Holokaustas

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai: prašome jūsų paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti

Mindaugas Jackevičius, LRT.lt

Mes jums neįsakome, tik prašome paimti veidrodį ir į jį pasižiūrėti, atsiversti istorijos knygas ir patikrinti, kas atsitiko tamsiausiuose skyriuose. Tai išskirtiniame interviu LRT.lt sakė naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy. Jo nuomone, dauguma lietuvių nežino, kas karo metais atsitiko su Lietuvos žydais, – tai istorija, kuri nebuvo tinkamai papasakota.

Kartu jis akcentuoja, kad Izraelis niekuo šiandieninės Lietuvos nekaltina ir pabrėžia brandžius bei gerus valstybių santykius.

O generolo Jono Noreikos asmenybę Y. Levy apibūdino taip: „Jis nebuvo žudikas, bet kolaboravo su velniu.“

Prieš gerą mėnesį darbą Lietuvoje pradėjęs Y. Levy yra žinomas rašytojas, dirbęs ambasadoriumi Belgrade, ambasadose Berlyne, Bonoje, Varšuvoje. Interviu su naujuoju žydų valstybės ambasadoriumi – apie Lietuvos žydų likimą, šalių santykius ir intriguojančią knygą, kuri Lietuvos gyventojams atvers kitokį Izraelio ir jo ambasadoriaus veidą.

– Lietuvą rinkotės iš kelių pasiūlytų šalių. Kodėl pasirinkote būtent mūsų šalį? Ar jus su Lietuva kažkas sieja?

– Ambasadoriams įprasta pasirinkti šalį, kurioje jie nori tarnauti. Man pasiūlė kelias sostines Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, aš pasirinkau Vilnių ir nė minutei nepasigailėjau.

Neturiu giminystės ryšių šioje pasaulio dalyje, kadangi mano tėvai kilę iš Irano ir Afganistano. Kaip žinote, Izraelio žydai skirstomi į aškenazius, kurie kilę iš Europos, ir sefardus, kurie vadinami žydais iš Ispanijos, nors neturi nieko bendra su dabartine Ispanija. Sefardai reiškia Rytų žydus – Viduržemio jūros, islamo pasaulio. Mano šeima kilusi iš Azijos.

Tačiau su Lietuva turėjau stiprų emocinį ryšį, jaučiau trauką šiai šaliai, nes čia gimė dauguma žydų idėjų, su kuriomis buvau supažindintas vaikystėje. Kalbu ir apie vietą, kurioje kūrė žydai – Šiaurės Jeruzalę. Kai tik išgirdau Vilniaus vardą, buvo aišku, kad vyksiu čia.

Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Levy / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
– Pone ambasadoriau, galima sakyti, į Lietuvą atvykote istoriniu metu: praėjus beveik 8 dešimtmečiams nuo Holokausto tragedijos, šalis diskutuoja, kaip įvertinti kai kurių veikėjų vaidmenį Holokauste. Koks jūsų požiūris į šį procesą?

– Vienas mano naujų draugų Vilniuje, Seimo narys Emanuelis Zingeris, pasakė: „Josi, tau teko sėkmė, o gal nesėkmė atvykti būtent dabar, pokyčių metu, kada Lietuva diskutuoja savo praeitį.“ Galbūt šis istorijos puslapis atverstas dabar. Aš stebiu. Tai žavus ir svarbus metas, nes tai jūsų, bet kartu ir mūsų istorija. Tarp mūsų šalių istorijų tiek bendrumų, ir kartu tiek nuotolių.

Mes esame jaunos šalys, turinčios gilias istorines šaknis, ir abi kenčiame dėl labai sunkių istorijų. Tai, kas nutiko mūsų žmonėms čia, manau, įpareigoja mus, Izraelio žydus, klausyti vidinio balso. Su dideliu susidomėjimu ir smalsumu stebiu, kas vyksta.

– Kaip manote, ar ne per vėlu tokiems istoriniams vertinimams? Juk praėjo beveik 80 metų.

– Praėjusią savaitę lankiausi Paneriuose. Nuo vaikystės šis vardas mane persekiojo, kai buvau 8 ar 9 metų, mokytojas man padavė lapą ir liepė skaityti eilėraštį „Shtiller Shtiller“ („Tyliai tyliai“, dar vadinamas „Panerių lopšine“, Shmerkes Kaczerginskio daina jidiš kalba – LRT.LT).

Prisimenu, tuomet skaitydamas neįsivaizdavau Panerių kaip vietos, kur mėlynas dangus, kur žalia žolė. Įsivaizdavau, kad ten vyrauja juoda, tamsi, mirties, agonijos, skausmo spalvos.

Praėjusią savaitę čia lankiausi kaip Izraelio ambasadorius. Ir tvardžiau ašaras, nes buvo sunku įsivaizduoti, kokie nežmoniški ir siaubingi dalykai vyko šiose duobėse, kur guli mano broliai ir sesės. Kaip ir dar 220 Lietuvos vietų.

 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

 Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse

2019 m. rugsėjo 23 d. rytą, minint Lietuvos žydų genocido dieną, Kauno žydų bendruomenė kartu su Kauno IX forto muziejaus kolektyvu pagerbė Holokausto aukų atminimą IX forto muziejaus memorialiniame komplekse. Pilietinėje iniciatyvoje – eisenoje „Atminties kelias“ dalyvavo ir Kauno moksleiviai, kultūros darbuotojai.
Minėjime savo meninę programą, dedikuotą tragiškiems II pasaulinio karo įvykiams, pristatė Sakartvelo atlikėjas Davit Kldiashvili, minėjimo dalyviai apžiūrėjo ir IX forte eksponuojamą Nerijaus Moncevičiaus piešinių parodą “Laikas keisti(s) mums”, vaizdų kalba provokuojančią mąstyti, atjausti, suprasti Holokausto, santykio su žydų tauta patirtį.
Po renginio IX forte grupė Kauno žydų bendruomenės narių vyko į Lietuvos žydų genocido dienos minėjimą Balbieriškyje, kuriame prisiminta ne tik Holokausto tragedija, bet ir turtingas, įvairiaspalvis žydų gyvenimas Lietuvos štetluose, pagerbtas Lietuvos savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Volfas Kaganas.
Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena

Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos kraštotyrinės krypties ugdymas ne vien žodžiai, bet ir savo kojomis išmatuoti kilometrai gimtinės istoriniais keliais.

Rugsėjo 23-oji istorijoje žinoma kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena, todėl prisidėdami prie Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių režimų nusikaltimams įvertinti iniciatyvos, pakvietę Kauno moksleivius, žygiavome “Atminties keliu” buvusia Geto teritorija Vilijampolėje. Sužinoti to baisaus laikotarpio įvykius trumpose stotelėse padėjo istorikas Deimantas Ramanauskas, kuris apžvelgė žydų dvasinį paveldą, atkreipė dėmesį į išlikusių žydų namų (dabar jau užkaltus) langus ir duris.

