delfi.lt
Atminimo lentai neprieštarauja ir Kultūros paveldo departamentas – įstaigos direktorius Vidmantas Bezaras BNS sakė, kad akcijos iniciatoriai negavo visų reikiamų leidimų, nes į departamentą kreipėsi tik akcijos dieną ir situacija dar vertinama. Tačiau iš esmės lenta paveldosauginiams reikalavimams neprieštarauja ir galėtų likti ją įteisinus.
Dita Zupavičiene-Šperlingiene – gyva legenda, išgyvenusi Kauno getą, Štuthofą ir kitus lagerius bei Mirties maršą.
Trečiadienį Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje ji dalinosi prisiminimais ir pristatė 1929m. dėdės filmuotą namų kiną. Nebyliame filme gatvės vaizdai iš Vilniaus, Rygos ir Lvovo prieš II pasaulinį karą. Zupavičienė-Šperlingienė paaiškino, kaip jos dėdė Hanonas, studijuodamas mediciną Paryžiuje, atvažiuodavo aplankyti šeimos. Daugiau kaip savaitę skarlatina serganti ir lovoje gulinti mergaitė Dita nudžiugo, kai jos dėdė gydytojas, pasakė šeimai, kad ji gali atsikelti ir tvarkyti savo reikalus namuose, nepakenkdama sveikatai.
Dita prisiminė, kaip ji iššoko iš lovos, pasinaudojusi pirmąja proga, ir nuo to laiko Hanonas tapo jos mylimiausias dėdė. Hanonas buvo kino mėgėjas ir kai kuriose savo kelionėse naudojo 8 mm kamerą. Naciams priartėjus prie Paryžiaus, jis griebė dviratį ir išvažiavo į pietus, į Prancūzijos Vichy. Zupavičienė-Šperlingienė teigė netrukus taip pat pastebėjusi, kad gyvenimas žydams tampa pavojingu.
Po Holokausto Hanonas toliau gyveno Paryžiuje. Dita išvyko į Izraelį, kur paaiškėjo, kad ji buvo viena iš nedaugelio žydų, mokančių vokiečių kalbą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji turėjo galimybę patobulinti savo vokiečių kalbos įgūdžius Vakarų Vokietijoje ir per tą kelionę apsilankė pas Hanoną Paryžiuje. Štai tada jis užsiminė, jog vis dar turi kai kuriuos kadrus, kuriuos nufilmavo prieš Holokaustą.
Zupavičienė-Šperlingienė teigė buvusi nustebinta, nes senamadiškas AGFA logotipas blunka su motinos, tėvo, seserų ir draugų veidais. Ji sakė, kad filmas ar jo kopija buvo eksponuojami muziejuje Tel Avive nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios, kai jis ten pateko, tačiau iki šiol dar nebuvo parodytas Lietuvoje. Vos 10 minučių trukmės filmo vaizdai prasideda 1930-ųjų pradžioje. Kaune, prie upės ir pereina į Laisvės alėją, kur nufilmuoti parduotuvių ženklai, gatvių valytojai ir vaikštinėjantys žmonės.
Hanonas parodo Ditos motiną ir tėvą su vaikais ir draugais, vaikščiojančius Kaune. Veiksmas staigiai šokteli į Rygą su judresniais gatvės ir žmonių vaizdais. Ryga staiga pereina į Lvovą, buvusį Lembergą, „Lenkijoje“, – pasakoja Dita, tarsi dabar jaustų tą pačią įtampa. Gatvių ženklai ir plakatai iš tikrųjų yra lenkų kalba
Atsitiktiniai žmonės, purvas gatvėse, vaikai šokinėjantys per nutekamąjį lataką kitoje gatvėje, po to nufilmuoti pasipuošę žydų vyrai, skubantys į geležinkelio stotį susitikti su garsiuoju rabinu, o jaunos moterys su galvos apdangalais neša pieno skardines. Žydai jaučiasi visai kaip namuose, vaikščiodami po savo gimtąjį miestą, filme matyti ir tarpukario kraštovaizdis.
Dita Zupavičienė-Šperlingienė po filmo kalbėjo trumpai, po to bibliotekos direktorius Žilvinas Beliauskas paragino susirinkusius užduoti klausimus. Geršonas Taicas Ditos paklausė apie pirmąsias nacių okupacijos valandas ir dienas. Dita pasakojo apie savo ir motinos pabėgimą iš Kauno į Vilkijos miestą ir jų sugrįžimą. Buvo akivaizdu, kad jai teko našta pasakoti savo istorijas ir prisiminti prarastus šeimos narius.
