Prie Kupiškio etnografijos muziejaus susirinko „Atminties kelio 1941 – 2021“ organizatoriai ir svečiai bei Kupiškio visuomenė. Susitikimą vedė Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė ir renginio koordinatorė Aušra Jonušytė.

Dalyvavo ir pasveikino visus JAV ambasadoriaus Lietuvoje Roberto Gilchristo vardu  Linlev Wartenberg;  Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius Marius Janukonis;

Europos parlamento narė Rasa Juknevičienė ir kiti garbingi svečiai.

Pagrindinis organizatorius – LR tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio rėžimo nusikaltimams žmonijai tirti. Visus susirinkusius pasveikino komisijos vykdančiojo direktoriaus pavaduotoja Ingrida Vilkienė.

Sveikinimo žodį tarė ir  Kupiškio r. meras Dainius Bardauskas ir kiti dalyviai.

Eisena su plakatais ir vėliavomis pajudėjo link masinės žydų žudynių vietos Kupiškio  Laisvamanių kapinėse. Dalyviai nešė gėles, žvakutes ir akmenėlius su užrašytais žuvusiųjų vardais.  Vykusiame minėjime buvo ištarti žuvusiųjų vardai, prisimintos šeimos ir jų istorijos.

Po eisenos, dalyviai susirinko į Kupiškio etnografijos muziejaus salę, kur buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio naujausia knyga „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“.

Sveikinimo ir padėkos žodį tarė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jūrėnienė.

Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman savo vardu ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky vardu, padėkojo visiems dalyviams ir organizatoriams už tokį svarbų ir reikšmingą  renginį Lietuvoje. Ne tik žydų tauta prarado savo giminaičius, artimuosius ir draugus, bet ir lietuvių tauta prarado savo piliečius, didelę žydų bendruomenę. Tai būtina prisiminti ir pasakoti jaunimui, kad ši tragedija niekada nepasikartotų čia ir kitose tautose ar bendruomenėse.

Prieš 80 metų, 1941 m. birželio pabaigoje, Lietuvoje prasidėjo masinis žydų naikinimas. Tų pačių metų liepos antroje pusėje nuspręsta steigti Šiaulių getą. 1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas.

Š.m. liepos 15 d., minint 77-ąsias Šiaulių geto likvidavimo metines, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai prie Šiaulių geto vartus žyminčio paminklinio akmens prisiminė karo metu žuvusius tėvynainius, pasimeldė, padėjo gėlių, akmenukus, uždegė atminimo žvakeles bei tylos minute pagerbė Holokausto aukas.

Trumpoje atminimo ceremonijoje skaudžius to laikmečio įvykius visiems priminė Josifas Buršteinas, o Ida Vileikienė, gimusi Šiaulių gete, dar kartą pasidalino savo skaudžiais prisiminimais.

Atminimo ceremonijoje dalyvavo ir Šiaulių mero pavaduotoja Simona Potelienė.

DELFI.lt

Visuomenei pristatoma vienintelė Lietuvoje tiesiogiai iš jidiš kalbos išversta žydų atsiminimų knyga, skirta Utenos miestui ir jo regionui (Molėtai, Anykščiai, Vyžuonos ir kt.) Neįtikėtina, kad knyga iki Lietuvos skaitytojo keliavo net 42 metus: išleista 1979 m. Tel Avive („Yisker-bukh Utyan un umgegnt“. Tel Aviv, Nay Leben, 1979. (Yiddish), skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Ši iniciatyva gimė kaip kultūros istorikės Sandros Dastikienės kuriamo projekto „Senieji kaimynai“ dalis, kurios tikslas atkreipti dėmesį į žydų bendruomenę ir jos kultūrą, palikimą Utenos regione. „Senieji kaimynai grįžta į savo miestelius įvairiomis formomis: meno kūriniais gatvėse, gyvais pasirodymais, bet mums labai trūko autentiškos istorijos – ši knyga užpildo šią spragą. Tai ne mokslinis darbas, ne istorinė studija, o autentiški nuo Holokausto išsigelbėjusių ar anksčiau Lietuvą palikusių žydų prisiminimai, ir keliantys daug klausimų, ir daug į juos atsakančių“, – sako Sandra Dastikienė.

Sandra Dasikienė

Prisiminimai, į vieną knygą surinkti 1945 – 1979 metais Izraelyje, iki Lietuvos skaitytojo keliavo labai ilgai ir netgi su detektyvo elementais. Roma Jančauskienė seniai domėjosi Utenos žydų istorija ir, sužinojusi apie šią knygą, gan ilgą laiką bandė ją įsigyti interneto aukcionuose. Deja, nesėkmingai. Tik maždaug prieš ketverius metus Utenos žydų „Atminties knygą“ ji įsigijo „eBay“ aukcione, tačiau ji buvo originalo – jidiš– kalba.