Senosiose Vilijampolės žydų kapinėse uždegėme žvakutes ir padėjome atminties akmenukus bei tylos minute pagerbėme tragedijos aukų atminimą.

Į savo mokyklas – Milikonių progimnaziją, “Santaros”, “Aušros”, A.Puškino, Kovo 11-sios  gimnazijas, Jono ir Petro Vileišių mokyklą mokiniai nusinešė žinią apie mūsų mieste gyvenusius, kūrusius, svajojusius tokius pat vaikus, jų tėvus ir senelius, kuriems pikta ranka atėmė jų gyvenimus. Gyvenkime taip, kad  tokių tragedijų niekada nebūtų

Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris  Holokausto koncentracijos stovyklas

Netekome Moisiejaus Preiso, išgyvenusio tris Holokausto koncentracijos stovyklas

Š.m. rugsėjo 24 d. mirė  Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos narys, buvęs Kauno geto ir koncentracijos stovyklų Štuthofe, Aušvice, Dachau kalinys MOISIEJUS PREISAS, gimęs1930.02.27. Nuoširdžiai užuojaučiame sūnų Leonidą ir anūkus.
Moisiejus Preisas –  vienintelis žydas Lietuvoje, kalėjęs net trijose koncentracijos stovyklose – Štuthofe, Aušvice ir Dachau. M. Preisas savo akimis regėjo, kaip Kaune vaikus badė durtuvais, daužė naujagimių galvas į grindinį arba perplėšdavo pusiau. Jis matė, kaip koncentracijos stovykloje karininkas žmones kastuvėliu perskeldavo pusiau.

Nuotraukoje M.Preisas, sėdintis prie savo surinktų nuotraukų apie Holokaustą ir koncentracijos stovyklas.

Apie jį rašyta prieš kelerius metus LŽB tinklapyje ir pakartota Deilfi.lt

Į Panevėžį – paskui kruviną Dovydo žvaigždę

Į Panevėžį – paskui kruviną Dovydo žvaigždę

Sekundė.lt . P. Židonio nuotr.

Aštuntą dešimtį perkopęs panevėžietis Jurijus Smirnovas vaikystę prisimena tik šautuvo taikiklyje. Daugybę kartų būdamas vaikas jis galėjo atsisveikinti su gyvybe nušautas, pakartas, užmuštas ar nunuodytas – dėl to, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvo pažymėtas milijonų gyvybių krauju aplaistyta Dovydo žvaigžde.

Tik ši įtampos pilna istorija su laiminga pabaiga. „Panevėžyje aš jau 75-erius metus. Vokiečiai čia mane atvežė, kai dar neturėjau aštuonerių“, – tokiais žodžiais, giliai atsidusęs, ilgą ir filmo scenarijaus vertą pasakojimą pradėjo J. Smirnovas. Nedidukas, kresnas senukas rudomis akimis ir kaulėtomis rankomis, kurios viso pokalbio metu kartu su ištrykštančiomis ašaromis nejučia ima virpėti. „Man labai sunku apie tai kalbėti, nenorėjau ir dabar pasakotis, visko iš naujo išgyventi, grąžinti tą siaubą, baimę. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi labai blogai“, – sunkiai alsuodamas atsiveria žydų tautybės vyras.

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Vilniaus sinagogoje buvo skaitomi nužudytų Holokausto aukų vardai

Per Antrąjį pasaulinį karą nacių ir jų pakalikai nužudė šešis milijonus žydų. Lietuvoje buvo sunaikinta beveik visa žydų bendruomenė visuose miestuose ir miesteliuose. Daugelyje vietų neliko nė vieno, kuris papasakotų ten gyvenusių žydų šeimų istoriją. Toks buvo nacių plano „galutinis žydų klausimo sprendimas“ Europoje.


23d. rugsėjo Lietuvoje buvo pažymėta tragiška data – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. 1943 m. rugsėjo 23 d. Buvo pradėtas Vilniaus geto likvidavimas.

Iki 1943 m. rugsėjo pabaigos getas buvo galutinai likviduotas, kaliniai perkelti į koncentracijos stovyklas Estijoje, mirties bausmė įvykdyta Paneriuose arba išsiųsta į mirties stovyklas Lenkijoje.

Vilniaus choralinėje sinagogoje buvo skaitomos Šiaulių, Vilniaus, Kauno, Ukmergės ir kitų getų kalinių pavardės, uždegtos žvakės už tuos, kuriuos nužudė Holokausto metu naciai ir jų vietiniai kolaborantai. Lietuvoje sunaikinta daugiau nei 90 proc. žydų bendruomenės.

Paneriuose paminėta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

Paneriuose paminėta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

Genocido aukų mnėjimas prasidėjo Gyvųjų maršu Paneriuose. Eisenoje tradiciškai dalyvavo Izraelyje gyvenantys litvakai, jų gretas  pranoko lietuviai ir ypač daug buvo Lietuvos mokyklų mokinių. Kaip įprasta, žmonės susirinko vakarinėje geležinkelio kelio pusėje Paneriuose. Eisena pajudėjo link memorialo. Šiais metais šimtai moksleivių atvyko traukiniu ir ėjo pėsčiųjų viaduku per geležinkelį. Šiemet eisenoje dalyvavo  Lietuvos garbės sargyba.

Paneriuose Holokausto metu buvo žudomi įvairaus amžiaus žmonės, žydai, lenkai, rusai, lietuviai ir sovietiniai karo belaisviai, nors jų buvo žymiai mažiau nei žydų. Šiais metais Lenkijos delegacija ir katalikų kunigas laukė eisenos prie Lenkijos paminklo, kuris yra prie iėjimo į memorialo kompleksą.

Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas pradėjo minėjimą jidiš kalba, primindamas, kad šalia žuvusiųjų buvo sušaudyta ir jidiš kalba, todėl pagerbdamas žuvusius, jis kreipėsi į minią, susirinkusią prie memorialo jidiš žodžiais. Vėliau  perskaitė  garaus vilniečio žydo poeto A.Suckeverio eilėraštį, kurį į lietuvių kalbą išvertė R.Bieliauskienė.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo aukščiausias Lietuvos politikas, kalbėjęs prie memorialo, jis sakė, kad nors lietuviai vis dar nesutaria, ką iš tikrųjų reiškia kolaboravimas vykdant genocidą, lietuviai pradeda suprasti, kas vyko Holokausto metu, ypač jaunimas.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis atsiuntė vainikus, jų pranešimus perskaitė prezidento patarėja ir vyriaysybės vicekancleris.

