2020 m. rugsėjo 13 d. Žagarės žydų palikuoniai pakvietė kartu paminėti Žagarės žydų genocido aukų atminimą
2020 m. rugsėjo 13 d. Žagarės žydų palikuoniai sukvietė Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narius, o taip pat ir bendruomenės draugus kartu paminėti Žagarės žydų genocido aukų atminimą.
Šiais metais minėjimą pradėjome Vilkiaušio miške esančioje masinių žudynių vietoje, kur buvo nužudyti 500 Joniškio gyventojų-žydų. Minėjime dalyvavo ir pasisakė LR Seimo narys Emanuelis Zingeris, Joniškio rajono mero pavaduotoja Vida Aleknavičienė, Joniškio istorijos muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė, Šiaulių Laiptų galerijos direktorė Janina Ališauskienė, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis.
Iš Vilkiaušio miško susirinkusieji nuvyko į Žagarę. Tarpukaryje Žagarės aikštėje šurmuliavo turgus, religingi žydai eidavo per aikštę į sinagogas… Virė gyvenimas. Bet Žagarės aikštė mena ir kraupius įvykius- 1941 metų rudenį aikštėje buvo išžudyti miesto gyventojai žydai. Visa aikštė buvo pasruvusi krauju. Miestas neteko apie 70% gyventojų.
Žagarės aikštėje prie mūsų prisijungė ir pasisakė Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvai Yossef Levy ir Vokietijos ambasadorius Mattheas Sonn, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Kornelija Tiesnesytė. Pasaulio tautų teisuolių palikuonis Leonas Levinskas, Viktorija Simokaitienė – Pasaulio tautų teisuolio kunigo Kazimiero Kavaliausko brolio anūkė. Kunigas organizavo gelbėjimą iš Žagarės geto Miriam Šneiderytės (Marijonos Tiesnesienės).Taip pat paminėti genocido aukas atvyko Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai, Kauno žydų religinės bendruomenės atstovas, Žagarės miesto gyventojai.
Visi pasisakiusieji priminė, kaip svarbu išsaugoti atmintį, nepamiršti kraupių protu nesuvokiamų įvykių ir neleisti, kad kada nors tokia tragedija pasikartotų. Po minėjimo miesto aikštėje visi ėjo tuo baisiu keliu į masinių žudynių vietą Nariškino parke, į senąsias žydų kapines – pirmųjų genocido aukų Žagarėje nužudymo vietą. Abiejose masinių žudynių vietose maldas skaitė Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narys Aleksandras Markas.
Šią savaitę švęsime Rosh Hashana – Naujuosius metus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitinka su nauju kalendoriumi
Netrukus įžengsime į 5781-uosius metus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė juos pasitinka su tradicija tapusiu kalendoriumi, kuris šįkart skirtas unikaliems žydų tautos simboliams bei jų reikšmei.
Tačiau prieš kalbėdama apie ateinančius metus, negaliu nepaminėti praėjusių, kurie visam pasauliui tapo išbandymų ir susitelkimo metais. Corona virusas apribojo mūsų socialinį gyvenimą, Bendruomenės veiklą, tačiau kartu leido pademonstruoti, kad esame pajėgūs pasirūpinti savo nariais, o ypač senjorais, kad galime prisitaikyti ir puikiai naudoti skaitmenines technologijas, juk net ir sudėtingomis sąlygomis minėjome žydams, Izraeliui, Lietuvai ir visam pasauliui svarbias datas bei mūsų šventes.
Dėl pandemijos Bendruomenė negalėjo deramai paminėti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų. Tačiau žydų istorinė praeitis neaprėpiama, jos reikšmės Lietuvos kultūrai ir mokslui negalima įsprausti į vienerių metų rėmus, todėl pažadu, kad toliau organizuosime Lietuvos žydams, Elijahu Ben Shlomo Zalmanui – Vilniaus Gaonui, kitoms iškilioms asmenybėms skirtus renginius. Jų niekada nebus per daug.
5781-ųjų metų kalendorius dedikuotas žydų simbolikai, dauguma simbolių skirti Dievui garbinti, jie susiję su šventėmis, religija. Anksčiau Lietuvoje veikė šimtai sinagogų, kuriose kasdien buvo skaitoma Tora, maldininkai gaubė pečius talit, visi vyrai galvas dengė kipomis, gyveno gausi žydų bendruomenė, kuri per Chanuką uždegdavo devynšakę žvakidę chanukiją, vaikai žaisdavo sukdami dreidl (hebr. sevivon).
Dabar šie simboliai ir objektai dažniau tampa muziejų eksponatais nei mūsų kasdienio gyvenimo palydovais.
Įsileiskime simbolius į savo gyvenimą – ant durų staktos pakabinkime mezuzą, ant sienos hamsą, Dovydo žvaigždė tegul mums visada primins mūsų Tėvynę Izraelį. Per šventes pasikvieskime kitų tikėjimų draugus ir kaimynus, papasakokime jiems apie mūsų tradicijas, simbolius ir jų reikšmę.
Naujųjų metų proga palinkėkime vienas kitam viso ko geriausio. Nepamirškime, kad visada galime būti geresni, skirti daugiau užuojautos ir supratimo artimam bei siekti, kad naujaisiais metais mūsų gyvenimas būtų prasmingesnis nei buvo praėjusiais.
Kalendorius ne tik labai gražus, bet ir įdomus, ypač žinant, kad beveik visi jo puslapius puošiantys eksponatai priklausė Lietuvos žydams ir Lietuvos sinagogoms.
Tekstą apie simbolius parašė mokslų daktarė Aistė Niunkaitė, kalendoriaus idėja ir dizainas JUDVI Kalendoriaus partneriai: Vilniaus Gaono žydų istorijos ir Šiaulių Aušros muziejai.
