Regioninės bendruomenės

Bendrystė – ir per maistą

Bendrystė – ir per maistą

 

Daiva Savickienė

Tradicinė žydų virtuvė taip giliai įsiliejusi į pasaulinį kulinarinį paveldą, kad ir lietuvių šeimininkės dažnai nė nenumano, kiek daug iš jos perėmė.

Kiekviena tauta turi tradicinius patiekalus. Vien išgirdus dažno pavadinimą iš karto būna aiški jo kilmė. Tačiau žydai daugelį amžių gyveno įvairiausiose pasaulio kraštuose, tad jų virtuvė, priklausomai nuo regiono, šiek tiek skiriasi. Lietuviškoji – taip pat.

Sviesto su dešra nebus

Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė įsitikinusi, kad Lietuvoje turbūt nėra miesto ar didesnio miestelio, kuriame kadaise nebūtų gyvenę žydų. Tačiau ilgą laiką daugelio lietuvių supratimas apie jų tautinę virtuvę buvo menkas, mat žydų bendruomenės būdavo labai uždaros.

„Santykiai su kitatikiais, kitų tautybių žmonėmis buvo labiau paremti prekyba. Religingiems žydams buvo – turbūt ir dabar tebedraudžiama sėsti prie bendro stalo su kitų tautybių ir tikėjimų žmonėmis, todėl ir į svečius nelabai ką kviesdavosi“, – centro vadovė paaiškina, kodėl lietuviai mažai žinojo, kokius patiekalus valgo ir kaip juos gamina žydai.

Pasak  A. Pečiulytės, taip ilgainiui veikiausiai ir susiformavo stereotipai, kilo įvairių nesusipratimų dėl maisto.

Šiuo metu, kai sienos senokai atvertos, daugelis yra keliavę po Izraelį, susidomėjimas žydų kulinariniu paveldu auga, nes tai yra ir sudėtinė kultūros dalis.

A. Pečiulytės teigimu, kalbant apie tradicinius žydų valgius svarbu tai, kad jų virtuvę, skirtingai nei krikščionių, reguliuoja religija. Pasak istorikės, Kašruto taisyklėse labai griežtai nurodyta, ką galima valgyti ir ko ne, kaip gaminti. Tokių konkrečių patarimų ir draudimų krikščionybėje nėra išskyrus apribojimus per pasninką.

Viena pagrindinių košerinio maisto taisyklių – jokiu būdu negalima maišyti mėsiškų ir pieniškų produktų.

„Toroje nurodoma, kad nevalia ėriuko virti jo motinos piene“, – sako A. Pečiulytė. Todėl esą draudžiama maišyti pieniška ir mėsiška tame pačiame patiekale arba valgyti tokius produktus vienus po kitų: yra nustatytas konkretus laikas, kada jau galima tą daryti.

„Mes įpratę ant mėsos patiekalo uždėti grietinės šaukštą ar pieniško padažo. To religingi žydai niekada nedarys“, – istorikė dar sykį pabrėžia vieną svarbiausių jų virtuvės taisyklių. Tradicijas gerbiantis žydas pienišką patiekalą po mėsiško ragaus tik praėjus keturioms šešioms valandoms, o mėsišką po pieniško – po valandos ar dviejų.

„Mūsų įpratimas rytais valgyti duoną su sviestu ir dešra nesuderinamas su košerinio maisto taisyklėmis“, – šypsosi pašnekovė ir aiškina, jog lietuviška ir žydiška virtuvės skiriasi ne vien tuo.

Taisyklių besilaikantys religingi žydai net turi atskirus dubenis, puodus, keptuves, netgi indų plautuves ir šaldytuvus mėsiškiems ir pieniškiems patiekalams.

Žydas renkasi silkes Šabui. 1937 metai. ARCHYVŲ nuotr.

Blynų įvairovė

Pieniški patiekalai žydų virtuvėje, A. Pečiulytės patikinimu, mažai kuo skiriasi nuo lietuvių. Jos manymu, taip galėjo susiklostyti žydams gyvenant Lietuvoje dar nuo XV amžiaus. Per ilgą laiką nori nenori vieni iš kitų nemažai perėmėme.

Štai visai neseniai, birželio pradžioje, žydai šventė Šavuoto šventę, kuriai tradiciškai gaminama daugiau pieniškų patiekalų.

„Ta švente pažymima, kad Dievas žydams suteikė Torą ir Dekalogą. Pas mus praktiškai tai sutampa su Sekminėmis – 7 savaitės po Velykų, o pas juos – 7 savaitės po išėjimo iš Egipto“, – aiškina istorikė.

Anot jos, labai dažnai per šią šventę žydai valgo lietinius su varške. „Kurie nuo mūsiškių skiriasi tik tuo, kad į varškę pridedama labai daug razinų ir užpilama šviežiomis trintomis uogomis arba uogiene“, – priduria A. Pečiulytė.

Saldūs lietiniai – Izraelyje dažnas pusryčių patiekalas. Bet žydai, pašnekovės teigimu, kaip turbūt visos tautos, kepa ir daug kitokių blynų. Jie gali būti mieliniai, miltiniai ar bulviniai.

„Mes vadiname blynais, o jie – blincėmis“, – patikslina.

Lietuviški bulviniai blynai ir tradiciniai žydiški skiriasi ne tik tuo. Visų pirma, ankstesniais laikais Lietuvoje buvo įprasta blynus kepti kiaulių taukuose, o kiaulienos nevalgantys žydai naudojo aliejų. Dar, pasak istorikės, žydai į bulvinius blynus pritarkuoja daugiau morkų, tad ir skonis būna visai kitoks. Kepa ir kitų daržovių blynus – pavyzdžiui, kopūstų. Tad įvairovė gerokai didesnė.

Labai daug blynų žydai kepa prieš pat Naujuosius metus švesdami šviesų šventę – Chanuką. Jie turi būti tiesiog permirkę aliejuje, ir ši kulinarinė tradicija, istorikės teigimu, susijusi su stebuklingu nutikimu, kai nugalėję priešus žydai grįžo į Jeruzalės šventyklą, kurioje aliejus, skirtas šventyklos aliejinei lempai uždegti, buvo išniekintas. Šventykloje žydai rado tik vieną tinkamos naudoti alyvos indą ir jo turėjo užtekti dienai, tačiau užteko aštuonioms. Per tą laiką buvo pagaminta naujo aliejaus.

„Ar kugelius atvežė žydai karčemų savininkai? Manoma, kad taip. Bet, pavyzdžiui, bulvinius blynus galbūt pradėjo pirmos kepti ir lietuvės šeimininkės.“ A. Pečiulytė, istorikė

Legendinis sultinys

Pasak A. Pečiulytės, tradicinėje žydų virtuvėje jokiems patiekalams ruošti negali būti naudojamas kraujas.

„Tikima, be to, ir Toroje sakoma, kad kraujyje yra gyvulio siela. Jeigu tu jo suvalgysi, suvalgysi ir sielą“, – aiškina, kodėl.

Jokiu būdu negalima patiems skersti bet kokio gyvulio. Tam tikslui specialūs skerdikai gyvulį apžiūri, ar jis sveikas. Paskui skerdžia, kad šis patirtų kuo mažiau kančių, ir būtinai iš kūno pašalina kraują. Jam išbėgus, mėsa pamerkiama į druskos tirpalą tam, kad ištrauktų visą likusį kraują. Ir tik tada ją galima vartoti.

Dėl to, istorikės teigimu, daugelio mėgstamų kepsnių su krauju tradicinėje žydų virtuvėje nerasime. Kaip ir jau minėtos kiaulienos. Valgyti galima tik skeltomis kanopomis ir atrajojančių gyvulių mėsą – ėrieną, jautieną, veršieną.

Religingi žydai nevalgo ir pelekų bei žvynų neturinčių žuvų, tad jokių patiekalų iš šamo. Negali ant jų stalo, pasak istorikės, būti ir ungurio, nes šis minta dvėseliena. Ne košerinis maistas yra ir midijos, vėžiagyviai.

Kadangi Lietuvoje žiemos būdavo šaltos, o rudens vakarai darganoti, žydai virdavo tokias pat sriubas, kaip ir lietuviai. Skirtumas tas, kad sultiniui buvo naudojama ne kiauliena, o paukštiena.

