Naujienos

Karantinai prasideda ir baigiasi, vertybės – išlieka!

Šiais metais Holokausto atminties diena, Yom HaShoah arba Katastrofos diena, dėl suprantamų priežasčių minima kitaip. Ji, kaip ir daugelis kitų veiklų, persikelia į virtualią erdvę. Balandžio 20 d. Pasaulio žydų kongresas internetu surengė Yom HaShoah paminėjimo ceremoniją, prie kurios prisijungė ir Lietuvos žmonės – žydai ir nežydai. Prisijungė visi, kuriems svarbi žmogaus gyvybė, tautos išlikimas ekstremaliomis sąlygomis. Tai aktualu ir šiandien, kai visą pasaulį užgriuvo koronaviruso pandemija.

Izraelio ambasadorių Y. Levy ir  Šolomo Aleichemo gimnazijos L.e.p. direktorę R. Reches iš Nacionalinės bibliotekos TV studijos kalbina Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas.

 

Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbtas Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimas

Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbtas Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimas

URM.lt naujienos

Balandžio 23 dieną ministras Linkevičius, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy Vilniaus Sudervės žydų kapinėse pagerbė Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) atminimą. Šiandien minimos 300-osios Vilniaus Gaono gimimo metinės.

„Vilniaus Gaonas – vienas ryškiausių ilgaamžės Lietuvos žydų kultūros istorijos simbolių, kurio įtaka pasaulio žydų dvasiniam gyvenimui yra ypatinga. Jo darbai reikšmingai prisidėjo prie Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės suklestėjimo bei išgarsinimo, o Lietuvos sostinė tapo visam pasauliui žinomas dvasinis žydų centras. Litvakų Lietuvą – Litą – atrandame ne pagal įprastą žemėlapį, bet per kultūros pažinimą. Tikiuosi, kad Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų kūrybos metams suplanuoti, bet dėl koronaviruso pandemijos atidėti renginiai įvyks ir galėsime tinkamai pagerbti garsųjį Talmudo aiškintoją ir jo indėlį“, – sakė L. Linkevičius.

Seimas 2020-uosius yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Vilniaus Gaono 300-metų gimimo sukaktis įrašyta į 2020-2021 metais UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Taip siekiama įamžinti svarų Vilniaus Gaono indėlį į Lietuvos ir pasaulio religinį, kultūrinį, mokslinį ir visuomeninį paveldą.

Vilniaus Gaonas laikomas lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju.  Nuo vaikystės Vilniaus Gaonas didžiąją savo laiko dalį skyrė religijos studijoms, buvo įsitikinęs, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo ir gramatiką, matematiką, astronomiją. Nors niekada nėjo jokių formalių pareigų, buvo didelis religinis ir moralinis autoritetas savo amžininkams. Visi Vilniaus Gaono priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.

Vilniaus Sudervės žydų kapinės buvo įkurtos prieš Antrąjį pasaulinį karą ir yra vienos iš dviejų šiuo metu Lietuvoje veikiančių žydų kapinių.

Vilniaus  Gaonui 300!

Vilniaus  Gaonui 300!

Lietuvos Seimas 2020-uosius paskelbė iškilaus XVIII amžiaus išminčiaus, kultūros atstovo Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) ir Lietuvos žydų metais. Ši sukaktis taip pat įrašyta į 2020–2021 metų  UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Balandžio 23d. minime, 300-ąsias Vilniaus Gaono metines.

Vilniaus Gaoną mokslininkai pripažino geriausiu Talmudo žinovu Rytų Europos žydų istorijoje. Jis taip pat laikomas rabinistinio judėjimo prieš chasidizmą tėvu ir svarbiausiu Rytų Europos žydų rabinistinio švietimo pirmtaku. Gaoną ir jo sekėjus – mitnagedus judėjai vadina švietimo šaukliais.

Nepaprastas Gaono domėjimasis įvairiomis tiksliųjų mokslų šakomis ir jo publikacijos geometrijos, astronomijos ir geografijos temomis buvo dažnai minimi kaip tolesnės Haskalos ( apšvieta) raidos Rytų Europos nuojautos ženklai bei įrodymas, kad jis skatino daugelio akademinių sričių plėtrą, galiausiai tapdamas švietėjiško judaizmo simboliu, – rašė Alanas Nedleris –  religijos studijų emeritas profesorius ir buvęs žydų studijų programos direktorius JAV.

 

Gaono, kaip ypač ryškaus, įvairiapusio mokslininko ir nepaprastai apsišvietusio savo laikmečio Lietuvos žydų rabino paveikslas ne tik išliko iki mūsų dienų – jį papildė daugelis jo mokinių bei sekėjų, o daugiausiai rabinistiniai chasidizmo priešininkai, t.y. mitnagedai.

YIVO sudarytoje Rytų Europos žydų enciklopedijoje rašoma, kad Vilniaus Gaonas (dar žinomas kaip santrumpa GRA – Gaon Rabbi Eliyahu) buvo dvasios milžinas, pavyzdys kartų kartoms, įkvėpimo šaltinis bei centrinė figūra Lietuvos žydų kultūroje.

Eliyahu ben Saliamonas Zalmanas (1720-1797) gimė rabinų šeimoje, mokėsi chedere (religinė pradinė mokykla), studijavo Torą su savo tėvu. Būdamas 7 metų, jis buvo išsiųstas mokytis į Kėdainius ( Keydan) pas rabiną Moshe Margoliot. Netrukus po to pradėjo savarankiškai mokytis, o būdamas 18 metų išvyko iš Vilniaus klajoti po Lenkijos ir Vokietijos žydų bendruomenes.

Grįžęs į Vilnių, Eliyahu užsidarė namuose ir skyrė savo energiją Toros studijoms. Jo studijas rėmė vietos žydų bendruomenė,  jis tęsė mokslų kelią visą savo gyvenimą.

Rabinas, rašytojas Elijah J. Schochet yra rašęs, kad Lietuvos žydų būdas, jų išskirtinumas – Vilniaus Gaono palikimas.

Maža ir skurdi Lietuvos žydų bendruomenė toli gražu pralenkė savo bendratikius iš didesnių ir labiau pasiturinčių kraštų. Ji išugdė puikius rabinistinius mokslininkus, išprususius pasauliečius, gausiai leido literatūrines publikacijas, jos kultūriniai nuopelnai – įvairiapusiai.

Vilniaus Gaono mokymo galia, požiūris į mokymąsi padarė didelę  įtaką ješivų judėjimui, tai pripažįstama seniai. Niekas neužginčytų, kad Gaono palikimas padėjo Vilniui tapti Toros centru 1802m.

Po Gaono mirties praėjus 50-čiai metų, pirmasis Gaono sekėjas ir dvasinis įpėdinis Chaimas iš Voložino (1749-1821) įkūrė ješivą Voložine, sekdamas Gaono priesaku ir įkūnijo daugelį jo religinių ir pedagoginių  įsitikinimų.

Lietuvoje buvo daug ješivų  su musaro judėjimais (religinis dorovinis judėjimas)  , o tai yra grynai lietuviškas reiškinys. Ir nors jis užgimė praėjus pusei šimto metų po Gaono mirties, dvasinė šio judėjimo geneologija irgi prasideda Gaonu.

