Registracija į renginį https://forms.gle/epwPn31GTD5qoHpf8
Registracija į renginį https://forms.gle/epwPn31GTD5qoHpf8
LGGRTC istorikai nušalinami nuo svarbių sprendimų
Vytautas Bruveris. Aršiausi karai – dėl dukart du? LRYTAS.LT
Kuo klausimas, regis, paprastesnis ir suprantamesnis, tuo mes, lietuviai, aršiau dėl jo tarpusavyje kaunamės.
įkaitusios batalijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Juk pagrindinis ir esminis klausimas, aplink kurį jos kunkuliuoja, – kokia mūsų patriotizmo samprata ir santykis su praeitimi?
Izraelyje tik 2,1% COVID-19 testų buvo teigiami, tai mažiausias skaičius nuo gruodžio 1 d.
The Times of Israel
Užsikrėtimų virusu greitis mažiausias nuo spalio mėn. nes vakcinuoti 4 mln. Izraelio Sveikatos apsaugos ministras ragina maždaug 1 milijoną piliečių, kurie nebuvo skiepyti, tą padaryti.
Izraelio koronaviruso protrūkis sparčiai mažėjo, vykstant plačiai skiepijimo kampanijai, teigiamų testų rezultatų rodiklis pasiekė žemiausią tašką per daugiau nei tris mėnesius.
Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, teigiamas testų rodiklis, užfiksuotas antradienį, siekė tik 2,1 proc. Ir toliau smarkiai krito nuo sausio, kai jis siekė daugiau nei 10 proc.
Koronaviruso infekcijos Izraelyje per pastaruosius mėnesius sumažėjo, o tai įvyko dėl sėkmingos šalies skiepijimo kampanijos.
Šabo susitikimai ir pokalbiai
Kiekvienas, norėjęs atsiversti į judaizmą, ( atlikti gijurą). būdamas kitos tautybės (ne žydu atsivertęs į judaizmą), laikomas žydu ir turi teisę repatrijuoti į Izraelį pagal grįžimo įstatymą (alija).
Tokį beprecedentį sprendimą kovo 1 d. priėmė Izraelio Aukščiausiasis Teisingumo Teismas (BAGATS), po 15 metų trukusių prašymų ir nagrinėjimo, pagaliau pripažinti konservatorių ir reformarorių atsivertimą.
Šis faktas, taip pat virtualūs Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ,,Šabo susitikimai” su Johanesburgo ir Minsko bendruomenėmis, kurios atstovauja reformatorių sinagogas, paskatino Viljamą Žitkauską surengti pokalbį apie judaizmo sroves ir jų skirtumus. Tai vyko
jau įprastoje Zoom platformoje kaip visi „Šabo susitikimai“.
Užmiršta istorija: kaip žydai kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės
lrytas.lt
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė organizavo nuotolinę paskaitą apie Lietuvos žydų indėlį Nepriklausomybės kovose. Žurnalistas ir istorijos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas pristatė plačiajai visuomenei mažai žinomus istorinius faktus apie žydų tautybės savanorius, kurie prieš šimtą metų aktyviai dalyvavo jaunos Lietuvos valstybės kovoje už nepriklausomybę.
„Tai nepelnytai užmiršta istorija, kurią šiandien norime papasakoti visiems. Žydai 1918 metais sąmoningai pasirinko būti besikuriančios nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiais, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, atnešė daug ir svarbių inovacijų.
Visa tai dabar užmiršta. Mūsų tikslas yra priminti jų istorijas ir vardus – asmeniškai tikiuosi, kad tai ves prie to, kad baigsis kalbėjimas apie žydus kaip apie svetimus, kitus. Mes buvome ir esame Lietuvos istorijas bendrakūrėjai“, – sako diskusiją inicijavusios Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Jai pritaria žurnalistas, knygų autorius Vilius Kavaliauskas, kuris aktyviai domisi Nepriklausomybės kovų laikotarpiu ir dalinasi sukaupta informacija ir atradimais: „Tyrinėjant Lietuvos savanorių, pirmosios respublikos laikais apdovanotų už nuopelnus Lietuvos valstybei, sąrašus, randu daug žydiškų pavardžių. Kai kuriose yra ir gimimo, ir mirties data, o kiti išgyveno ir prisidėjo prie Lietuvos gerovės kūrimo vėliau. Žydų istorijos ypač įdomios, nes jie buvo ir mūsų kariuomenės tiekėjai, ir medikai, ir organizatoriai – tai rodo, kad savanoriška Lietuvos kariuomenė buvo gerai organizuota, joje tarnavo aukštos kvalifikacijos žmonės.
Tai ypač svarbu įsisavinti – Lietuva visada vertino kompetencijas ir žinias“. Pasak žinovo, Lietuvos žydų atstovai buvo siunčiami į įvairias diplomatines misijas, nes jų tarpe buvo puikių teisininkų, advokatų, jie turėdavo pažinčių ir buvo įtraukiami įvairias diplomatines misijas, kad padėtų siekti tarptautinio Lietuvos pripažinimo. Vilius Kavaliauskas dalinasi įdomiausiomis ir netikėčiausiomis istorijomis, nutikusiomis permainingu kovų už Nepriklausomybę laikotarpiu 1918–1920 metais.
