Nuotraukoje Aušvico Birkenau koncentracijos stovykla
15min.lt Laura Kešytė
Kada kino kūrėjai ėmė gvildenti Holokausto temą? Kaip jie rinkosi vaizduoti vieną žiauriausių XX a. katastrofų? Ar Holokausto siaubą įmanoma perteikti kino kamera? Pasakoja kultūros istorikė Violeta Davoliūtė–Opgenorth.
Violeta Davoliūtė-Opgenorth – vyresnioji mokslo darbuotoja LKTI, vizituojanti profesorė École des hautes études en sciences sociales (EHESS). 2015-2016 metais – mokslo darbuotoja Yale universiteto MacMillan Tarptautinių ir regioninių studijų centre, JAV. Toronto universitete apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje „Testimony: from the Poetics of Place to the Politics of Memory“ (2004).
Holokausto temos vystymas kine Vakarų Europoje, ypač 7-8 dešimtmečiais glaudžiai siejosi su Adolpho Eichmanno teismo procesu, su Hanos Arendt straipsniais apie šį procesą laikraštyje The New Yorker, jos knyga “Eichmanas Jeruzalėje” (1963), istoriko Raulo Hilbergo tyrimais – 1961 metais pasirodžiusioje jo knygoje Europos žydų sunaikinimas pirmą kartą buvo aiškiai išskirtos kategorijos – nusikaltėlis, liudininkas, teisėjas, auka.
Visa tai įvairiose Europos šalyse įžiebė politiškai skausmingas diskusijas, kas Antrojo pasaulinio karo metu buvo kolaborantai, kas buvo aukos, kas buvo liudininkai, kokie jų vaidmenys, kokie prototipai, kaip reikėtų juos reprezentuoti. Visa tai tiesiogiai siejosi su kinu, nes kinas darė didžiulę įtaką šioms diskusijoms ir istoriniams tyrimams apskritai: atskleisdavo naujas perspektyvas, kontroversijas, patraukdavo visuomenės, ypač politikų dėmesį, o dažnai pastarieji ir spręsdavo, kaip pasakoti Antrojo pasaulinio karo istoriją jų visuomenėms. Kitaip tariant, kinas ne tik atspindėjo, bet ir skatino istorijos naratyvų kaitą.