Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Pakruojyje, Kranto gatvėje, archeologai aptiko žieminės sinagogos pamatus bei Pakruojo senamiesčio XVII–XVIII amžių kultūrinį sluoksnį. Štiblo (siuvėjų sinagogos) vietos nustatyti nepavyko. Tyrimams vadovavęs archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas sako, kad išsamaus istorinio, architektūrinio tyrimo apie žieminę ir siuvėjų sinagogas iki šiol nėra.
Štetlas kūrėsi prie upės
Archeologiniai tyrimai Pakruojyje (Kranto g. 8) vyko rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje, juos Pakruojo rajono savivaldybės užsakymu atliko Všį Archeologijos centras.
Savivaldybė rengia Kruojos upės pakrančių ir miesto parko sutvarkymo projektą – Lietuvos žydų bendruomenė išsakė pastabas dėl žydų paveldo pastatų identifikavimo ir tyrimų.
„Apie ieškomus objektus beveik nieko nežinoma, išskyrus 1938 metų Ch. Lemcheno ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus ekspedicijos medžiagą, sinagogų tyrėjos Marijos Rupeikienės tyrimus, bet tai – tik keli sakiniai. Visi rašo apie vasarinę sinagogą“, – sako E. Vasiliauskas.
Iki šiol archeologiniai sinagogų tyrimai Pakruojyje buvo daryti 2015 metais (Joniškyje – 2006, 2010–2011 metais, Vegeriuose (Akmenės r.) – 2017, 2019 metais).
Šių metų tyrimams Pakruojyje
Šių metų tyrimams Pakruojyje vadovavęs E. Vasiliauskas Kauno regioniniame valstybės archyve pasidomėjo, kokios buvo žydų bendruomenės Šiaulių ir Panevėžio apskrityse 1848 metais.
Tuometinei Šiaulių apskričiai priklausiusioje Žagarėje buvo 320 žydų namų (dūmų), Šiauliuose – 189, Joniškyje – 80, Vaiguvoje, Kurtuvėnuose – 0.
Panevėžio apskričiai priklausiusiame Pakruojyje buvo 33 žydų namai, Linkuvoje – 22, Panevėžyje – 172, Žeimelyje – 0.
XVIII amžiuje Pakruojyje dominuoja žydiška bendruomenė – 1790 metais žydų sodybų yra daugiau nei dvigubai, lyginant su krikščionių. 1897 metų surašymo duomenimis, Pakruojyje žydų yra beveik du su puse karto daugiau – 1 093. Situacija keičiasi po Pirmojo pasaulinio karo: 1923 metais Pakruojyje žydų jau begyvena 545.
Pakruojis tarpukariu
Vasiliauskas rodo kartografinę medžiagą: detalų 1935 metų Pakruojo miesto planą ir vokiečių aviacijos 1944 metų rugpjūčio 27 dieną darytas aerofotonuotraukas.
Miesto plane matyti žieminė, vasarinė sinagogos ir štiblas, tuomet tai buvo Vydūno ir Gedimino gatvių kampas.
Žvelgdamas į aerofotonuotrauką, E. Vasiliauskas stebisi, kad Pakruojis nėra paskelbtas saugomu urbanistikos paminklu – iki šios dienos išlikęs miesto planavimas, pagrindinė ašis su namais, susiaurėjančia gatvele (kur dabar šviesoforas).
„Miestas akivaizdžiai statytas pagal vokišką modelį – priklausė dvarininkams vokiečiams. Tokių miestelių rasime Kurše, Prūsijoje, jie nedidukai, pagrindinė ašis – gatvė arba aikštė, aplink tankiai sustatyti namai ir daugiau miesto nėra, laukai“, – sako E. Vasiliauskas.
1944 metais itin tankus užstatymas Pakruojyje matyti prie Kruojos upės, tiesiog ant kranto.
„Mano paaiškinimas būtų toks: didėjant gyventojų skaičiui (miestas dvarui priklausė iki 1861 metų), vietos trūko, štetlas susikūrė prie upės“, – sako archeologas.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Algimanto Miškinio rinkinyje, saugojamoje XX amžiaus pradžios Pakruojo nuotraukoje matosi dvi dominantės: bažnyčia ir sinagogų kompleksas. Vasarinė, žieminė sinagogos kartu su štiblu sudarė U raidės formos kiemą.
Daunoravos latvių fonde archeologas aptiko Pakruojo nuotrauką, kurioje matyti štiblas ir itin tankiai sustatyti namai. Gatvelė išliko, pastatai – ne.
Dabar, sako E. Vasiliauskas, jokio orientyro nėra – žvyrkelis, pieva, krūmai.
Statybų datos mįslė
Prieš archeologinius tyrimus, Pakruojo rajono savivaldybės pageidavimu, buvo atlikti geofizikiniai tyrimai. Ieškomų pastatų pamatų vietos nepavyko nustatyti. Aptiktos 2 anomalijos: štiblo vietoje – spėjama kanalizacijos trasa, žieminės sinagogos vietoje – galbūt krosnies arba rūsio liekanos.
„Geriausias profesorius šioje istorijoje – kastuvas“, – juokauja E. Vasiliauskas.
Archeologinių tyrimų metu buvo iškasti 9 šurfai.
Pirmasis šurfas kastas remiantis kartografine medžiaga ir matuotas lygiagrečiai vasarinės sinagogos šiaurės vakarų sienai. Čia paviršiuje kyšojo buvusios sinagogos pamatų pavieniai akmenys. Tęsiant tyrimus, archeologams pavyko atkasti ne tik pavienių akmenų, bet ir akmenų, surištų kalkių skiediniu.
