Tūks­tan­čiai ak­me­nų

Lie­tu­va į šį pro­jek­tą įsi­jun­gė pir­mo­ji iš Bal­ti­jos ša­lių.

„Sun­ku sa­ky­ti, jog džiau­giuo­si, kad ak­me­nys yra čia, nes vi­si ži­no­me prie­žas­tis, dėl ku­rių jie at­si­ra­do. Bet džiau­giuo­si bū­da­mas čia, ir tuo, kad to­kių ak­me­nų Eu­ro­po­je dau­gė­ja. Džiau­giuo­si kiek­vie­nu nau­ju ak­me­niu“, – sa­kė gar­saus vi­sa­me pa­sau­ly­je me­mo­ria­lo „At­mi­ni­mo ak­me­nys“ ini­cia­to­rius ir vyk­dy­to­jas G. Dem­nin­gas.

Įam­žin­ti Ho­lo­kaus­to au­kas jis pra­dė­jo 1992 me­tais Kel­ne. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo kon­cep­tua­laus me­no idė­jos. Ne­gal­vo­jo, kad ak­me­nų atei­ty­je bus tiek daug. Įsik­lau­sė į vie­no dva­si­nin­ko žo­džius: „Gun­te­ri, tu gal­būt ne­ga­li pa­dė­ti mi­li­jo­nų ak­me­nų vi­siems at­min­ti, bet ga­li pra­dė­ti po tru­pu­tį.“ Da­bar ak­me­nų skai­čius išau­gęs iki be­veik 60 tūks­tan­čių: nuo Trum­sės Nor­ve­gi­jos šiau­rė­je iki Sa­lo­ni­kų Grai­ki­jos pie­tuo­se. G. Dem­nin­gui vie­nas iš svar­biau­sių pro­jek­to as­pek­tų yra moks­lei­viai, jau­ni žmo­nės: „Kai jie at­si­ver­čia kny­gą ir per­skai­to apie 6 mi­li­jo­nus nu­žu­dy­tų žy­dų bei 6–8 mi­li­jo­nus ki­tų tau­ty­bių žmo­nių, bū­na abst­rak­tūs skai­čiai. Bet kai pa­ma­to konk­re­taus as­mens is­to­ri­ją, su­si­mąs­to: „Kas at­si­ti­ko?!“

Ki­tas as­pek­tas – ap­lan­ky­ti len­te­lių at­vyks­ta gi­mi­nės iš įvai­riau­sių pa­sau­lio kam­pe­lių: Iz­rae­lio, JAV ar net Tas­ma­ni­jos. Au­to­riaus tei­gi­mu, pir­miau­sia jie pa­jau­čia liū­de­sį, bet vė­liau džiau­gia­si, kad to­kie ak­me­nys yra, nes dau­gy­bės žu­vu­sių­jų ka­pai ne­ži­no­mi: „Sa­ko­ma, jei pa­mirš­ta­mas žmo­gaus var­das, pa­mirš­ta­mas ir pa­ts žmo­gus.“

G. Dem­nin­gas pa­ti­ki­no, kad ir to­liau tęs pro­jek­tą kar­tu su žmo­na Ka­tia, ku­ri taip pat bu­vo at­vy­ku­si į Šiau­lius.

To­lia­re­gis po­li­ti­kas

S. Pe­tu­chaus­ko sū­nus Mar­kas Pe­tu­chaus­kas iš pra­džių sa­vo kal­bai skir­tą lai­ką už­lei­do kul­tū­ro­lo­gui Jo­nui Nek­ra­šiui – no­rė­da­mas apie tė­vo veik­lą iš­girs­ti iš Šiau­liuo­se gy­ve­nan­čių žmo­nių.

„Ma­žiau kal­ban­tis, dau­giau da­ran­tis“, – toks įspū­dis, var­tant tar­pu­ka­rio spau­dą, su­si­da­rė J. Nek­ra­šiui. Vi­ce­bur­mist­rą jis pa­va­di­no ne par­ti­jos žmo­gu­mi, o tik­ru sa­vi­val­dy­bi­nin­ku, in­ter­na­cio­na­li­niu, at­vi­ru žmo­gu­mi, ne­skirs­čiu­sio gy­ven­to­jų pa­gal tau­ty­bes, o dir­bu­sio mies­to ge­ro­vei.

„Su­dė­tin­ga kal­bė­ti, nes vi­si vai­kai ge­rai at­si­lie­pia apie tė­vus, aš ne­bū­siu išim­tis, – sa­kė M. Pe­tu­chaus­kas. – Tė­vas gar­sė­jo ne tik kuk­lu­mu, bet ir są­ži­nin­gu­mu ir do­ra.“

Kai M. Pe­tu­chaus­kas so­viet­me­čiu Vil­niu­je su­si­tik­da­vo su bu­vu­siais šiau­lie­čiais, dau­ge­lis iš jų pa­sa­ko­da­vo, koks po­pu­lia­rus Šiau­liuo­se bu­vo S. Pe­tu­chaus­kas.

M. Pe­tu­chaus­kas ci­ta­vo tar­pu­ka­rio laik­raš­čių straips­nius, ku­riuo­se mi­nė­ta tė­vo veik­la. Tarp įvy­kių – ir An­ta­no Sme­to­nos vi­zi­tas Šiau­liuo­se: Pre­zi­den­tą pa­si­ti­ko S. Pe­tu­chaus­kas.

Pa­sak M. Pe­tu­chaus­ko, tė­vas, pa­gal pro­fe­si­ją tei­si­nin­kas, šio dar­bo ne­dir­bo. Jis bu­vo ne tik eko­no­mis­tas, bet ir to­lia­re­gis po­li­ti­kas. S. Pe­tu­chaus­ko ini­cia­ty­va dar 1927 me­tais iš­kel­ta idė­ja, kad rei­kia bend­rau­ti su gre­ti­mų ša­lių sa­vi­val­dy­bė­mis. M. Pe­tu­chaus­ko ma­ny­mu, tai – tar­si Eu­ro­pos Są­jun­gos idė­jos prie­šis­to­rė.

M. Pe­tu­chaus­kas kal­bė­jo ir apie jį bei jo mo­ti­ną nuo pra­žū­ties iš­gel­bė­ju­sias Šal­kaus­kių ir Son­dec­kių šei­mas.