Naujienos

Sukkot šventė Panevėžio žydų bendruomenėje

Sukkot šventė Panevėžio žydų bendruomenėje

Sukkot – Šventė, kada žydai mini išsilaisvinimą iš Egipto vergijos ir kelionę iki Šventosdios žemės. Šventė turi dvi prasmes: kasdieninė – derliaus  ir SUKA – iš Hebrajų kalbos – palapinė, iš Egipto išėjusių protėvių laikinas bustas.

 

2020m. spalio 4d. (sekmadienį) 14 val. PŽB patalpose vyks SUKKOT šventė.

Gerbiami svečiai, nariai, partneriai ir vaikai kviečiami dalyvauti. Vaikų lauks dovanėlės. Jūsų visų lauks vaišių stalas su rudens gėrybėmis.

Dalyvaus Rokiškio liaudies teatras „Nutildyta mūza“, režisierė –vadovė Neringa Dainienė. Pristatys spektaklio ištrauką. Skaitys eilėraščius.

PŽB nariams bus dalijamos apsauginės veido kaukės ir rankų dezinfekavimo priemonės.

Įėjimas 3 eurai.

Laukiame visų su gera nuotaika. Apie dalyvavima prašome pranešti organizatoriams.

PŽB valdybos pirmininkas Gennady Kofman

Užuojauta

Iš Šiaulių atėjo liūdna žinia – netekome nuostabaus žmogaus -, Pasaulio tautų teisuolės Meilutės Zofios Levinskienės (Kalendraitės). Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ) reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą Meilutės Zofiijos šeimai : vyrui, vaikams, anūkams seseriai, kuri taip pat yra Pasaulio teisuolė ir draugams.

Antrojo pasaulinio karo metais Andrejaus Kalendros, M. Zofijos tėvo, Levo Tolstojaus idėjų gerbėjo, organizuotas Gordimerų šeimos gelbėjimas iš Šiaulių geto. Andrejus Kalendra buvo žinomas ir gerbiamas žmogus visame regione. Po Vaikų akcijos Šiaulių gete, įvykusios 1943 m. lapkričio 5 d., A. Kalendra, kuriam padėjo šeima ir draugai, surengė Gordimerių šeimos gelbėjimo operaciją. Šešerių metų Šolemas buvo išvežtas iš geto su bulvių maiše, ir paslėptas Kalendrų dvare netoli Žarėnų. Šolomas ten išbuvo iki 1945 metų vasaros.

Nuotraukoje: Gordimerių šeima – Itzik ir Sonya, vaikai Šolom ir Georg (JAV)

Kalendros šeimos narių, jų draugų ir pažįstamų pastangomis visa Gordimerių šeima buvo išgelbėta ir 1945 m. jie išvyko į JAV.

Nuotraukoje: Monika Kalendraitė-Jakutienė (kairėje), šalia prezidento V. Adamkaus yra Zofija Levinskienė.

2005 metais Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus seseris Kalendraites apdovanojo kryžiais už žuvusiųjų išgelbėjimą.

LŽB pirmininkė Faina  Kukliansky:

Prieš Yom Kippurą  prašau  man atleisti, jei  aš netyčia įskaudinau žmones. Nebuvau pakankamai jautri, kad galėčiau tai pripažinti iškart. Man reikėjo stengtis geriau pažinti ir suprasti kitus,  tapti jautresne.  “Aš atsiprašau“ yra pati stebuklingiausia frazė, kokia tik gali būti ištarta. Tai tiltas tarp karo ir taikos ir žmonijos išlikimo pagrindas.

Linkiu visiems prieš Yom Kipurą atsiprašyti už savo kaltes. Kaip linki visiems Aukščiausiasis – gero įrašo gyvenimo knygoje!

Šešiems Lietuvos kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos apdovanojimus.  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina su galingu apdovanojimu

Šešiems Lietuvos kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos apdovanojimus. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina su galingu apdovanojimu

Įteikti apdovanojimai „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Marijus Jacovskis, Birutė Banevičiūtė, Mindaugas Kvietkauskas, Gintaras Grajauskas, Gediminas Gelgotas ir Liubomiras Laucevičius / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kultūros ministerijos Baltojoje salėje kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas šešiems Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos kasmet skiriamus apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanotas ir dailininkas-scenografas Marijus Jacovskis. M. Jacovskis 1996 baigė scenografiją Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1991 dirba įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose, dalyvauja parodose. 2009 m. už scenografiją V. Jevsejevo spektakliui „Visada tavo. Ana Frank“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

Kauno žydų bendruomenės renginių kaleidoskopas

Kauno žydų bendruomenės renginių kaleidoskopas

Vieną dieną smagiai linksminomės, kitą dieną pagerbėme Holokausto aukas, o trečią – tylius, kuklius Lietuvos miestelių herojus, angelus sargus tų, kuriems tik jų dėka pavyko išvengti fatališko didžiosios dalies savo tautos brolių ir sesių likimo.