Pirmasis ir pagrindinis principas skelbia žinojimo viršenybę, pagrįsta Toros studijomis. Lietuvos žydai buvo tvirtai įsitikinę, kad ,,žinojimas daro žmogų žmogumi ir žydą žydu“. Tai yra tiesioginis Gaono palikimas, padėjęs nutiesti Lietuvai kelią į neginčijamo Toros studijų centro sostą.

,,O tai lėmė stereotipinės litvako asmenybės atsiradimą, su būdingu racionalumu ir intelektualumu, meile žinioms ir jų troškimu, proto disciplina ir savarankiškumu, uždarumu ir emociniu susitvardymu, kuklumu ir individualumu, etiniu jautrumu…kitaip tariant, visais žodžiais apibūdinančias litvako bruožus“,- rašo amerikietis rabinas, rašytojas Elijah J. Schochet.

Apie tikrąjį religingumą Gaonas sprendė ne pagal religinių normų laikymosi griežtumą ar ritualinių drabužių puošnumą, bet pagal dėmesį Toros studijavimui. Gaono žodžiais tariant, ,,vienintelė micva (religinis priesakas paremtas Tora,gerai atliktas darbas) , pranokstanti visas kitas micvas, yra Toros studijos“. Gaonas tvirtino, kad kiekvienas žmogaus įsisamonintas Toros žodis prilygsta visoms jo atliktoms  micvoms.

Rabinas Josifas Ber Soloveičikas iš garsios Soloveičikų rabinų dinastijos (1820–1892) rašė, kad ,,Gaonas neleido tuščiai laiko  giesmėms ir Dievo gyrimui. Toros išmanymas – štai švenčiausia ir labiausiai pakylėjanti tarnystė. Jis tarnauja Kūrėjui, atskleisdamas halachos (teisė, reglamentuojanti visą žydų gyvenimą) paslaptis, narpliodamas sunkumus ir spręsdamas Talmudo uždavinius, Toros studijos yra jo siekimų tikslas ir visa ko pagrindas. Anot Gaono, ,,Tora žmogaus sielai it lietus dirvai.“

Iš pirmo žvilgsnio Toros ir lietaus analogija atrodo tiesmukiškai paprasta. Lietus palaiko gyvybę, o Tora palaiko žydišką gyvenimą. Puikus pamokslas,  ir tiek.

Tačiau Gaonas stulbinančiai vysto šį pamokslą. Jis įspėja, jog taip, kaip lietus prikelia gyvybei visa, kas žemėje pasodinta – maistingiausius augalus kartu su nuodingomis piktžolėmis,- taip ir  Tora sukelia visa, kas buvo pasodinta žmogaus sieloje. Jei žmogaus siela kilni. Toros studijavimas dar labiau sukilnins, o nuožmi, niekinga, netašyta siela studijuojant Torą, taps dar nuožmesnė ir niekingesnė. Sielą Toros studijavimui reikia rengti ne mažiau rūpestingai nei dirvą lietui. Antraip blogai parengtas ir netikusiai lavinamas protas tik iškraipys tikrąją Toros prasmę ir išniekins jos mintį. Štai kur  link Gaonas pasuka Toros ir lietaus palyginimo komentarą. Deramas pasirengimas yra gyvybiškai svarbus.

Gaonui pasirengimas Toros studijoms prasidėjo nuo nuodugnaus susipažinimo su teisiniais Talmudo dokumentais, ir tik šitai žinodami, galime geriausiai suprasti tą didžiulį intelektualinį Gaono savarankiškumą, kurį liudija jo halachiniai raštai. Gaonui labai rūpėjo ne griežtumas ar atlaidumas, bet klausimas, ar pirminiai teisės šaltiniai yra teisingai interpretuojami.

Gaonas akcentavo, kad studijoms reikalinga emocinė ramybė, racionalus intelektualus gebėjimas mąstyti, o ne džiūgaujantis jausmingas religinio bendravimo ar ekstazės būsenų sukėlimas, kuris tik suardytų proto darną, kuri būtina studijuojant Torą.

Lietuvos ješivų taisyklė – būtinai atskirti ,,minties grynumą“ ir intelektą nuo ,,sielos galių“, siekiant, kad išliktų tiesa.

Eliyahu ben Saliamono Zalmano darbų rinkinys 2019m. įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Nacionalinį registrą.

 

Parengta pagal rabinų straipsnius.

Žymaus litvakų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Šėtono apžavai“ apdovanota Europos literatūrine premija

Žymaus litvakų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Šėtono apžavai“ apdovanota Europos literatūrine premija

Grigorijus Kanovičius / Pranešimo autorių nuotr. LRT.lt fotokoliažas
LRT.lt

Žymaus litvakų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Šėtono apžavai“ laimėjo Europos rekonsktrukcijos ir plėtros banko (ERPB) literatūrinę premiją, pranešama ERPB internetiniame puslapyje. Iš rusų kalbos knygą išvertė Yisrael Elliot Cohen.

Tarptautinis prizas buvo įsteigtas 2017 m., bendradarbiaujant su Britų taryba.

Grigorijus Kanovičius / Asmeninio archyvo nuotr.

20 tūkst. eurų prizas bus padalintas autoriui ir vertėjui.

Rašytojas Grigorijus Kanovičius ir jo knygos viršelis
Rašytojas Grigorijus Kanovičius ir jo knygos viršelis / D. Barysaitės nuotr.

„Noir Press“ išleista novelė „Šėtono apžavai“ primena apie Antrojo pasaulinio karo metu prarastą Lietuvos žydų pasaulį.

Grigorijus Kanovičius yra vienas žymiausių šiuolaikinių Lietuvos žydų rašytojų. Jis yra parašęs daugiau kaip dešimt romanų – tikrą epinę sagą, atspindinčią Rytų Europos žydų gyvenimą nuo 19 a. iki šių dienų. G. Kanovičius gimė tradicinėje žydų šeimoje Jonavoje. Jo paties žodžiais tariant, savo gyvenimą jis paskyrė „tam, kas buvo prarasta, tam, kas buvo sunaikinta – mažam žydų miesteliui“. 2014 m. G. Kanovičius buvo apdovanotas Nacionaline meno ir kultūros premija.

Nepriklausomos žiuri komisijos pirmininkė Rosie Goldsmith romaną apibūdina kaip „literatūrinę pasaulio istorijos mikrovisatą, papasakotą per paprastų žmonių gyvenimus. „Šėtono apžavai“ – elegantiška ir jaudinanti knyga, pasižyminti puikiais personažų portretais. Tai santūria, bet labai gražia proza papasakota istorija, kurios veiksmas rutuliojasi mažame miestelyje lemtingu Lietuvos istorijos laikotarpiu, kai į vietos žydų ir ne žydų gyvenimą įsiveržia etniniai valymai ir Holokaustas, perskirdami kaimynus ir šeimas, paversdami vienus persekiojamaisiais, o kitus – persekiotojais.

