Naujienos

Trakų Salos pilyje Savicko dailės mokyklos tapybos plenero paroda

Trakų miestas, garsėjantis nuostabia gamta, daugiataučiu ir daugiakultūriu paveldu, Salos ir
Pusiasalio pilimis bei sakraliniais objektais, viduramžių Lietuvos valstybės didybe spinduliuojančia aura, visais amžiais buvo ne tik čia gyvenusių, bet ir atvykusių iš atokesnių kraštų dailininkų, literatų, muzikų, apskritai meno bei kultūros žmonių kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Miestas net išgyvendamas dekadentinius laikus išliko traukos epicentras, buvusio klestėjimo, valstybinės didybės, nesuklastotos istorinės atminties liudininkas ir saugotojas. Neatsitiktinai šiemet, Trakams esant Lietuvos kultūros sostine, sukurto logotipo centre – Trakų Salos pilis, kurios simbolinis vaizdas yra aliuzija į širdies kardiogramą primenančias linijas.

Skaityti plačiau
Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Makabrišką klaidą ištaisė po daugelio metų

Inga Kontrimavičiūtė

Septintajame dešimtmetyje sunaikinus Panevėžio žydų kapines, toks vandalizmas piktino ir lietuvius, ir žydus. Tik praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų mirusiųjų atminimas vėl įamžintas

Atminties skveras, įsiterpęs tarp Vasario 16-osios ir Sietyno gatvių, saugo tūkstančių mirusių žydų, ir ne tik jų, atminimą. Šios vietos istorija sukrečianti – sovietmečiu kapinės buvo sunaikintos ir amžino poilsio vietoje dargi brutaliai įrengtas fontanas. Dalis paminklinių akmenų buvo įmūryti į dekoratyvias akmenines tvoras miesto centre.

Mena XVII amžių

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo Genadijaus Kofmano duomenimis, Atminties skvere laidoti pradėta maždaug XVII amžiaus pradžioje. Jau tada žydai gyveno Panevėžyje, turėjo ir savo kapines. Tikslių duomenų, kiek šioje vietoje palaidota asmenų, nėra, visgi manoma, kad čia atgulusių mirusiųjų skaičius gali siekti net 15 000. Tik dalies jų pavardės žinomos – likęs vos 9 000 palaidotųjų tikslus sąrašas. Čia buvo laidojami ir aplinkinių miestelių žmonės. Šiose kapinėse ilsisi ir šiltinės bei kitų epidemijų aukos, taip pat Panevėžį kūrę senieji jo gyventojai. Tarp jų ir nemažai gydytojų, rabinų, verslininkų, pedagogų, savanorių, kovojusių Nepriklausomybės kovose. Čia palaidoti garsus gydytojas Šachnelis Abraomas Meras su žmona Ana ir kt. O XX amžiaus penktojo dešimtmečio okupacijų mėsmalėje šiose kapinėse sušaudyta ir keletas lietuvių.

Kapinių teritoriją riboja Vasario 16-osios, Sietyno, Naujamiesčio gatvės.

1955 metais tuomečio Vykdomojo komiteto sprendimu nuspręsta kapines uždaryti – jose nebelaidota, tačiau, pasak G. Kofmano, jos turėjo būti prižiūrimos. Vis dėlto dar po dešimtmečio, 1966-aisiais, sovietų valdžia priėmė makabrišką sprendimą – likviduoti šventą vietą, taip paniekinant joje atgulusius mirusiuosius. G. Kofmanas abejoja, kad tokio nurodymo būta iš Maskvos. Jo nuomone, veikiau tuo tik teisintasi. Mat nei Baltarusijoje, nei Ukrainoje, netgi ir Vilniuje žydų kapinės nebuvo naikinamos.

„Čia buvo vietinės valdžios iniciatyva. Gal norėjo pasirodyti, kokie didvyriai ir labai gerbia sistemą? Tad ir padarė didžiulę klaidą“, – svarsto G. Kofmanas.

Vietoje kapų įrengė fontaną

Kapinių vietoje nuspręsta įkurti parką. Dar buvo leista artimųjų palaikus perkelti į kitas kapines, tačiau tokių daug neatsirado. Pasak G. Kofmano, apie tai skelbimas buvo įdėtas ir tuomečiame miesto laikraštyje, tačiau kreiptis dėl tokios procedūros suteikta labai mažai laiko.

„Žmonės buvo išsisklaidę po visą Sovietų Sąjungą – Uzbekistane, Sibire, tolimajame Sachaline, dar kitur. Jie nežinojo, kad yra priimtas toks sprendimas. Buvo gyvenančių ir JAV, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Palestinoje. Daugelis žydų, kurių giminaičiai palaidoti šiose kapinėse, žuvo Antrojo pasaulinio karo metais“, – pasakoja G. Kofmanas.

Taigi likviduojant kapines didžioji dalis kapų ten ir liko.

O virš jų įrengta nauja poilsio vieta panevėžiečiams – Sietyno skveras. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios jį puošė panevėžiečio skulptoriaus Alfrido Pajuodžio skulptūra „Vėžys“ ir veikė fontanas. Pasak G. Kofmano, prieš kurį laiką pavyko gauti 1982 metų šio parko nuotrauką su fontanu. Joje matoma, kad dalis fontano įrengta kaip tik toje vietoje, kur palaidoti rabinai.

„Buvo įkurtas tikras parkas, kuriame pradžioje stovėjo kioskai. Lietuviai, šalia gyvenę kaimynai, pradėjo labai piktintis – koks gali būti parkas, jei čia – kapinės. Tai tikros kapinės, kuriose ilsisi daug žmonių. Jos vienos seniausių Aukštaitijoje: žydai pirmiausia įsikūrė Panevėžyje, o ne Rokiškyje, Biržuose ar Pasvalyje“, – sako G. Kofmanas.

Dar iki šių dienų viename kapinių kampe išlikę vaikiški dviračių takai.


Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“

Atvykusiems – šokiruojanti žinia

Kultūros vertybių registro duomenimis, dabartiniame Sietyno skvere veikusiose kapinėse iki 1940 metų buvo apie 12,5 tūkst. paminklinių akmenų. Kapines uždarius, dalis jų saugoti tuomečio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato sandėlyje.

1990 metais pasirūpinta, kad skulptūra „Vėžys“ būtų perkelta į Senvagę, o fontanas išgriautas. Vietoje jo liko duobė. Maždaug tais pačiais metais į Panevėžį pradėjo važiuoti daug turistų žydų. Ne vienas jų domėjosi, kur palaidoti giminaičiai. Galima tik įsivaizduoti, kokį šoką jie turėjo patirti, išgirdę, kad kapinės paverstos parku, nebelikę nė paminklinių akmenų. Daug jų buvo panaudota mūrijant dekoratyvinę akmenų sieną šalia Panevėžio dramos teatro. Jų būta ir akmeninėje tvorelėje kitoje gatvės pusėje. Netgi dalis užrašų buvo aiškiai matomi, tarsi skaudus priminimas praeiviams apie išniekintas kapines.

Tik paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį pora nedidelių akmenų – paminklų likučiai – iš sienelės Elektros gatvėje iškrito. Jas, laikantis tradicijų, nuspręsta palaidoti Kurganavos kapinėse, kur Antrojo pasaulinio karo metais sušaudyti žydai. „Paminklinių akmenų negalima dėti bet kur. Jie turi grįžti į kapines“, – pasakoja G. Kofmanas.

Sugrąžino į kapines

Galiausiai ištaisyta ir visa prieš daugelį dešimtmečių padaryta klaida. 2003 metais pradėta ardyti sienelė šalia Panevėžio dramos teatro. Tuometė miesto valdžia ėjo ir žiūrėjo, ant kurių akmenų išlikę žydiški užrašai. Vyko ne vienas posėdis svarstant, kaip sutvarkyti kapines ir atkurti istorinį teisingumą.

