
Kaune vyks žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose, sąjungos atminimui skirta ceremonija



70 proc. Vilkaviškio gyventojų buvo žydai.Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo
http://www.santaka.info/ Vilkaviškio krašto laikraštis.
Pirma pasakojimo dalis.
Rugsėjo 23-iąją Vilkaviškis taip pat minės Lietuvos žydų genocido dieną. Mūsų kraštą vėl aplankys žydų istorijos tyrinėtojas Ralfas Selindžeris, kuris padovanojo mūsų miestui ir rajonui ypač daug istorinės medžiagos apie kažkada čia gyvenusius žydus. Šis žmogus surinko, ką buvo galima, iš Izraelio muziejų ir leido naudotis savo sukaupta medžiaga ne tik mūsų krašto muziejui, bet ir mums.
Todėl su savo skaitytojais dabar mes galime pasidalyti įdomiomis istorijomis iš mūsų miesto praeities. Siūlome daugiau nei 100 metų senumo istoriją apie čia gyvenusius žydus ir, aišku, lietuvius.
Ši netrumpa istorija – tai iš anglų kalbos išversti prisiminimai, parašyti 1890 metais Vilkaviškyje gimusio ir čia gyvenusio žydo Haroldo Frydo. Prisiminimus išsaugojo ir jais pasidalijo jo anūkas Deividas Perlas. Nuotraukos prie straipsnių – jau iš vėlesnių laikų, nes tuo metu fotografija dar nebuvo labai išsivysčiusi ir populiari. R. Selindžerio atsiųstos nuotraukos iliustruoja 30–50 metų vėlesnį miesto gyvenimą, tačiau skaitant šią istoriją nesunku suprasti, jog per tą laiką miestas nedaug pasikeitė. Daugelis prisiminimų mums galbūt ir žinomi, bet kai kurie gali pasirodyti gana netikėti.
Vertėsi žemės ūkiu ir prekyba
Tuo metu mano mieste Vilkaviškyje gyveno apie 8 tūkst. žmonių, iš kurių 70 procentų buvo žydai. Likusieji – lietuviai, lenkai, rusai ir keli vokiečiai.

manoteises.lt “Atminimo akmenys”, skirti panevėžietėms, LŽTC archyvo nuotr.
Rugsėjo 13 d., Panevėžys prisijungia prie didžiausio Europos memorialo po atviru dangumi. J. Tilvyčio g. 1 atsiras keturi „Atminimo akmenys“ (vok. Stolpersteine), priminsiantys apie Antrojo pasaulinio karo metu persekiotus romus. Šios lentelės grindinyje – pirmasis monumentas Lietuvoje, įprasminantis romų bendruomenės tragediją.
Anot projektą inicijavusio Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės, apie romus, nukentėjusius Holokausto metu Lietuvoje kalbama per mažai. „Pripažinti rasinį šios bendruomenės naikinimą tuo metu, kai masiškai buvo naikinami ir žydai, tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu pradėta gan neseniai. Todėl pirmą kartą įamžinta romų kančia padeda įsisąmoninti, jog romai yra ir buvo mūsų visuomenės dalis. Jų istorija yra ir mūsų – visos Lietuvos – istorija“, – sako B. Sabatauskaitė.