Tobula kapinėse prasidedančio ir pasibaigiančio pasakojimo arka praturtinta įsimintinais veikėjais, tarp kurių ir Danuta, Eliesheva bei Gedalye. Nepaisant siaubingos ir širdį veriančios temos, istorija nė akimirkai netampa pernelyg sunki ar slegianti. Vertėjas ir autorius – puikus duetas. Vertėjas vedžioja skaitytoją autoriaus išmintais takais taip, tarsi jie jais būtų keliavę kartu.“

EBRD literatūros premija skiriama už banko veiklos regiono, kurį sudaro beveik 40 šalių, nusidriekusių nuo Maroko iki Mongolijos ir nuo Estijos iki Egipto, turtingą literatūrinę tradiciją. Šia premija taip pat siekiama parodyti literatūrinio vertimo svarbą ir pristatyti minėto regiono literatūrinių balsų gylį bei įvairovę anglakalbei publikai ir platesnei viso pasaulio auditorijai.

Yisraelis Elliotas Cohenas yra Harvardo ir Jeilio universitetų absolventas, dėstęs rusų literatūrą Ilinojaus universitete. 1979 m. jis įsikūrė Izraelyje, kur dirba vertėju iš rusų į anglų kalbą bei anglų kalbos redaktoriumi. Šiuo metu Jad Vašeme Y. E. Cohenas vykdo projektą „Nepapasakotos istorijos: Holokausto žudynių vietos Sovietų Sąjungoje“. „Šėtono apžavai“ yra antroji Y. E. Coheno išversta Grigorijaus Kanovičiaus knyga.

EBRD prezidentas Suma Chakrabarti sako, kad „EBRD literatūros premija pripažįstama autoriaus vaidmens visuomenėje svarba, tačiau tuo pat metu atkreipiamas dėmesys ir į vertėjo, leidžiančio anglakalbei auditorijai išgirsti autoriaus balsą ir idėjas, reikšmę. Ne mažiau svarbu ir tai, kad šia premija siekiame kaip įmanoma plačiau paskleisti žinią apie kultūros tose 38 šalyse, kuriose mes investuojame, gylį ir įvairovę. Bankas taip pat labai vertina Britų tarybos paramą ir dėkoja EBRD akcininkams už Banko bendruomenės iniciatyvos, kuri ir remia literatūros premiją, finansavimą.“

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė  nuoširdžiai  labai sveikina didį rašytoją su  garbingu apdovanojimu!
Legendinę fortepijono pedagogę prisimenant: muzika tik prasideda, ji nesibaigia niekada. Olgai Šteinberg – 100

Legendinę fortepijono pedagogę prisimenant: muzika tik prasideda, ji nesibaigia niekada. Olgai Šteinberg – 100

LRT.lt portalas

Olga Šteinberg, Veronika Vitaitė / Veronikos Vitaitės asmeninio archyvo nuotr.

 

Balandžio 20-ąją sukanka 100 metų nuo iškilios asmenybės – pianistės, profesorės Olgos Šteinberg gimimo. Kultūros bendruomenė drauge su Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ruošiasi paminėti ne tik Olgos Šteinberg, bet ir ne mažiau Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusio jos vyro smuikininko Aleksandro Livonto 100-ąsias gimimo metines.

O. Šteinberg (1920–2005) jubiliejinės sukakties dieną prisiminimais pasidalyti paprašėme jos mokinę, ilgametę LMTA fortepijono katedros vedėją, profesorę Veroniką Vitaitę.

„Tai buvo baisu“

– Jus, vyriausią iš O. Šteinberg mokinių, sieja ilgas kūrybinis, žmogiškas bendravimas su mokytoja, jos šeima. Kaip prasidėjo pažintis?

– Taip, tas nuolatinis bendravimas truko apie 50 metų. Buvau baigusi septynias klases, išlaikiau stojamuosius egzaminus į dešimtmetę mokyklą (vėliau ji buvo pavadinta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu) ir O. Šteinberg sutiko paimti mane į savo klasę.

Aleksandra Žvirblytė, Paulius Anderssonas, Veronika Vitaitė / Šeimos archyvo nuotr.

– Kaip prasidėjo darbas?

– Tai buvo baisu. Mano ankstesni mokytojai leisdavo man groti, kaip aš noriu. Mintinai išmokdavau greitai, muzika sužadindavo mano vaizduotę, scenoje labai jaudindavausi, dėl to grodavau labai greitai. Mane laike ryškia pianiste.

Tačiau pradėjus mokytis pas Olgą Aleksandrovną (taip visi į ją kreipdavomės) paaiškėjo, kad neturiu supratimo apie profesinį mokymąsi, negirdžiu taip, kaip turi girdėti muzikantas, rankos įveržtos… Olgos Aleksandrovnos kantrybė buvo neišpasakyta, jos nuopelnu pradėjau suprasti, kad „žiūrėti“ nereiškia „matyti“, „klausyti“ nereiškia „girdėti“…

O Olgos Aleksandrovnos garsas, jos minkštos, nedidelės rankos… Pamenu, prašo gražaus, dainingo garso, sėdi prie kito fortepijono. Kai jį paliečia – garsas liejasi, dainuoja, o mano… Sakau: „Gerai jums groti, kai turite gerą fortepijoną!“ Ji: „Sėsk prie mano, pabandyk.“ Sėdau, pabandžiau – koks iškleręs buvo tas fortepijonas…

Skaityti plačiau
Legendinio žydo dainininko Leonardo Coheno meilės dainos tikroji prasmė

Legendinio žydo dainininko Leonardo Coheno meilės dainos tikroji prasmė

Autorė Ruth Reches

Turbūt dažnas žino dainą “Dance me to the End of Love”, kūrinį, 1984 metais parašytą legendinio žydo dainininko Leonardo Coheno. Daugeliui tai – įsimylėjėlių daina, kurioje melodijos balsų jausmingumas pakelia iki dangaus arba nuleidžia iki pat bedugnės krašto. Tačiau šios dainos potekstė pačiam Leonardui Cohenui kitokia: ši daina – himnas mirčiai.

Pirma dainos eilutė “Dance me to your beauty with a burning violin” išvertus reiškia “šokdink mane su savo grožiu, su degančiu smuiku”.

Kai koncentracijų stovyklose atrinktus kalinius vesdavo žudyti, kalinių grupė grodavo smuikais, kad muzika užgožtų žudomų žmonių riksmus. Grojama klasikinė muzika ištrindavo ribą tarp grožio ir bjaurasties, tarp gyvenimo ir mirties.

Žinant šios dainos parašymo aplinkybes galima įžvelgti ir kitų mirties/ anapusybės ženklų: „Dance me through the panic ’til I’m gathered safely in“ („šokdink mane per paniką kol saugiai susikaupsiu), „Dance me to the children who are asking to be born“ (šokdink mane pas vaikus, kurie prašosi gimti).

Ši daina – atminimo balzamas, neleidžiantis pamiršti kankinimų, kuriuos išgyveno milijonai žmonių, ir visų tų, kurie žuvo nacių krematoriumuose.
Ši daina – priešnuodis žmogaus žiaurumui, duoklė žuvusiems.

