Naujienos

Nobelio premijos laureatė O. Tokarczuk apie „Jokūbo knygas“

Nobelio premijos laureatė O. Tokarczuk apie „Jokūbo knygas“

 

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 6)

Švedijos akademija, argumentuodama, kodėl 2018 metų Nobelio premiją skyrė lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk (g. 1962), istorinį jos romaną „Jokūbo knygos, arba Didžioji kelionė per septynias sienas, penkias kalbas ir tris didžiąsias religijas, neskaitant mažųjų“ (Księgi Jakubowe albo Wielka podróż przez siedem granic, pięć języków i trzy duże religie, nie licząc tych małych, 2014) įvertino kaip rašytojos opus magnum.

1752 metai. Į Rogatiną Podolėje atvyksta kašteliono Kossakowskio žmona Katarzyna ir ją lydinti poetė Elżbieta Drużbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benedyktas Chmielowskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą. Ateityje daug ką jie aptarinės, bet jų pokalbiai vyks laiškais.

Šiek tiek vėliau, taip pat į Podolę, atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas – Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.

Miša Jakobas: „Kad tik neužgestų šviesa mūsų languose“

Miša Jakobas: „Kad tik neužgestų šviesa mūsų languose“

Autorius Miša Jakobas

Nesimiega. Žinių, informacijos, emocijų, išgyvenimų srautai ir perteklius daužo mano žemaitišką-žydišką „kramę“. Metu žvilgsnį į šiuo metu brangiausią gyvenimo palydovą ir atrodo, kad naktis buvo sąlyginai rami, bet aiškiai suprantu, kad budėjo ir kovojo medikai UŽ GYVYBĘ.

Jau seniai buvau įjungęs savo žydišką nuojautą ir kalbėjau savo draugams bei kolegoms, kad lauke kvepia karu ir paraku. Beveik atspėjau, bekvapė bjaurastis įsigėrė į mūsų kūnus, sukaustė mūsų gyvenimus. Kai kvepia paraku, skraido lėktuvai, švilpia bombos ir kulkos, dar gali pasislėpti už namo kertės arba įkristi į duobę. Dabar šita nelaboji tave persekioja visur ir erdvėje, ir laike.

Esu apribotas, tik keturios kambario sienos ir tik begalinė teisė stovėti visą dieną prie lango, laisvė jį atidaryti, įkvėpti gaivaus, pavasariu kvepiančio, motulės Lietuvos oro. O gyvenu kaip „išsvajoto komunizmo laikais“ – valgau, valgau, valgau, bet nedirbu. Dieve, tik neatimk gardžios ir kvepiančios lietuviškos duonutės.

Tad grįžtu prie didžiausio šiuo metu gyvenimo malonumo, prie lango, prie didžiojo televizoriaus ekrano ir stebiu ribotą pasaulio lopinėlį. Gaila, kad nėra palangės, atsisėsčiau ir vaidinčiau katiną LEOPOLDĄ. Deja, teks permetinėti savo svorio centrą nuo kojos ant kojos, nebe nuostabioji jaunystė ir nieko nebepakeisi. Kaip sako mano klasiokas Virgis, „esame šaukiamojo amžiaus“ jaunuoliai. Ir, kai žada nebeprijungti plaučių ventiliavimo aparato, apima tokia neviltis, darosi taip liūdna ir graudu, kad norisi staugti iš nevilties ir bejėgiškumo. Tiek to, nepykstu, nes visi esame DIEVO vaikai. Kiekvienas iš mūsų gavome iš JO rankų parašytą savo gyvenimo istoriją.

Atrodo, dar vakar aplankiau Nepriklausomybės aikštę. Džiaugiaus švente, iškovota Laisve ir Nepriklausomybe. Ačiū jums, drąsuoliai. Malonu jausti ir matyti tuos, kurie sveikinosi su manimi, mačiau šypsenas žmonių veiduose, tų, kurie atėjo pagerbti savo Tėvynę. Smagu buvo matyti savo buvusius mokinius, jų vaikus ir tėvus.

