Naujienos

Holokausto tragedija pakeitė Panevėžio veidą

Holokausto tragedija pakeitė Panevėžio veidą

Pasauliui prisimenant pačios žiauriausios Aušvico-Birkenau mirties stovyklos 75-ąsias išvadavimo metines, Holokausto aukas pagerbė ir Panevėžys. Šiame mieste Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta net 95 proc. tuomet gyvavusios ir didžiulį indėlį į viso Panevėžio regiono raidą padariusios žydų bendruomenės. Kurganavos miškas,

Žalioji giria, buvusios žydų kapinės Panevėžyje, Vasario 16-osios gatvėje net ir praėjus 75 metams nuo kraupių įvykių dvelkia krauju, kurį anuomet nacių užpultoje Europoje praliejo milijonai žydų tautybės gyventojų.

Panevėžyje sušaudyta daugiau nei 13 tūkst. nekaltų žmonių, tarp jų ir vaikų. Šioms aukoms atminti sausio 27-ąją Panevėžio žydų bendruomenė pakvietė į Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Būrys dalyvių iš miesto bei rajono savivaldybių, švietimo įstaigų prie memorialo „Liūdinti žydų motina“ dėjo gėles, akmenukus su mirusiųjų vardais, degė atminimo žvakutes, kalbėjo maldas. „1941 m. sausio 27 dieną Aušvico stovyklos, kur numarinta virš milijono žydų ir per 100 tūkst. kitų tautybių žmonių, kaliniai sulaukė laisvės. 2005-aisiais šimto valstybių vadovai priėmė rezoliuciją kasmet minėti tą datą, kad pasaulis nepamirštų vieno baisiausių nusikaltimų žmonijai“, – sakė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas.

Po susikaupimo akimirkų prie memorialinio paminklo renginio dalyviai genocido aukas taip pat pagerbė prie buvusių geto vartų Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje bei Kurganavos miške. Čia 1941 m. rugpjūčio 17-ąją sušaudyti 8 tūkst. žmonių. Dar 4,5 tūkst. žydų sušaudyta Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Atminimo dieną Panevėžio žydų bendruomenė svečius pakvietė į savo būstinę Ramygalos gatvėje, kur vyko pokalbiai apie Holokaustą, rodytas filmas šia tema. Miesto bendruomenės dalis.

Šiuo metu Panevėžio žydų bendruomenei priklauso apie šimtą narių. Tiksliai suskaičiuoti, kiek Aukštaitijos sostinėje liko žydų, neįmanoma – šios tautos atstovams tai daryti draudžia tikėjimas. Žydiškoji tematika neatsiejama nuo Panevėžio, didžiąją savo istorijos dalį buvusio daugiataučiu ir daugiakultūriu miestu. Dar XX amžiaus pradžioje žydai buvo viena gausiausių vietos bendruomenių, miestui suteikusių unikalų atspalvį. Jų, kaip diasporinės tautos, indėlis į viso Panevėžio regiono raidą, istorinis ir kultūrinis paveldas Panevėžio krašte neįkainojamas. Čionykščiai žydai gyveno itin aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose, dirbo miesto Taryboje, steigė mokyklas, kultūros, labdaros, sporto organizacijas, prisidėjo ir prie lietuvių organizacijų veiklos.

Tragiškas istorijos puslapis Antrasis pasaulinis karas atvertė tragiškiausią puslapį žydų tautos istorijoje. 1941 m. birželio 22-ąją nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Jau po keleto dienų vokiečiai užėmė Panevėžį. Liepos 11-ąją vokiečių vietos komendantas įsakė žydams ant kairės rankovės ryšėti geltoną raištį ir persikelti į vadinamąjį Žydų kvartalą (tai buvo laikinas žydų getas, tik oficialiai nebuvo taip vadinamas), kuris apėmė teritoriją tarp Klaipėdos, Krekenavos, Jurgio Tilvyčio ir Skerdyklos (dabar Nemuno) gatvių. Vėliau geto teritorija dar praplėsta iki Upytės gatvės. Žydai turėjo atiduoti radijo imtuvus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles. Iš savo rajono teritorijos jiems išeiti tapo draudžiama. Gete buvo ankšta, dalis nelaimingųjų neturėjo pastogės ir gyveno kiemuose, plito ligos. Į getą žydams leista atsigabenti tik labai nedidelę dalį menko turto. Viskas buvo palikta namuose, kurie likę tušti buvo plėšiami. Nekilnojamasis turtas perėjo nacių valdžiai, o kilnojamąjį pasidalijo naciai, miesto valdžia, dalis buvo išparduota, kita dalis išdalyta gyventojams. Liepos 28-ąją gete gyveno 4423 žydai. Kada likviduotas Panevėžio žydų getas, tiksliai nežinoma. Dabar jį mena ties Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirta pastatytas dailininko Vido Žigo skulptūrinis akcentas „Geto vartai“.

Skaityti plačiau
Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui

Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui

Sausio 27 dieną minima tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kuri šiemet siejama su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis. Suvokdami šio tragiško Lietuvos istorijos etapo reikšmę ir siekdami pagerbti Holokausto aukų atminimą Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui.

Renginyje dalyvavo Švenčionių rajono savivaldybės mero patarėjas Edvard Jedinskij, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto skyriaus vedėja Teresa Sansevičienė, Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro, Pabradės „Žeimenos“ gimnazijos mokiniai, bei Pabradės seniūnijos darbuotojai bei gyventojai.

 

Istorinę ir literatūrinę kompoziciją atliko Pabradės „Ryto“ gimnazijos mokiniai, juos paruošė istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė ir anglų kalbos mokytoja Irena Žavoronkova. Grojo Pavoverės vario dūdų orkestro muzikantai, vadovas Bronislovas Vilimas.

Visi susirinkę dalyvavo Pasaulio žydų kongreso inicijuotoje pasaulinėje akcijoje „Mes prisimename“ – „We remember“ “Mes prisimename”.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse.

Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse. Mokytojos Daivos Vengalienės paskatinti vaikai šiandien neįprastai paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną: išlikusioje kapinių dalyje prie medžių pritvirtino Plungės žydų gimnazijos 1930 metų moksleivių, kurių absoliuti dauguma visiems laikams liko jų bendraamžiais, nuotraukas.

 

Sauliaus Narkaus nuotraukos

„Mes Prisimename“ – akcija Švenčionyse

„Mes Prisimename“ – akcija Švenčionyse

Nadežda Spiridonovienė, Nalšios muziejaus muziejininkė –istorikė

Pavelo Frydmano eilėmis „Drugelis“ renginio vedėja pradėjo mums svarbią akciją „Mes Prisimename“.

