Lapkričio 5-ąją minima Tarptautinė romų kalbos diena.
Gimtoji kalba yra svarbus tapatybės elementas, išlaikantis bendruomenės savitumą ir tapatumo jausmą. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės bičiuliai ir partneriai – Padėk Pritapti kviečia į šventinį renginį, kurio metu bus skaitomos ištraukos iš Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvo romų ir lietuvių kalbomis, sužinosime apie romų istoriją, senuosius papročius bei tradicinius patiekalus, išgirsime romų liaudies dainas bei galėsime pasigrožėti tradiciniais romų šokiais.
Renginys vyks lapkričio 8 d., 17:30 val., Lietuvos žydų bendruomenės kavinėje “Beigelių Krautuvėlė”, (Pylimo g. 4). Renginys nemokamas. Renginio metu bus dalinami vaikų sukurti atvirukai su trumpu romų-lietuvių kalbų žodynėliu.
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko tarptautinė konferencija „Permąstant traumą: tyrimai apie romų ir žydų istoriją Baltijos šalyse ir JAV“. Pranešimus skaitę Baltijos šalių ir JAV mokslininkai atkreipė dėmesį į dažnai pamirštamą romų ir žydų istoriją bei tai, kaip ji paveikė šiandieną.
Konferencijos tikslas – įsigilinti į socialinius, kultūrinius ir politinius mechanizmus, kaip romų ir žydų bendruomenės permąsto traumas, patirtas Antrojo pasaulinio karo metu, ir kokią reikšmę jos turi šiandien Baltijos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Konferenciją organizavo Multikultūrinis vaikų ir jaunimo centras „Padėk pritapti“, Romų visuomenės centras, Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru, VDU Socialinės antropologijos centru, Lietuvos romų bendruomene. Renginius iš dalies finansavo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje, Baltijos-Amerikos Laisvės fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, EVZ fondas, Aktyvių piliečių fondas.
Konferencijos metu savo pranešimus taip pat skaitė Baltijos šalių ir JAV mokslininkai: dr. Volha Bartash (Regensburgo universitetas, Vokietija), dr. Dovilė Budrytė (Georgia Gwinnett College, JAV), dr. Neringa Latvytė (Vilniaus universitetas), dr. Ruth Reches (Mykolio Romerio universitetas), Agnieška Avin (Vytauto Didžiojo universitetas), Anna Pilarczyk-Palaitis (Vytauto Didžiojo universitetas), Eva-Liisa Roht-Yilmaz (Tartu universitetas, Estija).
Pagrindine renginio viešnia ir pranešėja turėjusi tapti JAV Holokausto atminimo muziejaus tyrėja, antropologė dr. Krista Hegburg dėl susiklosčiusių aplinkybių pasirodyti negalėjo, tačiau mielai pasidalijo žiniomis apie naujausias romų Holokausto tyrimų tendencijas.
„Per pastarąjį dešimtmetį pastebėjome, kad tyrimų apie romus ir Sinti romus yra atliekama vis daugiau, ypač tarp antropologų, kitų tyrėjų, kurių tyrimai grindžiami giliu dalyvavimu romų bendruomenėse, aprėpia įvairų romų požiūrį – individualius, šeimos ir bendruomenės prisiminimus apie Holokaustą ir jo padarinius“, – apie pastarojo meto tyrimų tendencijas pasakojo dr. Krista Hegburg.
Anot jos, šių tyrėjų metodologija nėra būdinga Holokausto studijose, kuriose dominuoja istorikai, daugiausia dėmesio skiriantys archyvų tyrimams, ir kiek mažiau – literatūros tyrinėtojai.
„Dėl šių priežasčių gali būti sudėtinga integruoti jų tyrimus į kanoniškesnius šios srities darbus, – mano mokslininkė. – Antroji pastebima tendencija: kad daug projektų ir institucijų, susijusių su Holokausto istorija, yra inicijuoti ir vadovaujami romų bendruomenės narių, pavyzdžiui, Europos romų meno ir kultūros institutas (ERIAC), „RomArchive“ arba Romų kultūros muziejus Brno.“’
Dr. Krista Hegburg tikino esanti dėkinga už galimybę daugiau sužinoti ir apie naujausius Lietuvos romų bendruomenės darbus, susijusius su jų bendruomene, jos veikla ir ir istorija: „Ypač džiaugiuosi sužinojusi apie naujausią Romų bendruomenės centro iniciatyvą rinkti romų žodinius pasakojimus apie karą ir Holokaustą bei apskritai apie romų istoriją.“
A.Avin: istoriniame naratyve vietos pritrūksta „mažosioms istorijoms“
Konferencijoje pranešėja tapusi multikultūrinio vaikų dienos centro „Padėk pritapti“ edukatorė, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto doktorantė Agnieška Avin mano, jog šiandien kalbėti apie romų ir žydų istoriją bei jos padarinius yra ypač svarbu.
