Holokaustas

Mokiniams sakysime visą tiesą ar tik sau naudingą?

Mečys Laurinkus. lrytas

Verčiant (laikinai paimant restauruoti) Žaliojo tilto „balvonus“ natūraliomis lauko sąlygomis, be specialių priemonių, girdėjau priekaištą:  o patys griovėjai pavadina gatves ir kabina atminimo lentas „herojams“, kurie prisidėjo prie žydų šaudymo. Visuomenė domisi istorija, skaito, girdi diskusijas ir vertina valdžios sprendimus.

Mokytojams dar ilgai gali tekti nepraleisti progos patylėti.  O į labai įkyrų vaikų klausinėjimą atsakyti:  buvo labai sudėtingi laikai.  Iš tikrųjų – ir sudėtingi, ir paprasti. Lietuvos situacija buvo labiausiai komplikuota jos istorijoje.  Tačiau individualus pasirinkimas blogio atžvilgiu, kaip ir visais laikais, buvo paprastas – taip arba ne.

Aba Kovneriui – žydų kariui ir poetui – 100 metų

Aba Kovneriui – žydų kariui ir poetui – 100 metų

Nuotraukoje: Aba Kovneris tarp žydų partizanų ir geto pogrindininkų 1944 liepos 14 d. (stovi centre, Iljos Erenburgo nuotrauka)

Aut. Prof. Pinchos Fridberg, Vilnius, specialiai laikraščio „Obzor“ interneto puslapiui

Rašau iš anksto: iki garsaus žmogaus jubiliejaus liko pusmetis. Tačiau apsispręsti reikia jau šiandien.

Neieškokite lietuviškoje Vikipedijoje  legendinio litvako Abos Kovnerio – žydų pasipriešinimo hitlerinei okupacijai Lietuvoje didvyrio, kovotojo už Izraelio Nepriklausomybę, žinomo poeto ir rašytojo puslapio – jo ten nėra. Hebrajų ir anglų kalbomis apie jį Wikipedijoje rašoma, yra ir rusų, ir lenkų yra, o lietuvių – nėra.

Nenusipelnė. Kiekviena tauta turi savo didvyrius.2018 kovo 14 d. Aba Kovneriui Z“L* sukanka 100 metų.

Tikiuosi, jog Lietuvos žydų bendruomenė šį reikšmingą įvykį prisimins.

Aba mokėsi „Tarbut“ gimnazijoje, kuri buvo Vilniuje, Pylimo 4, būtent tame pastate, kuriame dabar yra Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Todėl, manau, pakabinti memorialinę lentą (lietuvių, jidiš ir anglų kalbomis) šio pastato fojė „pats Dievas“ liepia.  Numanau, kad kils klausimas: kodėl fojė, o ne ant pastato fasado? Mano atsakymas: nenoriu, kad memorialinės lentos problema nugrimztų į „derinimo“ bedugnę.

2017 rugsėjo 23 d. Izraelio valstybinis radijas „Rešet bet“ skyrė valandos trukmės laidą Abo Kovnerio mirties 30-mečiui.  Ji prasidėjo ir užsibaigė Žydų partizanų himnu «zog nit keyn mol, az du geyst dem letstn veg» (Niekada nesakyk, kad eini paskutiniu keliu“). Laidą vedė žinomas Izraelio žurnalistas ir istorikas Icchakas Nojus. Joje dalyvavo taip pat istorikė prof. Dina Porat, rašytojas Miki Cur, karo už Izraellio Nepriklausomybę dalyvis, buvęs teisėjas Avraamas ben Doras. 

Pasakojimas apie žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes ir vieną gyvenimą

Algis JAKŠTAS

Prieš keletą metų pirmą kartą rašiau apie neeilinio likimo žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes – Romuald Jakub Veksler-Vaškinel, per karą gimusį Švenčionyse ir per stebuklą išlikusį iš visos čia gyvenusios giminės. O tą stebuklą sukūrė Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš Švenčionių geto likvidaciją Jakubas ir Batia Veksleriai perdavė 1943 m. vasario 28 d. gimusį sūnų, kurį Piotras ir Emilija Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje.

 

Dabar Izraelyje gyvenantis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel (Romuald Jakub Weksler-Waszkinel), atvykęs į Lietuvą Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu, rado laiko aplankyti ir gimtuosius Švenčionis. Parymojo prie buvusį getą primenančios Menoros, aplankė kitas vietas, kurios svarbios žydų tautai vienaip ar kitaip susijusios ir su jo gimtine. Kaip jau minėjau, nė vienas iš jo artimųjų, gyvenusių Švenčionyse, neišgyveno. Vieni mirė arba buvo nužudyti koncentracijos stovyklose, kiti – sušaudyti miške netoli Švenčionėlių. Gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel tėvai mirė ar buvo nužudyti irgi koncentracijos stovyklose.

Į Švenčionis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel atvyko lydimas jo atvykimą į Lietuvą organizavusio Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorės Barbaros Orševskos (Barbara Orszewska), kuri mielai ir vertėjavo, bei Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininko Moisej Šapiro. Su gerbiamu svečiu kalbėjausi prie Švenčionių m. parke stovinčios Menoros. Mano pirmasis klausimas, tiksliau labiau prašymas, buvo papasakoti apie savo likimą, kuris vertas scenarijaus ar knygos puslapių.

Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininkas Moisej Šapiro ir Romuald Jakub Veksler-Vaškinel prie Menoros

– Mano istorija tokia, kad iki 35 metų nežinojau, kad esu žydas. Man visada kildavo abejonių dėl tautybės, kai bandžiau savo veido bruožus, išvaizdą lyginti su aplinkiniais. Aš nebuvau panašus į lenkus, kurie gyveno aplinkui, į savo tėvus lenkus. Kai man suėjo 35, mama pasakė, kad aš turėjau kitus tėvus – žydus, kurie buvo nužudyti karo metais. Ji nežinojo mano senojo, pirmojo vardo. 14 metų aš ieškojau savo tikrųjų šaknų, kol suradau savo žydišką pavardę – Veksler (Weksler). Dabar turiu du vardus, dvi pavardes. Ir tai mano didžiausias turtas. Žydai Jakubas ir Batia Veksleriai davė man gyvybę, o be lenkų Piotro ir Emilijos Vaškinel aš nebūčiau išgyvenęs. 2009 m. aš išvykau gyventi į Izraelį. Ten radau motinos ir tėvo giminių, ten pasijutau lyg į savo namus būčiau sugrįžęs. Esu labai dėkingas žmonėms ir Dievui, – glaustai savo gyvenimo istoriją pasakoja gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel.  

Pirmasis spalio sekmadienis: Švenčionyse kiekvienais metais panašus, bet visada naujas ir svarbus

Pirmasis spalio sekmadienis: Švenčionyse kiekvienais metais panašus, bet visada naujas ir svarbus

Žydų susitikimą buvusio geto vietoje – prie Menoros Švenčionių parke – atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro.

Galina Romanova

Atrodytų, lyg ir nieko naujo jau neįmanoma pasakyti apie ilgametę žydų tradiciją – kasmet pirmąjį spalio sekmadienį susirinkti Švenčionių rajone prie Menoros Švenčionių parke ir prie obelisko-memorialo taip vadiname poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų. Bet šie susitikimai kiekvieną sykį būna saviti. Šių metų spalio 1 d. susitikime vyravo nuoširdus susirinkusiųjų bendravimas, matomai per visus šiuos metus, kiekvienais metais šia suvažiuojantys žmonės spėjo artimai susipažinti, o daugelis ir susibičiuliauti. Atvykusieji dalinosi su savimi atsivežtomis įvairių laikotarpių nuotraukomis ir brangiais atsiminimais.

Pati susitikimo eiga buvo tradiciška. Renginį prie Menoros atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro. Trumpą buvusios gausios žydų bendruomenės istoriją Švenčionių krašte pristatė Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridovienė. Prie Menoros buvo padėti vainikai, pirmą iš jų pagal nusistovėjusią tradiciją padėti buvo pavesta paskutiniam Švenčionių rajono žydų „mohikanui“, buvusiam dviejų koncentracijų lagerių kaliniui Moisejui Preisui. Maldą paskaitė atvykęs Vilniaus sinagogos kantorius Šmuel Jatom, žvakes uždegė aukštas, bet Švenčionių rajone neretas svečias – Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon.

Frau Finkelštein

 

ŠIAURĖS ATĖNAI 2017 m. rugsėjo 15 d.

Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“. …Ką? Sakote, tai ciniška? Jūs iš tiesų taip manote, frau Finkelštein? Gink Dieve, frau Finkelštein, čia jokio cinizmo. Kiek čia ant Jūsų likučio parašyta – 1928 metų spalio 17 diena. Minutėlę, frau Finkelštein, aš noriu mobiliajame pažiūrėti, kokia tai buvo savaitės diena. Štai, radau – Jūs mirėte trečiadienį po vidurnakčio nuo širdies ligos. . Vadinasi, Jus palaidojo ketvirtadienį. Laidotuvėse turbūt buvo daug giminių, frau Finkelštein. Kiek, sakote? Oho. Tiek žydų šiandien ir visam mieste nebėra, o Jūs sakote, aš čia ciniškai dėl paminklo viršūnės-kortų stalo-namo laipto. Užvakar antikvariate mačiau pakabutį su hebrajišku užrašu, sidabrinį – ne Jūsų?

Nusišneku – jei būtų Jūsų, tai gulėtumėte ne čia, frau Finkelštein, o kurioje nors pakelės duobėje. Tada gal būtų Jūsų. Ką sakote? A, kiek prašė? Nedaug – šimto dvidešimt eurų, sakė, kad dažniau užeičiau, – prieš dvi savaites pardavė, anot jų, kočėlus su Tora, tiesa, sakė, kiek apdegusi buvo. Sakė, daug užmuštų žmonių daiktų pas juos būna, reikia tik dažniau užeiti.