Daugiau apie dainos „Dance me to the End of Love“ istorines aplinkybes:
https://collections.ushmm.org/search/catalog/pa10008

https://allanshowalter.com/2019/03/20/leonard-cohen-dance-me-to-the-end-of-love-arose-from-photo-of-death-camp-musicians/

98 metų Frida Berlin-Werkstel – perėjo tikrą pragarą – Vilniaus getą, visų artimųjų netektį, 13 koncentracijos stovyklų

Eva Tombak

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė”

98 metų Frida Berlin-Werkstel sako gimusi po laiminga žvaigžde, nors perėjo tikrą pragarą – Vilniaus getą, visų artimųjų netektį, 13 koncentracijos stovyklų. Kovą su britais dėl Izraelio žemės, įkalinimą iki gyvos galvos...

Frida jau 74 metus gyvena Izraelyje, ji nė akimirką nėra suabejojusi savo pasirinkimu. Jaučiasi ištekėjusi už Izraelio. Kovojo dėl savo šalies atkūrimo, o atkovojusi ją kūrė. Frida nesuskaičiuoja, keliems šimtams naujakurių padėjo čia prigyti. Čia gimė jos vaikai ir anūkai. Izraelio žemėje atgulė jos vyras Gabrielius. Toliau tegu pasakoja pati Frida, aš tyliai jos pasakojimą užrašysiu.

Gimusi sioniste

Mūsų šeima gyveno gana pasiturimai – tėvas buvo trečias kompanionas brolių Šeškinų banke. Kaip ir daugelis pasiturinčių Lenkijos, o gal ir visos to meto Europos, žydų, mano tėvai stengėsi asimiliuotis. Pirmą kartą per šimtus metų tapę visateisiais gimtosios šalies piliečiais, žydai savo tautybę ėmė vertinti kaip apmaudžią likimo klaidą, trukdančią būti „tokiems kaip visi“. Jie ėmė nertis iš kailio, kad taptų prancūzais, vokiečiais, lenkais, rusais, lietuviais – tik ne žydais. Juos galima suprasti, juk lygios teisės popieriuje ir gyvenime – tai ne tas pat. Ir aš nenoriu, negaliu apie juos kalbėti blogai – juk milijonai jų buvo nužudyti dujų kamerose ar sušaudyti, pakarti. Daugelis praregėjo tik paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Man iki šiol nesmagu prisiminti, kaip mano pažįstami žmonės mėgino prisitaikyti prie aplinkos, kuri nepriėmė nei jų pačių, nei jų iškankintos meilės. Kaip jie išsižadėjo savęs, mainais negavę nieko.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau
Pasaulis mini Holokausto atminimo dieną Yom HaŠoa

Pasaulis mini Holokausto atminimo dieną Yom HaŠoa

Izraelio atminimo sirena: 04/20 19:45 val. skambant Izraelio Holokausto atminimo sirenai, įžiebiant žvakes bus skaitomas KADIŠ, klausomi išgyvenusių liūdiimai (anglų kalba).  Registracija ir daugiau informacijos >>spustelėkite čia.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės minėjimas: 04/21, antradienį 10:00 val. kviečiame visus prisijungti prie LŽB FACEBOOK paskyros ir virtualiai kartu su mumis paminėti Yom Ha Shoah (Jom HaŠoa). Įjungus sireną prašome visus minutei susikaupti ir prisiminti Holokauste žuvusius tautiečius. Daugiau informacijos >>čia

Yom Ha Shoah violončelės koncertas su Aaronu Friedu: 04/22, 1.00 val. (Lietuvos laiku) Transliuoja “My Jewish lerning”  Koncertą stebėkite per >>ZOOM>>

Yad Vashem: Izraelio nacionalinis Holokausto muziejus kviečia dalyvauti tarptautiniame  Holokausto aukų pavardžių skaityme ir dalintis vaizdo įrašu socialinėje žiniasklaidoje naudojant #RememberingFromHome #ShoahNames

Norėdami gauti daugiau informacijos, spustelėkite >>čia.

Virtualus gyvųjų maršas: Kasmetinis žygis iš Osvencimo į Birkenau vyksta ir šiais metais. 04/21, 19 val., (Lietuvos laiku) Transliacijoje Izraelio prezidento Reuveno Rivlino kalba ir Holokaustą išgyvenusių asmenų atsiminimai. Renginį galima tiesiogiai stebėti >>čia.

Holokausto centras žmonijai: Sietlo Holokausto švietimo centras 04/21 Vidurdienį (JAV laiku), surengs tiesioginę virtualią programą. Norėdami gauti daugiau informacijos, spustelėkite >>čia.

Mokykimės apie Shoah: „Šviesa iš tamsos“  04/20 – virtualus PESACHO Sederio  ritualas: istorija apeigos, dainos. Daugiau informacijos ir registracija >>ČIA

>>Daugiau  renginių visame pasaulyje 

Antradienį, balandžio 21d. Lietuvos žydai  pagerbs Holokausto aukas – minės Yom HaShoah

Antradienį, balandžio 21d. Lietuvos žydai  pagerbs Holokausto aukas – minės Yom HaShoah

Brangūs Bendruomenės nariai ir draugai,

Pasaulinė pandemija ir virusas keičia mūsų šventes ir atmintinų dienų minėjimą. Karantino sąlygomis, kitaip nei visada pagerbsime Holokausto aukų atminimą.

Antradienį kviečiame visus prisijungti prie LŽB FACEBOOK paskyros ir virtualiai kartu su mumis paminėti Yom HaShoah (Jom Hašoa). Įjungus sireną prašome visus minutei susikaupti ir prisiminti Holokauste žuvusius tautiečius.

Transliacijos pradžia antradienį 10 val. Nuorodą į FB paskyrą rasite čia:

https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Viena garsiausių Holokausto fotografijų

Viena garsiausių Holokausto fotografijų

Tai viena garsiausių Holokausto fotografijų, darytų žydų deportacijos metu iš Varšuvos geto į Treblinkos mirties stovyklą.

Atsakydamas į 1943 m. balandžio 19 d. deportaciją, žydų pogrindis Varšuvos gete surengė sukilimą. Jis buvo žiauriai numalšintas, tačiau jo slopinimui nacių kariuomenei prireikė beveik tiek pat laiko, kiek visos Lenkijos užkariavimas.

Lenkijos istorikas Bernardas Markas rašė: „Daugelis išsivadavimo karų primena neišvengiamą pralaimėjimą, tačiau nė vienas iš jų nebuvo toks tragiškas ir taip giliai įėjo į sąmonę kaip paskutinysis Varšuvos gete, dar likusių gyventojų pasipriešinimo mūšis, kuris liepsnojo ant jų artimųjų kapų be jokio palaikymo, be užnugario, beveik be ginklų, be menkiausios galimybės laimėti“.

Sukilėliai nesitikėjo pergalės. Vienas jų, žydų sionistų, jaunimo organizacijos Beitar narys Arie Vilneris, rašė: „Mes nesiruošiame išsigelbėti. Nei vienas iš mūsų neišgyvens. Mes norime išsaugoti tautos garbę.“ Sukilimo sėkmė slypi jau vien tame, kad jis apskritai įvyko. Tai tapo pirmuoju pilietiniu sukilimu Antrojo pasaulinio karo metu.