„Ištaisyti baisią klaidą, kad Panevėžiui nebūtų gėda. Kapinės buvo apleistos, o miestas tuo metu plėtėsi, vyko didelės statybos“, – pasakojo G. Kofmanas.

Pradėjus ardyti sienelę prie Panevėžio dramos teatro, paaiškėjo, kad į ją įmūryta gerokai daugiau paminklinių akmenų, nei manyta.

„Pradžioje buvo išlupta apie dešimt akmenų. Kartu su jais nukrito ir daugiau. Pamatėme, kad su užrašais jų yra vis daugiau. Beveik visi akmenys buvo tokie, atvežti iš kapinių. Jie buvo klijuojami užrašais į vidų, turbūt kad nesimatytų“, – mano Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas.

Pradėtas tvarkyti ir pats Atminties skveras. G. Kofmano teigimu, tai buvo maždaug septynerius metus trukęs vienas pagrindinių jo projektų. Panevėžio savivaldybė tam skyrė 10 tūkst. litų. Prie memorialo įkūrimo prisidėjo ir Panevėžio žydų bendruomenė, kiti rėmėjai. Rinkti lėšas užsienyje padėjo ir profesorius Kitas Kei iš JAV, kurio protėviai taip pat palaidoti šiose kapinėse.

Pasak G. Kofmano, svarstyta, kokį paminklą vertėtų pastatyti kapinėse. Skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša sukūrė ne vieną variantą, tačiau apsispręsta ties dabartiniu – „Liūdinčia žydų motina“.

„Reikėjo memorialo, skirto visiems, nes paminklų juk nebeliko. Pakalbėję su rabinais, ambasadoriumi, istorikais nusprendėme, kad reikia įamžinti motiną, kurią žydai laiko pagrindiniu žmogumi.

Pagal motinos tautybę visiems šeimos nariams pereina žydų tautybė“, – pasakoja G. Kofmanas.

Pasak jo, tvarkant teritoriją, darbo išties buvo daug. Be to, nebuvo lengva iš senųjų paminklinių akmenų įrengti memorialą.

„Perrinkta apie 2000 akmenų, kurie buvo išlupti iš sienos. Reikėjo stovėti prie kiekvieno akmens, kad jis nebūtų apverstas aukštyn kojomis – mūsų rašmenys būtų teisingi“, – sako G. Kofmanas.

Šaknis surado Panevėžyje

Dalis akmenų iš buvusių kapinių šiuo metu tebesaugoma įmonės „Panevėžio gatvės“ sandėliuose.

Visų memoriale panaudoti nebuvo įmanoma. Svarstoma ateityje iš jų sukurti sienelę prie įėjimo į istorines kapines.

Tik dalis antkapių grąžinta į tas pačias kapines. Sutvarkytos kapinės ir memorialas Atminties skvere atidaryti 2009 metais. Atidaryme dalyvavo penki ambasadoriai, Savivaldybės atstovai, daug kitų svečių.

Aktyviai rėmęs kapinių sutvarkymą profesorius K. Kei yra aprašęs šį procesą. Savo pasakojime jis mini pradžioje žinojęs, kad Panevėžio senosiose žydų kapinėse palaidoti keturi jo protėviai, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad jų – septyni.

Jis pasakojo tyrinėjęs savo šaknis. Pasak K. Kei, šeima net nežinojo, kad kilusi iš Lietuvos, ir juo labiau nebuvo girdėjusi apie Panevėžį. K. Kei senelis mirė jaunas, kai jo sūnui dar nebuvo net savaitės. Tad visos K. Kei žinios apie senelį apsiribojo jo vardu ir pavarde bei tai, kad gimė „Rusijoje“.

Gilindamasis į šeimos šaknis, profesorius sužinojo, kad ir močiutės šeima kilusi iš Panevėžio bei palaidota žydų kapinėse. Todėl kitoje memorialo pusėje dabar ir matyti išvardyti ne tik rėmėjai, bet ir K. Kei šeimos artimieji.

 

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

„Kaip tai įvyko?“ – garsus vokiečių istorikas kviečia atsigręžti į praeitį ir žydų tautos likimą Lietuvoje

Žydai kasa sau kapų duobes prieš egzekuciją.
www.alfa.lt

Pasaulyje vis labiau plintant antisemintinėms nuotaikoms, auga būtinybė kalbėti apie tai, ko niekada neturėtume pamiršti.

Pavojingų „skambučių“ nereikia toli dairytis – metų pradžioje Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas valstietis Arūnas Gumuliauskas ėmėsi rengti projektą, kuris, jei bus priimtas, turėtų skelbti, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Tai sukėlė didžiulį rezonansą visame pasaulyje.

Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky tuomet komentuodama situaciją Izraelio leidiniui „Jerusalem Post“ F. Kukliansky sakė esanti nusivylusi dėl Lietuvos visuomenės nepakankamo reagavimo į A. Gumuliausko pasiūlymus.

„Kažkas turi išdrįsti apie tai kalbėti. Kai kas nori priimti įstatymą parlamente, todėl susitelkime į problemą ir sustabdykime jį. Niekas neturėtų bandyti inicijuoti nieko panašaus“, – sakė F. Kukliansky.

„Jei visi tyli ir šypsosi, tai žydams primena tą pačią situaciją, kokia buvo prieš karą“, – Izraelio žurnalistams kalbėjo LŽB pirmininkė.

Skaityti plačiau
Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 2020 birželio 25 d. 11 val. pristato naująją knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“.
Renginys transliuojamas gyvai tiesiai iš Vilniaus Choralinės Sinagogos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialiniame tinkle Facebook https://www.facebook.com/zydubendruomene/

Renginį moderuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Renginys vyks anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu

Ši knyga gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

Tai – dviejų žmonių dialogas, per kurį kiekvienam suprantama kalba aptariami vokiečių okupacijos metų įvykiai ir nusikaltimai, jų eiga ir dalyviai, vokiečių ir lietuvių bendradarbiavimas vykdant šiuos nusikaltimus.

Dr. Christoph’as Dieckmannas pasakoja ne tik apie Holokaustą, bet ir apie beveik netyrinėtus karo belaisvių, evakuotųjų ir kitų aukų grupių likimus, susiedamas juos tarpusavyje ir pateikdamas visapusį to meto įvykių kontekstą.

Dr. Christoph’as Dieckmannas – žymus vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo monumentali studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ (Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944) įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.
Pristatymas gyvai bus transliuojamas iš Vilniaus Choralinės Sinagogos.
Dalyvauja: dr. Christoph’as Dieckmannas, Rūta Vanagaitė, prof. Irena Veisaitė, poetas ir eseistas Tomas Venclova.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ leidybą iš dalies finansavo Geros valios fondas

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Užmirštos SSSR-Vokietijos karo represijų aukos

Tokiu nelengvu darbu broliai Rupšiai pelnydavo sau duoną kasdieninę. Grindžiant akmenimis Palangos gatvę ties Darbėnų kapinėmis. Gediminas – pirmas iš dešinės, Adolfas – ketvirtas iš dešinės, Albertas – penktas iš dešinės. 1940–1941 m. Edvardo Malinausko archyvo nuotr.

Romualdas Beniušis UAB Pajūrio naujienos

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs SSSR-Vokietijos karas tapo ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Birželio 23 d. paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, sudaryta laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviškoji administracija.