Jums pasisekė, frau Finkelštein. Jums net labai pasisekė. Gal Jums dabar jau ir nelabai įdomu tokiai visai sudaužytai, bet geriausiu atveju praėjus trylikai metų nuo Jūsų mirties, Jus vis viena būtų nušovę IV, VII ar IX forte. Ar tiesiog Jūsų kieme – pykšt, ir viskas. Gal Jums, frau Finkelštein, atrodo, kad taip nepadoru – vidury miesto, jau kiek aptvarkytose kapinėse, nudaužtai be viršūnės stovėti. Taip tik atrodo. Iš Jūsų kažkas dar liko, frau Finkelštein. Be to, nereikėjo po rusų perkalti užrašo kaip tiems – „tarybinių žmonių aukoms“, – Jūs bent jau kaip numirėte, būdama frau, taip ir stovite ligi šiolei – kaip tikra išdidi frau Finkelštein. O anuos teko perkalti iš naujo. Kaip nauji vėjai leido.

Tiesa, sovietinis betonas dar daug kur laiko – nauji vėjai kažkaip greit nusilpo. Kas darė Jūsų paminklą, frau Finkelštein? Matau, kad geri meistrai, – viršūnę su kūju dar kažkaip įgalėjo nuversti, o štai postamentas liko. Ir raidės gerai išsilaikė. Čia Jums ne sovietinis tiap liap i gotovo. Galite didžiuotis, frau Finkelštein. Jūs juk nepykstate, kad aš čia pastovėsiu, Jus dar truputį pakalbinsiu ir eisiu savais keliais, o Jūs taip ir liksite čia – nudaužta, bet nenugalėta frau Finkelštein. Jawohl? Jūs jau inventorizuota, suskaičiuota, į katalogą įrašyta ir iš įvairių pusių nufotografuota. Šiukšles aplink Jus aprinkom, frau Finkelštein, – švirkštus, bambalius, šukes, skudurus – švaru dabar, švyti, ordnungas akivaizdus. Aš tik norėjau pasakyti, frau Finkelštein, kad man vis dėlto nepatogu prieš Jus. Aš dėl to čia su Jumis ir kalbuosi – man norėtųsi, kad kažkaip kitaip ir čia, pas Jus, ir Kauno VII forte. Ten tik pavardžių nėra. Nėra kaip susipažinti, prisistatyti. Kažkaip nuasmeninta. O su Jumis kažkaip net šilčiau, frau Finkelštein. Ką sakote? Ak, žinoma, – Jūs turite giminių. Izraelyje ir Kauno IX forte. Ką darysi, kad mūsų giminės, frau Finkelštein, arba čia, arba ten. Čia, Lietuvoje, jų, sakyčiau, net daugiau nei Izraelyje. Taip, aš būtinai perduosiu nuo Jūsų, frau Finkelštein, kai tik ten būsiu. Ne Jūs viena prašote.

Atleiskite, frau Finkelštein, man laikas. Aš dėkingas Jums. Už ką? Keista, tiesiog dabar žinau, kad tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntų metų spalio septyniolikta buvo trečiadienis. Tą spalio trečiadienį Kauno žydų kapinės dar buvo gyvos. Sudie, frau Finkelštein, auf Wiedersehen.

Oi, palaukite. Gal galėčiau Jus nufotografuoti? Atminimui, kaip sakoma? Na, ką Jūs, nepaisant amžiaus, nepaisant mūsų… Jūs puikiai atrodote, frau Finkelštein. Sudie.

 Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.

LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.

Diskusijos atspirties taškas – knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir užaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalino su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties interpretacijos ir falsifikuota istorija. Diskusijoje kalbėta ir apie būtinybę saugoti atmintį apie Holokaustą.

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną. Minėjimas prasidėjo dalyvių eisena link masinių žudynių lauko, IX forto muziejaus direktorės pavaduotojas prašė visų pamėginti pajausti, ką išgyveno žmonės, kuriems šis kelias buvo paskutinis jų gyvenime, vaizdai, kuriuos mes matome, paskutiniai jų gyvenime. Prie paminklo Holokausto aukoms jautria poezijos ir muzikos kalba nužudytuosius pagerbė LSMU gimnazijos moksleiviai, nuoširdžiai kalbėjo Kauno m. savivaldybės tarybos narys prof. Jonas Audėjaitis, mėgindamas kuo labiau paliesti jaunosios kartos atstovų širdis. KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidalino asmenine vienos merginos, kuriai teko prieš 5-6 metus panašiame minėjime skaityti eiles, patirtimi. Ji teigė niekada nepamiršianti emocinio skaitytos poezijos ir minėjimo atmosferos poveikio ir net parodė nuo to laiko saugomą nuotrauką. Tokie jaunų žmonių liudijimai skatina tikėti, kad baisūs, bet kokį žmoniškumą pamynę įvykiai nepasikartos, o atminimas apie juos ir jų nekaltas aukas bus perduotas ateities kartoms. Minėjimą užbaigusi IX forto muziejaus direktorė Jūratė Zakaitė padėkojo Kauno žydų bendruomenei, moksleiviams už bendradarbiavimą ir pakvietė visus apžiūrėti atnaujintą “Kauno geto kalinių likimų” ekspoziciją, kuriai nuotraukas ir eksponatus dovanojo ir KŽB nariai, patys buvę Kauno geto kaliniai. Įdomu, kad minėjime dalyvavo ir iš Izraelio p. Yaarit Glezer, kurios tėvelis buvo tarp tų nedaugelio, sugebėjusių pabėgti iš IX forto.
     