Simbolinė sukilimo kulminacija tapo baltai mėlynos vėliavos iškėlimas ant vieno namo stogo (po penkerių metų tokia vėliava tapo Izraelio valstybės vėliava). Ir vis dėlto – stovėjęs dešinėje su šautuvu rankose, SS Rottenführer Josef Blesch po karo slapstėsi. Jis buvo atpažintas septintojo dešimtmečio pradžioje, teisiamas VDR ir nuteistas miriop.

Pasaulio žydų kongresas kviečia tiesiogiai stebėti Yom HaShoah minėjimą per WJC Facebooką balandžio 20d.

Pasaulio žydų kongresas kviečia tiesiogiai stebėti Yom HaShoah minėjimą per WJC Facebooką balandžio 20d.

Mieli draugai,

Šiais metais Yom HaShoah (Katastrofos diena)  bus visai kitokia. Pirmą kartą nebus atminimo ceremonijos, sutelkiančios žmones  į iškilmingus Holokausto aukų minėjimus, refleksijas, apmąstymus, vykstančius tuo metu visame pasaulyje.

Šiuo metu, kai visi esame susirūpinę, kokį poveikį mūsų gyvenimui sukelia COVID-19 koronaviruso pandemija, vis dėlto manome, kad labai svarbu pažymėti šią dieną ir pagerbti Holokausto aukas. Todėl 2020 m. balandžio 20 d., pirmadienį, 11:00 (Niujorkas), 17:00 (Briuselis), 18:00 (Jeruzalė) Pasaulio žydų kongresas (WJC) internetu rengs Yom HaShoah (Šoa dienos) atminimo ceremoniją.

Kviečiame žiūrėti šį minėjimą gyvai spustelėdami šią nuorodą: https://www.facebook.com/WorldJewishCong/live_videos

Ši trumpa ceremonija turėtų trukti 20 minučių.

Joje dalyvaus WJC komisijos, skirtos Holokausto atminimui narė Dr.Charlotte Knobloch ir WJC vykdomojo komiteto narė Amb. Colette Avital, – abi išgyvenusios Šoa. Likas Ericas Picklesas, JK specialusis pasiuntinys po Holokausto klausimais,  WJC diplomatinio korpuso nariai Yariv Nornberg ir Reuven Rennert.

Nedvejodami plačiai skelbkite savo bendruomenėse ir organizacijose, nes visi yra laukiami.

Mūsų tikslas – parodyti ceremonijos variantą toms bendruomenėms, kurios neturi galimybių pačios surengti.

Liūdna, kad  mažėja Holokaustą išgyvenusių žmonių skaičius. Shoa atminimo perdavimas ateinančioms kartoms yra viena svarbiausių užduočių. Dabar labai svarbu pasiekti jaunesnius žmones skaitmeninėmis priemonėmis, todėl tikimės, kad prisijungsite prie mūsų ir paskatinsite tai padaryti kitus.

„Moadim leSimcha“ ir būkite saugūs.

Maram Stern – WJC vykdantysis viceprezidentas,

Menachem Rosensaf – asocijuotas vykdantysis viceprezidentas

Holokaustas – ne individuali trauma

Ruth Reches, Jono Kliučiaus nuotr.

Holokaustą tyrinėjanti psichologė: Iš karo žmonės pasisėmė stiprybės

Holokausto ir heroizmo minėjimo dieną, skirtą Varšuvos geto sukilimo metinėms, svarbu kalbėti apie vidines jėgas, suteikusias stiprybės nepasiduoti karo metu, išgyventi dėl savęs ir kitų bei išsaugoti žmogiškąsias vertybes visą likusį gyvenimą.

Holokaustas – ne individuali trauma

Lietuvoje psichologai nagrinėja istorinių traumų, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, pasekmes, tačiau R. Reches yra viena pirmųjų, prisilietusi prie Holokausto išgyvenimų. Mokslininkė kalbino tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje gyvenančius žydus, kuriems pavyko išlikti. Ilgalaikių traumų analizė leidžia įvertinti pamatines katastrofos pasekmes, be to, R. Reches atlikti interviu kai kuriems tyrimo dalyviams veikė kaip terapija – apie savo vaikystę karo metu jie apskritai pasakojo pirmą kartą.

Į savo gyvenimo pasakojimą įjungti trauminę patirtį nėra lengva – tam reikia ne tik asmeninių, bet ir visuomenės pastangų. Pastaroji turi sutarti dėl istorinės tiesos atstatymo. Jei socialinė aplinka neigia trauminį įvykį, apie jį nekalba arba naudoja kitus gynybinius mechanizmus, aukos taip pat neatsivers ir užgniauš prisiminimus.

Skaityti plačiau
Mieli žydų bendruomenės nariai, Tautinių mažumų departamentas kviečia dalyvauti apklausoje

Mieli žydų bendruomenės nariai, Tautinių mažumų departamentas kviečia dalyvauti apklausoje

Gerbiamieji,

Pakartotinai kviečiame dalyvauti Tautinių mažumų apklausoje. Terminas pratęstas iki 2020 04 24 d. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie jau dalyvavo. Kviečiame dalyvauti tuos, kurie neturėjo galimybės ankstesniame etape. Labai laukiame Tautinių mažumų atstovų nuomonės.Pagarbiai,

Gerbiamas Respondente,

Mielai kviečiame dalyvauti Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva atliekamoje apklausoje (įgyvendinant projektą „Tautinių mažumų atstovų įtraukimas į darbo rinką”), kurios tikslas – surinkti naujausią informaciją apie tautinių mažumų atstovų  padėtį Lietuvos darbo rinkoje.

Tyrimo duomenys bus panaudoti tautinių mažumų integracijos šalies darbo rinkoje politikos tobulinimui. Klausimyne pateikti klausimai su galimais atsakymais. Jums tinkamo atsakymo numerį pažymėkite/apibraukite arba, kur reikia, įrašykite išsamų atsakymą. Apklausos rezultatai bus pateikiami tik apibendrinti, todėl garantuojamas jų konfidencialumas ir pateikėjo anonimiškumas.

Iš anksto dėkojame už bendradarbiavimą ir nuoširdžius atsakymus.

Jūsų atsakymų laukiame iki balandžio 24d.

Klausimyno nuorodą rasite adresu:

https://apklausa.lt/f/tautiniu-mazumu-atstovu-apklausos-klausimynas-hz5gn3g.fullpage

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus: virtuali edukacija

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus: virtuali edukacija

Balandžio 21 d. 15.00 val.
Kartu su Holokausto ekspozicijos muziejininke-edukatore Šarūne Sederevičiūte susipažinsime su Kauno geto istorija analizuojant to meto Zvi Hiršo Kadušino nuotraukas.

Zvi Hiršas Kadušinas fotografavo Kauno geto kasdienybę bei sugebėjo tas nuotraukas išsaugoti, todėl šiandien galime ne tik paskaityti ar išgirsti, tačiau ir pamatyti vaizdus, liudijančius apie to laikmečio kasdienybę.