Pamatai atidengti įvairiame gylyje (giliausia vieta siekė apie 1 metrą). Nustatyta, kad pamatai buvę 0,8 metro pločio.
Labiausiai pamatai apardyti tvarkant Kruojos upės šlaitą ir įrengiant rūsį – sovietmečiu tai buvo rajkoopsąjungos sandėlis. Betoninis perdengimo įrengimo laikas kol kas nenustatytas.
Preliminarus buvusios žieminės sinagogos dydis – 13×16,3 metro. Žieminė sinagoga buvo mažesnė nei vasarinė (13,74×18,47 m).
Vasiliauskas sako, jog vasarinė sinagoga buvo gausiai išfotografuota, o žieminės sinagogos nuotraukų beveik nėra. Sinagogos interjeras buvo užfiksuotas 1938 metų Ch. Lemcheno ekspedicijos metu, Pakruojo žydų tematika svarbi Gedardo Bagdonavičiaus grafikos piešiniuose.
Vasiliauskas konsultavosi su architektūros istorikais M. Rupeikiene, D. Puodžiukiene, A. Širviu.
Sprendžiant iš negausios medžiagos, žieminė sinagoga buvo monumentalaus tūrio, stačiakampio plano, ant mūrinio tinkuoto cokolio, tašytų rąstų sienomis.
Stilistika būdinga klasicizmo laikotarpiui – panašiai kaip gretimame Lašmenpamūšio dvaro ponų name.
Dešiniame kampe matyti žieminės sinagogos kampas. Stilistika būdinga klasicizmo laikotarpiui – panašiai kaip gretimame Lašmenpamūšio dvaro ponų name, kur pastogės karnizas dekoruoti plokščiomis modilijonus imituojančios lentelėmis.
Nuotr. iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų.
Archeologinių tyrimų metu datuojančios statybinės medžiagos (išskyrus keletą geležinių kaltinių vinių) nebuvo aptikta.
„Ant vasarinės sinagogos staktos buvo 1801 metų data, ji – vėlyvojo baroko. Žieminė sinagogos statymo data nurodyti 1802 metai, ji yra klasicizmo stiliaus. Kaip taip gali būti, kad vasarinė – barokinė, jei Lietuvoje tuo metu jau 25 metus vyrauja klasicizmas?“ – kelia klausimą E. Vasiliauskas.
Archeologo versija – gali būti, kad 1801 metai yra ne statybos, o rekonstrukcijos data. Kitas paaiškinimas – statytojas buvo labai konservatyvus, galbūt atkartojo Vilniaus sinagogą – baroko stiliaus.
„Kiekvienas šaltinis įneša naujų duomenų, apie kuriuos reikia diskutuoti“, – sako E. Vasiliauskas.
Archeologas svarsto, kad atsakymų dėl statybos datos galbūt būtų galima rasti Pakruojo dvaro inventoriaus dokumentuose.
„Kadangi nuosavybė – tiesioginė, turėjo būti išduodami leidimai, jei jie išlikę, galbūt skirtas sklypas, lėšos, gal paaiškėtų ir kokia pavardė. Dvaras vokiškas, jie labai mėgo dokumentuoti.“
Vietos gyventojų pateiktais duomenimis, žieminė sinagoga buvo nugriauta pokariu, 1945–1950 metais.
Pamatų neaptiko
Buvusios siuvėjų sinagogos vietos identifikuoti nepavyko. Pagal 1935 metų kartografinę medžiagą spėjama, kad pamatai buvo 8×13 metrų dydžio. Štiblas stovėjo ant Kruojos upės šlaito, ant mūrinio cokolio, buvo stačiakampio plano. Medinis pastatas labiau priminė gyvenamąjį namą nei kulto pastatą.
„Gali būti, kad matuodami pagal netikslų planą, nepataikėme ir reikėtų apimti didesnį plotą. Arba – pastatas galėjo būti nuardytas su visais pamatais“, – svarsto E. Vasiliauskas.
Po velėna archeologai atidengė judintą gruntą su pavieniais akmenimis ir kalkių skiediniu, statybinį laužą, susidariusį praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje, griaunant Kranto gatvės šlaito pastatus.
Labai tikėtina, kad buvusios štiblo liekanos ir buvo sunaikintos apie 1970–1980 metus.
Pakruojo branduolys
Ieškodami sinagogų vietos, archeologai aptiko nesuardytą 32–65 centimetrų storio, XVII–XVIII amžiais datuojamą kultūrinį sluoksnį – Pakruojo senamiesčio fragmentą.
„Archeologų razina, – šypsosi E. Vasiliauskas. – Čia dar vienas taškas, kur pradeda vystytis Pakruojis, branduolys. Miestas archeologiškai nebuvo tirtas, tik dvaras.“
Tarp radinių – keramika, puodynių, koklių fragmentai, XVII amžiaus moneta, degėsiai, liudijantys siautusį gaisrą. Sinagogos buvo pastatytos po gaisro.
Ieško informacijos
Tyrimų rezultatus E. Vasiliauskas pristatė Pakruojo sinagogoje, susitikime dalyvavo ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
„Žydų bendruomenės noras – įamžinti sinagogų vietą“, – sako E. Vasiliauskas.
Archeologas tirtą sklypą (Kranto g. 8 aplinka) siūlo įtraukti į Kultūros vertybių registrą, vertingosiomis savybėmis įrašant Pakruojo senojo miesto kultūrinį sluoksnį bei žieminės sinagogos pamatus, grindinius.
- Vasiliauskas kreipiasi į skaitytojus: galbūt šeimos albumuose išliko nuotraukos, kuriose matyti Pakruojo sinagogos, arba turi kitų žinių – visa informacija yra svarbi.