Kaip įvyksta Holokaustas? Istoriko verdiktas: atsakingi ir nepasipriešinę (I dalis)
Vytautas Bruveris, lrytas.lt
Tai kas gi pagaliau yra toji istorinė ir moralinė atsakomybė už tokius nusikaltimus, kaip Holokaustas? Šį klausimą, lyg Sizifo akmenį, Lietuvos visuomenė bei valstybė ridena pastaruosius trisdešimt metų ir, panašu, ridens dar mažiausiai tiek pat.
Kokie kriterijai tokią atsakomybę skiria nuo teisinės ir juridinės? Ar istorinė bei moralinė atsakomybė – ne tas pats, kas „kolektyvinė kaltė“, kurios visi kratosi, lyg ugnies ir kurios egzistavimą apskritai neigia?
Ar kalbėdami apie istorinę bei moralinę atsakomybę nenukeliaujame į sąvokų bei logikos brūzgynus, kuriuose galutinai tampa nebeaišku, apie ką gi pagaliau kalbama? Gal teisinė ir juridinė atsakomybė ir turėtų būti vienintelė, apie kurią ir reikėtų kalbėti – atsakingi yra tik konkretūs individai, arba dalyvavę žudynėse, arba jiems įvairiu mastu talkinę bei jiems vadovavę, o vienintelė šių laikų žmonių atsakomybė – juos nustatyti, ir viskas?
„Iš esmės reikia visos visuomenės, kad tokie dalykai, kaip Holokaustas, galėtų įvykti“, – taip portalui lrytui.lt tvirtino žinomas Vokietijos istorikas ir vienas pagrindinių Holokausto Lietuvoje žinovų Christophas Dieckmannas. Iš pirmo žvilgsnio, toks teiginys – itin radikalus ir skamba būtent kaip kaltinimas „kolektyvine kalte“ – esą visa Lietuvos visuomenė yra „kalta“ dėl Holokausto ir vienu ar kitu mastu dalyvavo jame. Taigi, dalį tos „kolektyvinės kaltės“ ar net ją visą turi ir dabartinė Lietuva.
Per knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymą: Christophas Dieckmannas.
Tačiau istorikas turi omenyje ką kita – tokio masto žydų genocidas Lietuvoje ir kitose nacių okupuotose šalyse galėjo įvykti ne tik ir net ne tiek dėl to, kad jį vykdė ir jame vienu ar kitu mastu dalyvavo tų visuomenių mažuma, o ir dėl to, kad dauguma ir kai kurios itin svarbios jos dalys su tuo sutiko ir tam nė kiek nesipriešino. Nors – ir tai yra esminis dalykas – galėjo tai daryti.
Kuo aiškiau tai suprasti, prisiminti ir gilintis, kaip tai galėjo įvykti – ir yra dabartinė šių visuomenių atsakomybė ir moralinis įpareigojimas joms. Juolab, kad tas mastas, kuriuo Lietuvos visuomenė ir jos administracinės bei politinės struktūros nacių okupacijos metu apskritai bendradarbiavo su okupantais ir padėjo jiems įgyvendinti jų valdžią ir politiką lietuviškoje istorinėje savimonėje bei atmintyje yra viena iš balčiausių dėmių.
Bendraautorė – ne bėda?
Tokios, atrodytų, paprastos ir savaime suprantamos mintys – vis dar Marijos žemėje sunkiai prigyjančios ir dygstančios sėklos. Tuo tarpu jos yra bene pagrindinis naujos Ch.Dieckmanno knygos „Kaip tai įvyko?“, parašytos kartu su Rūta Vanagaite, leitmotyvas. Knyga parašyta, kaip pokalbis, kur lietuvė rašytoja užduoda klausimus, o jos pašnekovas, profesionalus istorikas, labiau populiaria, ne akademine forma pateikia esminius savo ilgamečių tyrinėjimų rezultatus ir išvadas.
Taip pat, žinoma, dalijasi ir filosofinėmis bei moralinėmis įžvalgomis. Knyga jau sulaukė daug teigiamų reakcijų tarp tų žmonių, kurie Lietuvoje labiausiai domisi šia problematika ir yra į ją įsigilinę – tiek profesionalių istorikų, tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų. Tačiau ją galima įsigyti tik internetu, o ne knygynuose – bent jau iki to momento, kai vienas knygynas vis dėlto paskelbė pradėsiantis ja prekiauti.
Pusiau uždarai įvyko ir pirmasis knygos pristatymas šalies žydų bendruomenėje – sostinės sinagogoje, į kurį svečiai buvo specialiai asmeniškai sukviesti. Antrasis įvyks šiomis dienomis ir bus viešesnis – Nacionalinėje bibliotekoje.
Bene pagrindinė to priežastis, žinoma, yra pačios R.Vanagaitės asmenybė. Daugelis Lietuvoje prieš ją galando dantį po to, kai su vienu aršiausių ir radikaliausių Lietuvos kritikų dėl Holokausto bei jo atminties Efraimu Zuroffu ji parašė knygą „Mūsiškiai“.
Po to ji pati suteikė pagrindą tikrai savo ekskomunikacijai ir egzekucijai Lietuvos viešojoje erdvėje ir kone oficialiu lygmeniu buvo paskelbta Kremliaus agente – dėl to, kad, neturėdama jokio pagrindo, ėmė ir apkaltino vieną iš pagrindinių pokario partizanų vadų, Adolfą Ramanauską-Vanagą ne tik galimu dalyvavimu Holokauste, bet ir tuo, kad jis esą nepagrįstai aukštinamas, nes buvo menkysta ir išdavikas.
Natūralu, kad pats Ch.Dieckmannas knygos pristatyme matė reikalą pasisakyti, ką mano apie šias kontraversijas. Pirmiausia, pasak jo, su R.Vanagaite jis susipažino ir knygą pradėjo kurti dar prieš šį skandalą, tačiau jis ir tuomet iš pradžių žiūrėjo į ją rezervuotai. Pirmiausia, pasak jo, dėl to, kad „nemėgsta“ E.Zuroffo, tad įtariai žiūrėjo į pažintį su juo aktyviai mėginusią užmegzti R.Vanagaitę.
