Autorius: Evaldas Labanauskas 15min
Įvedus „Sergejus Kanovičius“ „Google“ paieška išmeta: „poetas, eseistas, vertėjas…“. Tiesa, šalia nuolat atsiranda neseniai 90-metį atšventusio Grigorijaus Kanovičiaus vardas ir pavardė. Tai Rašytojas iš didžiosios raidės, apie Tėvą (irgi iš didžiosios raidės) kalba pats Sergejus.
– Perskaičius vieną iš jūsų tėvo kūrinių – „Žydų parką“, susidaro įspūdis, kad tai yra paminklas visai 700 metų gyvavusiai, bet jau mirusiai litvakų kultūrai, civilizacijai. Kokia dabar litvakų padėtis Lietuvoje? Jūsų nuomone, ta kultūra-civilizacija atgimsta?
– Yra žmonių, kurie išsako nuomonę, kad yra tam tikrų paralelių tarp projekto, kuriam vadovauju, ir tėvo kūrybos – jei vienas yra materialus paminklas Lietuvos žydų kultūrai, tai tėvo kūryba yra rašytinės paminklas išnykusiam etnosui. Manau, kad žydų bendruomenė Lietuvoje išgyvena transformacijos periodą. Žodis „atgimsta“, galbūt, būtų labiau tikęs, jei kalbėtume apie tai, kas vyko prieš 30 metų, kai žydų Lietuvoje buvo 20 tūkst., o šiandien žydų Lietuvoje yra vargiai 3 tūkst. Bet kokia veikla džiugina, bet kalbėti apie tai, kad yra kažkokia labai šviesi ateitis – aš, būdamas revoliucinis pesimistas, susilaikysiu nuo tokio vertinimo. Tiesa, aš labai džiaugiuosi dėl to, kas vyksta, kiek galėdamas prisidedu prie žydų bendruomenės veiklos, bet… veiklos – daug, o klausimas: ar yra ateitis?