LŽB kviečia į filmo apie Molėtus peržiūrą

Filmo peržiūra apie Molėtų eitynės rugsėjo 29d. 17 val. Jašos Heifetzo salėje

Su dideliu pasisekimu praėjo dokumentinio filmo „Paskutinis rugpjūčio sekmadienis“ pristatymas. Premjera įvyko rugpjūčio 29 – visų Molėtų miestelio Lietuvoje žydų žudynių per Antrąjį pasaulinį karą metinių dieną. Premjeroje dalyvavo apie 350 žmonių, tarp jų Lietuvos pasiuntinys Izraelyje ir Izraelio pasiuntinys Lietuvoje.

Prieš pradedant filmo peržiūrą pasisakė prodiuseris Cvi Kricer ir režisierius Eli Geršzon. Jie akcentavo, kad pavyko sukurti filmą-dokumentą, galbūt, vienintelį, pasakojantį apie Lietuvos Molėtų miestelio žydų likimą.

Daugybę metų trunkantis nutylėjimas ir abejingas požiūris į Holokaustą  tvyrojo Lietuvoje 75 metus. Filme dokumentiškai pasakojama apie tuos, kurie žudė, tuos, kurie gelbėjo, tuos, kurie gyvena su šia našta šiandien

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Prezidentūroje gelbėtojų apdovanojimų ceremonijoje

Lietuvoje minimos 76-osios Holokausto metinės. Prezidentė Dalia Grybauskaitė rugsėjo 27d. įteikė valstybės apdovanojimus 43 lietuviams, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjusiems žydus.  Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo ir kalbą sakė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

F.Kukliansky:

Man didelė garbė būti čia ir kartu pagerbti tikruosius Lietuvos didvyrius. Suteikę gerumo prieglobstį persekiojamiems, jie įžiebė gyvenimo viltį neapykantos dogmos tamsybėje, suteikė prasmę žiaurumo beprasmybėje, tapo gyvybės sargais ir žmonijos mokytojais.

“Jie sako, kad yra taip: jei aš įsipjausiu pirštą, jam nuo to neskaudės” – tai vieno žmogaus, gyvenusio netoli Treblinkos mirties stovyklos, įžvalga.  Vykdytojo ar stebėtojo vaidmenį Holokausto metu prisiimti daug kam atrodė natūralus pasirinkimas.  Būtent dėl šio pasirinkimo, o tiksliau – moralinio pasidavimo,  Lietuva neteko ištisų miestelių-štetlų su visu jų intelektualiniu potencialu, sužlugdytas Lietuvos kultūrinis, ekonominis centras, sudaužyti ištisų šeimų likimai ir amžiams paveldėtas Katastrofos skausmas ir žydšaudžio kaltė.
Žydų gelbėtojai, skirtingai, negu daugelis kitų, nesuvokė tuometinės situacijos kaip beviltškos ir neturinčios išeities. Net ir slegiami pačių nepalankiausių sąlygų jie nemąstė apie kompromisus ar prisitaikymą, o atliko jiems likimo skirtą šventą  gyvybės gelbėjimo misiją. Be ginklo šie žmonės kovojo už žmogiškumą, nepaisydami rizikos, nepasiduodami baimei, netapdami kruvino pasirinkimo įkaitais.

Teisuolių pasiaukojimas – vertingiausias žmogiškumo liudijimas

Teisuolių pasiaukojimas – vertingiausias žmogiškumo liudijimas

president.lt

Trečiadienis, rugsėjo 27 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos piliečius, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus.

Šiemet Lietuvoje minimos 76-osios Holokausto metinės. Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 43 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.

Pasak Prezidentės, šiais apdovanojimais sveikiname gyvenimą.

Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad taikos sąlygomis nesunku kalbėti apie pasiaukojimą, pareigą žmogiškumui. Tačiau visai ką kita tai reiškė Antrojo pasaulinio karo metais – atverti namų duris ir širdį pasmerktiems žmonėms, gerai suvokiant tokio žingsnio pasekmes.

„Toks buvo jų apsisprendimas – priimti pasmerktųjų ir atstumtųjų likimą. Tarytum savo rankomis užsisiūti Dovydo žvaigždę. Kiekviena tų istorijų – vertingiausias žmogiškumo liudijimas, kurio mums reikia kaip atramos ir šių dienų gyvenime.  Tai ir atsakymas į amžiną klausimą, ką gali paprastas beginklis žmogus“, – sakė Prezidentė.

Šalies vadovė linkėjo visiems širdyje saugoti atminimą apie šių žmonių kilnumą – kaip pažadą, kad žmogiškumas išliks aukščiausia vertybe, o Teisuolių pavyzdys bus neišsenkantis įkvėpimo šaltinis.