„Jų sriubos buvo tokios pat kaip ir mūsiškės, tik riebalai buvo naudojami kiti“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak A. Pečiulytės, žydų vištienos sultinys vadinamas legendiniu, turinčiu antibakterinių savybių. Jis labai ilgai verdamas ant lėtos ugnies, o kad skystis nenuvirtų, neišgaruotų, ant puodo uždedama salotų ar kopūstų lapų.

Simbolizuoja turtą ir sotumą

Vienas iš patiekalų, kurį gamino tiek žydai, tiek lietuviai, buvo iš Šiaurės Vokietijos atkeliavęs kugelis. Žydiškasis skiriasi tuo, kad į jį pritarkuojama daug morkų.

„Mes kugelį kepame su kiaulienos spirgučiais, riebalais, o jie kepa su šmalcu – vištų taukais. Jeigu ir mes pridėtume daug morkų, vištų taukų, pamatytume, koks plokštainis būtų geltonas, skanus“, – tikina A. Pečiulytė pridurdama, jog taip valgyti kugelį, kaip mėgsta lietuviai – su grietine, žydai negali.

Populiarus žydų virtuvėje ne vien bulvių, bet ir makaronų plokštainis. Gaminami kopūstų, kitų daržovių apkepai.

Apskritai, istorikės pastebėjimu, žydų virtuvėje naudojama daug morkų. Iš jų gaminami ir įvairūs saldumynai.

„Man labai gražus paprotys, kai ant Naujųjų metų, švenčiamų rugsėjį, stalo būtinai yra supjaustytų ir šiek tiek karamelizuotų morkų. Griežinėliai primena pinigėlius ir yra tarsi linkėjimas, kad kiti metai būtų sotūs ir turtingi“, – sako A. Pečiulytė.

Gardus ir kitas Lietuvos žydų patiekalas – šiek tiek apkepti obuoliai, apibarstyti cinamonu ir būtinai apipilti medumi. Obuolys – turtingumo, sotumo simbolis, tad juos valgant tikimasi, jog kiti metai bus sotūs, turtingi, laimingi, sako istorikė.

Žydams nedraudžiama vartoti alkoholį – yra košerinė degtinė, vynas, kiti gėrimai. Svarbu, anot A. Pečiulytės, kad jie būtų pasigaminti pačių: pagal griežtas taisykles (pavyzdžiui, vynuogių vynas gaminamas tik iš tų vynmedžių, kurie davė jau keturis derlius) ir prižiūrint rabinams.

Reguliuoja Šabas

Tradicinę žydų mitybą reguliuoja ir kiekvieną savaitę nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro švenčiamas šabas. Jo metu, pasak A. Pečiulytės, negalima dirbti 39 darbų, tarp jų ir pjaustyti peiliu duonos ar kokio nors patiekalo.

„Vadinasi, mėsą reikia pagaminti taip, kad jos nereikėtų pjaustyti, – paaiškina pašnekovė. – Todėl žydų virtuvei būdingi troškiniai su smulkiai pjaustyta mėsa, daržovėmis.“

Istorikės teigimu, jei šeimoje būdavo daugiau vyrų, kuriems reikėjo sotesnio patiekalo su mėsa, tada gamindavo vadinamąjį čolentą.

Į prabangesnius patiekalus su vištiena dėdavo ne tik daržovių – bulvių, morkų, bet ir džiovintų abrikosų, razinų, medaus. Toks troškinys vadintas tsimesu. Tačiau galėjo, pasak istorikės, jis būti ir vegetariškas.

„Yra patiekalų, kurių per šabo šventę negalima valgyti, – tęsia pasakojimą A. Pečiulytė. – Pavyzdžiui, draudžiama šabo dieną lupti kiaušinį. Jeigu jau norima jį valgyti, reikia išvirti prieš šventę ir nulupti.“

Tas pats ir su žuvimis. Per šabą draudžiama jas rakinėti, ieškoti kaulelių – tai jau laikoma darbu. Tad ir žuvų patiekalus reikia paruošti be kaulų. Vienas iš būdų – vadinamoji gefilte žuvis. Kitaip tariant, įdaryta. Ją gaminant išrenkami visi kaulai, į vidų pridedama įdaro, ir viską spėjama padaryti iki penktadienio saulės laidos.

Manoma, jog lietuvės šeimininkės gaminti įdarytą žuvį išmoko būtent iš žydžių.

„Lietuvoje populiariausia žuvis, kurią įdarydavo prieškariniai žydai, buvo lydeka“, – kaip geriausią įrodymą pateikia istorikė. Tiesa, paruošti įdarytą žuvį sugeba ne kiekviena šeimininkė: tam reikia ir kantrybės, ir įgūdžių. Taip, pasak A. Pečiulytės, atsirado žuvų kukuliukai. Žuvis sumalama, pridedama džiūvėsių, prieskonių ir išverdama žuvų sultinyje. Patiekiami kukuliukai su virtos morkos griežinėliais ir būtniausiai – su krienais.

„Vis dėlto „gefiltefiš“ – įdaryta žuvis – buvo šeimininkių pasididžiavimas“, – priduria istorikė.


Beigelių pardavėjas. 1935 metai. YIVO nuotr.

Pagal patiekalą ir kilmė

Žuvies kukuliukai, anot pašnekovės, kaip tik tas patiekalas, kurio skonis skiriasi priklausomai nuo regiono. Lietuvos žydai juos gardina druska ir pipirais, tad išeina aštrokį, Lenkijos žydai labiau mėgsta saldžius.

„O Izraelyje, sakoma, jie dar kitokie“, – pastebi A. Pečiulytė.

Kitas tradicinis žydų patiekalas yra „faršmakas“ – kapotos silkės užkandėlė. Be silkės, į ją dedama rūgščių obuolių, virtų kiaušinių, svogūnų. Gali būti išspaudžiama citrina, pridedama šiek tiek džiūvėsių, prieskonių, cinamono. Lietuvoje ji tepama ant juodos duonos, Pietų šalyse – ant šviesios.

„Faršmako“ receptų yra daugybė – kiekviena šeimininkė turi savo, – tikina istorikė. – Viena beria cinamono, kitos – ne, vienos naudoja rūgštų obuolį, kitos – saldoką. Svarbiausia – silkę kapoti.“

„Žydų virtuvėje daugelis patiekalų buvo sukapojami, ir tai suprantama. Mėsmalės atsirado tik XX amžiuje“, – patikslina A. Pečiulytė ir sako, kad tarpukario Kaune net gyvavo toks priežodis, esą iš „faršmako“ skonio atskirsi, kokio krašto kilmės šeimininkė. Nes kitame Lietuvos regione pagamintas patiekalas galėjo skirtis ir, pavyzdžiui, telšietiško „faršmako“ skonis buvo kitoks, nei kaunietiško.

„Net ir Izraelyje pagal „faršmaką“ galima suprasti, ar tai yra Lenkijos žydai ar Lietuvos žydai. Lenkijos žydų – saldesnis“, – pasakoja A. Pečiulytė.

Archajiški skoniai

Žydai buvo tarpininkai tarp Šiaurės Europos pirklių ir Rusijos. Ir viena tradicinių jų prekių buvo silkės.

A. Pečiulytė sako, jog daugelyje prisiminimų apie tarpukario Lietuvą minima, kad atėjęs į žydų parduotuvę visada rasi statinę su silkėmis. Ir būtinai bus parodyta, kuri žuvis gera, riebi, kuri – prasta.

„Buvo sakoma, kad žydas per dieną turi suvalgyti vieną silkę“, – teigia istorikė, patvirtinanti, jog šis produktas ne atsitiktinai pirmasis asocijuojasi su žydiška virtuve. Joje iš silkių gaminti net įvairiausi pagardai.

Kita vertus, sako A. Pečiulytė, silkė ant lietuvių stalo nuo žydų paruoštosios niekuo nesiskiria. Svarbiausia, kokie priedai jai naudojami.

„Žydai daro silkę su pagardais. Paims svogūnų, morkų, pakepins aliejuje, būtinai įdės razinų, šiek tiek medaus, įspaus citrinų sulčių, kad pagardas įgautų saldžiarūgštį skonį… Apskritai, Lietuvos žydų virtuvė yra saldžiarūgštė. Taip yra dėl to, kad žydų virtuvės karalius – medus. Jo deda į daugelį patiekalų“, – aiškina istorikė.