Prie memorialo kartu žengė Vilniaus geto kalinė ir ginkluoto pasipriešinimo su naciais dalyvė , žydė Faina Brancovska  ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Fania kalbėjo jidiš kalba, o Faina – vertė į lietuvių kalbą, po to ji pasakė kalbą apie pavojų, prasidedantį dėl  artėjančios nelaimės ženklų nepaisymo. Kas agitavo už žydų išvežimą iš šalies? Kas juos izoliavo? Kas juos nužudė? Šie klausimai vis dar kelia gilų skausmą ir liūdesį po 78 metų nežinojimo ir neišprusimo, – sakė LŽB pirmininkė Kukliansky.

LŽB pirmininkė taip pat atkreipė dėmesį į iš pažiūros išsamių knygų apie Lietuvos miestus turinį, kuriose neminima apie ten gyvenusius žydus, kurių iki Holokausto būta apie 30-60 procentų štetluose ir dideliuose miestuose,  tokiuose kaip Vilnius, Kaunas ir Alytus. F.Kukliansky citavo knygą „Mažasis princas“, primindama, kad jei dabar nesirūpinsime mažais baobabų medžiais, jie ilgainiui užkariaus planetą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius – vienintelis Lietuvos politikas, turintis stiprų stuburą, pašalinęs Vilniuje „Noreikos lentą“, po drąsaus palakančio, nebijančio sakyti tiesos Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pareiškimų. Šimašius buvo beveik vienintelis kalbėtojas, sulaukęs aplodismentų iškilmingame minėjimo renginyje.

Naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy kalbėjo asmeniškai apie  tai, ką jam reiškė žodis Paneriai, kurį jis žinojo nuo vaikystės.

Maždaug įpusėjus jo jaudinančiai kalbai apie į Panerius prie duobių suvarytas motinas su vaikais, matančias kaip žudo jų vaiką,   vertėja staiga nutilo sakinio viduryje, negalėdama dėl susikaupusių ašarų išversti teksto. Tai kartojosi keletą kartų ir buvo aišku, kad moteris išgyveno, verkė ir negalėjo kalbėti. “Sunku įsivaizduoti moterį, kuri neša savo vaikus į mirties vietą. Ketverių, penkerių ar dešimties metų vaikai nenori mirti. Sunku įsivaizduoti žmones, pasislėpusius už medžių, gyvenančius šalia ir girdinčius šaudymus, riksmą, žinančius, kad artėja mirtis ir pabaiga. Galvodami apie tokias vietas kartais sakome: „kokia baisi vieta“. Ne, tai nėra vieta, kuri yra siaubinga, nei medžiai, nei dangus, nei purvas. Žmonės gali būti siaubingi, žmonės, kurie gali žiauriai atimti kitų gyvybes, nužudyti tik todėl, kad jie buvo kitokie, tik todėl, kad jie Žydai “, – sakė ambasadorius Levy. Jis teigė, kad žydų pareiga  atsiminti, bet neatleisti. „Tik aukos turi teisę siūlyti atleidimą“, – sakė Izraelio ambasadorius.

Amerikos žydų komiteto direktorius rabinas Andriu Bakeris savo iškalbingą kalbą pradėjo minėdamas  Baltijos kelio 30-metį, kai žmonės visose trijose Baltijos respublikose, susikibę rankomis sudarė žmonių grandinę, protestuodami prieš savo šalių sovietinę okupaciją. Andriu Bakeris sakė, kad  prieš 30 ar net 20 metų galėjo būti atleista už nežinojimą apie Holokausto istoriją Lietuvoje, tačiau šiandien nėra jokio pasiteisinimo, matyt, jis turėjo omenyje visišką visų Lietuvos politikų nutylėjimą dėl Jono Noreikos lentos užkabinimo antrą kartą. Rabinas Bakeris teigė, kad kai kurie Lietuvos politikai žino apie Holokaustą, tačiau jo ignoravimą naudoja kaip priemonę politiniam kapitalui kurti. Jis taip pat sakė, kad šaliai neįmanoma susikurti demokratijos, jei žmonės nepaiso istorinės atminties.

Izraelio litvakų asociacijos narys pasakė kalbą gražia lietuvių tartimi. Rabinas Sholom Ber Krinksy ir Choralinės sinagogos kantorius Šmuelis Yatoms sukalbėjo Kadišą už nužudytuosius. Įvairios užsienio ambasados, tarp jų Japonijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir Rusijos Federacijos, padėjo vainikus prie paminklo, kaip ir Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti. Lietuvos kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas – jidiš mokslininkas – taip pat padėjo vainiką ir pasakė kalbą.

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Apie atmintį Lietuvoje, minint žydų genocido aukų dieną (papildyta)

Sergejus Kanovčius

Atmintis negali gyventi nuo minėjimo iki minėjimo. Istorinių atminties komisijų nariai suguldyti čia ir dar keliuose šimtuose Lietuvos miestelių r bažnytkaimių duobėse. Jiems viskas aišku – jų neapgynė tada. Kad ir kaip būtų keista juos tenka ginti ir šiandien. Vieni anuomet rinkosi gelbėti, kiti rinkosi šėtono kelią. 1941-aisiais mano tautiečiams sakė, kad getuose jie bus saugūs. Melavo. Šiandien, po aštuonių dešimtmečių kaip ir tada, mums vėl įžūliai aiškina, kad getai buvo gėris, o juos padėję kurti yra didvyriai arba beveik šventieji.

Ar yra šiandien kas nors, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai pasakytų, kad tai yra amoralu? Kas ir kada?

  “Istorijos niekada negalima palikti vien politikams, nesvarbu demokratiškiems ar autoritariniams. Istorija nėra nei politinės doktrinos, nei kurio nors režimo nuosavybė. Istorija, jei teisingai suvokiama, yra mūsų moralinių kasdienių pasirinkimų simbolis.” Ir aš prie šių a.a. profesoriaus Leonido Donskio žodžių pridurčiau: mūsų požiūris į šią tragediją, jos aukas, gelbėtojus, stalo žudikus, tiesioginius vykdytojus ir nežabotą jų garbinimą,- atspindi mūsų atminties būklę. Ir šiandieną yra akivaizdžių ženklų, kad mūsų atmintį ir moralinius pasirinkimus mėginama susargdinti. Pagydyti atmintį galima tik vienu būdu – vieną kartą pasakius tiesą. Jei norime, kad JIE ilsėtųsi ne tik ramybėje, bet ir pagarboje.