Su šofaro garsais, smagiom žydiškom melodijom (Michail Javič būtų grojęs iki ryto), šiek tiek lechaim (kartais ir saikingai – visai neblogai), skaniom vaišėm (ačiū kavinei “Punto Jazz”) ir – svarbiausia! – šaunia Kauno žydų bendruomenės kompanija atšventėm Roš ha’Šana – žydų Naujuosius metus, palinkėjom vienas kitam, kad jie būtų geri ir saldūs.

Beje, beveik visuose mūsų šventiniuose renginiuose vyksta teminės viktorinos, kuriose varžomasi dėl vertingų prizų! Šį kartą atkaklios kovos nugalėtojos buvo apdovanotos knygomis!!! Bet ir nelaimėję viktorinos neliko nuskriausti, nes išėjo po pažasčia nešini nauju Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės išleistu kalendoriumi, šiemet skirtu žydų simboliams.

Rugsėjo 23 diena, kaip žinia, yra Lietuvos žydų genocido diena, tik kažin, ar daug Lietuvos gyventojų tai žino, ir įdomu, ar daug istorijos mokytojų, tą dieną vedusių savo pamokas, užsiminė apie ją moksleiviams. O mes, Kauno žydų bendruomenės nariai, paminėjome ją IX forte: kartu su IX forto muziejaus, KĮ “Santaka” kolektyvais ir visais susirinkusiais (ačiū jiems!) ėjome atminties keliu – mažulyte atkarpėle to kančių kelio, kuriuo ne taip jau ir seniai į paskutinės savo gyvenimo kelionės vietą nužmogėjusių budelių varomi ėjo niekuo nekalti žmonės. Daug žodžių nebuvo, o tie, kurie buvo ištarti, buvo tikri, nuoširdūs, jaudinantys. Jie kalbėjo mums apie tai, kad svarbu ne tik baisūs Holokausto tragedijos skaičiai, svarbu žinoti ir įamžinti vardus ir likimus tų, kurie slypi už tų skaičių, svarbu istoriją padaryti asmeniška, rasti būdą, kaip padaryti ją gyva tam, kuris atėjo su ja susipažinti (kaip pastebėjo IX forto muziejaus direktorius Marius Pečiulis, dėkodamas KĮ “Santaka” ir pučiamųjų instrumentų orkestrui “Ąžuolynas”, muzika yra vienas geriausių būdų pagelbėti tai padaryti, dažniausiai ji nepalieka abejingų). “Yra vilties, kad žmogiškumas nugali ir nugalės” sakė Kaunas 2022 vadovė Virginija Vitkienė.
Iš IX forto nuskubėjome (laikas spaudė, dėl to nespėjome apžiūrėti naujai atidarytos, kartu su Lenkijos partneriais parengtos parodos „Nacistinės Vokietijos mirties stovykla Konzentrationslager Auschwitz“) į Balbieriškį, į kurį prisiminti apylinkių žydus ir pagerbti Holokausto aukas jau nebežinau kelintus metus iš eilės mus kviečia nepailstantys entuziastai, mūsų bičiuliai Tolerancijos centrų atstovai ir mokytojai. Kiekvienas renginys šiame nedideliame miestelyje būna be galo šiltas, parengtas iš visos širdies.
Rugsėjo 24 d. teko garbė dalyvauti VDU vykusiame tikrųjų mūsų šalies didvyrių, kurių atminimas dar tikrai nėra deramai įamžintas, – žydų gelbėtojų, Pasaulio tautų teisuolių – apdovanojimo ceremonijoje bei diplomatinėje konferencijoje “Toliau pareigos – vizos į gyvenimą”, skirtą Sugiharos metams Lietuvoje pažymėti ir įvairių šalių diplomatų indėliui gelbėjant žydus II-ojo pasaulinio karo metais aptarti. Konferencijos proga VDU didžiosios salės foje eksponuojama Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus paroda, pasakojanti apie Lietuvos Pasaulio tautų teisuolius (yra stendai, skirti ir kauniečiams!). Paroda veiks iki spalio 24 d., vėliau LR užsienio reikalų ministerijos pajėgomis bus vežama į įvairias užsienio šalis (dėl to tekstai stenduose anglų kalba). Labai kviečiame visus į ją užsukti!
Kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje

Kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje

KVIETIMAS

Maloniai kviečiame Jus dalyvauti Švenčionių Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje š.m. spalio 4 d. (sekmadienį)

11 val. Švenčionių miesto centriniame parke prie Menoros paminklo.

Po ceremonijos Kultūros centre bus rodomas filmas (trukmė ~30 min) apie Švenčionių žydų prieškario bei pokario gyvenimą.

13 val. aukų pagerbimas masinių žydų žudynių vietoje Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.

 

Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas

Moisiejus Šapiro

Norinčius vykti, prašome registruotis telefonu: (8 5) 2613 003, sekretorė Liuba Šerienė

Autobusas į Švenčionis lauks prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Pylimo g. 4

Išvykimas 9.30 val.

