Mokslas, Istorija ir Kultūra

Trilerį apie žydų istoriją parašęs R.Sabas: „Turime žinoti savo šaknis, jei norime turėti ateitį“

15min.  Mažvydas Karalius

Debiutinę knygą „Gaono kodas“ apie žydų istoriją parašęs komunikacijos specialistas Rytis Sabas šypsosi – jei verčiant trilerio puslapius galvoje kirba mintis, kad pasakojama lyg amerikiečių rašytojo Dano Browno romanuose, tikslas pasiektas. O tikslas paprastas – kuo daugiau žmonių turi išgirsti apie pamirštą žydų istoriją.

Knygoje yra daug jautrių temų – baltaraiščiai želvai (antikomunistai, žydus laikę komunistų sąjungininkais), visa Ukmergės istorija ir, galų gale, tas pats Aba Kovneris, kuris dviprasmiškai vertinamas. Aš nesu istorikas, nežinau visų faktų – ką radau viešai, tą sudėjau, kad žmonės žinotų istoriją, nes mes turime žinoti savo šaknis, jei norime turėti ateitį.

Keletą metų prisidėjau prie Jurbarko Sinagogų aikštės memorialo, kuriam praktiškai lėšas surinko žydai iš viso pasaulio, statybos. Lietuviai prie to minimaliai prisidėjo. Bet pagrindinė memorialo mintis buvo ta, kad tai paminklas ne Holokaustui, o lietuvių ir žydų bendruomenėms, kurios šimtus metų gyveno drauge ir kartu patyrė visko. Buvo ir draugais, ir priešais. Tai yra mūsų bendra istorija ir privalome ją prisiminti. Knygoje koncepcija ta pati.

Skaityti plačiau
Seime norima pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste

Seime norima pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste

yadvashem.org nuotr. / Žydų egzekucija prie Šiaulių 1941 metais
15min.lt  Roberta Tracevičiūtė Politikos aktualijų žurnalistė

Parlamento Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas Arūnas Gumuliauskas rengia Seimo nutarimo projektą, kuris numato, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Politikas nurodo, kad atskiri asmenys prisidėjo prie Holokausto, bet dėl to turi spręsti tik teismas.

Apie rengiamą Seimo nutarimo projektą A.Gumuliauskas pranešė gruodžio 13 dieną nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje metinėje konferencijoje-diskusijoje „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“.

Atsakydamas į vieną užduotą klausimą, A.Gumuliauskas minėjo, kad 2009 metais Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl istorinės atminties. „2019 metais – dabar vėl po dešimt metų. Aš noriu pasakyti, kad mes tokio pačio požiūrio, kaip Vakarų Europoje, į Holokaustą negalime turėti. Kodėl? Todėl, kad mes, skirtingai nuo Vakarų, pergyvenome dvi okupacijas – sovietų ir nacių. Tai reiškia, kad mes turime visiškai savitą istoriją ir savitą aiškinimą. Todėl dirbtinai, sakykime, Vakarų istoriografijos metodologiją iš karto permesti pas mus taip neišeina. Čia darėsi žymiai keistesni dalykai, nes vieną okupaciją staigiai pakeitė kita“, – dėstė Seimo LKVIAK pirmininkas.

Konferencijoje A.Gumuliauskas pranešė, kad parlamento LKVIAK parengė Seimo nutarimo projektą, pagal kurį „Lietuvos valstybė, kuri 1940-1990 metais buvo okupuota, nedalyvavo Holokauste“.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Kaip geologas iškasinėjo istorines pažymas

Arkadijus Vinokuras. Kaip geologas iškasinėjo istorines pažymas

Genocido centras paskelbė neva istorinio masto pažymą, pavertusią nacių kolaborantą Joną Noreiką žydų gelbėtoju. Esą jis organizavo Šiaulių geto žydų gelbėjimo tinklą. Kiek istorikų profesionalų po ilgų diskusijų, faktų, liudininkų ir aplinkybių analizės Kalėdų išvakarėse pateikė tokią stulbinančią išvadą? Vienas. Net ne istorikas, o geologas dirbantis viešųjų ryšių specialistu.

Visiškas skandalas yra, kad pati Genocido direktorė pripažįsta, kad ne vienas jos darbuotojas neturi istoriko išsilavinimo. Ir ji, cituoju: „Pati nesu istorikė, todėl man svarbus vidinis įsitikinimas […] aš jiems keliu sąlygą: ar jūs patys tikite savo tyrimų rezultatais.“ (LRT, gruodžio 23 d. 2019).

Skaityti plačiau
Kauno geto kalinio sūnus J. Haidas: „Tamsybei ir kvailumui privalome duoti atsaką“

Kauno geto kalinio sūnus J. Haidas: „Tamsybei ir kvailumui privalome duoti atsaką“

alfa.lt

Kauno Istorijų festivalyje viena istorija nuskambėjo simfoninės muzikos garsais: pirmąkart po karo pabaigos atliktas Kauno geto kalinio ir orkestro nario Percy Haido kūrinys „Geltonoji fantazija“. Šia proga į Lietuvą atvykęs jo sūnus amerikietis Josephas Haidas su Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie nepaprastą tėvų likimą, muzikos galią ir priešnuodžius prieš neapykantą.

– Kada pirmąkart iš tėvo išgirdote pasakojimus apie jo išgyvenimus Kauno gete ir Dachau koncentracijos stovykloje?lfa.lt

– Mano tėvas apie savo praeitį daug nekalbėjo. Kai jis atvyko į Ameriką, iškart norėjo visus baisumus pamiršti ir susikurti naują gyvenimą. Nelabai atsimenu, kad būtų man pasakojęs savo praeities istorijas. Yra keletą kartų minėjęs įvairių fragmentų, bet tik tiek. O mama (Sonia Pessin-Haid – IQ past.) buvo priešingybė: ji pasakojo savo patirtis, net išleido memuarų knygą.

