Holokaustas

Legendinio žydo dainininko Leonardo Coheno meilės dainos tikroji prasmė

Legendinio žydo dainininko Leonardo Coheno meilės dainos tikroji prasmė

Autorė Ruth Reches

Turbūt dažnas žino dainą “Dance me to the End of Love”, kūrinį, 1984 metais parašytą legendinio žydo dainininko Leonardo Coheno. Daugeliui tai – įsimylėjėlių daina, kurioje melodijos balsų jausmingumas pakelia iki dangaus arba nuleidžia iki pat bedugnės krašto. Tačiau šios dainos potekstė pačiam Leonardui Cohenui kitokia: ši daina – himnas mirčiai.

Pirma dainos eilutė “Dance me to your beauty with a burning violin” išvertus reiškia “šokdink mane su savo grožiu, su degančiu smuiku”.

Kai koncentracijų stovyklose atrinktus kalinius vesdavo žudyti, kalinių grupė grodavo smuikais, kad muzika užgožtų žudomų žmonių riksmus. Grojama klasikinė muzika ištrindavo ribą tarp grožio ir bjaurasties, tarp gyvenimo ir mirties.

Žinant šios dainos parašymo aplinkybes galima įžvelgti ir kitų mirties/ anapusybės ženklų: „Dance me through the panic ’til I’m gathered safely in“ („šokdink mane per paniką kol saugiai susikaupsiu), „Dance me to the children who are asking to be born“ (šokdink mane pas vaikus, kurie prašosi gimti).

Ši daina – atminimo balzamas, neleidžiantis pamiršti kankinimų, kuriuos išgyveno milijonai žmonių, ir visų tų, kurie žuvo nacių krematoriumuose.
Ši daina – priešnuodis žmogaus žiaurumui, duoklė žuvusiems.

Daugiau apie dainos „Dance me to the End of Love“ istorines aplinkybes:
https://collections.ushmm.org/search/catalog/pa10008

https://allanshowalter.com/2019/03/20/leonard-cohen-dance-me-to-the-end-of-love-arose-from-photo-of-death-camp-musicians/

98 metų Frida Berlin-Werkstel – perėjo tikrą pragarą – Vilniaus getą, visų artimųjų netektį, 13 koncentracijos stovyklų

Eva Tombak

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė”

98 metų Frida Berlin-Werkstel sako gimusi po laiminga žvaigžde, nors perėjo tikrą pragarą – Vilniaus getą, visų artimųjų netektį, 13 koncentracijos stovyklų. Kovą su britais dėl Izraelio žemės, įkalinimą iki gyvos galvos...

Frida jau 74 metus gyvena Izraelyje, ji nė akimirką nėra suabejojusi savo pasirinkimu. Jaučiasi ištekėjusi už Izraelio. Kovojo dėl savo šalies atkūrimo, o atkovojusi ją kūrė. Frida nesuskaičiuoja, keliems šimtams naujakurių padėjo čia prigyti. Čia gimė jos vaikai ir anūkai. Izraelio žemėje atgulė jos vyras Gabrielius. Toliau tegu pasakoja pati Frida, aš tyliai jos pasakojimą užrašysiu.

Gimusi sioniste

Mūsų šeima gyveno gana pasiturimai – tėvas buvo trečias kompanionas brolių Šeškinų banke. Kaip ir daugelis pasiturinčių Lenkijos, o gal ir visos to meto Europos, žydų, mano tėvai stengėsi asimiliuotis. Pirmą kartą per šimtus metų tapę visateisiais gimtosios šalies piliečiais, žydai savo tautybę ėmė vertinti kaip apmaudžią likimo klaidą, trukdančią būti „tokiems kaip visi“. Jie ėmė nertis iš kailio, kad taptų prancūzais, vokiečiais, lenkais, rusais, lietuviais – tik ne žydais. Juos galima suprasti, juk lygios teisės popieriuje ir gyvenime – tai ne tas pat. Ir aš nenoriu, negaliu apie juos kalbėti blogai – juk milijonai jų buvo nužudyti dujų kamerose ar sušaudyti, pakarti. Daugelis praregėjo tik paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Man iki šiol nesmagu prisiminti, kaip mano pažįstami žmonės mėgino prisitaikyti prie aplinkos, kuri nepriėmė nei jų pačių, nei jų iškankintos meilės. Kaip jie išsižadėjo savęs, mainais negavę nieko.

Pasaulis mini Holokausto atminimo dieną Yom HaŠoa

Pasaulis mini Holokausto atminimo dieną Yom HaŠoa

Izraelio atminimo sirena: 04/20 19:45 val. skambant Izraelio Holokausto atminimo sirenai, įžiebiant žvakes bus skaitomas KADIŠ, klausomi išgyvenusių liūdiimai (anglų kalba).  Registracija ir daugiau informacijos >>spustelėkite čia.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės minėjimas: 04/21, antradienį 10:00 val. kviečiame visus prisijungti prie LŽB FACEBOOK paskyros ir virtualiai kartu su mumis paminėti Yom Ha Shoah (Jom HaŠoa). Įjungus sireną prašome visus minutei susikaupti ir prisiminti Holokauste žuvusius tautiečius. Daugiau informacijos >>čia

Yom Ha Shoah violončelės koncertas su Aaronu Friedu: 04/22, 1.00 val. (Lietuvos laiku) Transliuoja “My Jewish lerning”  Koncertą stebėkite per >>ZOOM>>

Yad Vashem: Izraelio nacionalinis Holokausto muziejus kviečia dalyvauti tarptautiniame  Holokausto aukų pavardžių skaityme ir dalintis vaizdo įrašu socialinėje žiniasklaidoje naudojant #RememberingFromHome #ShoahNames

Norėdami gauti daugiau informacijos, spustelėkite >>čia.