Ginklų sandėlininkas
„Kai kūrėsi Lietuvos kariuomenė, daug ko trūko. Nebuvo užtektinai kareivių, todėl į savanorius siūlėsi daug karininkų, ypač reikėjo ginklų.“, – primena Vilius Kavaliauskas. Keli žmonės ėmėsi iniciatyvos supirkinėti ginklus iš vokiečių dalinių, kurie karo pabaigoje buvo likę Lietuvos teritorijoje. Vienas iš tokių ginklų supirkinėtojų buvo Hermanas Aronsonas – turtingas verslininkas, iš vokiečių ginklus pirkęs oficialiai ir įsteigęs net du ginklų sandėlius. Tokiu būdu jis galėjo tiekti ginklus ir Lietuvos kariuomenei. „Įdomus faktas – Hermanas Aronsonas turėjo savo dvarą ir jame maitino Lietuvos kariuomenę, o po kovų buvo pristatytas Vyties kryžiui – šiuo apdovanojimu buvo pagerbiami Lietuvos kariuomenei nusipelnę asmenys.“ , – pasakoja V. Kavaliauskas.
Nuo batsiuvio iš Balbieriškio iki gydytojo iš Šveicarijos
Pristatytas Vyties kryžiaus apdovanojimui buvo ir Ilijošus Zizle, profesionalus policininkas, buvęs Kauno milicijos vado pavaduotojas. 1918 m., mieste dar esant vokiečių kareiviams, Zizlė atliko svarbų darbą: sprendė konfliktus, patruliavo ir ėmėsi priemonių, kad vokiečiai negaudytų lietuvių kareivių. Abi šios asmenybės žydų bendruomenėms buvo pavyzdžiai, jie vertinami savo amžininkų, tačiau abu žuvo Holokausto metu. „Dabar šių žmonių net nuotraukų neturime, o savo laiku jie prisidėjo prie Lietuvos valstybės stiprinimo“, – sako V. Kavaliauskas.
Šalia išsilavinusių, pasaulio mačiusiu žydų į savanorių gretas stojo ir paprasti bendruomenės nariai. Chaimas Silkineris tarnavo Baltgudžių batalione (jame tarnavo daug žydų), kuris veikė Baltarusijos teritorijoje, bet buvo Lietuvos kariuomenės dalimi ir taip pat kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau, lenkams batalioną nuginklavus, Silkineris kažkaip nusigavo iki Kauno, kur kovą tęsė.
Po Nepriklausomybės kovų jis garsėjo kaip graveris. Kitas savanoris Volfas Kaganas buvo beraštis batsiuvys iš Balbieriškio. Kariuomenėje išmoko skaityti, rašyti, tapo puskarininkiu. Pirmą Vyties kryžių gavo už kovas su bolševikais, antrąjį – už kovas su bermontininkais. „Paskutinėje kovoje buvo sužeistas, bet karo lauke pasiliko iki pergalingo mūšio pabaigos. Po to buvo išvestas į ligoninę ir ten jo pėdsakai dingsta. Šio savanorio vėlesnis likimas mažai žinomas, deja, atrodo, kad jis taip pat žuvo Holokauste“ , – sako V. Kavaliauskas.
A. Bumblauskas: „Mūsų nacionalinis paukštis – erkė, į praeitį žiūrime viena akim ir ta ašarojame“
lrytas.lt I.Vainalavičiūtė
Net ir pačias skausmingiausias ir prieštaringiausias temas tiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre susiklostė beprecedentė situacija: aiškėja, kad institucija kaip niekad anksčiau plėšoma tarp mokslo ir politikos. Į klausimą, kodėl šios įtampos aštrėja būtent dabar, atsakymo diskusijoje „Karai dėl istorijos: kodėl Lietuvai taip sunku priimti praeitį?“ atsakymo ieškojo istorikai, rašytojai ir politikai.
A. Bumblauskas: „Vyksta muštynės“ , profesorius Bumblauskas teigė, kad ir pati diskusija apie istorijos suvokimą dabartyje yra sena kaip ir pats istorijos mokslas. Anot jo, akivaizdu, jog šiandien vyksta muštynės: „Jos vyksta dažnai net nesupratus dėl ko, nes įsivaizduojama, kad galima surinkti visus faktus ir atrasti objektyvią teisybę.