Tačiau vėliau, pasak Ch.Dieckmanno, jis suprato, jog su R.Vanagaite bendrauti verta ir jie, pradėję rašyti knygą, susibičiuliavo. Vokiečių istorikas ironiškai atmetė dažnai Lietuvoje R.Vanagaitei metamus kaltinimus, jog jį esą dirba už didelius šešėlinius pinigus. „Visa tai – tiesiog niekai“, – nukirto jis. Vietoje, pirmyn ar ratu?
Žagarėje vyko nužudytų Holokausto aukų pagerbimas
Pagerbti Holokausto aukas į Žagarę atvyko Matthias Sonn – Vokietijos ambasadorius Lietuvoje. Izraelio ambasadorius Yossy Levy, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Šiaulių žydų bendruomenės Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis, kurio šaknys yra Žagarėje, Dmitrijaus Naryškino parke sušaudytos buvo jo močiutės pusseserės, kiti giminaičiai,
Tuomet 1941m. aikštėje buvo duotas signalas ir vokiečių kareiviai kartu su Lietuvos ir Latvijos policininkais šauna kulkosvaidžio šūvį į badaujančias moteris, vyrus ir vaikus.
Aikštėje buvo nužudyta maždaug aštuoni šimtai nelaimingųjų, kurie nuo to laiko pasiliko tokie, kokie buvo. Kūdikių galvos buvo daužomos į sienas ir medžių kamienus.
Tie, kas išgyveno šaudymus, buvo varomi žygiuoti į mišką, kur į duobes buvo įmesta dar 3000 moterų, vyrų ir vaikų. Būtent ten apkasuose, kur šiandien auga žali krūmai.
15-metė žydė mergaitė išgyveno žudynes aikštėje, ją paslėpė ir išgelbėjo lietuvių šeima. Tos mergaitės anūkė dabar yra Lietuvos švietimo viceministrė, nuostabioji Kornelija Tiesnesytė, kurios dalyvavimas ceremonijose buvo ypač reikšmingas. Visi stovėjo kartu vėjuotoje aikštėje, priešais duobę, lietuviai ir žydai, žydų bendruomenės pirmininkė ir Vokietijos ir Izraelio ambasadorius, kartu nulenkė galvas.
1941m. Žagarės gete buvo apgyvendinti ne tik miesto, bet ir aplinkinių vietovių – Linkuvos, Pašvitinio, Žeimelio ir kitų – žydai. Žagarės Naryškino parke Šoa nusinešė apie 3000 gyvybių, o Vilkiaušio miške buvo sušaudyta apie 500 Žagarės ir aplinkinių vietovių žydų. Slaptuose Reicho dokumentuose – SS – Standartenfuhrer Jager raporte užfiksuota, kad 1941 m. spalio 2d. Žagarėje jau buvo suimti 2236 žydai, iš jų – 633 vyrai, 1107 moterys ir 496 vaikai, o kilęs maištas buvo numalšintas nušovus 150 žydų iš karto. Šiandien Naryšino parke stovi genocido aukoms skirtas paminklas.
Žagarės miestelis gali pasigirti išlikusiu žydų paveldo objektais ir reiškiama pagarba žydų istorijos atminimui. Miestelyje – ant individualių namų vietine iniciatyva ir gyventojų sutikimu buvo iškabintos lentelės, primenančios apie tuose namuose iki Holokausto gyvenusias žydų šeimas.
Iki šių dienų geriausiai išliko Naujosios Žagarės turgaus aikštės užstatymas ir joje buvę XIX a. pab. žydų pastatai. Turgaus aikštėje ir aplinkinėse gatvėse iki pat Antrojo pasaulinio karo žydai turėjo įvairių prekių krautuvėles ir amatininkų dirbtuves. Čia veikė keli žydų laikomi užvažiuojamieji namai, kepykla, savo paslaugas siūlė fotografai ir kirpėjai.
4-tasis tradicinis Makabiečių Fun Run bėgimas Vingio parke Vilniuje
4-tasis Fun Run bėgimas vyko saulėtą rugsėjo 13-tos dienos sekmadienį. Varžybų atidarymo kalbą pasakė LSK ,,Makabi“ prezidentas Semionas Finkelšteinas, dalyvius pasveikino ir LŽB vykdomasis direktorius Michailas Segal. Viso dalyvavo 89 sportininkai, kurie varžėsi 1,5 ir 3,0 km. distancijose, trijose amžiaus grupėse. Visi dalyviai buvo apdovanoti dalyvio medaliu, prizininkai antros ir trečios vietos medaliais, o nugalėtojai pirmos vietos medaliu ir gražia taure.
Bėgime dalyvavo net 30 ORT Šalomo Aleichemo gimnazijos moksleivių ir labai džiugu, kad šiais metais prisijungė ir jų mamos ir tėčiai. Tarp gimnaziją atstovavusių moksleivių, buvo du nugalėtojai – Mėta Barbora Narbutaitė (I vieta) ir Kasparas Kapalinskas (III vieta), o tarp jų tėvelių – Jielena Liaudanskienė (II vieta) ir Andrius Žvironas (II vieta). Varžybose dalyvavo ir Šalom Aleichemo fizinio lavinimo mokytojas Mantas Mikutavičius. Labai džiugu, kad gimnazijos bėgikų gretose buvo žinomų Makabi sportininkų šaudymo varžybų nugalėtojo Julijaus Fišo sūnūs Nojus ir Adomas, o taip pat Makabi šachmatų varžybų prizininko Arono Galpern sūnūs Alan ir Ilai.
Reikia pasveikinti Panevėžio Makabi komandos narius – Virginija Savinče (III vieta, 1,5 km distancija) ir jos vyrą Albertą Savinčių (I vieta, 3 km distancija).
Puikiai pasirodė ir Makabi prezidento Semiono Finkelšteino šeimyna – duktė Simona užėmė antrąją vietą 1,5 km. distancijoje, o taip pat bėgo anūkės Dorotėja (Šalomo Aleichemo mokykla) ir jauniausia dalyve tapusi šešemetė Salomėja.