 Sausio 27 d. minime tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kuri šiemet siejama kartu su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis. Prisimenant tragiškus įvykius, Pasaulio žydų kongresas inicijavo akciją „Mes Prisimename“, prie kurios prisidėjo ir Švenčionių rajono gyventojai.

Akcijoje dalyvavo gausus būrys žmonių, tarp jų ir Švenčionių rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius.

Ši diena traukė ir Švenčionių rajono jaunimo dėmesį. Moksleiviai iš Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos ir Švenčionių progimnazijos, kartu su savo mokytojais ir vadovais taip pat dalyvavo akcijoje „Mes Prisimename“.

Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro dalinosi mintimis apie žydų išgyvenimus koncentracijos stovyklose bei Švenčionių mieste gyvenusį, pabuvojusį trejose koncentracijos stovyklose ir grįžusį gyvą, Moisiejų Preisą.

Nalšios muziejaus muziejininkė – istorikė Nadežda Spiridonovienė pasakojo II- ojo Pasaulinio karo žiaurumą, apie tai, kaip karas palietė Švenčionių rajone gyvenusius žydus ir ne tik.

 Šios akcijos tikslas ne tik pagerbti Holokausto aukų atminimą, bet ir skleisti žinią, kad tai neturi pasikartoti nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei. Siekdami materializuoti šią žinią, akcijos dalyviai prie Menoros, žyminčios Geto vietą degė atminimo žvakutes ir pagal žydų tradiciją dėjo akmenukus, kaip savo atminties apie tragiškus įvykius simbolį.

 Akcija buvo pratęsta Nalšios muziejuje, kuriame pristatyta paroda „Mes Prisimename“ – „We remember“.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad atstovavimas Lietuvai Pasauliniame Holokausto forume buvo tinkamas

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad atstovavimas Lietuvai Pasauliniame Holokausto forume buvo tinkamas

LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2020.01.27

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, vykstantis į Lenkijoje minimas Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo 75-asias metines, LRT RADIJUI sako, kad tai yra atminties diena. Jo teigimu, tiek dalyvavimas šiame minėjime, tiek Pasauliniame Holokausto atminimo forume yra žingsniai, stiprinantys dvišalius santykius su žydų bendruomene.

2005-aisiais Jungtinės Tautos sausio 27-ąją paskelbė Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena, atmesdamos bet kokį Holokausto neigimą.

Anot Seimo pirmininko, ši diena yra ypač svarbi ne tik žydams, bet ir kitoms tautos.

1944-ieji: nauji atvykėliai į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą / AP nuotr.

„Tai (Aušvico koncentracijos stovykla – LRT.lt) buvo pagrindinis Antrojo pasaulinio karo žudymo fabrikas“, – sako V. Pranckietis.

Seimo pirmininkas, vertindamas Lietuvos atstovavimą Pasauliniame Holokausto atminimo forume, sako, kad jis buvo geras.

„Nebuvo jokio klausimo, kodėl kas nors, o ne prezidentas. Buvo pakankamai atstovauta“, – tikina jis.

 

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia Michailą Tarasovą dėl mylimos mamos mirties.

Lietuvos Holokausto atminimas – „patikimas“ ar „nepatikimas“?

Lietuvos Holokausto atminimas – „patikimas“ ar „nepatikimas“?

Pietų Afrikos žydų laikraštis , Autorius Grantas Gočinas (Grant Gochin) 

Daugelis Pietų Afrikos žydų, kilusių iš Lietuvos, atvyko į Pietų Afriką su imigracijos banga 1920 m. Mūsų seneliai retai pasakodavo apie savo gyvenimą. Čia pateikiu kontekstą. Pirmojo pasaulinio karo metu, kai dabartinė Lietuva buvo okupuota carinės Rusijos, caro armija vykdė masinį žydų etninį valymą. Tuo laiku, ypač 1915 m. pavasarį, nemažai lietuvių aktyviai dalyvavo žudant pagyvenusius žydų vyrus, moteris ir net vaikus, bei plėšė žydų turtą. Lietuvoje teigiama, kad rusai buvo visiškai atsakingi už etninių lietuvių veiksmus. Pavogtą žydų turtą lietuviai išlaikė. Po vienos išdavystės sekė kita išdavystė ir žydai nusprendė iškeliauti į “ekologiškesnes vietas”. Tuomet mažiau išsilavinę ir bedarbiai žydai išvyko iš Lietuvos, o žydų inteligentija pasiliko, tikėdamasi, kad gyvenimas pagerės ir jų nebežudys.

Pasaulis žino apie 1941 m. Lietuvoje įvykdytą genocidą, kuriame Jonas Noreika buvo atsakingas už maždaug 14 500 iš 200 000 aukų nužudymą (įskaitant straipsnio autoriaus šeimą). Dalijimasis žydų turtu buvo plačiai paplitęs ir vėl lietuviai praturtėjo iš žydų turto.

1990 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, mes tikėjomės, kad Lietuva keisis, vykdys reformas ir pateks į civilizuotų tautų panteoną, sakys tiesą ir žengs į priekį kaip tėvynainiai. Deja, mūsų karta yra tokia pati nusivylusi kaip ir ankstesnės kartos. Lietuvoje biurokratiniu būdu buvo įsteigtas Genocido centras, jo prireikė, kad perrašytų Holokausto istoriją ir atleistų Lietuvą nuo atsakomybės. Pasaulis sužinojo apie pateikiamą Jono Noreikos iškraipytą Holokausto istoriją ir atskleidė sąmoningas šalies  vadovų apgaules. Manau, kad Lietuvos diplomatams pavesta pritraukti žydų investicijas į Lietuvą. Pastebiu, kad Lietuva keistai žavisi žydų turtu.

Lietuvio rašytojo A. Cvirkos atvejis  aiškiai rodo, kokia yra istorijos interpretavomo strategija. Cvirka vadinamas sovietš kolabirantu, blogu žmogumi, jo aukomis tapo lietuviai, o Noreikos aukos buvo mūsų  žydų šeimos. Lietuvos vadovai abu atvejus ištyrė ir Cvirką paskelbė kolaborantu, o Noreiką – „visiškai nekaltu“. Kuo jie skiriasi?

