Užsakykite per nuorodą >> http://bit.ly/Pesach_užsakymai
LR Kultūros infrastruktūros centras
Kultūros infrastruktūros centras (KIC) baigia Alytaus sinagogos tvarkymo darbus. Likvidavus avarinę būklę, pastatas remontuotas, restauruotas ir jame įsikurs Alytaus muziejaus padalinys.
Alytuje, Kauno gatvėje, stūksanti senoji sinagoga prieš penkerius metus atrodė visiškai apleista: užkalti langai, ištrupėjusios sienų plytos. Dar liūdniau į ją žvelgė specialistai.
„Fasadų būklė buvo gana prasta: siūlių skiedinys didesnėje jų dalyje ištrupėjęs, daugelis mūrinių architektūrinių elementų apsilaupę. Vietomis trūko kelių plytų, o kai kur buvo nutrupėję ir didesni mūro fragmentai. Buvo matyti, jog apatinės dalies mūras pažeistas drėgmės ar druskų, kurios iš pastato sienų šalinsis dar ne vienerius metus. Ypač nukentėję buvo pietinės pastato pusės fasadai. Vidų radome irgi smarkiai apleistą: išardytos grindys, langai, durys“, – pasakojo apie ankstesnę sinagogos būklę Viktoras Vilkišius, l. e. KIC direktoriaus pavaduotojo pareigas.
lrytas.lt
„Darbo grupė penktadienį priėmė išvadas, kuriose Seimo valdybai siūlo kreiptis į Seimą dėl A. Jakubausko tinkamumo užimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pareigas“, – BNS sakė darbo grupės vadovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Už tokią išvadą balsavo šeši darbo grupės nariai, vienas buvo prieš. Anot R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, visi suinteresuoti, kad LGGRTC būtų stiprus, veiktų sklandžiai ir atstovautų Lietuvos valstybės interesams. „(…) paaiškėjo, kad A. Jakubauskui nepavyksta užtikrinti sklandaus institucijos darbo.
Centro vadovui nepavyko spręsti iškilusių problemų konstruktyviai, pasirinktas veikimas tik padidino įtampą bei susipriešinimą jo vadovaujamame centre. Taip pat viešojoje erdvėje nuolat pasirodanti informacija apie situaciją centre, menkino šios įstaigos dalykinę reputaciją“, – teigė darbo grupės vadovė. Prieš darbo grupės išvadą balsavęs valstietis Jonas Jarutis pareiškė esą nusivylęs, kad nueita lengviausiu keliu.
Keliolika istorikų ir kitų mokslo sričių atstovų šiandien surengė protesto akciją prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Akcijos tikslas – parodyti paramą iš centro atleistai istorikei Mingailei Jurkutei. Ji irgi dalyvavo akcijoje. Mokslininkai norėję atkreipti dėmesį į centro vadovo Ado Jakubausko siekį varžyti žodžio ir mokslinių tyrimų laisvę.
Parlamento skiriamo valstybės institucijos vadovo atleidimą inicijuoti gali Seimo valdyba, komitetas arba penktadalis parlamentarų.
Pesacho macų galima įsigyti “Beigelių krautuvėlėje” nuo kovo 15 d. iki kovo 26 d.
Darbo laikas: I-V nuo 10 val. iki 15 val.
1 kg Pesacho macų dėžutės kaina 5 Eur
Atsiskaitymas tik banko kortele.
Laukiame visų!
Seimo komisijos pirmininke vietoj V. Rakučio išrinkta P. Kuzmickienė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.
Vilnius, kovo 17 d. (BNS)..
Už jos kandidatūrą trečiadienį balsavo 14 komisijos narių, prieš buvo vienas, vienas susilaikė.
Šį sprendimą dar turi patvirtinti Seimas.
Kuzmickienė komisijos pirmininkės poste turi pakeisti iš pareigų pasitraukusį frakcijos kolegą Valdą Rakutį.
Sausio pabaigoje jis pranešė, kad atsisako pareigų prisiimdamas politinę atsakomybę ir nenorėdamas apsunkinti komisijos darbo, kilus rezonansui dėl jo paskelbto komentaro apie Holokaustą.
Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirtame komentare kalbėdamas apie nacių kolaborantus parlamentaras pasisakė ir apie žydų kolaboravimą su nacių ir sovietų režimais.
Publikacija sulaukė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovų, Lietuvos žydų bendruomenės, užsienio diplomatų kritikos.
Nuotraukoje: LGGRTC Vilniuje.
LRYTAS.LT
Pasak šios darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, nors tarp padėtį Genocido tyrimų centre analizavusių parlamentarų esamą įvairių nuomonių, kone vienbalsiai sutariama, kad instituciją ištikusių problemų bei susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti.
Prašoma suspenduoti A. Jakubausko kaip LGGRTC direktoriaus įgaliojimus.
Esamą situaciją susipriešinusiame ir krizę patiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) nagrinėjanti Seimo valdybos sudaryta darbo grupė savo išvadas ketina pateikti penktadienį.
Pasak šios darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, nors tarp padėtį Genocido tyrimų centre analizavusių parlamentarų esamą įvairių nuomonių, kone vienbalsiai sutariama, kad instituciją ištikusių problemų bei susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti.
„Mes nusprendėme galutinį sprendimą priimti penktadienį ryte. Komisijos narių požiūriai šiek tiek išsiskyrė, bet iš esmės visi, kurie kalbėjo, sakė, kad centras patiria problemų ir tikrai neatrodo, kad yra noro tartis“, – Eltai trečiadienį sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Politikės teigimu, panašu, kad dėl to labiausiai kalti LGGRTC vadovai. Ypač, akcentavo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, tai tapo akivaizdu, kai Ado Jakubausko vadovaujamas centras iš pareigų atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri pastaruoju metu LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos.
ĮTAMPA LGGRTC: DARBUOTOJAI KALTINA VADOVYBĘ DĖL BANDYMŲ VARŽYTI TYRIMUS
Registracija į renginį https://forms.gle/epwPn31GTD5qoHpf8
Registracija į renginį https://forms.gle/epwPn31GTD5qoHpf8
Vytautas Bruveris. Aršiausi karai – dėl dukart du? LRYTAS.LT
Kuo klausimas, regis, paprastesnis ir suprantamesnis, tuo mes, lietuviai, aršiau dėl jo tarpusavyje kaunamės.
įkaitusios batalijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Juk pagrindinis ir esminis klausimas, aplink kurį jos kunkuliuoja, – kokia mūsų patriotizmo samprata ir santykis su praeitimi?
The Times of Israel
Užsikrėtimų virusu greitis mažiausias nuo spalio mėn. nes vakcinuoti 4 mln. Izraelio Sveikatos apsaugos ministras ragina maždaug 1 milijoną piliečių, kurie nebuvo skiepyti, tą padaryti.
Izraelio koronaviruso protrūkis sparčiai mažėjo, vykstant plačiai skiepijimo kampanijai, teigiamų testų rezultatų rodiklis pasiekė žemiausią tašką per daugiau nei tris mėnesius.
Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, teigiamas testų rodiklis, užfiksuotas antradienį, siekė tik 2,1 proc. Ir toliau smarkiai krito nuo sausio, kai jis siekė daugiau nei 10 proc.
Koronaviruso infekcijos Izraelyje per pastaruosius mėnesius sumažėjo, o tai įvyko dėl sėkmingos šalies skiepijimo kampanijos.
Kiekvienas, norėjęs atsiversti į judaizmą, ( atlikti gijurą). būdamas kitos tautybės (ne žydu atsivertęs į judaizmą), laikomas žydu ir turi teisę repatrijuoti į Izraelį pagal grįžimo įstatymą (alija).
Tokį beprecedentį sprendimą kovo 1 d. priėmė Izraelio Aukščiausiasis Teisingumo Teismas (BAGATS), po 15 metų trukusių prašymų ir nagrinėjimo, pagaliau pripažinti konservatorių ir reformarorių atsivertimą.