Bėgime dalyvavo ir absoliuti 2019 metų Europos Makabi žaidynių Budapešte badmintono čempionė Vitalija Movšovič ir jos tėtis Igor (II vieta 3 km distancijoje).
Varžybas puikiai organizavo vyr. teisėjas Gvidas Rūkas ir Makabi vykdomasis direktorius Danielius Dubrovinas, pranešėjas buvo daugkartinis Makabi plaukimo varžybų prizininkas Aleksej Fadejev, o varžybų muzikinę ir techninę dalį puikiai organizavo Mišos Frišmano įmonė.
Gyvenimą skyrę panevėžiečių gerovei
Panevėžio žydų ligoninės personalas 1929 metais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Daiva Savickienė
Tarpukariu Panevėžyje dirbo ne vienas puikus gydytojas.
XX amžiaus pirmąją pusę nužymėjo suirutės ir net du pasauliniai karai. Tačiau kaip tik šie sunkmečiai tapo proveržių medicinoje era. Situacija visuomenės sveikatos apsaugos srityje gerėjo ir visų savo profesijai atsidavusių medikų pastangomis. Nemažai prie to prisidėjo gydytojai žydai.
Rėmė ir savo lėšomis Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko žiniomis, XIX amžiaus pabaigoje Panevėžyje minima apie dešimt medikų. Ir dauguma jų buvo žydų bendruomenės atstovai, pavyzdžiui, Leiba Jankelis Basas, Judelis Golombekas, kiti.
Istoriko teigimu, prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas gydytojus išblaškė, gydymo įstaigos buvo sunaikintos. Tad pokariu Panevėžyje susiklostė itin sudėtinga situacija: mieste siautė įvairios ligos, žmonės buvo nusilpę, o pagalbos trūko. Be to, vyko nepriklausomybės kovos.
Nuo 1885-ųjų Panevėžyje veikė žydų ligoninė, tačiau siaučiant Pirmajam pasauliniam ji buvo pertvarkyta į karo, ir net šiam pasibaigus pastatas toliau naudotas kariškių reikmėms. Civilius ligonius, anot D. Pilkausko, tekdavo guldyti sinagogoje Aptiekos – dabartinėje Elektros gatvėje.
,,Fajerlech” vaikų šokių studija kviečia prisijungti prie studijos veiklos
Arūnas Gumuliauskas. Nutraukime aplink Lietuvos kaklą veržiamą „nacių grandinę“
DELFI.lt
Arūnas Gumuliauskas, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas
Kasmet per Lietuvą nusirita atgarsiai ginčų dėl partizanų ar kitų laisvės kovotojų vertinimo. Įvairios organizacijos, inteligentų rateliai ir mažumų atstovai rašo skundus bei reiškia pasipiktinimus dėl to, kad Lietuva pagerbia savo didvyrius, žuvusius dėl Nepriklausomybės idealo. Kartais garsiau, kartais tyliau.
Štai ir šią vasarą nuvilnijo tokia pasipiktinimo ir šmeižto banga dėl iškilaus partizano Juozo Lukšos-Daumanto metų paskelbimo. Dažnai sunku suvokti, kodėl tai vyksta.
In memoriam Seras Ronaldas Harvudas
Rugsėjo 9d. Londone mirė Pietų Afrikos Sąjungoje plungiškių Isako Hurvičiaus ir Izabelės Peperytės-Hurvič šeimoje 1934 metų lapkričio devintą gimęs Ronaldas Harvudas (Ronald Harwood).
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu ir pagarba reiškia nuoširdžią užuojauta dėl netekties Sero Ronaldo Harvudo šeimai ir artimiesiems.
1951 metais baigęs Keiptauno Sea Point berniukų mokyklą, kurioje skynė visus įmanomus meno laurus, jis iškart išvažiavo į Londoną siekti aktoriaus karjeros, tačiau jam sutrukdė jo mamai nepakeliama finansinė našta. Ronaldui teko mesti studijas ir imtis darbo. Jis tapo vieno garsiausio tuo metų Didžiojoje Britanijoje aktoriaus sero Donaldo Wolfito padėjėju. Bendravimo su aktoriumi ir jo aplinka patirtis, skvarbus žvilgsnis į žmonių elgesį įvairiausiose situacijose vėliau išsiliejo daugiau kaip dvidešimtyje Ronaldo Harvudo pjesių, dvidešimtyje scenarijų filmams, per trisdešimtyje grožinės ir dokumentinės literatūros kūrinių, pelniusių įvairius apdovanojimus, tarp kurių – ir Oskaro premija už scenarijų kino filmui „Pianistas“.
Bene geriausiai Ronaldo Harvudo gyvenimą bei kūrybą apibūdino Liudvika Pociūnienė, kalbėdama apie pagal jo scenarijus pastatytus filmus „Pianistas“ bei „Apsisprendimas“. „Mano galva, tai – privaloma programa visiems, norintiems ištarti savo žodį Antrojo pasaulinio karo ir pokario tema kine“,- rašė ji.
O įtakinga kultūros internetinė svetainė playbill.com populiaraus kritiko Roberto Simonsono lūpomis 2009 metais pareiškė, jog „Šiuo metu Ronaldas Harvudas gali būti sėkmingiausias dramaturgas bei scenarijų autorius angliškai kalbančioje pasaulio dalyje“.
Po Ronaldo Harvudo apsilankymo 2002 metais tėvų gimtinėje Plungėje, Saulės gimnazijos Tolerancijos centro vadovė Danutė Serapinienė surengė Ronaldo Harvudo vardo meninės raiškos konkursą. Jis tapo ne tik jau daugiau kaip dešimtmetį vykstančiu reiškiniu visos Lietuvos moksleiviams, bet po rugsėjo devintosios – ir atminimo ženklu pasaulio kultūroje gilią žymę palikusiam, bet niekada nuo savo plungiškių šaknų neatsiskyrusiam, talento jėga žmonių sielas budinusiam Ronaldui Harvudui.