Holokausto dienos minėjimas Panevėžyje

Holokausto dienos minėjimas Panevėžyje

Rugsėjo 23-ąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Lietuvos gyventojai, užsienio žydų palikuonys prisimena  šias skausmingas Antrojo Pasaulinio karo tragiškas istorijas. Nužudyta 200 tūkstančių Lietuvos žydų. Staiga  nutrauktus gyvenimus, sugriautas šeimas – ne įmanoma užmiršti. Minint šią Lietuvos istorijos tragediją, mes turime pastoviai galvoti, kad  kiekvieną gyvybę  davė mus DIEVAS ir niekas neturi teisės Jos atimti. Pradedant mitingą kalbėjo Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

„Per Holokaustą Panevėžys neteko tūkstančių miestiečių, iškilių mūsų bendruomenės narių, panevėžiečiai – savo draugų. Neteko, tačiau niekada neužmiršo. Ir šiandien einame gatvėmis, pavadintomis jų vardais, mename jų darbus ir pasiekimus. Mename jų indėlį, kuriant mūsų miesto ir mūsų šalies istoriją. Ne tik čia ir ne tik šiandien – visada atsiminkime Holokausto baisumus, sulaužytus likimus ir netektis. Tegul atmintis išlieka gyva – tik taip būsime tikri, kad tragedija niekada nepasikartos“, sakė miesto meras Rytis Račkauskas per minėjimą, aplankydamas paminklą žydų aukoms atminti „Liūdinti žydų motina“.

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

 Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Darbėnų miestelis, įamžintas profesionalaus fotografo Elijahu Bruckaus nuotraukose, nebe toks, koks buvo seniau. Aikštės grindinys priešais šventoriaus vartus, ataidintis vežimų ratų geležimi ir pasagų caksėjimu, paslėptas po storu asfalto sluoksniu…

Jau seniai nebešurmuliuoja tokie trečiadienio turgūs, kuriuose prekiautojai vos išsitekdavo tarp dviejų upelių – nuo Dubupio iki Darbos tiltukų…

Po dalelę išnešiotos, išardytos raudonplytės sinagogos vietoje, deja, naujas statinys…

Žydiškojo štetlo Darbėnuose ženklų vis mažiau ir mažiau…

Senosiose žydų kapinėse, Vaineikių gatvės gale, rymo laiko blukinami paminkliniai akmenys…

Dar miestelio centre tebestovi suręsti iš brandžių Bero Lazario lentpjūvėje išpjautų sienojų, viens kitą paremdami, du mediniai susiglaudę čia gyvenusių žydų namai.

Per spausdintą žodį – į pažangą

Per spausdintą žodį – į pažangą

Iki mūsų dienų išlikę vos keli autentiški pirmosios spaustuvės fragmentai – tarp jų originali pastato siena. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daiva Savickienė

Naftalio Feigenzono vardas Panevėžyje siejamas su pirmąja miesto spaustuve, kurią jis ir jo įpėdiniai valdė net šešis dešimtmečius.

Europos žydų kultūros dienų proga Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos lankytojams neseniai buvo suteikta unikali galimybė susipažinti su ypatingu miesto istorijos puslapiu. Ir savomis akimis pamatyti garsiosios spaustuvės patalpas, į kurias ekskursijos įleidžiamos itin retai.

Proveržis pramonės miestui

Buvusią pirmąją Panevėžio spaustuvę ir biblioteką sieja ne tik tarnystė spausdintam žodžiui, bet ir tos pačios sienos.

Ant bibliotekos pastato Respublikos gatvėje – iš Panevėžio Bataliono gatvės pusės – įrengta atminimo lenta liudija, kad 1880 metais spaustuvininkas Naftalis Feigenzonas būtent čia pradėjo savo verslą.

Laikas tam, pasak G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos, istorikės Gretos Kėvelaitienės, buvo labai tinkamas. XIX amžiaus pabaigoje Panevėžys išaugo iki pramonės miesto – nutiesus platųjį geležinkelį, sparčiai ėmė vystytis gamyba, prekyba. Gausėjo mokyklų, kitų įstaigų, tad atsirado spausdintos produkcijos poreikis.

Numatęs tai, panevėžietis žydas komersantas Kauno gubernatoriui nusiuntė prašymą steigti spaustuvę jam pavaldžiame mieste (Panevėžys Kauno gubernijai priklausė iki pat 1915 metų), ir tas buvo patenkintas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Istorikams žinoma, kad tokių prašymų būta ir daugiau, tačiau kurį laiką moderni N. Feigenzono spaustuvė mieste buvo vienintelė – kitiems jų steigti neleista.

„Tuo metu tai buvo didžiulis inovacijos žingsnis Panevėžio kraštui“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė. Kartu su savininku spaustuvėje dirbo 6 darbininkai. N. Feigenzonas ten pat ir gyveno – įsikūrė antrajame pastato aukšte.