Virtualus gyvųjų maršas: Kasmetinis žygis iš Osvencimo į Birkenau vyksta ir šiais metais. 04/21, 19 val., (Lietuvos laiku) Transliacijoje Izraelio prezidento Reuveno Rivlino kalba ir Holokaustą išgyvenusių asmenų atsiminimai. Renginį galima tiesiogiai stebėti >>čia.

Holokausto centras žmonijai: Sietlo Holokausto švietimo centras 04/21 Vidurdienį (JAV laiku), surengs tiesioginę virtualią programą. Norėdami gauti daugiau informacijos, spustelėkite >>čia.

Mokykimės apie Shoah: „Šviesa iš tamsos“  04/20 – virtualus PESACHO Sederio  ritualas: istorija apeigos, dainos. Daugiau informacijos ir registracija >>ČIA

>>Daugiau  renginių visame pasaulyje 

Antradienį, balandžio 21d. Lietuvos žydai  pagerbs Holokausto aukas – minės Yom HaShoah

Antradienį, balandžio 21d. Lietuvos žydai  pagerbs Holokausto aukas – minės Yom HaShoah

Brangūs Bendruomenės nariai ir draugai,

Pasaulinė pandemija ir virusas keičia mūsų šventes ir atmintinų dienų minėjimą. Karantino sąlygomis, kitaip nei visada pagerbsime Holokausto aukų atminimą.

Antradienį kviečiame visus prisijungti prie LŽB FACEBOOK paskyros ir virtualiai kartu su mumis paminėti Yom HaShoah (Jom Hašoa). Įjungus sireną prašome visus minutei susikaupti ir prisiminti Holokauste žuvusius tautiečius.

Transliacijos pradžia antradienį 10 val. Nuorodą į FB paskyrą rasite čia:

https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Viena garsiausių Holokausto fotografijų

Viena garsiausių Holokausto fotografijų

Tai viena garsiausių Holokausto fotografijų, darytų žydų deportacijos metu iš Varšuvos geto į Treblinkos mirties stovyklą.

Atsakydamas į 1943 m. balandžio 19 d. deportaciją, žydų pogrindis Varšuvos gete surengė sukilimą. Jis buvo žiauriai numalšintas, tačiau jo slopinimui nacių kariuomenei prireikė beveik tiek pat laiko, kiek visos Lenkijos užkariavimas.

Lenkijos istorikas Bernardas Markas rašė: „Daugelis išsivadavimo karų primena neišvengiamą pralaimėjimą, tačiau nė vienas iš jų nebuvo toks tragiškas ir taip giliai įėjo į sąmonę kaip paskutinysis Varšuvos gete, dar likusių gyventojų pasipriešinimo mūšis, kuris liepsnojo ant jų artimųjų kapų be jokio palaikymo, be užnugario, beveik be ginklų, be menkiausios galimybės laimėti“.

Sukilėliai nesitikėjo pergalės. Vienas jų, žydų sionistų, jaunimo organizacijos Beitar narys Arie Vilneris, rašė: „Mes nesiruošiame išsigelbėti. Nei vienas iš mūsų neišgyvens. Mes norime išsaugoti tautos garbę.“ Sukilimo sėkmė slypi jau vien tame, kad jis apskritai įvyko. Tai tapo pirmuoju pilietiniu sukilimu Antrojo pasaulinio karo metu.

Simbolinė sukilimo kulminacija tapo baltai mėlynos vėliavos iškėlimas ant vieno namo stogo (po penkerių metų tokia vėliava tapo Izraelio valstybės vėliava). Ir vis dėlto – stovėjęs dešinėje su šautuvu rankose, SS Rottenführer Josef Blesch po karo slapstėsi. Jis buvo atpažintas septintojo dešimtmečio pradžioje, teisiamas VDR ir nuteistas miriop.

Pasaulio žydų kongresas kviečia tiesiogiai stebėti Yom HaShoah minėjimą per WJC Facebooką balandžio 20d.

Pasaulio žydų kongresas kviečia tiesiogiai stebėti Yom HaShoah minėjimą per WJC Facebooką balandžio 20d.

Mieli draugai,

Šiais metais Yom HaShoah (Katastrofos diena)  bus visai kitokia. Pirmą kartą nebus atminimo ceremonijos, sutelkiančios žmones  į iškilmingus Holokausto aukų minėjimus, refleksijas, apmąstymus, vykstančius tuo metu visame pasaulyje.

Šiuo metu, kai visi esame susirūpinę, kokį poveikį mūsų gyvenimui sukelia COVID-19 koronaviruso pandemija, vis dėlto manome, kad labai svarbu pažymėti šią dieną ir pagerbti Holokausto aukas. Todėl 2020 m. balandžio 20 d., pirmadienį, 11:00 (Niujorkas), 17:00 (Briuselis), 18:00 (Jeruzalė) Pasaulio žydų kongresas (WJC) internetu rengs Yom HaShoah (Šoa dienos) atminimo ceremoniją.

Kviečiame žiūrėti šį minėjimą gyvai spustelėdami šią nuorodą: https://www.facebook.com/WorldJewishCong/live_videos

Ši trumpa ceremonija turėtų trukti 20 minučių.

Joje dalyvaus WJC komisijos, skirtos Holokausto atminimui narė Dr.Charlotte Knobloch ir WJC vykdomojo komiteto narė Amb. Colette Avital, – abi išgyvenusios Šoa. Likas Ericas Picklesas, JK specialusis pasiuntinys po Holokausto klausimais,  WJC diplomatinio korpuso nariai Yariv Nornberg ir Reuven Rennert.

Nedvejodami plačiai skelbkite savo bendruomenėse ir organizacijose, nes visi yra laukiami.

Mūsų tikslas – parodyti ceremonijos variantą toms bendruomenėms, kurios neturi galimybių pačios surengti.

Liūdna, kad  mažėja Holokaustą išgyvenusių žmonių skaičius. Shoa atminimo perdavimas ateinančioms kartoms yra viena svarbiausių užduočių. Dabar labai svarbu pasiekti jaunesnius žmones skaitmeninėmis priemonėmis, todėl tikimės, kad prisijungsite prie mūsų ir paskatinsite tai padaryti kitus.