Nors virš galvos tądien buvo „cepelininės spalvos“ dangus, džiaugsmas netilpo krūtinėj. Atrodė, kad toli gyvenančių kinų problemos mūsų tikrai nepasieks. Taip galvojome visi – ir signatarai, ir Vyriausybė, politikai. Galvojom, kad tam parazitui vartai uždaryti, mūsų rubežius „na zamke“. Bet kad nelabajai nėra jokių sienų ir kliūčių. Taigi, o aš vis dar prie lango. Vis įdomiau negu trinti sofą ar deginti televizorių. Dar visai neseniai Dievas kuždėjo į ausį „eik ir nesustok“, o jau šiandien AUKŠČIAUSIASIS mums visiems parodė patį svarbiausią ženklą „STOP“, kai nesustojęs, neapsižvalgęs, neįsitikinęs, kad saugu, negali judėti toliau. Privalai įvertinti situaciją. Nesustosi, tada be jokių išlygų būsi LIKIMO žiauriai nubaustas. Esi atsakingas už kitų gyvybes.

Graudu žiūrėti į bežmogius autobusus, tuščius troleibusus. Atrodo, kad jie rieda be jokio tikslo, į nežinią. Ir pradedi galvoti, kad ilsisi tavo kaklaraiščiai, marškiniai, batai. Nieko tau nebereikia, niekur nekviečia ir nėra kur ir pas ką važiuoti. Tik čia pat aplink namą ir tai bėgi nuo žmogaus jį pamatęs. Nematysiu jūros, savo seno tėvo, kuriam šiandien, balandžio 7-ąją, subėgo 95 metai, prarasiu puikių klasiokų pasibuvimą, nebematysiu vyriausio „LIETUVOS PIRTININKO“ STANISLOVO.

Et, negi teks „sužaisti į dėžę“. Graudu nuo galvos iki kulnų. O juk dar norisi prasiveržti pro tą ženklą, įkvėpti gaivaus pavasariško Lietuvos oro, kuris tave svaigina, kai žydi beržai ir sakuros, sodai pilni vyšnių žiedų ir taip nuostabiai kvepia konvalijos, ir krenta žemėn balti jazminų žiedai. Negi viskam galas ir tokia baisi Dievo bausmė?

Netekome Felikso Dektoro

Netekome Felikso Dektoro

Liūdna žinia atkeliavo iš Izraelio: Jeruzalėje sulaukęs 89 metų mirė, Feliksas Dektoras, rašytojas, žurnalistas, leidėjas ir prodiuseris. Feliksas Dektoras gimė 1930 m. gruodžio 21 d. Minske, litvakų šeimoje. Jis gyveno Baltarusijoje, po to Ukrainos represuotų vaikų našlaičių namuose, buvo evakuotas į Sibirą.

Mokslus baigęs Vilniaus universitete, Istorijos ir filologijos fakultete. 1955 m., jis studijavo Maskvoje,  Gorkio Literatūros institute (mkėsi Levo Ozerovo literatūrinio vertimo seminare. Feliksas Dektoras išvertė į rusų kalbą lietuvių rašytojų kūrinius: Justino Marcinkevičiaus, Juozo Požėros, Alfonso Bieliausko, Mykolo Sluckio knygas. Didžiausio atgarsio susilaukė Dektoro išversti Icchoko Mero romanai:“Ничья длится мгновенье” (“Вечный шах”) и “На чём держится мир” , pasakojimai apie Lietuvos žydų mirtį ir drąsą Holokausto metu.

1975 m. Dektoras buvo pašalintas iš Sovietų sąjungos Rašytojų sąjungos už jo leidžiamo žydų kultūros ir švietimo žurnalo „Tarbut“ leidimą ir platinimą.

1976 m. jis repatrijavo į Izraelį, 1977 m. atidarė leidyklą „Tarbut“ Jeruzalėje, išleido mėnesinį informacinį biuletenį „Israel Today“,  skirtą repatriantams iš Sovietų sąjungos, žurnalą „Žydų ir žmonių žemė“ bei jaunimo žurnalą „Sabra“, vaikų žurnalą „Arik“ ir kitus periodinius leidinius.