Cvirka padėjo sovietams ištremti lietuvius į Sibirą, kur apie 28 000 iš 250 000 tremtinių neišgyvenol baisiomis gyvenimo sąlygomis (11,2%). Lietuva tai vadina kaip genocidu. Noreika padėjo naciams deportuoti žydus,  96,4% buvo kankinami, prievartaujami ir žudomi. Kai Cvirka pasirašė instrukcijas dėl lietuvių deportavimo, vyriausybė tai apibūdino kaip „įsakymus“, tačiau Noreikos nurodymai dėl getų kūrimo ir žydų turto grobimo, buvo apibūdinti kaip „laiškai“ (žodžiai skiriasi, stengiantis sušvelninti veiksmus). Cvirka platino sovietinę propagandą, šlovinančią SSRS (Sovietų socialistinių respublikų sąjungą), o Noreika rašė ir skelbė straipsnius, šlovinančius nacių ideologiją. Cvirka nuvyko į SSRS, o Noreika nuvyko pasveikinti savo personalą už puikų darbą, skerdžiant žydus.

Daugelis Pietų Afrikos žydų kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, tačiau tik nedaugelis žino istoriją. Lietuva pasiūlė žydams pavogto turto grąžinimą su sąlyga, jei jie yra Lietuvos piliečiai.   Parengta pilietybės grąžinimo procedūra žydams buvo beveik neįveikiama. Aš – Gočinas vedžiau teisinę ir žiniasklaidos kampaniją, kuria siekiau atskleisti dvigubas taisykles (panašu į Cvirkos ir  Noreikos atvejį), atsitrenkiau į tą pačią suktą apgaulės ir antisemitizmo sieną. Pasibaigus restitucijos laikotarpiui, Lietuva „išsiaiškino“, kaip žydams buvo trukdoma atgauti pilietybę, ir pataisė įstatymą. Atsirado galimybė teigti, kad restitucija buvo pasiūlyta, nors beveik niekas taip ir nesugebėjo ja pasinaudoti.

Dabar Lietuva pilietybę valdo kaip paskatinimą, laukdama, kol žydai ją priims, o tada, tikėtina, investuos Lietuvoje, keliaus ir reklamuos šalį. (Vėlgi susižavėję „turtingais žydais“.) Atsisakydami suteikti pilietybę pagal žydų pateiktus prašymus dar restitucijos metu, Lietuvos vadovai  pavadino vieną iš garsiausių Pietų Afrikos nacionalinių didvyrių Esther Barsel „nepatikima“, nes jos liudijimas prieštaravo ideologijai.

Žydų liudijimai, kurie buvo paneigti kaip „nepatikimi“, turi ilgą istoriją Europoje, žydai niekada nebuvo laikomi „patikimais“. Lietuva pripažino, kad Noreikos anūkė Silvia Foti * yra „nepatikima“, nes nepritaria Holokausto iškraipymui ir tvirtina, kad jos senelis dalyvavo  Holokauste. Taip pat „nepatikimais“ vadinami akademikai, tyrę Noreikos nusikaltimus ir liudytojas, kuris pranešė apie Noreikos žodžius ,,izoliuoti“ žydus.

Jungtinių Valstijų kongresas parašė Lietuvos ministrui pirmininkui instrukciją, kad jis nustotų piktnaudžiauti kongreso dokumentais ir liautųsi iškraipyti Holokausto istoriją Ar kongresas yra „nepatikimas“?

Lietuvos vyriausybės viešųjų ryšių patarėjas parašė nesąžiningą pranešimą, kuriame teigė, kad Noreika  gelbėjo žydus. Anot vyriausybės, jis yra „patikimas“. Taip pat daug rašyta apie Lietuvos ketinimą Vilniuje, žydų kapinėse pastatyti naują konferencijų centrą. Tuo metu, kai Cvirka buvo pripažintas „kolaborantu“,  Lietuva pareiškė, kad jo paminklas yra pastatytas ant žydų antkapių. Šiuos žydų antkapius norima išsaugoti kaip „sąžiningumo aktą“, tačiau žydų kapinių kasinėjimo kritika žydus  pavečia „nepatikimais“.

Lietuvos valdančioji partija svarsto įstatymus, kuriais siekiama panaikinti kaltinimą dėl Holokausto nusikaltimų. Seime gali būti siekiama pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste. Juk seniai buvo sakoma, kad ne valstybė tai padarė, – žudė tūkstančiai asmenų, kurie  turėtų būti identifikuoti ir teisiami. Deja, Lietuva atsisako nustatyti asmenis, o mirę žmonės negali būti teisiami. Aptarus šias „nereikšmingas detales“, greičiausiai ir jos bus „nepatikimos“.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda sausio 23 d. turėjo dalyvauti pasaulio Holokausto forume Yad Vasheme, minint 75-ąsias Aušvico-Birkenau išvadavimo metines. 2020 m. sausio 24 d. „Lietuvos žydų asociacija Izraelyje“ surengė mitingą Izraelyje, protestuodama prieš melą apie Holokaustą Lietuvoje. Sausio 27 d. Lietuva sukurs kasmet rengiamą „Holokausto apgailestavimo šou“, kuriame kalbės apie sovietų ir nacių vykdytus žiaurumus. Aukštos kvalifikacijos, profesionalūs rašytojai suformuluos kupiną liūdesio ir atgailos pranešimą, tačiau sumenkins lietuvių dalyvavimą žudynėse. Vėliau lietuviai keliaus namo ir gerbs tokius didvyrius kaip Jonas Noreika.

Kas yra „nepatikimi“, lietuvių veiksmai ar lietuvių kalbėjimas? Vienintelis tinkamas atsakas Lietuvai – pasibjaurėjimas, įžeidimas ir pasipiktinimas.

* Silvijos Foti knyga „Audra tėvynėje: atsiminimai, atskleidžiantys karo nusikaltėlį“, bus išleista 2020 m. ispanų kalba išleis Harper Collins, o 2021 m. – „Regnery History“ anglų kalba. • Pietų Afrikoje gimęs Grantas Gočinas aktyviai užsiima žydų reikalais, daugiausia dėmesio jis skiria istoriniam teisingumui. Pastaruosius 20 metų jis praleido dokumentuodamas ir grąžindamas žydų gyvenimo ženklus Lietuvoje. 2019 m. kovo mėn. jis kreipėsi dėl Lietuvos vyriausybės į teismą, kad ši pripažintų aktyvų vaidmenį Holokauste.

Užuojauta

Netekome Isaako Demanto, nepaprastai jautraus, nuoširdaus draugo, mokėjusio užjausti, padėti. Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos narys, karo metu netekęs visų savo artimųjų, visiškas našlaitis, 13-metis paauglys savo jėgomis sėkmingai skynėsi kelią į gyvenimą, Buvo veiklus, aktyvus žydų bendruomenės, buvusių getų kalinių sąjungos gyvenime net ir sulaukęs garbingo amžiaus. Isaakas mirė, eidamas 91-uosius metus.