Tai baudžiavos laikų mąstymas – XIX amžius, kai buvo iliuzija, kad surinkus visus faktus, bus pasiekta teisybė“, – kalbėjo profesorius ir pridūrė, kad jau seniai įvyko istorijos mokslo perversmas, kuomet buvo suvokta, kad bet koks „objektyvumas“ vis tiek yra tam tikro “susitarimo objektyvumas”, tad ir kokiu nors vienu rašiniu teisybę pasiekti nėra įmanoma. „Humanitarijoke visą tai turi lydėti dialogai ir polilogai, kol to nebus, mes visi mušimės, o dažni muštynių dalyviai yra be humoro jausmo, jie nemoka žaisti su istorija, padaryti ja linksmu dalyku.
Suprantama, kad iš žudynių ar Holokausto istorijos linksmybių nepadarysi, bet vienaip ar kitaip į save pasižiūrėti reikia… Kiekviena istorija turi savo aukas ir savo budelius ir jie negali vienodai mąstyti apie tą patį“, – apie šių dienų diskusijas ir ryškėjančias mąstymo takoskyras kalbėjo kalbėjo profesorius.
Netekome Jono Žiburkaus
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu praneša apie Jono Žiburkaus mirtį po sunkios ligos. Nuoširdžią užuojautą reiškiame šeimai: žmonai, dukrai ir sūnui bei visiems artimiesiems.
Jonas Žiburkus (1947- 2021) – gydytojas, muzikos mėgėjas ir mecenatas, kolekcininkas, generolo, taip pat Jono Žiburkaus, ir Cilės Beselytės sūnus.
Jonas Žiburkus sakydavo, kad visų pirma, jis – gydytojas.
,,Aš – gydytojas, aš baigiau 1971-ais metais gydomąją mediciną, metus buvau internatūroj, paskui dvejus metus tarybinėj kariuomenėj gydytoju. Po to visą laiką, trisdešimt penkerius metus, dirbau Antakalnyje, miesto ligoninėj. Iš pradžių dirbau pas profesorių Marcinkevičių Širdies kraujagyslių chirurgijos klinikoj. Pradėjau kardiologu, paskui, po metų, intervenciniu radiologu. Taip ir baigiau šitoj profesijoj“.
Taip Jonas pasakojo prieš metus, kalbėdamas su Davidu Grossmanu. Čia yra buvusio pokalbio citatos.
,,Taigi, aš manau, čia pati įdomiausia iš visų profesijų, ypač vyrui, kadangi ji jungia ir radiologinę diagnostiką, angiografiją, širdies kraujagyslių angiografiją, ir beveik neinvazinį gydymą, intervencines procedūras per kraujagyslę: kraujagyslių plėtimą, stentavimą, trombų tirpinimą. Žodžiu, daug dalykų, kuriuos darydavo chirurgai, dabar galima atlikti su žymiai mažesne invazija, mažesne intervencija. Ir čia kalbam ne tik apie širdies, bet visų organų kraujagysles: išlenda ir akušerija-ginekologija, ir urologija, ir neurologija, ir pilvo chirurgija, onkologija – bet kuri sritis.
Sapnuoju savo ligoninę, kurioje tiek metų pradirbau … Taip įaugo į mano asmenybę, kad ir liks, matyt.
Gydytoją, skyriaus vedėją Joną Žiburkų domino muzika, jis turėjo didelę išskirtinę kolekciją, kuri susidarė tik dėl to, kad aš norėjau girdėti dar ir dar, ir dar, ir dar… Ir naujesnį įrašą, ir seną, negirdėtą. Norėjau suprasti, kodėl kas atsirado. Aš vaikštau į koncertus, o namuose galiu paklausyti didžiumą to, ką išgirstu koncertuose, kur galbūt buvo ne taip gerai atlikta, ne tokioj geroj salėj. Į koncertą einu todėl, kad ten gyvai atlieka arba ką nors nauja, ko aš neturiu įrašuose. Didelė šitos kolekcijos dalis atsirado būtent iš noro girdėti muziką.
Leidau sau taip pasakyti prieš kokius penkerius metus, nes supratau, kad aš iš tikrųjų žinau labai daug apie muziką: apie džiazą ir apie akademinę muziką. Aš tuo įsitikinau, kadangi turiu daug draugų kompozitorių, labai daug draugų muzikantų, ir mes šnekamės. Jie atėję pas mane atranda kokį nors fejerverką, naujovę, o man tuo pat metu fejerverkas būna jų žinios apie muziką, jos atlikimą, tas aplinkybes, kuriomis ji buvo sukurta kitų kompozitorių. Tai man labiausiai patinka – apie savo mėgstamą dalyką sužinot. O jie išgirsta tai, ko patys nežinojo.
Ir valandų valandas sėdėdavom pas mane klausydamiesi. Nebūdavo vakaro, kad neužeitų pora žmonių pasiklausyti ir pasišnekėti, daugiausia apie džiazą, aišku. Tai įrodymas, kad aš ten randu tą harmoniją, kuri atitinka mano harmoniją. Ir viskas, tiktai tiek.