1980m. Feliksas Dektoras plėtė savo veiklą Rusijoje, tapo leidėju, pirmuoju ,,Juodosios knygos” apie Holokaustą vokiečių okupuotose teritorijose, leidėju, knygą sudarė Ilja Erenburgas ir Vasilijus Grosmanas (sovietų valdžios suimtas 1947 m.).

Dešimtajame dešimtmetyje 1990–1994 m. (kartu su R. Spektoru) išleido žydų literatūros ir kultūros “Ковчег”, Dektoras 1997 m. įkūrė  tuo pačiu pavadinimu žydų kultūros klubą . Jis prodiusavo nemažai kultūros projektų, įskaitant Olego Dormano režisuotus dokumentinius filmus. Dektoras inicijavo visų Vladimiro (Zeevo) Žabotinskio kūrinių leidybą, būdamas šio kūrybinio darbo vyriausiuoju redaktoriumi .

Feliksas Dektoras prie paminklo, skirto rašytojui Icchokui Merui.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu reiškia nuoširdžią užuojautą talentingos ir kūrybingos asmenybės, Felikso Dektoro šeimai ir draugams.

 

Biblioteka kviečia neišeinant iš namų keliauti po Kauną, pažinti žydų paveldą, patekti ten, kur gyvai nepavyktų

Biblioteka kviečia neišeinant iš namų keliauti po Kauną, pažinti žydų paveldą, patekti ten, kur gyvai nepavyktų

LRT.lt

Kad ir kaip viliotų pavasariškas oras, karantino metu geriausia likti namuose. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia naudotis elektroninėmis paslaugomis, kurios leidžia virtualiai aplankyti miesto kultūros paveldo objektus tiesiog kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrane, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Viena paslaugų – interaktyvus žydų kultūros paveldo žemėlapis, kviečiantis neiškeliant kojos iš namų „pasivaikščioti“ po miestą ir daugiau sužinoti apie žydų kultūros paveldą Kaune.

Lietuvos kultūros tarybos finansuoto projekto „Žydų paveldas Kaune“ metu sukurtas žemėlapis pristato svarbiausius ir įdomiausius mieste išlikusius žydų kultūros pavaldo objektus. Virtualus turas, sukurtas bendradarbiaujant su KTU Informatikos fakultetu, leidžia naudojantis išmaniosiomis technologijomis aplankyti žydų įkurtas mokyklas, sinagogas, socialinės paskirties pastatus, žydų architektų projektuotus gyvenamuosius namus ir kitus paveldo objektus bei apie juos sužinoti dar negirdėtų įdomybių.

Sveikiname Lietuvą su Šv.Velykom

Sveikiname Lietuvą su Šv.Velykom

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Šv. Velykų proga sveikina Lietuvą ir linki daug  sveikatos, kuri  visiems reikalinga, tikėjimo, kad ši šviesi ir gaivi pražydusio pavasario šventė suteiktų daugiau vilties, geros nuotaikos, laimės ir  džiaugsmo.

Sveikina Katharina von Schnurbein, Europos Komisijos kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė

Dear friends,

On behalf of the European Commission, we wish you all a happy Passover.
The message of hope going out from it could not be more relevant in these challenging times and are inspiration to us all.
Please find below a video message by Katharina von Schnurbein, European Commission Coordinator on combating antisemitism and fostering Jewish life.

Chag Pesah sameah! שמח פסח חג

Office of the EC Coordinator on combating Antisemitism and fostering Jewish life
European Commission
Directorate-General for Justice

Švenčionių rajono Žydų bendruomenės sveikinimas

Švenčionių rajono Žydų bendruomenės sveikinimas

Švenčionių rajono Žydų bendruomenė nuošidžiai sveikina VISUS Lietuvos Žydų bendruomenės narius su Pesacho Švente!!!
Linkime VISIEMS nariams pačios geriausios sveikatos, ištvermės ir daug, daug gerų, laimingų dienų!!!

Džiaugsmingų švenčių Jums linki

Švenčionių rajono Žydų bendruomenės — pirmininkas Moisejus Šapiro.