Šis faktas, taip pat virtualūs Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ,,Šabo susitikimai” su Johanesburgo ir Minsko bendruomenėmis, kurios atstovauja reformatorių sinagogas, paskatino Viljamą Žitkauską surengti pokalbį apie judaizmo sroves ir jų skirtumus. Tai vyko
jau įprastoje Zoom platformoje kaip visi „Šabo susitikimai“.
lrytas.lt
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė organizavo nuotolinę paskaitą apie Lietuvos žydų indėlį Nepriklausomybės kovose. Žurnalistas ir istorijos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas pristatė plačiajai visuomenei mažai žinomus istorinius faktus apie žydų tautybės savanorius, kurie prieš šimtą metų aktyviai dalyvavo jaunos Lietuvos valstybės kovoje už nepriklausomybę.
„Tai nepelnytai užmiršta istorija, kurią šiandien norime papasakoti visiems. Žydai 1918 metais sąmoningai pasirinko būti besikuriančios nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiais, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, atnešė daug ir svarbių inovacijų.
Visa tai dabar užmiršta. Mūsų tikslas yra priminti jų istorijas ir vardus – asmeniškai tikiuosi, kad tai ves prie to, kad baigsis kalbėjimas apie žydus kaip apie svetimus, kitus. Mes buvome ir esame Lietuvos istorijas bendrakūrėjai“, – sako diskusiją inicijavusios Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Jai pritaria žurnalistas, knygų autorius Vilius Kavaliauskas, kuris aktyviai domisi Nepriklausomybės kovų laikotarpiu ir dalinasi sukaupta informacija ir atradimais: „Tyrinėjant Lietuvos savanorių, pirmosios respublikos laikais apdovanotų už nuopelnus Lietuvos valstybei, sąrašus, randu daug žydiškų pavardžių. Kai kuriose yra ir gimimo, ir mirties data, o kiti išgyveno ir prisidėjo prie Lietuvos gerovės kūrimo vėliau. Žydų istorijos ypač įdomios, nes jie buvo ir mūsų kariuomenės tiekėjai, ir medikai, ir organizatoriai – tai rodo, kad savanoriška Lietuvos kariuomenė buvo gerai organizuota, joje tarnavo aukštos kvalifikacijos žmonės.
Tai ypač svarbu įsisavinti – Lietuva visada vertino kompetencijas ir žinias“. Pasak žinovo, Lietuvos žydų atstovai buvo siunčiami į įvairias diplomatines misijas, nes jų tarpe buvo puikių teisininkų, advokatų, jie turėdavo pažinčių ir buvo įtraukiami įvairias diplomatines misijas, kad padėtų siekti tarptautinio Lietuvos pripažinimo. Vilius Kavaliauskas dalinasi įdomiausiomis ir netikėčiausiomis istorijomis, nutikusiomis permainingu kovų už Nepriklausomybę laikotarpiu 1918–1920 metais.
Ginklų sandėlininkas
„Kai kūrėsi Lietuvos kariuomenė, daug ko trūko. Nebuvo užtektinai kareivių, todėl į savanorius siūlėsi daug karininkų, ypač reikėjo ginklų.“, – primena Vilius Kavaliauskas. Keli žmonės ėmėsi iniciatyvos supirkinėti ginklus iš vokiečių dalinių, kurie karo pabaigoje buvo likę Lietuvos teritorijoje. Vienas iš tokių ginklų supirkinėtojų buvo Hermanas Aronsonas – turtingas verslininkas, iš vokiečių ginklus pirkęs oficialiai ir įsteigęs net du ginklų sandėlius. Tokiu būdu jis galėjo tiekti ginklus ir Lietuvos kariuomenei. „Įdomus faktas – Hermanas Aronsonas turėjo savo dvarą ir jame maitino Lietuvos kariuomenę, o po kovų buvo pristatytas Vyties kryžiui – šiuo apdovanojimu buvo pagerbiami Lietuvos kariuomenei nusipelnę asmenys.“ , – pasakoja V. Kavaliauskas.
Nuo batsiuvio iš Balbieriškio iki gydytojo iš Šveicarijos
Pristatytas Vyties kryžiaus apdovanojimui buvo ir Ilijošus Zizle, profesionalus policininkas, buvęs Kauno milicijos vado pavaduotojas. 1918 m., mieste dar esant vokiečių kareiviams, Zizlė atliko svarbų darbą: sprendė konfliktus, patruliavo ir ėmėsi priemonių, kad vokiečiai negaudytų lietuvių kareivių. Abi šios asmenybės žydų bendruomenėms buvo pavyzdžiai, jie vertinami savo amžininkų, tačiau abu žuvo Holokausto metu. „Dabar šių žmonių net nuotraukų neturime, o savo laiku jie prisidėjo prie Lietuvos valstybės stiprinimo“, – sako V. Kavaliauskas.