Pasak jos, dabar ne problema ilgesnį laiką išlaikyti maistą. Anksčiau tebuvo du konservantai – druska ir medus. Jie neleisdavo maistui taip greitai sugesti.

Be to, pasak A. Pečiulytės, tauta vis dėlto kilusi iš Rytų, tad jos virtuvė turėjo ryškų skonį, buvo labiau saldesnė.
Skirtumų netrūksta

„Ilgą laiką religija draudė bendrauti su kitų religijų žmonėmis, todėl žydai išlaikė archajišką virtuvę, kur prieskoniams skiriama labai daug dėmesys. Tad ji šiek tiek kitokia“, – pripažįsta A. Pečiulytė. Tačiau skuba pabrėžti, jog ir patys žydai ne visi gamina vienodai. Visoje Šiaurės Europoje, pradedant nuo Vokietijos, gyvenę žydai buvo aškenaziai – tai yra tie, kurie atėjo romėnams juos išvarius iš Izraelio. Čia juos ribojo gamta – šalti, drėgni orai, tad ir patiekalai buvo riebesni, sotesni: sriubos, maistingi troškiniai, blynai aliejuje ir panašiai.

Sefardai žydai, gyvenę musulmoniškuose, šiltuose kraštuose, tokiuose kaip Šiaurės Afrika, taip pat Portugalija, Ispanija, valgė šiek tiek kitokį maistą. „Kai taip karšta, sūdytos silkės tikrai nevalgysi, nes labai troškins. Tad ten vartojama daugiau daržovių, be to, valgiai saldesni“, – sako A. Pečiulytė.

Kita vertus, nereikia taip toli žvalgytis. Pavyzdžių gali būti ir istorikės jau minėtos Lietuvos ir Lenkijos žydų virtuvės. Pastarojoje irgi naudojama daugiau cukraus, medaus, tad patiekalai būna saldesni, lietuviškuose gi daugiau aštrumo.

Svarbiausia, kad šias maisto gaminimo tradicijas žydai išlaiko ir emigravę į kitus kraštus.

Lietuvos žydai tokio dalyko kaip humusas negamindavo. O Izraelyje ar Rytų kraštuose jis – kone ant kiekvieno stalo.

„Tarpukario Lietuvoje tokių dalykų nebuvo, nes ribojo galimybės. Aišku, turtingi žmonės, važinėję po užsienį, galbūt ir valgė, bet tai tikrai nebuvo patiekalas, kuris būtų ant kiekvieno žydų šeimos stalo“, – sako ji.

Prilipo kaip riestainiai

Dar vienas patiekalas, kurį gamina iš esmės visos Rytų tautos, – balandėliai. Bet, A. Pečiulytės teigimu, žydai savo gyvenamajame areale ryžius ir mėsą vynioja į vynuogių lapus, o Šiaurės Europoje, kur vynuogių nėra, – į kopūstlapius.

Tikėtina, kad ir šį patiekalą lietuviai perėmė iš žydų. Kaip ir daug kitų, kuriems galima priskirti ir chalą – pynutės pyragą, ir beigelius.

Pasak A. Pečiulytės, chala – būtinas šabo vakarienės atributas. Ant stalo turėjo būti dvi rankšluostėliu ar servetėle uždengtos pynutės. Kadangi peiliu nebuvo galima naudotis, duonos neatsipjausi, o štai pynutę buvo galima laužyti.

„Ypač Kaune po Antrojo pasaulinio karo niekas nevadindavo pynute. Sakydavo: „Einu pirkti chalos“, – istorikė pasakoja apie viso žydų pasaulio patiekalą.

Plačiai žinomi beigeliai – kiek pagerinti riestainiai. Istorikės teigimu, Vilniuje, kur iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug žydų, – mugėse ir turguose beigeliai buvo labai populiari prekė. Jos manymu, iš to greičiausiai atsirado ir lietuviški riestainiai.

„Jie pritapo ant lietuvių stalo ir atrodo, lyg būtų mūsų“, – sako A. Pečiulytė.

Nebeatsekami ryšiai

Ar iš lietuvių ką perėmė žydės šeimininkių, pasakyti sunku.

Lietuvoje vyraujantys bulvių patiekalai, istorikų teigimu, išplito per smukles. Bet tai įvyko tik XIX amžiuje.

„Per Vokietiją bulvės atėjo į Lietuvą. Tie patiekalai plito, o karčemose susitinka ir turtingi, ir neturtingi – visus reikia pigiai ir sočiai pamaitinti, – pasakoja A. Pečiulytė. – Taip atsirado kugeliai: žydiški vienokie, krikščioniški – kitokie. Ar kugelius atvežė žydai karčemų savininkai? Manoma, kad taip. Bet, pavyzdžiui, bulvinius blynus galbūt pradėjo pirmos kepti ir lietuvės šeimininkės. Dabar sunku nustatyti, kas ir iš ko tai perėmė.“

Istorikė neabejoja, kad juoda duona – lietuviška. Bet iš Lietuvos kilę žydai pirmenybę teikia jai. Pieniškus produktus vartojo ir tebevartoja abi tautos, tad atsekti, kas kieno, būtų sunku. Kaip ir tai, iš kur kilę abiejų tautų mėgstami lietiniai.

„Skaičiau, kad blyneliai buvo sumanyti lyg ir Vengrijoje, o kiti teigia, kad su žydais atkeliavo iš Vakarų Europos. Lietuviai liaudiškai juos vadindavo naliesnikais, o žydai sakė: kepame blinces“, – dėsto A. Pečiulytė.

Lietuvių mėgstamų šaltibarščių mielai ragauja ir turistai žydai.

„Nežinau, ar jų virtuvėje buvo gaminami – niekur neradau, bet žydų turistai mielai juos valgo“, – sako ji.

Pesacho – žydų Velykų vaišių stalas Panevėžio kibuce „Chaim“. 1934 metai. „YAD VASHEM“ nuotr.

Nori susipažinti

Pastaraisiais metais pakilimą išgyvenantis susidomėjimas kulinariniu paveldu neišvengiamai palietė ir žydų virtuvė.

Pasak A. Pečiulytės, Kėdainių krašto muziejus turi su tuo susijusių edukacinių programų, tačiau patys žydiško maisto negamina – pagal litvakiškus receptus, užrašytus Lietuvoje, pagamina kavinė. „Tai nėra košerinis maistas. Jį gali gaminti tik religingi žydai iš savo produktų, savo virtuvės“, – patikslina ji.

Vienas tokių patiekalų yra varške įdaryti pomidorai. Šis valgis, istorikės manymu, galėtų būti šiek tiek žydiškas šio regiono patiekalas. Mat Kėdainiai ne tik agurkų kraštas, o juos pirmieji pradėjo auginti žydai, bet ir pomidorų. Žinoma, jog Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo paplitę pomidorai Kėdainių krašte pasisekimą turėjo dar tarpukariu.

A. Pečiulytės teigimu, žmonėms iš tikro įdomi žydų virtuvė ir noriai domisi ir edukacinėmis programomis. Tai populiaru švenčiant asmenines šventes, norint susitikti su draugais ar prieš Naujuosius metus. Pasak istorikės, Krakių, kurie iki karo buvo labai žydiški, bendruomenė savo miestelyje atidarė svetainę-kavinukę, kur taip pat rengia žydiškų patiekalų pristatymus. Žydiškų patiekalų, jos žiniomis, galima paragauti ir Ukmergėje, Šiauliuose. Į Kėdainius gi traukia norintieji ne tik artimiau susipažinti su tautos, gyvenančios greta mūsų šimtmečius, virtuve, bet ir su maistu susijusiais papročiais bei tradicijomis. Juk visus mus sieja bendra istorija.