Dėl skaudžios netekties Lietuvos žydų bendruomenė kartu su Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjunga reiškia nuoširdžiausią užuojautą ilgametei gyvenimo draugei ir palydovei Minai Frišman, sūnums Arkadijui ir Vladimirui, anūkams, artimiausiems Isaako žmonėms Ievai ir Moniai, suteikusiems visokeriopą pagalbą Isaakui, ištikus nelaimei, kai jis atsidūrė ligoninėje.

Velionis Isaakas Demantas pašarvotas laidojimo namuose “Nutrūkusi styga” sausio 26 d. sekmadienį. Lankymas nuo 11 val.  Karstas išnešamas 15 val.

Prezidento planus dėl vizito į Izraelį sujaukė planuojamas protestas?

Prezidento planus dėl vizito į Izraelį sujaukė planuojamas protestas?

Alfa.lt

Paskutinę minutę keičiasi Gitano Nausėdos planai dėl vizito į Izraelį. Antradienio rytą tapo aišku, kad prezidentas nedalyvaus Izraelyje rengiamuose Holokausto minėjimo renginiuose, o vietoje jo Lietuvai atstovaus V. Pranckietis.

Sausio 22–23 d. prezidentas G. Nausėda turėjo vykti suplanuoto vizito į Izraelį, dalyvauti 5-ajame pasauliniame Holokausto atminimo forume. Tačiau, kilus skandalui dėl valstiečio A. Gumuliausko iniciatyvos, paskutinę minutę apsigalvota: prezidentas į Izraelį nevyks, o vietoje jo sausio 27 d. dalyvaus Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių minėjimo ceremonijoje Lenkijoje.

Politologas Kęstutis Girnius vertindamas prezidento situaciją teigė, kad sprendimas nevykti gali būti nesusijęs su piketais.

„Nemanau, kad yra kokia nors taisyklė, kad vieną kartą nutarus važiuoti būtinai turi važiuoti. Gali būti įvairių priežasčių, dėl ko vizitas atšaukiamas, ir gali būti, kad tai susiję su tuo, kad lenkams nebus leidžiama kalbėti, o štai Rusijos prezidentui V. Putinui bus. Tai galėtų būti toks būdas pasakyti, kad ne visiškai pritaria Izraelio politikai. Kad būtent dėl Holokausto vykdoma savotiška politika, kuri yra Lietuvai nepriimtina: dėl to, kad Holokaustas šiek tiek politizuojamas, nustatant, kas gali, o kas negali kalbėti“, – komentavo politologas.

Skaityti plačiau
Izraelio litvakai surengė protesto mitingą prie Lietuvos ambasados, esančios Tel Avive

Izraelio litvakai surengė protesto mitingą prie Lietuvos ambasados, esančios Tel Avive

Nuotraukos vilniečio, gydytojo, gyvenančio Izraelyje Andrejaus Aron

Penktadienį, sausio 24d. prie Lietuvos ambasados Izraelyje, Ramat Gan, Tel Avivo rajone įvyko litvakų mitingas.

Šį protesto mitingą organizavo Izraelio litvakų asociacija, kuriai dabar vadovauja buvęs vilnietis Arie Ben-Ari Grodzenskis. Į mitingą susirinko vyresnio amžiaus litvakai. Dauguma jų gimė po karo, kurio metu Lietuvoje buvo nužudyti jų seneliai.

Litvakų neišgąsdino šaltas lietingas oras. Jie prisiminė, kad iki karo Lietuvoje gyveno 220 tūkstančių žydų, jie kūrė garsiąją Lietuvos Jeruzalę. Naciai su bendrininkais lietuviais sunaikino 95% Lietuvos žydų. Kiekviena Lietuvos žydų šeima neteko artimųjų.

Mitingas buvo surengtas, sužinojus, kad Lietuvos Seime rengiamas įstatymo projektas, apie kurį paskelbė parlamentaras Seimo Laisvės kovu ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas. Rengiamas įstatymas skelbtų, kad Lietuva nėra atsakinga už Holokaustą, Lietuvos žydų naikinimą, nes ją pirmiausia okupavo Sovietų Sąjunga, po to – Vokietija.

Kas Jūs, daktare Gumuliauskai? Riebūs potėpiai Lietuvos Seimo „Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos“  pirmininko portretui

Kas Jūs, daktare Gumuliauskai? Riebūs potėpiai Lietuvos Seimo „Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos“  pirmininko portretui

Pinchos Fridberg, Holokausto „istorikas“

Viso mano gyvenimo devizas:

 ,,lachzn iz gezunt” (jidiš)

Juokas – tai sveikata.

Kas Jūs, daktare Gumuliauskai? Riebūs potėpiai Lietuvos Seimo „Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos“  pirmininko portretui

Įžanga

Priverstas pakartoti (iš straipsnio rusų kalba): Holokausto istoriku mane pakrikštijo „Laisvės radijas”. Neslėpsiu, tokie žodžiai glosto ausį. Bet deja, jie nėra tiesa. Dėl šios priežasties žodį „istorikas“ po savo pavarde rašau kabutėse ir mažosiomis raidėmis.

Skirtingai nei aš prof. Arūnas Gumuliauskas  yra „Istorikas-profesionalas“. Kabučių prasmė paaiškės žemiau.

Jo žvaigždė pakilo 2019 m. gruodžio 28 d. lygiai 12 valandą 59 minučių. Būtent tą akimirką portale 15min.lt (kasdieninė auditorija siekia beveik pusę milijono skaitytojų) pasirodė sensacingas straipsnis

„Seime norima pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste“

Aš – vilnietis, per stebuklą išgyvenęs Holokaustą, ir mano žmona, buvusi Kauno žydų koncentracijos stovyklos kalinė (jos Ausweis Nr. 4426), negalėjome patikėti savo akimis.

Po kelių valandų straipsnį perspausdina Lietuvos žydų bendruomenės svetainė lzb.lt/lt/.  Iškart po vidurnakčio puslapyje lzb.lt/ru/ jau matome straipsnio vertimą į rusų kalbą, o 9:20 tą tekstą į savo puslapį įdeda didžiausio Lietuvoje rusų laikraščio „Obzor“ redakcija. Tuo pačiu metu į puslapį lzb.lt/en/ talpinamas vertimas į anglų kalbą.