Prezidentės spaudos tarnyba
S.Sužiedėlis: Lietuvoje Holokausto neigimo nėra, yra tam tikras jo menkinimas

S.Sužiedėlis: Lietuvoje Holokausto neigimo nėra, yra tam tikras jo menkinimas

„Lietuvoje tokio Holokausto neigimo, kuris yra Vakaruose, beveik nėra. Visi žino, kad čia žydai buvo nužudyti. Faktas. Bet yra tos reikšmės menkinimo problema, nutylėjimai ir bandymai menkinti lietuvių dalyvavimą tame procese. Dalinai, žinoma, šitas visas klausimas kartais ateina iš tokio savigynos instinkto, kartais Vakarų istorikai nelabai susigaudo, kas kame, ir kartais parašo tokius dalykus, kurie iškart sukelia tam tikrą pasipriešinimą“, – paskaitoje dėstė profesorius. „Kai kalbame apie Holokaustą, jis turi būti centrinis moderniosios Lietuvos istorijos, ypač vokiečių okupacijos istorijos, įvykis. Neretai būna ir vokiečių okupacijos istorija aprašyta, o joje ne Holokaustas užima pačią centrinę ar raktinę vietą, o, sakykim, lietuviškų gimnazijų uždarymas. Nesakau, kad tai buvo gerai, reikia kalbėti ir apie lietuvių represijas, bet kaip galima palyginti tuos dalykus?“ – stebėjosi S. Sužiedėlis.

Jochanano Faino knygos “Berniukas su smuiku” pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje!

Kviečiame Jus į Jochanano Faino knygos “Berniukas su smuiku” pristatymą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje!
 Knygos pristatymas įvyks 2017 m. spalio 5 d. 18 val. J. Heifetzo salėje (III a.) adresu Pylimo g. 4, Vilnius.
Renginio metu vyks susitikimas su knygos autoriumi Jochananu Fainu!
Knygos pristatymo vakarą moderuos prof. Leonidas Melnikas!
Muzikinį foną kurs ir smuiku gros Jokūbas Račiūnas (Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla).
Renginys vyks rusų kalba ir renginio metu bus galimybė įsigyti pristatomą knygą!
Lietuvio išgelbėtas žydas aprašė, kaip jis išgyveno per žiauriąją „vaikų akciją“

Getuose vaikai jautė nuolatinę grėsmę. Nuošaliame Kauno Panemunės rajone, ant aukštos Nemuno pakriūtės kadaise stovėjo erdvus medinis namas su vidiniais laiptais. Jį susirentė Lietuvos kariuomenės savanoris, Šančių geležinkelio dirbtuvių stalius Jonas Paulavičius, karo metais už akių vadintas „žydų tėvu“. Namo palėpėje, rūsyje ir darže įrengtose keturiose slėptuvėse karo pabaigos laimingai sulaukė šešiolika žmonių, iš kurių dvylika buvo žydai.  Tarp išgelbėtųjų pateko ir smuiku mokėjęs groti keturiolikmetis kaunietis Jochananas Fainas, darže iškastoje priešlėktuvinės gynybos duobėje slėpęsis kartu su rusu karo belaisviu ir žydu ortodoksu. Po karo jis keletą metų gyveno Paulavičių šeimoje, o 1947-aisiais, pasinaudojęs lenkų evakuacijos iš Lietuvos vajumi, pasiryžo nelegaliai palikti Stalino represijų apimtą tėvynę ir pasitraukti į Izraelį.

 

Siūlome paskaityti ištrauką iš neseniai lietuvių kalba išleistų Jochanano Faino memuarų „Berniukas su smuiku“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, vertė Ina Preiskel (Finkelšteinaitė) ir Arvydas Sabonis) ištrauką.

Traumuotiems lietuviams iš „priklausomos Lietuvos“ reikia Holokausto su gėlytėmis

I. Makaraitytė.www.DELFI.lt

…Nei ji dingo kur toji neapykanta žydams ir kitokiems, nei ką. Ir „pozityvas“ nepadeda jos atsikratyti. Yra dalis lietuvių, kurie vis dar nekenčia žydų. Ne, ne visi komentarai yra Kremliaus trolių darbas, nes jų viešojoje erdvėje buvo pilna dar tada, kai apie socialinę žiniasklaidą niekas nė nesvajojo. Jei būtų kitaip, politikų kalbos nebūtų apvalios, vis dar paradinės ir ne šiaip apie kažkokį Holokaustą, išžudytus žydus, o apie žydus, kurie buvo Lietuvos dalis. Ir susėdus aplink stalą girti vyrai nesisielotų, kad, kaip, girdi, gaila, ne visus žydus ištraiškėm čia pas mus.
Dar didesnei daliai visuomenės ši tragedija išvis net neegzistuoja. Sena apgriuvusi sinagoga mažo miestelio privataus kiemo vidury yra viso labo tik apipuvęs pastatas, kurio nei nugriausi, nei padegsi. Dar iš senos daržinės bent malkų būtų. O kokia nauda iš griūvančios sinagogos? Ir kiek jų tokių? Kiekvieną sykį, kai tik užeina kalba apie apleistas žydų kapines, lietuviai beda pirštu – mes tai savas prižiūrime, juk net į Sibirą važiuojame, o kur žydai, kur žydų bendruomenė, kad savų negali apeiti, vis mūsų kieman dairosi? Bet jų nėra… nėra miesteliuose žydų, išžudyti jie…

