Su giliu liūdesiu pranešame, jog gegužės 15 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenė neteko ilgametės bendruomenės narės Musios Gleizer (1938 – 2023).
Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro ir visa Lietuvos žydų bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą dėl gegužės 5-ąją mirusio Vladimiro Shevcovo (1936 – 2023).
Tebūnie lengva jam žemė.
Labai liūdna žinia – šiandien netekome garbaus žmogaus, vertėjo, dėstytojo, žydų bendruomenės „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ nario Aleksandro Federo.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė nuoširdžiai užjaučia velionio šeimą, artimuosius ir bičiulius.
Atsisveikinimas gegužės 3 d., trečiadienį, nuo 17 val. iki 19 val. (Kalvarijų g. 329, Vilnius).
Liūdėdami pranešame, kad, nesulaukusi 101-ojo gimtadienio, mirė ilgametė bendruomenės narė, Antrojo pasaulinio karo veteranė Tatjana Archipova Efros (1922 – 2023).
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą velionės šeimai ir artimiesiems.
Markas Zingeris / Pauliaus Račiūno, Delfi.lt nuotr.
Liūdėdami pranešame, kad šiandien, būdamas 76 metų, mirė rašytojas, poetas, publicistas, ilgametis Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris.
Savo kūryboje M. Zingeris derino lietuvių ir žydų kultūras, istorijos atmintį. 2018 m. už romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ apdovanotas L. Dovydėno premija.
M.Zingerio kūrinių išversta į anglų, jidiš, olandų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbas.
2019 m. jis buvo apdovanotas ordino Už nuopelnus Lenkijos Respublikai Kavalieriaus kryžiumi.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą velionio šeimai, žmonai Irenai, broliui Emanueliui Zingeriui, bičiuliams ir visiems pažinojusiems.
Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2023 m. balandžio 3 d., eidama 103 metus, mirė aktyvi, ilgametė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narė, savanorė, daug metų dirbusi Bendruomenės medicinos konsultaciniame centre EZRA Eta Gurvičiūtė (1920 – 2023).
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė nuoširdžiai užjaučia velionės sūnų Eduardą Eliją, anūkus Juliją ir Tomą bei proanūkius.
Atsisveikinti su velione galima rytoj, blandžio 4-ąją, nuo 18 val., laidojimo namuose “Nutrūkusi styga”.
Laidotuvės trečiadienį, balandžio 5 d., 12 val.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė neteko ilgametės narės ir savanorės Izabelos Svešnikovos (1933 – 2023).
LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą velionės sūnui Aleksejui, šeimai, artimiesiems bei draugams.
Sekmadienį, sausio 29 d. mirė aktyvi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narė, jidiš kalbos puoselėtoja, buvusi ilgametė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotoja ir Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos darbuotoja Roza Bieliauskienė (1946 – 2023).
Sunkią netekties valandą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia sūnų Julių, anūkus ir artimuosius dėl mylimos mamos ir senėlės mirties.
Pagerbdami ponios Rozos atminimą, kviečiame pažiūrėti nepaprastai gražų Vytauto Damaševičiaus dokumentinį filmą, pasakojantį jos istoriją.
Filmo nuoroda >> shorturl.at/zKR02
Šeštadienio rytą mirė garsi violončelininkė, profesorė Silvija Sondeckienė. 80-ies muzikė buvo ištikima Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės bičiulė, Pasaulio Tautų Teisuolio Jackaus Sondeckio marti ir prieš keletą metų mirusio vieno žymiausių Europoje dirigentų Sauliaus Sondeckio žmona.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Silvijos Sondeckienės sūnus ir jų šeimas, mokinius ir bičiulius.
Silvija Sondeckienė – lrytas.lt/R.Danisevčiaus nuotr.
Iškili muzikė ir pedagogė
S. Sondeckienė gimė Kaune, mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo pas legendinį violončelininką Mstislavą Rostropovičių, beveik 40 metų grojo Lietuvos kameriniame orkestre, buvo violončelių grupės koncertmeisterė, grojo viso pasaulio prestižinėse koncertų salėse. Dar ilgiau muzikė dėstė Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje bei kitose šalyse, išaugino didžiulį būrį puikių, savo šalis garsinančių muzikantų.
„Dar studijų metais dėl talento ir darbštumo ji iškilo iki žymiausių savo kartos violončelininkų. Vėliau stebėjau jos augimą ir kaip muzikės, ir kaip pedagogės. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria šiuolaikinei muzikai. Girdėjau jos mokinius ir manau, kad jos pedagoginės veiklos rezultatai yra išskirtiniai“, – apie profesorę sakė M. Rostropovičius.
„Silvija Sondeckienė ranka rankon ėjo gyvenimo keliu su Sauliumi Sondeckiu, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, garsino Lietuvos vardą pasaulyje. Jos mokiniai ir jos vaikai tęsia pradėtus darbus – atstovauja Lietuvos menui, gražina savo šalį“, – rašoma Lietuvos muzikų sąjungos pranešime.