Ir prasidėjo… Istoriko-profesionalo pavardę (kartu su Lietuvos vardu!) pradeda linksniuoti užsienio žiniasklaida (žr. The Jerusalem Post, The Times of Israel, The Algemeiner ir kt.).

Nežinau kodėl, bet mano galvoje pradėjo suktis mintis, kad tik istorikas, puikiai įsisavinęs marksistinės-lenininės demagogijos metodus, galėjo sugalvoti tokį dalyką. Užbėgdamas į priekį, pasakysiu, kad neklydau!

Kas Jūs, daktare Gumuliauskai?

Mano autobiografijoje (publikuota rusakalbiam tarptautiniam žurnale „Мы Здесь“) neslepiu, kad dar 1959 m. tapau kandidatu į TSKP narius, kur  „tikrieji marksistai“ išmokė mane visada „kasinėti“ iki „pirmojo šaltinio“.

Informacijos apie Gumuliauską paiešką pradėjau nuo puslapio lt.wiki.org:

Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo: baigė universitetą, 3 metus dirbo pagal paskyrimą ir po to savo noru (!)  įstojo į aspirantūrą.  Laiku apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvos komunistų partijos veikla, plėtojant teatro meną respublikoje (1966–1980)“ ir tapo istorijos mokslų kandidatu.

Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio.

Holokausto „istorikui“ šios informacijos nepakako ir jis nusprendė sužinoti viską, kas liko už trumpos biografijos ribų, būtent:

  1. Katedros pavadinimas, kurioje buvo rašoma disertacija.
  2. Tikslus specialybės, pagal kurią ji buvo ginta, pavadinimas.
  3. Oponentų pavardės.
  4. Tyrimo tikslas ir uždaviniai.
  5. Publikacijos, kuriose išdėstyti pagrindiniai rezultatai.

Sausio 16 d. įgimtas „smalsumas“ atvedė mane į Vilniaus universiteto profesorių skaityklą. Jos darbuotoja iš karto atrado duomenų bazėje santraukos kodą (F76 – 3004) ir po 35 minučių ta santrauka buvo pristatyta iš archyvo.

(Vilniaus universitetas yra ne tik mano Alma Mater, bet ir mano kandidatinės (1965 m.) ir daktarinės (1974 m.) disertacijų gynimo vieta).

Štai dokumentai, kuriuose yra atsakymai į visus mane dominančius (tikiuosi, ir jus, mieli skaitytojai) klausimus:

Vertimas 

Gumuliauskas Arūnas 

Lietuvos komunistų partijos veikla, vystant teatro meną respublikoje (1966–1980)

Specialybė  – TSKP istorija 

Disertacijos santrauka  istorijos mokslų kandidato laipsniui įgyti.

 Darbas atliktas TSKP istorijos katedroje!

 Pirmas oficialus oponentas – prof. Mykolas Burokevičius*.

Vertimas

Tikslas ir tyrimo uždaviniai

Pagrindinis darbo tikslas – Lietuvos komunistų partijos veiklos kompleksinė analizė, vystant Respublikos teatro meną (1966–1980).

Šiam tikslui buvo iškelti  uždaviniai:

– parodyti kaip remiantis marksizmo-leninizmo teorija, naudojantis pažangiu praeities paveldu, vadovaujant TSKP ir sovietų vyriausybei, Lietuvos komunistų partija kuria nacionalinį teatrą.

– išanalizuoti Lietuvos komunistų partijos ir respublikos vyriausybės veiklą, plėtojant ir tobulinant teatro įstaigų tinklą, stiprinant jų materialinę bazę, atrenkant, skirstant, rengiant ir ugdant ideologiškai reikšmingą sampratą bei pilietinį kadrų sąmoningumą.

– apibendrinti respublikos komunistų organizacinį ideologinį darbą, formuojant repertuarą ir didinti teatro spektaklių ideologinį bei meninį lygį. Atskleisti pirminių partinių organizacijų veiklą, jų didėjančią įtaką kūrybiniam procesui.

– atskleisti Lietuvos komunistų partijos veiklą, priartinant plačiąsias mases prie teatro meno dvasinių vertybių, formuojant marksistinę-lenininę darbo liaudies pasaulėžiūrą, teatro reikšmę internacionalizavimo procese ir įvairiapusį TSRS tautų kultūrinį praturtėjimą.

– parodyti sunkumus ir trūkumus, kurie atsirado plėtojant Lietuvos socialistinį teatrą, atskleidus partijos kovą kaip juos įveikti.

Pagrindinės disertacijos nuostatos išdėstytos šiose publikacijose:

Lietuvos komunistų partijos veikla,

stiprinant ryšius su respublikos darbo liaudimi

(1966-1980)

Lietuvos komunistų partijos istorijos klausimai, 1987, t. 39. p. 38-49

 

Tarybų laikais stacionarių studijų aspirantai buvo laikomi  katedros darbuotojais. Bet, kiek žinau, TSKP istorijos katedrų darbuotojams buvo papildomas reikalavimas: jie turėjo būti TSKP nariais (ar bent kandidatais).

Bandydamas išsiaiškinti, ar staiga išgarsėjęs pasauliniu mastu Istorikas-profesionalas buvo TSKP nariu, nuėjau į LKP dokumentų skyriaus skaityklą  (Lietuvos komunistų partijos dokumentų skyrius yra Lietuvos Ypatingojo Archyvo (LYA) dalis)

Mano prašymu vyresnioji archyvarė Milda Ladietaitė ieškojo dokumentų, kuriuose figūruotų Gumuliausko/Гумаляускаса pavardė.

Tokių ji nerado!

Grįžau namo ir pratęsiau paiešką internete. Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje vrk.lt radau kandidato į Seimą Arūno Gumuliausko anketą. Štai jos fragmentas:

14. Kurios partijos, politinės organizacijos narys esate (buvote).

Įrašas: Nenurodė.

Mano požiūriu, toks įrašas neleidžia rinkėjui gauti svarbios informacijos apie kandidatą. Norėdamas patikrinti šį savo požiūrį, 2020 m. sausio 17 d. paskambinau į Komisiją (visų jos narių vardai, pavardės ir mobilieji telefonai yra prieinami visiems!) ir paklausiau: „Ar kandidatas į Seimą turi teisę neatsakyti į 14-os grafos klausimą? Komisijos narys gerb. p. Maksimas Reznikovas (tel. 8 616 19283) atsakė oficialiai: „Taip. Pagal įstatymą turi “.

Taigi Istorikas-profesionalas įstatymų nepažeidė.

Bet kas vis dėlto sutrukdė jam atsakyti į šį klausimą?