Žinau, kad prieš karą tėvas Kaune buvo gana garsus muzikantas. Jis koncertuodavo kavinėje „Monika“, tapo vis populiaresnis. Labai gaila, kad mirė gana jaunas – sulaukęs vos 64-erių, ir aš daug ko apie jo praeitį nesužinojau. Tėvas tik yra minėjęs, jog gebėjimas groti jį išgelbėjo ir Dachau. Nacių pareigūnus jis mokė groti akordeonu ir dažnai pats jiems koncertavo. Tėvas to nekentė. Jis prisiminė, kad naciai buvo stambūs, storais pirštais, ir mokyti groti juos buvo beviltiška, nes vienu pirštu jie paspausdavo iškart du klavišus, o ne vieną. Tačiau grodamas jiems tėvas įsitaisydavo šalia saldainių vazelės: viena ranka grodavo, kita patyliukais žerdavosi saldumynus į kišenę.

Skaityti plačiau
LRT aktualijų studija. Kas iš tiesų buvo Jonas Noreika?

LRT aktualijų studija. Kas iš tiesų buvo Jonas Noreika?

LRT mediateka

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, kad Jonas Noreika, dar žinomas kaip generolas Vėtra, nacių okupacijos metais organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Iki šiol J. Noreika kaltintas, kad, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, išleido potvarkius dėl getų ir turto nusavinimo, kuomet masinės žudynės jau buvo įpusėjusios. Generolo Vėtros rėmėjai dėl naujausio atradimo nudžiugo, tačiau profesionalūs istorikai tuo nepuola tikėti ir ragina nedaryti išvadų iš vieno šaltinio. Į istorinės tiesos paieškas „LRT aktualijų studijoje“ leidžiasi LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė, Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis ir Vilniaus universiteto profesorė Jurgita Verbickienė. Ved. Mindaugas Jackevičius.

Laidos įrašas

 

Lietuvos žydai gruodžio 22d. vakare pradėjo švęsti Chanuką, uždegdami pirmąją žvakę

Lietuvos žydai gruodžio 22d. vakare pradėjo švęsti Chanuką, uždegdami pirmąją žvakę

Gruodžio 22d. vakare Lietuvos ir viso pasaulio žydai pradėjo švęsti Chanuką, uždegdami pirmąją žvakę. Ji žiba Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės balkone.

Šviesos ir žvakių šventė kaip ir kitos judėjų šventės, prasideda išvakarėse.  Pirmosios žvakės uždegimo šventėje dalyvavo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi-Avni Levy, bendruomenės nariai. 

Chanuka tęsiasi aštuonias dienas. Sinagogose ir namuose statoma Chanukos menora – speciali devynšakė žvakidė, kurioje  uždegamos  žvakės. Per Chanuką  pasaulio žydai prisimena stebuklą, kuris įvyko II amžiuje prieš m.e. senovės Izraelyje, kai prasidėjo sukilimas, kuris truko trejus metus. Jam vadovavo Juda, pravarde Makabėjus. Jo būrys sutriuškino  priešo kariuomenę ir išlaisvino Jeruzalės šventyklą, kurioje judėjams pavyko rasti tik vieną alyvuogių aliejaus indelį  šventyklos žvakidei. Aliejaus turėjo pakakti tik vienai dienai. Tačiau įvyko stebuklas – indelyje esanti aliejaus ugnis degė aštuonias dienas.

Prisimenant stebuklą,  kasmet iškilmingai ir linksmai, su šokiais, muzika ir dainomis švenčiama prasminga šviesos šventė. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, jog tai ne tik religinė, bet ir tautosakos šventė. Ji linki visiems žydų bendruomenės nariams linksmos Chanukos, kad šviesos šventė suteiktų geros nuotaikos, sveikatos ir džiaugsmo šeimose.

Pažymos apie J.Noreiką autorius: mano asmeninis reikalas, kaip rašiau pažymą

Pažymos apie J.Noreiką autorius: mano asmeninis reikalas, kaip rašiau pažymą

15min.lt  Rūta Miškinytė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) trečiadienį publikavo pažymą, kurioje teigiama, kad Jonas Noreika prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Vis dėlto žinomi istorikai pažymą sukritikavo, o LGGRTC direktorė 15min paliudijo, kad pažymos autorius yra Dalius Egidijus Stancikas, geologo išsilavinimą turintis, šiuo metu centro sekretoriate dirbantis publicistas.

15min nutarė susisiekti su minėtos pažymos autoriumi ir pasiteirauti, kaip vyko tyrimas, ar nebuvo bandoma ieškoti daugiau šaltinių prieš skelbiant oficialią pažymą, ar nenorėta šios turinio publikuoti straipsnio pavidalu ir, galiausiai, su kuo buvo konsultuojamasi rašant dokumentą. Taip pat 15min primena, kad LGGRTC yra biudžetinė įstaiga, tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais.

Pasiteiravus, ar atradus dokumentą jį tyrė ir nagrinėjo tik vienas istorikas, LGGRTC direktorė patikino, kad taip. Anot jos, tyrimo ir pažymos apie Joną Noreiką autorius yra Dalius Egidijus Stancikas, pastaraisiais metais publikuojantis savo tekstus tokiuose portaluose, kaip tiesos.lt, slaptai.lt, alkas.lt, pozicija.org ir ekspertai.eu.

