Simboliškai pradedame minėti skaudžią sukaktį – 80 metų nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Pasirinkome aplankyti Sudervės žydų kapinėse esantį paminklą Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose nužudytiems mokytojams ir mokiniams – dauguma jų yra iš Vilniaus miesto, čia gimė, gyveno, mokėsi ir mokė. Čia ir mirė.
Penktadienį Vilniuje, Sudervės žydų kapinėse, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės atstovai su Lietuvoje reziduojančių užsienio šalių ambasadoriais pagerbs Holokausto aukas.
Bendruomenės nariai kartu su diplomatinio korpuso atstovais uždegs atminimo žvakes bei padės akmenukus prie paminklo Paneriuose nužudytiems vaikams bei mokytojams, pranešė organizatoriai. „Simboliškai pradedame minėti skaudžią sukaktį – 80 metų nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Pasirinkome aplankyti Sudervės žydų kapinėse esantį paminklą Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose nužudytiems mokytojams ir mokiniams – dauguma jų yra iš Vilniaus miesto, čia gimė, gyveno, mokėsi ir mokė. Čia ir mirė“, – sakė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Paminklas nužudytiems vaikams bei mokytojams skirtas pagerbti ir Icchoką Rudaševskį – dėl jo dienoraščio, rašyto Vilniaus gete, Lietuvos žydų bendruomenė kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, siūlydama šį istorinį dokumentą padovanoti visoms Lietuvos mokykloms.
Gegužės 4 dieną užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis lankėsi Šeduvoje, kur aplankė kuriamą unikalų Lietuvos žydų miestelių (štetlų) istorijos muziejų.
„Būsimas šiuolaikinis muziejus Šeduvoje leis dar geriau atskleisti nepaprastai turtingą Lietuvos žydų istoriją ir paveldą tiek mums patiems, tiek pasauliui. Nuoširdžiai dėkoju projekto iniciatoriams ir vykdytojams”, – sakė ministras.
Šis privatus projektas yra remiamas iš Šeduvos kilusių žydų palikuonių įkurto fondo ir yra įgyvendinamas, bendradarbiaujant su Radviliškio rajono savivaldybe.
Ministras G. Landsbergis taip pat pagerbė Holokausto aukų atminimą, padėdamas gėlių Šeduvos žydų žudynių vietose.
Kartu su Ministru Šeduvoje lankėsi Seimo narė Dalia Asanavičiūtė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Hirsch Glick – Hiršas Glikas – žydų poetas ir partizanas gimė 1922 m. balandžio 24d. Vilniuje. Paauglystėje jis pradėjo rašyti jidiš poeziją ir tapo jaunųjų žydų poetų grupės „Yungvald“ įkūrėju.
Gimęs vargingoje Glikų šeimoje dėl finansinių sunkumų 1938 m. jis buvo priverstas nutraukti mokymąsi mokykloje ir pradėjo dirbti pardavėju, po to darbininku kartono gamykloje. Nuo 1935 m. Jis jis jau kūrė eiles hebrajų kalba, tačiau literatūrinės grupės „Jung Vilne“ įtakotas, perėjo į jidiš kalbą. 1940–1941 m. Jo eilėraščiai buvo paskelbti laikraštyje „Vilner Emes“, Vilniaus žurnale „Shtraln“ ( Spinduliai “) ir Kauno„ Naye Blater “(„ Nauji puslapiai “). Su grupe bendraamžių jis įkūrė žurnalą „Jungvald“.
1941 m. prasidėjus karui Glikas pateko į Vilniaus getą. Ten jis aktyviai dalyvavo pogrindžio (Jungtinės partizanų organizacijos) veikloje ir toliau rašė eilėraščius. Gete 1942 m. Glikas parašė savo garsiausią dainą „Zog nit keinmol“ (Niekada nesakyk), kuri tapo žydų partizanų himnu.
Kai 1943 m. spalio mėn. getas buvo likviduotas, Glikas bandė pabėgti, buvo sugautas ir išsiųstas į Gottfieldo stovyklą Estijoje. 1944 m. Vasarą jis pabėgo iš lagerio, tikėtina, buvo sugautas ir nužudytas.
„Silvia Foti: kai tiesa sužlugdo šeimos lojalumą ir santykius”, anūkė pasakoja apie santykius su šeima, kurios narys atsakingas už veiksmus per Holokaustą “.