Įžvalgus komersantas netrukus išsirūpino leidimą prie spaustuvės atidaryti knygyną, vėliau pradėtos vykdyti ir kai kurios bibliotekos funkcijos.

Dabartinė biblioteka turi išsaugojusi ne vieną N. Feigenzono spausdintą leidinį – teatro afišas, atsišaukimus, įvairias knygeles. Deja, juose nerasta atsakymo į bene labiausiai rūpimą klausimą: ar Panevėžio spaustuvė, įkurta dar lietuviškos spaudos draudimo metais, prisidėjo platinant nelegalią literatūrą lietuvių kalba.

„Jeigu jos ir buvo, nelegalios mes neturime. Viskas likę iš bendruomenių ir organizacijų archyvų“, – sako G. Kėvelaitienė. Tačiau bibliotekos rinkiniuose saugomi spaustuvės leidiniai, spausdinti iš karto po spaudos draudimo panaikinimo ir jau – lietuvišku šriftu.

Tarpukariu Naftalis Feigenzonas išmaniai reklamavo savo spaudinius žadėdamas aukštą produkcijos kokybę už mažą kainą, ir darė tai būtent „Panevėžio balso“ puslapiuose. Dalis šių spaudinių dabar laikomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rinkiniuose. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Paminklas reikšmingam etapui

Atminimo lenta ant G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai dabar priklausančių sienų – ne viskas, kas liko iš pirmosios miesto spaustuvės.

Itin vertingas originalus pastato fragmentas, pasak G. Kėvelaitienės, – autentiškos grindų plytelės, – dabar atsidūręs bibliotekos tarnybinėse patalpose. „Todėl lankytojai jas išvysta retai – ten paprastą dieną nelabai galima užeiti“, – pabrėžia istorikė.

Jos teigimu, kai prieš gerą dešimtmetį Panevėžyje lankėsi N. Feigenzono giminaičiai, jiems šias plyteles ir tegalėjo parodyti – daugiau nieko nelikę.

Apskritai pati biblioteka apima net keturis pastatus, įskaitant dalį buvusių karininkų namų bei naująjį priestatą. Ir senoji spaustuvė – ne vienintelis, susijęs su Panevėžio žydų bendruomene.

Dabartinėse G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos patalpose išsaugota dalis originaliosios spaustuvės grindų dangos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

G. Kėvelaitienė siūlo atkreipti dėmesį į iš Bataliono gatvės pusės gerai matomą rožinį intarpą. Anksčiau jame būta žydų mergaičių gimnazijos maldos namų.

„Tas žydiškasis fragmentas mūsų pastate, susijungimas su kitais pastatais ir senojo inkorporavimas į dabartinį korpusą iš tikrųjų labai žavi“, – sako istorikė.

Pasak jos, spaustuvės pastatas didelio tyrinėtojų dėmesio nesulaukdavo, nes čia nebuvo spausdinamos knygos, enciklopedijos. N. Feigenzono spaustuvė spausdino dūmos dokumentus, etiketes, vizitines korteles, maldaknyges.

„Ji buvo daugiau pramoninė – aprūpino įstaigas, kurioms reikėjo tokios produkcijos“, – aiškina G. Kėvelaitienė. Tačiau istorikę džiugina vis didėjantis panevėžiečių susidomėjimas šiuo miesto istorijos skirsniu – ekskursijose sulaukta apie 200 lankytojų. Kai kurie iš jų specialiai atvyko net iš kitų miestų.

„Nors ši spaustuvė nėra tokia svarbi spaustuvių istorijoje, bet Panevėžiui labai reikšminga. Ji liudija labai svarbų miestui etapą – pramonės augimą“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė.

       

Gidono Kremerio ir Georgijs Osokins koncertas Vilniaus Choralinėje sinagogoje – dovana Lietuvos žydams (papildyta nuotraukomis)

Gidono Kremerio ir Georgijs Osokins koncertas Vilniaus Choralinėje sinagogoje – dovana Lietuvos žydams (papildyta nuotraukomis)

Smuiko maestro Gidonas Kremeris dovanojo specialiai rugsėjo 24 d. vakarui ypatingą koncertinę programą LŽB bendruomenės nariams ir jos draugams, kurioje skambėjo R.Šumano sonata smuikui ir fortepijonui bei lenkų ir žydų kilmės kompozitoriaus Mieczyslavo Weinbergo, vieno garsiausių XX amž. kompozitoriaus 24 preliudų ciklą, kurio transkripcijos smuikui sukurtos paties G.Kremerio.

Ekrane viena po kitos plaukusios Antano Sutkaus, ryškiausio šio amžiaus Lietuvos fotomenininkų nuotraukos su išgyvenusių Lietuvos žydų veidais, sustiprino ir dar labiau įprasmino nepamirštamą skaudžią žydų istoriją.  Muzika skambėjo sielai ir protui. Tai buvo nepaprastas koncertas, už  kurį nuoširdžiai dėkoja Lietuvos žydų bendruomenė. Koncertas vyko pandemijos metu,  salėje klausytojai sėdėjo pagal reikalaujamą atstumą ir su kaukėmis.