„Nacionaliniame istoriniame naratyve dažnai pritrūksta vietos „mažosioms istorijoms“ – tautinių mažumų, dažnai marginalizuojamų ir bebalsių, prisiminimams ir pasakojimams, nors jos daugiau nei kelis šimtmečius kūrė (ir kuria) bendrą daugiakultūrį mūsų šalies kraštovaizdį.
Romai – viena iš tokių etninių Lietuvos bendruomenių, kurios egzistavimas mūsų teritorijoje yra apipintas arba egzotiniais pasakojimas ir legendomis, arba dehumanizuojančiais, neigiamais stereotipais, arba tos istorijos iš viso nėra“, – sakė centro edukatorė. Ji priminė, jog vis dar mažai kam yra žinoma, kad romai, kaip ir žydai, smarkiai nukentėjo nuo tragiškų XX amžiaus, visų pirma, II pasaulinio karo, įvykių:
„Karo metais nacių vykdomos politikos pastangomis buvo sunaikinta apie trečdalis Lietuvos romų bendruomenės, o jų stigmatizavimas ir nepriėmimas, deja, tęsiasi iki šiol. Vienas iš konferencijos tikslų buvo būtent noras didinti visuomenės informuotumą apie romų, taip pat ir žydų bendruomenių istoriją mūsų regione, palaikyti mokslinius tyrimus šioje srityje bei ieškoti naujų būdų, kaip skatinti visuomenės domėjimąsi mažumų, atminties ir Holokausto studijomis.“
Centro edukatorė įsitikinusi, kad istoriniai faktai ir žmonių istorijos turėtų tapti papildoma prizme, per kurią galėtume iš naujo interpretuoti ir praplėsti savo supratimą apie nuolatinę romų marginalizaciją ir diskriminaciją.
„Visuomeninės nuomonės tyrimų rezultatai liūdina – romai daug metų išlieka mažiausiai mėgstama bendruomene mūsų šalyje, o tai turi rimtų pasekmių darbo rinkoje, švietimo sistemoje ir t.t. Dabartinė romų situacija turėtų būti matoma ne kaip problemų priežastis, o kaip ilgos sisteminės romų socialinės atskirties ir nepriėmimo pasekmė. Galiausiai, svarbu, kad atminties apie romų, kaip mūsų bendrapiliečių, genocidą puoselėjimas taptų nacionalinės atminimo politikos elementu“, – sako A.Avin.
Mokytis ne tik per karo istoriją
Centro edukatorė priduria, kad galvojant apie romų ir žydų istoriją Baltijos šalyse, dažniausiai į galvą šauna Holokaustas ir Antras pasaulinis karas. Visa tai dėl aiškių priežasčių – mokyklose mokomės apie šias bendruomenes tik karo istorijos kontekste arba iš viso nesimokome, kaip dažnai būna romų istorijos atveju.
„Žydų ir romų aukos – mums tik statistika, bevardžiai skaičiai. Dažnai nesusimąstome, ką praradome, kaip atrodė šių bendruomenių likimai iki karo, kaip atrodė tarpusavio santykiai, kasdienis gyvenimas, taip pat – kaip tokios patirtys kaip genocidas pakeitė žmonių tapatybes ir elgesį po karo. Geriausiai yra mokytis istorijos iš žmonių prisiminimų ir pasakojimų, stengtis skaityti daugiau memuarų ir dienoraščių, domėtis sakytinės istorijos archyvais, kurie dabar tampa vis labiau matomi ir populiarūs.
Vienu tokių istorijų šaltiniu gali tapti neseniai sukurtas „Lietuvos romų sakytinės istorijos archyvas“, kuriame surinktos istorijos apie Lietuvos romų bendruomenės gyvenimą tarpukariu, karo baisumus, sovietmečio istoriją, tradicijas ir papročius, tautosaką“, – sakė A.Avin.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
„Niekada nebūk banda, turėk savo nuomonė ir visada klausyk širdies“, – šiuos močiutės Luizos
kadaise ištartus žodžius iki šiol gerai pamena dainininkė Liveta Kazlauskienė.
Ne tik pamena, bet ir jais vadovaujasi savo gyvenime.
Pamena Liveta ir močiutės pasakojimus, kurių vaikystėje klausėsi tarsi dramatiškos knygos
ištraukų. Tik močiutė tada jai pasakojo ne knygos eilutėse sutalpintą rašytojo fantaziją, o savo
pačios gyvenimą.
Liveta Kazlauskienė
Šilutės krašte gyvenusi Luiza buvo miestelio šviesuolė. Vokietaitė, kuri gyvenimą susiejo su
lietuviu. Kurios vyras vėliau buvo pasiųstas tremtin, o ji pati žmonių atmintyje išliko kaip nuo
karo baisumų žydus gelbėjusi drąsi trijų dukrų mama.
„Atbėgo kartą pas ją jauna žydų šeima. Vyras buvo nuo bombų skeveldrų sužalotu pilvu, o
moteris ir jos vaikai – išgąsčio kupinomis akimis, – senolės pasakojimą pamena L.Kazlauskienė.