„Silvijos Foti senelis- lietuvis, kuris buvo vadinamas didvyriu, patriotu, sumokėjusiu gyvybe priešindamasis sovietams. Tačiau, pasak jos, Jonas Noreika nebuvo didvyris – ant jo rankų buvo tūkstančių žydų kraujas. Jos pasirinkimas kalbėti apie atskleistus įvykius, supykdė daugelį Lietuvoje. Kas atsitiks, kai tiesa sužlugdys ištikimybę šeimai? “
BBC žurnalistas Stephen Sackur reikalavo Silvijos Foti pateikti dokumentinius įrodymus, kad jos senelis buvo atsakingas už maždaug 1800 žmonių nužudymą Plungėje ir ne tik, – sunaikinta visa žydų bendruomenė 1941 m. Plungėje, Telšiuose ir Šiauliuose. Sackur domėjosi išdidžios lietuvės amerikietės Foti kelione į Lietuvą, kurioje ji stengėsi pažinti šalį, tačiau jai teko susidurti su Holokausto nusikaltimais, kuriuose dalyvavo jos senelis Jonas Noreika.
Foti pasipriešino šeimai, nenutylėdama įvykių, apie kuriuos sužinojo, nes problema buvo kur kas platesnė nei jos šeima suprato. Nusikaltimuose dalyvavę arba jų palikuonys vis dar dangstė tiesą apie Holokaustą Lietuvoje, ji pacitavo vieną dalyvaujantį tyrimuose centrą, nurodydama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, slėpusį istorinius šalies įvykius. Silvija Foti teigė, kad jos ir Granto Gochino kova prieš Noreikos atminimo lentos neteisėtą egzistavimą ant Lietuvos mokslų akademijos pastato Vilniuje, iš tikrųjų yra kova už Lietuvos sielą.
Stephen Sackur paklausė, ar Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro teisingai vadino Lietuvą lokomotyvu, tempusiu paskui save Rytų Europos Holokausto iškraipymus. Foti prisipažino, kad apskritai nežinojusi bendros situacijos Rytų Europoje, bet galbūt…
Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljansas (IHRA)
Rekomendacijomis siekiama pagilinti supratimą apie Holokaustą, keliant esminius klausimus apie jo istorinį kontekstą, Holokausto apimtį ir mastą bei mėginant suvokti, kodėl ir kaip tai nutiko.Visų pirma, pedagogai turėtų būti įsitikinę, kad gerai pasiruošus ir naudojant tinkamą medžiagą apie Holokaustą galima mokyti efektyviai ir sėkmingai. Dalyje „Kaip mokyti apie Holokaustą?“ aptariamos mokymo ir mokymosi apie Holokaustą galimybės ir iššūkiai, pateikiami praktiniai patarimai, metodai, taikytini tiek formaliojoje, tiek neformaliojoje švietimo aplinkoje.
Nėra vieno „teisingo“ bet kurio dalyko mokymo būdo, nėra idealios metodikos, tinkančios visiems pedagogams ir jų mokiniams. Tačiau čia pateikiamos rekomendacijos yra grindžiamos praktine patirtimi ir turėtų būti naudingos mokyklų mokytojams ir kitiems pedagogams planuojant savo darbą atsižvelgus į asmenų mokymosi poreikius.
3.1.1 Apie Holokaustą gali būti mokoma sėkmingai; nebijokite paliesti šios temos
Kai kurie pedagogai abejoja, ar verta analizuoti Holokausto istoriją vien dėl to, kad supranta sunkumus, kylančius mokant šios temos, ir įvertina temos jautrumą. Kai kuriems pedagogams kyla klausimų, kaip perteikti šios tragedijos mastą, įvertinti šioje tragedijoje dalyvavusių asmenų skaičių ir apskritai kaip arti žmonija gali prisiliesti prie šios temos.
Kai kurie pedagogai svarsto, kaip įtraukti savo mokinius netraumuojant jų, arba nerimauja dėl galimos jų reakcijos į šią temą. Apskritai pedagogai nori būti pasirengę kuo įvairiausiam savo mokinių elgesiui ir jų reakcijoms, kurios gali kilti dėl galimo emocinio turinio poveikio.
Holokausto istorijos gali būti mokomi įvairaus amžiaus vaikai, atitinkamai pritaikius jiems metodus ir turinį. Asmeninių istorijų, susijusių su aukomis, pabėgimu ir gelbėjimu, akcentavimas gali puikiai tikti jaunesnei auditorijai. Vyresniųjų gali būti prašoma dirbti su sudėtingesne ir daugiau iššūkių reikalaujančia medžiaga, naudojant daugiau tinkamų pirminių šaltinių.
Tiek šaltiniai, tiek ir vadovėliai turėtų būti parenkami atsižvelgiant į šias Rekomendacijas ir paisant mokinių emocinių poreikių bei konkrečių aplinkybių. Nesibaiminkite liesti šios temos. Nors ši užduotis gali atrodyti šiek tiek bauginanti, patirtis rodo, kad galima sėkmingai supažindinti su Holokausto istorija ir kad toks mokymas gali duoti teigiamų rezultatų. Išanalizuokite ir naudokite įvairiausią medžiagą, aprašančią metodus, geriausią praktiką ir konkrečias mokymo strategijas, kad kuo geriau susiplanuotumėte, pasirengtumėte ir pravestumėte užsiėmimus.