Dita, beveik atsiprašinėjanti už namų filmų sukeltus jausmus ir Holokausto siaubą, kelis kartus papasakojo linksmas istorijas, kad pakeltų nuotaiką. Viena auditorijos narė paklausė jos, kaip buvo elgiamasi su kitų tautybių kaliniais Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur Dita buvo išvežta kartu su mama ir seserimi. „Na, žinoma, buvo įvairių kategorijų kalinių“, – sakė ji, rodydama į įsivaizduojamą žvaigždę ant savo krūtinės. „Raudona politiniams kaliniams. Manau, ten buvo net keletas lietuvių, kai kurie net intelektualai “, – sakė ji. Jos akys žiūrėjo į šoną ir tyliu balsu tarė: „Manau, turėsiu kalbėti apie Štuthofą.“
Ji papasakojo apie atvykimą ir pirminę atranką, apie motinos išgelbėjimą, kai vokiečių karininkai nusisuko trumpam, apie lenkų pasipriešinimo dalyvį, kuris pasakė kalbą apie artėjančią pergalę lenkiškai dezinfekcijos dušuose ir apie mirties eitynes. Dita prisiminė, kaip jos sesuo buvo nušauta, nes buvo pernelyg nusilpusi toliau žygiuoti kalinių kolonoje.
Dita Šperling-Zupavičienė Kaune, savo jaunystės kieme, kur ant sienos jos ir vyro J. Zupavičiaus nuotrauką, sukurta freska.
Paklausta, kodėl po karo grįžo į Lietuvą, Dita prisiminė Varšuvos traukinių stotį, kur buvo įspėta, jog kai kurioms žydų merginoms geriau nevažiuoti toliau į rytus. „Jie nieko nepaaiškino, nesakė, kad atstovauja kurią nors žydų agentūrą, tiesiog liepė mums sustoti ir išlipti. Aš nežinojau, kas jie tokie. Paklausiau jų, iš ko jie pragyvena, o jie pasakė, kad parduoda šį bei tą. Aš sakiau mamai, kad tai ne mums, važiuokime namo“.
Ir štai grįžusi į Kauną, aš sutikau savo būsimą vyrą, todėl tai buvo teisingas sprendimas “, – prisiminė ji.
Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos, ketvirtadienio vakarą pakabinta atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Vaizdą stebėjo nemažai policininkų.
Tai yra minios savivalės aktas. Jis parodo šios akcijos organizatorių, lentelės kabintojų požiūrį į įstatymus ir jų laikymąsi.
Nuotraukose: Paneriai, 1941m. liepos mėnuo.
Kviečiame dalyvauti Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos minėjimo renginyje
2019 m. rugsėjo 23 d., pirmadienį
13.00 val. Gyvųjų maršas “Atminties keliu” – eisena nuo Panerių geležinkelio stoties link Panerių memorialo.
13.15 val. Atminimo ceremonijos Panerių memoriale pradžia.
Renginio organizatoriai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Vilniaus miesto savivaldybė.
Nuo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (Pylimo g. 4) bus organizuojamas transportas, nuvešiantis “Gyvųjų Maršo” dalyvius į/iš renginio vietą.
Autobuso išvykimo laikas nuo LŽB (Pylimo g. 4) 12.00 val.
Registruotis telefonu nuo rugsėjo 16 d.:
(8 5) 2613 003, sekretorė Liuba Šerienė
LŽB logo ir GVF logo
Nataljos Cheifec paskaitų klausytojų dėmesiui – kartojame paskaitą “Teisingumas ir teismai pagal Torą” rusų kalba. paskaita vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės II a. konferencijų salėje rugsėjo 11 d., 18,00 val.
• Teisėjų atrankos kriterijai – reikalavimai teisėjams.
• Kaip apibrėžiama vagystė judaizme? 8 vagystės rūšys.
• Kokia bausmė laukia už tyčinį nužudymą ?
• Netyčinė žmogžudystė – kas tai?
• Kada žydų teisme skiriama mirties bausmė?
• Nusikaltėlis ar kurstytojas – kieno kaltė rimtesnė?
• Kas yra kyšis?
