Spalio 6 d. 19 val.
Bus pristatoma Baltarusijos menininko Jurijaus Krupenkovo tapybos paroda “Tyli mūsų miestelių melodija”
Daugiau informacijos: Čia
Parodos metu galima bus pažiūrėti Zojos KOTOVICH-TUNIS (Minskas) autorinį filmą apie Šragą Carfiną “Klajojanti žvaigždė iš Smilavičių”
Spalio 9 d., pirmadienį 18.15 val.
bus rodamas Murielle Levy ir Valérie Firla filmas „Chaïm Soutine“.
Filmas anglų ir prancūzų kalbomis
Filmo trukmė 52 min.
daugiau apie filmą Čia
Žydų susitikimą buvusio geto vietoje – prie Menoros Švenčionių parke – atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro.
Galina Romanova
Atrodytų, lyg ir nieko naujo jau neįmanoma pasakyti apie ilgametę žydų tradiciją – kasmet pirmąjį spalio sekmadienį susirinkti Švenčionių rajone prie Menoros Švenčionių parke ir prie obelisko-memorialo taip vadiname poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų. Bet šie susitikimai kiekvieną sykį būna saviti. Šių metų spalio 1 d. susitikime vyravo nuoširdus susirinkusiųjų bendravimas, matomai per visus šiuos metus, kiekvienais metais šia suvažiuojantys žmonės spėjo artimai susipažinti, o daugelis ir susibičiuliauti. Atvykusieji dalinosi su savimi atsivežtomis įvairių laikotarpių nuotraukomis ir brangiais atsiminimais.
Pati susitikimo eiga buvo tradiciška. Renginį prie Menoros atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro. Trumpą buvusios gausios žydų bendruomenės istoriją Švenčionių krašte pristatė Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridovienė. Prie Menoros buvo padėti vainikai, pirmą iš jų pagal nusistovėjusią tradiciją padėti buvo pavesta paskutiniam Švenčionių rajono žydų „mohikanui“, buvusiam dviejų koncentracijų lagerių kaliniui Moisejui Preisui. Maldą paskaitė atvykęs Vilniaus sinagogos kantorius Šmuel Jatom, žvakes uždegė aukštas, bet Švenčionių rajone neretas svečias – Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon.
Sukkot – palapinių šventė
Simchat Tora – Toros džiaugsmo šventė.
Aprašas:
Lietuvos Žydų bendruomenė su edukatore Natalja Cheifec kviečia į paskaitą, kurioje Jūs sužinosite:
-Kodėl per Sukkot per šventę žydai privalo gyventi tik šiai šventei suręstose palapinėse?
– Kada nuodėmės pavirsta nuopelnais?
– Kodėl vykdoma 4-iu rūšių augalų prievolė?
– Kodėl Simchat Tora pavadinta Toros Džiaugsmo švente?
– Kodėl per Simchat Tora žydams ne tik leidžiama, bet ir būtina prisigerti?
Paskaitos metu bus atsakyta ir į kitus Jus dominančius klausimus ir gausite dovanėlių.
Registruokitės >> https://docs.google.com/
Susitinkame spalio 8 d. 14.00 val. kūčkoje prie Beigelių krautuvėlės, Pylimo g. 4, Vilnius
Spalio 4 d. – malda 18:30 v., po maldos vaišės Sukkot palapinėje, Bokšto g. 19
Spalio 5 d. – malda 9:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje
Spalio 6 d. – malda 9:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje
Spalio 7 d. – malda 9:00 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje
Spalio 8 d. – malda 8:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje
Spalio 9 d. – malda 8:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje
Spalio 10 d. – malda 8:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje
Spalio 11 d. – malda 8:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje
SHMINI ATZERES
Spalio 12 d. – malda 9:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje
SIMCHAT TORA
Spalio 12 v. – malda 19:21 šokiai su Tora, po maldos – Sushi sinagogoje
Spalio 13 d. – malda 9:30 v., – po maldos vaišės sinagogoje
Spalio 12 – 13 – ne darbo dienos
Vilniaus žydų religinė bendruomenė
ŠIAURĖS ATĖNAI 2017 m. rugsėjo 15 d.
Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.
Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?
Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“. …Ką? Sakote, tai ciniška? Jūs iš tiesų taip manote, frau Finkelštein? Gink Dieve, frau Finkelštein, čia jokio cinizmo. Kiek čia ant Jūsų likučio parašyta – 1928 metų spalio 17 diena. Minutėlę, frau Finkelštein, aš noriu mobiliajame pažiūrėti, kokia tai buvo savaitės diena. Štai, radau – Jūs mirėte trečiadienį po vidurnakčio nuo širdies ligos. . Vadinasi, Jus palaidojo ketvirtadienį. Laidotuvėse turbūt buvo daug giminių, frau Finkelštein. Kiek, sakote? Oho. Tiek žydų šiandien ir visam mieste nebėra, o Jūs sakote, aš čia ciniškai dėl paminklo viršūnės-kortų stalo-namo laipto. Užvakar antikvariate mačiau pakabutį su hebrajišku užrašu, sidabrinį – ne Jūsų?
Nusišneku – jei būtų Jūsų, tai gulėtumėte ne čia, frau Finkelštein, o kurioje nors pakelės duobėje. Tada gal būtų Jūsų. Ką sakote? A, kiek prašė? Nedaug – šimto dvidešimt eurų, sakė, kad dažniau užeičiau, – prieš dvi savaites pardavė, anot jų, kočėlus su Tora, tiesa, sakė, kiek apdegusi buvo. Sakė, daug užmuštų žmonių daiktų pas juos būna, reikia tik dažniau užeiti.
Jums pasisekė, frau Finkelštein. Jums net labai pasisekė. Gal Jums dabar jau ir nelabai įdomu tokiai visai sudaužytai, bet geriausiu atveju praėjus trylikai metų nuo Jūsų mirties, Jus vis viena būtų nušovę IV, VII ar IX forte. Ar tiesiog Jūsų kieme – pykšt, ir viskas. Gal Jums, frau Finkelštein, atrodo, kad taip nepadoru – vidury miesto, jau kiek aptvarkytose kapinėse, nudaužtai be viršūnės stovėti. Taip tik atrodo. Iš Jūsų kažkas dar liko, frau Finkelštein. Be to, nereikėjo po rusų perkalti užrašo kaip tiems – „tarybinių žmonių aukoms“, – Jūs bent jau kaip numirėte, būdama frau, taip ir stovite ligi šiolei – kaip tikra išdidi frau Finkelštein. O anuos teko perkalti iš naujo. Kaip nauji vėjai leido.
Tiesa, sovietinis betonas dar daug kur laiko – nauji vėjai kažkaip greit nusilpo. Kas darė Jūsų paminklą, frau Finkelštein? Matau, kad geri meistrai, – viršūnę su kūju dar kažkaip įgalėjo nuversti, o štai postamentas liko. Ir raidės gerai išsilaikė. Čia Jums ne sovietinis tiap liap i gotovo. Galite didžiuotis, frau Finkelštein. Jūs juk nepykstate, kad aš čia pastovėsiu, Jus dar truputį pakalbinsiu ir eisiu savais keliais, o Jūs taip ir liksite čia – nudaužta, bet nenugalėta frau Finkelštein. Jawohl? Jūs jau inventorizuota, suskaičiuota, į katalogą įrašyta ir iš įvairių pusių nufotografuota. Šiukšles aplink Jus aprinkom, frau Finkelštein, – švirkštus, bambalius, šukes, skudurus – švaru dabar, švyti, ordnungas akivaizdus. Aš tik norėjau pasakyti, frau Finkelštein, kad man vis dėlto nepatogu prieš Jus. Aš dėl to čia su Jumis ir kalbuosi – man norėtųsi, kad kažkaip kitaip ir čia, pas Jus, ir Kauno VII forte. Ten tik pavardžių nėra. Nėra kaip susipažinti, prisistatyti. Kažkaip nuasmeninta. O su Jumis kažkaip net šilčiau, frau Finkelštein. Ką sakote? Ak, žinoma, – Jūs turite giminių. Izraelyje ir Kauno IX forte. Ką darysi, kad mūsų giminės, frau Finkelštein, arba čia, arba ten. Čia, Lietuvoje, jų, sakyčiau, net daugiau nei Izraelyje. Taip, aš būtinai perduosiu nuo Jūsų, frau Finkelštein, kai tik ten būsiu. Ne Jūs viena prašote.