„Moadim leSimcha“ ir būkite saugūs.

Maram Stern – WJC vykdantysis viceprezidentas,

Menachem Rosensaf – asocijuotas vykdantysis viceprezidentas

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus: virtuali edukacija

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus: virtuali edukacija

Balandžio 21 d. 15.00 val.
Kartu su Holokausto ekspozicijos muziejininke-edukatore Šarūne Sederevičiūte susipažinsime su Kauno geto istorija analizuojant to meto Zvi Hiršo Kadušino nuotraukas.

Zvi Hiršas Kadušinas fotografavo Kauno geto kasdienybę bei sugebėjo tas nuotraukas išsaugoti, todėl šiandien galime ne tik paskaityti ar išgirsti, tačiau ir pamatyti vaizdus, liudijančius apie to laikmečio kasdienybę.

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

www.DELFI.lt

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus palaiko Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN iniciatyvą ir kviečia prisijungti prie kolegų rengiamos akcijos – balandžio 19-ąją įprasminti Varšuvos geto sukilimo pradžią.

Ši data primena Antrąjį pasaulinį karą, kai 1940 m. spalio 2 d. nacistinės Vokietijos okupuotos Lenkijos sostinėje Varšuvoje buvo įkurtas getas žydams.

Mažiau nei per pusmetį į siena aptvertą teritoriją buvo suvaryta apie 590 tūkstančių žydų; jie kentė badą, terorą, buvo vežami prievartiniams darbams, į mirties stovyklas. 1942-ųjų vasarą vokiečiai apie 300 tūkstančių žydų iš geto perkėlė į netoli Varšuvos pastatytą Treblinkos mirties stovyklą.

Vyko sistemingas geto likvidavimas. Gete buvo likę apie 60 tūkstančių žydų, kai 1943 m. balandžio 19 d. atvyko du tūkstančiai vokiečių likviduoti getą.

Šimtai žydų pakilo į kovą, – išsekę, prastai ginkluoti, nesitikėdami laimėti, jie pasirinko žūtį kovoje užuot laukę mirties dujų kameroje. Keturias savaites, iki gegužės 15-osios, vyko Varšuvos geto sukilimas.

Kai pasipriešinimo vadą, vos dvidešimt ketverių metų Mordechajų Anielevičių (Mordechaj Anielewicz, 1919–1943) ir keliasdešimt kovotojų, besislapstančių bunkeryje, apsupo vokiečiai, jie nusižudė.

Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti iš geto per nuotekų kanalus. Varšuvos žydų getas Antrojo pasaulinio karo metais buvo didžiausias Europoje, o Varšuvos geto sukilimas žinomas kaip pirmasis miestiečių sukilimas vokiečių okupuotoje Europoje.

Istorinio pasipriešinimo įprasminimui Varšuvoje veikiantis Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN kasmet, balandžio 19-ąją, mini Varšuvos geto sukilimo pradžią. Sostinėje ir kituose Lenkijos miestuose savanoriai gatvėse dalija geltonus popierinius savadarbius narcizus, gėles gaminamos šeimose, mokyklose, įvairiuose kolektyvuose.

Lenkijos visuomenės iniciatyva palaikoma ir kitose šalyse. Visur žmonės, prisisegę popierinę gėlę, fotografuojasi, viešina nuotraukas socialiniuose tinkluose, – taip išreiškia pagarbą žuvusiems, skleidžia žinią apie istorinę datą.

Kasmet daugybė žmonių, segėdami geltoną gėlę, ateina prie paminklo geto didvyriams, ten, kur 1943 m. balandžio 19 d. prasidėjo sukilimas. Kasmet su geltonų narcizų puokšte prie paminklo ateidavo ir Marekas Edelmanas (Marek Edelman, 1919–2009), paskutinis iš Varšuvos geto sukilimo vadų.

 

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Arkadijus Vinokuras. Panika ir panieka

Kai valstybės vadovai neturi jokios krizės valdymo patirties, visuomenėje kyla panika. Kai vadovai bando užtušuoti savo neįgalumą autoritariniais metodais, jie rodo panieką visuomenei. Beprasmiška kaltinti sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą už kelis kartus per dieną keičiamus įsakymus. Nes jį paskyrę yra tokie patys nepatyrę, todėl nesugebantys konstruktyviai valdyti krizės. Regis, sunkiai suvokdami, kad ant kortos žmogaus gyvybė. Ir laisvė.

Apie paniką. Norėdamas kaip nors įrodyti savo nesamus gebėjimus ministras A. Veryga net apsirėdė šaulių uniforma. Šitaip savo kovą su virusu jis kilstelėjo į Servanteso „Don Kichoto“ tragiškomišką lygį. Tą lygį, kai jau nebežinai, ar verkti, ar juoktis. Jeigu jis tikrai yra tarnavęs karinėse pajėgose bent leitenantu, turėtų žinoti, kaip formuluojami kariuomenės vado įsakymai. Jie – ir tai svarbiausia – remiasi karinės vadovybės suformuluotais krizės valdymo modeliais. Jau nuo pirmų viruso ekspansijos Lietuvoje dienų buvo aišku, kad LVŽS vyriausybė jokiu krizės valdymo modeliu nesivadovauja.

Ministras, pajuokos objektu pavertęs šaulių uniformą, turėtų bent bendrais bruožais žinoti, kad kariuomenės vado įsakyme visų pirma nurodoma bendra mūšio lauke vyraujanti situacija. Nurodoma laiko ašis. Taip pat – priešo bei nuosavos pajėgos (pvz., ką turime ir ko neturime mes). Toliau: formuluojamos užduotis.