Šalia išsilavinusių, pasaulio mačiusiu žydų į savanorių gretas stojo ir paprasti bendruomenės nariai. Chaimas Silkineris tarnavo Baltgudžių batalione (jame tarnavo daug žydų), kuris veikė Baltarusijos teritorijoje, bet buvo Lietuvos kariuomenės dalimi ir taip pat kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau, lenkams batalioną nuginklavus, Silkineris kažkaip nusigavo iki Kauno, kur kovą tęsė.
Po Nepriklausomybės kovų jis garsėjo kaip graveris. Kitas savanoris Volfas Kaganas buvo beraštis batsiuvys iš Balbieriškio. Kariuomenėje išmoko skaityti, rašyti, tapo puskarininkiu. Pirmą Vyties kryžių gavo už kovas su bolševikais, antrąjį – už kovas su bermontininkais. „Paskutinėje kovoje buvo sužeistas, bet karo lauke pasiliko iki pergalingo mūšio pabaigos. Po to buvo išvestas į ligoninę ir ten jo pėdsakai dingsta. Šio savanorio vėlesnis likimas mažai žinomas, deja, atrodo, kad jis taip pat žuvo Holokauste“ , – sako V. Kavaliauskas.
lrytas.lt I.Vainalavičiūtė
Net ir pačias skausmingiausias ir prieštaringiausias temas tiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre susiklostė beprecedentė situacija: aiškėja, kad institucija kaip niekad anksčiau plėšoma tarp mokslo ir politikos. Į klausimą, kodėl šios įtampos aštrėja būtent dabar, atsakymo diskusijoje „Karai dėl istorijos: kodėl Lietuvai taip sunku priimti praeitį?“ atsakymo ieškojo istorikai, rašytojai ir politikai.
A. Bumblauskas: „Vyksta muštynės“ , profesorius Bumblauskas teigė, kad ir pati diskusija apie istorijos suvokimą dabartyje yra sena kaip ir pats istorijos mokslas. Anot jo, akivaizdu, jog šiandien vyksta muštynės: „Jos vyksta dažnai net nesupratus dėl ko, nes įsivaizduojama, kad galima surinkti visus faktus ir atrasti objektyvią teisybę.
Tai baudžiavos laikų mąstymas – XIX amžius, kai buvo iliuzija, kad surinkus visus faktus, bus pasiekta teisybė“, – kalbėjo profesorius ir pridūrė, kad jau seniai įvyko istorijos mokslo perversmas, kuomet buvo suvokta, kad bet koks „objektyvumas“ vis tiek yra tam tikro “susitarimo objektyvumas”, tad ir kokiu nors vienu rašiniu teisybę pasiekti nėra įmanoma. „Humanitarijoke visą tai turi lydėti dialogai ir polilogai, kol to nebus, mes visi mušimės, o dažni muštynių dalyviai yra be humoro jausmo, jie nemoka žaisti su istorija, padaryti ja linksmu dalyku.
Suprantama, kad iš žudynių ar Holokausto istorijos linksmybių nepadarysi, bet vienaip ar kitaip į save pasižiūrėti reikia… Kiekviena istorija turi savo aukas ir savo budelius ir jie negali vienodai mąstyti apie tą patį“, – apie šių dienų diskusijas ir ryškėjančias mąstymo takoskyras kalbėjo kalbėjo profesorius.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu liūdesiu praneša apie Jono Žiburkaus mirtį po sunkios ligos. Nuoširdžią užuojautą reiškiame šeimai: žmonai, dukrai ir sūnui bei visiems artimiesiems.
Jonas Žiburkus (1947- 2021) – gydytojas, muzikos mėgėjas ir mecenatas, kolekcininkas, generolo, taip pat Jono Žiburkaus, ir Cilės Beselytės sūnus.
Jonas Žiburkus sakydavo, kad visų pirma, jis – gydytojas.