Atleiskite, frau Finkelštein, man laikas. Aš dėkingas Jums. Už ką? Keista, tiesiog dabar žinau, kad tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntų metų spalio septyniolikta buvo trečiadienis. Tą spalio trečiadienį Kauno žydų kapinės dar buvo gyvos. Sudie, frau Finkelštein, auf Wiedersehen.
Oi, palaukite. Gal galėčiau Jus nufotografuoti? Atminimui, kaip sakoma? Na, ką Jūs, nepaisant amžiaus, nepaisant mūsų… Jūs puikiai atrodote, frau Finkelštein. Sudie.
Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.
VARŽYBŲ TIKSLAS IR UŽDAVINIAI:
VARŽYBŲ ORGANIZATORIAI
Varžybų dalyviai yra suskirstyti pagal amžiaus grupes:
Varžybos vyks VšĮ „Šaudymo sporto klubo GSKA“ šaudykloje (www.saudymoklubas.lt), esančioje Mindaugo 42 (įvažiavimas iš Punsko g.), Vilniuje.
3.3 Varžybų data, laikas ir trukmė:
2017-10- 08 (sekmadienį) nuo 10:00 iki 15:00
Nepatogus kinas – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, unikalus savo programa ir formatu. Tai socialinis – kultūrinis projektas, kuriame gali dalyvauti kiekvienas. Festivalio metu Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Nepaisant festivalio socialinės misijos ir nekomercinio pobūdžio, Nepatogus kinas kartu yra ir vienas gausiausiai lankomų kino renginių Lietuvoje bei vienintelis tokio pobūdžio kino festivalis Baltijos šalyse. Festivalis kasmet į savo veiklas įtraukia beveik 15 000 žiūrovų visoje Lietuvoje.
Daugiau apie festivalį “Nepatogus kinas”
“Vilnius Action” tai tarptautinės dizaino dirbtuvės vykstančios jau trečią kartą. Dirbtuvių paskirtis – dizaino patirčių mainų skatinimas tarp Lietuvos ir užsienio specialistų. Jauniems dizaineriams tęsti savo kaip dizainerio praktikas, įgauti naujos patirties susipažįstant su skirtingomis dizaino metodikomis, pradėti/įgyvendinti naujus projektus, užsimezgusius dirbtuvių metu, užmegzti ryšius su dizaino specialistais iš užsienio.
Šiais metais pasirinkta tema – žydų kultūros paveldas ir įtaka Vilniaus miestui. Kūrybinių dirbtuvių metu kaip įmanoma plačiau susipažinsim su žydų kultūra Vilniaus miesto kontekste – tradicijomis, amatais, buitimi ir t.t. Siejant išsamų dizaino tiriamąjį darbą ir pasirinkto kultūrinio konteksto analizę bus kuriami dizaino daiktai, objektai, instaliacijos ir kiti meno ir dizaino kūriniai inspiruoti žydų kultūros Vilniuje ir Lietuvoje. Projektą užbaigia proceso metu atliktų darbų, instaliacijų, tiriamojo darbo pristatymų paroda.
Pirmasis žvilgsnis į Vilniaus renovacijas: dizaino tyrimo projektas
Gėlių g. 6, Vilnius
Sekmadienis, spalio 1 d., 16.00 – 20.00 val.
