstybę. Būkime atviri savo teisingumo sampratai.

Šią gegužės 8 d. kuo tiksliau pažvelkime ir pripažinkime tiesą. Karo pabaigos, kapituliavimo nelaikykime  laisvės atėmimo priežastimi. Priežastis siekia karą sukėlusios tironijos pradžią.

Veiczekerio kalba tapo istorine tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu.  „The New York Times“ tuo metu ją pavadino „protinga vilties žinia nerimastingoms jaunų vokiečių kartoms“ . Vokietijos žydų tarybos pirmininkas Verneris Nachmannas padėkojo Veiczekeriui už reikšmingus žodžius.

Prezidentass buvo vienas pirmųjų Vokietijos drąsių asmenybių, prisimenančių nacių nužudytų homoseksualų aukas. Taip pat jis pripažino romus, kaip dar vieną aukų grupę.

Vokietijos prezidentas Richardas Karlas Freiherras fon Veiczekeris (1920 – 2015), prezidento pareigas ėjo 1984–1994 m.

Gimęs Weizsäckerių, vokiečių bajorų šeimoje. 1981 m. buvo išrinktas  Vakarų Berlyno meru, 1984 m. Richardas fon Veiczekeris išrinktas Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentu, o per savo antrąją prezidento kadenciją 1990 m., kai Vokietija susijungė, jis tapo pirmuoju demokratiškai įteisintu Vokietijos valstybės vadovu, populiariausiu Vokietijos prezidentu, ypač gerbiamu už  nešališkumą.