LŽB įvykdė iššūkį – aprūpino senjorus maca. Geros visiems Pesacho šventės

LŽB įvykdė iššūkį – aprūpino senjorus maca. Geros visiems Pesacho šventės

Prieš dvi savaites bendruomenė priėmė iššūkį aprūpinti ir pristatyti daugiau kaip 900-ams Vilniuje gyvenančių senjorų macas į jų namus. Šiandien galime konstatuoti – iššūkis įvykdytas!

Tačiau visa tai būtų neįmanoma, jei ne savanorių pagalba, jie atsiliepė į bendruomenės prašymą padėti. Kiekvieną dieną į gatves išvykdavo 3 arba 4 ekipažai su bendruomenės darbuotojais ir savanoriais.

Macos dalinimas vyko taip sklandžiai ir operatyviai, kad pajungėme visus, pasisiūliusius padėti. Micva turi būti tyli, bet bendruomenė turi teisę žinoti savo didvyrius.

Kauno žydų bendruomenė sveikina visus Pesacho šventės proga!!!   

Kauno žydų bendruomenė sveikina visus Pesacho šventės proga!!!   

ŠIAIS METAIS SUNKU ATSIRIBOTI NUO SITUACIJOS, KURIOJE VISI ESAME, TODĖL LINKIME, KAD ŠIUO METU PATIRIAMI KASDIENIO GYVENIMO SUVARŽYMAI IR POKYČIAI JUMS REIKŠTŲ NE VIEN ĮTAMPĄ, NERIMĄ, IZOLIACIJĄ, O TAPTŲ ATRADIMŲ, KAD IR NEDIDELIŲ, BET JUMS SVARBIŲ, LAIKOTARPIU. 

LINKIME, KAD PO 40 (ar šiek tiek daugiau) DIENŲ KLAIDŽIOJIMO NAMUOSE, SAVYJE, INTERNETO PLATYBĖSE SUGRĮŽTUME LABIAU POZITYVŪS, STIPRESNI, IŠMOKĘ AR SUŽINOJĘ KAŽKĄ NAUDINGO, VERTINANTYS BENDRYSTĘ IR BUVIMĄ KARTU!!!

 

VISIEMS GEROS NUOTAIKOS, DŽIAUKIMĖS SAULE UŽ LANGO♥♥♥

KAUNO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS VARDU PIRMININKAS  GERCAS ŽAKAS

Sveikina Žydų bendruomenė ‘Vilnius – Lietuvos Jeruzalė’

Mielieji,

Šiemet gavome neįkainojamą progą kitaip pažvelgti į Pesacho šventę, permąstyti simbolinę jos reikšmę, pajausti išėjimo iš vergijos – tiek fizinės, tiek moralinės, tiek dvasinės – svarbą. Nurimkime vidumi, sveikinkime atėjusį pavasarį, dėkokime D-i už visas suteiktas galimybes – kaip prieš tūkstančius metų, taip ir dabar, ir švęskime, tikėdami, kad kitais metais, kaip ir seniau, būsime gausiame šeimos ar bendruomenės būryje.

Džiaugsmingų švenčių Jums linki

Žydų bendruomenė “Vilnius – Lietuvos Jeruzalė”

Lietuvos vandensvydininkas – kovos su virusu fronte: kai dirbu daug, nėra laiko sirgti

Lietuvos vandensvydininkas – kovos su virusu fronte: kai dirbu daug, nėra laiko sirgti

Michailas Lapida – gydytojas rezidentas, studentu būdamas dirbo  LŽB, o dabar  medikas dirba ligoninėje, kovoja su visą pasaulį užvaldžiusiu grėsmingu koronavirusu. Didžiuojamės Jumis Michailai, linkime stiprios sveikatos ir sėkmės!

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info, LRT.lt

Šiaurės Europos šalių jaunimo, Baltijos šalių suaugusiųjų bei aštuoniskart Lietuvos vandensvydžio čempionui, 32-ejų vilniečiui Michailui Lapidai dabar tenka gerokai didesnis krūvis, nei intensyviai lankant vandensvydžio pratybas ir dalyvaujant varžybose.