2019 m. rugsėjo 8 d. (sekmadienį) Šiaulių „Aušros“ muziejuje bus tradiciškai paminėtos Europos žydų kultūros dienos. 13 val. Frenkelių fabriko teritorijoje vyks orientacinis žaidimas, o 14 val. Ch. Frenkelio viloje – Šiaulių „Aušros“ muziejaus parodos „Frenkelių fabrikas – Šiaulių pramonės ir modernėjimo simbolis“ ir dokumentinių filmų ciklo apie Šiaulių žydus „Dingusio pasaulio pėdsakais. Žydiškieji Šiauliai“ (rež. Jūratė Sobutienė) pristatymas.
Kviečiame dalyvauti renginyje aktyviai ir ne tik išvysti filmą, bet ir susipažinti su Frenkelių fabriku iš arčiau dalyvaujant orientaciniame žaidime.
Žaidime kviečiame dalyvauti 2-4 žmonių komandas. Su savimi reikėtų turėti išmanųjį įrenginį su internetu. Komandos Frenkelių fabriko teritorijoje pagal duotas užuominas keliaus nuo vieno pastato prie kito ir atliks nurodytas užduotis. Laimėtoja taps greičiausiai visas užduotis atlikusi ir daugiausiai taškų surinkusi komanda. Dalyvaujančius žaidime kviečiame rinktis prie įėjimo į Ch. Frenkelio vilą (Vilniaus g. 74).
Orientacinio žaidimo dalyvių komandų registracija vyksta telefonu 8 41 524 392 arba el. paštu istorija@ausrosmuziejus.lt
Jei kiltų bet kokių klausimų, mielai į juos atsakysime. Iki pasimatymo renginyje!
Daugiau nformacijos: www.ausrosmuziejus.lt
https://www.facebook.com/events/698501067290781/
Augustė Labenskytė
Šiaulių „Aušros“ muziejaus e. p. Istorijos skyriaus vedėja
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos bendruomenė rugsėjo 2d. buvo pakviesta į Mokslo ir žinių dienos šventę, kuri vyks 2019 m. rugsėjo 2 d. kartu su pirmosios naujųjų mokslo metų dienos švente. Šventėje dalyvavo naujasis Izraelio abbasadorius Yossi Avni Levi.
Mokyklos direktorius Miša Jakobas kreipėsi į moksleivius, jų tėvus, visą mokyklos bendruomenę jaudinančiais žodžiais:
„Šiandien mano paskutinis rugsėjis. Visus metus buvau su jumis, dalinau jums savo širdį ir jausmus. Šiandien nėra malonesnio jausmo už tą, kurį jaučiu, kai Izraelio himną gieda ir lietuvių vaikai su žydų vaikais. Dėkoju visiems, kurie tikėjo manimi. Mielieji tėveliai ir moksleiviai, ateina laikas pripažinti savo klaidas. Mokykla ir gimnazija supranta, kad nieko amžino nėra. Šiandien aš turiu pasidžiaugti puikiais mokytojais, puikia aplinka. Aš dėkoju visiems, kurie tikėjo manimi.
Dėkoju mano kolegei, mokytojai Lizai Lichtišain, su kuria mes nužygiavom beveik 30 metų.
Mokytoja Birutė išeina į ilgas atostogas, dėkoju jai už darbą visų vaikų ir tėvų akivaizdoje.
Džiaugiuosi, kad 70 gimnazijos moksleivių mokosi ypatingai gerai.”
Savo kalbą direktorius baigia, linkėdamas vaikams išaugti gerais nuoširdžiais ir gerbti savo šeimą bei artimuosius. Jis dėkojo visiems už pasitikėjimą, už kolegų pasiaukojimą, atsiprašė tų, kuriems buvo pergriežtas.
Mokyklos tėvų taryba dėkojo direktoriui Mišai Jakobui, kad jis, būdamas prie mokyklos vairo, privertė ir kitus gerbti šią gimnaziją. Jam vadovaujant, mokykla pasiekė aukštų rezultatų, tėvus imponuoja jo griežtumas, mokykla tapo žydiškos kultūros sala dabartiniame daugiatautiniame Vilniuje.
Šioje mokykloje vaikai mokosi tolerancijos, tėvams patinka jo vadovavimo metodai. Gimnazijos abiturientai studijuoja Lietuvoje ir užsienyje. Tėvai linkėjo jam parašyti knygą, kuri būtų kelrodžiu dabartiniam jaunimui, premjerams ir prezidentams, pedagogams ir verslininkams.