Čia mano draugai, čia visa istorija, čia šeima, aš gyvenu čia. Aš gyvenu visur ten, aš gyvenu savo galvoje, aš gyvenu tuo, ką per visą gyvenimą gavau, ką perskaičiau, ką išgirdau, ką pamačiau, ką pajutau, supratau, patyriau fiziškai – aš tuo gyvenu. Ir aš galiu į ten persikelti tada, kai man prisireikia arba kai ateina laikas, sakysim. Tu klausai tos muzikos, ir tu gyveni ne čia ir ne dabar, tu jau gyveni toj terpėj, kurią tau atneša šitie garsai arba kur tave nukelia šitie žodžiai…“
Kviečiame dalyvauti
Registracija į renginį https://forms.gle/P4tiLVUndP1NjKUe7
Žydų ultraortodoksų bendruomenė: moters pozicija šeimoje
15min.lt Autorius: Gabrielė Galinytė
Žydų ultraortodoksų, dar kitaip haredi judaizmo, tikėjimas dažniausiai apibūdinamas kaip kraštutinis, pats griežčiausias iš visų judaizmo pakraipų. Pagrindinis aspektas, skiriantis haredi bendruomenę nuo kitų, yra išorinės informacijos vengimas: ultraortodoksai vengia bendravimo su ne jų bendruomenei priklausančiais individais, dauguma šeimų neturi televizorių, interneto, išmaniųjų mobiliųjų telefonų. Visa tai dėl to, kad bendruomenės išpažįstamos vertybės bei praktikos nebūtų „užteršiamos“.
Svarbiausias haredi bendruomenės jaunuolių tikslas – susituokti. Tradicinėse ultraortodoksų šeimose vyrai nedirba ir visą gyvenimą pašvenčia Toros (pagrindinio judėjų religinio traktato) studijoms, o moterys tampa šeimų maitintojomis (darbų sąrašas yra apibrėžtas normų, tad moterys dažniausiai dirba mokytojomis, siuvėjomis, auklėmis arba šeimos parduotuvėse).
Nemažai bendruomenei priklausančių moterų dažnai nedirba nieko, nes tenka rūpintis itin didelėmis šeimomis – ultraortodoksai stengiasi gimdyti kuo daugiau vaikų ir laiko tai itin svarbia pareiga šeimai ir savo bendruomenei.
Toks veiklos pasiskirstymas dažnai lemia tai, jog šios bendruomenės šeimos skursta, tad jos yra priklausomos nuo valstybės, kurioje gyvena, išmokų ir labdaros. Visgi, tyrėja Shoshana Ringel vienoje iš savo studijų apie haredi moteris, pateikia įdomias įžvalgas.
Visos respondentės S.Ringel rinktuose interviu teigė, jog joms turėti šeimą ir auginti vaikus yra daug svarbiau nei bet kokie individualūs užmojai, o iš daugumos kalbintų moterų atsakymų tyrėjai pasirodė, jog jos džiaugiasi ir didžiuojasi galėdamos virš savo asmeninių tikslų ir apskritai savęs iškelti vyrą ir vaikus.
Moterys tuokiasi būdamos vidutiniškai 21-erių metų amžiaus ir vidutiniškai pagimdo beveik po septynetą vaikų.
Transatlantiniai dialogai II: Holokausto mokymas iššūkių laikotarpiu
JAV valstybės departamentas | 2021 m. Kovo 18 d., Ketvirtadienis | 11.30–12.30 val. EDT
SEHI – Valstybės departamento Specialiojo pasiuntinio Holokausto klausimais tarnyba maloniai kviečia dalyvauti vebinare! Iišgirskite ir diskutuokite apie iššūkius, su kuriais susiduria Europos ir Amerikos pedagogai mokydami apie Holokaustą jaunąją besimokančiųjų kartą kylant antisemitizmo bangai perkėlus mokymąsi į virtualias erdves.
Renginys vyks anglų kalba, dalyvavimas nemokamas, registruokitės ir gaukite daugiau informacijos>> https://bit.ly/3kG8NpV
Informacija anglų kalba:
Trans-Atlantic Dialogues II: Teaching the Holocaust in Challenging Times
U.S. Department of State | Thursday, March 18, 2021 | 11:30 a.m.-12:30 p.m. EDT
The State Department’s Special Envoy for Holocaust Issues cordially invites you to a webinar on the challenges European and American educators face in teaching about the Holocaust to a new generation of learners. Holocaust educators will compare educational landscapes, discuss best practices and areas for cooperation, and speak to the challenges presented by rising anti-Semitism worldwide as well as the greater reliance on virtual schooling in a (post)-COVID world.
Please register by completing the form below.
This Zoom webinar will be in English. Participants will have an opportunity to submit questions in writing during the webinar or in advance by email to: SEHI-EVENTS@state.gov. This invitation may be shared with trusted colleagues and friends.
Sveikiname visas žydų bendruomenės moteris su Tarptautine moters diena!
Kovo 8-osios proga linkime geros pavasarinės nuotaikos, tvirtos sveikatos, laimės ir sėkmės!
