© www.lzb.lt
Abramas Leščius Chaimo sūnus visuomet pabrėždavo, kad jis iš Raseinių.
– Aš – raseinietis. Mama važiavo mane gimdyti į Kauną pas gydytoją Levitaną. Visos žydės pas jį gimdydavo. Taip mama pasakojo. Mūsų giminės šaknys buvo Sedoje ir Mažeikiuose. Ten nuo seno gyveno mano proseneliai, seneliai ir močiutės, skaičiuoti galima šimtmečiais. O aš su tėvais Raseiniuose gyvenau iki 1941 birželio 14d. Tą dieną mūsų šeimą ištrėmė rusai sovietai. Kodėl išvežė? Mano tėvas dirbo vadinamu tarpininku ruošėju, važinėdavo pas ūkininkus, supirkdavo linus, įvairius grūdus. Po to su mašina veždavo į Klaipėdą bagotam žmogui, kuris viską iš jo nupirkdavo. Tėvas išmaitino visą šeimą. Mes augom trys vaikai: aš ir dvi seserys. Mama nedirbo. Nebuvom turtingi, gyvenom vidutiniškai. Prisimenu, pas mus kieme buvo sinagoga, į kurią aš su tėvu eidavau. Tėvas buvo geras žydas, vadinasi, kad jis širdyje buvo žydas, visuomet padėdavo pinigais, jei kas paprašydavo, meldėsi sinagogoje, laikėsi šabo. Mamos tėvas buvo rabinas Sedoje, todėl ji buvo labiau tikinti. Prisimenu, kad eidami į sinagogą, su tėvu užeidavom į karčiamą, kai tėvas išlenkdavo stikliuką, mama labai supykdavo. Tėvelis pasakojo, kad Raseiniuose buvo žmogus, kuris sakydavo: negeri žydai, gal jis ir įskundė, todėl mus ir išvežė. Raseiniuose prieš karą gyveno daug žydų.
– Mus išvežė į Komijos autonominę sovietų respubliką , į Intos lagerius prie šiaurės poliarinio rato. Vežė žydus ir lietuvius. Net ir šiandien prisimenu jų pavardes (atsidūsta). Ten šaltyje ir varge prabėgo mano vaikystė. Aš iš ten bandžiau pabėgti 1945m. Atvažiavo pas mus iš Vilniaus vienas žydas, jis turėjo išvežti iš tremties dvi mergaites, o mano mama paprašė, kad paimtų ir mane, bet sumokėti už tai ji neturėjo kuo. Jis sutiko paimti. Važiavau iki Syktyvkaro miesto, Komijos sostinės. Nuėjau nakvoti pas vieną žydą, o ryte sužinojau, kad vyras su tom dviem mergaitėmis išvažiavo. Reikėjo vienam grįžti namo, bilieto neturėjau,pinigų taip pat. Todėl dingti nebuvo kur, žinojau, kad turiu nueiti 68 kilometrus iki vietos, kur gyveno mano šeima. Buvau 13-os metų. Einu sau, matau – arklys ganosi. Priėjau, jis toks ,,spakainas‘‘, žiūri į mane, aš užšokau ir nujojom. Likus keliems kilometrams iki tremties vietos, nulipau nuo arklio ir palikau jį pievoje, o pats nuėjau. Gyvenom tremtinių gyvenimą. Prisimenu, kaip tėvelis susimušė ranką, veždamas rastus, o daktarų nebuvo, tik felčerė, kurią vadino Frosia. Ji į mus žiūrėjo kaip į ,,liaudies priešus“ , pasakė, kad teptų jodu ir viskas. Prasidėjo uždegimas, nuvežėm tėvą į ligoninę. Jis mirė, o aš vaikas tapau vyriausiu vyru šeimoje.
Gyvenom barake, turėjom krosnelę, kol ją kūreni – šilta , nustoji – šalta. Žiemos ten šaltos, būdavo iki -50 laipsnių. Vienam nedirbančiam žmogui per dieną duodavo 400gr. duonos, o dirbantis gaudavo 800gr. Pradėjau dirbti vietoj tėvelio, kad gaučiau daugiau duonos. Metai bėgo, sulaukėm 1946m. Žiemos metu su arkliu veždavau rastus, o vasarą su dalgiu šienaudavau pievas. Prisimenu, kad man buvo labai sunku. Suaugę vyrai eidavo pirmieji, jie savo dalį nušienauja, o aš atsilieku. Jie grįžta, stoja už manęs ir sako : ,,Abramuk, eik į galą“.
Vėliau perėjau dirbti su plūgu. Žiemą valydavau išeinamas. Mūsų avalynė būdavo vyžos. Dar kartą mėginau pabėgti ir tą kartą pasisekė. Pasiekiau Vilnių, kur gyveno mano mamos pusbrolis su seserim, išsigelbėję nuo Holokausto, nes evakavosi į Rusiją. Giminės priėmė ir pirmiausia nurengė, nes utėlėtus drabužius reikėjo sudeginti, nuprausė, pamaitino. Trakų gatvės kampe buvo žibalo parduotuvė, o šalia lagaminų artelė, kurioje mane įdarbino. Ten dirbo trys žydai, kurie priėmė mokiniu. Siuvom rankinukus, uždirbdavau mažai, viską atiduodavau dėdei ir tetai, pas kuriuos gyvenau. Ėjau mokytis į vakarinę mokyklą. 1951m. turėjau išeiti tarnauti į sovietinę armiją. Tarnybą atlikau Juodosios jūros laivyne. Grįžęs dirbau Galanterijos fabrike prie Halės turgaus, nuo darbininko, brigadininko išaugau iki meistro, cecho viršininko, kol tapau gamybos viršininku.
Abramas sako, kad gyvenimas jį atvedė į sinagogą. Dabar jis yra minjano, žydų religijoje: maldos kvorumas (mažiausiai 10 vyrų) seniūnas.