© www.lzb.lt
Abramas Leščius Chaimo sūnus visuomet pabrėždavo, kad jis iš Raseinių.
– Aš – raseinietis. Mama važiavo mane gimdyti į Kauną pas gydytoją Levitaną. Visos žydės pas jį gimdydavo. Taip mama pasakojo. Mūsų giminės šaknys buvo Sedoje ir Mažeikiuose. Ten nuo seno gyveno mano proseneliai, seneliai ir močiutės, skaičiuoti galima šimtmečiais. O aš su tėvais Raseiniuose gyvenau iki 1941 birželio 14d. Tą dieną mūsų šeimą ištrėmė rusai sovietai. Kodėl išvežė? Mano tėvas dirbo vadinamu tarpininku ruošėju, važinėdavo pas ūkininkus, supirkdavo linus, įvairius grūdus. Po to su mašina veždavo į Klaipėdą bagotam žmogui, kuris viską iš jo nupirkdavo. Tėvas išmaitino visą šeimą. Mes augom trys vaikai: aš ir dvi seserys. Mama nedirbo. Nebuvom turtingi, gyvenom vidutiniškai. Prisimenu, pas mus kieme buvo sinagoga, į kurią aš su tėvu eidavau. Tėvas buvo geras žydas, vadinasi, kad jis širdyje buvo žydas, visuomet padėdavo pinigais, jei kas paprašydavo, meldėsi sinagogoje, laikėsi šabo. Mamos tėvas buvo rabinas Sedoje, todėl ji buvo labiau tikinti. Prisimenu, kad eidami į sinagogą, su tėvu užeidavom į karčiamą, kai tėvas išlenkdavo stikliuką, mama labai supykdavo. Tėvelis pasakojo, kad Raseiniuose buvo žmogus, kuris sakydavo: negeri žydai, gal jis ir įskundė, todėl mus ir išvežė. Raseiniuose prieš karą gyveno daug žydų.