P.S.  O desertui citata iš interviu su Arūnu Gumuliausku (laikraščio „Vakarų ekspresas“ tinklapis, 2012 m.). Apie prezidentę Dalią Grybauskaitę:

O, koks teisus buvo Istorikas-profesionalas:

“Ilgą laiką negalima slėpti kai kurių biografijos faktų!“

P.P.S. Taip, TSKP istorijos katedroje buvo gerai mokinama „svyruoti“ kartu su partijos linija.

Laukite tęsinio.

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

—————————-

* Mykolas Burokevičius

Lenkijos prezidentas A. Duda: „Tiesa, kuri negali mirti”

Lenkijos prezidentas A. Duda: „Tiesa, kuri negali mirti”

lrytas.lt

Andrzejus Duda

Tai tik trumpas pragaro žemėje, kokia buvo Aušvico koncentracijos stovykla, aprašymas – tai buvo vieta, kurioje buvo nužudyti daugiau nei milijonas žydų bei tūkstančiai kitų tautybių aukų, tarp jų lenkų, romų, sintų bei Raudonosios armijos karo belaisvių. Toks pat likimas laukė milijonų žydų, nužudytų kitose vokiečių nacistų mirties stovyklose: Tremblinkoje, Sobibore, Belžece, Kulmhofe, Štuthofe bei dešimtyje kitų.

Trečiojo reicho valdžia suplanavo ir vykdė masinio žydų tautos sunaikinimo planą. Todėl buvo įkurtas stovyklų, veikusių kaip tikri mirties fabrikai, tinklas. Žudymas ten buvo vykdomas kaip pramoninė veikla – šimtais ir tūkstančiais, efektyviai, atsižvelgiant į transportavimo laiką bei išlaidas, kruopščiai viską dokumentuojant.

Tokio absoliutaus milijonų nekaltų aukų nužmoginimo bei pažeminimo niekada anksčiau nėra buvę. Sunku apie tai rašyti, skaityti, kalbėti… Biblinėje Koheleto knygoje randame tokius žodžius: „Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; kuo daugiau žinai, tuo labiau kankinies“. Tačiau reikia imtis to triūso.

Reikia perduoti tas žinias naujajai kartai. Net jei to žinojimo kaina būtų kančia. Pasaulio ateitį privalome kurti remdamiesi giliu supratimu to, kas daugiau nei prieš 75-erius metus atsitiko Europos širdyje bei apie ką vis dar gali papasakoti tiesioginiai liudininkai. Tebūnie amžinu įspėjimu tai, kas atsitiko su Leibnizo, Goethe’ės, Schillerio bei Bacho palikuonių tauta – kai ji buvo infekuota imperinio išdidumo bei rasistinės paniekos virusu.

Taip pat negalime pamiršti to fakto, kad paskutinis, lemiamas žingsnis į Antrąjį pasaulinį karą – be kurio nebūtų Holokausto tragedijos – buvo slaptas Hitlerio ir Stalino 1939-ųjų rugpjūčio 23-iosios susitarimas. Jame buvo numatytas Vidurio ir Rytų Europos valstybių laisvės ir suvereniteto atėmimas, o anuomet inicijuotas glaudus abiejų totalitarinių režimų bendradarbiavimas truko iki paskutiniųjų valandų prieš puolimą, kai 1941-ųjų birželio 22-ąją nacistinė Vokietija netikėtai įsiveržė į TSRS.

Tiesa apie Holokaustą negali mirti. Jos negalima iškraipyti bei paversti kokių nors tikslų siekimo instrumentu. Vardan šventos žydų naikinimo atminties bei gerbdami kitas dvidešimtojo amžiaus totalitarizmų aukas – negalime ir netoleruosime to. Nenuilstamai stengsimės, kad pasaulis atsimintų tą nusikaltimą. Ir kad nieko panašaus daugiau nepasikartotų.

Skaityti plačiau
Panevėžyje bus minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Panevėžyje bus minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla. Nuo 2005 m sausio 27 paskelbta atminimo diena. Holokaustas (viskas išdeginta) – sistemingas, masinis žydų tautos naikinimas.

Gerbiami Panevėžio miesto  benruomenės nariai, mūsų partneriai ir draugai,

Kviečiame dalyvauti 2020 m. sausio 27 d. (pirmadienį) 15val.

Prie memorialo „Liūdinti žydų motina“  buvusiose žydų kapinėse, Vasario 16-osios g., paminėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, padėti gėlių ir uždegti atminimo žvakutes.

Po minėjimo važiuosime į masinę žudynių vietą Kurganavos miške uždegti atminimo žvakutes ir pagerbti žuvusius.

16val. PŽB patalpose pokalbis apie Holokausto istoriją, filmo   peržiūra.      

Panevėžio miesto žydų  bendruomenė

 

Tautinių bendrijų taryba

Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Veikianti kaip patariamoji institucija, Tautinių bendrijų taryba atstovauja tautinėms mažumoms Lietuvos tautinių mažumų politikos koordinavimo klausimais. Įtraukdama tautinių mažumų atstovus į sprendimų procesus, Taryba vadovaujasi tarptautinės teisės principais, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais ir Tautinių bendrijų tarybos nuostatais.

Nuo tautinės mažumos, kurios skaitlingumas pagal paskutinius 2011 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenis Lietuvos Respublikoje viršija 100 tūkst. žmonių, renkami 3 Tarybos nariai, nuo tautinės mažumos, kurios skaitlingumas yra nuo 10 tūkst. iki 100 tūkst. – du atstovai, nuo tautinės mažumos, kurios skaitlingumas  mažesnis nei 10 tūkst. – vienas atstovas.

Įsakymas dėl Tautinių bendrijų tarybos nuostatų patvirtinimo, 2019 m. gruodžio 3 d. Nr. ĮV-48
2020-2024 m. kadencijos Tautinių bendrijų tarybos sudėtis:

1.    Daumantas Levas Todesas (pirmininkas) – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės valdybos ir tarybos narys;
2.    Gunta Rone (pavaduotoja) – Vilniaus latvių draugijos pirmininkė;
3.    Vladislav Voinič (pavaduotojas) – Viešosios įstaigos „Pasaulio vilniukų suvažiavimas direktorius“;