Skaityti plačiau
Laisvės šventė žydams – be priespaudą primenančių patiekalų

Laisvės šventė žydams – be priespaudą primenančių patiekalų

lrytas.lt

Žydų bendruomenės „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ pirmininkė Judita Gliauberzonaitė (42 m.) mena, kaip močiutė Cilė Žiburkienė kiekvieną pavasarį prieš Pesachą tvarkydavo ir plaudavo visus namus, kad tik, gink Dieve, jokiame kamputyje neliktų miltų net dulkelių – tai reikštų, kad namie užsilikę kildintos tešlos, kuri žydams primintų priespaudą, ženklų.

Viso pasaulio žydai tūkstantmečius menančią savo istorijos ir religijos šventę – Pesachą švenčia pradedant nisano mėnesio (kovo arba balandžio) 15 diena: septynias dienas – Izraelyje, o gyvenantys ne istorinėje tėvynėje – 8. „Pasauliečiai žydai, besilaikantys tradicijų, dažniausiai švenčia pirmąją ir paskutinę Pesacho dieną, susirinkdami su šeimomis vakarienės.

Per visas Pesacho dienas sinagogoje meldžiasi labiau religingi žmonės“, – atskleidė J.Gliauberzonaitė.

Pesachas neretai sutampa su katalikų Velykomis. Šiemet jis prasidėjo balandžio 8-ąją ir tęsis iki 15 dienos.

Anksčiau Lietuvoje macų Pesachui žydai gaudavo sinagogose, kur jie ir būdavo kepami. Dabar jau niekas nebekepa ir kasmet sulaukia nemenkos jų siuntos iš Izraelio. „Džiaugiamės, kad Lietuvos žydų bendruomenės užsakymu visas konteineris macų į Lietuvą buvo atgabentas dar iki karantino. Kiekvienam bendruomenės nariui buvo skirta po kilogramą sverianti dėžutė macų. Taigi tas konteineris buvo tikrai nemažas“, – pirmojo Sedero išvakarėse pasakojo Judita.

Močiutės „Floimen cimes“

Skaityti plačiau
Neleisti neapykantai laimėti. Interviu su Violeta Davoliūte

Neleisti neapykantai laimėti. Interviu su Violeta Davoliūte

Kartu su koronaviruso užkratu išplito ir jo šalutinis efektas – kaltųjų ieškojimas. Į Lietuvą grįžę „sėkmingo gyvenimo“ standarto neatitinkantys emigrantai premjero buvo įvardyti kaip tie „kurių žmonėmis pavadinti negalime“, kurie „kelia grėsmę mūsų sveikatai ir gyvybei.“ Ligoninei skirtas kaukes bandžiusi parduoti gydytoja sulaukė grasinimų būti sumušta ir išprievartauta.

Tuo tarpu JAV, kurių prezidentas ilgą laiką koronavirusą vadino „kinų virusu“, išaugo neapykantos nusikaltimų skaičius prieš Azijos-amerikiečius – tarsi jie būtų atsakingi už viruso plitimą.

Istorikei, Toronto universiteto daktarei, Holokausto tyrėjai Violetai Davoliūtei-Opgenorth tai jau atrodo matyta. „XIX a. viduryje, per choleros epidemiją, dėl ligos plitimo buvo kaltinami Rytų Europos žydai.“ Anot jos, kilus krizei, politikai ir kiti įtakos siekiantys žmonės siekia visuomenę padalinti į „mes“ ir „jie“.

Kaip tam nepasiduoti? Apie tai yra „Nyla“ podkasto pokalbis su p. Davoliūte. Su mokslininke kalbasi podkasto vedėjas Karolis Vyšniauskas.

 

Neleisti neapykantai laimėti. Interviu su Violeta Davoliūte

Norėdami išgirsti epizodą, paspauskite >>„Play“

Taip pat įrašą raskite podkastų programėlėse ir „Spotify“

Interviu paruoštas įgyvendinant projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje  2020m.

Britanijos užsienio reikalų sekretorius konservatorius Dominic Raab pavaduoja B.Jonsoną

Britanijos užsienio reikalų sekretorius konservatorius Dominic Raab pavaduoja B.Jonsoną

The Times of Israel

Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Borisą Johnsoną, šiuo metu sveikstantį nuo COVID-19, pavaduoja užsienio reikalų sekretorius Dominicas Raab (Dominykas Raabas).

46 metų Dominikas Raabas yra Čekijos žydų pabėgėlių  palikuonis, jo tėvas 1938 m. atvyko į Angliją per Kindertransporto misiją, būdamas šešiametis, su savo mama, kuri jį užaugino Anglijos bažnyčioje.

Skaityti plačiau
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia žydų kilmės asmenis teikti prašymus mokytis gimnazijoje 2020-2021 m.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia žydų kilmės asmenis teikti prašymus mokytis gimnazijoje 2020-2021 m.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia žydų kilmės asmenis teikti prašymus mokytis gimnazijoje 2020-2021 m.  Prašymus teikti iki 2020 m. gegužės 1d. elektroninėje prašymų registracijos sistemoje https://svietimas.vilnius.lt , jungiantis per elektroninę bankininkystę ar kitą el. atpažinimo priemonę. Prie E.prašymo prašome prisegti visus papildomus dokumentus, suteikiančius prioritetą mokytis gimnazijoje.

Papildoma informacija teikiama telefonu: (raštinės vedėja 867500245, R. Reches L.e.p. gimnazijos direktorė  868689530

)https://vilnius.lt/lt/2020/02/28/nuo-kovo-1-osios-e-registracija-i-sostines-mokyklas-2/

Ruth Reches, l.e.p. Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

Geltonas narcizas Lenkijoje kasmet primena Varšuvos geto sukilimą: kviečia prie akcijos prisijungti ir lietuvius

www.DELFI.lt

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus palaiko Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN iniciatyvą ir kviečia prisijungti prie kolegų rengiamos akcijos – balandžio 19-ąją įprasminti Varšuvos geto sukilimo pradžią.

Ši data primena Antrąjį pasaulinį karą, kai 1940 m. spalio 2 d. nacistinės Vokietijos okupuotos Lenkijos sostinėje Varšuvoje buvo įkurtas getas žydams.

Mažiau nei per pusmetį į siena aptvertą teritoriją buvo suvaryta apie 590 tūkstančių žydų; jie kentė badą, terorą, buvo vežami prievartiniams darbams, į mirties stovyklas. 1942-ųjų vasarą vokiečiai apie 300 tūkstančių žydų iš geto perkėlė į netoli Varšuvos pastatytą Treblinkos mirties stovyklą.

Vyko sistemingas geto likvidavimas. Gete buvo likę apie 60 tūkstančių žydų, kai 1943 m. balandžio 19 d. atvyko du tūkstančiai vokiečių likviduoti getą.

Šimtai žydų pakilo į kovą, – išsekę, prastai ginkluoti, nesitikėdami laimėti, jie pasirinko žūtį kovoje užuot laukę mirties dujų kameroje. Keturias savaites, iki gegužės 15-osios, vyko Varšuvos geto sukilimas.