,,Aš – gydytojas, aš baigiau 1971-ais metais gydomąją mediciną, metus buvau internatūroj, paskui dvejus metus tarybinėj kariuomenėj gydytoju. Po to visą laiką, trisdešimt penkerius metus, dirbau Antakalnyje, miesto ligoninėj. Iš pradžių dirbau pas profesorių Marcinkevičių Širdies kraujagyslių chirurgijos klinikoj. Pradėjau kardiologu, paskui, po metų, intervenciniu radiologu. Taip ir baigiau šitoj profesijoj“.
Taip Jonas pasakojo prieš metus, kalbėdamas su Davidu Grossmanu. Čia yra buvusio pokalbio citatos.
,,Taigi, aš manau, čia pati įdomiausia iš visų profesijų, ypač vyrui, kadangi ji jungia ir radiologinę diagnostiką, angiografiją, širdies kraujagyslių angiografiją, ir beveik neinvazinį gydymą, intervencines procedūras per kraujagyslę: kraujagyslių plėtimą, stentavimą, trombų tirpinimą. Žodžiu, daug dalykų, kuriuos darydavo chirurgai, dabar galima atlikti su žymiai mažesne invazija, mažesne intervencija. Ir čia kalbam ne tik apie širdies, bet visų organų kraujagysles: išlenda ir akušerija-ginekologija, ir urologija, ir neurologija, ir pilvo chirurgija, onkologija – bet kuri sritis.
Sapnuoju savo ligoninę, kurioje tiek metų pradirbau … Taip įaugo į mano asmenybę, kad ir liks, matyt.
Gydytoją, skyriaus vedėją Joną Žiburkų domino muzika, jis turėjo didelę išskirtinę kolekciją, kuri susidarė tik dėl to, kad aš norėjau girdėti dar ir dar, ir dar, ir dar… Ir naujesnį įrašą, ir seną, negirdėtą. Norėjau suprasti, kodėl kas atsirado. Aš vaikštau į koncertus, o namuose galiu paklausyti didžiumą to, ką išgirstu koncertuose, kur galbūt buvo ne taip gerai atlikta, ne tokioj geroj salėj. Į koncertą einu todėl, kad ten gyvai atlieka arba ką nors nauja, ko aš neturiu įrašuose. Didelė šitos kolekcijos dalis atsirado būtent iš noro girdėti muziką.
Leidau sau taip pasakyti prieš kokius penkerius metus, nes supratau, kad aš iš tikrųjų žinau labai daug apie muziką: apie džiazą ir apie akademinę muziką. Aš tuo įsitikinau, kadangi turiu daug draugų kompozitorių, labai daug draugų muzikantų, ir mes šnekamės. Jie atėję pas mane atranda kokį nors fejerverką, naujovę, o man tuo pat metu fejerverkas būna jų žinios apie muziką, jos atlikimą, tas aplinkybes, kuriomis ji buvo sukurta kitų kompozitorių. Tai man labiausiai patinka – apie savo mėgstamą dalyką sužinot. O jie išgirsta tai, ko patys nežinojo.
Ir valandų valandas sėdėdavom pas mane klausydamiesi. Nebūdavo vakaro, kad neužeitų pora žmonių pasiklausyti ir pasišnekėti, daugiausia apie džiazą, aišku. Tai įrodymas, kad aš ten randu tą harmoniją, kuri atitinka mano harmoniją. Ir viskas, tiktai tiek.
Čia mano draugai, čia visa istorija, čia šeima, aš gyvenu čia. Aš gyvenu visur ten, aš gyvenu savo galvoje, aš gyvenu tuo, ką per visą gyvenimą gavau, ką perskaičiau, ką išgirdau, ką pamačiau, ką pajutau, supratau, patyriau fiziškai – aš tuo gyvenu. Ir aš galiu į ten persikelti tada, kai man prisireikia arba kai ateina laikas, sakysim. Tu klausai tos muzikos, ir tu gyveni ne čia ir ne dabar, tu jau gyveni toj terpėj, kurią tau atneša šitie garsai arba kur tave nukelia šitie žodžiai…“
Registracija į renginį https://forms.gle/P4tiLVUndP1NjKUe7
15min.lt Autorius: Gabrielė Galinytė
Žydų ultraortodoksų, dar kitaip haredi judaizmo, tikėjimas dažniausiai apibūdinamas kaip kraštutinis, pats griežčiausias iš visų judaizmo pakraipų. Pagrindinis aspektas, skiriantis haredi bendruomenę nuo kitų, yra išorinės informacijos vengimas: ultraortodoksai vengia bendravimo su ne jų bendruomenei priklausančiais individais, dauguma šeimų neturi televizorių, interneto, išmaniųjų mobiliųjų telefonų. Visa tai dėl to, kad bendruomenės išpažįstamos vertybės bei praktikos nebūtų „užteršiamos“.