4.    Ruslan Arutiunian – Lietuvos armėnų sąjungos narys;
5.    Lučija Bartkienė – Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ pirmininkė;
6.    Jelena Berežok – VšĮ „Slavų estetinio lavinimo centras“ pirmininkė;
7.    Motiejus Jakubauskas – Vytauto Didžiojo paminklo pastatymo fondas;
8.    Ela Kanaitė – Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos pirmininkė;
9.    Dzmitry Karachun – Asociacijos „Kryvija“ prezidentas;
10.    Išvanas Kvikas – Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas;
11.    Nikolaj Logvin– Lietuvos baltarusių visuomeninių organizacijų susivienijimo pirmininkas;
12.    Rana Mamadova – Klaipėdos azerbaidžaniečių draugijos „Azeris“ narė;
13.    Marytė Maslauskaitė – Kauno vokiečių bendrijos pirmininkė
14.    Tatjana Michniova – Lietuvos rusų kultūros fondo pirmininkė
15.    Galina Miškinienė – Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė
16.    Rasa Miuller – Klaipėdos vokiečių bendrijos narė;
17.    Evelina Paulavičienė – Lietuvos graikų draugijos „Patrida“ pirmininkė;
18.    Jurgis Rubaževičius – Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos narys;
19.    Eminat Saijeva– Baltijos čečėnų bendrijos pirmininkė;
20.    Gžegož Sakson Lietuvos lenkų teisininkų sąjungos pirmininkas;
21.    Levanas Sepazhvili – Gruzijos kultūros asociacija „Kachetija“ pirmininkas;
22.    Natalija Šertvytienė – Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė;
23.    Romualdas Špakovskis – Lietuvos karaimų kultūros bendrijos narys;
24.    Lidia Trigub – Ukrainiečių kultūros ir švietimo centras „Rodyna“ pirmininkė;
25.    Leila Urmanova-Vnukova – Uzbekų kultūros centro pirmininkė;
26.    Liia Urman – Lietuvos estų draugijos pirmininkė;
27.    Valenty Voinilo – Lenkų informacijos centro Vilniuje „Info Rum“ pirmininkas;
28.    Bachram Zeinalov – Šiaulių apskrities azerbaidžaniečių draugijos pirmininkas.

Skvernelis: nėra ir negali būti vietos antisemitizmui Lietuvoje ir už jos ribų

Skvernelis: nėra ir negali būti vietos antisemitizmui Lietuvoje ir už jos ribų

ELTA

Sausio 27-ąją bus minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena ir 75-osios Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinės. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis teigia, kad Holokausto aukų patirtų kančių atminimas įpareigoja visus piliečius bei politinius lyderius prisiimti bendrą atsakomybę, kad nusikaltimai žmoniškumui nepasikartotų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė lygiai prieš dvejus metus pritarė antisemitizmo apibrėžčiai, kurią Bukarešte 2016 m. gegužės 26 d. vykusioje sesijoje priėmė Tarptautinis Holokausto atminties aljansas. Visoms valstybės institucijoms ir šalies piliečiams siūloma atsižvelgti į šią apibrėžtį savo veikloje. Ministras pirmininkas S. Skvernelis pabrėžia, kad nėra ir negali būti vietos antisemitizmui Lietuvoje ir už jos ribų. „Holokausto kančių istorija vis dar tebėra negyjanti Europos žaizda. Lietuva taip pat patyrė šią tragediją. Šie tamsieji mūsų šalies istorijos puslapiai niekada nebus užversti. Kviečiu ir raginu visus susilaikyti nuo bet kokių mėginimų iš naujo interpretuoti Antrojo pasaulinio karo pradžios bei okupacinių režimų sukeltus brutalius padarinius Lietuvos valstybei ir piliečiams. Ypač tai svarbu prisiminti, kai kalbame apie žydų tautos kančias ir nepakeliamas netektis.

Skaityti plačiau
Nausėdos patarėja A.Skaisgirytė: „antilenkiška isterija“ tikrai nepasitarnauja Lietuvos tautų sugyvenimo labui

Nausėdos patarėja A.Skaisgirytė: „antilenkiška isterija“ tikrai nepasitarnauja Lietuvos tautų sugyvenimo labui

Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.l

„Kaip tik turėjome susitikimą su Lenkijos prezidentu Duda. Abu prezidentai labai ilgai kalbėjosi. Lenkijos prezidentas labai gerai informuotas, kas dedasi kaimyninėje Lietuvoje. Mūsų šalies prezidentas neišgirdo nė vieno priekaišto dėl šių įvykių“, – LRT RADIJUI sako prezidento Gitano Nausėdos patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.

 

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda nusprendė nevykti į Jeruzalę, Holokausto forumą. Šalies vadovas Holokausto aukas pagerbs kaimyninėje Lenkijoje – Aušvice. Lietuvoje labai daug kalbama apie tokį mūsų šalies vadovo sprendimą.

Iš Pasaulio ekonomikos forumo, vykstančio Šveicarijos Davoso mieste, kalbamės su Prezidento Gitano Nausėdos patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgiryte.

– Kodėl buvo nuspręsta vykti į Aušvicą, o ne Jeruzalę?

– Dvejose vietose vienu metu būti neįmanoma – tenka daryti sunkius pasirinkimus. Noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuva Izraelyje yra atstovaujama labai aukštu lygiu – prezidentas paprašė Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio, kad jį atstovautų. Tai gi, Seimo pirmininkas su delegacija yra Jeruzalėje.

Na, o prezidentas, norėdamas pagerbti Holokausto aukas, kitos savaitės pradžioje, pirmadienį, važiuoja į Lenkiją, Aušvicą, kur bus taip pat didelė ceremonija su tragediją išgyvenusiais žmonėmis. Prezidentas juos pagerbs, nusilenks.

– Praktiškai visi apžvalgininkai sako, kad tikroji prezidento nevykimo priežastis į Jeruzalę yra Rusija – dėl jos prezidento pasisakymų, dėl bandymų perrašinėti antrojo pasaulinio karo istoriją. Kiek įtakos tam sprendimui nevykti turi Vladimiro Putino pasisakymas apie antrąjį pasaulinį karą?

– Rusija jau kuris laikas vykdo tam tikrą veiklą, kurią galima būtų pavadinti informaciniu karu arba mūšiu dėl antrojo pasaulinio karo istorijos traktavimo. Tai yra ideologinis karas su daug dedamųjų. Šito karo kontekste Putinas, deja, kvestionuoja kai kuriuos dalykus, kurie mums iki šiol atrodė nekvestionuotini, kaip kad Molotovo-Ribentropo paktas.

Tai slaptas paktas, kuriuo buvo pasidalinta Europa. Baltijos šalys buvo okupuotos sovietų. Visą šitą mes žinome dar nuo mokyklos suolo. Tačiau Putino propagandoje viskas išverčiama kitaip, sakant, kad tas paktas gal ir nebuvo toks jau neteisėtas, svarstoma, gal Rusija buvo priversta su tuometine nacistine Vokietija tartis. Vyksta tam tikras istorijos perrašymas, kuris labai neigiamai atsiliepia ir mūsų santykiams su Rusija ir apskirtai bendrame kontekste.

