Fainai Kukliansky įteiktas Vokietijos valstybės apdovanojimas

Fainai Kukliansky įteiktas Vokietijos valstybės apdovanojimas

Vakar Vokietijos ambasadorius J. E. Dr. Cornelius Zimmermannas, už nenuilstamą Holokausto aukomis tapusių Lietuvos žydų atminimo puoselėjimą, taip pat ilgametes ryžtingas pastangas telkti Lietuvos žydų bendruomenę bei stiprinti jos vaidmenį šalies ir tarptautiniu mastu, įteikė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkei, advokatei Fainai Kukliansky Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kryžių.

F. Kukliansky su Vokietijos ambasadroiumi Dr. Cornelius Zimmermannu, Izraelio ambasadore Hadas Wittenberg Silverstein ir šeima / Vokietijos ambasados Lietuvoje / Irmanto Gelūno nuotr.

„Vokietijos istorinė atsakomybė už Holokaustą – šį barbarišką nusikaltimą žmonijai, kurio metu Lietuva neteko daugiau nei 95 proc. žydų bendruomenės – išlieka amžiams. Todėl esame ypač dėkingi gerbiamai Fainai Kukliansky už pasitikėjimą ir atvirą bendradarbiavimą, puoselėjant žydų atminimą, šiuolaikinę kultūrą ir su viltimi žvelgiant į ateitį“, – įteikdamas kryžių kalbėjo Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Dr. C. Zimmermannas. Jis pabrėžė, kad išskirtinės LŽB pirmininkės asmenybės pastangomis maža litvakų bendruomenė šiandien vaidina svarbų vaidmenį tiek Lietuvos politikoje, tiek tarptautinėje bendruomenėje. F. Kukliansky nenuilsdama kelia Lietuvoje vis dar politiškai jautrius Holokausto atminimo bei žydų turto grąžinimo klausimus, taip gindama bendruomenės interesus bei didindama visuomenės sąmoningumą. Jai svarbus tiek žydų kultūrinio paveldo išsaugojimas, tiek šiuolaikinės žydų kultūros puoselėjimas darnoje su kitomis tautinėmis bendrijomis.

Vokietijos Federacinės Respublikos ordino “Už nuopelnus” kryžius / Vokietijos ambasados Lietuvoje / Irmanto Gelūno nuotr.

„Šio apdovanojimo tikrai negavau vien dėl to, kad mano tėvai buvo įkalinti gete ar patyrė kitus Holokausto baisumus, kaip ir kiti Lietuvos žydai. Už tai jų vaikams ordinai neduodami. Tikiu, kad šis apdovanojimas –įvertinimas už atminties puoselėjimą. Ir tai darau ne aš viena – kiekviena mūsų bendruomenė kiekviename rajone kiekvienoje kur bebūtų įsikūrusi, daro viską, kad prižiūrėtų senąsias kapines ir atkurtų sinagogas. Kartais sulaukiu klausimo, o kam tai darome, jei žydų miesteliuose vis tiek nebeliko. Tam, kad liktų jų atminimas. Mes nebeturime savo tėvų kandeliabrų, kurie būdavo kiekvienoje šeimoje, nes uždegdavo Šabo žvakes. Vienintelis dalykas, kuris mums liko, tai atmintis ir pagarba. ne tik mūsų, bet ir Vokietijos valstybės, kuri, nepaisant tragiškų istorijos pamokų, šiandien yra sektinas pavyzdys daugeliu prasmių. Aš tikrai labai vertinu šį apdovanojimą, nes jis skirtas ne man asmeniškai, o kaip visos žydų bendruomenės darbo įvertinimas“, – už įteiktą apdovanojimą padėkojusi Vokietijos prezidentui, ambasadoriui dr. Cornelius Zimmermannui ir buvusiam Vokietijos ambasadoriui Lietuvoje Matthiasui Sohnui kalbėjo F. Kukliansky.

Faina Kukliansky su violončelininku Glebu Pyšniaku ir akordeonininku Tadu Motiečiumi / Vokietijos ambasados Lietuvoje / Irmanto Gelūno nuotr.

Po oficialiosios dalies LŽB pirmininkė paskendo sveikintojų ir gėlių jūroje. Jos mėgiamus kūrinius grojo violončelininkas Glebas Pyšniakas ir akordeonininkas Tadas Motiečius.

Laudacija

Kaip įprasta, apdovanojimo ceremonijoje apie žmogų, kuriam įteikiamas garbingas įvertinimas, skaitoma laudacija – iškilmingas pagiriamasis žodis. Jį F. Kukliansky skaitė rašytojas Sergejus Kanovichius:
„Jūsų ekscelencijos, ponai ir ponios,

Gyvenime esu parašęs visko – scenarijų, straipsnių, eilėraščių. Niekada nerašiau laudacijų – neturiu patirties, nemoku meluoti, pataikauti ar gerintis.

Buvau maloniai ir netikėtai nustebintas prašymo parašyti laudaciją mano senai pažįstamai Fainai Kukliansky – advokatei, lobistei ir ilgametei Lietuvos Žydų bendruomenės Pirmininkei prieš įteikiant jai Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kryžių.