Deja, nacių okupacinė valdžia jos veiklą greitai – 1941 m. rugpjūčio 5 d. – nutraukė, nepalikdama vilčių Lietuvos valstybei atstatyti. Prasidėjus karui paskui Vermachto dalinius į Lietuvą atskubėjo SS daliniai ir Tilžės gestapininkai su iš anksto paruoštais lietuvių bei žydų naikinimo planais. Vokietijos vidus reikalų ministro Heinricho Himlerio 1941 m. birželio 6 d. įsakyme nurodyta, kad bolševizmas yra mirtinas nacionalsocializmo priešas, ir Vokietijos kova turi būti nukreipta prieš šią ideologiją, jos platintojus bolševikus agitatorius ir žydus. Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos piliečių, jos žmonės jautė komunistams ir jiems prijaučiantiems pagrįstą neapykantą, bet tik teismas, o ne aklas keršto jausmas turėjo nustatyti vieno ar kito žmogaus kaltę ir nuspręsti jo likimą.

Kaip savo prisiminimuose rašė 1941 m. liepos 11 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės Šiaulių apygardos teismo prokuroru paskirtas žinomas tarpukario teisininkas, 1934 m. Klaipėdos hitlerininkų Noimano-Zaso byloje parengtinį tardymą atlikęs Matas Krygeris (1905–1997), jam siaubą kėlė ne vien stalininis teroras, bet ir beprasmės lietuvių žudynės, kai „atsiskaitymo“ valandomis daugelis lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų, buvo pralietas nekaltas kraujas, tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmiškų žudynių negalima pamiršti. Tada niekas negirdėjo ir poeto Bernardo Brazdžionio nevilties skausmo eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“: „Šaukiu aš jūsų vargo žemės, balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų: nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų, vaikų!“

Skaityti plačiau
Klaipėdoje atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Klaipėdoje atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“

Šiandiena uostamiestyje Klaipėdos tautinių kultūrų centre priatayta ir atidaryta paroda  „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“. 

Renginyje dalyvavo būrys klaipėdiečių , sveikinimo kalbas tarė Klaipėdos  miesto meras Vytautas Grubliauskas,Tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, ekspoziciją pristatė bendraautorė  dizainėrė Viktorija Sideraitė-Alon.

Parodą „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“ inicijavo LR Užsienio reikalų ministerija. 

Rodyta keliuose Jungtinių Valstijų miestuose ir Pietų Afrikos Respublikoje, paroda sugrįžo Europon, į jos sostines, šiemet keliauja ir po Lietuvos miestus. 
Šiandien savaime aišku, jog iš visų paminėtų amžių svarbiausias bus dvidešimtasis – pradžioje viltingas, tačiau galiausiai įsispaudęs, kaip kruvinas abiejų tautų sambūvio saulėlydis.
Vos treji to amžiaus metai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos veidą. Tai, ką šiuolaikinė medicina įvardija kaip potrauminę amneziją, atminties praradimą, buvo perduota ir naujausioms kartoms. 

Taip, knygų lentynose rikiuojasi dešimtys istorikų veikalų, mirga publikacijos periodikoje, ne ką atsilieka grožinė literatūra ir scenos menai, o ginčai, kas anuomet šiose padangėse dėjosi, netyla ligi šiol, ir dažnai būna aršūs. Šiaip ar taip, ryškėja, kad anų praeities dienų aiškinimai ir pasiaiškinimai – ne ko verti, kad moralinė žydų ir lietuvių katastrofos ištartis net šios dienos – tiek prisižiūrėjusiam ir prisiklausiusiam – žmogui nėra aprėpiama, taigi – tamsūs aukas deginusių laužų dūmai vis dar tebesisklaido. Vadinasi, laukia ilgi kantrios civilizacinės darbuotės metai.

„„Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“. 

Kitoks žvilgsnis į žydų vietą ir likimą Lietuvoje istorijos vingiuose.“

Kamerinio formato kilnojamoji paroda teišgali žiūrovui pasiūlyti tiktai tam tikrą kiek platėlesnės daugiabriaunio siužeto traktuotės punktyrą. Neišvengiamas pasakojimo glaustumas lėmė sprendimą remtis ekspresyvia nuotraukų saviraiška, kur tik įmanoma atsisakant faktologinių prierašų.
Neapleidžia viltis, kad šioji kukli pastanga pakuždės valstybei būtinybę padovanoti savo ateičiai daugsyk išsamesnę ir niekur nekilnojamą edukacinę panoramą.

Pranas Morkus, parodos sudarytojas.

Parodos Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lite. Lita vaizdų komentaras

Parodos sudarytojas Pranas Morkus sukūrė labai poetišką tekstą, kurį galima būtų pavadinti ode. Tekste jis ne kartą cituoja Moišės Kulbako poemą Vilne – gražiausią poemą apie Vilnių, sukurtą jidiš kalba.

Dizaino studija JUDVI (Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė), parodos vaizdinės dalies kūrėjas įkvėpė tokia poetinė teksto forma, todėl parodos dizainui pasirinkome netradicinę stilistiką – pilna metaforų, užuominų, semantinės kalbos, artimą poezijos iliustravimui.  Kartu pasirinkome ir kaligrafinį išraiškos būdą. Visos kaligrafija sukurtos iliustracijos parodoje yra sudarytos iš jidiš kalba parašytos M. Kulbako poemos Vilne. Tokiu būdu vaizdus sustiprina juos praturtinantis poemos teksto turinys.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

DELFI.lt

Istorija formuoja šiandienos ir ateities kartų kolektyvinę patirtį bei kolektyvinį mentalitetą. Bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų, suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį akligatvį. Šiandien lietuvius kankina keturios istorinės gėdos. Tai prieškario Lietuvos degradavusios A. Smetonos vyriausybės bejėgiškumas, pirmoji sovietų okupacija, Holokaustas, antroji sovietų okupacija.

Pirma lietuvių istorinė gėda. Antano Smetonos valdymas, 1939–1940 metų periodas. Lietuvos valstybės krachas prasidėjo 1926 metais tautininkams įvykdžius perversmą. Pilietinė visuomenė kartu su demokratija, kuriai būdinga politinė opozicija Seime, buvo palaidoti tik gimus.

Galima kiek nori gilintis į kiekvieno to meto politinio veikėjo neigiamas ir teigiamas puses, jo politinių sprendimų prielaidas, žvelgti į to meto pasaulio geopolitinius procesus. Galima ir vardan  pasiteisinimo bei bet kokios kvailystės arba nusikaltimo tautai ir žmoniškumui pateisinimo naudoti argumentą „mes negalime spręsti apie to meto įvykius iš mūsų laikų žinojimo bokšto“. Tačiau be kovos Klaipėdos perdavimas naciams 1939 metų kovo 23 dieną, tais pačiais metais sutikimas įsileisti į Lietuvą 20 000 sovietų karių ir galiausiai be jokio pasipriešinimo sovietams 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną atiduoti Lietuvą – šie įvykiai šiandienos Lietuvos visuomenėje vienareikšmiškai traktuojami gėdingais. Net ir tuometinė visuomenė suvokė nepasipriešinimą sovietams kaip gėdingą bei prezidento A. Smetonos pabėgimą vertino neigiamai. (Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas, išgautas jėga, nėra teisėtas, yra niekinis, nekeičia agresijos, Lietuvos okupacijos fakto.

Skaityti plačiau
Panevėžį išgarsinusi dvasinė mokykla

Panevėžį išgarsinusi dvasinė mokykla

Panevėžio ješivos studentų spektaklis per Purim šventę 1927m. Panevėžio žydų bendruomenės archyvo nuotr.

Daiva Savickienė

XX amžiaus pradžioje įkurta Panevėžio ješiva tarpukariu išaugo į vieną reikšmingiausių mokymo institucijų visoje šalyje.

Savanorių aikštės 11-uoju numeriu pažymėtame pastate, kuriame dabar jau daugelį dešimtmečių kepami konditerijos gaminiai, tarpukariu veikė viena žymiausių pasaulyje ješivų. Žydų, o ir ne tik jų, atmintyje Panevėžio ješiva – judaizmo dvasinė mokykla – išlikusi iki šių dienų. Svečiai iš Izraelio kasmet aplanko šį kultūros paveldu paskelbtą pastatą Aukštaitijos sostinės centre, o kadaise šiame mieste veikusios ypatingos mokyklos istoriją iki šių dienų mena Panevėžio vardu pavadinta ješiva Izraelyje.