Kai pasipriešinimo vadą, vos dvidešimt ketverių metų Mordechajų Anielevičių (Mordechaj Anielewicz, 1919–1943) ir keliasdešimt kovotojų, besislapstančių bunkeryje, apsupo vokiečiai, jie nusižudė.

Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti iš geto per nuotekų kanalus. Varšuvos žydų getas Antrojo pasaulinio karo metais buvo didžiausias Europoje, o Varšuvos geto sukilimas žinomas kaip pirmasis miestiečių sukilimas vokiečių okupuotoje Europoje.

Istorinio pasipriešinimo įprasminimui Varšuvoje veikiantis Lenkijos žydų istorijos muziejus POLIN kasmet, balandžio 19-ąją, mini Varšuvos geto sukilimo pradžią. Sostinėje ir kituose Lenkijos miestuose savanoriai gatvėse dalija geltonus popierinius savadarbius narcizus, gėles gaminamos šeimose, mokyklose, įvairiuose kolektyvuose.

Lenkijos visuomenės iniciatyva palaikoma ir kitose šalyse. Visur žmonės, prisisegę popierinę gėlę, fotografuojasi, viešina nuotraukas socialiniuose tinkluose, – taip išreiškia pagarbą žuvusiems, skleidžia žinią apie istorinę datą.

Kasmet daugybė žmonių, segėdami geltoną gėlę, ateina prie paminklo geto didvyriams, ten, kur 1943 m. balandžio 19 d. prasidėjo sukilimas. Kasmet su geltonų narcizų puokšte prie paminklo ateidavo ir Marekas Edelmanas (Marek Edelman, 1919–2009), paskutinis iš Varšuvos geto sukilimo vadų.

 

Skaityti plačiau
Gydytojo etalonas: žydų šviesuolis pacientų pagal tautybę ir pajamas neskirstė

Gydytojo etalonas: žydų šviesuolis pacientų pagal tautybę ir pajamas neskirstė

Buvusios Žydų ligoninės vietoje jau daugelį metų įsikūrusi Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinika irgi saugo vieno žinomiausių miesto gydytojų atminimą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Vienas garsiausių XIX–XX amžių sandūros ir tarpukario Panevėžio medikų rūpinosi ne tik savos – žydų bendruomenės, bet visų miestelėnų sveikata. Panevėžyje gimė, gyveno ar dirbo ne vienas žymus medikas. Tačiau tokių, kaip Šachnelis Abraomas Meras – gydytojas iš pašaukimo, kaip jį vadino žmonės, – buvo reta ne tik mieste. 1930-aisiais Š. A. Merui atgulus amžinojo poilsio Panevėžio žydų kapinėse, už nuopelnus saugant gyventojų sveikatą ir juos gydant, jo vardu panevėžiečiai net pavadino gatvę.

Atsidavęs profesijai

Maždaug XIX amžiaus viduryje Panevėžio žydų šeimoje gimęs Šachnelis Abraomas Meras rengėsi tapti dvasininku. Visgi guvus jauno žmogaus protas ieškojo ir kitų galimybių.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Š. A. Meras, įstojęs mokytis į Kauno gimnaziją, iš karto buvo priimtas į penktą klasę. Baigęs gimnaziją, mokslus tęsė Maskvos universitete. O XIX amžiaus pabaigoje grįžo dirbti gydytoju į Pasvalį.

Darbas nebuvo lengvas. Tuo metu Lietuvą siaubė ne viena epidemija: šiltinės, difterijos, choleros. Atsidavęs savo darbui gydytojas ir pats užsikrėtė vidurių šiltine – daug prireikė laiko, kol vėl atsistojo ant kojų.

D. Pilkausko teigimu, Š. A. Meras bendradarbiavo su Joniškėlio gydytoju Jonu Petkevičiumi – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvu. Bendravo ir su ja pačia. Į Panevėžį gydytojas persikėlė XX amžiaus pradžioje. Bet vien privačia praktika, pasak D. Pilkausko, neapsiribojo: Š. A. Meras dar dirbo dviejų miesto mokyklų gydytoju.

Kiek žinoma, gydytojas buvo labai populiarus – ligoniai savaitėmis laukdavo, kad galėtų pas jį patekti. O ir darbavosi su rūpesčiu, atjauta ligoniams, negailėdamas savo paties sveikatos (šiltinė nebuvo vienintelė sunki liga, kuria teko persirgti). Be to, Š. A. Meras nuolat tobulinosi ir sekė medicinos naujienas, stengėsi pritaikyti jas savo praktikoje. Savo kabinete jis buvo įsirengęs tyrimų laboratoriją, turėjo rentgeno aparatą.

Šachnelis Abraomas Meras. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Šeimos misija

Tarp amžininkų Š. A. Meras išsiskyrė ir kaip aktyvus visuomenininkas. Nepaisydamas užimtumo, negailėjo laiko sveikatos gerinimo, kitiems klausimams mieste spręsti. Vadovavo įvairioms draugijoms, buvo jų steigėjas, darbavosi ne vien žydų, bet ir įvairiose lietuvių visuomeninėse organizacijose.

Taigi, mano D. Pilkauskas, visai nenuostabu, kad netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1919 metų rugsėjį kartu su žmona Ana Mer buvo išrinkti į Panevėžio miesto tarybą.

Ana Mer, kai kur vadinama sulietuvintai Ona Meriene, taip pat buvo medikė – dantų gydytoja. Ir, kiek žinoma, visuomeniškumu prilygo sutuoktiniui. Ana priklausė draugijai „Įsteigimui ir užlaikymui žydų gimnazijos“, dalyvavo miesto ponių klubo veikloje, užsiėmė labdara…

Anot D. Pilkausko, yra dvi versijos, kaip susiklostė gydytojos gyvenimas po vyro mirties. Pagal gydytojo Raimundo Ivanovo atsiminimus, jo dukters šeima apie 1937–1938 metus išvyko į Palestiną. Kartu su ja – ir Ana Mer. Kitais duomenimis, ji mirė 1939 metų pavasarį būdama 64-erių.

Š. A. Mero atsidavimas visuomeninei veiklai buvo itin ryškus su sveikatos apsauga susijusiuose reikaluose. Po Pirmojo pasaulinio karo vargu ar buvo kas aktualesnio: siautė baisios ligos, žmonės buvo nusilpę, o dar vyko nepriklausomybės kovos.

Panevėžio Žydų ligoninė. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Pagalbą teikė visiems

Bene svarbiausiu gydytojo paveldu miestui laikoma Žydų ligoninė. Š. A. Meras padėjo ją įsteigti, vėliau tapo vedėju, pats kelias valandas per dieną gydydavo pacientus – ir tą darė be jokio atlygio. Negana to, žinoma, kad atsidavęs medikas dirbo su sąlyga, jog pusė ligonių – ir ne vien žydai – būtų priimami nemokamai.

Bet, kaip sako istorikas D. Pilkauskas, reto anų laikų gydytojo darbas apsiribojo pacientų priėmimais. Oficialioji medicina kasdien susidurdavo su nemenkais iššūkiais: reikėjo kovoti ir su klestinčia šundaktaryste, ir šviesti visuomenę.