Vėlų penktadienio vakarą Tel Avive mirė pirmasis Lietuvosžydų bendruomenės pirmininkas – vienas žinomiausių pasaulyje žydų rašytojų, litvakas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Grigorijus Kanovičius. Jam buvo 93-eji.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir visa bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą rašytojo šeimai – sutuoktinei Olgai, sūnums Sergejui ir Dmitrijui.
Grigorijus Kanovičius / Courtesy of Noir Press nuotr.
Gyvenimas ir kūryba
„Man regis, kad šiame pasaulyje nieko aukštesnio už žodį nėra. Negalėčiau savęs pavadinti žmogumi, kuris visa laiką mėgina žodžiais išaukštinti tą pasaulį, apie kurį didelę dvidešimtojo amžiaus dalį žydai buvo priversti tylėti. Aš nesutinku su tais, kurie sako, kad žydai tylėjo. Jie netylėjo nei Aušvice, nei getuose“, – yra sakęs rašytojas.
Dramaturgas, scenarijų autorius gimė 1929 metų birželio 18-ą dieną, Jonavoje, tradicinėje Lietuvos žydų šeimoje. Kartu su tėvais jis pabėgo iš karo apimtos Lietuvos, gyveno Kazachstane ir prie Uralo.
1945 metais šeima grįžo į Vilnių. 1953 metais G.Kanovičius baigė slavistikos studijas Vilniaus valstybiniame universitete. Garsusis litvakas yra parašęs daugiau negu dešimt romanų – savotišką sagą – apie Rytų Europos žydų istorijos vingius nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų. Tai – romanų trilogija „Žvakės vėjyje“, dilogija „Kvailių ašaros ir maldos“, romanai „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Ožiukas už du skatikus“, „Ir nebus vergams rojaus“, „Neatsigręžki nuo mirties“, „Žydų parkas“, „Nukirstų medžių šlamėjimas“, „Šėtono apžavai“ – ši knyga knyga 2020 m. laimėjo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) literatūrinę premiją. Vienas iš žymiausių ir populiariausių G.Kanovičiaus kūrinių – 2013 metais išleistas romanas „Miestelio romansas“.
Rašytojo knygos yra išverstos į 12 kalbų – anglų, lietuvių, vokiečių, hebrajų, prancūzų, čekų, lenkų, bulgarų, vengrų ir kt.
Kanovičius yra daugelio kino scenarijų autorius, kūręs drauge su R.Vabalu („Marš, marš, tra ta ta“), Vytautu Žalakevičiumi („Ave, vita“), Almantu Grikevičiumi, Algirdu Araminu ir kitais įžymiais Lietuvos kino režisieriais.
2014-aisais rašytojui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija
Taip pat rašytojas apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu bei Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
Nuo 1989 iki 1993 metų G. Kanovičius buvo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas.
Nuo 1993 metų rašytojas nuolat gyveno Izraelyje.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu praneša apie profesoriaus Eliyahu Stupelio netektį.
Profesorius Stupelis – kardiologas ir klinikinės kosmologijos specialistas, kurio atradimai ir indėlis į šias mokslines sritis yra plačiai žinomi.
E. Stupelis gimė 1929 m, Kaune, vėliau išvyko į Izraelį, kur dirbo Beilinsono ligoninėje Petah Tikvoje.
Lietuva visada išliko profesoriaus gimtine. Jis dažnai atvykdavo skaityti paskaitas studentams ir dalyvauti bendruose projektuose su Lietuvos kardiologais.
Reiškiame nuoširdžią užuojautą.
Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2022 m. gruodžio 18 dieną, po ilgos ir sunkios ligos, eidamas 77-uosius metus, mirė ilgametis Panevėžio miesto žydų bendruomenės valdybos narys Michail Grafman. Puikus žmogus, visada rūpinosi savo šeima, buvo atsakingas bendruomenės veikloje. Reiškiame nuoširdžią užuojautą vaikams: Jurijui, Julijai ir Simonai, jo anūkams ir proanūkiams bei artimiesiems.
Urna bus pašarvota 2022 m. gruodžio 21d.(trečiadieni) 9 val.
Laidojimo namuose „Ramybės takas“ (Rožyne)
Atsisveikinimas su velioniu 2022m. gruodžio 22 d.(ketvirtadieni) 14 val.
Laidos kapinėse Ramygalos g. Panevėžys.
A.Šleževičius 2009m., Andriaus Ufarto BNS nuotr.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky reiškia nuoširdžią užuojautą dėl žydų gelbėtojų palikuonio, Lietuvos ekspremjero Adolfo Šleževičiaus netekties.
Adolfas Šleževičius gimė 1948 02 02 žydų gelbėtojų šeimoje, Mirskiškėje, Ignalinos rj.
A. Šleževičius 1993–96 metais ėjo Lietuvos Respublikos ministro pirmininko pareigas; jo vyriausybė daug nuveikė stabilizuojant ūkį, įvedant litą, pagerinant santykius su gretimomis valstybėmis.