Iš emigranto atsiminimų. Eksursija. Vilnius

tą rytą prisikelę
išėjome iš Panerių
mūsų niekas niekas
niekas nematė
buvo migla
ir mes buvom migla
ėjome ėjome ėjome
visi iki vieno
manėm kad einam namo

neatpažįstamai pasikeitęs Vilniaus getas
tiesiog pavyzdinės tvarkos namai
ir žmonės
rūsiuose kuriuose su mirtim
žaidėm slėpynių
putoja šaltas šaltas šaltas šampanas
ligi vidurnakčio durininkų šypsenų mugė
galbūt ten geria į mūsų sveikatą

ką ant viduramžių sienos
paslapčia rūpestingai
vaikas nuoruka piešia
barzdotas kūdikis žaidžia svastika
jūs esat migla juden raus

eksursijos vadovas
sušaudytas senas Stiklių gatvės batsiuvys
nusiplęšia geltoną lopą
žvaigžde nuo krūtinės
uždengia atgyjančią praetį
ir prašo visų pasiimti į Panerius
tiek akmenų
kiek protėviai atnėšė miestui
jo sienoms namams ir grindiniui
Lietuvos Jeruzalei nebereik mūsų duoklės
šitas miestas neatmena kraujo
šitas miestas neatmena mūsų gyvenimo
jo istorija jau gerai apskaičiuota
ji lygi
šito miesto istorijai
minus
mes

ei jūs
su minuso ženklu
lupkite akmenis
tik neimkite svetimo
kiti patys ateis
atsiimti savo likimo

gražiai restauruotas Vilnius
be mūsų ištirpsta rūke
gynybinėj sienoj žioji kiaurymės
mes nešame akmenis amatus
karaimai išsineša ietis ir strėles
koks kiauras virš miesto dangus

eksursija baigėsi
mes vėl emigruojam
į Panerius

Gediminas Kirkilas. Litvakų genocido atminimas: kaskart pagalvokime, kas slypi už skaičių

Gediminas Kirkilas. Litvakų genocido atminimas: kaskart pagalvokime, kas slypi už skaičių

Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Šią dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Už šio fakto slypi nepaprastai sudėtinga ir tragiška Lietuvos žydų (litvakų) istorija, neįsivaizduojamai skaudūs ir tragiški asmeniniai žydų ir jų šeimų likimai. Iš apie 208 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų buvo nužudyta apie 195–196 tūkst. žydų. Kasmet minėdami litvakams svarbias datas, kiekvieną kartą gerai pagalvokime, kas slypi už šių skaičių.

Privalome toliau kuo daugiau mokytis ir mokyti litvakų bei Holokausto istoriją, didinti mūsų sąmoningumą ir kritinį mąstymą, kad užkirstume kelią bet kokiam dešiniajam ekstremizmui, kad Lietuvoje nebūtų vietos ksenofobijai, rasinei ir tautinei neapykantai, kasdieniam ir buitiniam antisemitizmui.

Andrius Navickas. Neapykanta visada yra bailus pasirinkimas

Andrius Navickas. Neapykanta visada yra bailus pasirinkimas

Rugsėjo 23-iąją minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbdami Vilniaus geto likvidavimo 1943-iaisiais aukas. Tai buvo kraupi diena, kai buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutiniai išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Nuo tos dienos oficialiai žydų Vilniuje nebeliko – tik tie, kurie slapstėsi šeimose, išdrįsusiose išsaugoti žmogiškumą, taip pat dar liko tie, kurie pasitraukė pas sovietinius partizanus į miškus. Šiaurės Jeruzalė buvo užsmaugta, nuskurdome mes visi.

Krikščionys puikiai žino, kad prisikėlimas neįmanomas be nukryžiavimo. Užkelti holokausto istoriją ant mūsų atminties kryžiaus, tai pirmiausia širdimi pripažinti, kad tai ne JŲ, bet MŪSŲ skausmas ir tragedija. Tai nėra istorija apie nuskriaustą tautą, kuri reikalauja keršto.

Kviečiame į parodos “Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“atidarymą

Kviečiame į parodos “Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“atidarymą

Parodos „Lenkijos Respublikos ambasadorius Japonijoje Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“ atidarymas vyks Rugsėjo 19 d. 18:00 val. LŽB III a. Jašos Heifetzo salėje. Maloniai kviečiame dalyvauti.

Lenkijos instituto paroda pirmą kartą buvo pristatyta š.m. kovo mėn. Sugiharos namuose Kaune. Parodos atidaryme Vilniuje dalyvaus parodos autorės dr. Olga Barbasiewicz ir Barbara Abraham. Paroda veiks iki spalio 19 d.

Parodą pristato  Dr. Olga Barbasiewicz, Krokuvos Jogailaičių universiteto Tarptautinių ir politinių tyrimų fakulteto Vidurinių ir Tolimųjų Rytų studijų instituto docentė. Politikos mokslų  daktarė, Varšuvos universiteto japonų kalbos ir literatūros mokslo magistrė. Gavo Japonijos vyriausybės  (JASSO) stipendiją ir studijavo tarptautinius ryšius Tsukubos universitete Japonijoje. Šiuo metu tyrinėja Japonijos ir Korėjos santykių atminties politiką bei šių šalių aljansą su JAV. Dėsto Japonijos, Vokietijos ir Vengrijos universitetuose.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia kartu minėti rugsėjo 23-iąją

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus kviečia kartu minėti rugsėjo 23-iąją

Nuotraukoje buvusios Vilniaus geto bibliotekos pastatas (Žemaitijos g. 4, Vilnius). VVGŽM

VALSTYBINIS VILNIAUS GAONO ŽYDŲ MUZIEJUS

Pranešimas spaudai

2019-09-16

 1994 m. rugsėjo 23-oji buvo paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukas. Tų metų rugsėjį buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutinieji išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Vilniaus geto kalinio žetonas. 1943 m. VVGŽM eksponatas

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus šiai atmintinai datai skiria net keturis renginius Vilniuje ir vieną Londone. Rugsėjo 19 d. 17.00 val. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) vyks Bartosz‘o Frątczak‘o fotografijų parodos „(Ne)Būtis“ atidarymas. Lenkijoje gimusio, o šiuo metu Vilniuje gyvenančio menininko užfiksuotuose kadruose pasakojama tragiška Lietuvos žmonių ir šalies vietovių istorija, paženklinta nykstančios žydų kultūros pėdsakais.

Tos pačios dienos vakarą, 18.00 val. Tolerancijos centre svečių lauks pianistės Goldos Vainberg-Tatz koncertas. Buvusi vilnietė, M. K. Čiurlionio mokyklos, vėliau – Izraelio S. Rubino muzikos akademijos, Manhatano ir Juilliardo aukštosios muzikos mokyklų Niujorke auklėtinė, yra daugelio konkursų laureatė. Golda Vainberg-Tatz savo koncertą skiria Pasaulio Tautų Teisuoliams, tarp kurių ir pianistės mamą išgelbėjęs kunigas Antanas Gobis, atminti. Programoje Johan Sebastian Bach, Claude Debussy ir kitų kompozitorių kūriniai.