       

Kvietimas mokytojams dalyauti CENTROPA ir ESJF tarptautiniame seminare

Centropa – Centrinės Europos Tyrimų ir Dokumentacijos Centras ir ESJF European Jewish Cemeteries Initiative – Europos žydų kapinių iniciatyva džiugiai praneša, jog jau galima registruotis į mokytojų rengimo seminarą „Žydų paveldo mokymas. Kaip į mokymo procesą įtraukti žydų kapines“, vyksiantį Kaune, š.m. rugpjūčio 25-26 d.
Tarptautinių seminarų ciklą veda žydų paveldo, žydų kapinių tyrimų ir žydų istorinio švietimo sričių ekspertai, dalyviams bus suteiktos visos priemonės, reikalingos prasmingai ir patraukliai patekti savo klasei informaciją apie žydų paveldą.
Dalyvauti kviečiami Lietuvos pedagogai ir NVO atstovai. Konferencijos kalbos – lietuvių ir anglų, bus vertimas žodžiu.
Norite prisijungti prie mūsų – spustelėkite nuorodą ir gaukite daugiau informacijos.
Pildykite paraiškos formą iki 2020 m. Liepos 22 d .: >>https://bit.ly/2Cx6Zxo 
Tautinės bendrijos kelia problemas ir ieško sprendimų formuojant koalicijas

Tautinės bendrijos kelia problemas ir ieško sprendimų formuojant koalicijas

 Štai tokios yra iškeltos problemos ir pirmųjų advokacijos mokymų Druskininkuose rezultatai įgyvendinat projektą Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020 – žiūrėkite infografiką.

Šiuo projektu siekiama sustiprinti Žmogaus teisių koalicijos partnerių – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Romų visuomenės centro ir Žmogaus teisių centro matomumą ir dalyvavimą pilietinės visuomenės iniciatyvose šešiuose Lietuvos regioniniuose centruose, kuriuose veikia žydų bendruomenės.

 

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Miškai tebesaugo šūvių tratėjimo aidą

Panevėžio getas pragyveno tik 40 dienų iki buvo pradėtos masinės žudynės. P.Židonio nuotrauka

Daiva Savickienė

Ne viena šalies vieta saugo vienos didžiausių Antrojo pasaulinio karo tragedijų – Holokausto – ženklus.

Panevėžio mieste ir rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, apstu vietų, menančių Antrojo pasaulinio karo metų žydų tragediją, amžiams palikusią gilią žaizdą ir lietuvių tautos istorijoje. Šį klaikų nusikaltimą žmoniškumui Panevėžio rajone ir mieste mena trys didelės žudynių vietos, įamžintos paminklais. Jų, mažesnių, randame ir įvairiuose rajono miesteliuose.

Getas miesto centre

Panevėžyje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 8 000 žydų ir tai sudarė netgi daugiau nei trečdalį miestelėnų. Prasidėjęs karas negrįžtamai pakeitė miesto veidą. Iš aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą gyvenusios žydų bendruomenės teliko saujelė – ši tauta Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinta.

Pačiame Panevėžio centre, kur šiuo metu verda gyvenimas – J. Tilvyčio, Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje – 1941 metų liepą įkurtas getas. Žydams buvo nurodyta palikti savo namus ir iki liepos 11 dienos 18 valandos persikraustyti į specialiai jiems užtvertą kvartalą. Į getą žydai buvo varomi iš Naujamiesčio, Ramygalos, Pušaloto, Troškūnų ir kitų miestelių. Keliems tūkstančiams į mažą teritoriją suvarytų žmonių buvo ankšta, tad teritorija buvo kiek išplėsta.

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Panevėžio žydų bendruomenės išvyka lietuvių ir žydų atminties keliais

Nuotraukoje restauruojama Alantos sinagoga.

Po   trijų mėnesių trukusio COVID – 19 karantino, Panevėžio žydų bendruomenės  (PŽB)  žmonių grupė  išsiruošė į dviejų dienų pažintinę kelionę po Panevėžio  raioną, Molėtų ir Anykščių kraštą. Prisilaikant visų sveikatos apsaugos taisyklių. Kelionės maršrutaso tikslas vedė pažintiniu keliu aplankant Molėtų-Anykščių krašto ir Panevėžio rajono svarbiausius žydų ir lietuvių  istorinius objektus – žydų Holokausto aukų vietas, sinagogas, bažnyčias, gamtos paminklus, muziejus ir kt.

Automobiliu pasukome link Molėtų.  Sustojome prie Molėtų žydų žudynių vietos ir kapavietės. Prie paminklo tylos minute pagerbėme Holokausto aukų atminimą, padėjome gėlių puokštę ir žvakeles.

Sutartu laiku PŽB narius pasitiko  Lietuvos etnokosmologijos muziejaus gidas, kuris pasakojo apie muziejaus įsteigimo istoriją. Atsisveikinant gidui buvo įteikta simbolinė dovana – macų dėžutė.

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Litvakų paveldas Lietuvoje: kur ieškoti įdomiausių istorijų, objektų ir vietų?

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė15min.lt

2020-ieji Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Tad šiemet yra puiki proga atrasti, kokius įdomius ir unikalius turistinius žydų kultūros paveldo objektus turime čia pat, savo šalyje.

Kol kas tai – nišinis turizmas. Nors turistinių žydų paveldo objektų gausu ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir regionuose, nemaža dalis turistų iki šiol, pavyzdžiui, poilsiaudami Palangoje ar Druskininkuose, taip ir lieka nesužinoję šių kurortų žydiškų istorijų. Ko trūksta, kad įdomi ir gausi litvakų istorija ir ją liudijantys objektai sudomintų lietuvius? O galbūt masinis turizmas ir neturi būti siekiamybė? Apie tai diskutuoja šio straipsnio pašnekovai.

F.Kukliansky: trūksta bendros žydų paveldo politikos

„Lietuva yra labai turtinga žydų paveldo. Lietuvos žydų bendruomenė turi nemažai paveldo objektų, pavyzdžiui, buvusių sinagogų. Esame Europos žydų kultūros paveldo kelio nariai. Turime įvairių planų, kaip tobulinti tą kelią – norime, kad žmogus ne tik atvažiuotų čia, pagulėtų ant žolytės ir išvažiuotų, bet ir pasisemtų žinių, Lietuvos žydų paveldo dvasios. Tačiau tai yra gana sudėtingas dalykas. Reikia pasakyti, kad, nepaisant mūsų sėkmingo bendradarbiavimo su Kultūros paveldo departamentu, Vyriausybe, atskirų miestų merais, vis dėlto valstybėje trūksta unifikuotos žydų paveldo politikos. Tą, ką mes, kaip bendrija, galime daryti, darome. Bet esame maža bendruomenė. Tos sinagogos, kurios mums buvo grąžintos, labiau panašios į tvartus negu į sinagogas. Jas reikia tvarkyti, įdėti nemažai pinigų.

Be to, mes siekiame autentikos – aš nenoriu daryti iš sinagogų disneilendo“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Kaip sėkmės pavyzdį ji nurodė medinę Pakruojo sinagogą: ji buvo labai gerai aprašyta, todėl buvo galima dekoruoti autentiškai. Artimiausių metų planuose – tęsti Alantos, Kurklių sinagogų restauravimą. Žiežmarių sinagogos restauravimo pabaiga numatyta jau šiemet. Čia planuojama įkurti miestelio žydų istorijos ir medinių sinagogų muziejų. Savo eilės dar laukia Kalvarijos sinagogų kompleksas, dar viena sinagoga Kėdainiuose.

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Minint aukas, neįmanoma neprisiminti ir jų egzekutorių. Šie veikėjai jau buvo visai kitos padermės asmenys (kažkaip nekyla ranka parašyti “žmonės”). Vedini pačių tamsiausių jausmų – nepagrįstos neapykantos, pykčio, agresijos – jie neįsivaizduojamai žiauriai kankino, pačiais baisiausiais būdais tyčiojosi iš savo sveiku protu nesuvokiamo “keršto” objektų – nekaltų, atsitiktinai “atrinktų” žydų vyrų.
Tarp nužudytųjų buvo moksleiviai, darbininkas, muzikantas, Irenos Veisaitės dėdė, Aleksandro Štromo tėvelis Jurgis Štromas.

Po minėjimo su grupe bendruomenės narių ir bičiulių vykome sukalbėti maldą už žuvusiuosius Vilijampolės bei Žaliakalnio žydų kapinėse. Penktadienio vakarą užbaigėme visi kartu sutikdami Šabatą – šventėme gyvenimą.

Dėkojame visiems atėjusiems ir prisiminusiems: paprastiems miestiečiams, perskaičiusiems skelbimą laikraštyje, Kauno žydų bendruomenės nariams, jaučiantiems pareigą pagerbti Holokausto aukas, bendruomenės bičiuliams: rašytojui Gediminui Jankui, Tautinių mažumų departamento atstovui Sigitui Šliažui, IX forto kolektyvui, tautinių bendrijų atstovams, Dailės gimnazijos istorijos mokytojui Sauliui Mikuckiui ir visiems kitiems. Atskiras ačiū Kauno miesto savivaldybei ir vicemerui Mantui Jurgučiui, kuris negalėjo dalyvauti minėjime, bet atvyko anksčiau ir padėjo gėlių, LRT, kuri filmavo ir parodė reportažą “Panoramoje”, S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijai, kuri tvarko teritoriją aplink paminklą.