Tolerancijos žmogaus apdovanojimas – P. Gritėnui, L. Donskio premija – V. Tarasovui
Šiuos apdovanojimus skiria Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“.
Sekmadienį 2020-ųjų Tolerancijos žmogaus apdovanojimas įteiktas žurnalistui ir filosofui Pauliui Gritėnui, o Leonido Donskio premija – džiazo muzikantui ir režisieriui Vladimirui Tarasovui.
„Šiandien mes skelbiame Tolerancijos žmogumi drąsu ir nuoseklų mąstytoją, publicistą P. Gritėną, kuris per praėjusius kovidu užsikrėtusius metus liudijo būtinybę suprasti ir kitaip galvojantį mūsų žmogų“, – ceremonijoje sakė fondo valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius.
Tuo metu L. Donskio premija „už gyvenimo nuopelnus“ skirta muzikui V. Tarasovui. „Jau geriau free jazz (laisvojo džiazo – BNS) ritmu mušti būgnus ir lėkščių varį nei trankyti kitaminčiams per galvą valdžios vėzdu“, – teigė Sugiharos fondo vadovas.
Kasmetinė Tolerancijos žmogaus nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.
L. Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą. Tolerancijos žmogaus premija teikiama nuo 2001 metų.
Lietuva irgi turi savo Aną Frank: darbėniškė mergaitė dienoraštyje fiksavo Holokausto siaubą ir nujautė savo kraupų likimą
Nuotraukoje Anne Frank ir Estera Kverlytė
Romualdas Beniušis, www.DELFI.lt
Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių visame pasaulyje, – viena iš 6 milijonų žydų – nacizmo aukų, o jos dienoraštis, išverstas į 70 pasaulio kalbų, – iškalbingas Holokausto liudijimas, tapęs vienu skaitomiausių to laikotarpio dokumentų.
A. Frank, gyvenusi Vokietijoje, kartu su savo šeima, 1933 metais Adolfo Hitlerio vadovaujamiems naciams atėjus į valdžią, pasitraukė į Olandiją. O 1940 metais Vokietijai ją okupavus ir iškilus grėsmei būti suimtiems ir išvežtiems į mirties stovyklą, 1942 metais Frankų šeima pasislėpė Amsterdamo mieste, slėptuvėje, įrengtoje viename iš namų, kur buvo įsikūrusi šeimos galvos Oto Franko prekybos įmonė. Ana slėptuvėje daugiau negu 2 metus rašė dienoraštį, kol 1944 metų rugpjūtį slėptuvė buvo surasta ir visi jos gyventojai išvežti į koncentracijos stovyklas. Ten išgyventi pavyko tik O. Frankui, kai jo žmona ir dvi dukros 1945 metais mirė nuo bado ir ligų. Šiandien Amsterdame įsikūręs A. Frank muziejus yra vienas žinomiausių ir lankomiausių visoje Olandijoje.
Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverlytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverlytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje.
Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverlių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų.
Estera, baigusi Darbėnų pradžios mokyklą, toliau mokslo siekė Kretingoje, kur 1939 metų rudenį nacistinei Vokietijai nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, Šv. Antano rūmuose atvėrė duris Pranciškonų gimnazijos mergaičių I, II ir III klasės, kuriose mokėsi apie 100 iš Klaipėdos krašto pasitraukusiųjų bei Kretingos ir jos apylinkių mergaičių. Gimnazijai tuo metu vadovavo žinomas pedagogas, literatas, šviesuolis Vincas Zajančkauskas (1884–1956), vadinęsis ir vienuolišku Bonaventūros vardu, čia mokytojavo žinomas pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949), dailininkas Fabijonas Šulcas (1898–1984) bei daug kitų šviesių asmenybių.
Gimnazijoje Estera artimai susibičiuliavo su Darbėnų bažnyčios vargonininko ir muzikos mokytojo Stasio Japerto (1890–1961) dukra Birute (1924–2004), su kuria kartu traukiniu vykdavo iš Darbėnų į Kretingą, kartu mieste nuomojosi kambarėlį. Kaip šių eilučių autoriui pasakojo buvusi šios gimnazijos mokinė Birutė Mončytė-Turauskienė (gim. 1927 m.), čia mokėsi ir draugiškai sugyveno įvairių tautybių mergaitės: lietuvės, rusės, žydės. Paauglės mergaitės svajojo apie savo tolesnes studijas, kūrė gyvenimo planus, savo mintis ir svajones išliedamos dienoraščiuose, viena kitai rašė ir palinkėjimus. O Estera jos atmintyje išliko kaip simpatiška mėlynakė ilgakasė mergaitė.
.Deja, 1940 metų sovietinė ir vėlesnė 1941 metų nacistinės Vokietijos okupacija tuos planus sugriovė, dalies jų laukė ir tragiškas likimas. 1940 metų rudenį po vasaros atostogų sugrįžusios gimnazistės savo mokykloje vietos neberado, nes čia jau šeimininkavo NKVD.