3.1.2 Stenkitės kalbėti tiksliai, aiškiai apibrėžkite Holokausto sąvoką
Kalbos tikslumas apibūdinant sąvokas ir veiksmus gali padėti mokiniams išvengti per didelių apibendrinimų, dėl kurių išnyksta ribos ir kurie trukdo suvokti esmę. Pavyzdžiui, sąvoka „stovykla“ yra vartojama įvairiausiems objektams ir vietoms apibūdinti. Nors žmonės mirdavo ir būdavo žudomi daugumoje nacių ir jų kolaborantų įkurtų stovyklų, vis dėlto ne visos stovyklos tapo žudymo ir mirties centrais. Skirtingais laikotarpiais stovyklose buvo taikomi nevienodi metodai, nes vienos iš jų buvo koncentracijos stovyklos, kitos – baudžiamosios, dar kitos – tranzitinės. Į šią specifiką būtina atsižvelgti, kad būtų išvengta nesusipratimų ir netgi klaidų.
Aiški sąvokos Holokaustas (arba Šoa) apibrėžtis gali užkirsti kelią vėlesnei painiavai. IHRA vartoja Holokausto sąvoką įvardinti valstybės remtą sistemingą žydų persekiojimą ir žudymą, kurį 1933–1945 m. vykdė nacių vyriausybė ir jos kolaborantai. Didžiausi persekiojimai ir žudynės vyko per Antrąjį pasaulinį karą. Kai kurios organizacijos (net kai kurios valdžios institucijos) sąvoką Holokaustas taiko labai plačiai ir laiko, kad ši sąvoka apima visas nacių persekiojimo aukas. Tačiau dauguma šio laikotarpio istorikų vartoja tikslesnę apibrėžtį, pagal kurią pripažįstama, kad buvo siekiama sistemingai persekioti ir išžudyti visus žydus, todėl jų likimas išsiskyrė iš kitų. Holokausto sąvoka neaprėpia sinčių ir romų. Verta atkreipti dėmesį, kad įvairiuose šaltiniuose ši sąvoka gali būti suprantama ir vartojama skirtingai, todėl užtikrinkite, kad jūs mokydami šias sąvokas vartotumėte nuosekliai ir tiksliai.
Pasidalykite informacija, kad daugybei žmonių sunku suvokti Holokausto sąvoką. Paaiškinkite, kad Holokausto sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių, reiškiančių „paaukojimą sudeginant“. Ši sąvoka gali suklaidinti, esą masinės žydų žudynės buvo kankinystės forma, o ne genocidas. Dėl šios priežasties daug kas pageidauja vartoti hebrajišką žodį Šoa, kuris reiškia ‘katastrofa‘.
Suteikite mokiniams galimybę kritiškai padiskutuoti apie terminologiją. Suteikite mokiniams galimybę kritiškai padiskutuoti apie terminologiją. Pavyzdžiui, patikslinkite, kad tokios sąvokos kaip „galutinis sprendimas“ arba „žydų problema“ yra buvę eufemizmai, kuriuos tuo istoriniu laikotarpiu sukūrė ir vartojo nusikaltimų vykdytojai tam, kad perteiktų savo pasaulėžiūrą; palyginkite šias sąvokas su neutralia kalba, vartojama nešališkam praeities įvykių apibūdinimui. Taip pat turėtų būti išnagrinėta tokia sąvoka kaip „getas“, siekiant atskleisti nacių jai suteiktą reikšmę, kuri skyrėsi nuo reikšmių, turėtų prieš ir po nacių laikotarpio.
Pedagogai skatinami apsvarstyti, kokiais būdais visuomenė ir kultūra kalba apie Holokaustą, nes šios socialinės nuostatos gali turėti įtakos mokinių supratimui. Populiarioji kultūra ir pasakojimas gali įtvirtinti mitus ir neteisingą istorijos supratimą. Nuoseklaus požiūrio ir tikslios kalbos formavimas gali padėti atskleisti išankstines nuostatas.
3.1.3 Plačiai nušvieskite šią temą istorijos kontekste
Holokaustas – tai tarpusavyje susiję įvykiai, peržengę nacionalines valstybių sienas ir neatsiejami nuo II Pasaulinio karo. Taigi, šie įvykiai tebėra įvairių Europos ir kitų pasaulio šalių istorijos ir istorinių procesų dalis. Mokiniai turėtų suvokti, kad Holokausto vykdymo būdai skirtingose šalyse buvo nevienodi. Be to, genocidas tapo įmanomas susipynus įvairiems trumpalaikiams, vidutinės trukmės ir ilgalaikiams veiksniams Europos ir pasaulio istorijoje. Sudarykite galimybes išnagrinėti šias sąvokas aptardami platesnius kontekstus, kuriuose buvo vykdomas Holokaustas. Mokslininkai plačiai nagrinėja šiuos aspektus. Rengdami darbo planus ir planuodami atskirus užsiėmimus, pasistenkite naudotis patikimais ir pačiais naujausiais akademiniais tyrimais, aprėpiančiais skirtingus genocido ir jo raidos aspektus.