Svarbiausias haredi bendruomenės jaunuolių tikslas – susituokti. Tradicinėse ultraortodoksų šeimose vyrai nedirba ir visą gyvenimą pašvenčia Toros (pagrindinio judėjų religinio traktato) studijoms, o moterys tampa šeimų maitintojomis (darbų sąrašas yra apibrėžtas normų, tad moterys dažniausiai dirba mokytojomis, siuvėjomis, auklėmis arba šeimos parduotuvėse).
Nemažai bendruomenei priklausančių moterų dažnai nedirba nieko, nes tenka rūpintis itin didelėmis šeimomis – ultraortodoksai stengiasi gimdyti kuo daugiau vaikų ir laiko tai itin svarbia pareiga šeimai ir savo bendruomenei.
Toks veiklos pasiskirstymas dažnai lemia tai, jog šios bendruomenės šeimos skursta, tad jos yra priklausomos nuo valstybės, kurioje gyvena, išmokų ir labdaros. Visgi, tyrėja Shoshana Ringel vienoje iš savo studijų apie haredi moteris, pateikia įdomias įžvalgas.
Visos respondentės S.Ringel rinktuose interviu teigė, jog joms turėti šeimą ir auginti vaikus yra daug svarbiau nei bet kokie individualūs užmojai, o iš daugumos kalbintų moterų atsakymų tyrėjai pasirodė, jog jos džiaugiasi ir didžiuojasi galėdamos virš savo asmeninių tikslų ir apskritai savęs iškelti vyrą ir vaikus.
Moterys tuokiasi būdamos vidutiniškai 21-erių metų amžiaus ir vidutiniškai pagimdo beveik po septynetą vaikų.
U.S. Department of State | Thursday, March 18, 2021 | 11:30 a.m.-12:30 p.m. EDT
The State Department’s Special Envoy for Holocaust Issues cordially invites you to a webinar on the challenges European and American educators face in teaching about the Holocaust to a new generation of learners. Holocaust educators will compare educational landscapes, discuss best practices and areas for cooperation, and speak to the challenges presented by rising anti-Semitism worldwide as well as the greater reliance on virtual schooling in a (post)-COVID world.
Please register by completing the form below.
This Zoom webinar will be in English. Participants will have an opportunity to submit questions in writing during the webinar or in advance by email to: SEHI-EVENTS@state.gov. This invitation may be shared with trusted colleagues and friends.
Šiuos apdovanojimus skiria Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“.
Sekmadienį 2020-ųjų Tolerancijos žmogaus apdovanojimas įteiktas žurnalistui ir filosofui Pauliui Gritėnui, o Leonido Donskio premija – džiazo muzikantui ir režisieriui Vladimirui Tarasovui.
„Šiandien mes skelbiame Tolerancijos žmogumi drąsu ir nuoseklų mąstytoją, publicistą P. Gritėną, kuris per praėjusius kovidu užsikrėtusius metus liudijo būtinybę suprasti ir kitaip galvojantį mūsų žmogų“, – ceremonijoje sakė fondo valdybos pirmininkas Ramūnas Garbaravičius.
Tuo metu L. Donskio premija „už gyvenimo nuopelnus“ skirta muzikui V. Tarasovui. „Jau geriau free jazz (laisvojo džiazo – BNS) ritmu mušti būgnus ir lėkščių varį nei trankyti kitaminčiams per galvą valdžios vėzdu“, – teigė Sugiharos fondo vadovas.
Kasmetinė Tolerancijos žmogaus nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.