Panevėžyje vyksta renginiai, skirti Lietuvos žydų genocido dienos paminėjimui

Panevėžyje vyksta renginiai, skirti Lietuvos žydų genocido dienos paminėjimui

Projektą „Tiltas iš praeities į ateitį“ vykdo Panevėžio Rožyno progimnazija kartu su partneriu Panevėžio m. žydų bendruomene.  Paraleliai kartu su edukacinėmis pamokomis, kurios vyksta pagal programą jau keturiolika metų iš eilės kartu su mokiniais nagrinėjama Holokausto istorija. Pagal projekto planą šie užsiėmimai vyksta vyresnių klasių, pradedant nuo 6-osios mokinių tarpe. Rožyno progimnazijoje veikia tolerancijos centras, kuriam vadovauja istorijos mokytoja Genutė Žilytė. Jau tapo tradicija demonstruoti vyresnių klasių mokinių pieštus plakatus Panevėžio miesto visuomenės apžiūrai, kad jie galėtų susipažinti ne tik su meniniu plakato apiforminimu, bet ir tragiška Lietuvos žydų tema Holokausto metu.

Savivaldybė aptvers senąsias žydų kapines Kretingoje

Kretingos rajono savivaldybės vadovai, įgyvendindami žydų bendruomenei duotą pažadą šiemet aptverti 1,83 ha ploto senųjų žydų kapinių teritoriją, praėjusią savaitę į pasitarimą pakvietė žydų bendruomenės, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyriaus atstovus bei šalia Kretingos senųjų žydų kapinių esančio privataus sklypo, kuriame šiuo metu vykdomi statybos darbai, savininkus.

„Kapinių sklypo kadastriniai matavimai jau atlikti ir atsižvelgdami į šių kapinių, kaip kultūros paveldo objekto, svarbą, o kartu – ir savivaldybės finansines galimybes, siūlome žydų kapinių teritoriją aptverti segmentine tvora, išlaikant vertinguosius buvusios tvoros elementus. Skaičiuojamoji tokios tvoros kaina būtų apie 15–20 tūkst. eurų, tačiau tiksliai ji paaiškės tik parinkus rangovą darbams atlikti ir parengus statybos projektą“, – sakė savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas, akcentavęs, kad administracija artimiausiu metu skelbs konkursą rangos darbams su projektavimu nupirkti, jeigu tokiam savivaldybės siūlymui bus pritarta.Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiosios valstybinės inspektorės Daivos Masiliauskienės, segmentinės tvoros pasirinkimui departamentas neprieštarauja, tačiau svarbiausia – išsaugoti likusį kultūrinį paveldą, t. y. palikti buvusios tvoros fragmentus.  

Holokausto aukos pagerbiamos skaitant jų vardus

BNS. Lietuvos žydų genocido diena minima, skaitant Holokausto aukų vardus. Sekmadienį skaitymai prasidėjo Merkinėje, šią savaitę jie vyks Vilniuje ir Kaune.

Gyventojai kviečiami ir patys rengti skaitymus. „Iniciatyvų sąrašas nėra baigtinis – visi norintieji gali prisidėti išsirinkdami Holokausto atminimui svarbią vietą. Nužudytųjų vardai ir pavardės gali būti randami muziejuose, bibliotekose ar žydų paveldo išsaugojimu besirūpinančiose organizacijose“, – nurodo akcijos iniciatoriai. Pilietinė iniciatyva „Vardai“ rengiama jau septintus metus.

„Holokaustas – viena skaudžiausių temų Lietuvos istorijoje. Tik kalbėdami ir prisimindami nemalonią praeitį galime tapti atviri pasauliui. Manau, kad šie skaitymai yra stipri ir asmeniška tokios atminties bei laisvės išraiška“, – sako „Vardų“ koordinatorė Milda Jakulytė-Vasil.

Rugsėjo 20 d. Vilniuje vardų skaitymai vyks dviejose vietose. Vidurdienį prie „Atminimo akmens“, skirto tarpukario kulinarei Faniai Lewando ir jos vyrui Lazar Lewando (Vokiečių g. 14) Vardus skaitys Žmogaus teisių organizacijų koalicijos nariai. Skaitymas bus atviras praeiviams ir visiems norintiems prisidėti. Baigiantis darbo dienai, vardų skaitymas persikels į buvusios geto bibliotekos kiemelį (Žemaitijos g. 4). Perskaitydamas žuvusiųjų minėjimo maldą Molei, renginį pradės Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Šmuel Jatom. Neringa Latvytė-Gustaitienė iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus susirinkusius supažindins su pastato istorija ir Vilniaus geto kalinių likimu. Vardų skaitymas Žemaitijos g. 4 kiemelyje tęsis iki 19 val. Tą pačią dieną vardai bus skaitomi Eišiškių miesto centre ir Ukmergėje senosiose Ukmergės žydų kapinėse, rugsėjo 21 d. Dieveniškių miestelio centre bei Semeliškių miestelio aikštėje prie gimnazijos. Rugsėjo 22 d. Vardus skaitys marijampoliečiai Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijoje, Seirijų gyventojai – šalia esančioje žudynių vietoje Šilaičių kaime, Kėdainiuose organizuojamas Atminties kelias, kuriuo nuo miesto parko iki žudynių vietos bus einama tuo pačiu keliu, kuriuo į mirtį buvo varomi žydai. Ši iniciatyva vyks ir Šeduvos centre prie paminklo Šeduvos žydams atminti, Jonavoje prie krašto muziejaus, Inturkės gyventojai vardus skaitys trejose žydų žudynių vietose Rašos miške, Švenčionių r. Rugsėjo 23 d. vardus skaitys kauniečiai, Laisvės al. šalia buvusio Metropolio restorano ir Danieliaus Dolskio paminklo, rugsėjo 24 Šiaulių gyventojai prie Šiaulių geto vartų paminklo. VARDŲ skaitymo iniciatyva baigsis rugsėjo 24 d. Tą dieną Lietuvos gyventojai kviečiami aplankyti arčiausiai esančias žydų žudynių vietas. Lietuvos žydų genocido diena minima rugsėjo 23 dieną. Tą dieną 1943 metais buvo likviduotas Vilniaus getas.

