Žurnalas „Stilius“
Pianistės Goldos Vainberg-Tatz (61 m.) gyvenimas – lyg įdomus filmas, kuriam dirbtinai kurti aštrių scenų nebereikia. Per karą stebuklingai nuo nacių išgelbėta mama, už kraujo giminę artimesnis katalikų kunigas, kelionė iš sovietinės Lietuvos į Izraelį, paskui – į Niujorką, studijos ten, kur mokosi muzikos pasaulio gabiausieji, skirtingi žemynai, svarbios scenos, laimėti konkursai, namai Manhatane, mylintys studentai…
Pakanka jos lėktuvui nusileisti Vilniuje, ir Golda vėl pasijunta dvylikamete mergaite su kasytėmis – tokia, kokia prieš daug metų gimtąjį miestą ir paliko. „Ir kaip verkiau, kai Izraelyje tas kasytes nukirpo! Ten su jomis buvo labai karšta“, – šypsosi visoje Europoje, Kinijoje, Jungtinėse Valstijose rečitalių surengusi pianistė, o jos pasirodymus transliavo įvairūs pasaulio radijo bei TV kanalai.
Taip pat ji yra grojusi su Lietuvos orkestrais – Nacionaliniu simfoniniu, Kameriniu, Šv.Kristoforo, Kauno simfoniniu. Jau visai vakare Lietuvos laiku su Golda kalbamės per „Skype“ – atvykusi iš Niujorko ji turėjo karantinuotis ir pavyzdingai laikėsi tvarkos. Ką tik baigė vieną pamoką internetu su Niujorke esančiu studentu, kita pamoka laukė po interviu. O iki tol – ilgos valandos prie pianino, kuris, laimė, yra ilgamečio Nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterio, žinomo smuikininko Algimanto Pesecko namuose, kur viešnia apsistojo.
„Groju daug, bet kaimynai nesiskundžia. Sako, jiems patinka, – juokiasi pianistė, sulaukusi ne kaimynų, o pareigūnų skambučio į duris – jie tikrino, ar po kelionės laikomasi karantino. – Tvarkos reikia laikytis, tiesiog šiandien taip gyvename.“ Pastarosiomis dienomis Golda atsisakė pamokų su studentais, nes nori tik groti ir susitelkti į muziką. Taip ji ruošiasi kiekvienam koncertui, o šis jai tikrai svarbus – spalio 7-ąją Nacionalinėje filharmonijoje pianistė su Valstybiniu Vilniaus kvartetu atliks programą „Beethovenas ir ne tik“. „Filharmonijos scena man ypatinga, artimiausia širdžiai“, – Golda net nebando slėpti sentimentų šiai salei ir Lietuvos publikai, kurios yra išsiilgusi.
– Kaskart atvykusi į Lietuvą ir koncertuojate, ir skubate lankyti mamos Juditos Zakšteinaitės-Vainbergienės kapo, taip pat stengiatės nuvykti į Rokiškį, kur iki mirties gyveno ir yra palaidotas kunigas Antanas Gobis, jūsų švelniai vadinamas seneliu. Ar mama pasakojo apie savo išgyvenimus, kaip per karą iš vaikų stovyklos ją, mažutę šviesiaplaukę žydaitę, mokytojas nuvežė tuomet jaunam Panevėžio kunigui, kad jis paslėptų nuo žūties, kaip paskui keliavo iš vienų namų į kitus, bet visuomet juto A.Gobio globą ir rūpinimąsi?