Skaityti plačiau
Izraelio ambasadorius Jossi Levy pristatė savo romaną “Meilės prekeiviai”

Izraelio ambasadorius Jossi Levy pristatė savo romaną “Meilės prekeiviai”

Yossi Avni-Levy (g. 1962) – diplomatas ir rašytojas, laikomas vienu geriausių Izraelio autorių. Jo rašymo stilius pasižymi asmeniškumu ir poetiškumu, padedančiu skaitytojams įsijausti ir susitapatinti su veikėjais. Pelnė Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą autoriams, rašantiems hebrajų kalba. Ėjo ambasadoriaus pareigas Serbijoje ir Juodkalnijoje, 2019 m. paskirtas naujuoju Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Levy yra parašęs 6  romanus hebrajų kalba. Naujausias jo romanas „Meilės prekeiviai“  buvo išverstas į lietuvių kalbą ir neseniai išleistas „Sofoklio“ leidykloje Vilniuje. ,,Meilės preikeiviai”- intriguojanti knyga Lietuvos skaitytojui. Yossi Levy pristatė savo romaną Lietuvos nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje, pristatymą moderavo rašytojas publicistas, buvęs ilgametis  Valstybinio Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris. Jis skaitė ištraukas iš knygos lietuvių ir anglų kalbomis.

Ambasadorius Yossi Levy pasakojo apie savo šeimą, diplomato darbą įviriose valstybėse ir knygų rašymą.  Jis pasirodė esantis žavus, įdomus, draugiškai bendraujanti asmenybė, puikus pasakotojas, parašęs įdomų romaną, kurį paskyrė savo tėvo atminimui. Rašytojas kalbėjo apie save daugiau nei apie romaną, kuris, jo teigimu, panašus į autobiografinį, bet iš tikrųjų toks nėra. Jis papasakojo apie savo diplomatinę karjerą, kuri vyko Europoje. Paklaustas, kodėl pasirinko Europą, atsakė: ,,nes  šeima neturi ten šaknų”. Yossi Levy pasidalino sunkumais, kuriuos patyrė, būdamas gėjus Izraelyje ir kitur, kalbėjo apie savo sutuoktinį ir jų vaikus.

Ambasadorius ir rašytojas  prisiminė gyvenime patyręs įtampą, derindamas rašytojo ir diplomato darbus. Kaip rašytojas jis sugebėjo išnagrinėti temas, kurios diplomatinėje srityje būtų griežtai tabu. Jis pateikė pavyzdį, kai rašė apie žydų tėvynę Europoje, jo  dėmesys buvo sutelktas į dabartinę pietryčių Lenkiją, kur Izraelio žydai galėjo būti evakuoti dėl įtemptos padėties Viduriniuose Rytuose. „Aš pavadinau vieną miestą „Tel-Lvov”, – šypsodamasis sakė jis.

Į knygos pristatymą atėjo nemažai diplomatų. Viena britų diplomatė  paklausė apie ambasadoriaus išėjimą į pensiją, ar jis galvojo apie tai, ar kada nors galėtų iš tikrųjų grįžti namo į pasikeitusią tėvynę ir, remdamasi savo patirtimi pasakė, kad grįžus namo, rado visiškai neatpažįstamai pasikeitusią vietą.

Kitas Europos diplomatas jo paklausė, ar romanas yra prieinamas anglų kalba, apgailestaudamas, kad negali skaityti nei lietuvių, nei hebrajų kalbomis. Yossi Levy teigė, kad vertimas bus ateityje. Lietuvos žydų rašytojas, žurnalistas Arkadijus Vinokuras pasidalino savo įspūdžiais apie perskaitytą knygą: ,nors ji nebuvo provokuojanti, tačiau skaitytojui ji sutekė daug žinių švelniai, lengvai, suprantamai, bei gyrė rašytojo stilių.

Ambasadorius Yossi Levy padėkojo Olgai Lempert už romano vertimą iš hebrajų į lietuvių kalbą.

„Meilės prekeiviai“ – jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie tėvystę. Romane dėliojama tėvo, sūnaus ir senelio – trijų kartų – istorija: apie tylią sūnaus meilę tėvui, beribę vaiko meilę motinai ir dviejų tėčių meilę. Autorius veda skaitytoją iš skurdžios, bet patrauklios Izraelio gyvenvietės septintajame dešimtmetyje į vaizdingas tolimo miesto gatves, kur žmonės ir velniai gyvena vieni šalia kitų.

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl LGGRTC platinamos klaidingos informacijos apie Joną Noreiką

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pareiškimas dėl LGGRTC platinamos klaidingos informacijos apie Joną Noreiką

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai smerkia neatsakingus ir visuomenę klaidinančius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiškimus, susijusius su Jono Noreikos veikla pastarajam einant Šiaulių apskrities viršininko pareigas Antrojo pasaulinio karo metais.  Teiginiai, kad iki Žagarės geto likvidavimo Jonas Noreika„ nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų“ yra istorijos revizionizmo ir Holokausto neigimo pavyzdžiai, daromi valstybinės institucijos. Pateikti „įrodymai“, kad Jonas Noreika organizavo žydų gelbėjimą yra neparemti jokiais faktais ar išgelbėtųjų liudijimais – ar Genocido centro darbuotojams pavyko apklausti patį Joną Noreiką ir nnustatyti, ką šis „žinojo“? Lietuvos žydų bendruomenė vertina Jono Noreikos veikla organizuojant getus bei parduodant nužudytų žydų turtą kaip dalyvavimą masiniame žydų naikinime. Lietuvos žydų bendruomenė pasilieka teisę kvestionuoti Genocido centro spekuliacijas įstatymo nustatyta tvarka.

Chanuka 2019 – šventės istorija,  tradicijos ir vaišės

Chanuka 2019 – šventės istorija,  tradicijos ir vaišės

Žydų Chanukos šventė trunka aštuonias dienas, tradiciškai pasakojama apie stebuklus, kurie įvyko prieš 2183 m. Tai – šviesos ir žvakių šventė, kurią žydai kasmet pradeda švęsti, pagal judėjų kalendorių Kislev mėnesio 25 dieną. Ši data 2019 m. atitinka gruodžio 22d.