Panevėžio miesto žydų bendruomenė kiekvienais metais rašo miesto ir rajono savivaldybių administracijoms apie žydų istorijos skaudžiausias vietas, kuriose reikalinga nuolatinė tvarka bei priežiūra, t.y. masinės žydų žudymo vietos Panevėžio apskrityje, mieste bei rajone. Taip pat ir kituose miestuose, t.y. Kupiškyje, Pasvalyje, Biržuose ir mažuose miesteliuose, tokiuose kaip Krekenava, Pumpėnai, Raguvoje, Obeliai, Ramygala, Vabalninkas ir kt.
Yra nemažai savivaldybių, kurios geranoriškai priima visus mūsų prašymus ir atkreipia dėmesį dėl tvarkos įvedimo šiose tragedijos vietose, tačiau, deja, yra ir tokių seniūnų, kurie randa įvairių priežasčių nevykdyti mūsų prašymų. Manome, kad reikalinga bendra valdžios nuomonė, kad kiekvienais metais, o ypač vasaros metu, būtų nušienautos ir sutvarkytos kapinės bei masinių žudymo vietos.Jeigu Kupiškio ir Rokiškio savivaldybių administracijos atkreipia dėmesį į šią problemą, tai Pasvalio administracijos reikia nuolat prašyti bei raginti, kad būtų prižiūrėta ir sutvarkyta masinių žudymo vieta Žadeikių miškas. Labai apleistos ir žydų kapinės Krekenavoje bei Raguvoje.
Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro (TUC) renginiai rugsėjo 23 d.
– Žvakučių uždegimas. Žuvusiųjų pagerbimas;
11.00 val. – Ukmergės senamiesčio architektūra: praeitis, dabartis, žmonių likimai (ekskursija po lankytinus objektus);
12.00 val. – Edukacinė pamoka kraštotyros muziejuje;
– Filmo ištraukos “The dark” peržiūra ir aptarimas;
– Susitikimas su Pasaulio teisuolių Kazimiero ir Marcijonos Ruzgių dukra Stase Staputiene.
Informaciją pateikė TUC kordinatorė Vida Pulkauninkienė

Sekmadienį Pivonijos šile tradiciškai paminėtas čia nužudytų ir palaidotų žydų atminimas. Į iškilmes susirinko Ukmergės žydų bendruomenės nariai bei jų tautiečiai iš Panevėžio, Vilniaus, Kauno, kitų miestų, atvyko rajono vadovai, Dukstynos pagrindinės mokyklos bendruomenės atstovai, būrelis ukmergiškių. Šiųmetinėse iškilmėse sulaukta ir ypač garbių svečių – pirmą kartą šioje Holokausto vietoje lankėsi Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Vilniuje laikinasis reikalų patikėtinis Howard T. Solomon ir žydų bendruomenės rabinas Shimson Daniel Izakson.
Kaip ir kasmet pirmą rugsėjo sekmadienį, 12 valandą, Pivonijos šilo tylą perskrodė čaižus automobilių signalų kauksmas. Tai truko tik minutę, tačiau susirinkusieji mintimis spėjo nusikelti į 1941-ųjų rudenį, kuomet šioje vietoje į paskubomis iškastą milžinišką duobę šimtais gulė vaikai ir moterys, vyrai ir seneliai. Dabar čia tyliai ošia ir žuvusiųjų ramybę saugo šimtametės pušys. Prieš 75 metus pušyno tylą draskė šūviai ir mirštančiųjų aimanos. Tragiškas likimas čia ištiko dvylika tūkstančių aukų. Pivonijos šile nekaltai žuvo beveik visa Ukmergės žydų bendruomenė.


Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukas Kėdainiuose. Kai kurie dabartiniai kauniečiai kasmet aplanko žydų žudynių vietą. Aleksandro Meškausko ir Israelio Kagano protėviai, jų artimieji užkasti šioje masinėje kapavietėje. 
KŽB nariai apžiūrėjo istorinį Kėdainių senamiestį, menantį iki karo gausią miesto žydų bendruomenę, susitiko su Kėdainių suagusiųjų ir jaunimo mokymo centro Tolerancijos centro atstove Giedre Kuroviene, kuriai padėkojo už istorinės atminties saugojimą, gražiai tvarkomą memorialo teritoriją.