Sergejus Kanovičius, poetas ir eseistas 2021.06.30.

Man visada sunku kalbėti Holokausto tema Lietuvoje. Man sunku ne tik kalbėti apie tai, bet ir galvoti. Didžiausias nusikaltimas Lietuvos žemėje. Mes visi esame istorijos dalyviai, mes visi – istorikai, istorijos mėgėjai, politikai, visuomenė – ją interpretuojame. Aš esu rašytojas, Lietuvos žydų, išgyvenusių Holokaustą, palikuonis, Lietuvos vaikas.

Ir aš esu nuoširdžiai sutrikęs. Manau, ne aš vienas. Atsargios deklaracijos, kad Holokaustas Lietuvoje buvęs tragiškas mūsų istorijos įvykis, išpopuliarėjusi pseudoempatijos išraiška, kai Lietuvos žydų aukos pavadinamos bendrapiliečiais, bet užmirštama net Seime paminėti, kas buvo jų budeliai, o nustatytų tame nusikaltime dalyvavusių asmenų sąrašas yra slepiamas.

Kai respublikos prezidentas, ir ne tik jis, sukilimą gretina su Persitvarkymo Sąjūdžiu, istorikai – su Kosciuškos sukilimu, net su 1918 metų nepriklausomybės kovomis, kai Genocido centras birželio 22-ąją skelbia dr. Alfredo Rukšėno pranešimą apie Birželio sukilimą, kuriame buitiškai, beveik nuobodžiai aprašoma, kaip jis vyko – dienomis, valandomis, minutėmis: „1941 m. birželio 23 d. anksti ryte, apie 3 val., L. Prapuolenis, dr. A. Damušis ir J. Vėbra centriniame Kauno LAF štabe suredagavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją bei trumpą atsišaukimą į lietuvių tautą ir netrukus nuvyko į Kauno radiofoną. 9 val. 28 min. Leonas Prapuolenis LAF Vyriausiojo štabo vardu per Kauno radiofoną paskelbė: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“ Po to buvo paskelbta Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtis, sugrotas Lietuvos himnas ir tautinė giesmė „Lietuviais esame mes gimę“. Galiausiai užgrota Kipro Petrausko „Saulelė raudona“ – tai buvo sutartas LAF signalas Lietuvai sukilti. Birželio 23-iąją paskelbta vyriausybės sudėtis.“

A. Rukšėnas nepamiršta paminėti ir to, kad „kpt. Jonas Noreika buvo Plungėje ir spausdino proklamacijas lietuvių aktyvistų vardu po 500 ir 1 000 egzempliorių“. Antisovietinė literatūra buvo rengiama ir už Lietuvos ribų. Nutylimas tik tų proklamacijų turinys. Nes didelė jo dalis buvo antisemitinė. Kaip nutylima ir tai, kad išsyk po šių pranešimų Lietuvos žmonės per radiofoną išgirdo, kad žydams Lietuvoje vietos nebeliko. Tai irgi sukilimo dalis.

Kauno diena

Kaune, gimnazijos kieme, paminėtos prieš 80 metų įvykdytos „Lietūkio“ garažo žudynės – vienos žiauriausių Lietuvos Holokausto istorijoje. Dabar čia aikštelė Simboliškai šio pirmadienio pavakarę Kauno sporto mokyklos „Startas“ ir Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos kieme esanti aikštelė buvo užrakinta. Kamuolio joje nemušinėjo krepšininkai, apšilimo prieš treniruotes nedarė ir plaukikai. Spengiant tylai, aktorės Kristinos Kazakevičiūtės lūpose suskambo poeto Aleksandro Boso eilutės, menančios šios vietos tragediją: „Egzekucijos vietoje – krepšinio aikštelė, jos danga – sukrešusio kraujo spalvos. Skaudus žinojimas širdį man gelia, štai sienos kampelis, deja, tos pačios.“ Eidami pro minią su Dovydo žvaigždėmis atlapuose, sporto mokyklos auklėtiniai sulėtino žingsnį. Kai kurie jų stabtelėjo, tačiau atsakyti į klausimą ar žino, kodėl mokyklos kieme stovi paminklinis akmuo ir ką čia veikia gausus būrys žmonių, negalėjo atsakyti nei vienas.

„Matyt, kažkas čia palaidotas arba primena kokį nors įvykį“, – sužinoję apie kiemo tragediją, jaunieji kauniečiai negalėjo patikėti, kad kadaise čia buvo garažai, o jie kiekvieną dieną mina taką, kuris būriui žydų prieš aštuonias dešimtis metų virto paskutine gyvenimo stotele.