Mums svarbu, kad Vilniuje kadaise sugrojęs savo pirmąjį rečitalį latvių kilmės smuikininkas Gidonas Kremeris orkestru keliauja po visą pasaulį – nuo Japonijos iki Šiaurės Amerikos, koncertuoja presižiškiausiose pasaulio scenose kartu su žymiausiais orkestrais ir dirigentais.

Šis muzikos genijus išsiskiria savo repertuaro charakteristika, kuri aprėpia įvairiausią muziką – nuo klasikos, romantizmo iki XX a. vidurio kompozitorių-novatorių opusų bei šiuolaikinių Lietuvos ir užsienio autorių kūrybos, dažnai nepelnytai pamirštos. Tarptautiniai apdovanojimai, pavydėtinas darbštumas, ryžtas ir originalus muzikinis mąstymas G. Kremeriui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pats aukščiausias atlikėjo įvertinimas – muzikos pasaulio Nobelio premija vadinamas Japonijos meno asociacijos „Praemium Imperiale“ apdovanojimas.

Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius savo knygoje rašė, kaip “pasaulinio garso smuikininkui Gidonui Kremeriui iškilmingai buvo įteiktos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro regalijos. Didysis muzikas prisiminė jį su Lietuva siejančius senus gražius ryšius. Nuo pat pradžių su Vilniumi užsimezgė šilti santykiai, jis visados jautė maestro Sauliaus Sondeckio ir publikos paramą. Trumpai tariant, čia pajutau ne tik Sauliaus, bet ir publikos paramą .

Kūrybinis Kremerio ir Sondeckio bendradarbiavimas turėjo ne vien meninį matmenį. Jų meno kalba buvo suprantamas gerokai plačiau – tai, ką jie tuomet darė, nors ir nebuvo atviras protestas prieš režimą, bet balansavo ties „leistinumo“ riba. Kremerio ir Sondeckio koncertuose skambėjo daug muzikos, kuriai tuometinė valdžia toli gražu nebuvo palanki; tiesa, ji nebuvo ir griežtai draudžiama. Vengdamas valdžios pykčio, retas pasukdavo tuo keliu, kuriuo ėjo Kremeris ir Sondeckis. Jie buvo kitokie – gal drąsesni, gal įžūlesni (toks buvo Kremeris), gal diplomatiškesni (tuo pasižymėjo Sondeckis). Bendromis jėgomis jie išsikovojo naujas kūrybines erdves. Kad ir nedidelis, bet tai buvo žingsnis pirmyn įveikiant dar vieną totalitarinės kultūros bastioną. Klausytojai tai suprato ir labai vertino – būtent todėl jų koncertai tapdavo reikšmingu įvykiu, jais būdavo džiaugiamasi, jie būdavo labai laukiami”.

Foto: Kęstutis Pleita

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žydų genocido aukas

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žydų genocido aukas

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Būtent 1943 m. rugsėjo 23 d. Lietuva patyrė vieną skaudžiausių smūgių XX amžiaus istorijoje. Tai diena, kai buvo sunaikintas Vilniaus žydų getas ir mes visam laikui netekome savo brolių ir seserų.

Vakar, rugsėjo 23d. kaip ir kiekvienais metais, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai rinkosi prie 1941-1944 m. vokiečių administracijos įsteigto Šiaulių geto vartų stovinčio paminklinio akmens, pastatyto dar prieš 26-erius metus, pažymint Šiaulių geto likvidavimo 50-metį. Prieš šią atminimo dieną Šiaulių krašto žydų bendruomenės lėšomis paminklinis akmuo buvo restauruotas. Pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ir Šiaulių m. vicemeras Egidijus Elijošius bei iš Šiaulių geto išgelbėtos dvi Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės – Ida Vileikienė ir Romualda Každailienė, kurias priglaudė ir užaugino lietuvių šeimos. Lietuvos žydų (litvakų) bei Šiaulių krašto žydų bendruomenių tarybos narys Josifas Buršteinas trumpai priminė visiems susirinkusiems apie šią baisią tragediją ištikusią žydų tautą. Aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Prie paminklinio akmens buvo uždegtos atminimo žvakutės, padėti gėlių krepšeliai, akmenukai.

Vėliau atminimo ceremonijos dalyviai tradiciškai apsilankė Kužiuose prie paminklo, skirto čia sušaudytiems Šiaulių ir aplinkinių rajonų žydams. Atminimo ceremonijoje Kužiuose dalyvavo ir Kužių seniūniijos seniūnė Jolanda Rudavičienė bei Seimo narės Rimos Baškienės patarėja Judita Šakočiuvienė.

Kužių masinių žudynių vietoje žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, prie paminko padėtas gėlių krepšelis, uždegtos atminimo žvakutės, padėti akmenukai. Savo išgelbėjimo ir išgyvenimo prisiminimais pasidalijo Ida Vileikienė.