Užsienio reikalų viceministras Mantvydas Bekešius rugpjūčio 29 dieną dalyvauja atminimo renginiuose Šiauliuose ir gyvųjų marše Molėtuose, skirtuose prisiminti Lietuvos žydų žudynes, prasidėjusias prieš 75-erius metus nacistinės Vokietijos kariuomenei įžengus į Lietuvą.
Viceministras Šiauliuose dalyvavo garsaus vokiečių menininko Gunterio Demnigo sukurtų „Atminimo akmenų“ atidengimo ceremonijoje. „Atminimo akmenys“ – nedidelės plytelės gatvės grindinyje, montuojamos šalia Holokausto aukų namų arba vietų, kuriose šie žmonės dirbo, mokėsi.
„Sovietinė santvarka dažnai nutylėjo istoriją, tačiau jau ketvirtį amžiaus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje ir privalome žinoti apie savo praeitį. Svarbu nuolatos šviesti jaunimą, mokytis istorijos, priminti apie mūsų bendrapiliečių, žydų, žiaurų likimą. Linkiu, kad tokie „Atminimo akmenys“ atkeliautų ir į kitus miestus bei miestelius. Bendruomenės negali pamiršti šio nusikaltimo, kad jis ateityje niekada nepasikartotų“, – sakė M. Bekešius.
Plytelės Šiauliuose skiriamos buvusiam ilgamečiam Šiaulių viceburmistrui Samueliui Petuchauskui, nužudytam Paneriuose, ir gydytojui Urijui Rozovskiui, kuris Šiaulių gete, vykdant vaikų akciją, kartu su savo mažaisiais pacientais savanoriškai išvyko į Aušvicą.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių kraštas
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Rugpjūčio 29d. Šiauliuose vokiečių menininkas Gunteris Demningas sumontavo du „Atminimo akmenis“ (vok. Stolpersteine), skirtus Holokausto metu nužudytiems žydams: buvusiam Šiaulių viceburmistrui Samueliui Petuchauskui ir gydytojui Urijui Rozovskiui. Renginyje dalyvavo ir S. Petuchausko sūnus Markas Petuchauskas.
Grįžo atminimo lentelėse
Plyteles G. Demningas sumontavo ankstyvą pirmadienio rytą. Po renginio menininkas išskubėjo į Vilnių dėl kitų plytelių. Šiauliai – antrasis miestas Lietuvoje, kuriame atsirado atminimo lentelės: savaitgalį jos įmūrytos Kaune.
Plytelės montuojamos ten, kur įamžinti asmenys gyveno ar dirbo. Atminimo ženklas, skirtas viceburmistrui S. Petuchauskui, atsirado prie Šiaulių miesto savivaldybės. Čia ir vyko oficiali „Atminimo akmenų“ atidengimo ceremonija. Kita plytelė, skirta U. Rozovskiui, – prie Vilniaus gatvės 168 pastato.
Apie įamžintus asmenis „Šiaulių kraštas“ rašė šeštadienio laikraštyje (“Dingęs žydų pasaulis grįžta atminimo akmenimis“, 2016-08-27).
S. Petuchauskas, du dešimtmečius buvęs Šiaulių miesto burmistro pavaduotoju, 1941 metais sušaudytas Paneriuose. Gydytojas U. Rozovskis 1943 metais savo noru išvyko į koncentracijos stovyklą Aušvice, lydėdamas į mirtį 725 Šiaulių geto vaikus.
Smuiko melodiją išėjusiems ir negrįžusiems skyrė smuikininkė, karalienės Mortos premijos laureatė Gintė Grigaitytė. Šiaulių apskrities žydų bendrijos pirmininkas Josifas Buršteinas visos bendruomenės vardu idėjos iniciatoriams ir įgyvendintojams dėkojo už tai, kad primenamas dingęs žydų pasaulis.

Donatas Puslys, bernardinai.lt
Prieš kelias savaites vienas bičiulis socialiniame tinkle „Facebook“ uždavė klausimą, koks žodis ar pasakymas jo draugus labiausiai erzina vos tik išgirdus. Ilgai nedvejojau – visada labai susierzinu išgirdęs kalbant, kad, girdi, visi jie yra vienodi. Ir nesvarbu, ar kalbėtume apie politikus, apie kurią nors tautą, religiją, socialinę grupę ar profesiją. Suprask, visi gydytojai ima kyšius, visi politikai yra vagys, visi žydai – lupikautojai, visi pabėgėliai – potencialūs islamo ekstremistai, visi rusai – Putino užhipnotizuoti imperialistiniai zombiai, visi tikintieji – fanatikai, o ateistai – būtinai amoralūs. Sąrašą dar galima tęsti ir tęsti. Kalbama čia apie kolektyvinius streotipus, tam tikrų grupių viktimizaciją ir kolektyvinės atsakomybės principą.
Kai kas gali suskubti teigti, kad stereotipai iš oro negimsta, kad juose yra bent lašelis tiesos. Būtent čia ir yra problema – nėra šlykštesnio melo nei tas, į kurį įmaišytas žiupsnelis tiesos.