Dėkojame muzikantams: birbynininkui Artūrui Makštučiui, dainininkams Joriui Rubinovui ir Gabrielei Jocaitei, kurie dainavo ne tik savo balsais, kuriuos lavina Hamburge, bet ir, o tiksliau pasakius, – visų pirma – širdimis. Be jų nebūtų buvę tokios stiprios emocijos ir virpulių visame kūne.

O apie baisius 1941 m. įvykius tegu kalba jų liudininkai (iš Saliamono Vaintraubo sudarytos knygos “Garažas. Aukos. Budeliai. Stebėtojai”): Laimonas Noreika, aktorius, Nacionalinės premijos laureatas: “Prie tvoros minia, Prieinam ir mudu. Dabar prisimindamas galvoju: negi tai galėjo būti, ar čia ne mano fantazija? Buvo, buvo, ir taip skaudžiai įsmigę į mano regėjimo ir emocinę atmintį, kad jau neištrinsi iki mirties. Ia, garažo kieme, vidury dienos, praeivių akivaizdoje ir tikriausiai demonstratyviai, lyg parodomajame teisme, inteligentiškai atrodantys vyrai tvarkingais, išlygintais kostiumais, geležinėmis dalbomis mušė taip pat inteligentiškus kostiumuotus vyrus. Garažo kieme, matyt, buvo stovėję arkliai, nes visas kiemas – pilnas arklių mėšlo. Baudėjai rėkia “norma, norma!” ir pliekia tuos inteligentiškus žydus, o šie griūdami, šliauždami keliais saujom griebia tą arklių mėšlą; juos muša, mėšlas krinta iš rankų, vėl muša, tie susmunka, nebejuda, iš žarnos mašinoms plauti aplieja vandeniu, sumuštieji vėl keliasi, vėl riksmas “norma!” ir vėl smūgiai. Garažo angose matyti jau nebekrutantys kūnai.”

Algimantas Baltakis, poetas: “…vieną dieną kieme žaidžiau su vaikais, buvau tuomet vienuolikos metų. Staiga kažkas pribėgo ir sušuko: Vaje, kas vyksta garaže!” Nuskubėjom pažiūrėti. Ant žemės gulėjo įvairaus amžiaus vyrai. Tai buvo žydai, supratau iš jų išvaizdos. Vienas ar keli buvo su peisais. Gulinčius, praradusius sąmonę laistė vandeniu iš žarnų – kad atsigautų. Kaikuriuos vertė rankomis arklių mėšlą nešioti. Šiuos vaizdus stebėjo būrelis vokiečių kariškių. Šie nesikišo, tik fotografavo. Žmonių susibūrė nemažai, reagavo įvairiai. Vieni sakė: “Taip jiems, žydams, ir reikia”. Kiti piktinosi: “Žvėrys,  ne žmonės”. Prie mūsų būrelio priėjo kažkoks vyriškis, sugėdino mus sušukęs: “Vaikai, dinkit: ne jums vaizdas”. Nėrėm tolyn. Nors prie garažo buvome neilgai, dar ir šiandien prieš akis stove tąkart matyti kraupūs vaizdai.”

Chackelis Lemchemas, kalbininkas: “Beeidamas Vytauto prospektu buvau nutvertas vyruko baltu raiščiu, ėmusio mane varyti garažo link. Mus išvydęs praeivis – karininkas Mikolajūnas kreipėsi į varovą: “Ar žinai, kas tas žmogus? Tai mylimiausias garsaus mūsų kalbininko Jono Jablonskio mokinys”. Tąkart mane paleido.”

Ypatingas dėkui poetei Elenai Suodienei, kuri perskaitė ne tik šiai tragiškai progai sukurtas savo eiles, bet ir jos mamos parašytą labai jautrų ir nuoširdų tekstą.

Alina Gailiūnienė, Elenos Suodienės mama, habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė, 1941 m. jai buvo aštuoneri, tekstas parašytas 2020 m. birželio 26 d.:

Geltona žvaigždė
Ant kairio peties
Tai ne gėdos ženklas,
O kančios ir ištvermės gėlė,
Ir pagarbos bei atminties dėmė,
Perspėjanti žmoniją
Nuo naujos kaltės pavojų,
Skatinanti pagarbą
Ir rodanti
Atminties tvarumą
Bei svarbą.

Elena Suodienė, humanitarinių mokslų daktarė, poetė:

Я прошу прощенья, иудеи,
Братья мои, сёстры на земле,
Дети тех, кто был расстрелян
На преступной пагубной войне,

Внуки тех, кого пытали
В полумраке казематов,
Но Звезда Давидова сияла,
Всех смертей вбирая даты.

Я прошу прощенья иудеи,
Я склоняюсь перед вами ниц.
Шар земной как пуля в той обойме,
Что в рулетку пробуют юнцы.

Я целую жилистые ноги,
Я глотаю слёзы вдовьи.
Попросить прощения позвольте,
Воссияв свечою в синагоге.

 

Kauno žydų bendruomenė birželio 25d. šlovino žydų gelbėtojus, tikrus mūsų valstybės didvyrius

Kauno žydų bendruomenė birželio 25d. šlovino žydų gelbėtojus, tikrus mūsų valstybės didvyrius

Birželio pabaigos renginiai Kauno žydų bendruomenėje buvo skirti Holokausto atminčiai, tik temos jų buvo kitoniškos.
Norėdami pamatyti gelbėtojų renginio visas nuotraukas, spustelkite straipsnio pavadinimą.
Ketvirtadienį, birželio 25 d., šlovinome tuos, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, dovanojo gyvenimus tiems, kurie turėjo būti pasmerkti. Žydų gelbėtojai – tie dažniausiai tylūs kasdienybės herojai, Pasaulio tautų teisuoliai, Righteous Among the Nations, jie yra tikrieji, nekvestionuojami mūsų valstybės DIDVYRIAI, DIDŽIAVYRIAI IR DIDŽIAMOTERYS!
Ketvirtadienį, birželio 25 d., pagaliau susirinkome į tradicinę kasmetinę Kauno žydų bendruomenės organizuojamą žydų gelbėtojų pagerbimo vakaronę, paprastai vykstančią pavasarį po Velykų, o šiemet vėluojančią dėl koroninių priežasčių.
Tai visada būna labia lauktas, išsiilgtas, be galo šiltas bičiulių susitikimas. Laikas, deja, negailestingas, ir pačių gelbėtojų bei jų išgelbėtųjų gretos retėja, tačiau pabūti kartu mielai ateina jų vaikai ir vaikaičiai, kurie mums nemažiau brangūs.
Ryšys tarp gelbėtojų ir išgelbėtųjų abiems pusėms labai svarbus, dažnai tiesiog giminiškaas ir perduodamas jų ainiams. Beje, gelbėtojų vaikai, kurie dėl mažo amžiaus karo metu nėra pripažinti gelbėtojais, taip pat dalyvavo gelbėjimo procese: stebėdavo, ar neateina svetimi, nešdavo maistą ar tiesiog švelniai ir rūpestingai globadavo. Ir dabar jie su ypatinga meile kalba apie savo laikinus broliukus ir sesytes bei kaip brangiausias relikvijas saugo viską, kas juos primena.
Savo prisiminimais susitikimo metu pasidalino buvusi ilgametė Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė, mūsų Laisvės gynėjo Tito Masiulio mama Vitalija Krivickienė. Neabejingumo, pasiaukojimo, ryžto, drąsos genas, matyt, persiduoda iš kartos į kartą!
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija kviečia mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Kviečiame mokinius dalyvauti projekte “Šalom, Akmene!”

Projekto tikslas – artimiau supažindinti vaikus su žydų kultūra, tradicijomis, kitaip mokytis istorijos.

Kviečiami 7 vaikai nuo 14 metų prisidėti prie projekto. Vaikai turėtų būti muzikalūs – dainuojantys, grojantys, šokantys ir besidomintys istorija.