Sofija ir Stasys Japertai su vaikais Birute ir Vytautu 1926 m. Stovi S. Japerto pusbrolis.
Kariuomenė, įsteigusi štabą ir kalėjimą. Tad patalpų mokyklai teko ieškoti kitur, o 1941 metų rudenį, prasidėjus SSSR ir nacistinės Vokietijos karui, į mokyklą nebegrįžo ir moksleiviai žydai, kurių kūnus priglaudė pajūrio laukų ir miškų smėlynai. Nacistinės Vokietijos valdančiųjų planuose žydų tautai vietos žemėje nebuvo numatyta. „Žydas – tai nusikaltimo rūšis. Gimei žydu ir keliauk į lagerį“, – taip savo romane „Dievų miškas“ apie nacių Štuthofo mirties lagerio kalinius žydus 1945 m. rašė jo buvęs kalinys rašytojas Balys Sruoga. Darbėnuose, kur gyveno Kverlių šeima, kaip ir kituose Lietuvos pajūrio miesteliuose, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.
Nacistinės Vokietijos valdančiųjų planuose žydų tautai vietos žemėje nebuvo numatyta. „Žydas – tai nusikaltimo rūšis. Gimei žydu ir keliauk į lagerį“, – taip savo romane „Dievų miškas“ apie nacių Štuthofo mirties lagerio kalinius žydus 1945 m. rašė jo buvęs kalinys rašytojas Balys Sruoga. Darbėnuose, kur gyveno Kverlių šeima, kaip ir kituose Lietuvos pajūrio miesteliuose, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.
Lietuvos žydų ( litvakų) bendruomenė sutiko Šabą su Johanesburgo sinagogos rabine Julija Margolis
Tai pirmoji Progresyviojo judaizmo sinagoga, kurią atidarė rabinė moteris. Rabinė Julija Margolis atkakliai siekė tapti rabine, jai padėjo draugai, taip pat Pietų Afrikos pažangiosios judaizmo sąjungos garbės prezidentas. Sinagogoje suburta Progresyvaus judaizmo kongregacija. Taip 2019m. Johanesburge oficialiai atsirado 11-oji Progresyvi sinagoga Beit Luria, Progresyviojo judaizmo sinagoga, pirmoji Gautengo provincijoje.
Rabinė Jullja laiko Toros ritinį, kurį padovanojo rabinas Hillelis Cohnas.
Tai buvo emocingas įvykis, ypač rabinei Julijai Margolis, įgyvendinus savo svajonę, ir tiems, kurie jai padėjo tapti rabine Progresyvaus judaizmo sinagogoje.
Lietuvos ir Pietų Afrikos žydų bendruomenės virtualiai drauge pasitiko Šabą su smagia nuotaika ir dainomis. Dainuoja Tull Eckhart
Virtualus Šabas, kuriame dalyvauja Vilnius. Nuotraukoje Viljamo Žitkausko šeima.
Rabinė Julija Margolis ir Beit Luria komanda ruošiasi naujiems darbams kartu su SAUPJ ir Pasauline progresyvaus judaizmo sąjunga, siekdami pažangos ir propaguodami Progresyvaus judaizmo tradicijas bei vertybes ne tik savo bendruomenėje, bet ir plačiau Pietų Afrikoje, jungiantis į pasaulinį judėjimą.
,,Būti moterimi rabine ir mama kartais būna šiek tiek keblu, kai kurie žmonės mane mato tik bendruomenės renginiuose, atliekant laidotuvių ar vestuvių paslaugas, – apie save pasakoja Facebooke Julija Margolis. Per tokias gyvenimo paslaugas aš natūraliai dėviu oficialius drabužius su religiniais atributus, bet taip pat esu mama, kuri apsiperka maisto parduotuvėse, perka kavą (kaip galima išgyventi be jos) įprastą duoną ir pieną. Kartais net nuvykstu į vietinę sporto salę, norėdama būti sveika ir, tikiuosi išlikti šiek tiek ilgiau šiame pasaulyje, pamatyčiau augančias ir gyvenančias savo gyvenimą gražias dukteris.
Žmonės yra sukurti pagal D-vo atvaizdą ir svarbiausia yra tai, kad mes išmoktume gyventi kaip menches; kaip geri padorūs žmonės. Manoma, kad mes esame tokie, kokius D-vas įsivaizdavo kaip žmones, kai Jis sukūrė savo pirmąjį žmogų. Judaizmo esmė nėra tokia, kad privalėtume tarnauti savo religijai, – mūsų religija yra tam, kad tarnautų mums; padėtų mums tapti kuo patys norėtume ir kuo tik galime būti. Mūsų tradicijos padeda išsiugdyti gerą savęs suvokimą, tačiau taip pat tramdo mūsų ego primena, kad iš tikrųjų yra kažkas aukštesnio, Kuriam mes tarnaujame”.