Gėlių gatvės sinagoga yra viena iš aštuonių išlikusių Vilniuje. Šiuo metu joje atliekami intensyvūs restauravimo darbai. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje buvo 135 sinagogos.
Sutelkta jaunų dizainerių komandą, siekia išspręsti keletą svarbių klausimų, susijusių su pastato atgimimu XXI amžiaus Vilniuje. Restauruota sinagoga greičiausiai suvaidins žydų gyvenime svarbų tęstinumo vaidmenį, tačiau jos ateities funkcija dar nevisai aiški.
Dizaineriai susirinko iš skirtingų šalių, jų požiūris, “ką dizainas gali padaryti”- skiriasi. Dauguma šioje grupėje yra Vilniaus Dailės akademijos absolventai. Šeši studijavo Dizaino akademijoje Eindhovene, vienoje iš pirmaujančių pasaulyje, kur kruopščiai nagrinėjamas dizaino vaidmuo visuomenėje. Du iš Eidhoveno absolventų anksčiau studijavo Izraelyje.
LRT TV naujienų tarnyba
Lietuvą įtraukus į Europos žydų kultūros paveldo kelią pirmuoju simboliniu objektu buvo pasirinkta Žiežmarių sinagoga. Maldos namai, pastatyti iš medžio, – retas išlikęs pavyzdys Europoje. Tačiau prireikė daugiau nei dešimtmečio, kol sinagoga Žiežmariuose pradėta restauruoti. Užbaigus darbus prie svarbiausios šalies magistralės esančiame miestelyje ketinama įrengti muziejų.
19-ame amžiuje, kai buvo pastatyta Žiežmarių sinagoga, miestelyje gyveno apie 500 žydų. Prieš karą jų skaičiuota iki tūkstančio. Šiandien sinagoga įgauna buvusį vaizdą: atkuriamas fasadas, dedami nauji langai, jau sutvarkytas stogas. Pasak restauratorių, maldos namus pavyko išsaugoti, nes jais kasdien rūpinosi Žiežmarių gyventojai.
Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.
Diskusijos atspirties taškas – knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir užaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalino su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties interpretacijos ir falsifikuota istorija. Diskusijoje kalbėta ir apie būtinybę saugoti atmintį apie Holokaustą.
Rugsėjo 28, Jom Kipuro išvakarėse, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Jašos. Heifetzo salėje rabinas Chaim Burštein pristatė naują knygą “Sielos analizė”. Jos autorius yra vienas iš Mussaro mokymo pasekėjų – Mendelis Lefinas iš Satanovo miestelio.
Rabinas H. Buršteinas, pristatydamas knygą “Sielos analizė”, pažymėjo, kad joje pateikta rinktinė garsaus Toros mokymų išminčiaus rabino Mendelio Lefino apmastymų. “Leidėjai atliko milžinišką darbą, prieš išleisdami knygą, jie tyrinėjo rabino Léfino biografiją, taip pat pateikė knygoje naudingus komentarus ir santraukas, – visa tai palengvina šių laikų skaitytojui suprasti, nes būtent jam, šiuolaikiniam žmogui yra pritaikytas knygos tekstas ir papildomas skyrius “Musaro mokymų brangakmeniai”. Leidėjų ir knygos sudarytojų komentarai remiasi vėlesnėmis rabino Musaro knygomis, tuo būdu jie padeda skaitytojui suprasti ir įsigilinti į rabino Musaro Lefino mokymą, – knygos pristatyme pasakojo rabinas Chaim Burštein.
Knygos “Sielos analizė” leidimą rėmė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Geros valios fondas.
Per Jom Kipur kiekvienam reikėtų susimąstyti: ar iš tiesų paprašėme atleidimo visų, kuriuos įžeidėme?
Ar išsprendėme visus nesusipratimus? Užglaistėme visas padarytas nuoskaudas?
Svarbu atminti: per Jom-Kipurą verta sutvarkyti savo santykius ir su kitais žmonėmis,
ir su savo bendruomene.
Jom-Kipur – švenčiausia diena metuose, geros valios ir nuodėmių atpirkimo prieš Kūrėją diena.
Jom Kipur Vilniaus choralinėje sinagogoje:
Rugsėjo 28 d. 19 val. (ketvirtadienis) – pasiruošimas Jom Kipurui:
– Kaparot
– Pokalbis apie Jom Kipur
Rugsėjo 29 d. (penktadienis):
Nuo 14 v. sinagogos gabė (seniūnas) surašinės vardus, kurie bus perskaityti per Izkor maldą, aukų rinkimas labdarai (savanoriškumo pagrindu).
– 17:00 val. – Mincha
– 17:30 val. – paskutinė „dienos trapeza“ (seuda amafseket) prieš Jom Kipurą
– 18:30 val. – maldos pradžia – Kol Nidrei
Filmo peržiūra apie Molėtų eitynės rugsėjo 29d. 17 val. Jašos Heifetzo salėje
Su dideliu pasisekimu praėjo dokumentinio filmo „Paskutinis rugpjūčio sekmadienis“ pristatymas. Premjera įvyko rugpjūčio 29 – visų Molėtų miestelio Lietuvoje žydų žudynių per Antrąjį pasaulinį karą metinių dieną. Premjeroje dalyvavo apie 350 žmonių, tarp jų Lietuvos pasiuntinys Izraelyje ir Izraelio pasiuntinys Lietuvoje.
Prieš pradedant filmo peržiūrą pasisakė prodiuseris Cvi Kricer ir režisierius Eli Geršzon. Jie akcentavo, kad pavyko sukurti filmą-dokumentą, galbūt, vienintelį, pasakojantį apie Lietuvos Molėtų miestelio žydų likimą.
Daugybę metų trunkantis nutylėjimas ir abejingas požiūris į Holokaustą tvyrojo Lietuvoje 75 metus. Filme dokumentiškai pasakojama apie tuos, kurie žudė, tuos, kurie gelbėjo, tuos, kurie gyvena su šia našta šiandien
Senoji nuotrauka yra iš Perto Kaminsko kolekcijos.
Aut.Milda Jakulytė-Vasil, Šeduvos žydų memorialinio fondo muziejaus ekspozicijos kuratorė.
Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII a. pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi Magdeburgo savivaldos teises ir tapusi miestu, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste augo. To paties amžiaus pabaigoje, 1793 m., rašytojas Fridrichas Šulcas (1762-1798) aprašydamas savo kelionių po Lenkiją įspūdžius Šeduvą apibūdino kaip mažą miestelį, labai panašų į daugelį kitų matytų pakeliui. Pro aplinką vertinančio užsienio keliautojo akis nepraslydo jog, kone visi miestelio namai neturėjo kaminų. Žinoma, tokia pastaba kelionių knygoje, kažin ar galėjo prikaustyti skaitytojų dėmesi ir sužadinti norą apsilankyti ir reiškė turbūt ne ką daugiau, nei keliautojo ir rašytojo pastabą, kad tokius miestus ir miestelius galėjo ir siaubė dažni gaisrai.
Iš pažiūros tiek 18, 19 ar 20 amžiuje Šeduva kažkaip įpatingai nepasižymėjo, neišaugo, nesuklestėjo. Šeduvą galėtume pristatyti kaip tipinį miestelį, kur žydai sudarė nemažą ekonomiškai aktyvių gyventojų dalį, o jų veikla jei ne formavo – tai bent darė įtaką urbanistinei raidai. Ir tokių štetlų / miestelių Lietuvoje būta ne vieno, tačiau pasigilinus kiekviename jų galima rasti nuostabių, įdomių nutikimų ir istorijų, o tokių miestelių palikuonių dabar galime sutikti visame pasaulyje.
Nuotraukos autorius fortografas Arūnas Baltėnas.