Parašė daugiau kaip 50 straipsnių, knygas Tarp Scilės ir Charibdės (1998), Metai, kai nebuvo didvyrių: Lietuvos įvykiai tuometinio Ministro Pirmininko akimis (2008).
Dalinamės Adolfo Šleževičiaus tėvelių, žydų gelbėtojų Vlado ir Uršulės istorija.
„Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“ / Vladas Šleževičius
Vladas ŠLEŽEVIČIUS (1912–1993) Uršulė ŠLEŽEVIČIENĖ (1912–2000)
Rachelė ir jos uošvė kurį laiką slapstėsi pas Vladą Šleževičių, gyvenusį Labūnavos kaime netoli Užvenčio. Jo slėptuvėse rado prieglaudą apie 20 žmonių, pabėgusių iš geto. Jo namuose nakvynę rasdavo ir partizanai. Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“
Išgelbėtosios Rachelė Kacav ir Estera Krengel
Šleževičius savo vaikus mokė mylėti žmones ir neapkęsti fašistų. Kartą į namą įėjo banditas Vilius Radavičius (karui baigiantis, pabėgo j JAV). Tuo metu kitame kambaryje buvo Rachel Kacav su uošve. Išgirdusios svetimo žmogaus balsą, jos palindo po lova. Mažasis Kaziukas, supratęs pavojingą situaciją, nuleido antklodę iki žemės, kad žudikas nepastebėtų besislapstančių moterų. Banditas įėjo į kambarį ir atsisėdo prie pat lovos. Rachelė, siaubo apimta, žiūrėjo į jo batus. Dvejų metų Janytė pradėjo ieškoti dingusios „ciocytės”. Kaziukas tuoj pat išvedė ją į kiemą ir greitai grįžo šaukdamas:
– Tėte, karvė pabėgo!
Tėvas išbėgo į kiemą. Policininkas irgi išėjo. Jam pasitraukus, Kaziukas tarė tėvui:
– Aš sugalvojau, kaip to žalčio atsikratyti. Tetos gi guli po lova. „Ir be ginklo kariai“,
Sudarytoja S. Binkienė, Vilnius, 1967
Uršulė ir Vladas Šleževičiai
Informacija iš virtualios Parodos “Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa”.
Nuotraukos iš Danutės Selčinskajos asmeninio archyvo.
Adolfo Šleževičiaus tėvai – Pasaulio Tautų teisuoliai
Gydytojas Petras Girbudas, našlys su dviems vaikais, gyveno Užventyje, netoli Kelmės. 1941-ųjų birželio 24-ąją miestelį okupavo vokiečiai. Sužinojęs, kad ruošiamasi žudyti žydus, gydytojas Petras Girbudas prasiskverbė į žydų kalinimo vietą, visiems pasakė, koks jų laukia likimas ir patarė gelbėtis. Klausinėdamas pažįstamų ir savo pacientų, Petras Girbudas labai intensyviai ieškojo vietų, kur galėtų paslėpti žydus.
Gydytojas buvo labai gerai žinomas vietos bendruomenėje, kaip ir gerai buvo žinomas jo palankumas žydams. Todėl jis negalėdavo ilgiau nei kelias dienas slėpti žmones savo namuose. Net ir suradęs prieglobstį, gydytojas Girbudas nuolat rūpindavosi slapstomais žmonėmis, atveždavo jiems maisto, vaistų ir šiltų drabužių.
Kunigas Polikarpas Macijauskas (Maciejovskis) buvo daktaro Petro Girbudo draugas. Jis slėpdavo žydus Kolainių vienuolyne, aprūpindavo juos fiktyviais gimimo liudijimais. Kartu su Užvenčio gydytoju Petru Girbudu kunigas Polikarpas Macijauskas tapo tikrais žydų gelbėjimo organizatoriais šiame regione. Jie susitardavo su vietiniais ūkininkais, parinkdavo atokias, apaugusias medžiais sodybas, į kurias, pasikinkęs arklį, iš Šiaulių geto žydus atveždavo aštuoniolikmetis Alfonsas Songaila.
Vieni tokių ūkininkų buvo Uršulė ir Petras Šleževičiai gyvenę Labūnavos kaime netoli Užvenčio. Jų namuose užuovėją rado Rachilė Kacevienė (Kacav), Esther Krengel Magidienė, Ita (Teresė) Kacaitė Šolomas Kacas iš viso daugiau nei 20 žmonių pabėgusių iš Šiaulių geto.
Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“
1994 metais Uršulei Šleževičienei įteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio medalis ir diplomas.
Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinti per 900 Lietuvos piliečių.
Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenė bei pirmininkė Faina Kukliansky reiškia nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems.
Informacijos šaltinis: www.issigelbejesvaikas.lt
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vardu reiškiame nuoširdžią užuojautą Violetai Gaižauskaitei (URM ambasadorei ypatingiems pavedimam) bei buvusiai LŽB darbuotojai Monikai Antanaitytei dėl sūnaus ir brolio netekties.