Prezidento sveikinimą perskaitė Respublikos Prezidento patarėjas Sigitas Mitkus.
Vilnius, rugsėjo 1 d. (BNS). Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Vilniuje tradiciškai vyksta Europos žydų kultūros renginiai – sostinėje rengiamos ekskursijos, skaitomos paskaitos, vilniečiams pristatoma autentiška žydų virtuvė.
Senajame žydų kvartale Vilniaus senamiestyje skambės žydiškos melodijos, kvartalo kavinės ir restoranai prie šventės minėjimo prisijungs autentiškos žydiškos virtuvės patiekalais.
„Žydiška virtuvė yra neatsiejama nuo žydų kultūros, žydų tradicijų ir žydiško paveldo. Žydų virtuvė yra būtina bet kokios žydiškos šventės dalis”, – BNS sakė renginio kuratorė Dovilė Rūkaitė iš Lietuvos žydų bendruomenės.
Advokatė Faina Kukliansky, atstovaudama neįvardintus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narius, kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu dėl viešai paskleistų melagingų žinių apie žydų bendruomenės atstovus.
Iš surinktos medžiagos seka, kad asmuo, paviešinęs melagingą informaciją žinojo, kad ji melaginga ir kad įrodymų apie apšmeižtus žmones, jų tėvus, šmeižikas neturi arba turi falsifikaciją. Šiam asmeniui prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą, t.y. pradėjo ikiteisminį tyrimą. Už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse numatytą 154 straipsnio antroje dalyje gresia bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas metams.
Šmeižimas yra veika, kai apie kitą žmogų skleidžiama tiesos neatitinti informacija, galinti paniekinti arba pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Antra šio straipsnio dalis už šmeižimą, kaltinant, kad asmuo padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, arba paskelbė šmeižtą per visuomenines informavimo priemones, arba spaudinyje,- numato laisvės atėmimą.
LŽB informuoja, kad kiekvienu atveju, sužinojus apie bendruomenės nario ar jo šeimos nario šmeižimą, bus kreipiamasi į teisėsaugos instituciją, siekiant baudžiamojo persekiojimo.
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius Miša Jakobas sveikina visus su mokslo metų pradžia.
Šventė pavyko. Įdomi programa pritraukė daug dalyvių ir svečių. Skambant Žydų dainų ir šokių ansamblio uždegančioms melodijoms, visi susirinkusieji lingavo, plojo ir niūniavo iki skausmo pažįstamas dainas. Oras buvo puikus.
Senamiesčio kavinių durys buvo atviros visiems, norintiems ragauti žydišką maistą. Tradiciniai pusryčiai laukė ,,Beigelių krautuvėlėje“ ir Žydų bei Stiklių gatvėse, kitose senamiesčio vietose.
Šiuolaikinę muzikinę programą parengė trys didžėjai RafRaf, Akvilina, ir Marius Šmitas. Programa tęsėsi 10 valandų Bare Amadeus.
Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Vilniaus žydų kvartale susirinkusius su ypatingą švente sveikino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vadovė Faina Kukliansky. Nėra Lietuvoje miesto ar miestelio, kuriame nebūtų išlikę žydų namų ar jų pėdsakų. Tai ne tik žydų, bet ir visos Lietuvos paveldas, kuris yra svarbus, jo apsauga rūpinamasi vis rimčiau,- kalbėjo Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras ir Tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė.
Apie žydišką Vilnių rašiusi Kristina Sabaliauskaitė, prisiminė, koks svarbus jai buvo nuo pat vaikystės žmonių bendravimas su kaimynystėje, Vilniaus centre gyvenusiais žydais. Jie tapo geriausiais draugais. Iki šiol rašytojai žmonių santykiai yra vienas svarbiausių dalykų.
Šventės pavadinimas ir programa – ,,Šabas žydų kvartale“ patiko ne tik žydų bendruomenės nariams, bet ir visiems susirinkusiems vilniečiams,svečiams bei turistams, kuriuos visada traukia ši Vilniaus vieta, vadinama senuoju žydų kvartalu.
Minint 20-tąsias Europos žydų kultūros dienas toje vietoje, kur tarpukariu ramiai gyveno, meldėsi ir šventė Šabą tūkstančiai žydų šeimų ir dabar gali pajusti, žydišką dvasią. Prieš kelis dešimtmečius čia šurmuliavo prekeiviai, kvepėjo žydiška duona, tikintys žydai keliaudavo į šalia stovėjusią Didžiąją Vilniaus Sinagogą.