Kauno geto gestapininko Helmuto Raucos anūkė susitiko su Didžiosios akcijos liudininke

Kauno žydų bendruomenėje lankėsi gestapininko Helmuto Raucos, kuris buvo pagrindinis Didžiosios akcijos Kauno gete vykdytojas (https://en.wikipedia.org/wiki/Helmut_Rauca), anūkė Reglindis Rauca, gana vėlyvame amžiuje sužinojusi apie savo senelio praeitį ir nusikaltimus. Patirtas šokas paskatino ją parašyti knygą, kurioje be kitų siužeto linijų analizuojami ir jos senelio nusikaltimai, artimiausios aplinkos vengimas juos priimti ir suvokti, tapatumo ir savo santykio su besikeičiančiu pasauliu paieškos. Kaune rašytoja, aktorė, visuomenininkė norėjo susitikti su žmonėmis, išgyvenusiais Holokaustą ir tą siaubą, tą tragišką dieną Demokratų aikštėje Kaune, kai jos senelio balta pirštine apmautu pirštu rodoma kryptis “į kairę” ar “į dešinę” reiškė gyvenimą arba mirtį. Ponia Reglindis labai jaudinosi prieš šį galbūt šiek tiek nevienprasmišką susitikimą, tačiau jos šiluma, paprastumas, nuoširdumas ištirpdė bet kokias galimas sienas ir sukūrė jaukų bendrystės ir tarpusavio supratimo santykį.

Stella Maris – gelbėjusi žmones ne tik jūroje. Apie Veiviržėnų kleboną J. Galdiką, gelbėjusį žydus

2017-09-15 , “Pajūrio najienos”, Aut. Romualdas Beniušis

   Stella Maris – Marija, Jūrų žvaigždė. Taip buvo pavadinta 1931 metais brolių Galdikų kunigo Jurgio (1883–1963) ir Lietuvos kariuomenės savanorio Valentino (1902–1966) lėšomis ir pastangomis Pašvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto, pastatyta medinė koplyčia. Šventosios, Būtingės ir jų apylinkių katalikai gyvenamoje teritorijoje savo bažnyčios neturėjo, todėl jiems melstis tekdavo vykti į Palangą, Laukžemę ar Darbėnus.

Nuotraukoje: J. Galdikas tremtyje Vokietijoje apie 1918 m.

J. Galdikas gimė 1883 metais Kretingos apskrities Lazdininkų kaime, vidutinio ūkininko šeimoje, mokėsi Lazdininkų, Darbėnų pradžios mokyklose, Palangos progimnazijoje, kurią baigęs pasirinko dvasininko kelią, įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs ir 1907 metais įšventintas kunigu, vėliau teologijos mokslus tęsė Šveicarijoje, Belgijoje ir Austrijoje. 1911 metais apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą dirbo Šiaulių bažnyčios vikaru, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui paskirtas jos klebonu, čia įsteigė gimnaziją ir jai vadovavo. 1916 m. kaizerinės Vokietijos okupacinė valdžia jį kartu su grupe kitų Lietuvos kunigų ištrėmė į Vokietiją, kur jis praleido 2 metus. Grįžęs į Lietuvą, 1919 metais buvo paskirtas atkurtos Kražių progimnazijos, nuo 1924 metų tapusios „Žiburio“ gimnazija, kurioje ugdymo pagrindu buvo dora ir moralė, direktoriumi. 1927 metais perkeltas į Telšius tapo Telšių kapitulos kanauninku, 1927–1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir inspektoriumi.

Šventosios parapijos vaikai po Pirmosios Komunijos šventės su kunigu A.Račkausku. Pirmoje eilėje pirma iš kairės A.Bagdonavičiūtė, antroje eilėje antra iš kairės L.Bagdonavičiūtė.

Tuo metu jis savo brolio V. Galdiko 8 ha žemėje, kuri jam buvo suteikta kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui, dalijant Būtingės dvaro žemes, ir sumanė pastatyti koplyčią, šalia čia 1929–1930 metais pastatytos jo brolio sodybos. Medinė koplyčia su varpine buvo pastatyta per kelis mėnesius ir kainavo apie 12 tūkst. litų. 1931 metų liepos 12 dieną ją pašventino Telšių kunigų seminarijos rektorius, būsimasis vyskupas-kankinys Vincentas Borisevičius (1887–1946). Koplyčios statytojai ja, kol bus pastatyta nauja katalikų bažnyčia Šventojoje, leido naudotis Šventosios ir Būtingės apylinkių tikintiesiems.