Minint Yom HaShoah – Holokausto ir heroizmo atminimo dieną, Panerių memoriale vyko simbolinė Holokausto aukų pagerbimo akcija. Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, diplomatai ir likę gyvi Vilniaus geto kaliniai prie paminklų ir masinių žudynių duobių padėjo akmenukus ir gėlių…
Izraelis Lietuvoje
Vokietijos ambasada Vilniuje – Deutsche Botschaft Wilna
Balandžio 8 d., 12 val., minint Yom HaShoah – Holokausto ir heroizmo atminimo dieną, Panerių memoriale vyks simbolinė Holokausto aukų pagerbimo akcija. Laikantis visų saugumo reikalavimų, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, diplomatai ir likę gyvi Vilniaus geto kaliniai prie paminklų ir masinių žudynių duobių padės akmenukus ir gėlių, kantorius sukalbės Kadišą – maldą už mirusiuosius.
Sirenos gaudžia, kai visas Izraelis sustoja, sustingsta prisimindamas Holokausto aukas. Viešasis gyvenimas sustoja dviem tylos minutėms, kurios skirtos 6 milijonų nužudytų žydų atminimo ceremonijai, tai vyksta dienos metu, pagerbiant nacių režimo aukas, persekiotus, kankintus ir nužudytus žydus.
Viešojo transporto autobusai ir automobiliai sustojo gatvėse ir keliuose, o pėstieji taip pat stovėjo nejudėdami, prisimindami nužudytuosius per nacių vykdytą genocidą.
Jeruzalės turguje sustoję žmonės.
Holokaustas išlieka esminis Izraelio kolektyvinės savimonės elementas. Žydų valstybė buvo įkurta 1948 metais, praėjus trejiems metams po Antrojo pasaulinio karo ir genocido pabaigos. Izraelis tapo prieglobsčiu žydams iš viso pasaulio; į jį persikėlė šimtai tūkstančių išgyvenusių Holokaustą ir praradusių namus bei artimuosius.
Kauno žydų bendruomenė jau tris dešimtmečius paskutinėmis kovo mėnesio dienomis prisimena ir stengiasi kitiems priminti , kas įvyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d.
“Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.
Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda.” (iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”, J. Corefo tėvo atsiminimai).
“1944 metų kovo 27 dieną gete atsitiko baisiausias įvykis per visą laiką. Kai mieste dirbančios brigados išėjo ir pačiame gete esančios dirbtuvės, kuriose dirbo apie du tūkstančius žmonių, buvo užrakintos, visomis jo gatvėmis pravažiavo automobiliai ir per garsiakalbius buvo paskelbta, kad kiekvienas, išėjęs iš namų, bus sušaudytas vietoje. Paskui prasidėjo klaiki akcija: atiminėjo vaikus.
Iš namo į namą ėjo vokiečių policininkai, lydimi sužvėrėjusių “ukrainiečių”, kurie, norėdami išvengti belaisvių dalios, parsisamdė tarnauti vokiečiams budelių pagalbininkais. Visus vaikus iki dvylikos metų griebdavo ir mesdavo į sunkvežimį. Motinos buvo verčiamos pačios nešti mažylius prie sunkvežimių. Didžiuliai policijos šunys išuostinėjo butus, grindis, sandėliukus. Jie buvo išmokyti iš bet kur ištraukti pasislėpusius vaikus. Tas moteris, kurios nenorėjo atiduoti vaikų, kurios veržėsi prie sunkvežimių ir bandė iš ten paimti saviškius, partrenkdavo žemėn, kelias iš jų nušovė. Daug motinų norėjo mirti kartu su vaikais: “Jūs, kiaulės, dar turite padirbėti. Šitą šlamštą reikia pašalinti.”
Vaikus traukė iš lovų pusnuogius. Juos taip šiurkščiai svaidė į sunkvežimius, kad daugelį sunkiai sužalojo. Širdį vėrė nuo jų klyksmo, vyresnieji bandė bėgti. Žodžiais nenusakomo skausmo balsą užtrenkė griausminga radijo muzika. Pasaulis neregėjo tokio cinizmo.
Tuo pačiu metu griebė ir senus žmones. Nesirinkdami varė iš namų ir nedarbingus, ir sergančius.” (iš E. Holcmanienės atsiminimų knygos ‘Šitas vaikas turi gyventi”)
Prisiminėme ir pagerbėme, laikydamiesi apribojimų, negausiame karantininiame būrelyje, šios baisios akcijos, vadinamos Vaikų akcija, aukas.
“Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys). Per vieną dieną iš Kauno geto buvo išvežta ir nužudyta apie 1700 vaikų ir senelių.
Vaikų, žuvusių Kauno gete, sąrašas, jame tik nedaugelis vardų. Jis buvo sudarytas, minint 70-ąsias Vaikų akcijos metines, remiantis informacija gauta iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir privačių asmenų.
Balandžio 8 d., 12 val., minint Yom HaShoah – Holokausto ir heroizmo atminimo dieną, Panerių memoriale vyks simbolinė Holokausto aukų pagerbimo akcija. Laikantis visų saugumo reikalavimų, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, diplomatai ir likę gyvi Vilniaus geto kaliniai prie paminklų ir masinių žudynių duobių padės akmenukus ir gėlių, kantorius sukalbės Kadišą – maldą už mirusiuosius.
„Tradiciškai šia proga vykdavo Gyvųjų maršas, atkartojantis pasmerktųjų mirti kelią nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo, tačiau dėl pandeminės situacijos šiemet minėjimas nebus masinis. Susirenkame vos keli, kurie neša atsakomybę už Holokausto atminties išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms – juk šiemet sukanka 80 metų nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Su mumis šiandien yra ir tų baisių įvykių liudininkas – Kauno geto kalinys Dovydas Leibzonas“, – sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Suskaičiuota, kad šeši milijonai žydų žuvo kartu su milijonais kitų nekaltų aukų – romų, ir sintių, slavų, neįgaliųjų, LGBTQ asmenų ir kitų -, kuriuos sistemingai nužudė naciai ir jų bendrininkai vienoje žiauriausių ir žiauriausių kampanijų žmonijos istorijoje.
Mes gerbiame prisiminimus apie prarastus brangius gyvenimus, apmąstome nekompensuojamą mūsų žmonijos žaizdą, gedime už sužlugdytas, palūžusias ir išsibarsčiusias bendruomenes ir apkabiname tuos, kurie išgyveno Holokaustą – kai kurie iš jų tebėra su mumis ir šiandien, ir toliau įkūnija nepaprastą atsparumą. metų. Įrodę blogio gelmes, šie išgyvenusieji primena mums gyvybiškai svarbų susilaikymą: „niekada daugiau“. Holokausto istorija amžinai įsijungia į žmonijos istoriją, ir bendra visų žmonių pareiga yra užtikrinti, kad Šoa baisumai niekada nebūtų ištrinti iš mūsų kolektyvinės atminties.
2021 m. balandžio 7 d. 20 val. (Izraelio laiku) vyks valstybinė ceremonija Holokausto atminimo dienos proga. Jad Vašeme visų Holokaustą išgyvenusių žmonių vardu kalbės Izraelio Lietuvos žydų asociacijos valdybos narė Roza Bloch.
Ceremonija bus transliuojama visose Izraelio žiniasklaidos priemonėse ir 46 šalyse.
JAV valstybės departamentas | 2021 m. Kovo 18 d., Ketvirtadienis | 11.30–12.30 val. EDT
SEHI – Valstybės departamento Specialiojo pasiuntinio Holokausto klausimais tarnyba maloniai kviečia dalyvauti vebinare! Iišgirskite ir diskutuokite apie iššūkius, su kuriais susiduria Europos ir Amerikos pedagogai mokydami apie Holokaustą jaunąją besimokančiųjų kartą kylant antisemitizmo bangai perkėlus mokymąsi į virtualias erdves.
Renginys vyks anglų kalba, dalyvavimas nemokamas, registruokitės ir gaukite daugiau informacijos>> https://bit.ly/3kG8NpV
Informacija anglų kalba:
Trans-Atlantic Dialogues II: Teaching the Holocaust in Challenging Times
U.S. Department of State | Thursday, March 18, 2021 | 11:30 a.m.-12:30 p.m. EDT
The State Department’s Special Envoy for Holocaust Issues cordially invites you to a webinar on the challenges European and American educators face in teaching about the Holocaust to a new generation of learners. Holocaust educators will compare educational landscapes, discuss best practices and areas for cooperation, and speak to the challenges presented by rising anti-Semitism worldwide as well as the greater reliance on virtual schooling in a (post)-COVID world.
Please register by completing the form below.
This Zoom webinar will be in English. Participants will have an opportunity to submit questions in writing during the webinar or in advance by email to: SEHI-EVENTS@state.gov. This invitation may be shared with trusted colleagues and friends.
Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių visame pasaulyje, – viena iš 6 milijonų žydų – nacizmo aukų, o jos dienoraštis, išverstas į 70 pasaulio kalbų, – iškalbingas Holokausto liudijimas, tapęs vienu skaitomiausių to laikotarpio dokumentų.