Rugsėjo 22 d. 16.00 val. lankytojams bus atvertas buvusios Vilniaus geto bibliotekos kiemas (Žemaitijos g. 4, Vilnius). Po kelerių metų planuojama buvusios Vilniaus geto bibliotekos pastate įkurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinį muziejų. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus ir Holokausto ekspozicijos vadovė Neringa Latvytė-Gustaitienė supažindins su pastato kultūrine ir istorine reikšme. Nemokama ekskursija kartu bus minimos ir Europos kultūros paveldo dienos.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną – rugsėjo 23 d. 13.00 val. vyks jau tradicija tapęs gyvųjų maršas „Atminties keliu“ – eisena nuo Panerių geležinkelio stoties link Panerių memorialo (Agrast ų g. 15, Vilnius), kur kviečiame dalyvauti ir aukų atminimo ceremonijoje. Renginio organizatoriai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Vilniaus miesto savivaldybė.

Rugsėjo 26 d. 19.00 val. atmintinos dienos minėjimas įvyks ir Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone (Lithuania House, 2 Bessborough Gardens, Londonas, Didžioji Britanija), kur Vilniaus getą išgyvenusio dailininko Samuelio Bako (g. 1933) gyvenimą ir kūrybą pristatys šio menininko muziejaus ir Tolerancijos centro Vilniuje vadovė Ieva Šadzevičienė. Vakaro metu vyks tele-tiltas su dailininku Samueliu Baku ir  Holokausto aukų pagerbimo ceremonija.

Kviečiame šiomis dienomis kartu būti visus, kurie neabejingi Holokausto atminčiai. Visi renginiai nemokami.

Daugiau informacijos:

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus

Tel. 8 612 60 339

El. p. muziejus@jmuseum.lt

www.jmuseum.lt

Kova dėl generolo Vėtros lentos tampa nevaldoma, teko įsikišti ir policijai lenta likti galėtų tik su viena sąlyga

delfi.lt

Atminimo lentai neprieštarauja ir Kultūros paveldo departamentas – įstaigos direktorius Vidmantas Bezaras BNS sakė, kad akcijos iniciatoriai negavo visų reikiamų leidimų, nes į departamentą kreipėsi tik akcijos dieną ir situacija dar vertinama. Tačiau iš esmės lenta paveldosauginiams reikalavimams neprieštarauja ir galėtų likti ją įteisinus.

Mėgėjiški namų filmai iki Tvano

Mėgėjiški namų filmai iki Tvano

Dita Zupavičiene-Šperlingiene – gyva legenda, išgyvenusi Kauno getą, Štuthofą ir kitus lagerius bei Mirties maršą.

Trečiadienį Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje ji dalinosi prisiminimais  ir pristatė 1929m. dėdės filmuotą namų kiną. Nebyliame filme gatvės vaizdai iš Vilniaus, Rygos ir Lvovo prieš II pasaulinį karą. Zupavičienė-Šperlingienė paaiškino, kaip jos dėdė Hanonas, studijuodamas mediciną Paryžiuje, atvažiuodavo aplankyti šeimos. Daugiau kaip savaitę skarlatina serganti ir  lovoje gulinti mergaitė Dita nudžiugo, kai jos dėdė gydytojas, pasakė šeimai, kad ji gali atsikelti ir tvarkyti savo reikalus namuose, nepakenkdama sveikatai.

Dita prisiminė, kaip ji iššoko iš lovos, pasinaudojusi pirmąja proga, ir nuo to laiko Hanonas tapo jos mylimiausias dėdė. Hanonas buvo kino mėgėjas ir kai kuriose savo kelionėse naudojo 8 mm kamerą. Naciams priartėjus prie Paryžiaus, jis griebė dviratį ir išvažiavo į pietus, į Prancūzijos Vichy. Zupavičienė-Šperlingienė teigė netrukus taip pat pastebėjusi, kad gyvenimas žydams tampa pavojingu.

Po Holokausto Hanonas toliau gyveno Paryžiuje. Dita išvyko į Izraelį, kur paaiškėjo, kad ji buvo viena iš nedaugelio žydų, mokančių vokiečių kalbą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji turėjo galimybę patobulinti savo vokiečių kalbos įgūdžius Vakarų Vokietijoje ir per tą kelionę apsilankė pas Hanoną Paryžiuje. Štai tada jis užsiminė, jog vis dar turi kai kuriuos kadrus, kuriuos nufilmavo prieš Holokaustą.

Zupavičienė-Šperlingienė teigė buvusi nustebinta, nes senamadiškas AGFA logotipas blunka su motinos, tėvo, seserų ir draugų veidais. Ji sakė, kad filmas ar jo kopija buvo eksponuojami muziejuje Tel Avive nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios, kai jis ten pateko, tačiau iki šiol dar nebuvo parodytas Lietuvoje. Vos 10 minučių trukmės filmo vaizdai prasideda 1930-ųjų pradžioje. Kaune, prie upės ir pereina į Laisvės alėją, kur nufilmuoti parduotuvių ženklai, gatvių valytojai ir vaikštinėjantys žmonės.

Hanonas parodo Ditos motiną ir tėvą su vaikais ir draugais, vaikščiojančius Kaune. Veiksmas staigiai šokteli į Rygą su judresniais gatvės ir žmonių vaizdais. Ryga staiga pereina į  Lvovą, buvusį Lembergą, „Lenkijoje“, – pasakoja Dita, tarsi dabar jaustų tą pačią įtampa. Gatvių ženklai ir plakatai iš tikrųjų yra lenkų kalba

Atsitiktiniai žmonės, purvas gatvėse, vaikai šokinėjantys per nutekamąjį lataką kitoje gatvėje, po to nufilmuoti pasipuošę žydų vyrai, skubantys į geležinkelio stotį susitikti su garsiuoju rabinu, o jaunos moterys su galvos apdangalais neša pieno skardines. Žydai jaučiasi visai kaip namuose, vaikščiodami po savo gimtąjį miestą, filme matyti ir tarpukario kraštovaizdis.

Dita Zupavičienė-Šperlingienė po filmo kalbėjo trumpai, po to bibliotekos direktorius Žilvinas Beliauskas paragino susirinkusius užduoti klausimus. Geršonas Taicas Ditos paklausė apie pirmąsias nacių okupacijos valandas ir dienas. Dita pasakojo apie savo ir motinos pabėgimą iš Kauno į Vilkijos miestą ir jų sugrįžimą. Buvo akivaizdu, kad jai teko našta pasakoti savo istorijas ir prisiminti prarastus šeimos narius.