Jis – gydytojas rezidentas, su savo kolegoms saugo žmonių sveikatą ir gyvybę kovojant su visą pasaulį užvaldžiusiu grėsminguoju koronavirusu.

„Kiekvieną dieną mano darbo diena prasideda 8 valandą ryto ir baigiasi dešimtą vakare. Dirbu ir šeštadieniais bei sekmadieniais. Pacientų skaičius nenuspėjamas: vieną dieną jų gali būti dešimt, o kitą – iki šimto. Priklausomai nuo ligonių srauto, kartais net nėra laiko nubėgti į valgyklą ir ką nors užkąsti. Dažniausiai, ką atsinešu iš namų, tą ir įsimetu į burną“, – sako Michailas.

M. Lapida yra pirmųjų metų gydytojas rezidentas, tačiau dirba visu krūviu, dažnai netgi ir viršvalandžius Vilniaus universiteto Santaros klinikose ir Infekcinės ligoninės priėmimo skyriuose.

Europos žydų kongreso pirmininko Moshe Kantoro sveikinimas

Europos žydų kongreso pirmininko Moshe Kantoro sveikinimas

Dear Ms. Kukliansky,

This Pesach is not like any other Pesach. Not for our families, for our communities, nor for all those who share the world with us. The family gatherings are perhaps thinner this year, the joy tempered, the distress all too real. We may not be sharing the same tables this year but we have never been closer in our shared destinies. Pesach teaches us renewal. It is like so many other times in our history.

We have been here before, as European Jews, in the darkest of times. I think of the Jews leaving Egypt and slavery but also of the Jews of the Inquisition in Spain and Portugal who were forced to hide their traditions and perform their Judaism in tiny rooms and cupboards.

I think of Anne Frank and her family closed off for months on end in a secret annex in an apartment in Amsterdam during the Nazi occupation. I think of Natan Sharansky and the Prisoners of Zion, alone and isolated in the Soviet gulag.All these isolations, serving no-one but their oppressors. And I think how privileged we are, even in the midst of all these difficulties, to be granted an isolation this year where each and every one of us can isolate for the most holy purpose of saving the lives of our fellow citizens.Pesach eve is described in our tradition as a “Leyl Shimurim”, a night of watching.

With trepidation, we check what lies around the corner, sometimes in fear but also in hope. This is what the Children of Israel did as we left Egypt in hope for a Promised Land as a free people. And this is indeed a period of watching. We are watching out for our neighbours and for our communities. We are gathering on the doorsteps and the balconies to watch out for our health workers and our public servants as they watch out for our health and safety.Watching out today has so many possibilities. The phone calls to family and neighbours, the support systems of our communal organisations, the phone calls, the video conference, the checking on the general welfare of those most close to us.Over the course of just a few short hours, we will recount the Hagada this year, as every year. It is our very own foundation story as Jews and as a community of shared destiny, taking us from the depths of oppression and slavery to the joy of salvation and liberation. No festival encapsulates this transition from despair to hope for a better future than this festival of Pesach. On this night of watching, let us continue to watch out for one another, for our societies and our communities.

On behalf of the European Jewish Congress, may I wish you a safe and joyous Chag Pesach Sameach.

Net ir be ministerijų dirbo Lietuvai

Net ir be ministerijų dirbo Lietuvai

5-osios, ministro pirmininko Ernesto Galvanausko (sėdi viduryje) vadovaujamos vyriausybės politika nulėmė ministrų tautinių mažumų reikalams posto panaikinimą Lietuvoje. LCVA nuo

Daiva Savickienė

Tarpukario Lietuvoje ne vienoje vyriausybėje dirbo ir tautinių mažumų atstovai – žydų bei gudų ministrai.

Atskirų ministerijų tautinės mažumos neturėjo, tad tokie Vyriausybės nariai vadinti ministrais be portfelio.