A. Frank, gyvenusi Vokietijoje, kartu su savo šeima, 1933 metais Adolfo Hitlerio vadovaujamiems naciams atėjus į valdžią, pasitraukė į Olandiją. O 1940 metais Vokietijai ją okupavus ir iškilus grėsmei būti suimtiems ir išvežtiems į mirties stovyklą, 1942 metais Frankų šeima pasislėpė Amsterdamo mieste, slėptuvėje, įrengtoje viename iš namų, kur buvo įsikūrusi šeimos galvos Oto Franko prekybos įmonė. Ana slėptuvėje daugiau negu 2 metus rašė dienoraštį, kol 1944 metų rugpjūtį slėptuvė buvo surasta ir visi jos gyventojai išvežti į koncentracijos stovyklas. Ten išgyventi pavyko tik O. Frankui, kai jo žmona ir dvi dukros 1945 metais mirė nuo bado ir ligų. Šiandien Amsterdame įsikūręs A. Frank muziejus yra vienas žinomiausių ir lankomiausių visoje Olandijoje.
Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverlytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverlytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje.
Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverlių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų.
Estera, baigusi Darbėnų pradžios mokyklą, toliau mokslo siekė Kretingoje, kur 1939 metų rudenį nacistinei Vokietijai nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, Šv. Antano rūmuose atvėrė duris Pranciškonų gimnazijos mergaičių I, II ir III klasės, kuriose mokėsi apie 100 iš Klaipėdos krašto pasitraukusiųjų bei Kretingos ir jos apylinkių mergaičių. Gimnazijai tuo metu vadovavo žinomas pedagogas, literatas, šviesuolis Vincas Zajančkauskas (1884–1956), vadinęsis ir vienuolišku Bonaventūros vardu, čia mokytojavo žinomas pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949), dailininkas Fabijonas Šulcas (1898–1984) bei daug kitų šviesių asmenybių.
Gimnazijoje Estera artimai susibičiuliavo su Darbėnų bažnyčios vargonininko ir muzikos mokytojo Stasio Japerto (1890–1961) dukra Birute (1924–2004), su kuria kartu traukiniu vykdavo iš Darbėnų į Kretingą, kartu mieste nuomojosi kambarėlį. Kaip šių eilučių autoriui pasakojo buvusi šios gimnazijos mokinė Birutė Mončytė-Turauskienė (gim. 1927 m.), čia mokėsi ir draugiškai sugyveno įvairių tautybių mergaitės: lietuvės, rusės, žydės. Paauglės mergaitės svajojo apie savo tolesnes studijas, kūrė gyvenimo planus, savo mintis ir svajones išliedamos dienoraščiuose, viena kitai rašė ir palinkėjimus. O Estera jos atmintyje išliko kaip simpatiška mėlynakė ilgakasė mergaitė.
.Deja, 1940 metų sovietinė ir vėlesnė 1941 metų nacistinės Vokietijos okupacija tuos planus sugriovė, dalies jų laukė ir tragiškas likimas. 1940 metų rudenį po vasaros atostogų sugrįžusios gimnazistės savo mokykloje vietos neberado, nes čia jau šeimininkavo NKVD.
Sofija ir Stasys Japertai su vaikais Birute ir Vytautu 1926 m. Stovi S. Japerto pusbrolis.
Kariuomenė, įsteigusi štabą ir kalėjimą. Tad patalpų mokyklai teko ieškoti kitur, o 1941 metų rudenį, prasidėjus SSSR ir nacistinės Vokietijos karui, į mokyklą nebegrįžo ir moksleiviai žydai, kurių kūnus priglaudė pajūrio laukų ir miškų smėlynai. Nacistinės Vokietijos valdančiųjų planuose žydų tautai vietos žemėje nebuvo numatyta. „Žydas – tai nusikaltimo rūšis. Gimei žydu ir keliauk į lagerį“, – taip savo romane „Dievų miškas“ apie nacių Štuthofo mirties lagerio kalinius žydus 1945 m. rašė jo buvęs kalinys rašytojas Balys Sruoga. Darbėnuose, kur gyveno Kverlių šeima, kaip ir kituose Lietuvos pajūrio miesteliuose, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.
Nacistinės Vokietijos valdančiųjų planuose žydų tautai vietos žemėje nebuvo numatyta. „Žydas – tai nusikaltimo rūšis. Gimei žydu ir keliauk į lagerį“, – taip savo romane „Dievų miškas“ apie nacių Štuthofo mirties lagerio kalinius žydus 1945 m. rašė jo buvęs kalinys rašytojas Balys Sruoga. Darbėnuose, kur gyveno Kverlių šeima, kaip ir kituose Lietuvos pajūrio miesteliuose, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.