„Šviesos ir žvakių šventė“, kaip ir kitos judėjų šventės, prasideda išvakarėse. Chanuka tęsiasi aštuonias dienas.

Pagal kalendorių Chanuka paprastai „patenka“ į gruodį, todėl daugelis ją supranta kaip  žydų  Naujuosius metus, nors taip nėra. Žydų Naujieji metai (Rosh ha Shana) pasaulietiniame 2019 m. kalendoriuje, prasidejo spalio 1 d. – šventėme 5780 metus.

Per Chanuką  prisimename stebuklą, kuris įvyko II amžiuje prieš m.e. senovės Izraelyje, kai buvo išlaisvinta Jeruzalė, išvalyta nuo helenistinių stabų Jeruzalės šventykla po Makabėjų sukilėlių pergalės prieš graikų karaliaus kariuomenę.

Kodėl švenčiama Chanuka?

Izraelio žemė nuo 215 m. p.m.e valdė helenistinių pažiūrų valdovai. Jie niekino judėjų tradicijas – buvo uždrausta mokytis Toros, švęsti Šabatą.

Prasidėjo sukilimas, kuris truko trejus metus. Jam vadovavo Juda, pravarde Makabėjus – “ kūjis”. Jo būrys sutriuškino  priešo kariuomenę ir išlaisvino Jeruzalės šventyklą. Joje judėjams pavyko rasti tik vieną alyvuogių aliejaus indelį  šventyklos žvakidei. Aliejaus turėjo pakakti tik vienai dienai. Tačiau įvyko stebuklas – indelyje esanti aliejaus ugnis degė aštuonias dienas.

Prisimindami šį stebuklą, išminčiai nutarė, kad kasmet nuo Kislev mėnesio 25 dienos, aštuonias dienas bus švenčiama Chanukos  šventė  Nuspręsta, kad Kislev mėnesį 8 vakarus bus uždegama po vieną aliejaus indelį žvakidėje (chanukijoje) arba žvakutė ir skaitoma padėkos malda. Jeruzalės šventykloje atsinaujino maldos D-vui, o šventė pavadinta Chanuka.                 

Remiantis šimtmečių senumo tradicija, aštuonias dienas sinagogose skaitomos padėkos maldos. Chanukos metu sinagogose ir namuose statoma Chanukos menora – speciali devynšakė žvakidė, kurioje  uždegamos  žvakės.

Pagal judėjų  tradiciją chanukija yra statoma ant palangės, kad praeiviai galėtų pamatyti kaip judėjai vykdo įsakymą  – „atidengia stebuklą“. Po saulėlydžio, aštuonias Chanukos dienas, vakarais uždegama po vieną žvakutę.

Chanuka yra vadinama ir vaikų švente. Vaikai suka specialų vilkelį, jidiš kalba vadinamą „dreidl“, o hebrajų k. – „sevivon“. Kiekvienoje pusėje yra 4 hebrajų kalbos raidės, kurios reiškia (diasporoje) –„Didis stebuklas įvyko ten“ (Jeruzalėje), o Izraelyje – „ Didis stebuklas įvyko čia“.   Įprasta dovanoti vaikams pinigėlius arba šokoladines monetas  – jidiš k.- „chanuka gelt“.

Pagrindinės vaišės

Pagrindiniai ir būtini patiekalai gaminami aliejuje. Įvairiausių rūšių spurgos (hebrajų k.) suvganijot su įvairiausiais įdarais, bulviniai blynai -„latkės“ ( jidiš k.).

Lietuvoje visos žydų bendruomenės švenčia Chanuką.                                                    Vilniuje Kudirkos aikštėje jau daugelį metų įžiebiama didžiulė Chanukija – Menora. Šventėje dalyvauja miesto ir vyriausybės atstovai. Vyksta įdomus ugnies fejerverkas, miestiečiai vaišinami tradicinėmis šventės vaišėmis.

Kelerius metus Vilniuje buvo uždegamos žvakutės ir prezidentūroje                                            .

Chanukos šventės šviesa ir šiluma pasaulyje

JAV parduotuvių ir visuomeninių organizacijų languose, vitrinose, šalia Kalėdų eglutės uždegamos ir chanukijos.

Šiais metais pirmieji panašūs pagarbos ženklai pasirodė ir Lietuvoje – žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius pasveikino skaitytojus su šv. Kalėdomis, Naujais metais ir Chanuka. Ačiū!

Simas Levinas, Vilniaus religinės bendruomenės pirminininkas

Istorikai: jei LGGRTC pažyma apie J.Noreiką būtų studento darbas, ją įvertintų labai prastu pažymiu

Istorikai: jei LGGRTC pažyma apie J.Noreiką būtų studento darbas, ją įvertintų labai prastu pažymiu

15min.lt Rūta Miškinytė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) paviešinus Daliaus Egidijaus Stanciko sudarytą pažymą apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros tariamą žydų gelbėjimą, istorikai išreiškė nepasitenkinimą pačia pažyma ir jos sudarymo principais. Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis supeikė nekritišką šaltinių vertinimą, o Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Nerijus Šepetys teigė, kad pažyma nedaro garbės LGGRTC ir yra labai klaidinanti.

Trečiadienį LGGRTC paskelbė pažymą, kurioje teigia, kad kontroversiškai vertinamas Jonas Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo ir organizavo jų gelbėjimo tinklą. Pagrindiniu to įrodymu pažymoje laikomas jėzuito kunigo Jono Borevičiaus 1986-aisais Jungtinėse Valstijose pasakytas liudijimas.