Močiutė kaip mat suprato, kad netrukus į namų duris pasibels ir budeliai, todėl žydukus paslėpė
giliame trobos sklepe, ant įėjimo į jį užtiesė kilimą, paėmė į rankas savo dukrą, mano mamą ir
sukaupusi visą drąsą laukė vokiečių kareivių. Jie pasirodė ginkluoti automatais ir vedini šunimis.
Nukreipė į ją ginklo vamzdį ir reikalavo išduoti, kur paslėpė žydų šeimą. Tačiau močiutė net
nedrebančiu balsu atsakė kareiviui: „Sūnau, nieko neslepiu, jei nori šauk į mus, tik kaip po to
pasakosi, kad žudei saviškius?“ Kareiviai išėjo. O močiutė dar ilgai globojo atklydėlius – naktimis
į kaimą nešdavo parduoti bent kiek vertingesnius daiktus, kad prasimanytų pinigų maistui ir
vaistams. Gydė sužeistą vyrą, nes medicinos žinių pramoko skaitydama iš degančios bibliotekos
išgelbėtas knygas. Taip bėgo nerimo kupinos dienos, kai dvi iki tol visiškai svetimos šeimos
suartėjo nepaprasto žmogiškumo dėka.“
Vieną dieną Livetos močiutės rūsyje slėpta šeima pajuto galinti saugiai keliauti toliau. „Iškeliavo
į nežinią, močiutė daugiau niekada nebeišgirdo jokios žinios iš jų, bet visada vylėsi, kad likimas
jiems buvo gailestingas“, – atsidūsta garsi dainininkė.
Liveta Kazlauskienė
Jei kas kada nors būtų ant popieriaus lapą suguldęs jos šeimos dramatišką istoriją, tai joje buvo
aprašytas ne vienas babytės Luizos didvyriškas poelgis. Kai dėl kitų gyvybės rizikavo savo pačios ir trijų dukrų gyvybe. Kaip iš kareivių rankų išplėšė šviesiaplaukę mėlynų akių žydų dukrą ir pasakiusi, kad yra mergaitės mama, žvilgsniu nulydėjo kareivių išvežamą tikrąją jos gimdytoją, o vėliau perdavė mergytę globoti kitai žydų šeimai. Ten atsirastų ir eilutės apie pačios Luizos
likimą, kuris iš jos glėbio negailestingai išplėšė jos sutuolktinį, vaikų tėvą, pasiųstą į tremtį. Ir dar
daugelis kitų širdį virpinančių pasakojimų, kurie iki paskutinio atodūsio liko įsirėžę močiutės
širdyje.
„Ji buvo žmogus iš didžiosios raidės. Žmogus, kuris mokė visus nepasiduoti bandos instinktams
ir baimei, o visuomet klausyti savo širdies“, – pasakoja Liveta Kazlauskienė.
Lietuvos žydų bendruomenė dalinasi jautriomis ir tikromis #MūsųBendruomenių istorijomis
saugančiomis istorinę atmintį. Kviečiame dalintis jomis ir Jus, mieli sekėjai. Atsiųskite istoriją,
prisiminimą ir būtinai nuotraukas, žmonių, daiktų, pastatų, gamtovaizdžių ar vaizdiniu
iliustracijas. Rašykite info@lzb.lt #SupportedByEVZ #MūsųBendruomenės #OurCommunities
#CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
EVZ Foundation Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras
Žagarėje, turinčioje beveik 1 300 gyventojų, gyvena apie 100 romų tautybės žmonių. Manoma, kad romai čia gyveno nuo seno, tačiau tiksliai nežinoma, kada ir dėl kokių priežasčių jie įsikūrė prie Latvijos sienos esančiame Lietuvos miestelyje.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Anksčiau romai buvo klajokliai – su vežimais, talpinančiais visą jų gyvenimą, dažnai keldavosi iš vieno miesto į kitą, o neretai migruodavo ir tarp šalių. Ritos Simonavičienės tėvai buvo Latvijos romai, tačiau po vestuvių persikėlė į Žagarę, čia ir pasiliko. Čia gimė ir augo penki jų vaikai.
Romai Lietuvoje mažai pažįstami. Nedaug kas pažįsta šios bendruomenės tradicijas ir kultūrą, o neretai jiems lipdomos įvairiais stereotipais apipintos etiketės. Dėl šios priežasties romai dažnai baiminasi atsiverti žurnalistams.
Žagarėje dauguma romų taip pat sako turėję nemalonių patirčių su žiniasklaida, kai apie juos buvo rašomi rasistiniai straipsniai, todėl bendrauti nesutinka. Visgi charizmatiškoji R. Simonavičienė išdrįsta papasakoti apie romų gyvenimą Žagarėje, jų tradicijas ir sunkumus.
Darni bendruomenė
„Dievas mums labai svarbus, – sako R. Simonavičienė, rodydama į ikonomis nukabintą sieną savo namuose. – Kiekvieno čigonėlio namuose yra toks altorėlis.“
Ritos Simonavičienės namai Žagarėje / I. Žvinakytės/LRT nuotr.