Pradžia – daugiau nei prieš 100 metų

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas medžiagą apie šiame mieste veikusią ješivą rinko apie penkiolika metų, nuo tada, kai pradėjo vadovauti bendruomenei. Ši mokymo įstaiga įsteigta rabino Isaako Rabinovičiaus 1909 metais. Tiesa, nuosavų patalpų ji neturėjo, nuomotos lenkų gimnazijoje Ramygalos gatvėje. Ješiva rengė rabinus, o jais netapę auklėtiniai galėjo dirbti žydų religinių mokyklų mokytojais. Šioje švietimo įstaigoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos. Taip pat buvo mokoma žydų etikos, tikybos filosofijos ir kitų dalykų. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. O pačios mokymo įstaigos vadovu buvo paskirtas garsus mokslininkas ir dėstytojas R. Istelė Ponevėžer. Pirmojo pasaulinio karo metais ši ješiva buvo perkelta į Ukrainą – Mariupolį.

Rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą ir ji tapo didžiausia žydų dvasine mokykla Lietuvoje. Mokslas ješivoje trukdavo septynerius metus. Pasak G. Kofmano, norinčiųjų mokytis buvo daug, todėl esamose patalpose mokykla nebetilpo. Gautas leidimas statyti naują ješivos pastatą ir tam surinkti pinigai – statyboms aukojo tiek Panevėžio žydų bendruomenės nariai, tiek užsienio rėmėjai.

G. Kofmanas pasakoja, kad prie ješivos veikė ne tik nuosava biblioteka. Judaizmo dvasinė mokykla turėjo savas medicinines priemones, reikalingas ritualiniams žydų berniukų apipjaustymams. Be to, kiekvienas rabinas ješivoje, be savo tiesioginių dėstytojų pareigų, turėjo ir kitas. Pavyzdžiui, J. Š. Kahanemanas buvo teisėjas. Pasak G. Kofmano, Panevėžio ješivoje mokėsi ir paties J. Š. Kahanemano sūnus Abraomas. Tai netikėtai atsiskleidė išnagrinėjus vieną ješivos meto nuotraukų su studentų pavardėmis.

 

 

Didelės iškilmės

Tarpukario spauda rašė, kad 1932 metais į pastatą Savanorių aikštė 11, laikantis nustatytos ceremonijos, iš senosios ješivos į naująją iškilmingai pernešta Tora, knygos, dokumentai. Juos lydėjo eisena su deglais.

G. Kofmanas pasakoja, kad tarpukario savaitraštyje „Mūsų kraštas“ aprašyta, jog iškilmių dieną ješivos salė buvo gražiai išpuošta. Svečių buvo tiek, kad didžioji jų dalis salėje netilpo – teko stovėti kieme ir net gatvėje. G. Kofmano manymu, tai nenuostabu, nes iškilmėse dalyvavo ne tik žymesnieji Panevėžio žydų visuomenės atstovai, bet ir suvažiavo beveik visų Lietuvos miestelių rabinai ir net svečiai iš užsienio valstybių. Iškilmės pradėtos trumpomis pamaldomis už tuomečio Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos sveikatą. Rabinas J. Š. Kahanemanas šventėje kalbą sakė lietuviškai. Po kalbų sušukta tris kartus „valio“ už Lietuvos Vyriausybę ir orkestras sugrojo šalies himną. Kiti kalbas taip pat sakė lietuviškai. Kiek žinoma, ne vienas pasisakęs kalbėjo apie ješivos reikšmę – juk joje buvo auklėjami ne tik rabinai, bet visi žydų inteligentai.

„Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas sveikino žydų bendruomenę ir linkėjo, kad ši mokslo įstaiga auklėtų solidžius Lietuvos piliečius ir mokytojus. Panevėžio miesto valdžia savo kalboje nurodė, kad kiekviena seminarija savo auklėtiniams įskiepija tikro idealizmo. Linkėjo, kad ir šioje seminarijoje būtų studijuojamas ne tik Talmudas, bet ir filosofija. Tik jungiant Talmudą su filosofija, seminarija išauklėsianti ne fanatikus, bet tikrus dvasininkus“, – pasakojo istorinę medžiagą surinkęs G. Kofmanas.

Po iškilmingų kalbų sekė sveikinimai. Beveik visi rabinai susirinkusiuosius sveikino jidiš kalba. Vėliau skambėjo žydų liaudies dainos. Pasak G. Kofmano, tarpukario savaitraštis gana išsamiai aprašė iki vėlumos vykusias iškilmes.

„Nuotaika per vakarienę buvo labai gera. Įsidėmėtina, kad žydai tokiose iškilmėse elgiasi labai laisvai. Tas paprastumas ir laisvumas jų šventes daro savotiškai įdomias.

Dainoms visą laiką vadovavo nors jau ir senas, bet labai linksmas Biržų rabinas“, – pasakojo G. Kofmanas. Dabar sunku pasakyti, kaip viskas vyko. Panevėžio žydų bendruomenės vadovo turimais duomenimis, ješiva Savanorių aikštėje jau galėjo veikti dar iki šių iškilmių ir netgi ne vienerius metus. Nors istoriniai šaltiniai mena, kad Tora į naująją ješivą pernešta 1932-aisiais, G. Kofmanas sako turintis 1928 metų nuotrauką, darytą iš oro, kurioje matyti jau stovintis dvasinės mokyklos naujasis pastatas.

Autoritetas ne tik Panevėžyje Panevėžio žydų bendruomenės vadovo teigimu, J. Š. Kahanemanas nebuvo, kaip dažnai teigiama, vyriausiasis Panevėžio rabinas. Jis buvo rabinas, Talmudo mokytojas, kuris kartu su kitais rabinais 1919 metais atkūrė Panevėžio ješivą. Visgi šis žmogus buvo vienas autoritetingiausių Panevėžio žydų bendruomenės narių. Jis gimė 1888 metų gegužės 13-ąją Plungės rajone. Vaikystėje J. Š. Kahanemanas mokėsi Plungės ješivoje, vėliau mokslus tęsė Naugarduko ir Rodūnios ješivose. Vedė Vidžių miestelio (dabartinė Baltarusija) rabino dukrą. Jo biografijoje minima, kad 1911 metais, kai J. Š. Kahanemano uošvis buvo paskirtas Ukmergės rabinu, perėmė šio pareigas Vidžiuose. Po penkerių metų J. Š. Kahanemanas vadovavo Gardino ješivai, o 1919 metais jis tapo Panevėžio rabinu. Panevėžyje gimė jo vaikai – Estera ir Izaokas. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, J. Š. Kahanemanas buvo veiklus įvairių europinių organizacijų, Lietuvos Respublikos Antrojo Seimo narys. Jis atstovavo ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos žydų bendruomenėms, rūpinosi viso krašto reikalais. Pasak G. Kofmano, yra išleistas labai įdomus 1932 metų filmas, kuriame nufilmuoti ješivos studentai, tuomet dar jaunas J. Š. Kahanemanas. Žinoma, kad rabinas užsiėmė ir labdaringa veikla, yra prisidėjęs prie mokyklų, ješivų statybų.

Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais – 1940-aisiais – Panevėžio ješiva buvo uždaryta, dalis dėstytojų ir moksleivių ištremti, kiti nužudyti per vokiečių okupaciją. Pats ješivos pastatas 1942 metų balandį perduotas Pieno centrui ir ješivai statytos patalpos imtos naudoti pieninei. Pasak G. Kofmano, 1943 metų pavasarį į jį vėl sugrįžo žydai. Tik grįžimas nebuvo džiaugsmingas, nes ješivos patalpose buvo įsteigtas laikinasis getas iš Vilniaus į Panevėžį dirbti atvežtiems žydams. Žinoma, kad dalis atvežtųjų padedami vietinių gyventojų pabėgo, o likusieji buvo grąžinti į Vilnių ir sulaukė tokio pat likimo, kaip daugelis jų tautiečių karo metais – buvo sušaudyti.

Panevėžio ješiva 1927 m. J. Trakman nuotr.

Panevėžio ješiva 1927 m. J. Trakman nuotr. Išskirtinė viešnagė Panevėžyje Kahanemanų šeimos likimas taip pat tragiškas. G. Kofmanas pasakoja, kad 1940 metais rabinas kartu su sūnumi Abraomu išvyko į komandiruotę su diplomatine misija į JAV. Jie net nenujautė, kad tai bus jų išsigelbėjimas. Rabinas su sūnumi Abraomu – vieninteliai likę gyvi iš visos šeimos ir gausios giminės. J. Š. Kahanemano žmona, dukra ir kitas sūnus, kaip ir jų giminaičiai, buvo nužudyti. G. Kofmanui archyve pavyko rasti ir dokumentus, liudijančios apie šios šviesuolių šeimos tragediją. Rabinas apie sušaudytą šeimą sužinojo būdamas svečioje šalyje.

1944 metais J. Š. Kahanemanas Izraelyje, maždaug 10 kilometrų nuo Tel Avivo esančiame Bnei Brako mieste, atidarė Panevėžio ješivą. G. Kofmano teigimu, šios ješivos vyriausiasis rabinas šiuo metu yra J. Š. Kahanemano, mirusio 1969 metais, ainis Eliezeris Kahanemanas. Kartu su kitais šeimos nariais, taip pat rabinais, jis 2001 metais viešėjo Panevėžyje, buvo apsistojęs G. Kofmano namuose. Tai buvo pirmas tokio aukšto rango žydų dvasininkų vizitas Panevėžyje.

„Lietuvos ir Panevėžio vardai mums, šios ješivos vadovams, žinomi jau seniai, – tuo metu „Sekundės“ dienraščiui pasakojo vyriausiasis Panevėžio ješivos rabinas. – Su malonumu aplankėme miestą, kuriame gyveno vienas iš garsiausių ir žymiausių rabinų, vaikščiojome jo jaunystės keliais, apžiūrėjome jo statytus pastatus.“


Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

https://klaipeda.diena.lt/  Asta Dykovienė

Klaipėdos tautinių kultūrų centre pirmadienį bus atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“.

Paroda apie Lietuvos žydus “Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių”, jau apkeliavusi kelis JAV miestus bei Pietų Afrikos Respubliką, sugrįžo į Europą, į jos sostines, ir šiemet, pradedant nuo Klaipėdos, keliaus per Lietuvos miestus.

Anot parodos autoriaus ir kuratoriaus Prano Morkaus, ši paroda – naujas žvilgsnis į žydų istoriją Lietuvoje, jų indėlį ir jų likimą. “Kadangi parodą inicijavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija drauge su Lietuvos žydų bendruomene, tai reprezentuoja ir mūsų valstybės požiūrį į žydų istoriją.

Džiugina tai, kad pirmąkart atvirai, nesistengiant ko nors nuslėpti, pasakojama viskas”, – teigė viena šios parodos dailininkių Viktorija Sideraitė-Alon.

Esą tai nėra nuoseklus, dokumentinis pasakojimas, apimantis 700 metų žydų istoriją Lietuvoje. Laikmetis labai ilgas ir viso to negalima sutalpinti į vieną nedidelę parodą, tačiau joje yra nepamiršta ir Holokausto tema.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau
Kauno žydų bendruomenė kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauno žydų bendruomenė kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauno žydų bendruomenė birželio mėn. 26 d. 16.00 val. kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas prie paminklo šiems žiauriems įvykiams atminti (Miško g. 3).
Minėjime M. Ravelio “Kadiš” atliks Joris Rubinovas, daina aukas pagerbs Gabrielė Jocaitė.

Po minėjimo vyksime pagerbti Holokausto aukų Vilijampolės žydų kapinėse (Kalnų g.) bei Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.)

Nauja lankytina vieta Lietuvoje: Sudargo krašte atidengta knygai „Rugiuose prie bedugnės“ skirta skulptūra www.DELFI.lt

Nauja lankytina vieta Lietuvoje: Sudargo krašte atidengta knygai „Rugiuose prie bedugnės“ skirta skulptūra www.DELFI.lt

Dž. D. Selindžerio romanui „Rugiuose prie bedugnės“ pagerbti skirta skulptūra

„Selindžerio giminė buvo kilusi iš Sudargo, mažo žydiško miestelio prie Lenkijos ir Lietuvos sienos – ši teritorija tuo metu priklausė Rusijos imperijai“, – savo knygoje „Dž. D. Selindžeris: Pakylėtas gyvenimas“ rašė Kennethas Slawenskis, priversdamas lietuvius didžiuotis savo šaknimis.

Šakių rajone, Sudargo krašte, iš kurio kilo rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) senelis, birželio 19-ąją iškilmingai atidengta jo legendinei knygai „Rugiuose prie bedugnės“ skirta skulptūra, rašoma pranešime žiniasklaidai. „Sudargo kraštas yra turtingas savo praeitimi, istorija.

Tai yra knygnešių kraštas. Iš čia kilusių žinomų žmonių šaknys kerojasi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Džiaugiamės, kad bus dar vienas lankytinas objektas, kur bus įamžintas „Rugiuose prie bedugnės“ romanas.

Tai bus tarsi paskatinimas ir turistams, ir mums visiems darkart prisiminti, galbūt ir iš naujo perskaityti šį kūrinį. Tuo metu, kai kūrinys išpopuliarėjo, mūsų šalis buvo okupuota. Jaunimas neturėjo galimybės pajusti tos dvasios, kuri tvyrojo herojaus Holdeno Caulfieldo aplinkoje Amerikoje.

Jaunimui ši knyga aktuali iki šiol, nes ten gvildenamos jų problemos. Na, o suaugusieji, perskaitę šią knygą labiau įsigilina į jaunimo problemas“, – kalbėjo Sudargo krašto seniūnaitė Rita Grigaitienė.

 

Skaityti plačiau
Lietuvoje birželio 19d. garsaus rašytojo Džeromo Davido Selindžerio protėvių žemėje, nelabai toli nuo gimtinės iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

Lietuvoje birželio 19d. garsaus rašytojo Džeromo Davido Selindžerio protėvių žemėje, nelabai toli nuo gimtinės iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

D. Salinger, ,,Rugiuose prie bedugnės (The Catcher in the Rye)”

Amerikiečių rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) 1951 m. išleistas romanas „Rugiuose prie bedugnės“ – daugybėje šalių puikiai žinoma knyga, kurioje apie pasaulį pasakojama iš paauglio Houldeno perspektyvos. Pats knygos autorius viešumos labai nemėgo ir apie save daug nepasakodavo, tačiau ištikimiausi gerbėjai išsiaiškino, kad jo prosenelis, Lietuvos žydas XIX amžiuje į Ameriką atvyko iš Lietuvos, Sudargo krašto. Šiemet, birželio 19-ąją dieną čia bus atidengtas paminklas, neleisiantis šio kūrinio, jo autoriaus ir jo šaknų pamiršti ir ateities kartoms, rašo Jūratė Žuolytė DELFI.lt

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas domėjosi Selindžerių šeimos istorija Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, taip pat rinko duomenis JAV archyve.

Amerikiečių rašytojo, galime jį vadinti litvaku, Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) prosenelio tėvai buvo Solomon’as Zalinger’is ir Sara Kan.