Tokių liudijimų daug, beveik visi – prolietuviški

Vis dėlto istorikai linkę skeptiškai vertinti šį atradimą. Pasak Nerijaus Šepečio, panašių liudijimų dėl Sovietų Sąjungos įvairiais nusikaltimais kaltinamų asmenų ekstradicijos Jungtinėse Valstijose aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo apstu, o beveik visi liudiję lietuviai pasisakė tautiečių naudai. Šį kunigo J.Borevičiaus liudijimą, visų pirma, derėtų vertinti būtent tokiame kontekste.

„Dauguma liudijo už savo tėvynainius, už savo tautiečius, jie palankūs kaltinamiesiems. Tai savaime suprantama, šioje vietoje reiškiasi solidarumas. Tokių paliudijimų yra buvę tokiose bylose ir čia tikrai nėra naujiena“, – pasakojo istorikas.

Niekas nenorėjo atiduoti savo tautiečių Sovietų Sąjungai į rankas, kur teisingo teismo tikrai nebuvo galima tikėtis ir grėsė politinis susidorojimas.

„Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją. Ir dabar čia, šioje vietoje ieškoti net ne atsakymo į klausimą, o paties klausimo, ką darė Jonas Noreika, būdų didžiausias nesusipratimas. Ir ką mes čia dabar skaitome? Mes skaitome ugningą pažymą, kad štai, Jonas Noreika gelbėjo žydus“, – teigė N.Šepetys.

Pasak Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio, LGGRTC turėtų atsargiau elgtis ir nedaryti tokių išvadų, turėdami vos vieną šaltinį.

LGGRTC / Lrt.lt nuotr./Jonas Noreika

„Visų pirma, norėčiau pamatyti visą tyrimą, nes iš to, kas jau buvo paskelbta, turiu per mažai informacijos. Bet iš to, ką mačiau, aš tiesiog būčiau žymiai atsargesnis, nedaryčiau tokių išvadų“, – teigė istorikas.

Anot jo, tokius liudijimus reikia vertinti skeptiškai.

„Istorikams, kaip ir žurnalistams, galioja tas pats principas – tam tikras skeptiškumas liudininkų atžvilgiu, kurie liudija praėjus vos ne 50 metų nuo tų įvykių. Tai yra vienas momentas, nes reikėtų pakankamai gerai žinoti, kokiomis aplinkybėmis buvo duodami parodymai, apie ką buvo kalbama, pagaliau reikėtų išsiaiškinti liudininko ryšius su tuo, apie kurį liudijama. Šitas kritikos principas galioja visiems“, – tvirtino A.Nikžentaitis.

Skaityti plačiau
Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Liudvikas ZAMENHOFAS Lietuvoje

Povilas Jegorovas, Lietuvos Esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas

Pažymint tarptautinės Esperanto kalbos kūrėjo žymiausio pasaulio litvako Liudviko Lazario Zamenhofo  gimimo 160-ąsias  metines (1859 m. gruodžio 15 d. – 1917 balandžio 14d.)  Pasaulio lietuvių centro leidykla,  bendradarbiaudama su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Aleksandro Korženkovo  knygą  „Zamenhofas: biografinė apybraiža“.

Tai jau septintoji lietuvių kalba išleista knyga  apie šio didžio humanisto ir mąstytojo gyvenimą, kūrybą, veiklą. Pirmasis platesnę L. Zamenhofo biografiją parašė ir paskelbė Aleksandras Dambrauskas-Jakštas dar 1930 m.  rinkinyje „Užgesę žiburiai“.

2002 m. leidykla „Ryto varpas“ Kaune šią biografiją išleido atskira knyga pavadinimu „Svajotojas“ kartu su Petro Čeliauskio straipsniu  „Liudvikas Zamenhofas  ir Lietuva“ priede.  Tais pačiais metais leidykla „Alma Littera“  išleido italų autoriaus Vitaliano Lamberti labai plačią ir gausiai iliustruotą knygą „Vienas balsas visam pasauliui“ (448 psl. iš italų kalbos vertė I.Tuliševskaitė ir A.Gudaitis).  Kauno leidykla „Dajalita“  2004 metais išleido britų rašytojos Marjorie Boulton   labai populiarią knygą „Zamenhofas, esperanto kalbos autorius“ (312 psl. iš esperanto kalbos vertė D. Statkuvienė). Tais pačiais 2004 metais Kauno leidykla  „Ryto varpas“ išleido lenkų žurnalisto ir rašytojo  Romano Dobrzynskio knygą „Zamenhofo gatvė“ (288 psl. iš esperanto kalbos vertė D.Pileckienė, V.Šidlauskas ir kiti).

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje 2006 metais  išleido prancūzų autorių Rene Centassi ir Henri Masson knygą apie L.Zamenhofą „Žmogus, metęs iššūkį Babeliui“ (264 psl. iš prancūzų kalbos vertė  V.Rinkevičius).

Pagaliau Vilniaus esperantininkų draugija kartu su leidykla „Žemės trauka“ 2017 metais išleido Vytauto Šilo studiją „Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“.

Naujoji Aleksandro Korženkovo knyga išsiskiria savo dokumentiniu tikslumu ir glaustumu, kas yra būtina biografiniams leidiniams, autorius remiasi gausia archyvine medžiaga. Eilę metų dirbęs Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Prancūzijos , Nyderlandų, Vokietijos, Šveicarijos archyvuose ir bibliotekose, jis po kruopelytę dėliojo Liudviko Zamenhofo gyvenimo ir kūrybos faktus į vieną knygą.  Rezultatas – 320 puslapių knyga „Žmogus: Daktaro L. L. Zamenhofo gyvenimas, veikalai ir mintys“ , kuri 2009 metais išleista Kaune esperanto kalba.  Šiemet išleista 136 puslapių knyga „Zamenhofas: biografinė apybraiža“ yra tos žymiai platesnės knygos gausiai iliustruota santrauka, kuri pirmą kartą buvo išleista taip pat Kaune ir taip pat esperanto kalba  2010 metais. Ją į lietuvių kalbą iš esperanto kalbos išvertė Rimas Šuopys. Knygos redaktorė yra Aida Kubilienė, viršelio dizainerė – Virginija Jokubkaitė. Leidinio pabaigoje autorius pateikia išsamią  bibliografiją. Knyga tapo bestseleriu ir iki šiol jau yra išversta į anglų, čekų, slovakų, italų, ispanų, portugalų  kalbas ir išleista tose valstybėse.