Panevėžio ir kitų miestų žydų bendruomenės nariai rugpjūčio 28 dieną dalyvavo Biržų žydų atminimo eisenoje. Tokio masto, su tokiu dideliu svečių skaičiumi, regioniniai renginiai vyksta ne dažnai. Renginyje dalyvavo ir LR Seimo nariai. Vienas jų, Emanuelis Zingeris, kuris sakydamas kalbą masinių žudynių vietoje Pakamponyse, pareiškė, jog visuomenė turi daryti viską, kad tokia tragedija, kuri atsitiko žydams, niekuomet nepasikartotų. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pabrėžė, jog nedidelių regionų miesteliams tokio masto renginiai turi būti kaip įpareigojimas vietiniams gyventojams kasmet atsiminti ir minėti žydų tragediją, kuri palietė buvusius lietuvių kaimynus žydus, dirbusius vaistininkais, pramonininkais, pardavėjais ir įvairių krautuvėlių savininkais. Pirmininkė taip pat pabrėžė, kad labai gaila, jog tarp susirinkusiųjų nėra Biržų mero Valdemaro Valkiūno, tačiau išreiškė nuoširdžią padėką renginio organizatorei mero pavaduotojai Irutei Varzienei bei Tolerancijos centro vadovui istorijos mokytojui Vidmantui Jakoniui ir jo sūnui R. Jakoniui už aukštą kultūrą ir tolerantiškumą.

Kauno šaligatviuose rugpjūčio 28 d. įmontuoti penki „Atminimo akmenys“ – plokštelės, skirtos įamžinti Holokausto metu žuvusius žymius kauniečius. Taip laikinoji sostinė prisijungė prie didžiausio memorialo po atviru dangumi Europoje. „Tai – ne kapinių paminklas, o vieta, kur artimieji gali pagerbti savo tragiškos lemties giminaičius“, – idėją pristatė jos autorius vokietis Gunteris Demnigas.
21 šalis – 60 000 plokštelių Idėja būtent tokiu būdu pagerbti žydų istoriją žymiam Vokietijos menininkui gimė 1993 m. Pirmieji atminimo akmenys 1996 m. buvo slapta įrengti Berlyne. Vietos valdžia juos atrado tik po trijų mėnesių. Šiuo metu Vokietijos sostinėje plokštelių jau yra apie 6000.
Sekmadienį Kaune atidengti pirmieji Lietuvoje “Atminimo akmenys”- nedidelės aukso spalvos šaligatviuose įmontuotos plokštelės, skirtos Holokausto metu nužudytiems, šiuo atveju, Kaune gyvenusiems žydams atminti. Plokštelėje išgraviruotas žmogaus vardas, pavardė, gimimo ir nužudymo ar žūties metai bei jo veiklos pobūdis. Atidarymo renginys vyko prie “Atminimo akmens” Isakui Anolikui, dviratininkui, vienam pirmųjų Lietuvos olimpiečių. Laisvės alėjos ir Krėvos gatvės sankryžoje, kur įmontuotas šis akmuo, stovėjo medinis dviračių trekas, jame ir treniravosi I. Anolikas. “Atminimo akmenų” projektą Lietuvoje inicijavo ir entuziastingai įveikdamas nemažai kliūčių įgyvendino Lietuvos žmogaus teisių centras.

Rugsėjo 26 d. Kauno žydų bendruomenė minėjo Petrašiūnų žydų žudynių ir Inteligentų akcijos IV forte 75-ąsias metines. Holokausto aukas pagerbė ne tik Kauno žydų bendruomenės nariai, atvyko Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams Dainius Junevičius su žmona, Kauno m. savivaldybės atstovai, Petrašiūnų gyventojai, buvę šių įvykių liudininkai.