Tiesa, moteris atvirauja, kad į bažnyčią romai neina, mat nepasitiki kunigais. Pasak jos, jie meldžiasi namuose prie to paties altorėlio.
Kalbėdama apie savo tautybės žmones, R. Simonavičienė ne kartą juos pavadina čigonėliais. Taip apibūdina ir save, savo vaikus ir anūkus. Pastaruoju metu Lietuvoje tapo įprasta romų čigonais nevadinti, mat šis terminas pripažintas žeidžiančiu ir diskriminuojančiu.
Tačiau R. Simonavičienė sako, kad jai apibūdinimas „čigonėliai“ skamba mielai ir jos nė kiek nežeidžia. Įsižeistų tik, jei gatvėje kas nors ją piktai užkabintų ir specialiai išvadintų „čigone“. Pasak jos, tai Vilniuje gyvenantys „išsilavinę čigonai sugalvojo, kad juos reikia vadinti romais“, o mažesnių miestelių bendruomenės to pernelyg nesureikšmina.
Moteris pabrėžia, kad romai labai artimai bendrauja tarpusavyje ir vienas kitam padeda. Pasak jos, Žagarėje įsikūrusios apie dešimt šios tautybės šeimų. Visi vienas kitą pažįsta, artimai bendrauja, kartu švenčia visas šventes ir viskuo dalijasi.
Mums besikalbant, suskamba pašnekovės telefonas – skambina kita Žagarės romė ir kviečia R. Simonavičienę vakare užsukti pasiimti naminių kiaušinių. „Matai, kokie mes draugiški“, – sako moteris.
Ritos Simonavičienės namai Žagarėje / I. Žvinakytės/LRT nuotr.
Vos dieną prieš mums susitinkant, mirė vienas Žagarės romas. Pasak R. Simonavičienės, dabar visi bendruomenės nariai renka pinigus laidotuvėms, padeda jas organizuoti.
„Jūsų tautybėje taip nėra, tiesa?“ – beveik didžiuodamasi klausia pašnekovė.
O laidotuvės romų kultūroje būna didelės ir prabangios – susirenka ne tik vietiniai, bet ir kitur gyvenantys romai. Prie nukrautų stalų jie beveik savaitę dainuoja ir šoka, prisimindami velionį, nes tiki, kad laidotuvės yra svarbiausia gyvenimo ceremonija.
Šiemet jau 7 –tus metus iš eilės Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė organizuoja tradicinius Europos žydų kultūros dienos renginius atliepdama 2022 m. paskelbtai temai – ATSINAUJINIMAS.
Atsinaujinimas yra įaustas beveik į visus žydų gyvenimo ir praktikos aspektus – iš tiesų žydai kaskart naujai žvelgia į praeitį, o nuolatiniai pokyčiai užtikrina tradicijos tęstinumą.
Kviečiame dalyvauti renginiuose, visi renginiai nemokami, >>REGISTRACIJA
būtina, dalyvių vietos ribotos.
1944 m. rugpjūčio 2 d. naktį Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje buvo nužudyti 4 300 sinti ir romų kilmės asmenų. Europos Parlamentas 2015 m. paskelbė šią datą Europos sinti ir romų Holokausto atminimo diena, prisimenant 500 000 sinti ir romų, nužudytų nacių okupuotoje Europoje.
Antrasis pasaulinis karas ir jo metu vykęs romų genocidas padarė didelę žalą Lietuvoje gyvenusiems romams ir paliko skaudžius pėdsakus jų atmintyje. 1942 m. nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje prasidėjus masiniams romų areštams, sulaikyti romų kilmės asmenys buvo gabenami į koncentracijos stovyklas ir darbams į Vokietiją bei Prancūziją. Iš viso iš Lietuvos darbams buvo deportuota maždaug tūkstantis romų, dauguma jų grįžo atgal į Lietuvą.
Romai buvo žudomi ir Lietuvos teritorijoje. Daugiausiai romų buvo sušaudyta Pravieniškėse, taip pat romai buvo žudomi netoli Švenčionių, Šalčininkų rajone. Dokumentuose rasta įrodymų, kad Vilniuje, Kirtimų vietovėje buvo sunaikintas romų taboras, tikslus žuvusiųjų skaičius nenurodytas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nužudyta ne mažiau 500 romų, arba maždaug kas trečias Lietuvos romas. Žinoma, kad naciai sušaudydavo klajojančių romų šeimas tiesiog sutikę kelyje, tačiau tai nebuvo nurodoma pranešimuose ir dokumentuose, todėl spėjama, jog šis skaičius gali būti ir didesnis. Lietuvos romų visuomeninės organizacijos kasmet organizuoja rugpjūčio 2 d. Holokausto aukų minėjimą.
Išgirskite A. Jablonskienės-Bagdonavičiūtės istoriją.