Nuotraukoje rašytojo prosenelis  Hyman’as Josif’as Zalinger’is gim. 1828m. Sudargo m., promočiutė Dora Shereshevsky gim. 1833 m. Tauragėje.

Zelingerio protėviai gyveno kairiajame ir dešiniajame Nemuno krantuose,  ir Suvalkijoje, ir Žemaitijoje.

Skaitant bylą Lietuvos valstybiniame istoriniame archyve (LVIA), matome kad Zalingeriai  gyveno Kidulių kaime. Rašytojo senelis Simon’as Zalinger’is gimė 1860 m. rugsėjo 21d. Tauragėje, senelė Fania Kaplan   gimė 1865 m. liepos m . Baroniškių kaime.

Sudargas, kuriame atidengiamas paminklas,- didesnis miestelis, kuriame buvo žydų metrikacijos punktas. Įdomi detalė, kad Kidulių kaime, kur gyveno Zalingerių šeima iki 1807m. trumpai gyveno Frydrichas Vilhelmas III.

Pavardė Zalinger kilusi iš vokiečių miesto Solingeno pavadinimo arba iš žodžio Zaling (olandų k. dabar vadinama nyderlandų k. Saling (vok. k.) – reikšmė mechanizmas buriniuose laivuose. Olandų kalba labiau panaši į jidiš kalbą, ypač tarimas, net labiau nei į vokiečių kalbą. Jidiš kalboje priesaga  “er” rodo priklausomybę. Pavyzdžiui: vilner(Vilno), kovner (Kovno ) ir vilkomer (Vilkomir, Vilkmergė ) ir t. t.

 Atkreipiame dėmesį, kad  Lietuvoje gyveno Zalingerio šeima, o nuvykusi gyventi į JAV – pavardė tapo Salinger.  Dabar Lietuvoje sakoma: Selendžeris.

Rašytojo senelis   tapo JAV vietinės žydų bendruomenės vadovu,  kai kur rašoma – rabinas.

Rašytojo tėvas  Solomon Zalinger vertėsi košerinio maisto, mėsos ir sūrių pristatymu iš Europos į JAV.  Rašytojo mama J. D. Salinger perėjo gijuro apeigas, priėmė judaizmą ir vardą Mirjam.

Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, J. D. Salinger 1945-1946 dalyvavo denacifikacijos procese  Vokietijoje.  Atiduodavo teismui nacius,  kurie padare karo nusikaltimus .

 

Paminklas atidengtas birželio 19 d. penktadienį, Sudarge (Šakių rajonas, Burgaičių k., Piliaklanių g.). Paminklo autorius – Nerijus Erminas.

 

Skaityti plačiau
Šioje šalyje niekada nebūtų buvę Lietuvos Jeruzalės, jei ji nebūtų saugi ir tolerantiška vieta žydams

Šioje šalyje niekada nebūtų buvę Lietuvos Jeruzalės, jei ji nebūtų saugi ir tolerantiška vieta žydams

Dar prieš  karantiną ,,Beigelių krautuvėlėje” lankėsi svarbi  viešnia. Šis interviu  yra toks pat svarbus ir aktualus šiandien – padiskutuokime apie tautos teisę į savo nacionalinę virtuvę ir kokią svarbą tam teikia Lietuvoje gyvenantys žydai. Su nekantrumu laukiam ,,Beigelių krautuvėlės” atidarymo ir tikimės pratęsti diskusijas jau gyvai.

JAV ambasados Vilniuje kultūros atašė Meghan Luckett kalbino LŽB projektų vadovė Dovilė Rūkaitė

-Ar jums patinka beigeliai? Koks jūsų mėgstamiausias?

Taip, žinoma, mes mėgstame beigelius. Mano mėgstamiausi yra beigeliai „su viskuo“ (all bagels – su visais pabarstukais iškarto – aut. past.), mes juos perkame – jūsų kepyklėlėje, turguje ir valgome beveik  kiekvieną savaitę. Mes gaminame beigelius su keptais kiaušiniais, įvairiais prieskoniais ir viskuo, kas po ranka pasitaiko. Viena mūsų kolegė yra puiki kepėja, ji gamina mums naminius patiekalus. Kai mes jai parvežėm beigelių iš JAV, ji iškepė puikiausius beigelius „su viskuo“.  Mano žmona yra puiki virėja, ji kartais kepa beigelius, bet mes vis tiek perkame pas jus, nes jie labai geri.

-Papasakokite apie beigelių kultūrą. Beigelių šaknys yra čia, bet jie suklestėjo Amerikoj?

Aš esu iš Tuksono, Arizonos valstijos Amerikos pietvakariuose. Ten gyvena labai didelė žydų bendruomenė. Užaugau su keliomis žydų šeimomis, lankiau bar mitcvas, bat mitvcas. Daug laiko praleidau Žydų bendruomenės centre ir ten visada valgydavome beigelius su kreminiu sūriu, lašiša, beigel loks (beigelis su lašiša – jidiš- aut past.). JAV yra daugybė beigelinių. Tarp jų garsieji tinklai – Einstein Bros, Bruegger’s Bagels. Aš užaugau žinodama, kad beigeliai yra žydų kultūros dalis. Niujorkas ir Naujasis Džersis visada konkuruoja tarpusavyje, kas geriau gamina beigelius. Tačiau tik atvykus į Lietuvą, aš supratau, kad beigeliai gimė čia ir būtent čia prasidėjo jų istorija.

-Ar kada pagalvojot apie teisę į etninį maistą? Mes sakom, kad tai yra ta pati teisė, kaip ir žmogaus teisės. Ar žydai turi teisę kovoti už etninį maistą?

Skaityti plačiau
Kulinarinis litvakų paveldas – ne tik beigeliai: kokie dar mums įprasti patiekalai atkeliavo iš žydų virtuvės?

Kulinarinis litvakų paveldas – ne tik beigeliai: kokie dar mums įprasti patiekalai atkeliavo iš žydų virtuvės?

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė 15min.lt

„Litė – ליטע. Kas ji?“ – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui 2020 metais skirta turinio rubrika portale 15min apie žydų kultūros paveldą Lietuvoje. Rubriką inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Beigeliai, cepelinai, kugelis: už visus šiuos patiekalus turėtume padėkoti litvakams. Tiesa, žydiška ir lietuviška virtuvės taip persipynusios, jog kartais sudėtinga pasakyti, kas, ką ir iš ko paveldėjo ar pasiskolino.

„Lietuvos žydų (litvakų) gastronominis pasaulis lietuviams visada buvo savas, nes esantis gretimame name, kitoje gatvelėje, karčemoje ar krautuvėlėje. Tačiau kartu svetimas – nes kitoks, pažymėtas krikščioniui sunkiai suprantamų košerinio maisto reikalavimų“, – 15min sako Lietuvos kulinarinį paveldą tyrinėjantis Vilniaus universiteto (VU) profesorius dr. Rimvydas Laužikas. Kviečiame skaityti straipsnį apie žinomą ir dar neatrastą žydiškos virtuvės paveldą, taip pat tai, kas yra košerinis maistas, kokių taisyklių ruošdamos maistą iki šiol laikosi religingos žydų šeimos.

Kas yra košerinis maistas?