L. Donskio premija teikiama už ilgametes pastangas stiprinti pilietinį sąmoningumą, pakantą ir toleranciją, taip pat už žmogaus teisių gynimą, dialogo mezgimą ir palaikymą. Tolerancijos žmogaus premija teikiama nuo 2001 metų.
Nuotraukoje Anne Frank ir Estera Kverlytė
Romualdas Beniušis, www.DELFI.lt
Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių visame pasaulyje, – viena iš 6 milijonų žydų – nacizmo aukų, o jos dienoraštis, išverstas į 70 pasaulio kalbų, – iškalbingas Holokausto liudijimas, tapęs vienu skaitomiausių to laikotarpio dokumentų.
A. Frank, gyvenusi Vokietijoje, kartu su savo šeima, 1933 metais Adolfo Hitlerio vadovaujamiems naciams atėjus į valdžią, pasitraukė į Olandiją. O 1940 metais Vokietijai ją okupavus ir iškilus grėsmei būti suimtiems ir išvežtiems į mirties stovyklą, 1942 metais Frankų šeima pasislėpė Amsterdamo mieste, slėptuvėje, įrengtoje viename iš namų, kur buvo įsikūrusi šeimos galvos Oto Franko prekybos įmonė. Ana slėptuvėje daugiau negu 2 metus rašė dienoraštį, kol 1944 metų rugpjūtį slėptuvė buvo surasta ir visi jos gyventojai išvežti į koncentracijos stovyklas. Ten išgyventi pavyko tik O. Frankui, kai jo žmona ir dvi dukros 1945 metais mirė nuo bado ir ligų. Šiandien Amsterdame įsikūręs A. Frank muziejus yra vienas žinomiausių ir lankomiausių visoje Olandijoje.
Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverlytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverlytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje.
Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverlių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų.
Estera, baigusi Darbėnų pradžios mokyklą, toliau mokslo siekė Kretingoje, kur 1939 metų rudenį nacistinei Vokietijai nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, Šv. Antano rūmuose atvėrė duris Pranciškonų gimnazijos mergaičių I, II ir III klasės, kuriose mokėsi apie 100 iš Klaipėdos krašto pasitraukusiųjų bei Kretingos ir jos apylinkių mergaičių. Gimnazijai tuo metu vadovavo žinomas pedagogas, literatas, šviesuolis Vincas Zajančkauskas (1884–1956), vadinęsis ir vienuolišku Bonaventūros vardu, čia mokytojavo žinomas pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949), dailininkas Fabijonas Šulcas (1898–1984) bei daug kitų šviesių asmenybių.
Gimnazijoje Estera artimai susibičiuliavo su Darbėnų bažnyčios vargonininko ir muzikos mokytojo Stasio Japerto (1890–1961) dukra Birute (1924–2004), su kuria kartu traukiniu vykdavo iš Darbėnų į Kretingą, kartu mieste nuomojosi kambarėlį. Kaip šių eilučių autoriui pasakojo buvusi šios gimnazijos mokinė Birutė Mončytė-Turauskienė (gim. 1927 m.), čia mokėsi ir draugiškai sugyveno įvairių tautybių mergaitės: lietuvės, rusės, žydės. Paauglės mergaitės svajojo apie savo tolesnes studijas, kūrė gyvenimo planus, savo mintis ir svajones išliedamos dienoraščiuose, viena kitai rašė ir palinkėjimus. O Estera jos atmintyje išliko kaip simpatiška mėlynakė ilgakasė mergaitė.
.Deja, 1940 metų sovietinė ir vėlesnė 1941 metų nacistinės Vokietijos okupacija tuos planus sugriovė, dalies jų laukė ir tragiškas likimas. 1940 metų rudenį po vasaros atostogų sugrįžusios gimnazistės savo mokykloje vietos neberado, nes čia jau šeimininkavo NKVD.
Sofija ir Stasys Japertai su vaikais Birute ir Vytautu 1926 m. Stovi S. Japerto pusbrolis.