Įsteigus Panevėžio gydytojų draugiją, jai irgi stojo vadovauti Š. A. Meras. Netrukus mieste atsirado ir žydų sveikatos apsaugos draugija „Oze“, skirta Panevėžio žydų jaunosios kartos sveikatos stiprinimui, bei draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius.

Nors ilgalaike pastarojo sėkme netikėta, šis skyrius Panevėžyje ne tik gyvavo, bet po kurio laiko įsteigė ir tuberkuliozės dispanserį. O kai tapo akivaizdu, jog sergantiesiems tuberkulioze vien medicininės pagalbos nepakanka, Š. A. Meras, istoriko pasakojimu, sukvietė pasiturinčias miesto moteris ir išdėstė problemos esmę.

Taip prie dispanserio atsirado Moterų globos komitetas, teikęs paramą pinigais, maisto produktais neturtingiesiems nepriklausomai nuo šių tautybės.

Ana Mer. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Ypatingas dėmesys – vaikams

Tarpukariu gydytojams teko kovoti ne tik su tuberkuliozės proveržiu. Žinoma Panevėžio medikė, kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė pasakoja, jog po Pirmojo pasaulinio karo mieste buvo itin daug sergančiųjų ir akių, odos ligomis.

Tad Š. A. Mero iniciatyva šalia Žydų ligoninės buvo įsteigta ir „Oze“ draugijos ambulatorija šioms ligoms gydyti, taip pat nemokama ambulatorija vaikams. Neturintiems pinigų po konsultacijos be jokio mokesčio buvo išduodami ir vaistai.

Vėliau gydytojo Š. A. Mero padedama draugija išnuomotose patalpose atidarė jau bendrą – vaikams ir suaugusiesiems – ambulatoriją. Taip pat nemokamą.

Be to, medikas leido naudotis savąją tyrimų laboratorija. L. Knizikevičienės teigimu, ypač rūpintasi jaunąja panevėžiečių karta. Silpniausi moksleiviai buvo siunčiami į „Oze“ draugijos organizuotas vadinamąsias vasaros kolonijas – savotiškas stovyklas, kur gerai maitinami vaikai gamtoje, gryname ore sustiprėdavo.

Kandidatus į sveikatinimosi stovyklą, kartu su kitais daktarais, atrinkdavo Š. A. Meras. Poreikis buvo didžiulis ir visiems vietų, deja, neužtekdavo. Tačiau gydytojas rankų nenuleido. Iš paciento gavęs dykai didžiulį sodą, jame pastatytą vasarnamį atidavė į plaučių ligas linkusiems moksleiviams, kur jie galėdavo sustiprėti.

Žydų ligoninės personalas, nepaisant įstaigos pavadinimo, gydė ne tik šios tautybės pacientus – čia priimdavo visus ligonius, pusę dargi nemokamai. To reikalavo vienas ligoninės įkūrėjų Š. A. Meras, pats dirbęs joje be atlygio. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Turėtų žinoti visi

Kelis dešimtmečius aktyviai dirbęs, savęs netausojęs medikas turtų nesusikrovė, tačiau pelnė giliausią miestelėnų pagarbą už asmenines savybes, atsidavimą profesijai ir atjautą, jų dėkingumą už įvairias sveikatos iniciatyvas mieste.

L. Knizikevičienės teigimu, panevėžiečiams Š. A. Meras buvo daugiau nei tik autoritetas – jis tapo tikru gydytojo etalonu ir ateities kartoms.

Net yra pasakojimas, kaip garsus muzikas Mykolas Karka, nuvedęs sūnų pas gydytoją, paskui gyręs, jog „dirba kaip Meras“ – kitaip tariant, labai gerai.

„Jis buvo tapęs labai gero, nuoširdaus gydytojo pavyzdžiu mieste“, – L. Knizikevičienė dar sykį pabrėžia, jog Š. A. Merui nebuvo svarbu, žmogus turtingas ar vargšas: pagalbą turėjo gauti visi. Pačios medikės močiutei buvo tekę atsidurti Žydų ligoninėje.

Ponios Liudvikos seneliai gyveno Žaliojoje girioje. Prasidėjus apendicito priepuoliui, močiutė vežta pas gydytojus, tačiau apskrities ligoninė nepriėmė, nes nebuvo ligonių kasos narė. Užtat patarė vykti į Žydų ligoninę, kur moteriai ne tik išoperavo jau trūkusį apendicitą, bet ir ilgai gydė.

Gydytojai gaila, kad daugelis miestelėnų jau nebežino, kas buvo Š. A. Meras ir kokie jo nuopelnai Panevėžiui. Nors po sovietmečio vėl viena miesto gatvių pavadinta šio iškylaus žydų tautos atstovo vardu, ne kiekvienas pažvelgęs į užrašą sumoja, jog tai ne pareigos, o Panevėžį tebegarsinanti pavardė.

Žymus epidemiologas

Įdomu, kad mieste būta ne vieno mediko Mero. Š. A. Mero bendrapavardis Gideonas Meras taip pat buvo gimęs Panevėžyje XIX amžiaus pabaigoje, tačiau su mūsų miestu vėliau jį mažai kas siejo. Mediciną būsimasis gydytojas studijavo Rusijoje ir Prancūzijoje, bet 1913-aisiais metęs mokslus išvyko į Palestiną.

Šis Lietuvos žydų kilmės gydytojas, mokslininkas, epidemiologas, pelnęs tarptautinį pripažinimą, daug dėmesio skyrė kovai su maliarija.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, osmanų valdžia jį deportavo į Egiptą. Žydų ir Izraelio istorijos, politikos bei kultūros enciklopedijoje internete minima, jog ten G. Meras prisijungė prie naujai formuojamo žydų karių būrio Britanijos kariuomenėje kaip medikas ir tarnavo Galipolyje, Palestinoje, Turkijoje, Sirijoje. Turimais duomenimis, po karo G. Meras grįžo į Palestiną ir įsidarbino pas profesorių Izraelį Jakobą Kliglerį.

Pastarasis įtikino baigti medicinos mokslus. 1928 metais jis vėl prisijungė prie profesoriaus Kliglerio – dirbo Roš Pinoje maliarijos tyrimų laboratorijoje, o netrukus tapo ir jos vadovu. Kartu G. Meras ir I. J. Kligleris paskelbė straipsnių ciklą apie maliariją.

Antrojo pasaulinio karo metais iš Panevėžio kilęs medikas vėl tarnavo – šį kartą kaip maliarijos ekspertas. Pirmiausia su Australijos armija Viduriniuosiuose Rytuose, o vėliau su britų – Irake, Persijoje, Birmoje. Pastarojoje jis atliko pirmuosius didelio masto eksperimentus, susijusius su DDT – sintetinio pesticido – naudojimu. Karo metais DDT buvo naudojamas uodams, platinantiems maliariją, ir utėlėms, platinančioms šiltinę, naikinti.

Įkūrus Izraelio valstybę, G. Meras dirbo Izraelio sveikatos apsaugos ministerijoje. Užtikrinus maliarijos kontrolę, profesorius vėliau tyrinėjo juodligės platintojus. Mirė 1961 metų pavasarį Roš Pinoje.