Toliau: vykdymas. Būtina turėti pilną informaciją, už kurią atsakinga žvalgyba. Būtina atsakyti į penkis klausimus: Kas? Kada? Kur? Kodėl? Ką? Nurodomas planas A ir planas B. Kas vyksta toliau? Toliau pulko vadas, remdamasis kariuomenės vado įsakymu, formuluoja įsakymą pulkui. Bataliono vadas formuluoja įsakymą batalionui, kuopos vadas – kuopai.

Toliau: aprūpinimas. Toliau: vadovavimas ir ryšiai. Šiame punkte svarbus delegavimo aspektas. Savimi nepasitikintis vadovas nesugeba koordinuoti ir deleguoti užduoties, nesugeba organizuoti savarankiškai veikiančios komandos.

Tai reiškia, kad tokia komanda reikalauja iš vado nurodymo net kaip pasiekti tualetą. Mat bijo susimauti. Todėl mano patarimas ministrui: susipažinkite su NATO penkių punktų įsakymo formulavimo formatu.

Kodėl į pagalbą nepasitelkus Karo akademijos dėstytojų? Jie išsamiau nei aš šiame straipsnyje supažindintų su pilnu šio įsakymo formato turiniu. Ar sunku buvo kreiptis patarimo į kariuomenės vadus dar pirminėje krizės stadijoje? Taigi, ponai Lietuvos vadovai, vien tik persirengti karine uniforma nepakaks. Tai, ką turime, tai vadovus ilgą laiką nesugebėjusius organizuoti Lietuvos savivaldybių kooperavimo, platinančius copy/paste įsakymus, kintančius kelis kartus per dieną.

Nesugebėjusius reikiamu laiku tiekti visokeriopą paramą (apsaugos priemones ir kita) priešakinių linijų kovotojams – medikams. Argi nebuvo aišku, kad be gydytojų mums visiems šakės? Turime vadovus, atmetusius bei sabotuojančius civilinės visuomenės – nevyriausybinių organizacijų ir verslo – norą padėti spręsti problemas, spręsti jas jau šiandien.

Už sveiko proto padiktuotus, savarankiškus merų sprendimus netgi buvo grasinama STT, FNTT, VMI. Kol ministrui dašuto, kad klydo. Belieka tikėtis, kad kasdien augant mirčių skaičiui, pagaliau bus atsižvelgta ir į privačių laboratorijų norą padėti.

Kalbant karine kalba, šiandien vyksta totalinis karas, apie kurį šios LVŽS vyriausybės paskirtas ministras neturi žalio supratimo. Kaip ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jo pareiškimas, esą arkliai brastoje nekeičiami, atspindi ir sovietinio seržanto, ir sovietinio maršalo filosofiją: nesvarbu, kad netikęs vadas, jei priešą gali užversti savų karių lavonais. Pone premjere Sauliau Skverneli, ar norite Lietuvos žmonių lavonais užversti koronavirusą?

Panika – blogiausia, kas gali nutikti krizės akivaizdoje. Nepadės jokia propaganda ir jokie dešimt kartų per dieną skambantys kvietimai išlikti ramiems

Atleiskite, bet nacių okupacijos laikų žydų varymo į getus vaizdai peršasi savaime. Norėčiau Genocido centro vadovės (o ir kitų Lietuvos politikierių) paklausti: ar jie pagaliau suprato, kaip ciniškai skamba postringavimai apie neva savo noru getuose nusprendusius izoliuotis žydus? Paklauskite tų, kurie neseniai savo kailiu patyrė tą pilną paniekos žmogui įsakymą ir uolų bejausmį biurokratišką įsakymo vykdymą. Kokia jų nuomonė? Kaip jie jautėsi tokiu brutaliu būdu uždaromi į karantiną? Gal ir jie, kaip tie žydai, „džiugiai“ ir „savo noru“ izoliavosi tuose pačiuose kambariuose su galimai užsikrėtusiais mirtinu virusu?

Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie Noreiką

Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie Noreiką

ELTA

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą

Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas.

Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.

Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

 

Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

Kančios kupini metai: nuotraukos atskleidžia skaudžią Vilniaus geto istoriją

1941 m. birželį vokiečiams okupavus Vilnių prasidėjo masinės ir sistemingos Vilniaus žydų žudynės. Jau pirmaisiais mėnesiais dešimtys tūkstančių žmonių buvo nužudyti Paneriuose. Likusieji gyvi – per 40 000 žmonių – 1941 m. rugsėjo pradžioje iš visų Vilniaus rajonų buvo suvaryti į Vilniaus senamiestyje įsteigtą getą ir jame įkalinti.

Pradžioje Vilniuje buvo Didysis (Nr. 1) ir Mažasis (Nr. 2) getai. Maždaug po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jame įkalinti žmonės nužudyti Paneriuose. Iki 1942 m. buvo nužudyta apie 25 000 Vilniaus geto kalinių. 1942 m. pavasarį Didžiajame gete buvo likę apie 15 000 žydų, 1943 m. pavasarį žmonių vėl padaugėjo, nes čia buvo perkelta dalis žydų iš likviduotų Ašmenos, Mikailiškių ir Švenčionių getų.

Tie, kurie liko gyvi per 1941-ųjų žudynes, kurie išgyveno nepakeliamą siaubą ir nepalūžo, įkalinti Vilniaus gete nežmoniškomis sąlygomis gyveno dar keletą mėnesių, metus ar kiek ilgiau – iki pat galutinio geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d. Likviduojant Vilniaus getą jame buvo likę apie 10 000 žydų. Kaip ir visi kiti, jie buvo ciniškai išžudyti: didžioji dalis išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje, kiti – sušaudyti Paneriuose. Nacių okupaciją pavyko išgyventi vos 2 000 – 3 000 Vilniaus žydų.

Šioje multimedijoje pristatoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus virtualios parodos “Vilniaus getas” dalis. Visą parodą išvysti galite čia. Tekstas parengtas parodos eksponatų pagrindu.

SS būstinė Vilniuje (SS u. Polizeistandartführer im Wilna) Gedimino pr. 16 (dabar Nr.12), fotografuota 1944 m.

Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Nutrūkęs poetės Matildos Olkinaitės skrydis

Bernardinai.lt  Rasa Baškienė

,,Keista šiemet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai. Kada aš išlydžiu savo draugą, man rodosi: aš jo niekad daugiau nepamatysiu.“ Tokius žodžius savo dienoraštyje 1940-ųjų metų rugpjūčio 15 d. rašė Matilda Olkinaitė, aštuoniolikmetė žydaitė iš Panemunėlio miestelio (Rokiškio apskritis). Matilda buvo žinoma kaip garsėjanti poetė, jos eilėraščius spausdino tarpukario vaikų žurnalai „Kregždutė“ ir „Žvaigždutė“, 1935–1936 m. žurnale „Aušrelė“ juos skaitė lenkų okupuoto Vilniaus lietuvių vaikai. Matildos eiles publikavo ir Kaune leidžiamas žurnalas moksleiviams „Mokslo dienos“. Žymus tarpukario pedagogas ir žurnalistas Stasys Tijūnaitis, anksti įžvelgęs neeilinį talentą, linkėjo jaunajai poetei „eiti į gyvenimą su tokiu darbingumu, kokiu ėjai lig šiol…“

Gyventi Matildai buvo likę mažiau nei metai…

Talentinga Panemunėlio poetė

Matilda Olkinaitė gimė 1922 m. birželio 6 d. Panemunėlyje, miestelio vaistininko Noacho Olkino ir medicinos sesers Asnos Olkinienės šeimoje. Augo kartu su broliu Ilja, sesėmis Mindele ir Grunia. Matildos tėtis buvo labai gerbiamas Panemunėlio žmonių, nes nesiekė pelnytis iš sergančiųjų, kuriems dažnai paskirdavo vaistų nemokamai, sakydamas: „Sumokėsite, jei mano vaistai padės pasveikti.“ Archyvai liudija, kad Noachas buvo kilęs iš Vilniaus, o jo tėvas Josifas Olkinas taip pat buvo medikas. Noachas, studijuodamas farmaciją, 1914–1918 m. dirbo Gustavo Elijo Širvinto vaistinėje Vokiečių g. 15. 1919 m., baigęs farmacijos kursus Kaune, įgijo provizoriaus padėjėjo laipsnį ir atsikėlė į Panemunėlį, čia atidarė vaistinę, kuriai vadovavo iki savo žūties 1941 m. liepos 10 d.

Panemunėlyje Noachas Olkinas susidraugavo su parapijos kunigu Juozapu Matelioniu, kuriam kaip draugystės ženklą padovanojo drožinėtą ąžuolinę klausyklą, kuri ir dabar tebestovi netoli bažnyčios durų. Jis buvo griežtas, bet mylintis tėvas Matildai, anksti įžvelgęs dukros talentą ir reikalavęs maksimalių pastangų jam lavinti. Matilda savo dienoraštyje rašė: „Vakare papa visuomet sako: „Dar viena diena praėjo.“ Tai sakoma man: dar viena diena praėjo, o aš nieko nenuveikiau. Turiu prisipažinti: aš mėgstu ginčytis su papa. Ginčai būna kultūringi ir retai kada išeina iš padorumo ribos. Papa neramiai žiūri į mano ateitį, o aš viską išdėstau keliais šabloniškais sakiniais. Papai skaudu dėl mano nerašymo. O aš randu kokį pateisinimą, kuriuo pati netikiu ir kuriam niekas netiki.“

Arkadijus Vinokuras. Ne, ne žydai sukūrė koronavirusą, Laurynai Kasčiūnai

Arkadijus Vinokuras. Ne, ne žydai sukūrė koronavirusą, Laurynai Kasčiūnai

DELFI.lt

Juodai juokauju – TS-LKD Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, ačiū Dievui, nekaltina žydų dėl koronaviruso. Bet jis kaltina Lietuvos žydų bendruomenę (LŽB), kad ji finansiškai parėmė naują Rūtos Vanagaitės – „tos melagės“ – knygą „Kaip visa tai įvyko“.

Sakysite, ką mano sukurta feikinė antraštė turi bendra su su L. Kasčiūno kaltinimu LŽB? Ogi abi idėjos yra melagingos, leidžiančios manipuliuoti tiesa.

Mat, knygos pagrindinis veikėjas yra ne R. Vanagaitė, bet vienas garsiausių Europos istorikų, Holokausto istorijos Lietuvoje ekspertas, istorijos mokslų daktaras Christopheris Dickmannas. Ar kaip tik šis faktas išgąsdino poną L. Kasčiūną? Viena yra kritikuoti „istorijos diletantę“ (anot Rūtos Vanagaitės kritikų), visai kita – Lietuvos prezidento globojamos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti narį.

Slėpdamas, kad bijo tiesos, L. Kasčiūnas imasi manipuliacijų pamiršdamas, kad pusiau tiesa taip pat yra melas. Maža to – L. Kasčiūnas kreipėsi į Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę F. Kukliansky reikalaudamas paaiškinti jam, L. Kasčiūnui, Geros valios fondo (GVF) sprendimo finansuoti „Rūtos Vanagaitės projektą“ motyvus.

Cituoju jo teiginį asmeninėje FB paskyroje: „Kukliansky yra bendruomenės pirmininkė, todėl ir klausiu jos, ar 10 tūkst. skyrimas Vanagaitei atitinka fondo tikslus ir misiją.“ Tai atsakymas toks: GVF finansavo bendrą R. Vanagaitės ir Ch. Dickmanno projektą. Tačiau Seimo narys kalba tik apie R. Vanagaitę. Kodėl? Nes paminėjus pasaulyje pripažintą istoriką neliktų intrigos. Šio istoriko neįmanoma apkaltinti darbu V. Putino režimui. Jo neįmanoma apkaltinti diletantizmu.