Dita, beveik atsiprašinėjanti už namų filmų sukeltus jausmus ir Holokausto siaubą, kelis kartus papasakojo linksmas istorijas, kad pakeltų nuotaiką. Viena auditorijos narė paklausė jos, kaip buvo elgiamasi su kitų tautybių kaliniais Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur Dita buvo išvežta kartu su mama ir seserimi. „Na, žinoma, buvo įvairių kategorijų kalinių“, – sakė ji, rodydama į įsivaizduojamą žvaigždę ant savo krūtinės. „Raudona politiniams kaliniams. Manau, ten buvo net keletas lietuvių, kai kurie net intelektualai “, – sakė ji. Jos akys žiūrėjo į šoną ir tyliu balsu tarė: „Manau, turėsiu kalbėti apie Štuthofą.“

Ji papasakojo apie atvykimą ir pirminę atranką, apie motinos išgelbėjimą, kai vokiečių karininkai nusisuko trumpam, apie lenkų pasipriešinimo dalyvį, kuris pasakė kalbą apie artėjančią pergalę lenkiškai dezinfekcijos dušuose ir apie mirties eitynes. Dita prisiminė, kaip jos sesuo buvo nušauta, nes buvo pernelyg nusilpusi toliau žygiuoti kalinių kolonoje.

Dita Šperling-Zupavičienė Kaune, savo jaunystės kieme, kur ant sienos jos ir vyro J. Zupavičiaus nuotrauką, sukurta freska.

Paklausta, kodėl po karo grįžo į Lietuvą, Dita prisiminė Varšuvos traukinių stotį, kur buvo įspėta, jog kai kurioms žydų merginoms geriau nevažiuoti toliau į rytus. „Jie nieko nepaaiškino, nesakė, kad atstovauja kurią nors žydų agentūrą, tiesiog liepė mums sustoti ir išlipti. Aš nežinojau, kas jie tokie. Paklausiau jų, iš ko jie pragyvena, o jie pasakė, kad parduoda šį bei tą. Aš sakiau mamai, kad tai ne mums, važiuokime namo“.

 Ir štai grįžusi į Kauną, aš sutikau savo būsimą vyrą, todėl tai buvo teisingas sprendimas “, – prisiminė ji.

GYVŲJŲ MARŠAS ATMINTIES KELIU Rugsėjo 23d.

GYVŲJŲ MARŠAS ATMINTIES KELIU Rugsėjo 23d.

Nuotraukose: Paneriai, 1941m. liepos mėnuo.

Kviečiame dalyvauti Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos minėjimo renginyje

2019 m. rugsėjo 23 d., pirmadienį

13.00 val.  Gyvųjų maršas “Atminties keliu” – eisena nuo Panerių geležinkelio stoties link Panerių memorialo.

13.15 val.  Atminimo ceremonijos Panerių memoriale pradžia.

Renginio organizatoriai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Vilniaus miesto savivaldybė.

Nuo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (Pylimo g. 4) bus organizuojamas transportas, nuvešiantis “Gyvųjų Maršo” dalyvius į/iš renginio vietą.

Autobuso išvykimo laikas nuo LŽB (Pylimo g. 4) 12.00 val.

Registruotis telefonu nuo rugsėjo 16 d.:

 (8 5) 2613 003, sekretorė Liuba Šerienė

 

 

 

 

 

 

 

LŽB logo ir GVF logo

Į Lietuvą grįžtantis Andriukaitis: perrašinėja istoriją Putinas, bet tą daro ir Landsbergis

Į Lietuvą grįžtantis Andriukaitis: perrašinėja istoriją Putinas, bet tą daro ir Landsbergis

Dainora Karklytė, ELTA

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) garbės pirmininkas, šiuo metu baigiantis darbą Europos Komisijoje (EK) Vytenis Povilas Andriukaitis atsako į klausimą apie ažiotažą dėl Jono Noreikos atminimo lentos nukabinimą.

– Visuomenėje kilo ažiotažas dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentelės nukabinimo ir Kazio Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės. Kitaip tariant, kilo susipriešinimas dėl kolektyvinės, istorinės atminties ir tai išprovokavo akivaizdų susipriešinimą tarp žydų bendruomenės ir lietuvių. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pranešė apie uždarytą sinagogą bei bendruomenės namus dėl sulauktų grasinimų. Premjeras, prezidentas iškart pasmerkė neapykantos apraiškas, tačiau į tarptautinę erdvę jau buvo išėjusi informacija, jog žydai nesaugūs Lietuvoje. Jūs esate plataus išsilavinimo žmogus, kartu ir istorikas. Kaip, būdamas istorijos specialistas, vertintumėte politikų kišimąsį į istorinę atmintį? Ar jie turi teisę tai daryti?

V.P. Andriukaitis:

– Patį didžiausią priekaištą, kurį aš turiu padaryti konservatorių ideologams, tai labai aiškų – jie politizuoja istoriją ir ją perrašinėja. Perrašinėja istoriją Putinas, bet tą daro Lietuvoje ir Landsbergis. Perrašinėja istoriją ir tie, kurie bando dėti lygybės ženklą tarp stalinizmo nusikaltimų ir nacistinių nusikaltimų. Yra nacistų ir stalinistų nusikaltimų ir tokių pačių – tai kariniai nusikaltimai,  trėmimai, žudymai, išvežimai. Tačiau Holokaustas yra unikalus nacistinis nusikaltimas. Todėl, kad nacistinė, rasistinė ideologija yra vienintelė unikali pasaulyje. Štai komunizmas buvo universali pažiūrų sistema. (…) Lietuvoje nedaromas skirtumas tarp nacistinių nusikaltimų ir stalinizmo. (…) Nacizmo Holokaustas buvo unikalus nusikaltimas, kuris rėmėsi nacizmo ideologija, ultra rasistiniu požiūriu, kryžminant žmones, norint išvesti antžmogio veislę ir suskirstant juos į genetines kategorijas – žmones, genetiškai apsigimusius žmones ir ne žmones. Žydai ir romai buvo ne žmonės, jie buvo skirti išnaikinimui. (…) Tai yra baisu. Parodykite man nors vieną tokio tipo stalininį įvykdytą nusikaltimą. Stalininiai konclageriai yra kariniai nusikaltimai.

Pranešimas dėl LŽB pastato ir sinagogos uždarymo neribotam laikui

Pranešimas dėl LŽB pastato ir sinagogos uždarymo neribotam laikui

LIETUVOS ŽYDŲ (LITVAKŲ) BENDRUOMENĖ
Pylimo g. 4, LT-01117 Vilnius, Tel. (8~5) 261 30 03, Faks. (8~5) 2127915, El. p. info@lzb.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių ąsmenų registre, kodas 190722117

PRANEŠIMAS

Nuolatinis vienos politinės partijos eskaluojamas ir nežabojamas, viešai reiškiamas noras pripažinti Lietuvos žydų naikinime dalyvavusius asmenis Lietuvos didvyriais,  reikalavimas tuos asmenis pagerbti atminimo lentomis bei kitais būdais, ir atsižvelgiant į viešą raginimą rinktis į gėdingą poziciją remiančius mitingus rugpjūčio 7-ą dieną, – ne tik kiršina, bet ir supriešina Lietuvos visuomenę.