Vienintelė A. Jablonskienės-Bagdonavičiūtės dukra Elžbieta išvengė lagerio – suimant šeimos narius ji buvo išvykusi. Karo metu Elžbieta sugebėjo pasislėpti, naciai jos nerado. Iš viso Anastazija pagimdė 18 vaikų.
Mieli Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai ir bičiuliai,
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Lietuvos žmogaus teisių centras kviečia į prasmingą ekskursiją ir paskaitą apie istorinės atminties įamžinimą kartu su Jūrate Juškaite.
Pusdienis su Lietuvos žmogaus teisių centru „Atminties įamžinimas ir
žmogaus teisės“
2022 m. liepos 21 d., ketvirtadienis.
9.30 val. susitinkame prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato, Pylimo g. 4
9.35 – 10.40 val. susipažinimas su Atminimo akmenimis ir jų aplankymas Vilniuje (Basanavičiaus ir Islandijos g.)
11.00 – 11.15 val. įsikuriame Lietuvos žydų bendruomenės Konferencijų salėje IV aukšte
11.15 – 13.30 val. pranešimas/ diskusija: „Kad istorija nesikartotų: kaip užkirsti kelią neapykantai ir neapykantos sklaidai?“
13.30 val. pietūs „Beigelių krautuvėlėje“
Ekskursiją ves ir pranešimą/ diskusiją ves Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.
Vasara ne tik atostogų, bet ir darbingų kelionių metas. Lankomės Berlyne ir užsukame į legendinę FINE BAGELS beigelinę. Ji duris atvėrė keliais metais anksčiau nei Vilniaus Beigelių krautuvėlė. Susipažinome su Fine Bagels savininke ir įkūrėja Laurel Kratochvila dar 2018 m. Lenkijoje žydiško maisto festivalyje TISH, kur ji surengė dar tuo metu unikalią beigelių kepimo pamoką. Taip susipažinome su Montrealio ir Niujorko stiliaus beigeliais ir skirtumais tarp jų. Atsivežėme skaniausio žydiško saldėsio RUGELACH receptą.
Rugelach su riešutų ir figų įdaru, 2018 m.
FINE BAGELS ISTORIJA
Ankstyviausias beigelių įrašas apie beigelius šeimos įkūrėjos istorijoje yra 1897 m., kai proprosenelis Hymanas (ne Chaimas) Cooperis pareiškė, kad persikelia iš Varšuvos į Niujorką, nes „užjūryje Beigeliai yra geresni“. Likusi šeima netrukus apleido savo nedidelę chalos kepyklėlę ir persikėlė į Naująjį pasaulį, nes, pasirodo, Amerikoje beigeliai buvo išties geresni. Amerikoje užaugo keturios kartos, bet šeima iki šiol nerimsta dėl beigelių.
2013 m. „Fine Bagels“ atvėrė duris Berlyne ir nuo to laiko kočioja, verda ir kepa autentiškus Niujorko riestainius su skylėm.
Kepyklėlės misija – gaminti nuostabius beigelius ir kitus gardžius žydų ir amerikiečių kepyklų skanėstus, išlaikyti maisto tradicijas ir paveldą šiame naujame-sename pasaulyje.
Kiekvieną rytą valgyti karštą beigelį – nėra privilegija, tai prigimtinė teisė
Fine bagels moto.
Ketvirtadienio popietę lijo, bet madingas Berlyno rajonas klegėjo ir buvo gyvas. Fine Bagels kepyklėlė įsikūrusi ant nemažos sankryžos ir per pietų metą čia buvo pilna žmonių. Nepanašu, kad tai minia iš ofisų, labiau tai nuolatinis beigelių gerbėjų klubas. Staliukai palei vitrinas puspilniai, viduje stovi eilė, groja muzika, lentynos užgultos ir kvepia kava.
Kavinės interjeras niekuo lyg nenustebino, meniu išrašyta palei lubas ant juodos lentos kreida, pavadinimas kukliai šviečia neonine šviesa ant vitrinos ir atsikartoja ant sienų. Tačiaiu labai nustebino, jog patekome į…knygyną. gerų madingų knygų buvo pilnos sienos ir prekystaliai, tarp jų išsidėstę staliukai kavai. Kavinės erdvė išties didelė. Prieš pat kasą, garbingiausioje vietoje radome visą „Svajonių“ lentynėlę su visomis kultinėmis žymiosiomis žydų kulinarijos knygomis, tad nebereikia ir AMAZON.
Knygynas – tai savininkės vyro verslas puikiai įsipaišantis į beigelinės erdves ir idėją.
Patys beigeliai išdėstyti vintažinio stiliaus medinėse lentynose. Vitrinoje puikuojasi chalos, klasikinės cinamoninės bandelės , tik va ir čia kepyklėlės lentynos buvo tuščios – pasigedome būtent to, dėl ko užsukome – legendinių rugelach.