Dainuojantys, grojantys, šokantys dalyvaus koncerte, kiti dalyvaus žydų kapinių skaitmeninime. Stovyklos metu bus repetuojami kūriniai klezmer koncertui, o nedalyvaujantys koncerte vyks skaitmeninti kapinių (pusę dienos) likęs laikas bus laisvas stovyklavimui.

Šių metų muzikinės dalies vadovas – Michail Bolšun, su vaikais dirbs ir chorvedė ir muzikos mokytojai iš Akmenės muzikos mokyklos.

Stovykla prasideda 07-18 iki 07-28. Koncertas 07-24 Akmenėje.
Stovykla nemokama.

Vaikai atvykstantys į stovyklą turi turėti sveikatos pažymą (tai stovyklos sąlyga).

Daugiau apie pačią stovyklą čia ➡️ https://balsiai.lt/apie-mus/

Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

Klaipėdoje – pasaulį apkeliavusi paroda

https://klaipeda.diena.lt/  Asta Dykovienė

Klaipėdos tautinių kultūrų centre pirmadienį bus atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“.

Paroda apie Lietuvos žydus “Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių”, jau apkeliavusi kelis JAV miestus bei Pietų Afrikos Respubliką, sugrįžo į Europą, į jos sostines, ir šiemet, pradedant nuo Klaipėdos, keliaus per Lietuvos miestus.

Anot parodos autoriaus ir kuratoriaus Prano Morkaus, ši paroda – naujas žvilgsnis į žydų istoriją Lietuvoje, jų indėlį ir jų likimą. “Kadangi parodą inicijavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija drauge su Lietuvos žydų bendruomene, tai reprezentuoja ir mūsų valstybės požiūrį į žydų istoriją.

Džiugina tai, kad pirmąkart atvirai, nesistengiant ko nors nuslėpti, pasakojama viskas”, – teigė viena šios parodos dailininkių Viktorija Sideraitė-Alon.

Esą tai nėra nuoseklus, dokumentinis pasakojimas, apimantis 700 metų žydų istoriją Lietuvoje. Laikmetis labai ilgas ir viso to negalima sutalpinti į vieną nedidelę parodą, tačiau joje yra nepamiršta ir Holokausto tema.

Kauno žydų bendruomenė kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauno žydų bendruomenė kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas

Kauno žydų bendruomenė birželio mėn. 26 d. 16.00 val. kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas prie paminklo šiems žiauriems įvykiams atminti (Miško g. 3).
Minėjime M. Ravelio “Kadiš” atliks Joris Rubinovas, daina aukas pagerbs Gabrielė Jocaitė.

Po minėjimo vyksime pagerbti Holokausto aukų Vilijampolės žydų kapinėse (Kalnų g.) bei Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.)

Garsios skulptorės šaknys – Panevėžyje

Garsios skulptorės šaknys – Panevėžyje

Inga Kontrimavičiūtė

Tarp panevėžiečių, savo talentą skleidusių kituose kraštuose, buvo ir profesionali skulptorė – ilgą laiką, tiesa, savintasi kitos tautos.

Marija (Mina) Dilon laikoma pirmąja profesionalia carinės Rusijos imperijos skulptore. Bet gimė ši menininkė 1858-aisiais Panevėžyje religingų žydų šeimoje ir auklėjama buvo mūsų krašte.

Pradžia – mieste prie Nevėžio

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad į Rusiją, Peterburgą Marija su tėvais išvyko tik ankstyvoje jaunystėje. O piešti ir lipdyti pradėjo dar vaikystėje.

„Rusijoje mėgsta sakyti, kad Marija Dilon – Rusijos skulptorė, tačiau ji gimė Panevėžyje, Kauno gubernijoje. Pagrindinį auklėjimą gavo čia, Panevėžyje, ir čia visko pradžia. Jos giminaičiai, protėviai yra kilę iš čia, tetos, dėdės gyveno Vilniuje“, – G. Kofmanas sako, kad būtent Lietuvoje buvo pakloti vienos talentingiausių savo laiko kūrėjų gyvenimo pamatai.

Pasak jo, būsimoji skulptorė nuo mažens iš duonos lipdydavo įvairias figūrėles. Tėvams tai, aišku, nepatiko, tad sulaukdavo Marija ir bausmių. Visgi Peterburge, jaučiant kito garsaus iš Lietuvos kilusio kiek vyresnio skulptoriaus Marko Antokolskio pirmųjų pasiekimų įtaką, artimieji atkreipė dėmesį į dukters aistrą menui.

G. Kofmanas prisipažįsta, kad ir pats M. Dilon kūryba pradėjo domėtis po M. Antokolskio parodos, vykusios Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, vėliau ji buvo ir Panevėžyje. Tuomet išgirdęs apie žymiąją skulptorę pradėjo rinkti apie ją informaciją.

Akivaizdus pašaukimas

1879 metais M. Dilon tapo laisvąja klausytoja Imperatoriškoje meno akademijoje Peterburge. Tuo metu ten dėstė skulptorius, profesorius Aleksandras fon Bokas, skulptorius, akademikas Nikolajus Lavereckis, Ivanas Podorezovas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020 m.”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020 m.”

2020 m. birželio 11 d. vyko dviejų dienų advokacijos mokymai. Advokacija – tai viešo intereso gynimas, procesas, kuomet organizacijos siekia paveikti viešąją politiką atstovaudamas savo ar socialinės grupės interesams.

Ketvirtadienį susirinkę regioninių Lietuvos žydų bendruomenių Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras ir Žmogaus teisių centro atstovai buvo supažindinti su organizacine strategija, metodais, kurių pagalba galima išaiškinti egzistuojančias problemas bei praktiniais pavyzdžiais.

Mokymus vedė Koalicija “Galiu gyventi” advokacijos vadovas Girvydas Duoblys, bei Jurgita Poškevičiūtė. Susirinko net 40 dalyvių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių, Švenčionių.

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Leibo Slonimskio XX amžiaus pradžioje fotografuota Panevėžio Turgaus aikštė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Daiva Savickienė

Senosios Panevėžio ir jo gyventojų fotografijos leidžia praskleisti praeities šydą.

Prieš beveik du šimtmečius išrasta fotografija greitai tapo pagrindine istorijos tėkmės liudytoja.Pradžioje ne kiekvienam prieinama, ilgainiui ji pakankamai išpopuliarėjo, kad fiksuotų ir kasdienio žmonių gyvenimo atspindžius. Savo darbuose juos įamžino ir Panevėžio fotografai, šitaip garsinę ir miesto žydų bendruomenę.

 Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja daktarė Zita Pikelytė patvirtina, kad iš pradžių fotografija buvo turtingųjų verslas ir pramoga.

Miesto fotografai tarpusavyje smarkiai konkuravo, tad vieni tepadirbdavo metus kitus ir būdavo priversti uždaryti savo ateljė, kiti įsitvirtindavo ilgesniam laikui.

Tačiau keičiantis įstatymams ir pingant technologijoms, situacija pamažu kito.

1898 metų dokumentuose minėtos tik dvi Panevėžyje veikusios fotografijos studijos – Roberto Lapinio ir Jono Balodžio. Bet, daktarės Z. Pikelytės teigimu, nuo pirmosios ateljė įsteigimo iki 1915 metų liepos, kai Pirmojo pasaulinio karo metais į Panevėžį įžengė vokiečių kariuomenė, mieste jau dirbo 21 fotografas ir net veikė fotografijos įmonė, kurios savininkas, deja, nėra žinomas.

Šiame fotografų būryje buvo ir moteris – Sara Traubė. Kiek žinoma, pirklio dukra, baigusi Panevėžio privačią žydų mergaičių gimnaziją. Gubernatoriaus leidimą fotografuoti ji gavo 1900-ųjų pradžioje ir perpirko bajoro, Imperatoriškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos absolvento Andriaus Navlickio, ateljė Bajorų gatvėje. Turima duomenų, kad S. Traubės nuotraukos buvo apdovanotos sidabro medaliu, tačiau kur ir kada, tokios informacijos nėra.

Pasak Z. Pikelytės, iki XIX amžiaus pabaigos pagrindinis Panevėžio fotografų darbas buvo žmonių portretai. Mat tais laikais norintieji fotografuoti kraštovaizdį turėjo gauti papildomą gubernatoriaus leidimą.