Toleruojami ir lieka nebaudžiami viešuose partijų ir jų pirmininkų paskyrose viešinami antisemitiniai komentarai ir įrašai (net krikščionių Šv. Marija yra pavadinta „žydelka“)  dar labiau priverčia susimąstyti, ar esame saugūs?

Pastaruoju metu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė gauna grasinimo laiškus ir skambučius. Tvyrančios ir skatinamos įtampos kontekste nei LŽB, nei Vilniaus Sinagoga neturi galimybių užtikrinti čia besilankančiųjų žmonių, kurių tarpe yra ir nuo nacių nukentėjusiųjų,  jų šeimų saugumo.

Pabrėžiame, kad ligi šiol nesulaukėme jokių institucijų reakcijos į eskaluojamą nesantaiką. Norėtume išgirsti Lietuvos vadovybės nuomonę ir aiškią  poziciją, ar Lietuvoje ir toliau bus toleruojama vieša propaganda, remianti žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimą, vadovaujantis vienos politinės jėgos primesta nuomone.

Siekiant užtikrinti bendruomenės narių ir maldininkų saugumą, belaukiant ženklų, kad eskaluojamos provokacijos rėmėjai bus viešai sudrausminti ar nubausti, jei tam yra teisinis pagrindas, LŽB tenka priimti sunkų, bet neišvengiamą sprendimą dėl LŽB pastato ir Vilniaus Choralinės sinagogos uždarymo neribotam laikui.

Taip pat prašome užtikrinti Vilniaus žydų kapinių Sudervės plente papildoma apsaugą nuo galimų vandalizmo aktų.

LŽB tolesnius sprendimus priims, priklausomai nuo bendros atmosferos ir Lietuvos vadovų išreikštos pozicijos minėtais klausimais.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė

Faina Kukliansky

Indrė Makaraitytė. Net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą

Indrė Makaraitytė. Net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą

LRT.lt

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė. Nuotrauka E.Blaževič

Viename šiaurės Lietuvos miestelyje sutikta vietos muziejininkė papasakojo, kaip jos močiutė visą gyvenimą nerado ramybės, nes nepaėmė auginti žydės vaiko. Netrukus visi miestelio žydai buvo sunaikinti.

Ir taip miestelis po miestelio, važiuoji ir nieko nėra. Žagarėje, tiesa, ant kiekvieno namo dabar kabo po lentelę, kurioje pažymėta, kas tame name gyveno, ką tie žmonės ten veikė.

Žagarės žydus į getą suvarė vienu Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos-Vėtros įsakymu. Keliais kitais Noreika nurodė, ką reikia daryti su žydų turtu. Labai netrukus po suvarymo į getą ir Žagarės žydų neliko. Net jei būtų norima jų pavardes iškalti paminkliniame akmenyje, nebėra kam jų visų prisiminti.

Vėtra vėliau persimainė, jį naciai už antinacinę veiklą išiuntė į Štuthofo lagerį. Jį kankino ir naciai, ir sovietai.

Štai kodėl esą Joną Noreiką-Vėtrą reikia vertinti ne tik pagal epizodą, kur jis suvarė žydus į getą. Istorikui ir Seimo nariui Arvydui Anušauskui, daugeliui jo partiečių, kito veikėjo – Kazio Škirpos, kurio pavadinimo gatvę ką tik pakeitė, ir Vėtros šalininkų bei gerbėjų atrodo, kad kankinamas abiejų totalitarinių režimų Jonas Noreika atpirko savo kaltę už tai, kad prisidėjo prie Holokausto.

Ir tas epizodas, kuris iš esmės reiškė Lietuvos žydų pabaigos pradžią, nėra pats reikšmingiausias jo biografijoje.

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Ar tikrai galima ir kur mus nuves, kai priklausomai nuo politinių vėjų, nuo ideologijos, nuo siaurų interesų ir šiuo konkrečiu metu susiklosčiusių aplinkybių iš biografijų bus rankiojami gerieji epizodai kažkam nusprendus, kad juodieji – ne tokie reikšmingi?

Mes skaičiuojame trisdešimtuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, mes norime savo vaikus išauginti dorais ir Lietuvą mylinčiais piliečiais, už ją pasiaukoti pasiryžusiais žmonėmis, tačiau vertybinis mūsų pagrindas verčia sunerimti.

Iš Vėtros biografijos tuomet iškrenta tai, kad jis prisidėjo prie Holokausto. Getai visuotinai pripažįstami kaip Holokausto dalis, Popiežius čia, Lietuvoje, meldėsi už getų kalinius.

O iš to 1941-ųjų trumpo vasaros–rudens laikotarpio iškrenta, kad tuometis lietuvių elitas, kiek jo buvo likę, aktyvūs nepriklausomybės atkūrimo šalininkai pataikavo naciams, o kai kurie ir kolaboravo su jais. Vieni mažiau, kiti – labiau savanoriškai ir entuziastingai.

Tai buvo vos keli mėnesiai, tačiau šių kelių mėnesių padariniai guli Lietuvos miškuose suversti į duobes, o šiandien mes Lietuvoje vis dar diskutuojame, kaipgi galėjo šitaip atsitikti, šitaip žiauriai, be pagrindo, ištisi miesteliai ir miestai, nuo pirmojo iki paskutinio. Ir dar su lietuvių pagalba.

Kai iškrenta šie epizodai iš didvyriais vadinamų tragiškojo laikotarpio biografijų, neįtikinamai skamba, jog Lietuvos žydai buvo paaukoti vardan Lietuvos nepriklausomybės vizijos. Pačių lietuvių. Iš pradžių žodžiais, o paskui, labai greitai, ir veiksmais.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Gali būti, kad po šios tragedijos daug kas atgailavo ir stengėsi visais būdais atsiriboti, tad ne mūsų valioje smerkti, nes nei buvom, nei savo akimis regėjome, kas vyko, o kalbėti – ne taip ir sunku.

Tačiau kiekvienas nusikaltimas žmoniškumui turi savo mechanizmą. Partizanams sunaikinti sovietai sukūrė vienokį, naciai žydams – kitokį. Nė vienas neveikė be savų vykdytojų.

Tačiau… o tai yra bene svarbiausias dalykas, ką mes pamirštame pliekdamiesi dėl lentelių ir gatvių pakabinimo, nukabinimo formos, kad net ir tragedijos akivaizdoje kiekvienas žmogus turi pasirinkimą – jis lieka žmogumi iki galo ar vis dėlto sudaro suokalbį su velniu.

Ir visų mūsų pasirinkimai turi pasekmes. Kartais – be galo tragiškas.

Noreika, kaip ir toji moteris, nepriėmusi žydės vaiko, pasirinko, o mūsų vaikai turi žinoti, ką tai reiškė, kuo tai baigėsi ir ką jiems daryti, jei, neduokdie, jiems kada nors gyvenime reikės atsidurti tokioje akistatoje su savimi pačiu.

