Vytautas Bruveris, lrytas.lt
Tai kas gi pagaliau yra toji istorinė ir moralinė atsakomybė už tokius nusikaltimus, kaip Holokaustas? Šį klausimą, lyg Sizifo akmenį, Lietuvos visuomenė bei valstybė ridena pastaruosius trisdešimt metų ir, panašu, ridens dar mažiausiai tiek pat.
Kokie kriterijai tokią atsakomybę skiria nuo teisinės ir juridinės? Ar istorinė bei moralinė atsakomybė – ne tas pats, kas „kolektyvinė kaltė“, kurios visi kratosi, lyg ugnies ir kurios egzistavimą apskritai neigia?
Ar kalbėdami apie istorinę bei moralinę atsakomybę nenukeliaujame į sąvokų bei logikos brūzgynus, kuriuose galutinai tampa nebeaišku, apie ką gi pagaliau kalbama? Gal teisinė ir juridinė atsakomybė ir turėtų būti vienintelė, apie kurią ir reikėtų kalbėti – atsakingi yra tik konkretūs individai, arba dalyvavę žudynėse, arba jiems įvairiu mastu talkinę bei jiems vadovavę, o vienintelė šių laikų žmonių atsakomybė – juos nustatyti, ir viskas?
„Iš esmės reikia visos visuomenės, kad tokie dalykai, kaip Holokaustas, galėtų įvykti“, – taip portalui lrytui.lt tvirtino žinomas Vokietijos istorikas ir vienas pagrindinių Holokausto Lietuvoje žinovų Christophas Dieckmannas. Iš pirmo žvilgsnio, toks teiginys – itin radikalus ir skamba būtent kaip kaltinimas „kolektyvine kalte“ – esą visa Lietuvos visuomenė yra „kalta“ dėl Holokausto ir vienu ar kitu mastu dalyvavo jame. Taigi, dalį tos „kolektyvinės kaltės“ ar net ją visą turi ir dabartinė Lietuva.
Per knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymą: Christophas Dieckmannas.
Tačiau istorikas turi omenyje ką kita – tokio masto žydų genocidas Lietuvoje ir kitose nacių okupuotose šalyse galėjo įvykti ne tik ir net ne tiek dėl to, kad jį vykdė ir jame vienu ar kitu mastu dalyvavo tų visuomenių mažuma, o ir dėl to, kad dauguma ir kai kurios itin svarbios jos dalys su tuo sutiko ir tam nė kiek nesipriešino. Nors – ir tai yra esminis dalykas – galėjo tai daryti.
Kuo aiškiau tai suprasti, prisiminti ir gilintis, kaip tai galėjo įvykti – ir yra dabartinė šių visuomenių atsakomybė ir moralinis įpareigojimas joms. Juolab, kad tas mastas, kuriuo Lietuvos visuomenė ir jos administracinės bei politinės struktūros nacių okupacijos metu apskritai bendradarbiavo su okupantais ir padėjo jiems įgyvendinti jų valdžią ir politiką lietuviškoje istorinėje savimonėje bei atmintyje yra viena iš balčiausių dėmių.
Bendraautorė – ne bėda?
Tokios, atrodytų, paprastos ir savaime suprantamos mintys – vis dar Marijos žemėje sunkiai prigyjančios ir dygstančios sėklos. Tuo tarpu jos yra bene pagrindinis naujos Ch.Dieckmanno knygos „Kaip tai įvyko?“, parašytos kartu su Rūta Vanagaite, leitmotyvas. Knyga parašyta, kaip pokalbis, kur lietuvė rašytoja užduoda klausimus, o jos pašnekovas, profesionalus istorikas, labiau populiaria, ne akademine forma pateikia esminius savo ilgamečių tyrinėjimų rezultatus ir išvadas.
Taip pat, žinoma, dalijasi ir filosofinėmis bei moralinėmis įžvalgomis. Knyga jau sulaukė daug teigiamų reakcijų tarp tų žmonių, kurie Lietuvoje labiausiai domisi šia problematika ir yra į ją įsigilinę – tiek profesionalių istorikų, tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų. Tačiau ją galima įsigyti tik internetu, o ne knygynuose – bent jau iki to momento, kai vienas knygynas vis dėlto paskelbė pradėsiantis ja prekiauti.
Pusiau uždarai įvyko ir pirmasis knygos pristatymas šalies žydų bendruomenėje – sostinės sinagogoje, į kurį svečiai buvo specialiai asmeniškai sukviesti. Antrasis įvyks šiomis dienomis ir bus viešesnis – Nacionalinėje bibliotekoje.
Bene pagrindinė to priežastis, žinoma, yra pačios R.Vanagaitės asmenybė. Daugelis Lietuvoje prieš ją galando dantį po to, kai su vienu aršiausių ir radikaliausių Lietuvos kritikų dėl Holokausto bei jo atminties Efraimu Zuroffu ji parašė knygą „Mūsiškiai“.
Po to ji pati suteikė pagrindą tikrai savo ekskomunikacijai ir egzekucijai Lietuvos viešojoje erdvėje ir kone oficialiu lygmeniu buvo paskelbta Kremliaus agente – dėl to, kad, neturėdama jokio pagrindo, ėmė ir apkaltino vieną iš pagrindinių pokario partizanų vadų, Adolfą Ramanauską-Vanagą ne tik galimu dalyvavimu Holokauste, bet ir tuo, kad jis esą nepagrįstai aukštinamas, nes buvo menkysta ir išdavikas.
Natūralu, kad pats Ch.Dieckmannas knygos pristatyme matė reikalą pasisakyti, ką mano apie šias kontraversijas. Pirmiausia, pasak jo, su R.Vanagaite jis susipažino ir knygą pradėjo kurti dar prieš šį skandalą, tačiau jis ir tuomet iš pradžių žiūrėjo į ją rezervuotai. Pirmiausia, pasak jo, dėl to, kad „nemėgsta“ E.Zuroffo, tad įtariai žiūrėjo į pažintį su juo aktyviai mėginusią užmegzti R.Vanagaitę.
Tačiau vėliau, pasak Ch.Dieckmanno, jis suprato, jog su R.Vanagaite bendrauti verta ir jie, pradėję rašyti knygą, susibičiuliavo. Vokiečių istorikas ironiškai atmetė dažnai Lietuvoje R.Vanagaitei metamus kaltinimus, jog jį esą dirba už didelius šešėlinius pinigus. „Visa tai – tiesiog niekai“, – nukirto jis. Vietoje, pirmyn ar ratu?