Lietuvos esperantininkams šie metai yra išskirtiniai. Prieš  100 metų 1919-aisiais buvo įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga. Pažymėdami tai Aleksandro Korženkovo knygos pabaigoje pridėjome keturis papildomus tekstus , t.y. Vytauto Šilo istorinį straipsnį „Liudvikas Zamenhofas ir Veisiejai“, to paties autoriaus išsamią studiją  apie pirmuosius du Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklos dešimtmečius ( 1919-1940 ), Povilo Jegorovo apžvalginį straipsnį apie šiandieninę Lietuvos esperantininkų sąjungos veiklą,  ją atkūrus 1988 metais, bei žymių žmonių pasisakymus apie esperanto kalbą.

Dar būdamas paauglys, L. L. Zamenhofas pradeda kurti kalbą… Ir po keliolikos metų, kai jam sukanka 27 metai, jis pristato naująją kalbą, pavadintą Tarptautine kalba. Liudvikas, pristatydamas projektą, save pavadina “daktaru, kuris tikisi”. Daktaru, nes jo profesiją buvo okulistas, XIX a.  jaunas gydytojas, tautų bendravimui sukurtos esperanto kalbos sumanytojas Lazaris Zamenhofas pradėjo dirbti Veisiejuose. Jis tikėjosi, kad toji kalba įneš į pasaulį taiką ir privers tautas mylėti vienai kitą… Projektas prigijo, kalba įgijo “daktaro esperanto” (esperanto – žmogus, kuris tikisi) vardą. Vėliau kalba pradėta vadinti tiesiog esperanto kalba. Nors jos gramatika kito ir tobulėjo, tačiau pagrindinės gramatikos taisyklės, sukurtos Liudviko Lazario Zamenhofo, išliko ir iki šių dienų.

.

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) darbų paroda

Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) atidaryta garsaus prancūzų-izraeliečių fotografo, vieno iš modernizmo fotografijos kūrėjų, Moisiejaus Ver (Moišė Vorobeychik) arba Moshe Ravivo darbų paroda.

Ekspozicijos kuratorius Nissanas N. Perezas (Izraelis) pažymėjo, kad meistro darbai pristatomi pirmą kartą. Dr. Nissanas Perezas fotografijos istorikas, tyrinėtojas ir kuratorius. 1977-2013 įkūrė ir vadovavo fotografijos departamentui Izraelio muziejuje Jeruzalėje (the Israel Museum, Jerusalem), šiuo metu dirba Moï Vero archyvo direktoriumi. Yra sudaręs ir kuravęs daugiau kaip 180 parodų Izraelyje ir pasaulyje, publikavęs eilę straipsnių, katalogų ir knygų.

Moishe Vorobeichik gimė 1904  dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Po studijų S. Batoro universitete Vilniuje studijavo Vokietijoje tapybą. Jo klasės draugai buvo garsieji Paul Klee ir Vasily Kandinsky. Gavęs iš savo tėvo fotoaparatą „Leika“,  jis susirgo fotografija, todėl išvažiavo į Prancūziją mokytis. 1932 m. išvyko į Palestiną kaip savaitraščio „La Vie Parisienne“ foto žurnalistas. 1934 m., paveiktas sionizmo idėjų, jis persikėlė gyventi į Palestiną.  Cfato mieste įkūrė garsiąją menininkų koloniją. Nuo 1950 m. Moshe Raviv atsidavė tapybai. Menininkas mirė 1995 m.

Moi Ver (Moishe Vorobeichik) vienas iš pirmųjų sukūrė fotografijų ciklą iš Vilniaus žydų kvartalo (Vilna). Parodos atidarymo proga Nacionalinėje galerijoje,  Vilniuje, Lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos institutas, dalyvaujant Moishe Vorobeichik šeimai, perspausdino unikalų leidimą – autoriaus nuotraukų albumą “The Ghetto Lane in Wilna” („Vilnos žydų gatvė“).

„Moi Ver“ paroda skirta Vilniaus Gaono metams ir Lietuvos žydų istorijai, Nacionalinėje dailės galerijoje ji veiks iki 2020 m. Vasario 23 d.

Vytautas Bruveris. Išžudytų žydų turtas: nusisukti negalima imtis

Vytautas Bruveris. Išžudytų žydų turtas: nusisukti negalima imtis

Kaip geriau elgtis valstybei ir jos politikams, susidūrus su kokiu nors aštriu, jautriu ir visuomenėje prieštaringą reakciją keliančiu klausimu – kišti galvas į smėlį ar vis dėlto kalbėti ir diskutuoti apie tai?

Šią amžiną tiesą patvirtino ir praėjusią savaitę Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) bei Geros valios fondo suorganizuota konferencija, skirta per Holokaustą pagrobto žydų turto grąžinimo klausimams.