Ar ką tik dėl kontraversiškų ir didžiulį triukšmą sukėlusių pareiškimų apie Holokaustą Seimo komisijos vadovo postą palikęs buvęs istorikas dabar mano kitaip? Juk jis, nors ir atsistatydino, tvirtino, jog nieko blogo nepasakė ir nenorėjo pasakyti, tad pasitraukti jį privertė tik partijos vadovybė.
Tačiau vis dar formaliu Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininku tebeesantis V.Rakutis ir šiandien neišsižada tokios savo nuomonės. Pasak, jo dujų kamerose žydai žūdavo mažiau kentėdami fiziškai, nei tuomet, kai būdavo iki mirties nukankinami ar šaudomi, todėl tokie teiginiai – teisingi.
Tiesa, jis pats pripažįsta – jei taip lyginti „galima iš viso“. Kariūnams – speciali paskaita Tokį šokiruojantį teiginį V.Rakutis pats savo ranka yra užrašęs, būdamas Generolo Jono Žemaičio karo akademijos dėstytoju ir ugdydamas jaunuosius Lietuvos kariūnus. Tai įvyko dar 2000-2001 m., kai akademijoje ir už jos ribų buvo audringai ir karštai svarstoma, ar patvirtinti specialią paskaitą apie Holokaustą karių švietimo programoje.
Tokią paskaitą – specialų mokslinį darbą bei metodinę priemonę – parengė istorikas Elmantas Meilus, kuris tuo metu buvo ir akademijos dėstytoju, ir Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Istoriko darbas vadinasi „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija (1941-1944)“. Svarbiausi šio darbo prasminiai akcentai bei idėjinės kryptys iš esmės išvardyti jau jo pratarmėje. Daugelis jos teiginių skamba taip, tarsi būtų rašyti ne prieš du dešimtmečius, bet vakar.
„Deja, didžioji mūsų visuomenės dalis Holokausto temos vis dar vengia, vengia pripažinti istorines klaidas bei tėvynainių padarytus nusikaltimus. Dėl to kyla problemų tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje. Lietuvių tauta nėra geresnė ar blogesnė už kitas tautas. Reikia tai suvokti ir įsisąmoninti.
Tada išsivaduosime iš daugelio kompleksų, suvoksime savo istoriją, kaip praeitį, kurios nebeįmanoma pakeisti, o ne kaip dabartį, kuriai dar galima daryti įtaką. Taps aišku, kad istorija mums užkrauna moralinės atsakomybės naštą ir moko“, – rašo E.Meilus.
Istorikas, žinoma, svarsto ir atsakomybės už tai, jog dalis lietuvių dalyvavo žydų žudynėse – ar yra kokia nors kita atsakomybė, be kiekvieno žudiko, kurio asmeninę kaltę įrodytų objektyvūs duomenys ir teismas?
„Tauta, manau, turi jausti bent jau moralinę atsakomybę už savo tėvynainių veiksmus“, – teigia autorius ir čia pat iškelia 1941 m. Laikinosios vyriausybės, birželio sukilimo ir naciams pavaldžių struktūrų apskritai vertinimo problemą, kuri nėra išspręsta iki šiol.
Dalis politikų – pirmiausia, dabartiniai valdantieji konservatoriai – ir juos remianti visuomenės dalis kategoriškai teigia, jog jokio problemiško sukilimo ir visų struktūrų santykio su antisemitizmu ir Holokaustu nėra. Tuo tarpu E.Meilus tvirtina, kad „antisemitiniai pareiškimai“, kurie kartais kartojami ir šiandien, yra iki šiol Laikinąją vyriausybę „kompromituojanti dėmė“, tad, pavyzdžiui, ją paskelbiant visų Lietuvos Respublikos teisių perėmėja, turėtume prisiimti ir „visą atsakomybę“ už tai, ką padarė bei nepadarė ji ir „jos paklausę piliečiai“.
E.Meilus itin pabrėžia, kad, pateikdamas kuo įvairiapusiškesnę ir detalesnę informaciją apie Holokaustą, lietuvių dalyvavimą jame ir to priežastis, jis nori paskatinti jaunuosius kariūnus mastyti apie stereotipus bei antisemitizmą, bet svarbiausia – suvokti, kad tai buvo ne tik žydų ar lietuvių, bet ir visos Lietuvos tragedija. „Liūdniausia, kad liko didžiulė moralinė dėmė, o visuomenė prarado svarbius moralinius orientyrus. Aišku, šie praradimai buvo ne tik Holokausto, o ypač okupacijų (tiek dviejų sovietinių, tiek nacistinės) pasekmė, bet Holokaustas tam turėjo taip pat labai didelės reikšmės“, – rašo E.Meilus.
Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Seimo nario Valdo Rakučio straipsnyje „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“ paskelbtų teiginių. Toks sprendimas priimtas nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas išnagrinėjus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pareiškimą, kuriame buvo nurodyta, jog, minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Seimo narys, istorikas V.Rakutis internetiniame portale paskelbė straipsnį „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“, kuriame galbūt viešai skatino neapykantą žydams dėl jų tautybės, taip pat galimai neigė Holokaustą.
