A. Bumblauskas: „Mūsų nacionalinis paukštis – erkė, į praeitį žiūrime viena akim ir ta ašarojame“

A. Bumblauskas: „Mūsų nacionalinis paukštis – erkė, į praeitį žiūrime viena akim ir ta ašarojame“

lrytas.lt  I.Vainalavičiūtė

Net ir pačias skausmingiausias ir prieštaringiausias temas tiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre susiklostė beprecedentė situacija: aiškėja, kad institucija kaip niekad anksčiau plėšoma tarp mokslo ir politikos. Į klausimą, kodėl šios įtampos aštrėja būtent dabar, atsakymo diskusijoje „Karai dėl istorijos: kodėl Lietuvai taip sunku priimti praeitį?“ atsakymo ieškojo istorikai, rašytojai ir politikai.

A. Bumblauskas: „Vyksta muštynės“ , profesorius Bumblauskas teigė, kad ir pati diskusija apie istorijos suvokimą dabartyje yra sena kaip ir pats istorijos mokslas. Anot jo, akivaizdu, jog šiandien vyksta muštynės: „Jos vyksta dažnai net nesupratus dėl ko, nes įsivaizduojama, kad galima surinkti visus faktus ir atrasti objektyvią teisybę.

Tai baudžiavos laikų mąstymas – XIX amžius, kai buvo iliuzija, kad surinkus visus faktus, bus pasiekta teisybė“, – kalbėjo profesorius ir pridūrė, kad jau seniai įvyko istorijos mokslo perversmas, kuomet buvo suvokta, kad bet koks „objektyvumas“ vis tiek yra tam tikro “susitarimo objektyvumas”, tad ir kokiu nors vienu rašiniu teisybę pasiekti nėra įmanoma. „Humanitarijoke visą tai turi lydėti dialogai ir polilogai, kol to nebus, mes visi mušimės, o dažni muštynių dalyviai yra be humoro jausmo, jie nemoka žaisti su istorija, padaryti ja linksmu dalyku.

Suprantama, kad iš žudynių ar Holokausto istorijos linksmybių nepadarysi, bet vienaip ar kitaip į save pasižiūrėti reikia… Kiekviena istorija turi savo aukas ir savo budelius ir jie negali vienodai mąstyti apie tą patį“, – apie šių dienų diskusijas ir ryškėjančias mąstymo takoskyras kalbėjo kalbėjo profesorius.

Jis priminė, kad esama ir tam tikro istorinio disonanso, kad istorinis vertinimas priklauso ir nuo paties vertintojo turimų vertybių, o pačiai lietuvybei dar reikia atlikti daug namų darbų: „Lietuvybei ir lietuvystei reikia padaryti daug namų darbų ir vienas jų turėtų būti kritiškas dialogas. Mūsų nacionalinis paukštis yra erkė, patys kandam tam, kurį čiulpiam ir paskui pykstam. Turiu galvoje Europos Sąjungą“, – ironizavo profesorius.

Kritikos A. Bumblauskas negailėjo ir tautines vertybes istoriniame kontekste pabrėžiantiems tautininkams: „Mūsų tautininkai naftalinu pasibarstę galvas… Ten blakės veisiasi, mielieji…. Toks mąstymas yra XIX a. pabaigos naratyvas, kur mokslo beveik nebuvo, o dabar jis nuėjo į priekį.

Dabar mes Lietuvą matome dviem akim, kad Vilniaus pusiau nelietuviškas ir taip toliau… Kartais sakau, kad lietuvių naratyvas yra žiūrėti į praeitį viena akimi ir ta ašaroti“. V. Bumblauskas atkreipė dėmesį, kad nemažai politikų, kurie garsėja savo kontroversiškais pasisakymais, į tokias situacijas patenka dėl savo pačių istorinio neapsiskaitymo.

Lietuviška diskusija – pagrįsta dominavimu

Seimo narys Gintautas Paluckas priminė posakį, kad „karyba yra per rimtas dalykas, kad jį būtų galima patikėti politikams“ ir perfrazavo, kad iš šių dienų konteksto gali pasirodyti, kad „istorija yra per rimtas mokslas, kad jį būtų galima patikėti istorikams“.


Seimo narys Gintautas Paluckas. T.Bauro nuotr.

,,Matyt, tas vienas matymas ir vienas supratimas, yra būdintas tik totalitarinėms valstybėms, ten, nustačius oficialųjį kursą, diskusija ir pasibaigia. Pritariu profesoriui, kad diskusija negali baigtis ir turi būti begalinė: kintant aplinkybėms, tautos raidai, vis atsigręžiant subjektyviai kažko ieškant, matyt, subjektyviai ir vertinsime kaip kuriuos dalykus ar įvykius“, – kalbėjo jis. Anot G.Palucko, šiandien visuomenėje yra skirtingų grupių, kurios šiuo dienų istorijoje ieško ne to paties ir ne tuos pačius faktus, įvykius ar priežastis mėgina sunerti, kad pateisintų savo dabartinės šalies raidos viziją ar perspektyvą.

„Tam tikra nuolatinė kova, diskusija ar ginčas yra tam tikros sveikatos požymis, nes tai gyva ir apie tai diskutuojama. Žinoma, diskutuoti reikia mokėti, nes diskusijų kultūros turime mažai ir mūsų visa diskusija yra grįsta dominavimu ir siekiant išstumti alternatyvius naratyvus ar istorinius pasakojimus, kurie mums nepatinka, norima užvaldyti informacinį lauką ir įdiegti savo supratimą.

Tuo paprastai pasižymi politikai, kurie dar sukelia ir kitų problemų. Turiu omeny istorinių faktų iškraipymą, visuomenės grupių supriešinimą ir tarptautinius skandalus“, – aiškino jis ir pridūrė, kad tikisi, kad ateityje sugebėsime užtikrinti daugybės istorijos perspektyvos erdvę ir patikino nepritariantis kolegų siūlymams „nustatyti vieningą istorijos naratyvą ir jį institucionalizuoti“.

Žurnalistas, rašytojas Arkadijus Vinokuras teigė, kad kalbant apie istoriją ir politiką bei dėl to kylantį tam tikrą karą, šio reiškinio ištakų būtina ieškoti tautos savivetės ir istorinės atminties suvokime. Anot jo, didelė dalis Lietuviškosios savivertės atėjo ir smetoniškosios Lietuvos epochos, bet okupacijos ir kiti istorijos įvykiai tam neabejotinai turėjo.


Rašytojas Arkadijus Vinokuras. T.Bauro nuotr.

,,Viskas, kas romantikai neįtinka, sutinka psichologinį pasipriešinimą. Ar mūsų Lietuvos valstybė galėjo atiduoti Lietuvą be šūvio ir dar rašyti kariams įsakymus, kad gražiai priimtų sovietų kariuomenę ir dar taisytų jų sugedusius tankus? Kas kaltas? Žydas kaltas, Kaip atsitiko, kad Lietuvoje pradėjo vystytis antisemitizmas, tai jau kita istorija… Visa, kas neįtiko, neįtinka ir negražiai atrodo istoriniame naratyve, sutinkama su stipriu pasipriešinimu“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad problema tame, jog per nepriklausomybės laikotarpį vykdytas istorijos švietimas Lietuvoje nėra kokybiškas.