ZELIGO KALMANOVIČIAUS DIENORAŠTIS
ZELIGO KALMANOVIČIAUS DIENORAŠTIS, SAUGOMAS VVGŽM (VŽM 4523)
Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio dalis, rašyta Vilniaus gete nuo 1942 m. gegužės 16 d. iki 1942 m. liepos 19 d. hebrajų kalba. 1944–1949 m. dienoraštis buvo saugomas pokariniame Vilniaus žydų muziejuje, Vilniaus žydų muziejų uždarius, perduotas į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (LCVA FR-1390 ap. 1 b.25). 1998 m. grąžintas Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui.
Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio dalies, rašytos Vilniaus gete nuo 1942 m. gegužės 16 d. iki 1942 m. liepos 19 d. (VŽM 4523), vertimas į lietuvių kalbą. Dienoraščio tekstą iš hebrajų į lietuvių kalbą 2017 m. vertė Viktorija Sideraitė Alon ©, tekstus iš vokiečių į lietuvių kalbą vertė ir dienoraščio komentarus parengė Ilona Murauskaitė ©.
Nuo Toros iki šių laikų – 110 moterų laisvės kovų metų
Ar žinote, kad jau prabėgo 110 metų, kai iš Vokietijos kilusi socialistė Klara Cetkin pasiūlė, jog reikia vienos dienos per metus, kai visų šalių moterys primintų apie savo teises?
1911 m. tokia diena ir išaušo. Šaltiniuose rašoma, jog minios žmonių Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Danijoje ėjo į gatves paremti moterų teisių mokytis, balsuoti, dirbti. Dar po poros metų, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Kovo 8 d. moterys žygiavo ir už taiką – norėjo, kad to karo nebūtų.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kovo mėn. domėtis moterų istorija ir rengia virtualų susitikimą su skirtingų kartų ir tradicijų moterimis lyderėmis.
Susitikime dalyvaus:
Dovilė Jakniūnaitė, VU Tarptautinių santykių ir Politikos mokslų instituto profesorė;
Svetlana Novopolskaja, Romų visuomenės centro direktorė;
Natalja Cheifec, judaizmo tradicijų žinovė, edukatorė, Vilniaus Choralinės sinagogos gidė.
Svetlana Novopolskaja, Romų visuomenės centro direktorė;
Natalja Cheifec, judaizmo tradicijų žinovė, edukatorė, Vilniaus Choralinės sinagogos gidė.
Pokalbį galėsite stebėti gyvai Youtube platformoje.
Kalvarijos vasarinė sinagoga jau apsaugota nuo lietaus ir sniego
Siekiant apsaugoti žymaus Kalvarijos sinagogų komplekso vasarinę sinagogą nuo neigiamų atmosferos pokyčių, sąlygojančių jos nykimą, taip pat šalinant avarinę grėsmę, dar 2016 m. buvo parengtas tvarkybos darbų (konservavimo ir avarinės grėsmės šalinimo) projektas.
Kalvarijos sinagogų kompleksas nuosavybės teise priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei. Vadovaujantis 2014 m. spalio 16 d. panaudos sutartimi trijų pastatų ansamblis perduotas 50 metų laikotarpiui Kalvarijos savivaldybės administracijai su tiklsu juos panaudoti kultūros, švietimo ir mokslo reikmėms bei viešiesiems turizmo poreikiams.
Kaip informavo Kultūros paveldo departamento Alytaus-Marijampolės skyriaus patarėja Violeta Kasperavičiutė, ką tik priimti šios sinagogos tvarkybos darbai, apėmę medinių stulpų įrengimą pastato viduje ir išorėje sienų perimetru, medinių stogo konstrukcijų įrengimą, langų ir karnizo užmūrijimą apsaugant nuo kritulių patekimo, durų montavimą, stogo dangos, kaip apsauginės priemonės nuo kritulių, įrengimą iš apkrovas laikančio cinkuoto profiliuoto lakšto dangą.
Gaisro dėl Holokausto sukėlėją V. Rakutį prisivijo skandalingi pareiškimai: dujų kameras vadino „labai humaniškomis“
Vytautas Bruveris, lrytas.lt
Ar ką tik dėl kontraversiškų ir didžiulį triukšmą sukėlusių pareiškimų apie Holokaustą Seimo komisijos vadovo postą palikęs buvęs istorikas dabar mano kitaip? Juk jis, nors ir atsistatydino, tvirtino, jog nieko blogo nepasakė ir nenorėjo pasakyti, tad pasitraukti jį privertė tik partijos vadovybė.
Tačiau vis dar formaliu Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininku tebeesantis V.Rakutis ir šiandien neišsižada tokios savo nuomonės. Pasak, jo dujų kamerose žydai žūdavo mažiau kentėdami fiziškai, nei tuomet, kai būdavo iki mirties nukankinami ar šaudomi, todėl tokie teiginiai – teisingi.