Pareiškėja prašė įvertinti, ar straipsnyje paskelbtais teiginiais nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 170 str. 2 d. (Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) ir 170-2 str. 1 d. (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas). Įvertinus surinktus duomenis nustatyta, kad V.Rakučio veiksmuose nėra tyčios.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Friedrichas Karlas Bergeris (1959 m.)
Jungtinėse Valstijose gyvenęs 95 metų buvęs nacių koncentracijos stovyklos sargybinis šeštadienį buvo deportuotas į Vokietiją, pranešė JAV Teisingumo departamentas.
Tenesyje gyvenęs Friedrichas Karlas Bergeris, turėjęs Vokietijos pilietybę, buvo deportuotas už tai, kad 1945 metais dirbdamas ginkluotu sargybiniu Noiengamo koncentracijos stovyklos sistemoje dalyvavo „nacių remiamuose persekiojimo veiksmuose“, pranešė departamentas.
„F.K.Bergerio deportacija rodo JAV Teisingumo departamento ir jo teisėsaugos partnerių įsipareigojimą užtikrinti, kad Jungtinės Valstijos netaptų saugiu prieglobsčiu tiems, kurie dalyvavo nacių nusikaltimuose žmonijai ir kituose žmogaus teisių pažeidimuose“, – pareiškė laikinai einantis generalinio prokuroro pareigas Monty Wilkinsonas. JAV imigracijos teisėja nurodė deportuoti F.K.Bergerį, gyvenusį JAV nuo 1959 metų, praėjusių metų kovą.
F.K.Bergeris buvo dislokuotas netoli Vokietijos Mepeno mieste, kur kaliniai buvo laikomi „žiauriomis“ sąlygomis ir dirbo „iki išsekimo ir mirties“, pareiškė teisėja Rebecca Holt.
Avner Shalev – tikras Lietuvos draugas. Lankėsi Lietuvoje, jam rūpėjo, koks turėtų būti Vilniuje esantis žydų istorijos ar Holokausto muziejus, tarėsi taip pat ir dėl Panerių muziejaus. A. Shalevui lankantis Lietuvos vyriausybėje, labai nuoširdžiai vyko diskusijos, su tuomet dirbusiu premjeru Andriumi Kubiliumi ir Deividu Matulioniu.
Tačiau valdžia šį reikalą išsprendė labai paprastai – pavadino Gaono muziejų,- žydų istorijos muziejumi. Kažkas nusprendė, kad nieko nereikia statyti.
Avner Shalev – Yad Vašemo muziejaus vadovas, tris dešimtmečius trunkančią karjerą skyrė pagrindinių žydų-sionistų ir visuotinių vertybių propagavimui Izraelyje ir visame pasaulyje, savo autoritetu prisidėdamas prie valstybės švietimo ir kultūros.
Šį mėnesį jis kviečia bendradarbius ir draugus atsisveikinti virtualiai.
Nuo XXI amžiaus pradžios Yad Vashem muziejuje sukurtos svetainės aštuoniomis kalbomis, kuriose pateikiamas platus istorinis turinys, susijęs su Holokaustu, įskaitant Šoa aukų vardų duomenų bazę, kuri šiuo metu yra prieinama, pasitelkus šiuolaikines technologijas, užtikrina aukų ir gelbėtojų atminimą ateities kartoms.
Ietis turėtų sukryžiuoti ir skirtingų valdančiosios daugumos stovyklų atstovai. Štai toks pozicinis karas užvirs parlamente dėl skandalų užgulto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos.
Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas, valdančiosios Laisvės partijos narys Tomas Raskevičius mano, kad Valstybės kontrolė turėtų nuodugniai ištirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), nes jame gali būti įvairių problemų.
ŽTK vykdo centro parlamentinę kontrolę, tačiau jos vadžias į savo rankas yra perėmęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), vadovaujamas konservatoriaus Lauryno Kasčiūno. Be to, LGGRTC veiklą nagrinės šiuo metu Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen formuojama speciali darbo grupė, kurioje irgi nebus vienos nuomonės.
Skundai – ir dėl pinigų Dalis LGGRTC darbuotojų, tarp kurių yra pagrindiniai istorikai bei tyrėjai, kaltina įstaigos vadovybę ir jos direktorių Adą Jakubauską uzurpuojant valdžią ir stengiantis politizuoti mokslinius tyrimus. A.Jakubauskas ir jau postą palikęs jo patarėjas Vidmantas Valiušaitis kaltinti tuo, kad centro atliekamus Antrojo pasaulinio karo, Holokausto ir pokario tyrimus siekė paversti radikalios dešinės ideologijos įrankiu.
Lietuvos Respublikos 
