Autorius Miša Jakobas
Nesimiega. Žinių, informacijos, emocijų, išgyvenimų srautai ir perteklius daužo mano žemaitišką-žydišką „kramę“. Metu žvilgsnį į šiuo metu brangiausią gyvenimo palydovą ir atrodo, kad naktis buvo sąlyginai rami, bet aiškiai suprantu, kad budėjo ir kovojo medikai UŽ GYVYBĘ.
Jau seniai buvau įjungęs savo žydišką nuojautą ir kalbėjau savo draugams bei kolegoms, kad lauke kvepia karu ir paraku. Beveik atspėjau, bekvapė bjaurastis įsigėrė į mūsų kūnus, sukaustė mūsų gyvenimus. Kai kvepia paraku, skraido lėktuvai, švilpia bombos ir kulkos, dar gali pasislėpti už namo kertės arba įkristi į duobę. Dabar šita nelaboji tave persekioja visur ir erdvėje, ir laike.
Esu apribotas, tik keturios kambario sienos ir tik begalinė teisė stovėti visą dieną prie lango, laisvė jį atidaryti, įkvėpti gaivaus, pavasariu kvepiančio, motulės Lietuvos oro. O gyvenu kaip „išsvajoto komunizmo laikais“ – valgau, valgau, valgau, bet nedirbu. Dieve, tik neatimk gardžios ir kvepiančios lietuviškos duonutės.
Tad grįžtu prie didžiausio šiuo metu gyvenimo malonumo, prie lango, prie didžiojo televizoriaus ekrano ir stebiu ribotą pasaulio lopinėlį. Gaila, kad nėra palangės, atsisėsčiau ir vaidinčiau katiną LEOPOLDĄ. Deja, teks permetinėti savo svorio centrą nuo kojos ant kojos, nebe nuostabioji jaunystė ir nieko nebepakeisi. Kaip sako mano klasiokas Virgis, „esame šaukiamojo amžiaus“ jaunuoliai. Ir, kai žada nebeprijungti plaučių ventiliavimo aparato, apima tokia neviltis, darosi taip liūdna ir graudu, kad norisi staugti iš nevilties ir bejėgiškumo. Tiek to, nepykstu, nes visi esame DIEVO vaikai. Kiekvienas iš mūsų gavome iš JO rankų parašytą savo gyvenimo istoriją.
Atrodo, dar vakar aplankiau Nepriklausomybės aikštę. Džiaugiaus švente, iškovota Laisve ir Nepriklausomybe. Ačiū jums, drąsuoliai. Malonu jausti ir matyti tuos, kurie sveikinosi su manimi, mačiau šypsenas žmonių veiduose, tų, kurie atėjo pagerbti savo Tėvynę. Smagu buvo matyti savo buvusius mokinius, jų vaikus ir tėvus.
Nors virš galvos tądien buvo „cepelininės spalvos“ dangus, džiaugsmas netilpo krūtinėj. Atrodė, kad toli gyvenančių kinų problemos mūsų tikrai nepasieks. Taip galvojome visi – ir signatarai, ir Vyriausybė, politikai. Galvojom, kad tam parazitui vartai uždaryti, mūsų rubežius „na zamke“. Bet kad nelabajai nėra jokių sienų ir kliūčių. Taigi, o aš vis dar prie lango. Vis įdomiau negu trinti sofą ar deginti televizorių. Dar visai neseniai Dievas kuždėjo į ausį „eik ir nesustok“, o jau šiandien AUKŠČIAUSIASIS mums visiems parodė patį svarbiausią ženklą „STOP“, kai nesustojęs, neapsižvalgęs, neįsitikinęs, kad saugu, negali judėti toliau. Privalai įvertinti situaciją. Nesustosi, tada be jokių išlygų būsi LIKIMO žiauriai nubaustas. Esi atsakingas už kitų gyvybes.
Graudu žiūrėti į bežmogius autobusus, tuščius troleibusus. Atrodo, kad jie rieda be jokio tikslo, į nežinią. Ir pradedi galvoti, kad ilsisi tavo kaklaraiščiai, marškiniai, batai. Nieko tau nebereikia, niekur nekviečia ir nėra kur ir pas ką važiuoti. Tik čia pat aplink namą ir tai bėgi nuo žmogaus jį pamatęs. Nematysiu jūros, savo seno tėvo, kuriam šiandien, balandžio 7-ąją, subėgo 95 metai, prarasiu puikių klasiokų pasibuvimą, nebematysiu vyriausio „LIETUVOS PIRTININKO“ STANISLOVO.
Et, negi teks „sužaisti į dėžę“. Graudu nuo galvos iki kulnų. O juk dar norisi prasiveržti pro tą ženklą, įkvėpti gaivaus pavasariško Lietuvos oro, kuris tave svaigina, kai žydi beržai ir sakuros, sodai pilni vyšnių žiedų ir taip nuostabiai kvepia konvalijos, ir krenta žemėn balti jazminų žiedai. Negi viskam galas ir tokia baisi Dievo bausmė?