Šalia Ukmergės ošiančiame Pivonijos šile tradiciškai pirmą rugsėjo sekmadienį paminėtas čia nukankintų dvylikos tūkstančių žydų atminimas.
Šalia Ukmergės ošiančiame Pivonijos šile tradiciškai pirmą rugsėjo sekmadienį paminėtas čia nukankintų dvylikos tūkstančių žydų atminimas. Pagerbimo iškilmės prie nužudytųjų kapų vyksta kasmet tuo pačiu laiku, 12 valandą.
Į iškilmes trečioje pagal dydį Lietuvos Holokausto vietoje susirinko Ukmergės žydų bendruomenės nariai, atvyko nemažas būrys jų tautiečių iš Šiaulių, Vilniaus, Kauno bendruomenių. Dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atstovai, JAV ambasados Lietuvoje diplomatas.
Tradicines žuvusiųjų pagerbimo iškilmes pradėjęs Ukmergės rajono žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas sakė, kad lygiai prieš 79 metus iš Ukmergės link Pivonijos šilo judėjo jūra žmonių. Tarp jų buvo tūkstančiai vaikų, Lietuvos ateitis. Bet nė vienam iš jų nebuvo lemta pasiekti gyvenime savo tikslą – jie privalėjo sustoti šioje stotelėje.
A.Taicas dėkojo Dukstynos pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro moksleiviams, kurie su istorijos mokytoja Vida Pulkauninkiene jau septynioliktą rugsėjį dalyvavo nužudytų žydų pagerbimo iškilmėse. Šie moksleiviai naujus mokslo metus pradeda istorijos pamoka, kuri vyksta Pivonijos šile.
Minėjime, kaip ir kiekvienais metais, kartu su savo tėveliu dalyvavo Olegas Rimanas. Ukmergės rajono žydų bendruomenei O. Rimanas neatlygintinai perdavė du muzikos instrumentus, citras, kuriuos įsigijo Vilniuje, sendaikčių turguje. Simboliška, kad citrų perdavimas vyko Pivonijos šile, – pradėjus ieškoti informacijos apie šiuos instrumentus, paaiškėjo, kad jų savininkai buvo žydai muzikantai, gyvenę būtent Ukmergėje. Ukmergės rajono žydų bendruomenė dėkoja už šią neįkainojamą dovaną.
Minėjimo pabaigoje Ukmergės rajono žydų bendruomenės nariai pasveikino jaunąją bendruomenės kartą – puikiai 100 balų įvertinimu išlaikius brandos egzaminus. Būtent jie mūsų viltis ir ateitis.
Ukmergės rajono žydų bendruomenės rėmėjas – Geros valios fondas.
Konferencijoje susitiko istorikai, tyrinėjantys žydų paveldą
Penktadienį, rugsėjo 4 dieną, Rokiškio krašto muziejuje buvo surengta konferencija „Žydų bendruomenės indėlis į Šiaurės rytų Lietuvos regiono kultūrinę, politinę, ekonominę raidą pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu“ skirta Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti.
Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė savo pranešime „ Kupiškio žydų bendruomenė“ supažindino konferencijos dalyvius ir svečius su Kupiškio miestelio žydų istorija, akcentavo žydų gyventojų indėlį į Kupiškio ekonominį, visuomeninį ir politinį gyvenimą, pateikė pavyzdžių apie lietuvių ir žydų šeimų draugystę ir bendrystę saugant miestelį nuo gaisrų.
Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė ir konferencijos sumanytojas, Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis
Konferencijoje buvo pristatytos dvi knygos „Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“ (2016 m. ) ir „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“ (2017 m.), sulaukusios didelio dalyvių susidomėjimo. Abiems knygoms pratarmes parašė nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Leidinių sudarytoja muziejininkė Aušra Jonušytė.
Istorikė kalbėjo ir apie naują projektinį darbą – leidinį „Žydų virtuvės valgiai, gaminti Kupiškyje“. Projekto partneriai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ekspertė Dovilė Rūkaitė ir Natalja Cheifec bei Kauno miesto žydų bendruomenės nariai.
Nuoširdžią ir nesavanaudišką pagalbą vykdant naująjį projektą pasiūlė Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Vykdant projektą tikimasi prasmingo ir abiems pusėms naudingo bendradarbiavimo su mecenatu Philipu Šapiro.
Konferencijoje paranešimus apie savo krašto žydų likimus, paveldą ir istoriją skaitė Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė, Pasvalio rajono savivaldybės paveldosaugininkas Gražvydas Balčiūnaitis ir Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis.
Etnografijos muziejaus informacija
Nuotraukos Rasos Skaisgirytės
Rokiškio žydų pėdsakais
Rokiškio miesto vaizdas XX a. pradžioje. Dabar Vytauto gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi Rokiškio „Saulės“ gimnazija. ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.
Daiva Savickienė
Užsukę į daugelį bent kiek gausiau apgyvendintų Lietuvos vietovių, neabejotinai išvysime žydiškojo paveldo. Rokiškio veidą, kaip ir daugelio šalies miestų bei miestelių, formavo ir žydai. Jų pėdsakų čia išlikę iki šiol, tačiau kadaise gausios bendruomenės atminimą saugo jau kiti – Rokiškyje nelikę nė vieno senųjų litvakų palikuonio.
Rokiškis jidiš kalba buvo vadinamas dvejopai: šnekamąja – Rokishok, o oficialiąja – Rakeshik. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sako, kad šis miestas niekuo nesiskiria nuo kitų – iki Antrojo pasaulinio karo čia taip pat buvo didelė žydų bendruomenė. Rokiškio žydai pirmą kartą paminimi 1634 metais vietos dvaro inventoriuje, jis buvo vadinamas Vendragovskio inventoriumi. Čia minimas karčemos nuomininkas žydas, tačiau jo pavardės ir vardo nėra. Apie žydus užsimenama ir vėlesniais metais, o pirmoje XVIII amžiaus pusėje jau minima sinagoga. Istoriko teigimu, iš to galima numanyti, kad jei mieste veikė maldos namai, žydų bendruomenė turėjo būti gana nemaža.