„Kai pas mus į „Beigelių krautuvėlę“ ateina žmonės, norintys sužinoti, kas yra košerinė mityba, mes papasakojame, jog yra trys produktų grupės: pieno, neutralūs parve ir mėsos produktai. Kiekvienoje grupėje, žinoma, yra daugiau niuansų – ypač mėsos. Pvz., ne visi gyvūnai, žvėrys yra košeriniai. Tačiau esmė – tos trys grupės ir jų derinimas. Joks mėsos patiekalas nebus ruošiamas su pieno produktais. Tačiau pieną su parve produktais arba parve su mėsa galima derinti. Parve – tai viskas kas auga, t.y. augalinės kilmės produktai: daržovės, vaisiai, sėklos, grūdai ir žuvys. Tiesa, ir čia yra išimčių: valgyti negalima tų rūšių, kurios neturi pelekų ir žvynų. Pvz., šamo, eršketo“, – pasakoja viena iš „Beigelių krautuvėlės“ atstovių, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės projektų vadovė Dovilė Rūkaitė.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau
Garsios skulptorės šaknys – Panevėžyje

Garsios skulptorės šaknys – Panevėžyje

Inga Kontrimavičiūtė

Tarp panevėžiečių, savo talentą skleidusių kituose kraštuose, buvo ir profesionali skulptorė – ilgą laiką, tiesa, savintasi kitos tautos.

Marija (Mina) Dilon laikoma pirmąja profesionalia carinės Rusijos imperijos skulptore. Bet gimė ši menininkė 1858-aisiais Panevėžyje religingų žydų šeimoje ir auklėjama buvo mūsų krašte.

Pradžia – mieste prie Nevėžio

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad į Rusiją, Peterburgą Marija su tėvais išvyko tik ankstyvoje jaunystėje. O piešti ir lipdyti pradėjo dar vaikystėje.

„Rusijoje mėgsta sakyti, kad Marija Dilon – Rusijos skulptorė, tačiau ji gimė Panevėžyje, Kauno gubernijoje. Pagrindinį auklėjimą gavo čia, Panevėžyje, ir čia visko pradžia. Jos giminaičiai, protėviai yra kilę iš čia, tetos, dėdės gyveno Vilniuje“, – G. Kofmanas sako, kad būtent Lietuvoje buvo pakloti vienos talentingiausių savo laiko kūrėjų gyvenimo pamatai.

Pasak jo, būsimoji skulptorė nuo mažens iš duonos lipdydavo įvairias figūrėles. Tėvams tai, aišku, nepatiko, tad sulaukdavo Marija ir bausmių. Visgi Peterburge, jaučiant kito garsaus iš Lietuvos kilusio kiek vyresnio skulptoriaus Marko Antokolskio pirmųjų pasiekimų įtaką, artimieji atkreipė dėmesį į dukters aistrą menui.

G. Kofmanas prisipažįsta, kad ir pats M. Dilon kūryba pradėjo domėtis po M. Antokolskio parodos, vykusios Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, vėliau ji buvo ir Panevėžyje. Tuomet išgirdęs apie žymiąją skulptorę pradėjo rinkti apie ją informaciją.

Akivaizdus pašaukimas

1879 metais M. Dilon tapo laisvąja klausytoja Imperatoriškoje meno akademijoje Peterburge. Tuo metu ten dėstė skulptorius, profesorius Aleksandras fon Bokas, skulptorius, akademikas Nikolajus Lavereckis, Ivanas Podorezovas.

Skaityti plačiau
Nacizmo pragaro liepsnas kentusius žmones gelbėjo netikėtas ginklas

Nacizmo pragaro liepsnas kentusius žmones gelbėjo netikėtas ginklas

Julius Palaima, lrytas.lt

6 milijonai žydų buvo kraupiai nužudyti Holokausto metais. Tačiau koncentracijos stovyklose jų sukurta muzika išliko iki šių dienų ir dabar atkuriama. Ji buvo tapusi savotiška atgaiva nuo žudančios tikrovės.

Užrašas virš plieninių Osvencimo koncentracijos stovyklos vartų byloja: „Darbas išlaisvina“. Akivaizdu, kad tai buvo tik bjaurus melas šiurpiai realybei nuslėpti. Tačiau viena priemonė padėjo žmonėms nors trumpam pabėgti nuo koncentracijos stovyklos siaubų.

Tai buvo muzika. Kaliniai sugebėjo kurti net ir sudėtingiausiomis ir šiurpiausiomis gyvenimo sąlygomis. Prie įspūdingos kūrybos išsaugojimo vairo stovi kompozitorius iš Italijos – Francesco Lotoro. Vyras jau daugiau nei tris dešimtmečius bando atkurti, atlikti ir pabaigti muzikos kūrinius, kurie buvo parašyti nepavydėtinomis sąlygomis. Jo darbas išties unikalus. F.Lotoro teigia, kad visa tai galėjo niekad nepasiekti klausytojų ausų. Liejo daug prakaito „Visa tai galėjo išnykti ir būti prarasta, tačiau įvyko stebuklas.

Muzika yra fenomenas, kuris laimi. Niekas negali jos atimti arba įkalinti“, – CBS televizijai kalbėjo F.Lotoro. Kartais neįtikimai atrodo tai, kad kas nors galėjo kurti tokio blogio fone, kai buvo atimamos milijonų žmonių gyvybės. Osvencimo koncentracijos stovykla Pietų Lenkijoje buvo pagrindinis žydų naikinimo fabrikas. Čia nuo nacių rankų žuvo daugiau negu milijonas vyrų, moterų ir vaikų.

Holokausto laikotarpiu buvo sunaikinta ištisa talentingų muzikantų ir kompozitorių karta. Dabar, prabėgus 75 metams, italas F.Lotoro jų paliktiems darbams suteikia gyvybę.

„Šie kūriniai galėjo pakeisti muzikinės kalbos raidą, jeigu jie būtų buvę parašyti laisvame pasaulyje“, – tikino F.Lotoro. Jo darbų kulminacija – įspūdingi muzikiniai pasirodymai, bet tai tik paskutinės – paprasčiausios detalės.

F.Lotoro atliekamos muzikos gelbėjimo operacijos, kurias jis pats ir finansuoja, iš pradžių kainavo nepaprastai daug pastangų. Vyras pasakoja, jog reikėjo belstis į nepažįstamų žmonių duris, akis į akį kalbėtis su holokausto siaubą išgyvenusių asmenų artimaisiais.

Pasak italų muziko, ne visi suvokia, kokį muzikinį lobyną jie slepia savo palėpėse ir rūsiuose. „Pažįstu žmonių, kurie koncentracijos stovyklos baisumus patyrusio tėvo popierinius užrašus paslėpė rūsiuose.

Man juos išvydus ten knibždėjo tuntai kirmėlių. Visa tai reikėjo kruopščiai dezinfekuoti“, – juokdamasis tarė F.Lotoro. 8 tūkstančiai muzikos kūrinių Muzikos kūrėjas šiuo metu gyvena nedideliame Italijos pietuose įsikūrusiame Barletos miestelyje.

Jo nedideliuose namuose pilna audiokasečių, dienoraščių ir filmų. Padedamas savo žmonos Grazios F.Lotoro jau surinko daugiau nei 8 tūkst. muzikos kūrinių, tarp kurių yra daugybė simfonijų, operų, liaudies dainų ar tiesiog melodijų, kurios buvo užrašytos ant maisto produktų, telegramų arba net bulvių maišų.

Vienas įkalintų asmenų savo kūrybai užrašyti naudojo anglies gabaliuką, kurį gavo kaip vaistą nuo dizenterijos, ir tualetinį popierių. To jam užteko ištisai simfonijai užrašyti. „Kai prarandi laisvę, tualetinis popierius ir anglis gali tapti tavo išlaisvinimu“, – sakė F.Lotoro. Kompozitorius ne tik pats kolekcionuoja muziką, bet ir ją aranžuoja ar net pabaigia koncentracijos stovyklose nebaigtus kūrinius.