Rugsėjo 24 d. 18 val. GIDONO KREMERIO bei GEORGIJS OSOKINS koncertas sinagogoje,

Dėl ekstremalios situacijos rugsėjo 24 d. 18 val. GIDONO KREMERIO bei GEORGIJS OSOKINS koncerte, skirtame Holokausto aukoms atminti  Vilniaus Choralinėje sinagogoje, vietų skaičius ribojamas. BŪTINA REGSTRACIJA el. paštu: info@lzb.lt. Įėjimas tik iš anksto užsiregistravusiems.

Rojalio garsų skambesio bandymas sinagogoje. Puiki sinagogos akustika.
Mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius

Mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. rugsėjo 23 d., eidamas devyniasdešimt penktuosius metus, mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas Dovydas Judelevičius.

 

Nuoširdžią užuojautą velionio šeimai reiškia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė.

 

Dovydas Judelevičius gimė 1925 spalio 05 d. Kaune. 1951 m. baigė anglų kalbą ir literatūrą Maskvos universitete. 1957 m. filologijos mokslų kandidatas. 1951–1994 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), nuo 1962 m. buvo šio instituto docentas. 1965–1967 m. buvo tęstinio leidinioLietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai.

 

Literatūra atsakingasis redaktorius. Parašė daug straipsnių apie teatrą, užsienio dramaturgijos ir poezijos vertimus, sudarė S. Nėries poezijos vertimų į rusų kalbą rinkinius, parengė paaiškinimus T. S. Elioto, Dž. Džoiso, O. Vaildo, V. Šekspyro kūrinių leidimams lietuvių kalba, išvertė S. Beketo, A. Milerio, B. Šo, J. Sobolio pjesių, Bairono poezijos. Jo pagrindiniai veikalai, tai Gyvasis Šekspyras: apie Lietuvos teatruose pastatytas V. Šekspyro tragedijas (1964), bei XX amžiaus dramaturgija: Vakarų Europos dramaturgų pjesės (1970).

 

Buvo straipsnių rinkinių, vadovėlių bendraautoris. Taip pat vertė iš anglų kalbos: Dž. Londonas.Žūklės sargybinio pasakojimai: apsakymai (1947), O‘Henry. Kopūstai ir karaliai: romanas (1948), B. Šo. Šventoji Joana: pjesės (kartu su E. Kuosaite (1960), W. Levy. Kas pavogė vištytį?: rinktiniai 1963–1993 metų eilėraščiai (vertimas kartu su kitais (1997).

Nuo  1958 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

 

Atsisveikinti su velioniu bus galima Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“ (Olandų g. 22), 7 salėje, šeštadienį, rugsėjo 26 d. nuo 12.00  iki 21.00 val. ir sekmadienį, rugsėjo 27 d., nuo 9 iki  12.00 val. Urna išnešama 12 val., laidotuvės vyks Vilniuje, Sudervės žydų kapinėse

LŽB pirmininkė F. Kukliansky: Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga – Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžiai žydų gelbėtojams

LŽB pirmininkė F. Kukliansky: Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga – Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžiai žydų gelbėtojams

Prezidentas įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Fainos Kukliansky kalba Prezidentūroje

Jūsų Ekscelencija, Gerbiamasis pone Prezidente Gitanai Nausėda, Gerbiamoji pirmoji ponia Diana Nausėdiene,

Gerbiamieji žydų gelbėtojai ir jų šeimos nariai, Gerbiamieji Holokaustą išgyvenusieji, Gerbiamieji svečiai,

Man didelė garbė šiandien kreiptis į Jus ir Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžius žydų gelbėtojams už tamsiausiais laikais jų dovanotą žmogiškumo šviesą. Šių didžių žmonių dėka ir aš šiandien esu čia.

Antrojo pasaulinio metu daugybė lietuvių pasidavė beprecedentei sistemizuotai neapykantai, tapo savo pačių žemėje mirtį sėjančiais budeliais ar prisitaikėliais. Todėl atiduoti pagarbos ir atminties duoklę tiems lietuviams, kurie, atsidūrę vertybių akligatvyje, pasmerktiesiems, be kaltės nuteistiesiems atvėrė vilties vartus, yra mažiausia, ką gali padaryti mūsų ir ateinančios kartos.

Žydų gelbėtojų palikimas turėtų ne tik nugulti istorijos vadovėliuose, ne tik būti įamžintas paminkluose. Šių didvyrių  mums, Lietuvai ir visai tarptautinei bendruomenei dovanota neįkainojama žmogiškumo pamoka yra ne mažiau aktuali šiandien kai demokratijos, pilietiškumo ir istorinio teisingumo kategorijos paskęsta krizės retorikoje ar pasiklysta politinių naratyvų ir interesų labirintuose.