Klausimas L. Kasčiūnui: kokiu teisiniu pagrindu Seimo narys reikalauja Lietuvos žydų bendruomenės pateikti jam GVF veiklos nefinansinę ataskaitą? Reikalauja pasiaiškinimo dėl vieno ar kito projekto finansavimo?

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Istorinis atsiprašymas: kaip A.Brazauskas prieš 25 metus Izraelyje lietuvių vardu atsiprašė žydų tautos

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr. / Algirdo Brazausko vizitas Izraelyje 1995 m. Kartu su Grigorijumi Kanovičiu ir Icchoku Meru

15min.lt  Ugnius Antanavičius

Lygiai prieš 25 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ištarė vieną svarbiausių „Atsiprašau“ savo gyvenime. Lankydamasis Izraelyje, Lietuvos valstybės vadovas atsiprašė žydų tautos ir valstybės už lietuvius, kurie vykstant Holokaustui žudė ir plėšė savo bendrapiliečius žydus. Dabar šis įvykis Lietuvoje gerokai primirštas, tačiau tuomet A.Brazausko vizitas ir žodžiai sukėlė daug reakcijų ir Izraelyje, ir Lietuvoje.

Atsiprašymas nuskambėjo 1995 m. kovo 1 d. Sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete, Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą. Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. Oficialų A.Brazausko vizitą Izraelyje lydėjo tvyrojusi įtampa ir protestai. Izraelyje lietuvių reputacija tuomet buvo itin prasta, o Lietuvos prezidentą pasitiko protestuotojai, tvirtinę, kad naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia reabilitavo tūkstančius žydšaudžių. Kiekvienas jo veiksmas buvo stebimas, kiekvienas žodis – sekamas.

A.Brazausko patarėjas J.V Paleckis dalinasi prisiminimais apie vizitą, atskleidžia jo užkulisius bei tai, kaip vizitui buvo priešinamasi Lietuvoje. J.V.Paleckio teigimu, A.Brazauskui šis vizitas buvo sunkiausias iš visų.

Tuomet Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai. Trečioje – latviai. Paskui – rumunai ir ukrainiečiai.

R. Reches: „Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su visu pasauliu“

R. Reches: „Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su visu pasauliu“

Bernardinai.lt  Vaidotas Norkus

Nors Lietuvoje nagrinėjama svarbiausių istorinių įvykių, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, įtaka juos išgyvenusių žmonių psichikai, RUTH RECHES yra viena pirmųjų, kuri iš psichologinės perspektyvos ėmėsi analizuoti žydų genocidą patyrusiųjų ir išgyvenusiųjų patirtis. Ji šia tema Mykolo Romerio universitete apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Su šia skaudžia tema Ruth sieja ir asmeninis ryšys: jos seneliai išgyveno Holokaustą ir per stebuklą liko gyvi. Su R. Reches kalbamės apie tai, kokias psichologines traumas patyrė Holokaustą išgyvenę žmonės.

Gerbiama Ruth, kaip kito psichologijos mokslo požiūris į Holokausto temą?

Išgyvenę Holokaustą asmenys patyrė traumuojančių įvykių: badą, ligas, fizinį, psichologinį smurtą, artimųjų netektis. Po karo išgyvenusieji turėjo susidoroti su trauminiais prisiminimais, susitaikyti su artimų žmonių praradimu. Visa tai sukeldavo fizinių ir psichinių sveikatos problemų. Šiems žmonėms buvo reikalinga psichologinė pagalba. Su jais dirbo medikai, psichologai ir psichiatrai, siekdami išsiaiškinti, kokių padarinių turėjo Holokausto trauma.

Dauguma pirmųjų psichologinių tyrimų, atliktų su išgyvenusiais Holokaustą, buvo fokusuojami į patologines pasekmes. Tuomečiuose tyrimuose buvo fiksuojami Holokaustą išgyvenusiųjų depresijos simptomai, kognityvinės ir atminties problemos, kaltės jausmas, žema psichologinė gerovė ir problemos, susijusios su emocijų raiška, asmenybės slopinimu ir tarpasmeninių santykių sunkumais. Holokaustas padarė ypač didelę įtaką nustatant potrauminio streso sutrikimo diagnozę. Be to, buvo ištirtos fizinės sveikatos problemos, galimai susijusios su Holokaustu, tokios kaip sergamumas vėžiu, osteoporozė.

Priešingai nei tyrimuose, kuriuose buvo nagrinėjami patologiniai Holokausto padariniai ir neadaptyvus išgyvenusiųjų atsakas į traumą, pastaraisiais dešimtmečiais daugiau dėmesio pradėta kreipti į psichologinį prisitaikymą ir sėkmingą savirealizaciją išgyvenus Holokaustą.

Žydų tautos tradicijos ir istorija yra susipynusios su religija. Ar Holokaustas pakeitė išgyvenusiųjų santykį su Dievu?

Žydų tautos istorija yra neatsiejama nuo jų tikėjimo. Nesvarbu, ar žydai save laikė tikinčiais, ar ne, visi jie jautė tam tikrą ryšį su Dievu (švęsdami šventes, atlikdami religines apeigas, suteikdami vaikams žydiškus vardus). 

Holokaustas iškėlė daug klausimų apie Dievo vaidmenį jame. Žydų mąstytojai, stengdamiesi atsakyti į šį klausimą, atskleidė skirtingus požiūrius. Vieni Holokaustą vertina kaip Dievo bausmę. Šia tema yra keletas variacijų. Pirmoji Holokausto priežastis suvokia kaip žydų, nutolusių nuo savo tikėjimo ir šaknų, nuodėmę. Antrasis požiūris teigia, kad Holokaustas – atsakas į reformistinių ir kitų neortodoksinių judaizmo formų atsiradimą ir plitimą. Trečioji pozicija teigia, kad sionizmas buvo nuodėmė, kuri sukėlė Holokaustą, nes žydai turėjo laukti Mesijo, o ne aktyviai bandyti sukurti žydų valstybę Palestinoje. Ketvirtoji pozicija: Holokaustas buvo nuodėmingos asimiliacijos su kitomis tautomis pasekmė.