Kariuomenė, įsteigusi štabą ir kalėjimą. Tad patalpų mokyklai teko ieškoti kitur, o 1941 metų rudenį, prasidėjus SSSR ir nacistinės Vokietijos karui, į mokyklą nebegrįžo ir moksleiviai žydai, kurių kūnus priglaudė pajūrio laukų ir miškų smėlynai. Nacistinės Vokietijos valdančiųjų planuose žydų tautai vietos žemėje nebuvo numatyta. „Žydas – tai nusikaltimo rūšis. Gimei žydu ir keliauk į lagerį“, – taip savo romane „Dievų miškas“ apie nacių Štuthofo mirties lagerio kalinius žydus 1945 m. rašė jo buvęs kalinys rašytojas Balys Sruoga. Darbėnuose, kur gyveno Kverlių šeima, kaip ir kituose Lietuvos pajūrio miesteliuose, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.
Nacistinės Vokietijos valdančiųjų planuose žydų tautai vietos žemėje nebuvo numatyta. „Žydas – tai nusikaltimo rūšis. Gimei žydu ir keliauk į lagerį“, – taip savo romane „Dievų miškas“ apie nacių Štuthofo mirties lagerio kalinius žydus 1945 m. rašė jo buvęs kalinys rašytojas Balys Sruoga. Darbėnuose, kur gyveno Kverlių šeima, kaip ir kituose Lietuvos pajūrio miesteliuose, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.
Tai pirmoji Progresyviojo judaizmo sinagoga, kurią atidarė rabinė moteris. Rabinė Julija Margolis atkakliai siekė tapti rabine, jai padėjo draugai, taip pat Pietų Afrikos pažangiosios judaizmo sąjungos garbės prezidentas. Sinagogoje suburta Progresyvaus judaizmo kongregacija. Taip 2019m. Johanesburge oficialiai atsirado 11-oji Progresyvi sinagoga Beit Luria, Progresyviojo judaizmo sinagoga, pirmoji Gautengo provincijoje.
Rabinė Jullja laiko Toros ritinį, kurį padovanojo rabinas Hillelis Cohnas.
Tai buvo emocingas įvykis, ypač rabinei Julijai Margolis, įgyvendinus savo svajonę, ir tiems, kurie jai padėjo tapti rabine Progresyvaus judaizmo sinagogoje.
Lietuvos ir Pietų Afrikos žydų bendruomenės virtualiai drauge pasitiko Šabą su smagia nuotaika ir dainomis. Dainuoja Tull Eckhart
Virtualus Šabas, kuriame dalyvauja Vilnius. Nuotraukoje Viljamo Žitkausko šeima.
Rabinė Julija Margolis ir Beit Luria komanda ruošiasi naujiems darbams kartu su SAUPJ ir Pasauline progresyvaus judaizmo sąjunga, siekdami pažangos ir propaguodami Progresyvaus judaizmo tradicijas bei vertybes ne tik savo bendruomenėje, bet ir plačiau Pietų Afrikoje, jungiantis į pasaulinį judėjimą.
,,Būti moterimi rabine ir mama kartais būna šiek tiek keblu, kai kurie žmonės mane mato tik bendruomenės renginiuose, atliekant laidotuvių ar vestuvių paslaugas, – apie save pasakoja Facebooke Julija Margolis. Per tokias gyvenimo paslaugas aš natūraliai dėviu oficialius drabužius su religiniais atributus, bet taip pat esu mama, kuri apsiperka maisto parduotuvėse, perka kavą (kaip galima išgyventi be jos) įprastą duoną ir pieną. Kartais net nuvykstu į vietinę sporto salę, norėdama būti sveika ir, tikiuosi išlikti šiek tiek ilgiau šiame pasaulyje, pamatyčiau augančias ir gyvenančias savo gyvenimą gražias dukteris.
Žmonės yra sukurti pagal D-vo atvaizdą ir svarbiausia yra tai, kad mes išmoktume gyventi kaip menches; kaip geri padorūs žmonės. Manoma, kad mes esame tokie, kokius D-vas įsivaizdavo kaip žmones, kai Jis sukūrė savo pirmąjį žmogų. Judaizmo esmė nėra tokia, kad privalėtume tarnauti savo religijai, – mūsų religija yra tam, kad tarnautų mums; padėtų mums tapti kuo patys norėtume ir kuo tik galime būti. Mūsų tradicijos padeda išsiugdyti gerą savęs suvokimą, tačiau taip pat tramdo mūsų ego primena, kad iš tikrųjų yra kažkas aukštesnio, Kuriam mes tarnaujame”.