„Dar Izraelio karaliaus Dovydo laikais, prieš 3000 metų, karalius buvo laikytas geriausiu giesmininku, jam valdant prasidėjo profesionalių muzikų levitų, kilusių iš Levio giminės, dinastija. Pradėta steigti muzikos mokyklas giesmininkams ir instrumentininkams. Giesmės ir instrumentinė muzika skambėdavo per aukų atnašavimo ritualus karaliaus Saliamono 959 pr. m.e. pastatytoje Šventykloje Jeruzalėje. Per šventines apeigas kunigai pūsdavo iki 120 trimitų hasosrų.
Žinoma, taip giliai į istoriją nesileisime. Tiesiog aptarsime žydų muzikos periodą nuo Smetoninės Lietuvos iki šios dienos“ – teigia diskusijų klubo #ŽydiškiPašnekesiai iniciatorius Arkadijus Vinokuras.
Tad kviečiame Jus į Birželio 14- tos dienos Žydiškų pašnekesių klubo diskusiją: „Žydiška muzika – kokia ji ir kodėl ji niekada nesensta?“.
Diskusijos vieta neeilinė, kaip ir patys svečiai! Susitinkame 17 val. tradiciškai Beigelių krautuvėlėje, Pylimo g. 4, Vilniuje.
Diskusijos dalyviai:
• Leonidas Melnikas – Lietuvos pianistas, vargonininkas, muzikologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras.
• Borisas Traubas – garsus smuikininkas, tarptautinio konkurso laureatas, LNSO artistas, Fortepijononio trio Musica Camerata Baltica dalyvis, ansamblio Lietuvos Jeruzalė įkūrėjas.
• Borisas Kirzneris – smuiko virtuozas, savo žanro menininkas – improvizatorius, be kurio neapsieina nei viena žydiška šventė.
• Maša Duškina – dainininkė, jidiš dainų interpretatorė, garsaus muzikos ir šokių ansamblio „Fajerlach“ narė.
Diskusiją moderuoja aktorius, žurnalistas, rašytojas Arkadijus Vinokuras.
Vilniuje jau vasara, o bendruomenėje – jokių atostogų. Prasidėjo ir turistinis sezonas, sulaukiam vis daugiau svečių. Mus aplankė žingeidūs studentai iš Miami University Jie domėjosi bendruomenės istorija, žydų istorija Lietuvoje, Vilniaus žydišku gyvenimu. Mes kartu kepėme beigelius Beigelių krautuvėlėje nes taip susijungia bendruomenės! Supažindinome svečius su Saulo Kagano gerovės centro idėja ir darbais taip pat pakvietėme į unikalią Izraelio gatvės maisto oazę Cvi parkas Užsukite ir jūs!
BALKANAKTIS!
Autentiškas Izraelio gatvės maistas, gera muzika bei kosmopolitiška kultūra – tai, kuo kviečiame pasimėgauti gastrobare CVI PARKAS
Lietuvos sostinė Vilnius istoriškai buvo didelis katilas, kuriame įvairiais amžiais virė baltų, gudų, ukrainiečų, lenkų, rusų, žydų, vokiečų, totorių, karaimų, britų ir romų kultūros įtakos. Kiemuose, kur kadaise gimė klezmer muzikanto sūnus legendinis smuikininkas Jaša Heifecas ir iš rytų veržėsi gaivi pasaulietiška muzika, startavo Baltic Balkan projektas, siekiantis suderinti šiuolaikinius šokių muzikos ritmus su įvairialypiu šio krašto muzikiniu paveldu. Šis muzikinis ir performansų projektas įkvėpimo sėmėsi iš jugoslaviško pankroko, daugybės įdomių grupių pasirodymų, pamatytų Europos festivaliuose, ir kino filmų, kuriuose atskleista tikra Balkanų (o taip pat ir Baltijos) dvasia.
BALTIC BALKAN performancu ir Izraelio gatvės maistu mėgavosi minia vilniečių!
Siauroje sostinės senamiesčio gatvelėje juodu prasilenkia kasryt. Plačiai nusišypso vienas kitam, persimeta keliais sakiniais ir neria į dienos rutiną.
Viena garsiausių Lietuvos florisčių Inesa Borkovska ir romų kilmės dainininkas Ištvanas Kvikas save vadina kaimynais, mat moters gėlių butikas ir vyro restoranėlis “Gypsy Lounge & Grill “prieš kurį laiką įsikūrė vienas priešais kitą. Nuo tada juodu tapo gerais bičiuliais.
“Greitai įsitikinau, kad romai gyvena kaip viena didelė šeima, o jų patiekaluose visada yra kažkokios paslapties ar egzotinių prieskonių, kurių Ištvanas, kaip virtuvės šefas iki šiol neatskleidžia. Man tikrai teko laužyti galvoje susikurtus stereotipus apie romus – nors iš šono veiksmas, vykstantis restorane atrodė garsus ir chaotiškas, tačiau išragavus patiekalus, įsitikinau, kad jie gali būti labai skanūs ir estetiškai pateikti, – šypsosi meile gėlėms gyvenanti ir tuo jau suaugusį sūnų užkrėtusi vilnietė. – Romus apibūdinčiau kaip itin iškalbingus, daug energijos turinčius žmones. Jų restoranas tapo tikrų tikriausiu visų mūsų gatvės traukos centru. Jų dominuojantis ir ekspresyvus bendravimo būdas tapo atsvara mums, kurie pripratę prie ramios šiaurietiškos kultūros. Būtent tuo jie ir žavūs.”