Žydų mokslininkai kėlė klausimą ne tik apie priežastis, sukėlusias Holokaustą, bet ir apie po Holokausto pasikeitusį žmonių santykį su Dievu.

Matilda Olkinaitė – poezijos talentas, kurio nepajėgė nutildyti lietuvio baltaraiščio kulka

Matilda Olkinaitė – poezijos talentas, kurio nepajėgė nutildyti lietuvio baltaraiščio kulka

Mindaugas Klusas, LRT.lt  D. Umrbraso LRT nuotr.

Į lietuvių kultūros istoriją, literatūrą sugrįžta vos devyniolika metų šiuo pasauliu galėjusi pasidžiaugti talentinga Lietuvos žydų poetė Matilda Olkinaitė. Jofių ir jos šeimą – tėvus ir dvi sesutes – 1941 metų liepą dykynėje, kurią Panemunėlio gyventojai iki šiol vadina Sachara, sušaudė lietuvių baltaraiščių būrys. Devynis kūnus negilioje duobėje atrado kaimelio gyventojai, tik kitą dieną išdrįsę prisiartinti prie vietos, kur aidėjo šūviai ir klyksmai.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) išleistos knygos „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ (dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė) radimosi istorija – ilga, kupina liūdesio, bet pagaliau sugrąžinta iš užmaršties.

 

M. Olkinaitė lygiavosi į garsiausius tarpukario Lietuvos poetus, draugavo su bendraamžiais žemininkais, turėjo mylimąjį, spėjama – lietuvį, kurio vardo galbūt dėl saugesnės jo būties dienoraščiuose nė karto nepaminėjo.

Matilda Olkinaitė / Knygos rengėjų archyvo nuotr.

Pakelėje tarp Panemunėlio ir Kavoliškio sunaikintos Vilniaus universiteto (VU) studentės M. Olkinaitės (1922–1941) rankraštis su eilėraščiais, prozos kūrinėliais, piešiniais sovietmečiu pateko į germanistės, teatrologės prof. Irenos Veisaitės rankas.

Poetės talento mastą patvirtino ir knygos „Atrakintas dienoraštis“ sudarytojas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas. M. Olkinaitė rašė gimtąja jidiš kalba, taip pat – lietuvių, ir abiem, anot jo, jautė stiprią meilę. Poetės kūryba buvo spausdinama prieškario Lietuvos spaudoje, tada poetė jau studijavo VU.

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Ona Šimaitė – Vilniaus legenda

Vilniaus universiteto bibliotekoje vasario 12d. įvyko renginys, skirtas Onai Šimaitei, Pasaulio Tautų Teisuolei, Vilniaus universiteto darbuotojai, gelbėjusiai žydus per Antrąjį pasaulinį karą – atminti.

Šimaitė, dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo tikra geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis, laiškus, o iš ten nešdavo slėpti žydų kultūros vertybes. Ji kasdien rizikavo savo gyvybe stengdamasi padėti kitiems, buvo suimta ir kankinama, bet išliko tvirta. O. Šimaitė tapo viena pirmųjų lietuvių, apdovanotų Pasaulio Tautų Teisuolio vardu (1966 m.).

O. Šimaitės atminimą pagerbė ir atsiminimais dalinosi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Julija Šukys, Marius Burokas, Saulius Repečka, Lara Lempert, Aušra Kaziliūnaitė, Rimantas Stankevičius, Virginija Cibarauskaitė ir svečiai.

VU Komunikacijos erdvėje, šalia Lituanistikos skaityklos buvo atidengtas Onos Šimaitės portretas (autorius Modestas Saukaitis)

Dubline atidaryta Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų metams skirta paroda (papildyta nuotraukomis))

Dubline atidaryta Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų metams skirta paroda (papildyta nuotraukomis))

URM.lt

Vasario 3 dieną Dublino universitete (Airijoje) buvo oficialiai atidaryta paroda „Lietuvos ir Airijos žydų istorija”, skirta Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti.

Parodoje pristatoma Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę  XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien bei litvakų ir jų palikuonių istorija Airijoje.

Parodos atidarymo ceremonijoje Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas sakė, kad kitais metais bus minimos diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Airijos užmezgimo trisdešimtosios metinės, tačiau litvakų dėka abi šalys pirmuosius ryšius užmezgė beveik prieš 150 metų.

Renginys susilaukė didelio dėmesio, jame gausiai dalyvavo diplomatinio korpuso, Airijos žydų bendruomenės ir lietuvių bendruomenės atstovai, politikai, kultūros, mokslo atstovai bei žurnalistai.

Parodos atidarymu Lietuvos ambasada pradėjo renginių ciklą Airijoje, skirtą Vilniaus Gaono jubiliejui ir Lietuvos žydų istorijos metams.  Vasario antroje pusėje paroda keliaus į antrąjį pagal dydį Airijos miestą Korką, kur bus eksponuojama miesto savivaldybėje.  Dubline taip pat vyks tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertas, kuriame bus atliekamos litvakų dainos. Taip pat planuojama kartu su Dublino universiteto istorijos fakultetu surengti seminarą apie Lietuvos ir Airijos žydų įstoriją.

Parodoje apžvelgiama Lietuvos žydų istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją XIV amžiuje iki žydų gyvenimo Lietuvoje šiandien. Parodos autoriai Pranas Morkus ir dizainerė Viktorija Sideraitė Alon sugebėjo atvaizduoti išskirtines žydų santykių su vietos gyventojais detales, paminėjo ne vieną įstabų litvakų kilmės asmenį.

Paroda surengta bendradarbiaujant su Izraelio ambasada Airijoje, Airijos žydų bendruomene ir Dublino universitetu.

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Tolerancijos žmogaus Eugenijaus Bunkos kalba apdovanojimo ceremonijoje

Eugenijus Bunka

Vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą. Spausdiname Eugenijaus Bunkos pasisakymo tekstą.