Sprendžiant vidaus reikalus jie pirmiausia atstovavo savo tautai ir mažai kišosi į pačių lietuvių reikalus – ypač tokius, kaip religiniai klausimai. Tačiau visada aktyviai prisidėjo imantis visai šalių svarbių darbų.

Siūlėsi mokėti daugiau

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad žydų reikalų ministras darbui turėjo savą nedidele administracija. Ministerijai iš pradžių nebuvo lėšų, o vėliau, keičiantis politiniams vėjams, nebebuvo ir vyriausybės noro jas steigti – ar net turėti tokį institutą. Tad tautinių mažumų ministrų postai gyvavo neilgai: pirmąkart buvo suformuoti 1918-ųjų lapkritį ir išliko tik iki maždaug 1923 metų pabaigos ar 1924-ųjų pradžios.

Pasak A. Kasparavičiaus, žydų reikalų ministras be portfelio pirmiausia gynė savo tautinės mažumos reikalus. Kaip ryškų to pavyzdį istorikas pateikia sudėtingą laikotarpį 1919 metų vasaros pabaigoje, kai šalį draskė nepriklausomybės kovos. Žydai tuokart puoselėjo idėją organizuoti savo politinę, kultūrinę autonomiją, bet neturėjo tam lėšų.

„Taigi žydų reikalų ministras pateikė Vyriausybei projektą, jog žydų tautybės Lietuvos piliečiai būtų apmokestinti atskirai, – dėsto daktaras A. Kasparavičius. – Jie mokėjo tam tikrus mokesčius valstybei kartu su kitais, bet pasiūlytas dar ir mokestis savai žydų tautinei tarybai, kuri galėtų organizuoti tam tikrą kultūrinį, politinį, socialinį gyvenimą.“

Šią teisę žydai išsikovojo – tiesa, tik po gana aštrių ir, istoriko akimis, labai įdomių diskusijų Vyriausybėje. Pasirodo, kairieji socialdemokratai ir socialistai liaudininkai šį projektą kritikavo, o dešinieji sakė – kodėl gi ne? Jeigu žydai patys kelia tokią idėją ir valstybei sunkiu momentu nori organizuotis, susirasti lėšų savo politinei, kultūrinei, socialinei veiklai, reikia tik džiaugtis. Juolab kad pinigų tuo metu ypač reikėjo socialinei veiklai – vaikų prieglaudoms, ligoninėms ir panašiai.

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas Simas Levinas sveikina žydų bendruomenę su Pesacho švente

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininkas Simas Levinas sveikina žydų bendruomenę su Pesacho švente

Mieli bendruomenės nariai,

Štai ir atėjo Pesachas, laukiama viso pasaulio žydų šventė.

Žydams ypač reikšminga Sederio naktis, kada mes valgome Macą, medituojame ir prisimename D-vo apsireiškimą, išėjimo iš Egipto metu.  Tai darome metų metais. Tai darė mūsų tėvai ir protėviai, darome mes, ir to mokome savo vaikus.

Šiemet Sederis nebus toks gausus, ne visi šeimos nariai galės rinktis prie stalo nei čia, diasporoje, net ir  istorinėje mūsų tėvynėje Erec Izrael.

Taip žydams jau daug kartų buvo nutikę – vergovė, inkvizicija, karai kitos negandos nekartą išskyrė šeimas, paversdamos kai kuriuos iš mūsų vienišiais, atsiskyrėliais. Šiemet Pesachą švenčiame ne tik žydams sunkiu metu.

Tačiau pasistenkime. Prisiminkime ir pasakokime sau mintyse išėjimo iš Egipto istoriją, užduokime patys sau klausimus ir suraskime teisingus atsakymus, prisiminkime nors kelis iš 248 teigiamų Micvų, patikėkime nors trumpam stebuklu ir Mesijo atėjimu.

Patikėkim, pasvajokim, pagalvokime, padėkokime Aukščiausiajam, kad esame gyvi, kad atėjo pavasaris, dėkokime už kievieną nugyventą dieną ir tikėkime ateitimi.

Kitais metais bus geriau.  Tik tikėkime tuo.

Gerų švenčių, būkime laisvi ir laimingi.