Ne „moratoriumo istorinės atminties trynimui“, kaip siūlo Prezidentūra, dabar reikia, o sąžinės 

Ne „moratoriumo istorinės atminties trynimui“, kaip siūlo Prezidentūra, dabar reikia, o sąžinės 

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Laikas versti Cvirką, #šimašeu!

www.DELFI.lt

Kodėl Lietuvai būtinai reikėjo Škirpos lentelės skandalo? Todėl, kad rinkėjai nematė ideologinių skirtumų tarp politinių partijų. Dabar viskas aišku. Škirpą palikti, Cvirką griauti – konservatizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką griauti – liberalizmas. Škirpą nukabinti, Cvirką palikti – socializmas.

Visi išsikasė tokio gylio apkasus, kad vienas kitame gyvo žmogaus nebemato, išsivadino fašistais ir komunistais, ,,užsibanino Feisbuke“ ir nustojo sveikintis gatvėje. Kaip pažįstama, gal net lietuviškai miela.

Feisbukiniai istorijos mokytojai ir eisenų su fakelais dalyviai iki čia tikriausiai neperskaitė ir jau nuskubėjo rašyti komentarų, kad lentelė buvo visai ne Kazio Škirpos, o Jono Noreikos. Tai yra Generolo Vėtros. Puiku, gero jiems savaitgalio, o su likusiais galime rimčiau pasišnekėti. Bet dar ne dabar, pirmiausia pacituosiu vilniečio Antano Zaleskio poliklinikoje nugirstą praeivio monologą: „Aš skaitau, kad nereikėjo griaut Petro Škirkos paminklo.“

Manau, kad maždaug tiek apie politikos aktyvistų bendruomenę drebinantį skandalą suprato vidutinis rinkėjas. Bet bent kelis kartus jau spėjo pareikšti savo tvirtą, kaip neplauto puodelio dugne pridžiūvę parudavusio cukraus likučiai, nuomonę: dėl visko kalti žydai. Ir išvis, užteks kentėti, nereguliuos jie čia mums, ką ant sienų kabinti. O Šimo baro apžvalgininkas dar ir pabendrino nuotrauką, kaip Kauno geto žydės pramogauja paplūdimyje. Argi ne kurortas?

Ties čia visas smagumas baigiasi ir prasideda liūdnoji straipsnio dalis.

Penktadienio pavakarę važiavau pro Seirijus Druskininkų kryptimi ir, vos nusileidęs nuo kalno su vėjo jėgainėmis, ties šalikelėje stovinčia nuoroda „Žydų genocido kapai“ visiškai spontaniškai įjungiau kairį posūkį. O jei jau įjungiau, tai ir pasukau, pastačiau automobilį seno išpuvusio lyg krūminis dantis gluosnio šešėlyje ir tylėdamas nuėjau porą šimtų metrų iki vienišo paminklo su Dovydo žvaigžde.

1941 m. rugsėjo 11 d. ten buvo sušaudyti 953 Seirijų krašto žydai – daugiausia moterys ir vaikai. Tokios pat žudynių vietos – prie Simno, Merkinės, Lazdijų. Visų miestelių, kuriuose gyveno gausesnės žydų bendruomenės. Kai sužymi jas Lietuvos žemėlapyje, atrodo, kad visa mūsų žemė tarsi kempinė prisigėrusi kraujo, kiekviena kalvelė atsimena žudomųjų aimanas ir maldas.

Tik niekas nenori prisiminti, kad nekaltą kraują praliejo savi – kaimynai lietuviai, nors ir prižiūrimi bei skatinami „galutinio žydų klausimo sprendimo“ organizatorių iš Vokietijos. Jei prisimenam, tai tik per sukaktis, pro sukastus dantis, tarsi atiduodami duoklę kažkam svetimam, nes taip reikia.

„Ir visiems broliams lietuviams sakau ir sakau iš tikrųjų jau ketvirtį amžiaus: niekada nepamirškite, kad Dievo Motina, kuriai meldžiamės, kurios užtarimo prašome buvo šventa žydelka“, – šią savaitę parašė profesorius Vytautas Landsbergis. Parašė eiliuotai, gerokai ilgiau, dar ir Vilniaus merui įgėlė, bet aš cituoju tik tą dalį, kuri man patiko.

Neapykanta, kuri snaudė mumyse ir prasiveržė pirmąją karo vasarą, net ir pasikeitus kartoms, niekur nedingo, tarsi ligos užkratas, ilgai laukęs, kol nusilps organizmas.

Sustojau pasimelsti Barauciškės miške ne už ten palaidotas Holokausto aukas. Joms mano maldų jau nereikia – nuteisino nekaltai pralietas kraujas. Ir ne už budelius, kuriems jau niekas nepadės. Tik už tai, kad žudančiam neapykantos demonui daugiau nebūtų leista mūsų užvaldyti. Net tada, kai labai norisi nusilipdyti sau didvyrių iš ne visai tam vaidmeniui tinkamų praeities asmenybių. Nes kas gali labiau pakenkti pastangoms formuoti istorinę sąmonę pokario partizanų aukos pagrindu, jei ne bandymai įkurdinti ant to paties pjedestalo ir Holokaustu susitepusius asmenis?

Ne „moratoriumo istorinės atminties trynimui“, kaip siūlo Prezidentūra, dabar reikia, o sąžinės. Tada riba, kas vertas paminklų, gatvių pavadinimų ir lentelių, o ką geriau prisiminti tik kaip neatlaikiusias išbandymų tragiškų laikų asmenybes, bus aiški kiekvienam. Neapsimeskim, kad trūko kažkokių diskusijų, kai tos diskusijos tęsiasi jau trečią dešimtmetį, o jų dalyviai išsiskirsto tik dar labiau susipriešinę, bet neradę bendro sutarimo.

Nes dabar būtų nesąžininga užstrigti diskusijose panaikinus tik su naciais kolaboravusių asmenybių pagarbos ženklus, o palikus sovietinius. Žaliojo tilto balvonų nukėlimas vyko pernelyg seniai, kad jį kas nors prisimintų. Laikas versti Cvirką, #šimašeu! Nes kartą pradėjęs viešųjų erdvių apvalymą ir pavadinęs tai lyderyste, pusiaukelėje sustoti negalite. Pusiausvyra požiūryje į nacių ir komunistų atminimo ženklus negali taip ir likti neribotam laikui pažeista.

O paskui dar paskolinkite šauniųjų „Grindos“ vyrų druskininkiečiams. Atsibus vietinis svarbiausias įtariamasis trečią kartą jaunavedys vieną rytą, pažiūrės pro langą, o Vijūnėlės dvaro nesimato. Ir ne todėl, kad čiurlioniški rūkai paslėpė.