Ačiū visiems, čia susirinkusiesiems, ačiū nusprendusiesiems.

Gyveni, žmogus, kažką veiki, o vieną gražią dieną paskambina ponas Linas ir sako, jog esi tolerantiškiausias Lietuvoje. Jei jau taip, negali nepaisyti kitų nuomonės.

Mano močiutė Domicėlė Vaitkienė turėjo aštuoniolika vaikų. Tad tuščiai gaišti laiko jai nebuvo kada. Todėl sodriai žemaitiškai sakydavo: „Galem šnekietė tris dėinas ė pakaiti, bet če pašnekam, če ė palėikt. Užteks luotė, laiks juotė…“. Tikiu jos pasakymu, jog vien nuo šnekėjimo vargu ar kas nors greitai keisis.

Todėl ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fonde daugiausia dėmesio skiriame veikti. Pirmiausia – su vaikais. Nes jie ateina mūsų pakeisti ir atsineša mūsų jiems įdėtą lauknešėlį. Todėl manau, jie ne be reikalo yra vieni pagrindinių Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo partnerių.

Lietuvoje jau surengėme keletą moksleivių etnografinių vasaros stovyklų vaikų gimtųjų miestelių 1941 metų planams atkurti ir sudaryti kaip galima išsamesnį to meto gyventojų sąrašą.

Tai yra ir moksliniam prilygstantis darbas, nes pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas buvo 1923, o antrasis – tik 1942 metais. Kaip miesteliai atrodė prieš 1941 metų birželį, kai juose dar gyveno žydai, ir yra vaikų darbo rezultatas. Ir istorijos pamoka apie ne visada tolerantiškų gimtinės gyventojų dalį.

Baigiantis stovyklai, vaikai važiuoja ekskursijon. Iš Vilniaus grįžtančių sediškių mokytoja Genoveita Gricienė klausė, ar autobuse yra antisemitų. Pakilo viena ranka, vaikinukas prisipažino: „Aš… buvau…“.

Dar vieni mūsų veiklos partneriai – visi kiti visame pasaulyje. Norime, kad jie būtų ne pasyvūs stebėtojai, atvažiuojantys pamatyti, kaip įamžinamos Lietuvos žydų bendruomenės, jose gyvenę žmonės, garsūs visame pasaulyje litvakai, kaip saugomas jų paveldas, ir tik tartų žodį, bet ir dalyvautų toje veikloje. Tai ir buvo viena iš Litvakų Atminimo sodo kūrimo idėjų.

Nors ir lėtokai, bet sodas, remiamas geros valios žmonių iš viso pasaulio, „auga“. Prieš porą savaičių Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos „pasodinta“ iš metalo kalta obelis Darbėnų žydų bendruomenei ir joje gimusiam bei augusiam vienam iš Izraelio valstybės tėvų Dovydui Volfsonui atminti – jau penkiasdešimt trečioji. Penkiasdešimt ketvirtoji bus Palangos miesto savivaldybės Atminimo obelis, skirta mieste gyvenusiai žydų bendruomenei. Norėtume įamžinti visas 234 iki Holokausto Lietuvoje buvusiąsias. Vienam Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondui tai per didelė našta, todėl dėkojame visiems, padėjusiesiems kurti sodą ir dar padėsiantiesiems.

Viena iš pagrindinių tolerancijos didinimo vietų yra žiniasklaida. Tikriausiai dauguma pritaria tokiai aksiomai.

Dar viena vieta – istorija. Istorikai tikina, jog iš istorijos reikia mokytis nekartoti praeities klaidų. Tuo jie pripažįsta, kad esame nemokytini, nes jeigu mokytumėmės, šiandien nebūtų karų, rasinių ir religinių konfliktų, dvigubų standartų, vyrautų teisingumas, taika ir galbūt net absoliuti tolerancija.

Bet kol istorikai vis dar pasako ne tai, kaip buvo iš tikrųjų, o kaip reikia, iki tolerancijos toli, labai toli. Dėkoju ir už toleranciją tam, ką pasakiau.

Eugenijus Bunka

Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras. Menas Holokausto metu

Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras. Menas Holokausto metu

Sausio 27 dieną Kauno dailės gimnazijos tolerancijos ugdymo centras tradiciškai paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną ir 75-ąsias Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metines kompozicija „Menas Holokausto metu“.

Renginio idėjos autoriai  mok. M. Nenachova ir  mok. S. Mikuckis siekė atskleisti savo mokiniams, žydų menininkų, Holokausto aukų, tragiškus likimus, parodyti teatro, muzikos, dailės ir švietimo  reikšmę   žmonėms, gyvenusiems nuolatinės kančios, mirties šešėlyje.

Renginyje dalyvavo  dailės gimnazijos mokiniai I. Sučilaitė, E. Masytė, L. Atstupėnas, B. Švedas. G. Giedraitis, U. Markevičiūtė ir Vilniaus Kolegijos muzikinio teatro studijų studentė R. Jankauskytė. Skambant III gimn.kl. mokinės P. Pugžlytės ir  Kauno m. M. Petrausko muzikos mokyklos fortepijono mokytojos L. Sargsjan atliekamai melodijai iš  kinofilmo “Šindlerio sąrašas”, šoko jauna choreografė,  Kauno dailės gimnazijos 2009 m. abiturientė  A. Lisičkinaitė. Skambėjo Kauno dailės gimnazijos II gimn. kl. mokinės D. Grinevičiūtės ir   Vilniaus Kolegijos muzikinio teatro studijų studenčių E. Bondarenko, S. Tamulavičiūtės ir Austės Sidaugaitės atliekamos  Vilniaus geto dainos jidiš kalba.

 

Ypač brangūs renginio dalyviams buvo šilti buvusių Kauno geto kalinių Frumos Vitkinaitės-Kučinskienės ir Julijanos Zarchi žodžiai.