Lietuvos valdžią imtis šio klausimo jau seniai ragina pagrindiniai ir Lietuvos, ir Izraelio tarptautiniai partneriai – amerikiečiai. Dabartinė JAV prezidento adminstracija bei parlamentas šiam klausimui rodo ne mažiau, o gal net ir daugiau dėmesio, nei jų pirmtakai. Štai ir prieš porą metų Vilniuje lankėsi specialusis Valstybės departamento įgaliotinis Holokausto klausimais Th.Yazdgerdi. Jo pokalbių su aukščiausiais šalies valdininkais ir politikais pagrindine tema ir buvo – ar Lietuva galvoja kaip nors pradėti spręsti privataus žydų turto grąžinimo arba kompensacijų už jį klausimą? Lietuvos politikų bei valdininkų reakcija – panaši, kaip ir jų kolegų kitose regiono valstybėse. Drąsesni lakoniškai ir kategoriškai nukerta, jog šis klausimas net nesvarstytinas, tuo tarpu kone absoliuti dauguma tiesiog tyli, lyg burnas prisėmę, ir vengia šio klausimo, lyg ugnies. Pavyzdžiui, dabartinių valdančiųjų valstiečių vedlys R.Karbauskis prieš porą metų yra viešai sakęs, jog šioji valdžia šio klausimo nesiims, nes jis „supriešintų visuomenę“. Premjeras S.Skvernelis taip pat nukirto, jog Lietuvos valstybė apskritai jau yra suvedusi sąskaitas su Holokaustu, tad kalbėti nebėra apie ką.

Be abejo, LŽB į renginį kvietė visų pagrindinių valstybės institucijų – Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės – atstovus bei vadovus, taip pat R.Karbauskį ir kitus parlamentarus. Vieni kvietimus lakoniškai atmetė, kiti – tiesiog ignoravo. Tiesą sakant, toks elgesys net panašus į įžeidžiančią nepagarbą.

Tačiau baimė, pasirodo, tokia stipri, kad dėl jos vengiama net pasirodyti tokiame renginyje. Ši baimė, kaip matyti, užvaldžiusi net ir naująją Prezidentūrą, kurios šeimininkas G.Nausėda žadėjo būti visų, net ir sudėtingiausių problemų bei diskusijų šalyje „moderatoriumi“.

Skaityti plačiau
„Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“

„Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“

Vilniaus universiteto leidykla kviečia susipažinti su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės dr. Aušros Pažėraitės monografija „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“.

Ši knyga – tai bandymas pamėginti apčiuopti keletą Lietuvos žydų mąstytojų takelių, prieiti prie Lietuvos žydų religinės (iš dalies ir filosofinės) minties paveldo tokiu būdu, kad atsiskleistų jo situacija modernių laikų religijotyrinių ir kai kurių filosofinių idėjų bei kategorijų kontekste. Tai daroma diskutuojant su religijotyroje įsitvirtinusiomis ritualo ar sacrum kategorijomis, analizuojant šį paveldą Naujaisiais laikais vykusio rašytinių šventraščių „išlaisvinimo“ iš „sakytinių“ paveldų,  t.y. tradicinių interpretacijų autoriteto ir galios, požiūriu.

Knygoje pateikiami keli ištraukų iš Vilniaus Gaono, R. Chaimo iš Valažino, R. Chaimo Ozerio Grodzinskio, R. Izraelio Salanterio, Emmanuelio Levino tekstų vertimai, palydimi komentarais.

Dr. Aušra Pažėraitė specialiai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui www.lzb.lt pasakoja,apie savo svajonę parašyti knygą apie  Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą.

,,Parašyti knygą, kurioje galėčiau pasakoti, analizuoti, interpretuoti Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą, buvo mano sena svajonė. Pradinė mintis buvo pristatyti labiau panoraminę šio palikimo apžvalgą, tačiau ėmus prie knygos dirbti, pasirodė, kad pirminis mano sumanymas buvo pernelyg optimistiškas. Pirmiausia susidūriau su tokia problema, kadangi pristatyti tokio panoraminio vaizdo neįmanoma, neturint kokios nors perspektyvos, nes tai ne tas atvejis, kaip kad, pavyzdžiui, pristatant filosofinės minties istoriją, galima bandyti pristatyti to ar kito filosofo mąstymo sistemą, keltus klausimus, minties naujumą, kuris reikšmingas kitoms filosofų kartoms. O šiuo atveju greičiau galima rasti ne tiek kokį nors bandymą sistemingai formuluoti klausimus, aktualius filosofinei tradicijai, kiek klausimus, aktualius žydų bendruomenei. Tai visai kita perspektyva.

Kita problema, kuri man iškilo – laikotarpis ir „litvakiškumo“ apimtis. Turiu omenyje problemą, kai geografinės ribos, kuriose galėtume ieškoti Lietuvos žydų palikimo, istoriškai labai keitėsi, ir būna, kad tos pačios istorinės asmenybės priskiriamos tai Lietuvos, tai Lenkijos, tai Rusijos palikimui, ir tai būtų įvedę į milžinišką lauką asmenybių ir problemų, iš kurio nebūčiau išsikapsčiusi daugelį metų. Tačiau neprarandu vilties prie to sugrįžti, kad ir paliečiant po nedidelį tos plačios teritorijos lopinėlį. O šiam kartui, nedidelės apimties knygai, kuriai neturėjau pakankamai lėšų, nors, dėkui Geros Valios Fondui, turėjau galimybę trumpam padirbėti Izraelyje universitetinėse bibliotekose.

Taigi pasirinkau siauresnį variantą – litvakiškumą, kuris siejamas su religine tradicija, istoriškai siejama su Vilniaus Gaonu ir jo mokinių ratu. O tai leido pasirinkti tam tikrą perspektyvą, kuri leistų apjungti dažnai sunkiai apjungiamus minties kelius – moderniais laikais besiformuojančią vakarietišką religijos sampratą, kuri šiandien dažnam žmogui atrodo tokia savaime suprantama, kad tiesiog sunku įsivaizduoti, kad prieš porą šimtmečių galėjo būti ir kitaip viskas suvokiama, ir protestantizmo bendrai, o filosofijoje Spinozos atskirai įleistu pleištu tarp šventųjų tekstų nešamos žinios ir jos interpretacijos, t.y. tarp užrašyto švento teksto ir sakytinio teksto, t.y. žodžiu perduodamos tradicijos.  Knygoje aptariu įvairias šioje perspektyvoje iškylančias problemas ir pateikiu keletą savo verstų r. Vilniaus Gaono, r. Chaimo iš Valažino, Emmanuelio Levino, r. Chaimo Ozerio Grodzinskio ir keletą kitų tekstų.