Didžiausios šios tautos atstovų koncentracijos Rokiškyje būta antroje XIX amžiaus pusėje, kai 1873 metais per šį miestą nutiesta geležinkelio Peterburgas–Varšuva atšaka, sujungusi Daugpilį ir Radviliškį. 1897-aisiais žydai sudarė 75,5 procento Rokiškio gyventojų. Lietuvių, pasak G. Kujelio, daugiau gyveno kaimuose, vienkiemiuose. Panaši gyventojų tautinė proporcija buvo gana ilgą laiką. Apie 1910 metus mieste veikė 30 krautuvių, 16 smuklių, apie 30 amatininkų dirbtuvių, jų savininkai dažniausiai buvo žydai.
Kas tas Gaonas?
Sergejus Kanovičius. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka
Netrukus baigsis Gaono metai: naujienų portalai baigs vykdyti Lietuvos žydų istorijai skirtus internetinio švietimo planus, mokyklinėse programose liks tai, kas ten visada ir buvo – skurdas ir istorijos nutylėjimai. Vėl viskas priklausys tik nuo mokytojo iniciatyvos. Stūksos rūgštimi apipilti paminklai Gaonui ir Cemachi Šabadui. Kabos lenta „stalo žudikui“ Vilniuje ir paminklas žydų žudikui Ukmergės centre, mokyklos tebebus vadinamos jų garbei. Genocidą privalantis tirti centras darbą siūlys žmonėms, manantiems, kad „LAF būtų lengvai sutarę su sionistais“. Tik nutylint, kas padėjo tiems sionistams nukeliauti pas Abraomą.
Virtuali interneto realybė niekaip neatitiks tos tikrosios, ir toliau bus siūloma gyventi dvejuose pasauliuose. Oficialusis netrukus privalomai gedės Paneriuose ir Rūdninkų aikštėje, nes taip reikia. Tiesa, pandemija tikrąja to žodžio prasme padėjo sutaupyti krūvą pinigų, kurie būtų skirti pompastiškiems, bet neįvykusiems renginiams. Gal, sakau, už sutaupytas lėšas būtų galima keisti mokyklines programas taip, kad mokiniui, perskaičiusiam antraštę „Vilniaus Gaonas…“, nereikėtų gūglinti norint sužinoti, kas jis ir kuo svarbus?
Geriausiai surogatinis švietimas veikia per skrandį – žydiškų patiekalų ragavimą – ir per internetą. Abiem atvejais švietimo poveikis yra tolygus laikui, kurį žmogus praleidžia kramtydamas beigelę ar skaitydamas apie kokį dingusį į nežinią miestelį su kavos puodeliu prie ekrano. Ir nereikia kelti klausimų apie likutinę vertę ar ilgalaikį poveikį…
Vėjo malūnai nieko verti be don kichotų. Tik don kichotai suteikia jiems kažkokios prasmės, nes kas dar išdrįstų paklausti, kodėl, sukami beprasmės oro srovės, jie tesumala orą?
Sakote, gana kritikuoti? Sutinku. Per tris dešimtis metų – gana. Tiesiog laikas iš esmės pakeisti mokyklines programas. Tam, kad internetinis ar švietimas per skrandį taptų pagalbiniais, o ne pagrindiniais žinių šaltiniais.
Negi pasakosi vaikams Šukionių Jono Noreikos vardo pagrindinėje mokykloje, kas tie žydai, ar prie Juozo Krikštaponio paminklo aiškinsi, kad Ukmergės gimnazijoje dirbo toks Chackelis Lemchenas?
Kas tas Gaonas? Ai, čia toks, kurio paminklą dusyk rūgštimi apipylė.
Na, o kol kas – gero vėjo malūnams ir skanaus kokioje nors žydiškų patiekalų mugėje.
Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas apie Šnipiškių kapines
RABBINICAL Board“ (Rabinų tarybos) rabinas E Schlesinger, rabinas J H Dunner, rabinas CM Wosnerio rabinas E Shechteris, rabinas Z Feldman, rabinas B Z Blum, rabinas H Gluck.
Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas
34a Fairholt Road, London N16 5HW. Tel .: 020 8802 6853 • Faksas: 020 8802 6905/8800 0279
HershaftMB „Krausz“J SikasME Stern SGrosz SB E Bergerio rabinas A Pinter J Kruskal
PATIKSLINIMAS
Šis raštas sukurtas remiantis rašytu pareiškimu, paskelbtu Elul mėnesį 5775 (2015 m. rugsėjo mėn.). Jį paskelbė Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto rabinų taryba: rabinas Elyokim Schlesinger – Horomo ješivos vadovas ir CPJCE prezidentas, rabinas Ezriel Schechter – Moreh Tzedek-London, rabinas Ahron Dovid Dunner – Dayan (teisėjas) UOHC ir Adas Yisroel rabinas rabinas Ze’ev Feldman – Dayan (teisėjas) UOHC ir rabinas Torah Etz Chayim, rabinas Yosef Padwa – Dayan (teisėjas) UOHC ir Cheshev Ho’eifod rabinas, rabinas Blum – Dayan (teisėjas) Bobov-Londonas, rabinas Shemaya Low – Dayan (teisėjas) ir Kollel Satmar-London, rabinas Yosef Binyomin Wosner – buvęs Kehal Yetev Lev Satmaro-Londonas rabinas (šiuo metu Rosh (vadovas) Yeshiva Chachmei Lublin – Bnei Brak).
Su palaiminimu ir sutikimu rabinas Efrayim Padwa, Av Beis Din – žydų ortodoksų kongregacijų sąjungos teismo pirmininkas, Londonas.
Su palaiminimu ir sutikimu rabinas Efrayim Padwa, Av Beis Din – žydų ortodoksų kongregacijų sąjungos teismo pirmininkas, Londonas.