Ankstyviausių miesto vaizdų autorių ir leidėjų pavardės neišliko, bet pirmasis žinomas tokių vaizdų autorius buvo fotografas Leiba Slonimskis. Tiesa, apgailestauja istorikė, ir apie šį iškilų Panevėžio žydų bendruomenės atstovą turimos žinios gana fragmentiškos.

„Regis, jis buvo aktyvus, visuomeniškas žmogus“, – sprendžia daktarė Z. Pikelytė, remdamasi išlikusiais šaltiniais.


Amžių sandūroje fotografuoti pradėjęs pagal profesiją braižytojas, Leiba Slominskis paliko tiek miesto vaizdus įamžinusių darbų, tiek ir portretų. Fotografijoje – Panevėžio lenkų teatro mėgėjų grupė 1911-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Vienas žymiausių

XIX amžiaus pabaigoje Panevėžio miesto dūma, nutarusi turėti savo matininką, 1890 metų gruodį juo išrinko braižytoją Leibą Slonimskį. Gerokai vėliau jis minimas ir kaip komisijos, įpareigotos rūpintis geležinkelio tiesimu per Panevėžį, narys, buvo išrinktas Panevėžio neturtingiems sergantiems žydams remti draugijos pirmininku, į Ugniagesių draugijos valdybą, dalyvavo Panevėžio tarpusavio kredito, Panevėžio skaitymo mylėtojų bei Panevėžio dailės mylėtojų draugijų veikloje.

Manoma, kad L. Slonimskis fotografuoti pradėjo maždaug tuo pačiu metu – XIX amžiaus pabaigoje. Pasak daktarės Z. Pikelytės, 1900 metais išleisti jo vaizdais iliustruoti atvirukai apdovanoti Kauno gubernijos Telšių apskrities Plungės žemės ūkio parodoje. Vienas tokių, pažymėtas 1900-ųjų pašto antspaudu, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Istorijos skyriaus vedėja pasakoja, kad 1903 metais Kauno gubernatorius svarstė L. Slonimskio prašymą leisti fotografuoti Kauno gubernijoje ir savo fotografijos įmonėje, veikusioje Panevėžyje, pardavinėti vaizdais iliustruotus atvirlaiškius. Bet, jos teigimu, išvysti L. Slominskio atvirukų su kitų miestų vaizdais neteko.

Pasak daktarės Z. Pikelytės, Pirmojo pasaulinio karo metai itin nepalankiai paveikė fotografijos verslą. Karo metais vokiečių leidėjai buvo išleidę L. Slonimskio užfiksuotų Panevėžio miesto vaizdų – su vokiškais užrašais ir nenurodant autoriaus pavardės.

„Vėliau L. Slonimskio pavardė nebeaptinkama“, – sako istorikė. Koks buvo tolimesnis vieno žymiausių XX amžiaus pradžios fotografų likimas, nežinoma.

Iciko Frido apie 1930-uosius įamžinti Laisvės aikštės grindėjai dabar panevėžiečiams vienas žinomiausių fotografo darbų. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Susigiminiavo dvi šeimos

Apie 1905-uosius metus fotografuoti miestą ir leisti vaizdų atvirukus pradėjo Jankelis Trakmanas. Iki Pirmojo pasaulinio karo šio fotografo ateljė veikė Šeduvos gatvėje. Dar, pasak daktarės Z. Pikelytės, žinoma, kad XIX amžiaus pabaigoje jo nuotraukos buvo apdovanotos Imperatiškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos pagyrimo raštu, 1908 metais – sidabro medaliu Imperatiškosios Dono-Kubanės-Tersko žemės ūkio draugijos parodoje, Kauno žemės ūkio draugijos sidabro medaliais 1908-aisiais ir 1909 metais.

„Parodoms jis pateikdavo padidintus meniškus portretus, Panevėžio miesto ir apylinkių vaizdus ir kitus fotografijos darbus“, – pasakoja istorikė.

Po Pirmojo pasaulinio karo J. Trakmanas su šeima gyveno Laisvės aikštėje, kito ir jo ateljė adresas.

„Nepavyko nustatyti, ar Trakmanas atvirukus leido ir tarpukariu – anuomet jo antspaudu pažymėtos tik klientų užsakytos nuotraukos – portretai, grupės ir panašios, – nors tuo laikotarpiu yra išleistos kelios atvirukų serijos be leidėjo ir fotografo informacijos“, – pabrėžia pašnekovė.

Z. Pikelytės manymu, panašu, kad Henės ir Jankelio Trakmanų šeima buvo pasiturinti. Vyresnėlį sūnų Iciką jie išleido mokytis į Čekiją, kur šis studijavo Brno ir Prahos technikos universitetuose. Jaunėlis sūnus Idelis taip pat pasirinko technikos mokslus. Ir būtent per jį, pasakoja istorikė, Trakmanai susigiminiavo su kito Panevėžio fotografo Iciko Frido šeima.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – 1941 metų birželio 10-ąją – Idelis Trakmanas susituokė su Šulamit Fridaite. Prasidėjus karui, liepos pabaigoje Idelis buvo suimtas, kur ir gyveno – Kaune – ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Istorikės žiniomis, į šio kalėjimo kalinių sąrašus įtrauktas ir kitas Trakmanų sūnus. Vyriausioji Trakmanų dukra Dina karo pradžioje gyveno sostinėje.

„Tolesnį šių šeimų likimą nesunku nuspėti“, – sako daktarė Z. Pikelytė.

Vienas žinomiausių žydų kilmės fotografų tarpukario Panevėžyje Icikas Fridas išsiskyrė įdomiomis kompozicijomis. Kaip kad šioje Panevėžio mokytojų seminarijos studenčių nuotraukoje, datuojamoje 1929 metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sekė naujovėmis, bet ne mada

Tarpukariu, jau 1921 metais, Panevėžyje fotografavo ir Icikas Fridas. Jo fotoateljė buvo Bataliono gatvėje, greta judrios ir verslininkų mėgtos Respublikos gatvės.

Z. Pikelytės teigimu, tais pačiais metais išduodant pasą, I. Frido asmens kortelėje nurodoma, kad jam 38 metai, vedęs, žydų tautybės, izraelitas, fotografas, adresas – Ukmergės gatvė.

I. Fridas gana daug fotografavo. Tarp išlikusių žinomiausių jo nuotraukų – Panevėžio miesto taryba 1921–1924 metais, Panevėžio apskrities žemės ūkio tarybos nariai 1930 metais, 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai 1924 metais, kariai prie šventinio stalo drauge su Lietuvos prezidentu A. Stulginskiu 1925 metais, kariai ir karininkai 1925 metais, 2-ojo bataliono kariai su divizijos generolu Pranu Tamašausku 1928 metais, naujieji elektros stoties įrenginiai 1930 metais. Įdomi 1923 metų ugniagesių, vilkinčių uniformomis, su darbo amunicija bei orkestru fotografija.

„Šių nuotraukų autorystę dažniausiai rodo įspaudas su fotografo pavarde ir miestu apatiniame dešiniajame kartono kampe“, – paaiškina daktarė Z. Pikelytė, primindama, jog būtent šis fotografas įamžino Laisvės aikštės grindėjus, kurių atvaizdas pasiekė ir mus.

„1929 metais „Panevėžio balse“ rašyta, kad turgavietėje ties miesto valdyba jau privežta akmenų ir rengiamasi grįsti aikštę. Netrukus, apie 1930-uosius I. Frido kamera šį procesą užfiksavo“, – pasakoja jau dabar apie unikalius tapusius kadrus istorikė.

Jos teigimu, darydamas žmonių fotografijas, I. Fridas naudojo madingas to meto naujoves: ovalo formą, populiarius štrichus. Tačiau tokių nuotraukų nėra daug.

„Matyt, jis labiau mėgo ieškoti įdomesnės kompozicijos, stengėsi pagauti fotografuojamo asmens charakterį, nuotaiką, nei sekti mada“, – sprendžia daktarė.

Kaip pavyzdį ji pateikia savanorio Ipolito Palionio šeimos portretą, kurį I. Fridas padarė nestandartinį, didesnio formato, nei tuo metu buvo įprasta, priklijavo prie kartono.

„Tai – gražiai sukomponuota, kokybiška fotografija tarsi idiliškas šeimos paveikslas, perduodamas iš kartos į kartą ir kabantis ant sienos pačioje garbingiausioje vietoje“, – sako ji.