Inesa mėgsta klausyti žmonių istorijų, o Ištvanas nevengia dalintis savosiomis. Ko gero, mažai kas žino, kad vienas žinomiausių ir matomiausių mūsų šalies romų jaučia ypatingą ryšį su žydų kultūra. Vos 15-os šeimą sukūręs Ištvanas yra daugiavaikis tėvas, o seneliu tapo būdamas tik 33 metų. “Mums su žmona niekaip nepavyko sulaukti dukros. Ir tuomet per gastroles Latvijoje pataikiau į žydų šventę Chanuką. Rabinas kažkodėl kaip tik man suteikė didžiulę garbę uždegti vieną Menoros žvakę sinagogoje. Degant ją galvoje šmėstelėjo mintis, bet tikrai ne priekaištas: „Dieve, tu taip ir nebeleidai mums sulaukti daugiau vaikų…“ Netrukus paskambino žmona ir pasakė, kad pasidarė nėštumo testą, o šis parodė, jog ji laukiasi! Dukrai norėjau suteikti būtinai žydišką vardą, tad pavadinau ją Sara.”
Tai dar viena dviejų žmonių pažinties istorija, parodanti, kad ištrynus bet kokias tautiškumo ar socialines ribas, mes visi, galų galiausiai, esame žmonės.
Lietuvos žydų bendruomenė dalinasi jautriomis ir tikromis #MūsųBendruomenių istorijomis saugančiomis istorinę atmintį. Kviečiame dalintis jomis ir Jus, mieli sekėjai. Atsiųskite istoriją, prisiminimą ir būtinai nuotraukas, žmonių, daiktų, pastatų, gamtovaizdžių ar vaizdiniu iliustracijas. Rašykite info@lzb.lt
Mieli bendruomenės vaikai ir bičiuliai, esame labai pasiilgę šurmulio ir klegesio prie puodų ir viryklių! O jūs?
Startuoja antras #KinderTiš vaikų sekmadieninės mokyklėlės cikals.
Artėja Pesach – viena svarbiausių ir didžiausių žydų švenčių.
Garbės reikalas yra žinoti ne tik jos prasmę, bet ir mokėti pasiruošti Pesach šventės sederiui. Apie Pesach tradicijas ir prasmę kviečiame pasikalbėti balandžio 14 d. nuo 16.00 val. Beigelių krautuvėlėje.
O kaip gi be kulinarinės pamokėlės tik apie Pesach patiekalus ir Kearą?!
Kartu gaminsime macų kugelį ir prisiminsime kaip kepti Chremzelach.
“Kad jums, vaikai, niekada netektų to išgyventi, bet visais atvejais atminkite viena – išlikti žmogumi kitam žmogui yra svarbiausia”, – savo dukrai ir sūnui kartodavo šviesaus atminimo Bronislava Čiuberkytė. Šioje nuotraukoje – ji su vyru Petru savo vestuvių dieną.
Tačiau dar keleri metai atgal iki šios svarbios dienos, šios moters veide šypsena buvo reta. Tremtinio dukra su mama ir seserimi gyveno Latvijos pasienyje. Trys moterys pakaitomis išgąsčio kupinomis akimis žvelgė į už langų esančius miškus. Iš jų bet kurią akimirką galėjo atpėdinti JIE. Moterys bijojo garsiai ištarti, kad tie JIE – žydų ieškotojai, kaip pačios juos vadino.
Savo mažoje troboje jos saugojo paslaptį – nedideliame po medinėmis grindimis esančiame rūsyje jos glaudė žydaitę Ruthą ir jos mažylę dukrą.
“Žydukus slėpėme ir jais rūpinomės ne tik mes, bet ir kaimo kunigėlis bei dar pora trobų, – savo anūkams pasakojo Bronislava. – Rizikavome savo gyvybe, bet išlikome žmonėmis, dalinomės duonos kepalu, su lupena virta bulve ir kiekvienu gardesniu kąsniu, kurį pavykdavo parnešti namo.”
Po daugelio metų lietuvės ir žydaitės draugystę nutolino geografija. Bronislava gyvenimą susikūrė Šiauliuose, o Ruth su dukra persikėlė į Izraelį. Tačiau laikas neištrynė skaudžios šių moterų istorijos prisiminimų.
Po daugelio metų lietuvės anūkas Jeruzalėje susitiko su močiutės globotos žydų šeimos palikuoniais. Tai buvo naujos draugystės pradžia. Paženklinta širdį veriančia senelių istorija ir dar sykį pabrėžianti žmogiškumo svarbą.