Jų pareiškime išreiškiamas palaikymas ir parama mūsų šventam darbui, pasirašant po derybų ir susitarimo su Lietuvos vyriausybe, siekiant išgelbėti Vilniaus Šnipiškių žydų kapines.
Nuotaikinga Europos žydų kultūros diena 2020
2020 rugsėjo 6d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė smagiai minėjo Europos žydų kultūros dieną. Bendruomenės nariai su pirmininke Faina Kukliansky, Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yosi Levy, Kultūros paveldo departamento (KPD) prie LR Kultūros ministerijos direktoriumi Vidmantu Bezaru, su susirinkusiais svečiais linksminosi, dalyvavo hebrajų kalbos pamokoje su Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktore Ruth Reches. Žydų bendruomenė sukvietė vilniečius ir svečius linksmai praleisti pirmąjį rugsėjo sekmadienį ragauti žydiškų skanėstų gamintų ,,Beigelių krautuvėlėje“, kur žydai dažnai pravirksta, kalbėdami apie savo mamų ir močiučių keptus beigelius.
Bendruomenės ,,Beigelių krautuvėlės” sienas papuošė nuostabūs paveikslai iš Marko Kaplano kolekcijos
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė rugsėjo 6d. kviečia minėti 21-ąsias Europos žydų kultūros dienas Vilniuje
Pranešimas spaudai
2020-09-04
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė rugsėjo 6d. kviečia minėti 21-ąsias Europos žydų kultūros dienas Vilniuje
Minint Europos žydų kultūros dienas, šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia vilniečius ir svečius linksmai praleisti pirmąjį rugsėjo sekmadienį ,,Beigelių krautuvėlės“ šurmulyje.
Čia jau nuo 9.00 val. kvepės litvakiškais beigeliais, „Rakija klezmer orkestar“ kvies šokti, rabinas Šolom Ber Krinsky atvers Vilniaus Choralinės sinagogos duris ir supažindins su jos paslaptimis.
Pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, Europos žydų dienos kasmet vyksta rugsėjo pradžioje prieš didžiąsias žydų šventes. Visoje Europoje žydai kviečia į savo bendruomenę pasisvečiuoti tuos, kurie domisi savo bendrapiliečių. žydų kultūra, tradicijomis, nori pasivaišinti žydiškais skanėstais, pasiklausyti žydiškos muzikos. Nuoširdžiai kviečiame į svečius.
Artėja 5781 žydų naujieji metais – Roš ha Šana, kuomet kepamos šventinės chalos. Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva Portnaja mokys norinčius jas kepti o Natalja Cheifec primins apie Didžiųjų žydų rudens švenčių tradicijas.
Specialiai Europos žydų kultūros dienos proga, aplankius Kauną, Šiaulius ir Klaipėdą pristatome daug emocijų ir diskusijų sukėlusią paskaitą – ,,Žydų sudievinimas ir demonizavimas: antisemitiniai prietarai viešumoje?“
„Prietarai apie žydus neatsiejami nuo antisemitizmo, tačiau jie nėra antisemitizmo priežastis“,
– teigia paskaitą-diskusiją pristatantys Eva ir Viktoras Tombakai.
Vakare pasirodys žydų dainų ir šokių ansamblis FAJERLACH.
Europos žydų paveldo organizacija skelbia šių metų temą – „Žydiška kelionė“.
Kelionės yra didelė žydų istorijos dalis. Nuo tremties iš Izraelio žemės žydai kėlėsi
ir gyveno skirtinguose kraštuose ieškodami religinės tolerancijos ir ekonominių galimybių.
Apsigyvenus skirtingose Europos vietose susikūrė dvi pagrindinės žydų tautybės kultūrinės ir etninės kryptys: musulmoniška Ispanija (Sefardas) ir Reino kraštas (Aškenazas). Net ir klestinčios žydų bendruomenės kentėjo nuo inkvizicijų, persekiojimų ir pogromų tad žydai dažniau keliaudavo ir viską pradėdavo nuo pradžių. Prekiautojai taip pat keliavo iš vienos kultūros į kitą ir veikė kaip jungtis tarp skirtingų bendruomenių.
Aplink mus yra daug jautrių asmeninių kelionių, kuomet žmonės atrasdavo savo paslėptas žydiškas šaknis ir iki šiol keliauja žydiško identiteto, kultūros, religijos paieškų ir atradimų keliu.
Šiais metais pirmą kartą žydų paveldo ir kultūros gerbėjai turės unikalią galimybę juose dalyvauti virtualiai. Keliaukime kartu jau rugsėjo 6 d. >>https://bit.ly/3jwpQcf
Europos žydų kultūros dieną atraskime žydų kvartalo šurmulį, istoriją, skonius, kvapus ir melodijas!
Renginį organizuoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.
Renginį remia Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos
Renginio anonsai socialiniuose tinkluose: #ManoŽydiškaKelionė #EŽKD #ŽyduKultūrosDiena
Programa ir registracija >>https://bit.ly/3baTwZg
Daugiau informacijos:
Dovilė Rūkaitė, LŽB projektų vadovė, projects@lzb.lt mob. +370 64506651
pro fin (1)
Koncertai–susitikimai su kompozitoriumi ir pianistu dr. Uri Brener (Izraelis), pirmą kartą Lietuvoje taip plačiai pristatant jo kūrybą, paženklintą M. K. Čiurlionio paveikslų
Pranešimas spaudai
Uri Brener „Skambantys Čiurlionio paveikslai“
Koncertai–susitikimai su kompozitoriumi ir pianistu dr. Uri Brener (Izraelis), pirmą kartą
Lietuvoje taip plačiai pristatant jo kūrybą, paženklintą M. K. Čiurlionio paveikslų. Koncertai įvyks:
Vilniuje rugsėjo 9 d. 18 val. M. K. Čiurlionio namuose (Savičiaus g. 11),
Kaune kovo 10 d. 18 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (Putvinskio g. 55)
M. K. Čiurlionio namai Vilniuje tęsia projektą „Dialogai su Čiurlioniu“. Šio visus metus
apimančio projekto siekis yra pristatyti Čiurlionio palikimo atšvaitus pačiuose įvairiausiuose
kultūriniuose kontekstuose, parodyti Lietuvos kultūros mylėtojams įvairiose pasaulio šalyse
gimstančias Čiurlionio kūrybos interpretacijas. Štai sausio mėnesį klausytojai jau galėjo gėrėtis
pianisto Peterio Laulo (Estija-Rusija) koncertu M. K. Čiurlionio namuose.