Iš Marko Petuchausko knygos: „Price of Concord: Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“ (Versus aureus, 2015)
Šiauliuose

Šiaulių miesto taryba (1938 m.), S. Petuchauskas apatinėje eilutėje, trečias iš dešinės.
Tėvas, kiek žinau, buvo žmogus principingas, jis tvirtai laikėsi savo nuomonės, įsitikinimų, nuosekliai siekė juos įgyvendinti. Niekados netroško pralobti (nors tai galėjo padaryti), nepirko nekilnojamojo turto, nerentė namų, kaip daugelis prieškario šiauliečių. Visus dvidešimt metų nuomojo butą.
Netgi kai Šiaulių savivaldybė, skatindama statybas, ėmė pardavinėti sklypus mieste, tėvas tokį sklypą Pagyžių gatvėje įsigijo pavėluotai ir nenoromis, tik vykdydamas savivaldybės, kuriai vadovavo, miesto plėtros nuostatas ir primygtinius kolegų iš savivaldybės raginimus. Tačiau namo iki pat sovietų okupacijos taip ir nepradėjo statyti. Jam tai buvo neįdomu, svetima.
Tėvas garsėjo sąžiningumu, neapykanta korupcijai. Labai gerbė tuos, kurie jį išrinko. Motinos liudijimu, netgi tuo atveju, kai atėjusiam prašytojui neturėdavo nė menkiausios galimybės padėti, taip nuoširdžiai paaiškindavo, patardavo, kad šis išeidavo nepažemintas, neįsižeidęs, draugiškai nusiteikęs. Bendrauti žmogiškai, jautriai, pagarbiai su žmonėmis turbūt irgi talentas. Tėvas jį turėjo.

Rugpjūčio 23 d. Panevėžyje buvo organizuotas simpoziumas – projektas ,,GlassJazz“. Tai vienintelis įvykis Lietuvoje, o gal ir visoje Europoje, kuomet meninis stiklas susilieja su džiazu. ,,Stiklas – unikalus, su juo įmanomos improvizacijos kaip džiaze. Improvizuodamas juo gali išgauti nenusakomas formas. Džiazas – lyg meditacija, kuri skatina menininkus išsilaisvinti, pasinerti į kūrybines mintis, eksperimentuoti, ieškoti netikėtų formų“, – teigia ,, GlassJazz“ iniciatorius, stiklo menininkas, meninio stiklo studijos ,,Glasremis“ vadovas Remigijus Kriukas.
Simpoziumas prasidėjo nuo renginio Kupiškyje Etnografijos muziejuje, kur buvo susirinkę daugybė simpoziumo dalyvių iš 16 šalių (Belgijos, Estijos, Islandijos, Japonijos, Prancūzijos, Ukrainos, Izraelio, Jungtinės karalystės, Latvijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Rusijos, Suomijos, Vokietijos bei Čekijos). Parodos lankytojai gali išvysti net 30-ties stiklo menininkų darbų.
Renginys prasidėjo Izraelio menininko Louis Sakalovsky meninio stiklo ir tapybos paroda pavadinimu ,,Sugrįžimas“, todėl, kad jo tėvai ir visi giminaičiai prieš karą gyveno Panevėžyje ir Kupiškyje.


Panevėžio žydų bendruomenė, minėdama žydų Holokausto 75-ąsias metines, suplanavo aplankyti visas masinių žudynių vietas ir kapines, esančias Panevėžio miesto apskrityje. Labai svarbu minėti tragišką Holokausto Lietuvos žydų istoriją, nepaliekant nei vienos vietos, kur guli mirusieji arba nužudyti per II Pasaulinį karą žydai.
Už ką buvo nužudyti mažų miestelių žydai? Tik todėl, kad jų tautybė – žydai? Ar todėl, kad norėta pagrobti jų turtą? Manytume, kad tikrai ne todėl. Buvo karo metai, Hitlerio bei jo pagalbininkų politika buvo viena – išnaikinti visą žydų tautą. Jų žiaurus tikslas buvo pasiektas, bet ne vokiečių rankomis, o vietinių kolaborantų jėgomis. Sklando daugybė gandų, kad žydai buvo komunistai, enkavedistai, kagėbistai. Taip, buvo ir tokių, bet labai maža dalis, o lietuviai kaimynai – policininkai, taip pat pridėjo savo rankas prie šio juodo darbo.

PRELIMINARI PROGRAMA
Rugsėjo 21-28
Vilnius, Lietuva
RUGSĖJO 21, TREČIADIENIS
18 val. Izraelio choro „Adam Le Adam“ koncertas ir priėmimas (Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Pylimo g. 4, Jašos Heifetzo salė, Vilnius)
*Įėjimas nemokamas.
Rugsėjo 23, penktadienis