Kiekvieną penktadienio vakarą, laukdamos Šabo, žydų šeimos susėsdavo prie gausaus stalo, uždegdavo žvakes, meldėsi, plėšdavo chalą. Šeštadienį kvartalo gyventojai ilsėjosi, o sekmadienį visi linkėjo vienas kitam geros savaitės!
Rugsėjo 1d. vyko įdomios ekskursijos ne tik po žydų kvartąlą, bet ir po kitas istąrines Vilniaus žydų vietas. Mėsinių g. buvo atidengta freska , sukurta pagal senąja vilniečio žydo nuotrauką. Europos žydų kultūros dieną daugelis prisiminė arba atrado žydų kvartalo šurmulį, istoriją, skonius, kvapus ir melodijas!
Vilniaus Choralinėje sinagogoje susirinkę žmonės domėjosi Judėjų religija, klausėsi rabino Šolomo Ber Krynskio ir kantoriaus Šmuelio Jatomo.
Renginį organizavo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Stiklo kvartalo bendruomene. Renginį rėmė Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.
Nuotraukų su šventės akimirkomis bus daugiau artimiausiu metu.
Žydų bendruomenė ‘Vilnius – Lietuvos Jeruzalė” kviečia į susitikimą su Dita Zupavičiene-Šperlingiene – gyva legenda, išgyvenusia Kauno getą, Štuthofą ir kitus lagerius bei Mirties maršą. Susitikimo metu turėsite progą pamatyti unikalius kadrus iš Kauno, kuriuos 1929 m. nufilmavo trumpam į svečius iš Berlyno atvažiavęs Ditos dėdė Hononas, paskui vykęs į Rygą ir Lvovą, kurių vaizdai filme taip pat užfiksuoti. Iš ekrano į mus žvelgs gražūs, besišypsantys veidai, pasipuošusios damos ir pasitempę vyrai, nė nenutuokiantys apie juos po keliolikos metų ištiksiančias negandas. Tai Ditos šeimos nariai, apie kurių likimus ji papasakos, o taip pat ir apie tai, kokiomis aplinkybėmis filmo juosta išliko per karą ir kaip atsidūrė pas ją.
Renginys vyks Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, rugsėjo 4 d. 18 val.
Lauksime Jūsų!
Autorius: Evaldas Labanauskas 15min
Įvedus „Sergejus Kanovičius“ „Google“ paieška išmeta: „poetas, eseistas, vertėjas…“. Tiesa, šalia nuolat atsiranda neseniai 90-metį atšventusio Grigorijaus Kanovičiaus vardas ir pavardė. Tai Rašytojas iš didžiosios raidės, apie Tėvą (irgi iš didžiosios raidės) kalba pats Sergejus.
– Perskaičius vieną iš jūsų tėvo kūrinių – „Žydų parką“, susidaro įspūdis, kad tai yra paminklas visai 700 metų gyvavusiai, bet jau mirusiai litvakų kultūrai, civilizacijai. Kokia dabar litvakų padėtis Lietuvoje? Jūsų nuomone, ta kultūra-civilizacija atgimsta?
– Yra žmonių, kurie išsako nuomonę, kad yra tam tikrų paralelių tarp projekto, kuriam vadovauju, ir tėvo kūrybos – jei vienas yra materialus paminklas Lietuvos žydų kultūrai, tai tėvo kūryba yra rašytinės paminklas išnykusiam etnosui. Manau, kad žydų bendruomenė Lietuvoje išgyvena transformacijos periodą. Žodis „atgimsta“, galbūt, būtų labiau tikęs, jei kalbėtume apie tai, kas vyko prieš 30 metų, kai žydų Lietuvoje buvo 20 tūkst., o šiandien žydų Lietuvoje yra vargiai 3 tūkst. Bet kokia veikla džiugina, bet kalbėti apie tai, kad yra kažkokia labai šviesi ateitis – aš, būdamas revoliucinis pesimistas, susilaikysiu nuo tokio vertinimo. Tiesa, aš labai džiaugiuosi dėl to, kas vyksta, kiek galėdamas prisidedu prie žydų bendruomenės veiklos, bet… veiklos – daug, o klausimas: ar yra ateitis?