Pradėjus veikti koplyčiai, susiformavo Šventosios–Pašvenčio parapijos židinys, pamaldos vykdavo sekmadieniais. Kunigui Jonui Ilskiui (1907–1985) 1935–1938 metais dirbant Palangos bažnyčios vikaru ir kapelionu, jis tapo Šventosios parapijos organizatoriumi ir pirmuoju koplyčios administratoriumi, nors pati parapija įsteigta 1939 metais, jos administratoriumi paskyrus Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“, tuo metu stovėjusio Šventosios uoste, kapelioną kunigą Antaną Račkauską (1907–?). Šiuo metu Salantuose gyvenančios Aldonos Bagdonavičiūtės-Jankūnienės, gim. 1931 metais, archyve saugoma 1940 metais prie koplyčios nežinomo fotografo daryta nuotrauka, kurioje kartu su šiuo kunigu po Pirmosios Komunijos šventės įsiamžinę Šventosios ir Būtingės apylinkių katalikų vaikai, tarp kurių ir Būtingėje gyvenusios Aldona ir Laimutė Bagdonavičiūtės. Koplyčioje šv. Mišias aukodavo ir sodyboje poilsiaudavęs J. Galdikas bei jo bičiuliai kunigai, tarp kurių būdavo ir Lietuvos pranciškonų provincijolas Pranciškus Kazimieras Čepulis (1884–1962). Šiuo metu JAV, Floridos valstijoje, Tėvų Pranciškonų vienuolyne tarnaujantis kraštietis pranciškonas kunigas Bernardas Talaišis (gim. 1929 m.) yra minėjęs, kad P. K. Čepulio, klebonavusio Laukžemės bažnyčioje ir gerai pažinojusio 2 km į rytus nuo Laukžemės Žynelių kaime gyvenusią Talaišių šeimą, kvietimu, jie lankėsi Galdikų sodyboje ir buvo gausiai pavaišinti. Kadangi nemaža dalis Šventosios ir Būtingės gyventojų buvo žvejai, kurie Baltijos jūroje, siaučiant audroms, neretai rizikuodavo savo gyvybėmis, tikėtina, kad jų ir J. Galdiko iniciatyva koplyčios altoriuje buvęs šv. Kazimiero paveikslas 1931 metais buvo pakeistas žinomo to meto Lietuvos bažnytinio meno kūrėjo dailininko Bronislovo Šaliamoro (1893–1976) drobėje aliejumi tapytu ir koplyčios titulą įprasminančiu Švč. Mergelės Marijos – Jūrų žvaigždės paveikslu. Šis paveikslas, kuriame pavaizduota jūroje didžiulių bangų mėtoma žmonių pilna valtelė, kurią saugo ir globoja Švč. Mergelė Marija – Jūrų žvaigždė, tapo ne tik šios koplyčios, bet ir visų, kuriems grėsė žūtis, išsigelbėjimo ir vilties simboliu. Koplyčios statytojas J. Galdikas, čia tarnavę kunigai, parapijiečiai 1941–1944 metais, kai Lietuvą okupavę naciai ir jų vietiniai talkininkai nuo seno čia gyvenusius žydus siekė paskandinti kraujo ir ašarų jūroje, neliko abejingi jų nelaimei, kai jų pačių ir jų artimųjų gyvybėms grėsė ne mažesni pavojai. 

Izraelio parlamento vadovas ragina Lietuvą labiau pasirūpinti žydų kultūros ir istorijos atminimu

Izraelio parlamento vadovas ragina Lietuvą labiau pasirūpinti žydų kultūros ir istorijos atminimu

Vilnius, rugsėjo 13 d. (BNS). Izraelio Kneseto pirmininkas Julis-Joelis Edelšteinas sako, kad Lietuva turėtų skirti daugiau dėmesio žydų istorijos įamžinimui, paveldo išsaugojimui, bei ragina užtikrinti, kad šalyje neliktų ksenofobijos ir antisemitizmo apraiškų.

Anot politiko, nepriklausomybę atgavusi Lietuva labiau rūpinasi Holokausto atminimu nei tai darė sovietų valdžia, bet situaciją dar galima gerinti.

„Lyginant su sovietmečiu, kai visas žydų paveldas, Holokausto atminimas buvo nušluotas, matome pozityvių poslinkių. Bet to negana: kaip sakiau, paveldas buvo reikšmingas, žydų bendruomenės indėlis buvo didelis. Nepamirškime: Vilnius buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale, Šiaurės Jeruzale. Tai buvo vienas svarbiausių miestų žydams“, – žurnalistams sakė Vilniuje, prie Panerių memorialo trečiadienį apsilankęs Izraelio parlamento vadovas.

Jis ragino „sąžiningai atminti“, kad Lietuvoje buvo naciai, ir jų kolaborantai lietuviai, taip pat ir tai, jog buvo ir drąsių lietuvių, kurie gelbėjo žydus per Holokaustą. „Tai yra istorija, jos negalima perrašyti, jos negalima peržengti“, – kalbėjo J.J.Edelšteinas.