Aš pati turėjau svaiginančią patirtį, kai atsirado galimybė dalyvauti Vilniaus Choralinėje sinagogoje 2016 metais beit midraše, kuriame Toros užsiėmimus vedė rabinai, pajutau egzistuojantį skirtumą ir ryšį tarp rašytinio teksto ir sakytinės tradicijos.

Jiems, o kartu ir mane priėmusiai Vilniaus religinei bendruomenei esu labai dėkinga, nes be šio tiesioginio susidūrimo su gyva sakytine tradicija, daugelis klausimų nebūtų gal ir kilę, ir daugelis niuansų man pačiai būtų likę nepasiekiamai tolimi.”

Knygą „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“ galite įsigyti knygynuose „Akademinė knyga“, „Versmė“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt, humanitas.lt.

Per porą metų Vilniuje planuojama pastatyti paminklą žydų gelbėtojams.

Per porą metų Vilniuje planuojama pastatyti paminklą žydų gelbėtojams.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sudarė darbo grupę, kuri turės aptarti paminklo koncepciją ir parengti sąlygas kūrybinės idėjos konkursui. „Jau keletą metų Vilniuje planuojama pastatyti labai svarbų mūsų valstybės, tautos atminčiai paminklą – Holokausto laikų herojams, žydų gelbėtojams, Pasaulio tautų teisuoliams“, –  kalbėjo ministras. „Iš tikrųjų būtina vykdyti šį labai svarbų atminčiai projektą“, – pabrėžė jis. Planuojama, kad iš Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės, Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos žydų bendruomenės, Dailininkų sąjungos, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovų sudaryta darbo grupė per artimiausius mėnesius parengs kūrybinės idėjos konkurso sąlygas.

Skaityti plačiau
Kaip pasaulis sužinojo apie vieną žiauriausių XX a. katastrofų?

Kaip pasaulis sužinojo apie vieną žiauriausių XX a. katastrofų?

Nuotraukoje Aušvico Birkenau koncentracijos stovykla

15min.lt Laura Kešytė

Kada kino kūrėjai ėmė gvildenti Holokausto temą? Kaip jie rinkosi vaizduoti vieną žiauriausių XX a. katastrofų? Ar Holokausto siaubą įmanoma perteikti kino kamera? Pasakoja kultūros istorikė Violeta Davoliūtė–Opgenorth.

Violeta Davoliūtė-Opgenorth – vyresnioji mokslo darbuotoja LKTI, vizituojanti profesorė École des hautes études en sciences sociales (EHESS). 2015-2016 metais – mokslo darbuotoja Yale universiteto MacMillan Tarptautinių ir regioninių studijų centre, JAV. Toronto universitete apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje „Testimony: from the Poetics of Place to the Politics of Memory“ (2004).

Holokausto temos vystymas kine Vakarų Europoje, ypač 7-8 dešimtmečiais glaudžiai siejosi su Adolpho Eichmanno teismo procesu, su Hanos Arendt straipsniais apie šį procesą laikraštyje The New Yorker, jos knyga “Eichmanas Jeruzalėje” (1963), istoriko Raulo Hilbergo tyrimais – 1961 metais pasirodžiusioje jo knygoje Europos žydų sunaikinimas pirmą kartą buvo aiškiai išskirtos kategorijos – nusikaltėlis, liudininkas, teisėjas, auka.

Visa tai įvairiose Europos šalyse įžiebė politiškai skausmingas diskusijas, kas Antrojo pasaulinio karo metu buvo kolaborantai, kas buvo aukos, kas buvo liudininkai, kokie jų vaidmenys, kokie prototipai, kaip reikėtų juos reprezentuoti. Visa tai tiesiogiai siejosi su kinu, nes kinas darė didžiulę įtaką šioms diskusijoms ir istoriniams tyrimams apskritai: atskleisdavo naujas perspektyvas, kontroversijas, patraukdavo visuomenės, ypač politikų dėmesį, o dažnai pastarieji ir spręsdavo, kaip pasakoti Antrojo pasaulinio karo istoriją jų visuomenėms. Kitaip tariant, kinas ne tik atspindėjo, bet ir skatino istorijos naratyvų kaitą.

Skaityti plačiau
Joachimo Tauberio pranešimas apie Holokaustą ir nusavintą žydų nuosavybę

Joachimo Tauberio pranešimas apie Holokaustą ir nusavintą žydų nuosavybę

Regioninėje konsultacijoje Vilniuje LŽB: Holokausto laikotarpio turto restitucija – 10 metų po Terezino deklaracijos, pranešimus pristatė žinomi istorikai, ne vienerius metus nuosekliai tyrinėję Holokausto istoriją Lietuvoje. Čia pristatomas Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nario Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktoriaus profesoriaus dr. Joachimo Tauberio pranešimas ,,Holokaustas Lietuvoje“.

J.Tauberis yra knygų ir akademinių straipsnių apie Holokaustą Lietuvoje ir šiaurės rytų Europoje autorius. Džiaugiamės galėdami pristatyti nuotraukas ir tezes, kurias jis pateikė gruodžio 2d. tiems, kurie negalėjo atvykti į konferenciją Vilniuje.

1941 metų birželį nacių Vokietijai užpuolus Sovietų sąjungą ir Lietuvoje prasidėjus sukilimui, paskelbusiam apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą, nuo pirmų minučių žydai tapo sukilimo aukomis.

holocaust in lithuania 1941-1944_6