Pasaulis tai turi išgirsti ir saugoti atmintį.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dalinasi jautriomis ir tikromis #MūsųBendruomenių istorijomis saugančiomis istorinę atmintį. Kviečiame dalintis jomis ir Jus, mieli sekėjai. Atsiųskite istoriją, prisiminimą ir būtinai nuotraukas, žmonių, daiktų, pastatų, gamtovaizdžių bei kitus vaizdiniu iliustracijoms. Rašykite info@lzb.lt #SupportedByEVZ #MūsųBendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su koordinuojančiu partneriu – Lietuvos žmogaus teisių centru ir partneriu Lietuvos sakaliukų sąjungos filialu „Padėk Pritapti“ – vykdo projektą „S4Change“.
Projekto metu bus siekiama įvertinti antidiskriminavimo politiką Lietuvoje, pateikti išsamias rekomendacijas, didinti mokytojų bei jaunimo atsparumą antisemitiniams, romafobiniams ir ksenofobiniams naratyvams.
Projekto metu bus:
Atliekamas tyrimas ir vertinamas valstybės atsaką į šiuolaikines antisemitizmo, romafobijos ir ksenofobijos formas Lietuvoje;
Suformuluotos išsamios rekomendacijos valstybės institucijoms, skatinamas strateginis atsakas į diskriminaciją ir ksenofobiją;
Stiprinamas Lietuvos romų bendruomenė atsparumas neapykantos naratyvams, rengiamos dirbtuvės romų bendruomenės vaikams, jaunuoliams ir moterims;
Didinamas mokytojų ir mokinių atsparumas neapykantos naratyvams, ugdomas kritinis mąstymas, susijęs su antisemitizmu, romafobija ir knesnofobija, rengiami mokymai bei pildoma „Nepatogaus kino klasė“ edukatoriams reikalingais metodiniais įrankiais bei filmais;
Rengiama tarptautinė konferencija, skirta stiprinti valstybės strateginį atsaką į antisemitizmą, romafobiją bei ksenofobiją;
Didinamas visuomenės sąmoningumas komunikacijos priemonėmis.
Pilnas projekto pavadinimas – „S4Change: Strategy for a change in anti-discrimination policies in Lithuania“. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Piliečių, lygybės, teisių ir vertybių programos (angl. Citizens, Equality, Rights and Values programme) lėšomis.
Projekto įgyvendinimo trukmė: 2022 m. vasaris – 2024 m. sausis.
Jaunieji romų ir žydų bendruomenių lyderiai už istorinės atminties ir teisingumo išsaugojimą
2021-ieji tarsi istorijos esencija priminė visas kančias ir nelaimes, kurias XX amžiuje teko išgyventi Lietuvos žmonėms, atsidūrusiems didžiųjų pasaulio galybių interesų kryžkelėje. Per visą Lietuvą nuvilnijo daugybė atminties renginių, konferencijų ir parodų. Vis dėlto dar nesame atlikę visų namų darbų, kad istorinės atminties išsaugojimas ir jaunosios kartos gilesnio istorinio pažinimo ugdymas neapsiribotų proginiais paminėjimais, bet taptų neatsiejama valstybinės politikos dalimi, kurioje įvairios institucijos dirbtų kryptingai ir koordinuotai, kad darniai ir pagal aiškią strategiją veiktų sujungti visuomeniniai ir valstybiniai resursai.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruoemnėje vyko apvaliojo stalo diskusija: žmogaus teisių klausimai tautinių mažumų (Lietuvos žydų) srityje. Būdama aktyvi Žmogaus teisių organizacijų koalicijos narė, šiemet prisidėjusi prie šalies pažangos – šešėlinės ataskaitos rengimo JT, inicijavo bei pateikė LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos, Švietimo ir mokslo bei Žmogaus teisių komitetams išplėtotus siūlymus, kurie padėtų gerinti tautinių mažumų – konkrečiai žydų – žmogaus teisių padėtį Lietuvoje.
Spalio 20 dieną, trečiadienį, 18 val., Beigelių krautuvėlėje (Pylimo g. 4) organizuota APVALIOJO STALO DISKUSIJA, kurioje aptarti LR Seimui teikti išplėtoti siūlymai tautinių mažumų srities (konkrečiai – Lietuvos žydijos) politikos priemonėms ar teisės aktams tobulinti.
Kviečiame žiūrėti įrašą!
Diskusijoje savo įžvalgomis dalinasi:
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė adv. Faina Kukliansky
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė, psichologijos mokslų daktarė Ruth Reches
LŽTC direktorė, žmogaus teisių ekspertė Jūratė Juškaitė
Diplomatas Marius Janukonis
Seimo narė, Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė
Naujoji Švedų Paideia (Europos Žydų studijų institutas Švedijoje) Projektų laboratorija kviečia registruotis.
Tai nauja nuotolinė programa projektų vadovams, pradedantiesiems ir pažengusiems, visiems tiems, kad dirba ir domisi žydų kultūros tema. Dalinkitės ir dalyvaukite!