Artimiausias „Dialogų su Čiurlioniu“ projekto svečias, tai kompozitorius ir pianistas iš
Izraelio Uri Brener. Koncertuose rugsėjo 9-10 dienomis Vilniuje ir Kaune įvyks pirmasis toks
išsamus Uri Brenerio kūrybos pristatymas Lietuvoje. Kompozitorius pirmą kartą pamatęs
Čiurlionio tapybos darbus prieš daugiau kaip trisdešimt metų, visą savo kūrybinį gyvenimą liko jų
paveiktas ir yra sukūręs ne vieną kūrinį, įkvėptą Čiurlionio paveikslų. Dėl suprantamų aplinkybių,
koncertas bus unikalus tuo, kad kompozitorius bendraus su klausytojais iš ekrano komentuodamas savo kūrinius ir dalindamasis požiūriu į Čiurlionio tapybą, o jo kūriniai bus atliekami gyvai lietuvių muzikantų, ruošiančių programą specialiai šiems išskirtiniams muzikiniams vakarams.
Krekenavos žydų istorija
Kada buvo pastatyta senoji Krekenavos sinagoga, tiksliai nežinoma, tačiau joje vietos žydai meldėsi jau XVIII amžiuje. Manoma, jog XIX šimtmečiui baigiantis sinagogos pastatas buvo perstatytas – labai jau mūro plytos panašios į tas, iš kurių 1901 metais iškilo garsioji Krekenavos bažnyčia. P. ŽIDONIO nuotr.
Daiva Savickienė
Buvo laikas, kai nedideliame Krekenavos miestelyje dauguma gyventojų buvo žydai, o pagrindinės gatvės kabėjo mirgėjo jų parduotuvių ir verslų iškabomis.
Sunku būtų surasti Lietuvos miestelį, kuriame savo pėdsakų nebūtų palikę žydai. Krekenavoje gausu tokio paveldo ir jis puoselėjamas.
Pėdsakai miestelyje
Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Panevėžio įsikūrusi Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta XV amžiaus pradžioje. Daugiau nei šešis šimtmečius skaičiuojantis miestelis ypač klestėjo XVI amžiuje, nes čia buvo administracinis centras, vyko Upytės žemės teismai.
Žydai čia įsikūrė XVIII amžiaus pradžioje: kaip rodo istoriniai dokumentai, jų tada Krekenavoje įsikūrė 16 šeimų.
Palanki geografinė padėtis – dešiniuoju Nevėžio krantu nuo seno ėjo kelias Kaunas–Kėdainiai–Livonija – leido miesteliui plėstis. Tiesa, Krekenavą ne kartą siaubė gaisrai, epidemijos, karai.
Vienas didžiųjų gaisrų minimas XVIII amžiaus pabaigos šaltiniuose – tąsyk supleškėjo dauguma miestelio namų. Kita tokia nelaimė aplankė XIX amžiaus viduryje, kai itin sausą, vėjuotą dieną ugnis įsiplieskė vieno žydo namuose. Tuomet sudegė daug įvairios paskirties pastatų, dalis krekenaviškių liko be pastogės.
Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos istorijos mokytoja Rūta Adamkevičienė sako, kad remiantis XIX amžiaus surašymo duomenimis, jau daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai: iš beveik 2 200 – virš 1 500. Taip pat žinoma, kad maždaug XVIII amžiuje Krekenava turėjo ir savo sinagoga, nors tiksli jos pastatymo data nežinoma.
Krekenavos žydų sinagoga
Mokslo metai Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje prasidėjo iškilmingai su baltais balandžiais ir nuoširdžiais sveikinimais
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė Ruth Reches:
Džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti su naujaisiais mokslo metais. Taip, šiandiena mums neša daug netikėtumų, nežinios, o tai, kas dar nepažinta, visuomet gąsdina.
Tačiau šie metai mums, Šolomo Aleichemo gimnazijos bendruomenei, išskirtiniai visai ne dėl karantino ar nuotolinio mokymo išbandymų. Šie metai – 2020-ieji – yra paskelbti Vilniaus Gaono metais. Suprantu, kad daug kam Gaono gyventi laikai – 18-as amžius – atrodo pernelyg nutolę ir mums neaktualūs. Tačiau Vilniaus Gaonas gyvenimą skyrė ne vien Toros studijoms, bet ir mokslo sklaidai: jis parašė hebrajų kalbos gramatiką ir savo mokinius skatino svarbiausius pasaulio veikalus versti į hebrajų kalbą. Išskirtinį dėmesį Gaonas skyrė tiksliesiems mokslams: geometrijai, medicinai ir astronomijai.
Su ramiu džiugesiu galvodama apie Vilniaus Gaono palikimą, galiu pasidžiaugti, kad ir šiandien mes išlaikome tokį pat požiūrį į mokslo svarbą. Tik plačiai išsilavinęs žmogus gali tapti asmenybe. To jums ir linkiu – mokslo šviesos, kuri išryškintų jūsų vertybes ir sustiprintų jūsų sielą.
Jūs – ypatingos bendruomenės dalis. Vertinkite tai. Vertinkite kiekvieną patarimą, mokykitės iš kiekvienos klaidos, siekite aukščiausių rezultatų. Ir jokie gyvenimo netikėtumai jums nebus baisūs.
Nuoširdžiai linkiu jums sėkmės!