– Apžvalgininkai sako, kad prezidentas, vykdamas į Lenkiją, parodo strateginę partnerystę ir dėmesį Lenkijai.

– Lietuvos ir Lenkijos požiūris į antrojo pasaulinio karo istoriją taip pat yra labai panašus, kaip ir kitų Baltijos šalių. Taip pat ir Rumunijos, kuri labai nukentėjo antrojo pasaulinio karo metais. Neturime leisti, kad šita istorija būtų užmiršta, neturime leisti, kad istorija būtų iškraipyta ir kad mūsų vaikai jau nebežinotų, kas gi įvyko antrojo pasaulinio karo metu.

– Kaip Lietuva ir prezidentas vertina tai, kad Holokausto forume neleista pasisakyti Lenkijos prezidentui, tačiau leista Rusijos vadovui. Būtent Lenkijos prezidento nevykimo argumentas ir yra tas, kad jis negalės ten kalbėti.

– Kiek mums yra žinoma, pasisakymai yra leisti tik penkių šalių delegacijoms: Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Jungtinės Karalystės (JK), Vokietijos ir Prancūzijos. Jeigu ieškoti logikos, kam yra leista pasisakyti, tai visos tos šalys buvo sąjungininkės, plius dar Vokietija.

Putinui bus leista kalbėti pirmam. Jis gali pateikti savo istorijos traktavimą, kuris nebūtinai bus priimtinas kitoms šalims.

– Prezidentas nevykti į Jeruzalę nusprendė paskutinę minutę. Ar sulaukėte kažkokios reakcijos iš Izraelio? Ar nepablogins tai Lietuvos santykių su Izraeliu?

– Labai tikime, kad tai neturėtų pabloginti santykių su Izraeliu. Visgi Lietuvą atstovaujama aukštu lygiu. Prezidentas turi mintį Izraelyje apsilankyti dar šiais metais.

– Lietuvos lenkų rinkimų akcija–Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) sako prezidentūra priešiškai bando nuteikti visuomenę tautinių mažumų atžvilgiu. LLRA pareiškime apgailestaujama, kad visuomenės informavimo priemonės Lietuvoje įplieskia šmeižikišką kampaniją, kurią galima pavadinti „antilenkiška isterija“. Ar iš pačios Lenkijos yra sulaukta kažkokių reakcijų šiuo klausimu?

– Kaip tik turėjome susitikimą su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda. Abu prezidentai labai ilgai kalbėjosi. Lenkijos prezidentas labai gerai informuotas, kas dedasi kaimyninėje Lietuvoje. Mūsų šalies prezidentas neišgirdo nė vieno priekaišto dėl šių įvykių.

Dėl LLRA pareiškimo, tai noriu priminti, kad LLRA dalyvauja koalicinėje Vyriausybėje, kad yra delegavusi du ministrus. Tamašunienė dirba Vyriausybėje ir prezidentas jai neturi jokių priekaištų. Todėl šita keliama „antilenkiška isterija“ tikrai nepasitarnauja Lietuvos tautų sugyvenimo labui.

– Lenkijos prezidentas apie šią situaciją žino?

– Lenkijos prezidentas apskritai daug žino apie Lietuvą, kaip ir mes apie Lenkiją. Tai yra normalu.

– Prezidentas Davose sakė, kad tikisi Europos lyderių ryžtingumo, atsakant į Rusijos keliamas grėsmes. Kokiose situacijose dabar pasigendama to ryžtingumo?

– Europos Sąjungos (ES) lyderiai, diskusijose dėl užsienio politikos ir santykių su kaimyninėmis šalimis, dažnai išsako nuomonę, kad reikia ieškoti sutarimo, sąlyčio taškų ir eiti į kažkokį kompromisą. Tuomet kyla problema, kuri yra etinio pobūdžio – su kuriomis šalimis galima ir su kuriomis negalima eiti į tą kompromisą? Kur yra tos „raudonos linijos“, kuomet jau sunku eiti į tą kompromisą?

Kalbant apie santykius su Rusija, „raudonos linijos“ ES lyderių buvo aiškiai išsakytos – turi baigtis Krymo okupacija ir karinis konfliktas Donbase.

Šitos sąlygos nėra įvykdytos. Kol jos nebus įvykdytos, laikyti Rusiją ES partnere yra labai sunku.

Putino dėmesys istorijai turi savų priežasčių: naratyvas senas, bet atsirado naujų elementų

Politologas pažymi, kad V. Putino raginimai imtis detalesnių Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrimų yra nukreipti į Rusijos visuomenę:

Pasak politologo Mariaus Laurunavičiaus, V. Putinas stovi ant tų „herojiškų“ rusų tautos, Josifo Stalino, Sovietų Sąjungos kovos prieš fašizmą pamatų. Jeigu dabar staiga vietoj tos „herojiškos“ kovos paaiškės, kad pats J. Stalinas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą ir yra kaltas dėl, kaip dabar jau skaičiuojama, 40 milijonų žmonių žūčių, jei tai bus pasakyta patiems rusams, tai visa tai, ką Rusija yra pasistačiusi, grius kaip kortų namelis. Jiems labai svarbu vėl priminti savo istorijos naratyvą dėl paties režimo išsaugojimo.“

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Nerijus Šepetys pažymi, kad Rusijos plėtojamas naratyvas, besisukantis apie priešus išorėje ir šlovingą pergalę, nėra naujiena, tačiau jame atsirado naujų elementų, pavyzdžiui, kaltės priskyrimas Lenkijai. „Lenkija visada buvo priešas, bet nebuvo tiesioginio kaltinimo“, – aiškina istorikas.

Anot N. Šepečio, kai kalbama apie V. Putiną ir jo plėtojamą naratyvą, galima įžvelgti ir dar vieną pokytį. Istoriko teigimu, per visus vadovavimo metus, kai manipuliavo žmonių sąmone, V. Putinas ir pats įtikėjo tuo, ką kalba.

„Čia mes turime efektą, kurį paaiškina socialiniai psichologai: kai žmonės ilgai kartoja tam tikrus melus, pradeda jais tikėti. Ir mes turime tokį įtikėjimą, nes kitaip tokių nesąmonių neatsirastų. Tai naujas fenomenas, nes tokius dalykus sau kalbėti leisdavo, sakykim, tų šeichų valstybių vadovai.

Skaityti plačiau