Ką jaučia Holokaustą išgyvenusių tėvų dukra, kai sužino, kad ji apdovanojama valstybės, kurios pirmtakai mėgino nužudyti ne tik visą jos šeimą, bet visus žydus apskritai? Faina man prasitarė, kad ji buvo sutrikusi, ir nežinojo, ką daryti.  Jai leidus, išduosiu Jums, eskscelencijos, ponai ir ponios – Faina nusprendė apklausti visu jos giminaičius – tolimus ir artimus, kaip jai elgtis – ar priimti apdovanojimą, jei tavo tėvus kalino Šiaulių gete, kai seneliai už išrautą iš savęs auksinį dantį ten išpirko ir taip išgelbėjo savo vaiką, kai šeima praėjo Gardino geto, Maidaneko, Dachau ir Štuthofo mirties stovyklas? Fainos giminaičiai – tolimi ir artimi pritarė tam, kad medalį Faina priimtų, todėl šiandien ir esame čia. Tam, kad pagerbtume ne ti išgyvenusius Fainos giminaičius, bet ir tuos, kuriems jokio medalio nebeįteiksi – visų Lietuvos nužudytų žydų.

Susirinkome ir tam, kad pagerbtume Vokietijos Federacinę Respubliką už moralinį pavyzdį kaip šiuolaikinė visuomenė ir jos politiniai lyderiai turi elgtis su nepatogia praeitimi. Puikiai suvokiame, kad yra sunku, bet būtina prisiimti bent moralinę kaltę ir atsakomybę už nusikaltimus, kurių šiuolaikiniai Vokietijos gyventojai nepadarė. Ir tai ne tik moralinis pavyzdys – pakanka apsilankyti bet kuriame Vokietijoje esančiame žydų muziejuje ar Vansee – galutinio sprendimo lopšio vietoje, kad įsitikintume, kaip šiuolaikinė Vokietijos visuomenė skatinama drąsiai mokytis iš praeities juodų istorijos puslapių.

Lietuvos Žydų Bendruomenė ir jos veikla pastarąjį dešimtmetį neįsivaizduojama be Fainos – niekas negali suprasti, kaip ji suspėja visur – į Vyriausybę, į Seimą, į bendruomenę, į renginius. Kaip be Fainos lyderystės neįsivaizduojama ir su žydų kultūrinio palikimo ar su bendruomenės kasdieniu gyvenimu susijusi pažanga.

Aš nepavydžiu Fainai jos užimamų pareigų – tenka konstatuoti, kad Fainai tenka nepatogus prašytojos vaidmuo bet kur, kur ji nueitų – ar savivaldybėn, kuri neprižiūri žydų kapinių ir masinių žudynių vietos, ar į Vyriausybę dėl negebėjimo sutvarkyti Panerių memorialą, ar dėl ligi šiolei stovinčių atminimo ženklų vietos žydų žudikams ar jų ideologams. Teisybės prašantys ir reikalaujantys žydai yra ne tik nepatogūs – Holokausto Lietuvoje kontekste ta yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Niekam nepatinka priekaištai. Bet Faina žino, kad, kaip sakydavo mano amžiną atilsį Tėvas, kad tiesą užtenka pasakyti tik kartą, o meluoti reikia nuolatos – ji mėgina įtikinti tuos, nuo kurių priklauso Lietuvos visuomenės atminties ir moralinė būklė, kad reikia nustoti meluoti, kad reikia elgtis taip, kaip tą daro Vokietijos Federacinė Respublika – pasakyti tiesą, ir eiti pirmyn. Nes tiesa yra valstybės garantas, o melas valstybę ir jos visuomenę žlugdo iš vidaus. Faina yra litvakė. Litvakas yra žinomas atkaklumu ir neprielankiu charakteriu – neprielankiu neteisybei. Ir didžiausias Fainos nuopelnas yra tai, kad ji atkakliai siekia teisybės – gyviems ir nužudytiems žydams. 

Man yra garbė dalyvauti šioje ceremonijoje, nes ir Faina, ir medalį teikianti valstybė yra tikros pilietinės moralės pavyzdys.

Dėkoju už dėmesį“.

Faina Kukliansky su rašytoju Sergejumi Kanovichiumi / LŽB nuotr.

Apie apdovanotąją

Faina Kukliansky kilusi iš Holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų šeimos, gyvenusios Veisiejų štetle. Jos senelė buvo nužudyta per Holokaustą, o tėvui pavyko išgyventi. Per šią tragediją nukentėjo ir visa mamos šeima. F. Kukliansky turi teisininkės išsilavinimą ir dirba advokate, taip pat yra registruota lobistė. 2013 m. ji buvo išrinkta Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke, iki 2017 m. ėjo ir Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkės pareigas. Taip pat F. Kukliansky priklauso Europos žydų kongreso (EJC) vykdomajam komitetui ir yra litvakų diasporos delegacijos Izraelyje narė.

Litvakė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi; YIVO Žydų mokslinių tyrimų instituto apdovanojimu už nuopelnus stiprinant žydų bendruomenę Lietuvoje ir Lietuvos diplomatijos žvaigžde.

Vakaro akimirkos – Vokietijos ambasados Lietuvoje / Irmanto Gelūno ir LŽB nuotraukų galerijoje.