Tiesa, jis pats pripažįsta – jei taip lyginti „galima iš viso“. Kariūnams – speciali paskaita Tokį šokiruojantį teiginį V.Rakutis pats savo ranka yra užrašęs, būdamas Generolo Jono Žemaičio karo akademijos dėstytoju ir ugdydamas jaunuosius Lietuvos kariūnus. Tai įvyko dar 2000-2001 m., kai akademijoje ir už jos ribų buvo audringai ir karštai svarstoma, ar patvirtinti specialią paskaitą apie Holokaustą karių švietimo programoje.
Tokią paskaitą – specialų mokslinį darbą bei metodinę priemonę – parengė istorikas Elmantas Meilus, kuris tuo metu buvo ir akademijos dėstytoju, ir Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Istoriko darbas vadinasi „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija (1941-1944)“. Svarbiausi šio darbo prasminiai akcentai bei idėjinės kryptys iš esmės išvardyti jau jo pratarmėje. Daugelis jos teiginių skamba taip, tarsi būtų rašyti ne prieš du dešimtmečius, bet vakar.
„Deja, didžioji mūsų visuomenės dalis Holokausto temos vis dar vengia, vengia pripažinti istorines klaidas bei tėvynainių padarytus nusikaltimus. Dėl to kyla problemų tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje. Lietuvių tauta nėra geresnė ar blogesnė už kitas tautas. Reikia tai suvokti ir įsisąmoninti.
Tada išsivaduosime iš daugelio kompleksų, suvoksime savo istoriją, kaip praeitį, kurios nebeįmanoma pakeisti, o ne kaip dabartį, kuriai dar galima daryti įtaką. Taps aišku, kad istorija mums užkrauna moralinės atsakomybės naštą ir moko“, – rašo E.Meilus.
Istorikas, žinoma, svarsto ir atsakomybės už tai, jog dalis lietuvių dalyvavo žydų žudynėse – ar yra kokia nors kita atsakomybė, be kiekvieno žudiko, kurio asmeninę kaltę įrodytų objektyvūs duomenys ir teismas?
„Tauta, manau, turi jausti bent jau moralinę atsakomybę už savo tėvynainių veiksmus“, – teigia autorius ir čia pat iškelia 1941 m. Laikinosios vyriausybės, birželio sukilimo ir naciams pavaldžių struktūrų apskritai vertinimo problemą, kuri nėra išspręsta iki šiol.
Dalis politikų – pirmiausia, dabartiniai valdantieji konservatoriai – ir juos remianti visuomenės dalis kategoriškai teigia, jog jokio problemiško sukilimo ir visų struktūrų santykio su antisemitizmu ir Holokaustu nėra. Tuo tarpu E.Meilus tvirtina, kad „antisemitiniai pareiškimai“, kurie kartais kartojami ir šiandien, yra iki šiol Laikinąją vyriausybę „kompromituojanti dėmė“, tad, pavyzdžiui, ją paskelbiant visų Lietuvos Respublikos teisių perėmėja, turėtume prisiimti ir „visą atsakomybę“ už tai, ką padarė bei nepadarė ji ir „jos paklausę piliečiai“.
E.Meilus itin pabrėžia, kad, pateikdamas kuo įvairiapusiškesnę ir detalesnę informaciją apie Holokaustą, lietuvių dalyvavimą jame ir to priežastis, jis nori paskatinti jaunuosius kariūnus mastyti apie stereotipus bei antisemitizmą, bet svarbiausia – suvokti, kad tai buvo ne tik žydų ar lietuvių, bet ir visos Lietuvos tragedija. „Liūdniausia, kad liko didžiulė moralinė dėmė, o visuomenė prarado svarbius moralinius orientyrus. Aišku, šie praradimai buvo ne tik Holokausto, o ypač okupacijų (tiek dviejų sovietinių, tiek nacistinės) pasekmė, bet Holokaustas tam turėjo taip pat labai didelės reikšmės“, – rašo E.Meilus.
Kvietimas į Šabo sutikimą
Registracija į renginį >> https://forms.gle/cn5KCv3mLdb1c4Z36
Šabo pokalbiai – naujas žydų bendruomenės ir Viljamo Žitkausko projektas
Išminčiai sako: „Šabo metu reikia pamiršti maistą kūnui ir rūpintis maistu sielai“. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Viliamas Žitkauskas pakvietė visus į „Šabo pokalbius“. Pirmasis susitikimas buvo skirtas sionizmui.
V. Žitkauskas virtualaus susitikimo dalyvius supažindino su istoriniais faktais, liudijančiais apie iškilų Vilniaus Gaoną ir jo indėlį į sionizmą. Religingi litvakai sionistai laiko Gaoną tautinio judėjimo įkūrėju; Elizierius ben Jehuda – vadinamas „šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu“, tai žmogus, kuris visą gyvenimą stengėsi atgaivinti hebrajų kalbą kad ji taptų šiuolaikine šnekamąja kalba; Abramas Mapu – hebrajų romano kūrėjas; Menachemas Beginas – Izraelio valstybės veikėjas, septintasis Izraelio ministras pirmininkas.