Iciko Frido ateljė darytų nuotraukų spaudus Antrojo pasaulinio karo pradžioje jau dėjo kitas fotografas – pats I. Fridas, manoma, buvo sušaudytas su kitais Panevėžio žydais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sumanytas efektas

Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.

„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.

Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.

Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.

Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Sumanytas efektas

Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.

„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.

Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.

Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.

Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote

Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote

Apie Kaune gyvenusį ir kūrusį iškilų žydų bendruomenės atstovą Abraomą Mapu, kurio vardu pavadintoje gatvėje buvo pastatyta jo skulptūra, kauniečiai mažai težino. Tuo tarpu, Slabadoje, arba Slabodkoje (šiandien – Vilijampolė), tuomet Kauno priemiestyje, gimęs A. Mapu (1808–1867) laikomas originalaus pasaulietinio hebrajų kalba parašyto romano pradininku visame pasaulyje.

Gercas Žakas

Rašytojo vardas vienai Kauno senamiesčio gatvei suteiktas 1919-aisiais, sovietų okupacijos metais pakeistas. Tik 1989 metais A. Mapu gatvės pavadinimas buvo sugrąžintas. 2019 m. į A. Mapu gatvę grįžo ir A.Mapu skulptūra. Žaisminga, neįpareigojanti būti rimtam, greičiau – prisėsti ir iš tiesų susipažinti su istorine asmenybe, pasiklausyti rašytojo ar tiesiog pabūti šalia. Prie kompozicijos nugulė lietuvių, anglų ir rusų kalbomis tekstas apie A. Mapu ir jo kūrybą.

Šį projektą sumanė ir įgyvendino VŠĮ “Artkomas”- Kauno menų inkubatorius, Kauno žydų bendruomenė, bei Kauno savivaldybė. Naujasis mažosios architektūros objektas Kaune vos tik pastatytas kaip magnetas pradėjo traukti praeivius, miestiečius ir miesto svečius.

Iš kairės: Gercas Žakas, Josifas Buršteinas, Faina Kukliansky, Naum Gleizer.

Juk yra daug žmonių, kurie nelabai domisi žydų tautos istorija, kultūra, nėra dideli meno gerbėjai, bet ši linksma skulptūra per savo emocinę šilumą yra suvokiama, kelia pozytivias emocijas, norą domėtis galbūt ne tik šiuo žydų kilmės kauniečiu, bet ir žydų kultūra apskritai. A. Mapu skulptūrinė kompozicija – tai puikus bendruomenių – Kauno žydų, Senamiesčio, menininkų – draugystės ir įvairių institucijų – Kauno miesto savivaldybės, Geros valios fondo – bendradarbiavimo pavyzdys, puoselėjantis gyventojų tautinę toleranciją, istorinę atmintį, skatinantis kultūrinį dialogą.

#MūsųBendruomenės #OurCommunities #CoalitionBuilding  #AtmintisAtsakomybeAteitis

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje  2020m.

Mūrinis žydų paveldas (II): žydiškasis Kaunas

Mūrinis žydų paveldas (II): žydiškasis Kaunas

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kauno choralinė sinagoga

Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė

„Kiekvienas pastatas turi savo likimą, kaip ir žmogus“, – įsitikinusi Kaune gyvenanti žydų kultūros tyrinėtoja ir gidė Asia Gutermanaitė. Nuo likimo, kuris buvo skirtas, kai kurių Kaune buvusių žydų pastatų neapsaugojo net mūras.

Kokie tai pastatai, kas juose veikia dabar? Apie tai kviečiame skaityti šiame straipsnyje. Pirmąją teksto dalį galite perskaityti paspaudę nuorodą – murinis-zydu-paveldas-lietuvoje-i-skirtingi-pastatu-likimai-582-1323178

Kūrėsi vėlai, bet pastatė daug

Skirtingai nei kitose Lietuvos vietose, Kaune žydai pradėjo kurtis vėlai. Žinios apie pirmuosius jų pastatus siekia XIX a. vid. – tuo metu Rusijos caro valdžia leido žydams laisvai gyventi ir statytis namus Kauno mieste.

Vos per vieną amžių čia buvo pastatyta daugybė sinagogų ir visuomeninės paskirties bei privačių pastatų. Didžiausias proveržis įvyko tarpukariu – tuo metu išsilavinę žydai (inžinieriai, technikai, architektai ir kt.) Kaune statė ne tik daug žydų bendruomenei skirtų pastatų, bet ir tokius iki šių dienų išlikusius ir žinomus objektus kaip Karininkų ramovę bei Kauno sporto halę.

Abiejų objektų idėjos autorius – inžinierius Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973). Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo ir čia apsilankęs tuometinis FIFA atstovas.

Kaip savo knygoje apie žydų indėlį į Kauno tarpukario architektūrą rašo Jolita Kančienė, išskirtinio sporto objekto projektas buvo parengtas per pusantro mėnesio, detalūs brėžiniai rengiami jau statybų metu.

O pati halė, kurioje tilpo 11 000 žiūrovų (3500 sėdimų vietų), buvo pastatyta per pusmetį. Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo prieš Europos čempionatą salę apžiūrėjęs tuometis FIFA generalinis sekretorius Williamas Jonesas. Pirmosios varžybos halėje įvyko 1937 m.

Stanislovo Lukošiaus. Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Kauno sporto halė. 1962 m.

Žydiškasis Kaunas: kai kurie pastatai išliko tik nuotraukose

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Daiva Savickienė

Tarpukariu geresnio gyvenimo paieškose į įvairias pasaulio šalis emigravo – ir ten net kolonijas įkūrė nemenka dalis Lietuvos gyventojų.

Tarp jų buvo ir nemažai žydų: tam tikrais laikotarpiais jie sudarė daugiau nei pusę visų emigrantų.

Vienas didžiausių nuošimčių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad remiantis 1923 metais vykusio Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, žydai buvo antra didžiausia Lietuvos tautinė bendruomenė po lietuvių. 153 332 jų sudarė 8 nuošimčius visų šalies gyventojų – daugiausia miestuose ir miesteliuose.

1931 metų duomenimis, Lietuvoje gyveno jau 157 527 žydų, bet dėl bendrų demografinių tendencijų jie besudarė 7,3 procento visų gyventojų.

Vis dėlto šiuo rodikliu mes palyginti nedaug teatsilikome nuo Lenkijos, kur gyveno didžiausias žydų skaičius – apie tris milijonus, – sudaręs 12,9 procento populiacijos.

Vokietijoje gyveno per pusę milijono, arba, jei tiksliau, 564 379 žydai. Bet tai sudarė tik 0,95 procento visų šios šalies piliečių.

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių Chaimų šeima, dar nežinanti savo ateities: priekyje (iš kairės) Chaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų  – Rocha ir Reubenas. Darbėnai 1932 m. Nuotr. iš Chaimų šeimos archyvo

Žemaitijos žmonių didvyriškumo ir pasiaukojimo kitam pavyzdys. 1965 m. gruodžio 21 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“ ir 1966 m. birželio 4 d. Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ aprašyta istorija ilgainiui buvo užmiršta, amžinybėn iškeliavo ir šios neeilinės istorijos herojai, kurių rezistencinė veikla žiauriais nacių okupacijos metais iki šiol deramai neįvertinta.

Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų geresnį gyvenimą, kuriant ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – šviesesnę ateitį.

Ši šeima, kaip ir daugelis apie 600 Darbėnuose iki karo gyvenusių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 m. darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai – Yehoshua ir Cipora bei jų vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus seserys – kiek vyresnė Chaja ir jaunesnė Estera.

1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 m. jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes visa apskritis buvo nacių užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus.

Naciai, įsakę žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, juos vertė viešai dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešus tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Birželio 27 d. naciams padegus vieno žydų Raizmano namą ir gaisrui išplitus, jie buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę.

Čia nacių karininkai išvedę iš minios Mordechajų Blochą jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis.

Trys Petrauskų ir Bartkų kartos prie senosios Petrauskų giminės sodybos Daujotuose apie 1939 m. Stovi (iš kairės) Kostas Barkus ir Kazimieras Petrauskas, sėdi Adolfina Barkienė, Petronėlė Bartkienė ir Palmira Petrauskienė, ant žemės susėdę (iš kairės) Vaclovas Barkus, Vladas ir Vincas Petrauskai. Nuotr. iš Petrauskų šeimos archyvo.