F.Lotoro buvo ugdomas katalikų šeimoje, tačiau sulaukęs 15 metų nutarė pakeisti religiją. Jis tapo judėju. Pats kūrėjas tvirtina, kad nuo jaunystės turi žydišką sielą: „Vienas rabinas man pasakojo, kad kai žmogus atsiverčia į judaizmą, jis nepasikeičia, paprasčiausiai grįžta būti žydu.“

Susižavėjo kalinių talentu Vyro muzikinės gelbėjimo operacijos prasidėjo dar 1988 metais, kai jis sužinojo apie vienoje Čekijos koncentracijos stovykloje sukurtus kūrinius. Naciai Holokausto metais darė viską, kad apkvailintų pasaulį ir įtikintų žmones, kad jie žydus laiko humaniškomis sąlygomis. Tam buvo sukurti propagandiniai filmai, kuriuose rodomi belaisvių rengiami pasirodymai.

F.Lotoro sužavėjo filme pamatyti kalinių gebėjimai. Jis susisiekė su JAV Holokausto memorialinio muziejaus muzikos kuratoriumi Bretu Werbu ir paprašė pagalbos. B.Werbas teigia, kad tai, ką daro menininkas iš Italijos, yra neįtikėtina, nes jo indėlis suteikia galimybę išgirsti ir atlikti koncentracijos stovyklose sukurtus kūrinius.

Muzikos kuratorius taip pat tikino, kad muzika buvo vienas būdų mintimis pabėgti nuo šiurpios realybės ar net išsaugoti gyvybę: „Nėra jokių abejonių, jog buvimas stovyklos orkestro nariu padidino galimybę gyventi.“

Moterį išgelbėjo violončelė Anita Lasker-Wallfisch yra viena paskutinių gyvų Osvencimo koncentracijos stovyklos moterų orkestro narių. 94 metų moteris dabar gyvena Londone ir papasakojo, ką jai teko patirti. Moters tėvai, Vokietijos žydai, buvo suimti dar 1942 metais ir ji jų niekada nebematė.

Skaityti plačiau
LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

Šiandien į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky nebuvo pakviesta, gal organizatoriai pamiršo, kad žydai  1940m. birželio 14d. taip pat buvo ištremti.  Todėl čia primename LŽB pirmininkės F.Kukliansky kalbą, pasakytą  2016m. birželio  14d. Seime apie žydų trėmimą.

Per visus 25 nepriklausomybės metus Lietuvos žydų bendruomenė nebuvo gavusi progos viešai pasidalinti savo mintimis minint Gedulo ir Vilties dieną LR Seime. Praėjo 75 m. nuo masinių  Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Žydų tautai, kuri kentėjo Toroje išpranašautą tremtį nuo asirų, babiloniečių ir romėnų  laikų, tremties išbandymą galima laikyti dalimi istorinės tapatybės. Prieš 75 m. 1941- aisiais  buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos  skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo — pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000 žmonių.
Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypatingai stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypatingai ryški.

Skaityti plačiau
Tremtyje gimęs Andriukaitis – apie pirmojo paragauto obuolio skonį ir Lietuvą, atrodžiusią lyg rojus

Tremtyje gimęs Andriukaitis – apie pirmojo paragauto obuolio skonį ir Lietuvą, atrodžiusią lyg rojus

Vienintelė šeimos nuotrauka Oliokminske, 1957-ųjų vasara. V. Andriukaitis – antras iš dešinės./ Asmeninio archyvo nuotr.

Modesta Gaučaitė, LRT.lt

„Mano šeimos istorija, sakyčiau, kartu yra ir unikali, bet ir gana panaši į nemažos dalies kitų to meto šeimų“, – portalui LRT.lt kalbėjo Vytenis Povilas Andriukaitis. Tremtyje gimęs V. Andriukaitis prisiminė, kokius vargus teko iškęsti jo tėvams ir kokį įspūdį paliko pirmasis paragautas obuolys.

V. Andriukaitis daugeliui pažįstamas kaip politikas, buvęs Lietuvos pasiųstas Europos Komisijos eurokomisaras. Tačiau jo praeitis – paženklinta tremties. V. Andriukaitis gimė tremtyje, ten jo tėvai ir broliai išgyveno itin atšiauriomis sąlygomis.

„Aš nežinojau, kas yra pienas, kas yra bulvė ar obuolys, kas yra diena, kas yra naktis, kas yra rytas ar vakaras, kas yra sodas, kas yra daržovės. Visa tai neegzistavo“, – prisiminė V. Andriukaitis.Ta pirmoji trėmimų banga palietė daug tokių žmonių, kurie buvo politiškai angažuoti arba buvo valstybės tarnybose.

Išgyveno du karus

Kalbėdamas apie savo tėvus – Liudą ir Alfonsą – V. Andriukaitis pasakojo, kad jo mama ir tėtis išgyveno du pasaulinius karus. Per Pirmąjį mama buvo pabėgėlė, kartu su tėvais iš Kauno pasitraukusi į Maskvą: „Ten išgyveno visą tragišką bolševikų perversmą. Mano senelis miręs ir palaidotas Maskvoje, nežinau kur. Mamytė su močiute pėsčios grįžo iš Maskvos į Lietuvą visus tuos tūkstančius kilometrų. Mano mama išgyveno viską – ir badą, ir pabėgėlės, ir našlaitės dalią.“

Tėtis, kaip pasakojo, augo daugiavaikėje mažažemio šeimoje, bet visada labai troško mokslo. Susituokę V. Andriukaičio tėvai gyveno Klaipėdoje. Jo tėtis buvo stipriai nusiteikęs prieš nacius ir net norėjo suorganizuoti pasikėsinimą į Hitlerį, besilankiusį Klaipėdos krašte.

Vytenis Povilas Andriukaitis
Vytenis Povilas Andriukaitis / E. Blaževič/LRT nuotr.
Skaityti plačiau
Birželio 14d. Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena

Birželio 14d. Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena

Madeinvilnius,lt

MadeinLietuvoje sekmadienį minima Gedulo ir vilties diena, skirta paminėti sovietų vykdytus trėmimus. Prieš vidurdienį 11.59 val. visuomeninis projektas „Misija Sibiras“ kviečia žmones visuotinei tylos minutei.

Iš karto po to Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo iškilmingoje ceremonijoje bus iškelta Lietuvos vėliava. Vėliau šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose prasidės akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Per ją žmonės skaito tremtinių ir politinių kalinių vardus.

Šios akcijos organizatoriai „Misija Sibiras“ pranešė, kad šiemet dėl koronaviruso pavardžių skaitymas bus perkeltas į virtualią erdvę, tam sukurta speciali Gedulo ir vilties dienos platforma – www.birzelio14.lt.

Skaitymai bus įgyvendinami vaizdo skambučių pagalba, susisiekiant su visais iš anksto užsiregistravusiais į skaitymus. Prie šios iniciatyvos prisidės ir Jungtinių Valstijų lietuviai. Jie žmonių vardus skaitys Vašingtone prie paminklo komunizmo aukoms atminti. Penktus metus iš eilės vyksiančią akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“ organizatoriai nusprendė įprasminti nauju simboliu – liepos žiedu.

Pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojo Norberto Černiausko, liepų ir jų žydėjimo motyvas daug kur randamas liaudies kūryboje, dainose, o taip pat ir tremtinių eilėraščiuose. „Daugelio tremtinių atsiminimuose apie Lietuvą liko žiedų, žalumos, medžių vaizdinys.

Dalis tremtinių buvo išvežti į tolimą šiaurę, kur apskritai mažai kas žydėjo, todėl jie prisimindavo Lietuvos gamtą. Jei neklystu, per pirmąją trėmimų bangą jau buvo kai kur pradėjusios skleistis liepos, todėl tai gali būti vos ne paskutinis vaizdinys, kurį matė lietuviai prieš palikdami tėvynę“, – „Misijos Sibiras“ pranešime sako N. Černiauskas. Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimas vyks ir prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo. 1940–1941 metais iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin vežti pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonė

Skaityti daugiau: https://madeinvilnius.lt/pramogos/renginiai/lietuvoje-minima-gedulo-ir-vilties-diena/ .