Net iš pažiūros beviltiškiausioje situacijoje, balansuojant tarp nutildytos tiesos ir sankcionuoto melo, žydų gelbėtojų pavyzdys primena mums, kad galimybė pasirinkti žudyti ar gelbėti išlieka visada. Atstovauti žmogiškumą – toks buvo apie 900 lietuvių pamatine sąžine grįstas pasirinkimas. Tai buvo valios pasirinkimas, nenupirktas ir neparduotas, o paremtas baimės neįkalintu ir netikrų pažadų neaptemdytu, laisvu protu.

Minėdami Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metus kviečiu dar kartą prisiminti mūsų didvyrius: viliuosi,  kad kiekvienas žydų gelbėtojo vardas įkvėps ir viltimi bei tikėjimu švies mūsų sąmonėje, stiprins mūsų tautas ir kartas saistančius istorinės atminties tiltus.

Premjeras: turime prisiminti ir pagerbti kiekvieną žydų genocido auką

Premjeras: turime prisiminti ir pagerbti kiekvieną žydų genocido auką

Mano vyriausybė

Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio kvietimu Vyriausybės posėdis prasidėjo tylos minute, pagerbiant Lietuvos žydų genocido aukų atminimą.

„77-eri metai mus skiria nuo Vilniaus geto likvidavimo ir Lietuvos žydų brutalaus naikinimo akcijų Paneriuose ir kitose masinių žudynių vietose. Lietuvoje ir svetur totalitarinių režimų valdžios vykdytų nusikalstamų veiksmų, deja, pakeisti negalime. Bet galime ir turime padaryti viską, kad būtų pagerbtas kiekvienos Lietuvos žydų genocido aukos vardas, kad būtų prisimintos žydų tautos kančios ir siaubingos netektys. Turime padaryti viską, kad iš šios baisios tragedijos, nusinešusios beveik visos Lietuvos žydų bendruomenės žmonių gyvybes, būtų pasimokyta“, – kalbėjo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

Premjeras pažymėjo, kad pagarba Lietuvos žydų genocido aukų atminimui įpareigoja puoselėti pamatines vertybes, nesitaikstyti su neapykantos kalba ir bet kokiomis antisemitizmo apraiškomis Lietuvoje ir svetur. Įpareigoja ginti asmens orumą, žmogaus teises ir laisves, stiprinti santarvę ir taiką.

Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis dalyvavo ceremonijoje Rūdininkų skvere Vilniuje bei padėjo gėles Holokausto aukoms pagerbti skirtoje ceremonijoje Paneriuose.

Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.

Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi  Levy kalba Paneriuose

Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Levy kalba Paneriuose

2020-09-23

Gerbiamasis p. Prezidente ir pirmoji ponia, Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatare p. Zingeri, Ministrai, Lenkijos Seimo Pirmininko pavaduotojau p. Zgorzelski, Vilniaus miesto mere, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke, p. Brancovskaja, Ambasadoriai, žydai iš Vilniaus ir kitur, kolegos ir draugai, man didelė garbė būti šiandien čia su jumis.

Pone Prezidente, leiskite Jums asmeniškai padėkoti mūsų Prezidento p. Rivlin ir Izraelio valstybės vardu už Jūsų dalyvavimą šioje ceremonijoje, kuri yra prasmingas tiltas tarp praeities ir ateities. Mes vertiname Jūsų dalyvavimą ir Jūsų šiltus žodžius, įsipareigojant gerbti atmintį ir sutarimą tarp mūsų tautų.

Praėjo metai, ir mes vėl stovime priešais šį tylų gražų mišką, kuris slepia begalinį skausmą, nusivylimą, tačiau taip pat ir viltį. Pro medžius mėginame įžiūrėti aukų veidus. Jie buvo panašūs į mus – 70 000 tėvų, motinų, vaikų… Lenkiame galvas prieš juos. Tačiau taip pat matome ir žudikų veidus. Jie taip pat gali atrodyti kaip mes – tėvai, sūnūs, paprasti žmonės, kurie pasirinko tapti blogio savanoriais.

Liudydami Holokausto aukų atminimą, bendromis pastangomis užtikrinkime, kad Panerių tragedija nepasikartotų ar neįgautų naujų klastingų neapykantos formų

Liudydami Holokausto aukų atminimą, bendromis pastangomis užtikrinkime, kad Panerių tragedija nepasikartotų ar neįgautų naujų klastingų neapykantos formų

Prie Panerių memorialo vykusioje aukų pagerbimo ceremonijoje LŽB pirmininkės F.Kukliansky pasakyta kalba

 

Dėkoju Jums visiems, šiandien kartu su žydų bendruomene žengusiems keliu, kuris prieš 77 metus apie 70 tūkstančių pasmerktų vaikų, moterų ir vyrų tapo paskutiniuoju.

Nors sudeginti Panerių aukų kūnai niekada nebepakils naujam gyvenimui, tačiau jokie bandymai pelenais paversti skaudžios istorijos puslapius neišvaduos nuo pasąmonės gyliuose tūnančios lietuvio žydšaudžio gėdos, kaip ir neišvaduos nekentėjusiųjų kartų nuo Holokausto patirties skausmo.