Lenkija sekmadienį pranešė iškvietusi Izraelio atstovę po to, kai Izraelis „amoraliu“ pavadino ketvirtadienį Lenkijos Seimo priimtą įstatymą, kuris, pasak ekspertų, gali blokuoti restitucijos procesą, įskaitant per Antrąjį pasaulinį karą žydų prarasto turto grąžinimą.

Užsienio reikalų viceministras Pawelas Jablonski sakė, kad Varšuva norėtų paaiškinti situaciją dėl naujojo įstatymo. Reikalų patikėtinė Tal Ben-Ari Yaalon „buvo iškviesta …. ir mes jai aiškiai ir remdamiesi faktais paaiškinsime, dėl ko visa tai“, valstybinei televizijai TVP sakė P. Jablonski, kalbėdamas apie pirmadienį įvyksiantį susitikimą. „Mes manome, kad, deja, susiduriame su situacija, jog kai kurie Izraelio politikai išnaudoja ją vidiniais politiniais tikslais“, – sakė jis.

15min.lt

Simboliškai pradedame minėti skaudžią sukaktį – 80 metų nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Pasirinkome aplankyti Sudervės žydų kapinėse esantį paminklą Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose nužudytiems mokytojams ir mokiniams – dauguma jų yra iš Vilniaus miesto, čia gimė, gyveno, mokėsi ir mokė. Čia ir mirė.

Penktadienį Vilniuje, Sudervės žydų kapinėse, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės atstovai su Lietuvoje reziduojančių užsienio šalių ambasadoriais pagerbs Holokausto aukas.

Bendruomenės nariai kartu su diplomatinio korpuso atstovais uždegs atminimo žvakes bei padės akmenukus prie paminklo Paneriuose nužudytiems vaikams bei mokytojams, pranešė organizatoriai. „Simboliškai pradedame minėti skaudžią sukaktį – 80 metų nuo Holokausto Lietuvoje pradžios. Pasirinkome aplankyti Sudervės žydų kapinėse esantį paminklą Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose nužudytiems mokytojams ir mokiniams – dauguma jų yra iš Vilniaus miesto, čia gimė, gyveno, mokėsi ir mokė. Čia ir mirė“, – sakė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Paminklas nužudytiems vaikams bei mokytojams skirtas pagerbti ir Icchoką Rudaševskį – dėl jo dienoraščio, rašyto Vilniaus gete, Lietuvos žydų bendruomenė kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, siūlydama šį istorinį dokumentą padovanoti visoms Lietuvos mokykloms.

Hirsch Glick – Hiršas Glikas – žydų poetas ir partizanas gimė 1922 m. balandžio 24d. Vilniuje. Paauglystėje jis pradėjo rašyti jidiš poeziją ir tapo jaunųjų žydų poetų grupės „Yungvald“ įkūrėju.

Gimęs vargingoje Glikų šeimoje dėl finansinių sunkumų 1938 m. jis buvo priverstas nutraukti mokymąsi mokykloje ir pradėjo  dirbti pardavėju, po to darbininku kartono gamykloje. Nuo 1935 m. Jis jis jau kūrė eiles hebrajų kalba, tačiau literatūrinės grupės „Jung Vilne“ įtakotas, perėjo į jidiš kalbą. 1940–1941 m. Jo eilėraščiai buvo paskelbti laikraštyje „Vilner Emes“, Vilniaus žurnale „Shtraln“ ( Spinduliai “) ir Kauno„ Naye Blater “(„ Nauji puslapiai “). Su grupe bendraamžių jis įkūrė žurnalą „Jungvald“.

1941 m.  prasidėjus karui  Glikas pateko į Vilniaus getą. Ten jis aktyviai dalyvavo pogrindžio (Jungtinės partizanų organizacijos) veikloje ir toliau rašė eilėraščius. Gete 1942 m. Glikas parašė savo garsiausią dainą „Zog nit keinmol“ (Niekada nesakyk), kuri tapo žydų partizanų  himnu.

Kai 1943 m. spalio mėn. getas buvo likviduotas, Glikas bandė pabėgti, buvo sugautas ir išsiųstas į Gottfieldo stovyklą Estijoje. 1944 m. Vasarą jis pabėgo iš lagerio, tikėtina, buvo sugautas ir nužudytas.

Žydų partizanų  ir Vilniaus geto himnas

Tik niekad nesakyk, kad prieš akis

Tau plyti paskutinis tavo kelias

Ir kad diena skaisti – į švino debesį nugrimzta. 

Artyn lauktoji mūsų valanda,

Ir žingsniai muša būgną: mes jau čia.

Žinok, prašvis aušra ir mes atgimsim.

O žodžiai, parašyti mūs krauju,

Didysis bus slaptažodis dienų naujų.