 

Holokausto metu prarastų daugiau nei 200 000 tūkstančių Lietuvos gyventojų likimų nebesugrąžins jokie veiksmai, o žodžiai, nesvarbu ištarti lietuviškai, ar jidiš, gali tik trumpam sugrąžinti Lietuvai Lietuvos Jeruzalės karūną.

Šakių rajono kapinėse dažais aprašinėtas paminklas ir plytelės

Antradienį pastebėta, kad kapinėse Šakių rajone, Giedraičių kaime, dažais buvo aprašinėtas paminklas ir šalia esančios plytelės. Pasak Policijos departamento, raudonais dažais palikti užrašai buvo pastebėti apie 14 valandą. Padarytas nuostolis nustatinėjamas. Marijampolės apskrities policijos atstovas Renatas Siaurusaitis BNS sakė, kad kol kas neturima duomenų, ar užrašais buvo skatinama religinė, nacionalinė ar rasinė neapykanta. Įvykis tiriamas kaip vandalizmo aktas. Dėl kapo išniekinimo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Skaityti daugiau:www.diena.lt

 

 

Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus

2020-09-23

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

Prezidento žodžiais, vien Paneriuose netekome dešimčių tūkstančių savo piliečių, kartu kūrusių nepriklausomą Lietuvos valstybę, kartu dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, kartu išgyvenusių sunkiausius jaunos valstybės kūrimosi metus, kartu sudėjusių viltis į nepriklausomos Lietuvos ateitį. Per kelerius metus netekę didelės ir labai svarbios dalies savęs, galime tik bandyti įsivaizduoti, kokia kūrybinga, išsilavinusi, versli, išmani būtų Lietuva, jei Katastrofa nebūtų įvykusi.

Šalies vadovas pabrėžė, kad vienintelis būdas susitaikyti su istorija – suvokti ir pasakyti sau teisybę. „Mes neigėme, pykome, bandėme derėtis su sąžine, skaičiuodami ir lygindami tai, ko negalima nei skaičiuoti, nei lyginti – žmonių kančias ir gyvybes. Pripažinti sau, kad mūsų valstybės piliečiai žuvo ir nuo lietuvių rankų, buvo sunku“, – sakė Prezidentas, pabrėžęs, kad tik suvokę tragedijos mastą, aplinkybes ir atsakomybę mes galime kalbėti apie ateitį. Ją, stovėdamas katastrofos atminties vietoje, Prezidentas ir paragino matyti – tokią, kurioje visos Lietuvoje gyvenančios tautos kartu kuria stiprią ir teisingą valstybę, kurioje nėra vietos visa apimančiam abejingumui.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena minima rugsėjo 23-iąją, tądien 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas ir buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutinieji išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Panerių memoriale vykusioje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo valdžios, Lietuvos žydų bendruomenės, užsienio šalių ambasadų Lietuvoje atstovai ir užsienio svečiai. Buvo dedami vainikai, buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja pasidalijo prisiminimais, kantorius Shmuelis Yatomas giedojo maldą, moksleiviai padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms, ceremoniją užbaigė Vilniaus geto himnas.

Kasmet Vilniuje vyksta eisena „Atminties keliu“ iš Rūdninkų aikštės, kuri nacių okupuotoje sostinėje buvo geto teritorija, į geležinkelio stotį ir į Panerius. Joje dalyvauja sostinės moksleiviai, o visos šalies jaunimas tądien eidami keliais, kuriais žydai buvo varomi į paskutinę savo kelionę, aplanko masinių žudynių vietas savo vietovėse, pamini sunaikintas gausias Lietuvos žydų bendruomenes. Lietuvoje tokių vietų daugiau nei 200.

Prezidento komunikacijos grupė
Ministro A. Monkevičiaus laiškas artėjančios Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos proga

Ministro A. Monkevičiaus laiškas artėjančios Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos proga

Gerbiamieji,

Rugsėjo 23-ąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, daugelio mūsų mintys stabteli ties šiuo skausmingu faktu: 200 tūkstančių nužudytųjų. Staiga brutaliai nutrauktų gyvenimų, sugriautų šeimų, niekada nebeišsipildžiusių talentų, galėjusių praturtinti žmoniją naujais kūriniais, išradimais, religinėmis ir filosofinėmis įžvalgomis.

Minint šią neapsakomą tragediją visa širdimi esu su jumis. Ir nors dėl dabartinės situacijos, saugodami vieni kitus, vengiame rengti didesnius renginius, Lietuvos žmonės, Lietuvos mokyklos taip pat prisimena šią datą ir yra kartu su jūsų tauta.

200 tūkstančių prarastų gyvenimų savo unikalia, nepakartojama ir skaudžia istorija, įsirėžiančia į mūsų mintis, ir šiandien byloja, kaip svarbu lemtingą akimirką išdrįsti stoti šviesos pusėje.

Linkiu didžiausios stiprybės, susitelkimo visiems, kurie išgyvena šį skausmingą įvykį.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius